A. G. pagal BK 149 str. 4 d., 150 str. 4 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-396/2007

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.7.2.

1.2.7.4. (S)

2007 m. birželio 12 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Prano Kuconio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,

gynėjui R. Lideikai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metams. A. G. dėl kaltinimų pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl devynių nusikaltimų) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Priteista iš A. G. 50 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai A. V. ir 205,84 Lt proceso išlaidų valstybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu panaikinta Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis, kuria A. G. dėl kaltinimų pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl devynių nusikaltimų) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. G. nuteistas pagal:

BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. birželio mėnesį laikotarpyje nuo 21 d. iki 30 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams;

BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. liepos mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams trims mėnesiams;

BK 150 straipsnio 4 dalį (2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėnesiais mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams;

BK 150 straipsnio 4 dalį (nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams devyniems mėnesiams;

BK 150 straipsnio 4 dalį (2002 m. birželio mėnesį mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams;

BK 150 straipsnio 4 dalį (2002 m. birželio mėn. iki 2004 m. rugpjūčio 21 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams trims mėnesiams;

BK 150 straipsnio 4 dalį (2004 m. rugpjūčio 21 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams;

BK 150 straipsnio 4 dalį (2004 m. rugsėjo- spalio mėn. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu penkeriems metams devyniems mėnesiams;

BK 150 straipsnio 4 dalį (nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d. mažametės A. V. seksualinio prievartavimo epizodas) laisvės atėmimu šešeriems metams.

Taip pat pakeista Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės ir civilinio ieškinio klausimų: A. G., nuteistam pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki aštuonerių metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis A. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies sudedant subendrintos su bausme, paskirta pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvylikai metų. Priteista iš A. G. 70 000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai A. V.

Kita Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegos 2006 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė :

A. G. nuteistas už tai, kad 2005 m. kovo 23 d., apie 24 val., buto, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), vonios kambaryje ir svečių kambaryje, pasinaudodamas nukentėjusiosios A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią lytiškai santykiavo su nukentėjusiąją, t. y. išžagino mažametę A. V. (gim. (duomenys neskelbtini)).

A. G. nuteistas ir už tai kad:

1) 2000 m. birželio mėn., laikotarpyje nuo 21 d. iki 30 d., po pietų, tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, automobiliu „Mersedes-Benz 300“, (valst. nr. (duomenys neskelbtini)), nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytą vietovę - mišką, esantį Šiaulių r., ir šiame automobilyje, pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, nurodydamas jai, kokius veiksmus atlikti, ir liepdamas tai padaryti, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.;

2) 2000 m. liepos mėn., dienos metu, tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytą vietovę - mišką, esantį Šiaulių r., ir šiame automobilyje pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.;

3) 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn., tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu du kartus nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.;

4) laikotarpyje nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d., tiksliai nenustatytą mėnesį, dieną ir valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu ne mažiau kaip penkis kartus nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, bei prie ežero, esančio Šiaulių r., ir šiame automobilyje pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.;

5) 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytą dieną bei valandą, bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.;

6) nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d., ne mažiau kaip kartą per savaitę, tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir mišką, esantį Šiaulių r., šiame automobilyje bei bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.;

7) 2004 m. rugpjūčio 21 d., apie 24 val., bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.;

8) 2004 m. rugsėjo - spalio mėn., tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip penkiolikas kartų, pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.;

9) nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d., kas dieną, tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis, automobiliu „Mersedes-Benz 300”, (valst. nr. (duomenys neskelbtini)), nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir į mišką, esantį Šiaulių r., šiame automobilyje bei bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo teismą panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Kasatorius skunde teigia, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas šališkai ir neišsamiai, neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, kadangi ikiteisminio tyrimo eigą įtakojo nukentėjusiosios V. G. pažintys įvairiose teisėsaugos institucijose. Dėl šių priežasčių teismų nuosprendžiuose buvo padarytos faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujančios išvados. Teismai nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios ir jos motinos parodymais, taip pat byloje esančiomis specialistų išvadomis, tuo tarpu kasatoriaus duotus parodymus pripažino jo pasirinkta gynybos taktika. Kasatoriaus nuomone, byloje nėra neginčijamų duomenų, kad jis padarė BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Be to, jis nukentėjusiosios išžaginti jos nurodytu laiku, t. y. 2005 m. kovo 23 d., apie 24 d. negalėjo ir todėl, kad tuo metu jis buvo pas savo draugę L. A., ką patvirtino tiek ji pati, tiek jos motina A. A., tačiau teismas šių liudytojų parodymus nepagrįstai pripažino nepatikimais.

Kartu kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų dėl nepagrįsto nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, o tik atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančius įrodymų vertinimo motyvus. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad dauguma kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų teiginių apie nukentėjusiosios motinos suinteresuotumą byloje bei jos advokato pažintis su ikiteisminio tyrimo teisėja, jo ir eksperto G. B. priešiškus tarpusavio santykius, yra deklaratyvūs.

Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai atmetė kasatoriaus prašymą į teismo posėdį iškviesti liudytojų L. A. ir A. A. kaimynę, galinčią patvirtinta, kad kasatorius 2005 m. kovo 24 d. ryte, apie 6.00 val. išėjo iš savo draugės L. A. namų. Kasatorius nurodo, kad teismo posėdžio protokole nebuvo užprotokoluota liudytojos A. A. nurodytos aplinkybės apie 2005 m. kovo 24 d. ryte, apie 6.00 val. jos namuose buvusią kaimynę, galinčią, patvirtinti, kad tuo metu kasatorius išvyko iš savo draugės L. A. namų. Taigi, lieka neaišku, kaip neužprotokolavus liudytojos A. A. parodymų apie jos namuose buvusią kaimynę, teismas priėmė sprendimą šios kaimynės nekviesti į teismo posėdį.

Taip pat kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teismo posėdis dėl jo pareikštų pastabų susijusių su teismo posėdžio protokolu buvo paskirtas ir vyko 2006 m. birželio 16 d., tuo tarpu teismas nutartį dėl šių pastabų priėmė iš anksto jų net nesvarstęs, t. y. 2006 m. birželio 14 d. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje apsiribojo pažymėdamas, kad kasatorius pasinaudojo jam BPK 261 straipsnio 6 dalyje suteikta teise susipažinti su teismo posėdžio protokolu ir pareikšti dėl jo pastabas, kurią ir realizavo.

Kasatorius taip pat nurodo, kad jis buvo pateikęs atsikirtimus į nukentėjusiosios atstovės ir prokuroro apeliacinius skundus, tačiau apeliacinės instancijos teismas į jo nurodytų atsikirtimo į prokuroro apeliacinį skundą motyvų nevertino ir neanalizavo.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje, kuria jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už devynias atskiras nusikalstamas veikas, išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Be to, byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius seksualiai prievartavo nukentėjusiąją. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas pripažindamas kasatorių kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl devynių nusikaltimų padarymo, byloje esančius įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes vadovavosi vien tik nukentėjusiosios ir jos motinos teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais nenuosekliais parodymais nesant kitų neginčijamų įrodymų byloje.

Taip pat kasatorius pabrėžia, kad pateikti kaltinimai pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl devynių atskirų nusikalstamų veikų padarymo yra nekonkretūs, juose nėra nurodytas nei nusikaltimų padarymo laikas, nei vieta, be to, tam tikri kaltinimuose išskirti laikotarpiai dubliuojasi tarpusavyje, dėl ko, kasatoriaus manymu, jis yra du kartus nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką. Visų pirma, dubliuojasi penktas ir šeštas seksualinio prievartavimo epizodai bei aštuntas ir devintas, kadangi penktajame epizode nusikaltimo padarymo laikas nurodytas 2002 m. birželio mėn., o šeštajame – nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2004 m. rugpjūčio 21 d., tuo tarpu aštuntajame nusikaltimo padarymo laikas nurodytas 2004 m. rugsėjo-spalio mėn., o devintajame – nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendyje neaišku, kuo vadovaujanti buvo išskirtas septintasis seksualinio prievartavimo epizodas, kuriame nurodyta, kad jis nukentėjusiąją seksualiai prievartavo 2004 m. rugpjūčio 21 d., nes nei vienos apklausos metu nukentėjusioji nenurodė tikslios datos, o tik pažymėjo, kad tai buvo po dėdės gimtadienio rugpjūčio mėnesį. Nukentėjusiosios motina, tikslindama nukentėjusiosios duotus parodymus, iš pradžių nurodė, kad tai buvo 2002 m. arba 2003 m. rugpjūčio mėnesį, be to, negalėjo tiksliai nurodyti, ar tai įvyko iki rugpjūčio 18 d. ar po rugpjūčio 18 d. Esant šioms aplinkybėms, kaltinimas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo 2004 m. rugpjūčio 21 d. yra pagrįstas prielaidomis. Kasatorius taip pat teigia, kad 2004 m. rugsėjo pradžioje nukentėjusiosios motina su sūnumi apie tris savaites buvo Palangoje vaikų sanatorijoje kur buvo sudegintas V. G. automobilis, todėl nukentėjusiosios ir jo motinos parodymai apie tai, kad nukentėjusio taip pat buvo seksualiai prievartaujama 2004 m. rugsėjo-spalio mėnesiais (aštuntasis epizodas) neatitinka tikrovės, tačiau teismas nepatikrino nukentėjusiosios ir jos motinos nurodytų aplinkybių.

