Dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-31/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 42.11.1; 45.6 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams V. R., S. G. R. dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygas, esminio sutarties pažeidimo aiškinimo ir taikymo.

2006 m. gegužės 2 d. šalys pasirašė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė atsakovams nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o atsakovai įsipareigojo ieškovui sumokėti 678 000 Lt per 45 dienas nuo sutarties pasirašymo, tačiau po šio termino pabaigos sumokėjo tik 50 000 Lt ir 2951 Lt delspinigių. Ieškovas nustatė papildomą terminą visai kainai sumokėti, bet atsakovai atsisakė tai padaryti, motyvuodami tuo, kad ieškovas pažeidė pareigą tinkamai perduoti gyvenamąsias patalpas, nes jomis naudojosi butų nuomininkai. Atsakovai vėliau sumokėjo dar 83 200 Lt, bet ieškovas grąžino 80 000 Lt, 3200 Lt pasilikdamas kaip delspinigius. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu buvo sudarę nuomos sutartis su dviejų butų nuomininkais, trečiuoju butu leido neatlygintinai ieškovo dukteriai, buvo pasirengę sumokėti visą turto kainą iš ateityje gautino banko kredito. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovai neįvykdė esminės sutarties sąlygos – nesumokėjo už įgytą turtą, prašė teismo nutraukti 2006 m. gegužės 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją: grąžinti ieškovui nuosavybės teises į dalį 0,3657 ha žemės sklypo, 1/2 dalį namo (tris butus), 1/2 dalį ūkinio pastato; priteisti ieškovui iš atsakovų 6 procentų dydžio delspinigių nuo nesumokėtos kainos (628 000 Lt), atsakovų pajamas, gautas iš nuomininkų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nebuvo pagrindo nutraukti ginčo sutartį, nes atsakovų atsisakymas mokėti įgyto turto kainą nebuvo esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį. Teismas pažymėjo, kad sutarties iš dalies neįvykdė abi šalys: ieškovas – pareigos perduoti pirkėjui tinkamą turtą, o atsakovai – pirkėjo pareigos per nustatytą terminą sumokėti turto kainą. Teismas pripažino ieškovą pažeidusiu sutartį todėl, kad iš parduoto namo neišsikraustė nuomininkai, o ieškovas ginčo sutartyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis; atsakovus – nes jie sumokėjo tik dalį turto kainos. Teismas nurodė, kad tokiu atveju pagal CK 6.206 straipsnį viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų. Teismas, nustatęs, kad atsakovai pasirengę galutinai atsiskaityti su ieškovu pagal iš banko tikslinio kredito gautais pinigais, nurodytas atsakovų pasirengimas atsiskaityti nėra pagrindas ieškovui manyti, kad ateityje sutartis bus neįvykdyta, pripažino, kad nebuvo pagrindo nutraukti ginčo sutartį. Juolab kad kol ieškovas nepašalino sutarties vykdymo trūkumų, jam atsakovai moka pagal sutartį nustatytus delspinigius, o nutraukus sutartį, atsakovai patirtų neadekvačių nuostolių.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimu jį tenkino, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir ieškinį tenkino: nutraukė šalių 2006 m. gegužės 2 d. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir grąžino ieškovui nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą; įpareigojo ieškovą grąžinti atsakovams 61 700 Lt. Kolegija pripažino, kad buvo pagrindas nutraukti ginčo sutartį ir taikyti restituciją, nes ieškovas tinkamai įvykdė prievolę perduoti daiktus, o atsakovai nepagrįstai atsisakė mokėti už įgytus daiktus, ir tai yra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217, 6.222 straipsnius. Atsakovai negalėjo atsisakyti mokėti perkamo daikto kainos, remdamiesi kitos šalies prievolių neįvykdymu, nes ieškovas tinkamai įvykdė savo prievolę perduoti turtą, t. y. turtą perdavė ginčo sutarties