D. T. pagal BK 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-119-648/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19992-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.18.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. T. gynėjo advokato Sigito Mikliušo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. liepos 5 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu D. T. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 35 MGL (1318 Eur) dydžio bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistosios D. T. gynėjo advokato Sigito Mikliušo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. T. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad aplaidžiai organizavo teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2018 m. liepos 30 d., būdama VšĮ (duomenys neskelbtini), esančios Vilniuje, direktorė ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būdama atsakinga už galerijos buhalterinės apskaitos organizavimą, tinkamai neorganizavo VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymo, būtent:

1.1. pagal 2015 rugsėjo 23 d. nuomos sutartį VšĮ (duomenys neskelbtini) įsipareigojus 2015 m. spalio 7 d. – 2015 m. spalio 31 d. laikotarpiu galerijos patalpose organizuoti parodą (duomenys neskelbtini), taip pat įsipareigojus organizuoti šios parodos bilietų spausdinimą ir platinimą, D. T. direktoriaus įsakymu nepaskyrė už bilietų apskaitą ir išdavimą atsakingo asmens, taip pažeidė BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 341 (2014 m. lapkričio 25 d. įsakymo redakcija) patvirtintų Bilietų naudojimo ir apskaitos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punkto nuostatas, jog „bilietus naudojančio ūkio subjekto vadovo įsakymu turi būti paskirtas už bilietų apskaitą ir išdavimą atsakingas asmuo“, dėl to bilietų apskaitos knyga ir bilietų panaudojimo ataskaita buvo vedamos netinkamai, pažeidžiant Taisyklių 7 punkto nuostatas, kad „atsakingas asmuo, išduodamas bilietus juos parduodančiam atskaitingam asmeniui, apskaitos knygos atitinkamose skiltyse įrašo: bilietų išdavimo datą, gavėjo (atskaitingo asmens) vardą ir pavardę, išduotų bilietų serijas ir numerius, išdavusio asmens pareigų pavadinimą, vardą ir pavardę“, 8 punkto nuostatas, kad „atskaitingam asmeniui grąžinant neparduotus bilietus, į apskaitos knygą įrašoma: grąžinimo data, bilietus grąžinusio asmens vardas ir pavardė, grąžintų bilietų serijos ir numeriai, atitinkamose skiltyse pasirašo atsakingas asmuo ir bilietus grąžinantis asmuo“, 9 punkto nuostatas, kad „apskaitos knyga pildoma ranka arba techninėmis priemonėmis. Jeigu apskaitos knyga tvarkoma kompiuteriniu būdu, turi būti išsaugoti visi šių taisyklių 1 priede nurodyti apskaitos knygos rekvizitai. Kompiuterinėse laikmenose saugomi bilietų apskaitos knygos duomenys turi būti spausdinami ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Išspausdintus apskaitos knygos lapus pasirašo atsakingas asmuo. Lapai numeruojami ir segami į bylą“, 10 punkto nuostatas, kad „jei ūkio subjektas naudoja skirtingos kainos bilietus, jie turi būti registruojami skirtingose apskaitos knygose arba skirtingose vienos apskaitos knygos dalyse, kiekvienoje iš jų nurodant bilieto kainą“, 11 punkto nuostatas, kad „kiekvienas bilietus parduodantis atskaitingas asmuo ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsiskaito už bilietų panaudojimą, pildydamas bilietų panaudojimo ataskaitą“;

1.2. be to, D. T. nepaskyrė už kasos operacijų tvarkymą ir kasos dokumentų išrašymą atsakingo asmens ir taip pažeidė BAĮ 21 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl to VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje 2015 m. kovo 24 d. – 2015 m. spalio 31 d. laikotarpiu nebuvo išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai (kasos dokumentai), patvirtinantys iš Lietuvos dailininkų sąjungos narės L. B.-T. 300 Eur gavimą už parodos organizavimą, ir šie pinigai nebuvo įtraukti į apskaitą; taip pat 2015 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderis, kuriame įrašyta: „Priimta iš (duomenys neskelbtini) 70 830 Eur už parduotus bilietus parodos (duomenys neskelbtini)“, išrašytas nesilaikant Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 11 punkto nuostatų, kad „kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai“.