Kasatorius pažymi, kad vienas pagrindinių įrodymų, kuriais rėmėsi teismai priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius, buvo eksperto psichologo G. B. išvada dėl nukentėjusiosios psichologinės būklės. Teismai nepagrįstai besąlygiškai vadovavosi šia išvada, visiškai ignoruodami esamus prieštaravimus pačios nukentėjusiosios parodymuose. Taip pat kasatorius pažymi, kad ekspertizės išvadoms galėjo turėti įtakos jo ir eksperto G. B. priešiški tarpusavio santykiai. Taip pat, kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai rėmėsi teismo medicinos eksperto išvadomis, kadangi jose nustatytas tik faktas dėl nukentėjusiosios mergystės plėvės plyšimo, tačiau nenustatytas šio plyšimo padarymo mechanizmas: lytinio akto metu ar ne.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas prašo teismą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius skunde teigia, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 3 dalį, kiekvienas įtariamasis, o vėliau – kaltinamasis, turi teisę žinoti, kuo jis yra įtariamas ar kaltinamas. Tuo tarpu nuteistajam pareikštame kaltinime dėl nukentėjusiosios seksualinio prievartavimo jam inkriminuota veika nurodyta netiksliai ir nekonkrečiai, todėl nuo tokio kaltinimo nuteistasis neturėjo jokių galimybių gintis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokuroras pateikė prašymą pakeisti kaltinimą ir nuteistojo padarytą seksualinį prievartavimą kvalifikuoti kaip atskiras devynias nusikalstamas veikas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Tačiau iš naujai pateikto kaltinimo neaišku, kuo remiantis nuteistajam inkriminuoti seksualinio prievartavimo atvejai jungiami į grupes, kurios laikomos atskiromis nusikalstamomis veikomis. Kadangi iš pateikto kaltinimo neaišku, kodėl nuteistasis kaltinimams būtent devynių nusikalstamų veikų padarymu, buvo apsunkinta jo teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo. Be to, kasatorius nurodo, kad vieno seksualinio prievartavimo nusikaltimo išskaidymas į atskirus devynis nusikaltimus apsunkino nuteistojo padėtį, nes už kiekvieną nusikalstamą veiką buvo paskirtos atskiros laisvės atėmimo bausmės, kurios subendrintos jas iš dalies sudedant.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė būtinų nuteistajam inkriminuotų seksualinio prievartavimo nusikaltimų aplinkybių, t. y. vietos ir laiko, o tik abstrakčiai pažymėjo, kad nuteistasis mažametę nukentėjusiąją seksualiai prievartavo „nenustatytu laiku“, „nenustatytoje vietoje“ ir „ne mažiau kaip... kartų“. Todėl nežinant kur ir kada buvo padaryti atskiri seksualinio prievartavimo nusikaltimai, buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas prieštaringai išdėstė nuteistojo padaryto seksualinio prievartavimo nusikaltimo padarymo aplinkybes nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d., nurodydamas, kad „nuteistasis mažametę nukentėjusiąją prievartavo kas dieną, tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis“. Todėl jei teismas nustatė, kad nuteistasis seksualiai prievartavo nukentėjusiąją nurodytu laikotarpiu kiekvieną dieną, nusikalstamos veikos padarymo laikas yra nustatytas ir nėra pagrindo teigti, kad veika buvo padaryta „tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis“.

Kasatorius taip pat teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pagal kurį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu pripažindamas A. G. kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl devynių nusikalstamų veikų padarymo, detaliai neišdėstė kiekvieną šią veiką patvirtinančių įrodymų bei nepateikė išsamių motyvų, kaip vertina vieną ar kitą įrodymą dėl atskiros nusikalstamos veikos.

Apeliacinės instancijos teismas apibendrintai išdėstydamas nukentėjusiosios parodymus, kuriais vieninteliais rėmėsi A. G. pripažindamas kaltu padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, pažymėjo, kad „...nukentėjusioji parodė, kad paskutinių metų eigoje A. G. ją seksualiai prievartavo beveik kas dieną...“, tuo tarpu nuosprendžio aprašomojoje dalyje jau nurodė, kad nuteistasis nukentėjusiąją seksualiai prievartavo daugiau negu ji pati buvo nurodžius – ne „beveik kas dieną“, o „kiekvieną dieną“. Kadangi byloje daugiau jokių įrodymų dėl A. G. padaryto seksualinio prievartavimo nėra, todėl teismo nuosprendis neabejotinai yra prieštaringas. Be to, toks nuosprendžio surašymas pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. punktą, pagal kurį visos nuosprendžio dalys turi būti suderintos, nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje išdėstomos nuosekliai, turi sudaryti logišką visumą.

Kartu kasatorius pažymi, kad teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl A. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį buvo nuteistas nesant neginčijamų įrodymų dėl jo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytų devynių nusikalstamų veikų sudėčių buvimo nuteistojo veikoje grindė vien tik nukentėjusiosios parodymais, nesant jokių juos patvirtinančių įrodymų byloje. Kasatoriaus manymu, nukentėjusiosios parodymai apie jos seksualinio prievartavimo detales yra nenuoseklūs ir prieštaringi, ką pripažino ir apeliacinės instancijos teismas, tačiau jis šiuos parodymų netikslumus laikė paaiškinamus nukentėjusiosios amžiumi bei praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo šių nusikalstamų veikų padarymo iki įrodymų davimo. Tuo tarpu nukentėjusiosios motinos parodymai yra išvestiniai iš pačios nukentėjusiosios parodymų, nes ji kartu su nukentėjusiąja dalyvavo visose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose, taigi, tiksliai žinojo nukentėjusiosios parodymus ir galėjo juos perpasakoti, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jais rėmėsi. Kasatorius taip pat nurodo, kad nukentėjusiosios motinos parodymai yra neobjektyvūs dar ir todėl, kad ji materialiai suinteresuota bylos baigtimi. Iš nukentėjusiosios charakteristikos ir ją pažinojusių apklausų matyti, kad ji yra protinga, apsiskaičiuosi, tačiau konfliktiška ir meluojanti, nepaisanti visuomenės moralės normų, vagiliavusi. Viename iš įrodymų – dienoraštyje, yra daug įrašų apie nuteistojo vartojamą smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu bei jos neapykantą nuteistajam už tai: „norėčiau, kad jis grįžtų po dvidešimtis metų“ (t. 1, b. l. 23). Todėl atsižvelgiant į jos charakterio bruožus ir elgesį, negalima atmesti versijos, kad siekdama ilgam atsikratyti nekenčiamo patėvio, t. y. nuteistojo, nukentėjusioji jį galėjo apkalbėti.

