Baudžiamoji byla Nr. 2K–469/2007 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.3.1.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant E. Jasionienei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. kasacinį skundą dėl 2006 m. birželio 27 d. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos ir 2007 m. vasario 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžių.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal BK 132 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimu. Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys dėl nusikaltimu padarytos 4084,89 Lt žalos atlyginimo tenkintas, iš V. V. priteista 4084,89 Lt Valstybinei ligonių kasai. Nukentėjusiesiems A. ir Z. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 23 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeitė, V. V. nusikalstamą veiką iš BK 132 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat pripažino V. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. V. nuteistas už neatsargų gyvybės atėmimą: 2005 m. vasario 13 d., apie 3.00–4.00 val., L. B. gyvenamojo namo, esančio Radviliškyje, (duomenys neskelbtini), kambaryje konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu smogė L. B. į kairės akies sritį ir padarė poodinę kraujosruvą akies vokuose; dėl to nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo galvos smegenų pusrutulio L. B. 2005 m. kovo 20 d. ligoninėje mirė.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 23 d. nuosprendžiu panaikinusi 2006 m. birželio 27 d. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas dėl subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, nustatė netinkamą V. V. kaltės formą ir neteisingai atskleidė jos turinį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad V. V. veika reiškėsi netiesiogine tyčia.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 23 d. nuosprendį; Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendį palikti galioti su pakeitimais: iš nuosprendžio pašalinti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte; pripažinti kasatoriaus atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką, taip pat nuoširdžiai dėl jos gailėjosi ir padėjo ją išaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, taikyti jam BK 75 straipsnį ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, paskiriant įstatymo nustatytus įpareigojimus arba Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. nuosprendį palikti be pakeitimų.
Kasaciniame skunde nuteistasis V. V. teigia, kad Šiaulių apygardos teismas netinkamai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nuteistojo buvimą apsvaigusio nuo alkoholio ir šios aplinkybės įtaką V. V. veikai. Anot kasatoriaus, jis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivus – tai patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausta liudytoja J. J., taip pat liudytojas N. L., be to, ir pats kasatorius viso proceso metu teigė buvęs blaivus, nes kitą dieną turėjęs eiti tartis dėl darbo. Kasatorius nurodo, kad iš liudytojos D. B. parodymų taip pat nenustatyta apie jo girtumą veikos padarymo metu, nes ji nurodė mačiusi nuteistąjį apsvaigusį nuo alkoholio prieš dešimt valandų iki nusikalstamos veikos padarymo.
Nuteistasis V. V. dar pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai dėl to gailėjosi bei padėjo išaiškinti šią veiką. Kasatorius teigia neigęs tik kaltės formą ir aiškino, jog tyčia nužudyti L. B. nesiekęs. Taigi jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje, už kurios padarymą buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo. Kasatoriaus nuomone, yra pagrindas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi.
Nuteistasis V. V. taip pat pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas netinkamai pasisakė dėl galimybių jam taikyti BK 75 straipsnį nebuvimo, nes neatsižvelgė į tai, kaip realios bausmės vykdymas paveiks jo teigiamus socialinius ryšius – nuteistasis neteks darbo, grįžęs iš įkalinimo įstaigos nebebus į jį priimtas, nuteisimas realia laisvės atėmimo bausme turės įtakos nepilnametėms dukroms, kurias kasatorius išlaiko. Taip pat kasatorius akcentuoja, kad teisę į ieškinio patenkinimą civilinio proceso tvarka teismas paliko dviem nukentėjusiesiems bei priteisė jam žalos atlyginimą Valstybinei ligonių kasai. Taigi nebūdamas laisvėje jis neturės galimybės atlyginti nukentėjusiesiems žalą, sugrius jo asmeninio gyvenimo planai. Nuteistasis V. V. kasaciniame skunde teigia, kad po šio įvykio gyvena tvarkingai, dirba, daugiau nenusikalto, sukūrė šeimą, padeda žmonai išlaikyti jos nepilnamečius vaikus, mano, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo.