1.3. Tokiais veiksmais D. T., būdama atsakinga už teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdama nurodytas BAĮ ir Taisyklių nuostatas, aplaidžiai tvarkė VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti VšĮ (duomenys neskelbtini) veiklos, turto dydžio ir struktūros 2015 m. kovo 24 d. – 2015 m. spalio 31 d. laikotarpiu.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Nuteistosios D. T. gynėjas advokatas S. Mikliušas kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatorius nurodo:

2.1. Byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes D. T. veiksmuose nėra BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties, o teismai, vertindami įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalį. D. T. tinkamai organizavo buhalterinę apskaitą ir pasamdė apskaitos įmonę UAB „E“, o bilietų pardavimo apskaitai tvarkyti sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „E“ vadove R. J.

2.2. Byloje yra du su R. J. sudaryti dokumentai: 2015 m. vasario 10 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „E“ direktore R. J. dėl VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymo (apskaitos tvarkymas priskirtas UAB „E“ darbuotojai J. P.) ir 2015 m. spalio 1 d. sudaryta papildoma sutartis dėl atlygintinų paslaugų, susijusių su bilietų grynųjų pinigų apskaita, teikimo, sudaryta asmeniškai su R. J. Byloje nustatyta, kad 2015 m. spalio 1 d. antrasis sutarties variantas su R. J. dėl konsultacijų teikimo buvo sudarytas vėliau, galimai siekiant sumažinti savo atsakomybę dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo. Tačiau faktiniai R. J. veiksmai patvirtina, kad būtent ji vykdė atsakingo asmens, susijusio su bilietų apskaita ir platinimu, funkcijas: ji pildė bilietų panaudojimo ataskaitas, kurios būdavo perduodamos I. J.; taip pat patikrindavo bilietų apskaitos knygą, kurią pati pildydavo ir pasirašydavo. Esant šioms aplinkybėms, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad bilietų apskaita nebuvo organizuota ar organizuota netinkamai.

2.3. Be to, byloje nustatyta, kad galerijos bilietų pajamavimą ir bilietų apskaitos registrų pildymą atliko I. J., kuri pagal suteiktą įgaliojimą buvo ir kasininkė: I. J. apskaitydavo bilietus (bilietų apskaitos knygoje įrašydavo bilietų serijas ir kiekius), juos perduodavo R. J., kuri teikė ataskaitas dėl bilietų panaudojimo ir gautą už parduotus bilietus sumą perduodavo I. J., kaip įmonės kasininkei. Pastaroji formindavo kasos pajamų orderius, kuriuos pasirašydavo J. P. ir I. J., ir įnešdavo pinigus į kasą.

2.4. Nėra jokio pagrindo sutikti su teismų išvada, kad D. T. I. J. netinkamai paskyrė į kasininko pareigas. Šią teismų išvadą paneigė specialistai D. Indrašienė ir Č. Maculevičius. Teismai neatsižvelgė į tai, kad po 2008 m. rugpjūčio 29 d., kai I. J. buvo suteiktas įgaliojimas vykdyti kasininko pareigas, galerijoje susiklostė tokie faktiniai santykiai, kad ji nuolat dirbo kasininko darbą ir vertino tai kaip savo tarnybines pareigas. Be to, per I. J. darbo kasininke laikotarpį visų patikrinimų metu buvo pripažįstama, kad I. J. kasininke yra paskirta teisėtai ir pagrįstai. Tai, kad įgaliojimas I. J. vėliau nebuvo pratęstas, negali būti vertinama kaip D. T. padarytas nusikaltimas, nes de facto (faktiškai) I. J. pagal pirminį įgaliojimą ir toliau vykdė kasininko pareigas. Be to, D. T. inkriminuoti BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai atsirado ne dėl neva netinkamo I. J., kaip kasininkės, įforminimo, o dėl netinkamų pagal sutartį bilietų apskaitą turėjusios tvarkyti UAB „E“ veiksmų. Be to, D. T. pagal savo išsilavinimą neturėjo specialiųjų žinių buhalterinės apskaitos srityje, todėl pasirašė būtinas sutartis dėl buhalterinės apskaitos vedimo ir su tuo susijusių dokumentų parengimo su atestuota buhalterinės apskaitos įmone bei specialiste R. J. Todėl D. T. negali atsakyti dėl jos pasamdytų asmenų veiksmų. Būtent R. J., samdyta auditorė, nekvalifikuotai konsultuodama galerijos darbuotojus, nurodė, kad bilietų apskaitos dokumentai tariamai yra įmonės vidaus dokumentai, kurie neturi būti saugomi, todėl jie ir išliko tik fragmentiškai. Tačiau ir iš šių likusių dokumentų akivaizdu, kad bilietų apskaita buvo vykdoma, tik jos negalima tiksliai nustatyti dėl dokumentų trūkumo.