Kasatorius pabrėžia, kad ekspertas psichologas G. B. savo psichologinę išvadą apie tai, kad nukentėjusioji nei apie patirtą seksualinį prievartavimą, nei apie išžaginimą negalėjo fantazuoti, grindė prieštaringais teiginiais. Nors ekspertas psichologas savo išvadoje nurodė, kad nukentėjusiosios patirta seksualinė prievarta, t. y. lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu ir išžaginimas, bei smurtas namuose sukėlė stiprius emocinius išgyvenimus ir elgesio sutrikimus, kasatorius pabrėžia, kad beveik penkerius metus kas dieną trukęs lytinės aistros tenkinimas oraliniu būdu taip pat turėjo atsispindėti nukentėjusiosios dienoraštyje kaip ir smurtas namuose bei išžaginimas, tačiau jame jokių įrašų apie tai nėra. Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad vien tik nenuoseklūs nukentėjusiosios parodymai apie patirtą seksualinį prievartavimą neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad nuteistasis padarė BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

Kartu kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, todėl padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir nepagrįstai paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. G. buvo nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Be to, iš nukentėjusiosios dienoraštyje esančių įrašų galima teigti, kad ji dar prieš aprašydama patirtą lytinę prievartą ruošėsi jame užfiksuoti išskirtinį įvykį, nes prieš pat 2005 m. kovo 24 d. esantį įrašą apie nukentėjusiosios išžaginimą ji prašo draugės „Rasos“ niekam nesakyti apie tai, ką ras jame parašyta. Todėl kasatorius kelia prielaidą, kad jau tada nukentėjusioji žinojo, kad ruošiasi aprašyti numatomą intymų bendravimą. Specialisto išvada buvo nustatyta, kad 2005 m. kovo 24 d. nukentėjusiosios dienoraštyje darytas įrašas, prasidedantis žodžiais „...Rašau tik dabar...“ ir pasibaigiantis – „...Nu va...“ buvo padarytas nukentėjusiajai esant neįprastos būsenos, tačiau nebuvo nustatyta, kokia tai būsena. Dėl šių priežasčių byloje buvo prašoma paskirti rašysenos-psichologinę ekspertizę nukentėjusiosios būsenai darant 2005 m. kovo 24 d. įrašus nustatyti, tačiau šis gynybos prašymas buvo nemotyvuotai atmestas.

Taip pat kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teismo posėdis dėl A. G. pareikštų pastabų susijusių su teismo posėdžio protokolu buvo paskirtas ir vyko 2006 m. birželio 16 d., tuo tarpu teismas nutartį dėl šių pastabų priėmė iš anksto jų net nesvarstęs, t. y. 2006 m. birželio 14 d.

Nuteistojo A. G. ir jo gynėjo kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl A. G. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį

Kolegija laiko, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas byloje esančių faktinių duomenų pagrindu nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis A. G. padarė BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios A. V. būkle dėl mažametystės prieš nukentėjusiosios valią su ja lytiškai santykiavo, t. y. ją išžagino. Apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, ištyrė apeliaciniame skunde buvusius argumentus. Juos palyginęs su byloje surinkta medžiaga, pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir išdėstė įrodymus, patvirtinančius, kad A. G. padarė jam inkriminuotą BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą, juos išanalizavo ir nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia surinkti įrodymai.

Nors nuteistasis A. G. neigia lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja mažamete A. V. prieš jos valią, nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu davė vienodus ir esminėse detalėse sutampančius parodymus, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. Sutinkamai su nukentėjusiosios A. V. parodymais, kurie sutampa su jos dienoraštyje aprašytomis nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, 2005 m. kovo 23 d. jos motina V. G. buvo išvykusi į Vilnių. Tos pačios dienos vakare, apie 24 val., nuteistasis A. G. prileido į vonią vandens ir liepė jai eiti maudytis. Vonioje jis liepė jai sėstis ant vonios krašto ir praskėsti kojas. Praskėtus kojas, jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Kadangi nukentėjusioji pradėjo kraujuoti, nuteistasis jai liepė nusiprausti ir toliau lytinį aktą tęsė kambaryje ant stalo, o lytinį aktą pabaigė spermą išliedamas ant pilvo. Nors lytinio akto metu nukentėjusioji išoriškai neišreiškė savo nesutikimo, tačiau nuteistasis suvokė, kad ji nesipriešina dėl jo nuolat ir sistemingai prieš ją vartojamo smurto. Kitą dieną, t. y. 2005 m. kovo 24 d., nukentėjusioji apie patirtą lytinę prievartą parašė dienoraštyje, kurį 2005 m. balandžio 5 d. perskaitė jos motina V. G.

