Baudžiamoji byla Nr. 2K-486/2007
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.7.1. (S)
2007 m. birželio 12 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui R. Kriščiūnaitei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutarties.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžiu E. S. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.
E. S. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 3 dalį išteisintas, nenustačius jo kaltės padarant nusikalstamą veiką.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutartimi nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
E. S. nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 17 d., apie 4.30 val., nuomojamose patalpose, esančiose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir turėdamas tikslą atlikti prievartinį lytinį aktą, suėmė ten buvusią R. D. už rankų, parvertė ją aukštielninką ant lovos, o šiai ėmus šauktis pagalbos bei mėginant jį nustumti nuo savęs, sudavė vieną kartą ranka jai per veidą, prievarta nusmaukė iki apačios jos džinsus bei kelnaites, nusismaukė savo kelnes bei trumpikes ir, atsigulęs ant jos, pasikėsino prieš jos valią atlikti lytinį aktą bandydamas įkišti savo varpą į makštį, tačiau nukentėjusiajai intensyviai priešinantis ir šaukiant, to padaryti nepajėgė, todėl prievarta parvertė R. D. ant pilvo, užgulė ją iš nugaros, taip atimdamas galimybę priešintis, ir kėsindamasis atlikti prievartinį lytinį aktą prieš jos valią, bandė įkišti savo varpą į makštį, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes, išgirdusios R. D. šauksmus, į kambarį įsiveržė M. A. ir N. J.
Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2005 m. lapkričio 17 d., apie 5.20 val., nuomojamose patalpose, esančiose Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), svetainėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, R. D. sėdint ant fotelio ir besiaunant batus, priėjo prie jos ir tyčia spyrė vieną kartą jai į nosį, tuo sukeldamas fizinį skausmą.
Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismą panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria jis nuteistasis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir bylą šioje dalyje nutraukti, o pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Kasatorius skunde teigia, kad nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl jis pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 149 straipsnį galima tik jei ši veika padaroma vienu iš straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių būdų nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti. Tuo tarpu byloje jokių duomenų, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus, apie tai, kad kasatorius naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją nėra. Kadangi jokie duomenys nepatvirtina, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudotas fizinis smurtas, nesant bent vieno BK 149 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvaus požymio, kasatorius pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. Taip pat kasatorius neneigia, kad besigrumdamas su nuketėjusiąja galėjo ją apversti ant pilvo, taip pat bandė graibyti jos sėdmenis, tačiau lytinės aistros tenkinimas kitomis formomis, nelaikomas išžaginimu.
Asmuo atsako pagal BK 149 straipsnį tik tada, jeigu jis siekia atlikti lytinį aktą prieš nukentėjusiojo valią ir tai suvokia, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad kasatorius siekė lytiškai santykiauti prieš nukentėjusiosios valią. Nuketėjusiajai nebuvo jokio pagrindo manyti, kad kasatorius siekia su ja lytiškai santykiauti, kadangi jis dėl girtumo nebūtų galėjęs atlikti lytinio akto ir ji tai suprato, tuo tarpu pasikėsinimas išžaginti turi būti ne tariamas, o realus.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neįvertino pačios įvykio situacijos bei nukentėjusiosios elgesio iki nusikalstamos veikos padarymo, kuri kartu su dar dviem merginomis ir trimis vaikinais dalyvavo vakarėlyje, kuris truko iki 4.30 val., visi įvykio dalyviai, tame tarpe ir nukentėjusioji, buvo apsvaigę nuo alkoholio. Įvykio patalpose nebuvo pasirinkimo, kur eiti miegoti, todėl kasatorius užsuko į pirmą pasitaikiusį kambarį, iš kurio jį išvarė liudytoja N. J. Tada kasatorius nuėjo į kambarį, kuriame buvo nukentėjusioji ir ketino su ja miegoti vienoje lovoje, tačiau nesitikėjo, kad ji neteisingai supras jo ketinimus.
Taip pat kasatorius prašo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes ši veika priskirtina prie nesunkių nusikaltimų, jis dėl šios veikos padarymo visiškai prisipažino ir atsiprašė nukentėjusiosios, yra jauno amžiaus, vedęs, turi du nepilnamečius vaikus, vienas iš kurių yra neįgalus.