2.5. Dėl D. T. veiksmų nekilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių, todėl jos veika gali būti kvalifikuojama tik pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnį.

2.6. Teismai pažeidė teismų praktiką dėl specialisto Č. Maculevičiaus pateiktos konsultacinės išvados vertinimo, nes vien ta aplinkybė, kad konsultacinė išvada buvo parengta D. T. iniciatyva, nereiškia, kad konsultacinė išvada neteisinga. Ši išvada turėjo būti vertinama kartu su kitais bylos įrodymais. Be to, specialisto Č. Maculevičiaus konsultacinė išvada iš esmės sutampa su specialistės D. Indrašienės pateikta išvada ir ją papildo. Specialistė D. Indrašienė iš esmės pritarė auditoriaus Č. Maculevičiaus išvadai ir jo paaiškinimams, išvados nepaneigė. Taigi teismai privalėjo vadovautis specialisto Č. Maculevičiaus išvada, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė D. T. teisę į gynybą, nes jos pateiktais įrodymais nesirėmė vien todėl, kad jie pateikti kaltinamosios iniciatyva.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Karčinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Iš byloje esančio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismo išvados dėl D. T. padarytos nusikalstamos veikos – aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo – sudėties požymių buvimo jos veikoje pagrįstos teismo posėdyje išsamiai bei nešališkai ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visetu (liudytojų R. J., I. J., A. M., E. M. V., A. K., E. U., J. P., L. B.-T., A. R. parodymais, specialistų D. Indrašienės ir Č. Maculevičiaus (pastarojo konsultacine) išvadomis, kita rašytine bylos medžiaga). Byloje ištirtais ir teismo įvertintas įrodymais nustatyta, kad nuteistoji D. T., būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorė bei pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus būdama atsakinga už galerijos buhalterinės apskaitos organizavimą, tinkamai neorganizavo VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymo, nes nepaskyrė už bilietų apskaitą bei išdavimą atsakingo asmens. Nors kasatorius nurodo, kad nuteistoji D. T. pasamdė apskaitos įmonę UAB „E“, išskirtinai bilietų pardavimo apskaitai tvarkyti sudarė sutartį su šios įmonės vadove R. J., o galerijos bilietų pajamavimas ir bilietų apskaitos registro užpildymas buvo pavestas I. J., kuri pagal suteiktus jai įgaliojimus buvo ir kasininkė, vykdanti bilietų apskaitą, R. J. kontroliuojant ir prižiūrint, tačiau iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog galerijos vadovės įsakymu I. J. būtų pavesta atlikti VšĮ (duomenys neskelbtini) kasininko pareigas. Be to, su I. J. taip pat nebuvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Pažymėtina, kad ir pati nuteistoji D. T. patvirtino, jog kasos tvarkymas I. J. buvo pavestas tik įgaliojimu, kurio, kaip matyti iš rašytinių įrodymų, galiojimo terminas net nebuvo pratęstas. Šios aplinkybės patvirtina teismų nustatytas išvadas, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) dirbusi I. J. į šias pareigas tinkamai nebuvo paskirta, jos materialinės atsakomybės klausimas nebuvo išspręstas, todėl įstaigos vadovė D. T. neorganizavo apskaitos pagal BAĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus.