Tai, kad nuteistasis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, be pačios nukentėjusiosios parodymų, patvirtina teismo medicinos specialistų išvados Nr. G 515/05 (04) ir Nr. PG 48-515/05 (04), kuriomis nustatyta, kad A. V. mergystės plėvėje rastas surandėjęs plyšimas ir tikėtina, kad jis galėjo būti padarytas lytinio akto metu standžią vyrišką varpą įvedant į makštį, taip pat, jog mergystės plėvės plyšimas galėjo būti padarytas prieš dvi savaites iki 2005 m. balandžio 6 d. atlikto nukentėjusiosios teismo medicininio apžiūrėjimo, t. y. apie 2005 m. kovo 23 d., apie 24 val., nes per dvi savaites mergystės plėvės plyšimas gali pilnai sugyti. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji iki nusikalstamos veikos padarymo būtų turėjusi lytinių santykių arba galėjo mergystės plėvės plyšimą pasidaryti pati, tokios prielaidos nekėlė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas teismo medicinos ekspertas J. S. Taigi, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajai mergystės plėvės plyšimas buvo padarytas būtent prievartinių lytinių santykių su nuteistuoju metu. Taip pat teismai pagrįstai atmetė nuteistojo A. G. prašymą į teismo posėdį kviesti nukentėjusiosios ginekologinę apžiūrą prieš pradedant ikiteisminį tyrimą atlikusią gydytoją, nes ši apžiūra nebuvo oficiali, o gydytoja negalėtų teismui pateikti jokių naujų duomenų, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiajai buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, kurios metu buvo nustatytas nukentėjusiosios mergystės plėvės plyšimas.

Nors nuteistasis A. G. teigia, kad jis nukentėjusiosios nurodytu laiku, t. y. 2005 m. kovo 23 d., apie 24 val., buvo kartu su liudytoja L. A., teismas pagrįstai nesivadovavo šiais nuteistojo parodymais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis tik teisminio bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad tą vakarą apie 21.30 val. išvyko pas liudytoją L. A., su kuria artimai bendravo. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad jis su liudytoja L. A. ikiteisminio tyrimo metu būdamas suimtas susirašinėjo, tačiau nors 2005 m. rugsėjo mėnesį ir kreipėsi į ikiteisminio tyrimo pareigūnus prašydamas apklausti šią liudytoją, tačiau nenurodė, kokias aplinkybes ji gali patvirtinti ar paneigti. Taip pat teismas pagrįstai pripažino liudytojos L. A. ir jos motinos A. A. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus nepatikimais esant jų suinteresuotumui byloje (L. A. buvo nuteistojo A. G. draugė, o A. A. – jos motina). Be to, jie prieštaravo nukentėjusiosios A. V. ir jos motinos V. G. parodymams, iš kurių turinio seka, kad nuteistasis 2003 m. kovo 24 d., 21.40 val. buvo namuose ir kalbėjo telefonu su V. G., nes po to jis telefoną perdavė nukentėjusiajai, kuri su savo motina kalbėjo iki 21.56 val. Taip pat tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė A. G. prašymą į teismo posėdį iškviesti liudytojų L. A. ir A. A. kaimynę, neva galinčią patvirtinti, kad nuteistasis 2005 m. kovo 24 d. rytą, apie 6 val., išėjo iš L. A. namų, kadangi ji negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti, kad nuteistasis 2005 m. kovo 23 d. vakare buvo pas L. A.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinių skundų teiginius dėl neigiamų nukentėjusiosios charakterio bruožų, galėjusių įtakoti melagingų parodymų davimą, nes, kaip parodė byloje apklaustas specialistas psichologas G. B., nukentėjusioji tiek apklausta ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek aprašydama nusikaltimo padarymo aplinkybes dienoraštyje fantazuoti negalėjo. Be to, nukentėjusiosios dienoraštyje prieš aprašant 2005 m. kovo 23 d. patirtą lytinę prievartą esantis draugei „Rasai“ skirtas įrašas: „Rasa, tu vienintelė skaitai mano dienoraštį, prašau niekam nesakyk to, ką čia rasi“, neduoda jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusioji iš anksto ruošėsi kažką apkalbėti, nes tokio turinio įrašas gali būti suprantamas ir kaip prašymas nepasakoti ir apie jame jau iki 2005 m. kovo 24 d. padaryto įrašo apie išžaginimą buvusius įrašus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų ir byloje surinktus įrodymus įvertino vadovaudamiesi išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir nuteistojo A. G. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį.

Dėl A. G. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį už devynis nusikaltimus