Nuteistasis V. V. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neteisingai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas dėl subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės – nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, nustatė netinkamą kasatoriaus kaltės formą ir neteisingai atskleidė kaltės turinį. Šiaulių apygardos teismas, anot kasatoriaus, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką kaip neatsargų gyvybės atėmimą, padarytą dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje pažymėjęs, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokios būtent objektyvios ir subjektyvios aplinkybės neleido V. V. suprasti savo atliekamų veiksmų pavojingumo ir numatyti galinčių kilti padarinių, klydo; tokia išvada nėra pagrįsta surinktais ir teisme išnagrinėtais įrodymais, teismas nepakankamai įvertino objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko pastangas juos darant, veiksmų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš ir po nusikaltimo padarymo, kurie turėjo įtakos nustatyti jo kaltės turinį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuodamas kasatoriaus veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį teisės taikymo klaidos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad V. V. veikė netiesiogine tyčia, yra teisinga. Ši išvada pagrįsta išsamiai išdėstytais argumentais, kuriais abejoti nėra pagrindo. Suduodamas smūgį nukentėjusiajam kasatorius negalėjo nesuprasti, kad jo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti (kasacinės bylos 2K-481/2006, 2K-675/2006, 2K-39/2007 ir kt.). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad V. V. nenorėjo atimti L. B. gyvybės, bet suduodamas stiprų smūgį žymiai vyresniam asmeniui į gyvybiškai pavojingą kūno vietą numatė, kad gali atimti jam gyvybę ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti; taigi nors nebuvo suinteresuotas L. B. mirtimi, tačiau nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų, kasatorius pasirinko tokį veikos padarymo būdą, dėl kurio įstatymo numatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė padidėja.
Padarius išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. V. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, atskirai nenagrinėtinais tampa kasacinio skundo argumentai dėl BK 75 straipsnio taikymo. BK 75 straipsnis numato galimybę atidėti bausmės vykdymą asmeniui, padariusiam tyčinį nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. BK 129 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra labai sunkus, todėl bausmės vykdymo atidėjimas tokį nusikaltimą padariusiam asmeniui yra negalimas.
Dėl atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių
Kasacinės instancijos teismas iš naujo bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja, įrodymų iš naujo nevertina. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka apskųsti nuosprendžiai ar nutartys tikrinami tik teisės taikymo aspektu, t. y. tikrinama, ar tinkamai taikytos BK nuostatos ir (ar) nepadaryti esminiai BPK pažeidimai. Teisėjų kolegija šioje kasacinėje byloje daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, konstatavę atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, BK ir BPK nuostatų nepažeidė. Tai, kad kasatorius buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos veikos padarymui, nustatyta išsamiai išanalizavus liudytojų parodymus bei kitus įrodymus. Daryti išvadą, kad liudytojų J. J., G. B. parodymai nagrinėjamoje byloje būtų gauti ar vertinti iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra motyvuota, kodėl nustatinėjant šią aplinkybę kasatoriaus ir V. L. parodymai nelaikomi duomenimis, tinkamais tiesai nustatyti.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės buvimas yra nustatytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Nepanaikinant ir nepakeičiant apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, neaktualiu tampa kasatoriaus pašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai dėl to gailėjosi bei padėjo išaiškinti šią veiką, nes šis prašymas buvo teikiamas kartu prašant panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir su pakeitimais palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs vieną kasatoriaus atsakomybę lengvinančią aplinkybę – padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, savo poziciją grindė tuo, kad nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas (konfliktinė situacija ir jos priežastys, nuteistojo veika – smūgio į kairę akį sudavimas nukentėjusiajam) buvo nustatyti remiantis tik kasatoriaus parodymais. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo V. V. savo nuosekliais parodymais dėl jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių neklaidino. Pripažintina, kad ta pati faktinė aplinkybė negali būti pripažįstama dviem skirtingomis atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatoriaus prisipažinimą, parodymų nuoseklumą, turėjusį lemiamos įtakos teisingai nustatyti veikos faktines aplinkybes ir tinkamai kvalifikuoti nusikaltimą kaip padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką, o prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi dėl to nepripažinęs atsakomybę lengvinančia aplinkybe, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių įvertinimo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra deklaratyvūs. Kasatorius nesukonkretina, kokia teisės taikymo klaida padaryta nustatinėjant objektyviuosius požymius, todėl laikytina, kad dėl šios kasacinio skundo dalies nėra kasacinių pagrindų. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nesant atitinkamų prašymų apeliaciniuose skunduose jis negali daryti išvadų apie didesnį suduotų smūgių skaičių ir taip bloginti nuteistojo padėtį. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas darė vadovaudamasis tais objektyviais požymiais, kuriuos buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismo nustatytos veikos aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismui padaryti pagrįstas išvadas dėl kaltės formos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Antanas Klimavičius
Vytautas Piesliakas
Gintaras Goda