3.2. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištyrus rašytinius įrodymus (2019 m. kovo 18 d. specialisto išvadą ir 2020 m. liepos 2 d. apžiūros protokolą) nustatyta, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pildomi neišsamiai, 2015 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderyje nėra nurodyti privalomi dokumentai, kurių pagrindu į kasą buvo priimti pinigai, specialistei pateikti bilietų apskaitos knygos bei bilietų panaudojimo ataskaitos lapai užpildyti netinkamai, juose nurodyti duomenys nustatyta tvarka nepatvirtinti ir tarpusavyje nesutampa. Dėl šių buhalterinės apskaitos pažeidimų pagal pateiktą specialisto išvadą nėra galimybės nustatyti, kokį skaičių bilietų VšĮ (duomenys neskelbtini) įsigijo, kiek ir už kokią kainą pardavė, ar visus bilietus apskaitė, t. y. negalima nustatyti ūkio subjekto veiklos, turto ir struktūros.

3.3. Atmestini kasatoriaus teiginiai, jog teismai nepagrįstai nepripažino įrodymais auditoriaus Č. Maculevičiaus išvados bei jo teisme duotų paaiškinimų. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas išsamiai vertino Č. Maculevičiaus pateiktą išvadą, jo paaiškinimus ir pagrįstai juos vertino kritiškai. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad auditoriaus išvada nemotyvuota ir aiškinama plečiamai. Be to, ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, būtent liudytojų R. J., J. P., taip pat ir nuteistosios D. T. parodymams apie tai, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) kasos operacijos buvo tvarkomos įstaigos viduje, o ne kitu adresu veikiančioje UAB „E“, kaip nurodoma auditoriaus išvadose. Byloje esanti rašytinė medžiaga – 2016 m. balandžio 19 d. įmonės kasos perdavimo–priėmimo aktas, pažymintis, kad I. J. perdavė D. T. kasos likutį, taip pat paneigia auditoriaus bei kasatoriaus nurodytas aplinkybes, kad už VšĮ (duomenys neskelbtini) kasos operacijas buvo atsakinga UAB „E“.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos ir atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistoji pagrįstai pripažinta kalta padariusi jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ir konstatuoti, kad šis teismas iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neatsakė į esminius apelianto argumentus, nėra teisinio pagrindo.

3.5. Atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismai neatskleidė visų D. T. inkriminuotos BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos požymių. Nuteistoji D. T. ėjo VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, todėl pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus ji buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą. Teismų pripažintomis įrodytomis aplinkybėmis nustatyta, kad D. T., būdama atsakinga už galerijos buhalterinės apskaitos organizavimą, įsakymu nepaskyrė už bilietų apskaitą bei išdavimą, taip pat už kasos operacijų tvarkymą ir kasos dokumentų išrašymą atsakingo asmens. Taip buvo pažeisti BAĮ bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimai, t. y. tinkamai neorganizuotas VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymas, dėl to negalima iš dalies nustatyti VšĮ (duomenys neskelbtini) veiklos, turto dydžio ir struktūros. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta veika padaroma dėl neatsargumo. Byloje nebuvo nustatyta, jog nuteistoji D. T. sąmoningai siekė nuslėpti galerijos ūkinės veiklos rezultatus, turto dydį bei (ar) struktūrą ir dėl to nepaskyrė už kasos operacijas ar bilietų apskaitą ir išdavimą atsakingo asmens. Priešingai, nuteistoji lengvabūdiškai pasikliovė kitų asmenų menka kompetencija, savarankiškai nesidomėjo nei kasininko paskyrimą, nei bilietų apskaitą reglamentuojančiais teisės aktais, nors objektyviai tokią galimybę turėjo ir galėjo tai padaryti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistosios D. T. gynėjo advokato S. Mikliušo kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

5. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, nuteisdami D. T. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji tinkamai neorganizavo VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymo, netinkamai įvertino įrodymus, dalimi jų nesirėmė ir juos ignoravo, nepripažino įrodymais, o baudžiamąją atsakomybę taikė itin formaliai, neatsižvelgdami į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir esančius įrodymas, tai yra esminis BPK normų pažeidimas. Taigi kasatorius teigia, kad, nagrinėjant D. T. baudžiamąją bylą, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų įtvirtinta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

7. Kasatorius teigia, kad teismai D. T. kaltę iš esmės grindė 2019 m. kovo 18 d. specialistės D. Indrašienės išvada, suteikdami jai išskirtinę įrodomąją reikšmę, o specialisto Č. Maculevičiaus 2021 m. birželio 29 d. išvada nesivadovavo. Iš teismų sprendimų matyti, jog specialistės D. Indrašienės 2019 m. kovo 18 d. išvada buvo tik vienas iš įrodymų, kuriuo teismai grindė nuteistosios D. T. kaltę. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino abi išvadas – tiek specialistės D. Indrašienės, tiek specialisto Č. Maculevičiaus, o išklausęs specialistų žodinių paaiškinimų, palygino šių išvadų duomenis su kitais byloje esančiais įrodymais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir, siekdamas pašalinti bet kokias abejones dėl specialistų išvadose užfiksuotos informacijos išsamumo bei patikimumo, apklausė šias išvadas pateikusius specialistus D. Indrašienę ir Č. Maculevičių. Atsakydamas į D. T. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Č. Maculevičiaus išvados patikimumo ir leistinumo, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pateikė išsamią tiek specialisto Č. Maculevičiaus, tiek specialistės D. Indrašienės išvadų analizę, įvertindamas specialistų kvalifikaciją, jiems suformuluotas užduotis ir pateiktą medžiagą. Taip pat šių išvadų patikimumas buvo patikrintas BPK nustatytais veiksmais, įvertinus jas kitų bylos duomenų kontekste, palyginus su informacija, gauta iš kitų duomenų šaltinių.

8. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog konsultacinė išvada yra parengta nuteistojo gynėjo iniciatyva, savaime nereiškia, kad tokia konsultacinė išvada yra neteisinga. Pagal teismų praktiką, tyrimas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialiųjų žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis). Konsultacinė išvada teisme tiriama kaip ir kiti dokumentai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYtNjQ4LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26-648/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26-648/2019">2K-26-648/2019</a>). Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad specialisto Č. Maculevičiaus pateikta išvada yra konsultacinė, o vertindamas jos turinį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ši išvada yra parengta nuteistosios gynėjo iniciatyva, taip pat išdėstė argumentus, kokia apimtimi vertino joje pateiktą informaciją, t. y. tik dėl 2015 m. vasario 10 d. sutarties, sudarytos tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorės D. T. ir UAB „E“ dėl buhalterinių paslaugų teikimo.

9. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su nuteistajai inkriminuoto nusikaltimo padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė pačią nuteistąją D. T., liudytojus J. P., R. J., A. M., E. M. V., I. J., taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąją teisinančius, ir ją kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – D. T. teisinančius – įrodymus.

10. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išsamiai, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išanalizavo bei įvertino byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

11. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

12. Kasaciniame skunde nuteistosios D. T. gynėjas teigia, kad ji nepagrįstai nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Skunde akcentuojama, kad D. T. savo, kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorės, pareigas organizuojant buhalterinę apskaitą atliko tinkamai, nes už VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą, taip pat už bilietų pardavimo apskaitos tvarkymą organizuojant parodą bei kasos tvarkymą buvo atsakinga pasamdyta UAB „E“. Taigi kasatorius skunde iš esmės kelia D. T. atitikties BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjekto požymiams klausimą.

13. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos 2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius. Pagal šį BK straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

14. Pagal teismų praktiką buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>, 2K-69-895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota ir tai, jog jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus, ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, galima kalbėti apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237-489/2015, 2K-69-895/2018).

15. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų sudėtys yra materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai būtent šio BK straipsnio dispozicijoje nurodyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė sąlyga kilti padariniams (negalėjimui visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros).

16. Nagrinėjamoje byloje nuteistajai D. T. inkriminuotas aplaidus teisės aktų reikalaujamas buhalterinės apskaitos organizavimas pasireiškė tuo, kad ji, kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorė, netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, tiksliau, įsakymu nepaskyrė už bilietų apskaitą bei išdavimą, taip pat už kasos operacijų tvarkymą ir kasos dokumentų išrašymą atsakingo asmens ir taip pažeidė BAĮ, Bilietų naudojimo ir apskaitos taisyklių bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus, dėl to negalima iš dalies nustatyti VšĮ (duomenys neskelbtini) veiklos, turto dydžio ir struktūros nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. spalio 31 d.

17. Kasacinio skundo teiginys, neva nuteistoji D. T. negali atsakyti baudžiamąja tvarka už BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą, nes grynųjų pinigų apskaitai, taip pat ir bilietų apskaitai tvarkyti sudarė sutartį su UAB „E“ vadove R. J., yra nepagrįstas.

18. Byloje nustatyta, kad, rengiantis parodai, VšĮ (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktorės D. T. (užsakovas), 2015 m. spalio 1 d. sudarė sutartį su UAB „E“ vadove R. J. (paslaugų teikėjas). Nors byloje yra du šios sutarties variantai, kurių objektas skiriasi (ikiteisminio tyrimo metu pateiktame sutarties variante nurodyta, kad paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti juridines ir finansines konsultacijas, o teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistosios gynėjo pateiktame šios sutarties variante nurodyta, kad paslaugų teikėjas įsipareigoja atlikti parodos grynųjų pinigų apskaitą), teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai nusprendė, jog būtent ikiteisminio tyrimo metu pateiktas sutarties tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „E“ vadovės R. J. variantas, pagal kurį R. J. įsipareigojo teikti juridines ir finansines konsultacijas, atitiko liudytojų J. P., R. J., A. M., E. M. V. parodymus bei rašytinius bylos įrodymus (bilietų panaudojimo ataskaitos lapus, bilietų apskaitos knygą) apie susiklosčiusią situaciją parodos metu platinant bilietus ir vykdant jų apskaitą, t. y. kad bilietų panaudojimo ataskaitos lapus apie parduotus bilietus kiekvieną dieną pildė liudytoja I. J., ji taip pat pildė ir pasirašė bilietų apskaitos knygą, o R. J. konsultuodavo I. J. minėtais klausimais. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai pagrįstai pripažino, jog minėta 2015 m. spalio 1 d. sutartis neapėmė grynųjų pinigų bei bilietų apskaitos tvarkymo, R. J. jokių su bilietų platinimu ir apskaita veiksmų neatliko, o nesant sudarytos sutarties, D. T., kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) direktorė, privalėjo, vadovaudamasi veikos padarymo metu galiojusių Bilietų naudojimo ir apskaitos taisyklių 5 punktu, direktoriaus įsakymu paskirti už bilietų apskaitą ir išdavimą atsakingą žmogų, bet to nepadarė. Esant šioms aplinkybėms, D. T., kaip įmonės vadovė, tapo už bilietų apskaitą ir išdavimą atsakingu asmeniu, tačiau šių pareigų tinkamai neatliko. Netinkamai pildant dokumentus, susijusius su bilietų apskaita ir išdavimu, nebuvo galimybės nustatyti, kiek bilietų buvo įsigyta ir kiek lėšų buvo gauta už parduotus bilietus nuo 2015 m. spalio 7 d. iki 2015 m. spalio 31 d., taip pat ar visi parduoti bilietai apskaityti apskaitoje (2019 m. kovo 18 d. specialistės išvadoje nustatyta, kad neapskaityta 44 563 Eur, gautų už parduotus bilietus).

19. Taip pat teismai motyvuotai, ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, paneigė nuteistosios D. T. keliamą versiją, neva už kasos darbo organizavimą buvo atsakinga UAB „E“, o liudytoja I. J. tinkamai paskirta į kasininko pareigas, todėl nuteistoji D. T. negali atsakyti už Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių pažeidimus.