BK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskirtas bausmes subendrina. Būtina bausmės skyrimo sąlyga yra kiekvienos padarytos ir teismo įrodytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas. BK 63 straipsnio 10 d. pasakyta: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jei jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Konstatavus tęstinę nusikalstamą veiką, visos padarytos veikos kvalifikuojamos kaip vienas nusikaltimas. Taigi BK aiškiai skiria pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo kelių nusikalstamų veikų (nusikalstamų veikų sutapties). Į būtinumą skirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo nusikalstamų veikų daugėto teismų dėmesys atkreipiama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. Nr. 53 nutarimu aprobuotoje teismų praktikos apžvalgoje “ Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme”, kurio 21 punkte pasakyta, kad kai apeliacinėje instancijoje nuteistajam reikia papildomai inkriminuoti tik tam tikrus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus, kurie apskųstu teismo nuosprendžiu iš jam pareikšto kaltinimo buvo pašalinti nepagrįstai, arba, atvirkščiai – kai iš apskųsto nuosprendžio reikia pašalinti nuteistajam nepagrįstai inkriminuotus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus, nuosprendis pakeičiamas nutartimi, jeigu nekeičiama bausmė. Tačiau tais atvejais, kai apeliacinėje instancijoje nuteistąjį reikia nuteisti už atskiras nusikalstamas veikas, kurios apskųstu teismo nuosprendžiu iš jam pareikšto kaltinimo buvo pašalintos nepagrįstai, arba, atvirkščiai, – kai apskųsto nuosprendžio dalį, kurioje nuteistasis buvo nepagrįstai nuteistas už atskiras nusikalstamas veikas, reikia panaikinti ir dėl šių nusikalstamų veikų nuteistąjį išteisinti, apeliacinės instancijos teismas priima naują nuosprendį, o ne nutartį.

Taigi terminas „epizodas“ naudojamas tik pavienės tęstinės nusikalstamos veikos atskiroms grandims (veikoms) pažymėti. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu A. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už devynis seksualinio prievartavimo nusikaltimus, kurie nuosprendžio rezoliucinėje dalyje įvardyti kaip epizodai. Tačiau iš padarytų veikų kvalifikacijos seka išvada, kad visi jie teismo nuosprendyje įvertinti ne kaip vieno tęstinio nusikaltimo epizodai, o kaip atskiri nusikaltimai. Taigi teismo nuosprendis šioje dalyje yra prieštaringas.

Kaip galima spręsti iš Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio nustatomosios dalies, A. G. dėl 2000 m. birželio mėn., laikotarpyje nuo 21 d. iki 30 d., seksualinio prievartavimo (1 nusikaltimas), dėl 2000 m. liepos mėn. seksualinio prievartavimo (2 nusikaltimas), dėl 2002 m. birželio mėn. seksualinio prievartavimo (5 nusikaltimas), dėl 2004 m. rugpjūčio 21 d., apie 24 val. seksualinio prievartavimo (7 nusikaltimas) nuteistas dėl vieno seksualinio prievartavimo nusikaltimo. Tuo tarpu dėl seksualinio prievartavimo, padaryto: 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. (3 nusikaltimas), laikotarpyje nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d.(4 nusikaltimas), nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d. (6 nusikaltimas), 2004 m. rugsėjo - spalio mėn. (8 nusikaltimas) nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d.(9 nusikaltimas) kasatorius nuteistas ne dėl vieno, o dėl kelių ar net keliasdešimt tiksliai nenustatytų seksualinio prievartavimo atvejų.

BK 63 straipsnio 10 d. pasakyta, kad nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, tik tuo atveju, jei jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. Nr. 49 nutarimo „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 17 punktu, jei asmuo per tam tikrą laiko tarpą kelis kartus lytiškai santykiauja arba kelis kartus tenkina lytinę aistrą su tuo pačiu nukentėjusiuoju prieš jo valią esant vieningai tyčiai, keli lytiniai santykiavimai arba keli lytinės aistros tenkinimo veiksmai vertinami kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Pagal doktrininį įstatymo aiškinimą vieninga tyčia yra tada, kai asmuo prievartaudamas nukentėjusįjį pirmą kartą suvokia, kad ir ateityje seksualiai prievartaus šį nukentėjusįjį. Jei asmuo atlikęs seksualinį prievartavimą, po kiek laiko pasitaikius progai vėl sumano seksualiai prievartauti nukentėjusįjį asmenį, tokia veika jau laikoma pakartotiniu nusikaltimu ir kvalifikuojama atskirai. Bet kuriuo atveju, teismo išvada dėl kelių seksualinio prievartavimo atvejų kvalifikavimo kaip vieno tęstinio nusikaltimo turi būti motyvuota teismo nuosprendyje.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, kad nuosprendyje turi būti nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Teismas nenurodė, kodėl 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn.(trečias nusikaltimas), laikotarpyje nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d. (ketvirtas nusikaltimas), nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d. (šeštas nusikaltimas), 2004 m. rugsėjo - spalio mėn. (aštuntas nusikaltimas) ir nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d.(devintas nusikaltimas) padaryti seksualinio prievartavimo atvejai jungti į grupes ir laikytini tęstiniais nusikalstimais. Nuteistasis neparodė, kad jis turėjo vieningą sumanymą tam tikrą laiką seksualiai prievartauti nukentėjusiąją. Dėl to kasatoriai išreiškė pagrįstas abejones teismo sprendimu dėl kai kurių seksualinio prievartavimo nusikaltimų kvalifikavimo kaip vieno tęstinio nusikaltimo, nes nuosprendis šioje dalyje nemotyvuotas, taip kaip reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, nepaaiškinta, kodėl vieni nusikaltimai, padaryti tam tikru laikotarpiu grupuojami ir vertinami kaip vienas tęstinis nusikalsimas, o kiti kvalifikuojami kaip atskiri nusikaltimai.