Nuteistojo E. S. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl E. S. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį
Lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei minėta veika padaroma panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šie objektyvūs nusikaltimo požymiai straipsnio dispozicijoje numatyti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei užtenka bent vieno iš jų. Be to, šie veiksmai yra atliekami prieš lytinį santykiavimą ar lytinės aistros tenkinimą ir yra nukreipti nukentėjusiojo esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti.
Fizinio smurto panaudojimas BK 149 straipsnio prasme yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasirpaišinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotikų, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan.
Nukentėjusioji tiek ikiteisminiam tyrime, tiek teisme vienodai ir nuosekliai aiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes ir parodė, kad jai ruošiantis eiti miegoti, į kambarį įėjo nuteistasis, kuris paėmęs ją už rankų parvertė ant lovos, o jai pradėjus muistytis, trenkė ranka per veidą, prieš jos valią numovė kelnes ir kelnaites, pats nusimovė savo kelnes ir trumpikes bei bandė įkišti savo varpą į makštį, tačiau jai aktyviai priešinantis to padaryti nesugebėjo. Tada nuteistasis užlaužė jos ranką, o šiai apsivertus ant pilvo, vėl bandė įkišti savo varpą į makštį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusiajai šaukiantis pagalbos, į kambarį įėjo kiti asmenys. Smurto panaudojimo faktą, be pačios nukentėjusiosios parodymų, patvirtina specialisto išvada, kuria nustatyta, kad R. D. poodinės kraujosruvos kairio klubo ir kairės plaštakos srityje buvo padarytos 1-3 paros iki apžiūros, galimai nusikaltimo padarymo dieną, t. y. 2005 m. lapkričio 17 d., kas visiškai atitinka nukentėjusiosios nurodytą jai padarytų sužalojimų pobūdį bei mechanizmą.
Kad nuteistasis kėsinosi lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią taip pat patvirtino apklausta liudytoja M. A., kuri, išgirdusi nukentėjusiosios pagalbos šauksmą ir įėjusi į kambarį, pamatė gulinčią ant pilvo be kelnių ir kelnaičių nukentėjusiąją ir ant jos numautomis kelnėmis atsigulusį nuteistąjį.
Be to, pats nuteistasis E. S. apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pamatęs lovoje gulinčią nukentėjusiąją, nusimovė kelnes ir trumpikes, po to nukentėjusiajai numovė kelnes ir kelnaites bei bandė atsegti liemenėlę, tačiau dėl aktyvaus jos pasipriešinimo to padaryti nesugebėjo. Nors nuteistasis teisminio bylos nagrinėjimo metu savo parodymus pakeitė ir parodė, kad neketino su nukentėjusiąja lytiškai santykiauti ir fizinio smurto jos esamam pasipriešinimui įveikti nevartojo, teismas pagrįstai jais nesivadovavo, kadangi jie prieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Be to, apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu E. S. negalėjo paaiškinti, ko siekė nurenginėdamas nukentėjusiąją. Minėtų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis panaudodamas fizinį smurtą ketino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja prieš jos valią.
Tai, ar nuteistojo varpa buvo erekcijos būsenoje, ar ne, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nes veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas išžaginti tada, jei kaltininkas atliko bent dalį BK 149 straipsnio dispozicijoje išvardytų alternatyvių veiksmų esamam ar galimam nukentėjusiojo pasipriešinimui įveikti, tačiau lytinio santykiavimo nepradėjo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Kadangi nuteistasis pradėjo vartoti fizinį smurtą esamam nukentėjusiosios pasipriešinimui įveikti, tačiau lytinio santykiavimo nepradėjo, nes tą padaryti sutrukdė kiti asmenys, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmės
Teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas įvertina ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ir motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, nuosprendyje nurodė bausmės skyrimo motyvus, įvertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę: E. S. būdamas anksčiau keturis kartus teistas ir turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, vėl padarė du tyčinius nusikaltimus (sunkų ir nesunkų), vienas iš kurių nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Be to, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bet nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Nors BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra nesunkus ir jo sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, numato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, tačiau BK 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kadangi E. S. yra recidyvistas, todėl teismas pagrįstai jam už abiejų nusikalstamų veikų padarymą paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu yra mažesnės, negu BK 149 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiai. Kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas skiriant bausmę E. S. buvo pritaikytas tinkamai, todėl švelninti paskirtąją bausmę nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Benediktas Stakauskas
Vytautas Piesliakas