20. Byloje nustatyta, kad 2015 m. vasario 10 d. tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „E“ buvo sudaryta buhalterinių paslaugų sutartis, kurios dalykas – buhalterinės apskaitos vedimas, ataskaitų sudarymas ir laiku pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), Finansų ministerijai, „Sodrai“ ir kt. institucijoms, metinės finansinės atskaitomybės sudarymas (apskaitos tvarkymas priskirtas UAB „E“ darbuotojai J. P.).

21. Visų pirma, kasacinio skundo teiginys, kad už kasos darbo organizavimą buvo atsakinga UAB „E“, o liudytoja I. J. tinkamai paskirta į kasininko pareigas, yra prieštaringas, nes už grynųjų pinigų apskaitą įmonėje gali būti atsakingas tik vienas asmuo: arba vadovo įsakymu paskirtas konkretus įmonės darbuotojas, arba buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė pagal sutartį gali įsipareigoti vesti įmonės grynųjų pinigų apskaitą. Tačiau tokiu atveju turi būti sudaryta konkreti sutartis su įmone dėl grynųjų pinigų apskaitos vedimo, nes sąvoka „buhalterinės apskaitos vedimas“ neapima kasos darbo organizavimo. Pagal BAĮ 2 straipsnio 4 dalį buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui (toliau – finansinės ataskaitos) sudaryti (nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija). Tuo tarpu kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo ir įforminimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d.), kurių 2 punkte nustatyta, kad kasa – vieta, kurioje atliekamos ūkio subjekto kasos operacijos ir laikomi pinigai; kasininkas – ūkio subjekto darbuotojas, ūkio subjekto vadovo paskirtas atlikti kasos operacijas; kasos operacijos – grynųjų pinigų priėmimas į ūkio subjekto kasą ir išmokėjimas iš jos. Sugretinus BAĮ pateiktą buhalterinės apskaitos apibrėžimą su Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėse pateiktu kasos operacijų apibrėžimu, galima spręsti, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas neapima kasos operacijų. Kasos operacijos atliekamos pačioje įmonėje, tai yra grynųjų pinigų priėmimas į kasą ir išmokėjimas iš jos, o buhalterinė apskaita yra tvarkoma pagal įmonės pateikiamus dokumentus apie atliktas finansines operacijas, todėl ji neapima tiesioginių operacijų su grynaisiais pinigais, tokių kaip pinigų įnešimas į kasą ir išėmimas iš jos.

22. Teismai, remdamiesi byloje surinktais įrodymais, tinkamai pagrindė, kodėl UAB „E“ nebuvo įpareigota organizuoti VšĮ (duomenys neskelbtini) kasos darbo. Byloje nustatyta, kad liudytoja I. J. UAB „E“ darbuotojai J. P. pateikdavo VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminius finansinius dokumentus, pagal kuriuos J. P. tvarkė buhalterinę apskaitą (teikdavo deklaracijas VMI, ataskaitas „Sodrai“, metams pasibaigus sudarydavo metinę finansinę ataskaitą), t. y. atlikdavo veiksmus, kurie buvo apibrėžti 2015 m. vasario 10 d. tarp VšĮ (duomenys neskelbtini) ir UAB „E“ sudarytoje buhalterinių paslaugų teikimo sutartyje. Jokių veiksmų su įmonės kasa J. P. neatliko; įmonės finansinius dokumentus išrašydavo ir visus veiksmus su grynaisiais pinigais atlikdavo I. J., kuri direktorės įsakymu nebuvo tinkamai paskirta tvarkyti įmonės kasos, jos materialinės atsakomybės klausimas nebuvo išspręstas. Nors nuteistoji D. T. 2008 m. rugpjūčio 29 d. ir 2011 m. sausio 11 d. įgaliojimais buvo įgaliojusi I. J. įstaigos vardu išrašyti finansinius dokumentus ir tvarkyti įmonės kasą, tačiau paskutinis įgaliojimas nebuvo pratęstas, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.142 straipsnio 1 dalį įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Nesant teisiškai paskirto ir materialiai atsakingo asmens tvarkyti įmonės kasą, direktorė D. T., vadovaujantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 30 punktu, tapo atsakinga už kasos darbo organizavimą, tačiau šių pareigų nevykdė; dėl to nebuvo išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai (kasos dokumentai), patvirtinantys iš Lietuvos dailininkų sąjungos narės L. B.-T. gautus 300 Eur už parodos organizavimą, ir šie pinigai nebuvo įtraukti į apskaitą, taip pat 2015 m. spalio 31 d. kasos pajamų orderyje nebuvo nurodyti privalomi dokumentai, kurių pagrindu į kasą buvo priimti pinigai (70 830 Eur) už parduotus bilietus.

23. Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, teismai pagrįstai D. T., kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) vadovę, buvusią atsakingą už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pripažino tinkamu atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį subjektu.

24. Kitas svarbus aspektas šioje byloje yra tai, ar, netinkamai organizavus buhalterinę apskaitą, kilo baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių, nes, kaip jau anksčiau minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kyla tik už tokius buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus, dėl kurių atsiranda straipsnio dispozicijoje nurodyti padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teisėjų kolegija sutinka su abiejų teismų padarytomis išvadomis, kad D. T., nepaskyrusi už bilietų platinimą bei apskaitą, taip pat už kasos darbo organizavimą atsakingo asmens, tapo atsakinga už šių pareigų vykdymą ir dėl to kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai. Būtent, neišsamiai pildant dalį pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurių pagrindu į kasą priimami pinigai, netinkamai užpildžius bilietų apskaitos knygą ir bilietų panaudojimo ataskaitos lapus (nurodyti duomenys nustatyta tvarka nepatvirtinti ir nesutampa tarpusavyje), negalima iš dalies nustatyti VšĮ (duomenys neskelbtini) veiklos, turto dydžio ir struktūros nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. spalio 31 d. (į kasą už parduotus bilietus įnešta 70 830 Eur, nors bilietų parduota daugiau). Taigi, D. T. neįgyvendino jai, kaip įmonės direktorei, kylančios pareigos tinkamai organizuoti VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą, o tarp šių jos veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

25. Taip pat kasatorius ginčija baudžiamojo įstatymo taikymą, motyvuodamas tuo, kad D. T. padaryti pažeidimai nėra tiek pavojingi, kad turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir mano, kad ji turėtų atsakyti pagal ANK 205 straipsnį. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla tada, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje dėl BK 223 straipsnio taikymo ne kartą yra nurodyta, jog asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti galima nustatyti analizuojant tik to asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei išvada dėl šių aplinkybių gali būti padaryta tik po to, kai buvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai, atliktas ikiteisminis tyrimas ar pan., tokiu atveju laikoma, kad baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai kilo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, 2K-426/2013, 2K-16-2014, 2K-7-176/2015, 2K-335-648/2016, 2K-356-689/2018).

26. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tyrimui nebuvo pateikta bilietų apskaitos knyga ir bilietų panaudojimo ataskaitos, todėl koks skaičius bilietų buvo parduotas ir kiek lėšų už juos gauta, buvo sprendžiama pagal bilietų šakneles (pagal bilietų šakneles turėjo būti gauta 115 902 Eur, o apskaityta tik 70 830 Eur). Nesant įmonėje su bilietų platinimu susijusių dokumentų, kurie yra reikšmingi, nes jų duomenys susiję su didelės vertės turto apskaita, kasatoriaus argumentai, kad D. T. veika nebuvo tokia pavojinga, todėl neturėtų užtraukti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti. Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, D. T. pagrįstai taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

27. Taigi, atsižvelgdama į tai, kad pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, esminių BPK pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos nuteistosios teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą byloje, nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios D. T. gynėjo advokato Sigito Mikliušo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Sigita Jokimaitė

Artūras Pažarskis