Be to, kai kurie laikotarpiai, kurių metu A. G. seksualiai prievartavo nukentėjusiąją ir dėl kurių jis teismo nuteistas, nuosprendyje sutampa. Antai A. G. nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl 2002 m. birželio mėn. (5 nusikaltimas) ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d. (6 nusikaltimas) padarytų seksualinio prievartavimo epizodų, taip pat pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl 2004 m. rugsėjo - spalio mėn. padarytų seksualinio prievartavimo epizodų (8 nusikaltimas) ir pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d. padarytų seksualinio prievartavimo epizodų (9 nusikaltimas). Nesant nustatytos tikslios nusikaltimų padarymo datos ir seksualinio prievartavimo epizodų skaičiaus ir jų padarymo laiko, kasatoriai pareiškė, kad A. G. du kartus buvo nuteistas už tą pačią veiką. BK 2 straipsnio 6 dalyje pasakyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kolegija negali paneigti kasatorių motyvų dėl dvigubo nubaudimo, kadangi byloje nenustatytos tikslios nei aukščiau paminėtų nusikaltimų, nei atskirų epizodų padarymo datos. Kadangi byloje išsemtos visos galimybės patikslinti nusikaltimų padarymo laiką, esamų prieštaravimų nepavyktų paneigti ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nuosprendžio dalis dėl nuteisimo už seksualinio prievartavimo nusikaltimus, kurių padarymo datos bent iš dalies sutampa (atitinkamai 5 -6 ir 8,9) nusikaltimai, naikintina.

Nuteisdamas A. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl seksualinio prievartavimo, padaryto 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. (trečias nusikaltimas), padaryto laikotarpyje nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d.(ketvirtas nusikaltimas), laikotarpyje nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d.(šeštas nusikaltimas), laikotarpyje nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d.(devintas nusikaltimas) teismas priimdamas nuosprendį pasirėmė tik nukentėjusiosios parodymais. Be to, nenurodė įstatymo reikalaujamų apkaltinamajam nuosprendžiui dėl seksualinio prievartavimo nusikaltimų aplinkybių, t. y. vietos ir laiko, veikų skaičiaus, bendro sumanymo ir kaltininko tyčios, o tik abstrakčiai pažymėjo, kad nuteistasis mažametę nukentėjusiąją seksualiai prievartavo „nenustatytu laiku“, „nenustatytoje vietoje“ ir „ne mažiau kaip... kartų“.

Nuteisdamas A. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėnesį padaryto mažametės A. V. seksualinio prievartavimo (trečias nusikaltimas) teismas pažymėjo, kad tai įvyko tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu du kartus nusivežant A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir šiame automobilyje, pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, privertus nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu. Nukentėjusioji teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad nuteistasis ją seksualiai prievartavo 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėnesiais kuomet veždavosi kartu sportuoti. Iki naujųjų metų buvo ne mažiau kaip 4 kartai, iš jų 2 kartai automobilyje ir 2 kartai miške. Tačiau parodymai nekonkretūs, nenurodytas nei vieta, laikas nuosprendyje nurodytas rugsėjo-lapkričio mėnuo, tačiau nukentėjusioji nurodo terminą „iki naujųjų metų“, nedetalizuotos veikos aplinkybės. Nuteistasis nepripažino tuo metu seksualiai prievartavęs nukentėjusiąją. Taigi nuteisimas šioje dalyje neparemtas įstatymo reikalavimais. Be to, teismas nepagrindė, kodėl keturi seksualinio prievartavimo epizodai, padaryti šiuo laikotarpiu, sujungti į vieną nusikaltimą.

Nuteisdamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl laikotarpyje nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d., padaryto seksualinio prievartavimo (ketvirtas nusikaltimas) teismas pasirėmė tik nukentėjusiosios parodymais, kuriuose ji parodė, kad 2001 m. vasarą 2 kartus važiavo prie ežero ir tenkino nuteistojo lytinę aistrą oraliniu būdu. Iki brolio gimimo, t. y. 2002 m. kovo 11 d. automobilyje tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu ne mažiau kaip 5 kartus. Teismas nuosprendyje užrašė: tiksliai nenustatytą mėnesį, dieną ir valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu ne mažiau kaip penkis kartus nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, bei prie ežero, esančio Šiaulių r., ir šiame automobilyje pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, privertė nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V. Tačiau nedetalizuota nei vieta, nei kiekvieno nusikaltimo padarymo laikas, nei padarytų veikų skaičius, kitos veikos kvalifikacijai reikšmingos detalės. Liko neaišku, kodėl teismas visą eilę seksualinio prievartavimo atvejų, padarytų šiuo laikotarpiu, laikė vienu nusikaltimu.

Nuteisdamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl laikotarpyje nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d., padaryto seksualinio prievartavimo (šeštas nusikaltimas), teismas pasirėmė tik nukentėjusiosios parodymais, kuriuose nebuvo konkretizuoti nei nusikaltimo padarymo vieta, nei laikas, nei seksualinio prievartavimo veikų skaičius. Nukentėjusioji nepateikė jokių konkrečių duomenų apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o tik nurodė, kad paskutinius trejus metus nuteistasis ją seksualiai prievartavo oraliniu būdu beveik kas dieną. Teismas nuosprendyje užrašė, kad ne mažiau kaip kartą per savaitę, tiksliai nenustatytomis dienomis bei valandomis, nenustatytos markės lengvuoju automobiliu nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir mišką, esantį Šiaulių r., šiame automobilyje bei bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, privertė nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V. Teismas nemotyvavo, kodėl šiuo laikotarpiu padaryti seksualinio prievartavimo atvejai laikomi vienu nusikaltimu

Nuteisdamas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl laikotarpyje nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d., padaryto seksualinio prievartavimo (devintas nusikaltimas), teismas pasirėmė tik nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo tokie: paskutinių metų eigoje A. G. seksualiai prievartavo beveik kas dieną. Paskutinį kartą tai buvo 2005 m. kovo 22 d., kai mamos nebuvo namuose. Nuosprendyje teismas užrašė: kas dieną, tiksliai nenustatytomis dienomis ir valandomis, automobiliu „Mersedes-Benz 300”, (valst. nr. (duomenys neskelbtini)), nusiveždamas A. V. į tiksliai nenustatytas vietoves, esančias Šiaulių priemiestyje, ir į mišką, esantį Šiaulių r., šiame automobilyje bei bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas A. V. bejėgiška būkle dėl mažametystės, privertė nukentėjusiąją prieš jos valią tenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, t. y. seksualiai prievartavo mažametę A. V.

LR Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Vienas pamatinių Baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas. Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio (Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu) 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Sutinkamai su BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat veikos kvalifikavimo motyvai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.9. punktą, kai vienas ar keli kaltinamieji pripažįstami kaltais padarę kelias nusikalstamas veikas, teismas turi surašyti išsamius motyvus dėl kiekvienos nusikalstamos veikos ir dėl kiekvieno kaltinamojo. Tuo tarpu teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepaisė minėtų įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu pripažindamas A. G. kaltu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl aukščiau išvardytų keturių nusikalstamų veikų padarymo, detaliai neišdėstė kiekvieną šią veiką patvirtinančių įrodymų bei nepateikė išsamių motyvų, kaip vertina vieną ar kitą įrodymą dėl atskiros nusikalstamos veikos, o rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, kurie dėl minėtų nusikaltimų buvo itin nekonkretūs, nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais ir apribojo kaltinamojo teisę gintis nuo kaltinimo ir negali būti pagrindu pripažinti asmenį kaltu, padarius nusikaltimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m. birželio 23 d. Nr. 53 nutarimu aprobuotos teismų praktikos “Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme” apžvalgos 27 punkte pasakyta, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas BPK 329 straipsnyje numatytais pagrindais ir priimamas naujas nuosprendis, apeliacinės instancijos teismas naujo nuosprendžio aprašomosios dalies surašymui taiko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi veikų, už kurias kaltinamasis nuteisiamas, padarymo aplinkybes išdėstyti tiksliai ir išsamiai, o priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį turi aiškiai nurodyti, dėl kurių kaltinimų kaltinamasis yra išteisinamas. Naujas nuosprendis turi būti surašytas taip, kad nekiltų jokių abejonių, už kokių veikų padarymą buvęs išteisintasis yra nuteisiamas arba dėl kurių kaltinimų buvęs nuteistasis yra išteisinamas.

Kolegija laiko, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas ne visada laikėsi aukščiau išvardytų reikalavimų. Byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad A. G. 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn.(trečias nusikaltimas), laikotarpyje nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d.(ketvirtas nusikaltimas), nuo 2002 m. birželio mėn., tiksliai nenustatytos dienos, iki 2004 m. rugpjūčio 21 d.(šeštas nusikaltimas), nuo 2004 m. spalio mėn. iki 2005 m. kovo 23 d.(devintas nusikaltimas), seksualiai prievartavo mažametę A. V. Be to, kolegija negali paneigti kasacinio skundo motyvo dėl dvigubo nubaudimo už penktą –šeštą ir aštuntą –devintą seksualinio prievartavimo nusikaltimą. Kadangi šioje byloje yra išsemtos visos galimybės surinkti įrodymus dėl kaltinimo padarius šiuos nusikaltimus, todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendį. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl mažametės A. V. seksualinio prievartavimo 2000 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. (trečias nusikaltimas), pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl mažametės A. V. seksualinio prievartavimo nuo 2000 m. pabaigos iki 2002 m. kovo 11 d. (ketvirtas nusikaltimas), pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl mažametės A. V. seksualinio prievartavimo nuo 2002 m. birželio mėn. iki 2004 m. rugpjūčio 21 d. (šeštas nusikaltimas), pagal BK 150 straipsnio 4 dalį dėl mažametės A. V. seksualinio prievartavimo nuo 2004 m. spalio mėnesio iki 2005 m. kovo 23 d. (devintas nusikaltimas) ir šioje dalyje palikti galioti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 5 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir BK 150 straipsnio 4 dalį (už penkis seksualinio prievartavimo nusikaltimus, padarytus 2000 m. birželio mėnesį laikotarpyje nuo 21 iki 30 dienos; 2000 m. liepos mėnesį; 2002 m. birželio mėnesį; 2004 m. rugpjūčio 21 dieną; 2004 m. rugsėjo- spalio mėnesiais) paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti A. G. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą dešimčiai metų ir šešiems mėnesiams.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeista.

Teisėjai Gintaras Goda

Pranas Kuconis

Vytautas Piesliakas