sudarymo dieną (2006 m. gegužės 2 d.), nes pagal sutarties 6.1 punktą sutartis kartu yra ir priėmimo–perdavimo aktas. Kolegijos teigimu, toks nuosavybės teisių į parduodamą daiktą perleidimas pirkėjui atitiko įstatymo reikalavimus (CK 4.49 straipsnio 2 dalį, 6.393 straipsnio 4 dalį, 6.398 straipsnio 1 dalį). Kolegija pažymėjo, kad atsakovai iki tol, kol ieškovas pareikalavo atsiskaityti, nereiškė jokių pretenzijų dėl daiktų trūkumų pagal CK 6.399, 6.334 straipsnius. Be to, kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog parduotuose butuose gyveno nuomininkai, nekliudė atsakovams įgyvendinti įgytų nuosavybės teisių, taip pat nebuvo pagrindas ieškovui išvardyti nuomos sutartis pirkimo–pardavimo sutartyje, nes šios nebuvo įregistruotos viešame registre. Dėl to nuomininkai negalėjo nuomos sutarčių panaudoti prieš naujus savininkus (CK 6.400 straipsnis). Be to, kolegija pažymėjo, kad atsakovai nesiekė nutraukti nuomos teisinių santykių su dviem buvusiais nuomininkais, nes, disponuodami nuosavybės teisėmis, juos pratęsė, o trečiam nuomininkui (ieškovo dukteriai) leido naudotis turtu. Kolegija pripažino, kad atsakovai iš esmės pažeidė sutartį, nes neįvykdė vienos iš esminių pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos – nesumokėjo visos kainos, o jų sumokėti 50 000 Lt, kolegijos teigimu, yra maža suma, palyginus su bendra ginčo nekilnojamojo turto kaina; juolab kad atsakovai, mokėdami tik delspinigius, suprato, jog privalo mokėti kainą, bet sąmoningai jos nemokėjo, nors naudojosi įgytu turtu. Be to, atsakovai nesumokėjo visos kainos ir per ieškovo papildomai nustatytą terminą. Kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad su ieškovu jie turėjo atsiskaityti tik po to, kai bus parduotas kitas nekilnojamasis turtas; motyvavo, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nustatyta sąlygos atidėti mokėjimus iki bus įvykdytos kitos sąlygos. Kolegija paliko nenagrinėtą ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų 19 177 Lt delspinigių nuo nesumokėtos sumos, nes šis reikalavimas yra naujas ir nenagrinėtas pirmosios instancijos teisme.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams klaidingai taikė CK 6.217 straipsnį, turėjo taikyti CK 6.213 straipsnio 1 dalį, nes šioje byloje šalių ginčas kilo dėl pirkėjo prievolės sumokėti kainą už perkamą daiktą (piniginės prievolės), o piniginėms prievolėms netaikomas negalėjimo įvykdyti institutas. Remdamasis kasacinio teismo praktika, kasatorius teigia, kad tai reiškia, jog piniginę prievolę galima reikalauti įvykdyti natūra visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. B. v. UAB „Ūkio investicinė grupė”; bylos Nr. 3K-3-612/2003). Ginčo santykiams apeliacinės instancijos teismas negalėjo taikyti sutarties nutraukimo instituto, nes tai prieštarauja sutarčių laisvės principui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis); ginčui taip pat negalima taikyti kitų civilinės atsakomybės priemonių, taip pat ir sutarties nutraukimo, nes sutartyje šalys susitarė tik dėl pasekmių, neįvykdžius sutarties (praleidus mokėjimo terminą turi būti mokami 0,01 proc. delspinigiai), ir nenustatė sutarties nutraukimo.

2. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų įvertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185, 260, 270 straipsnius) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 nuostatas), nustatė neteisingą faktą, kad ieškovas tinkamai įvykdė prievolę perduoti daiktą. Kasatoriaus teigimu, proceso teisės normų pažeidimas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik vienu įrodymu – ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 6.1 punktu, bet nesirėmė visais įrodymais ir neargumentavo, kodėl atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas susiaurino bylos nagrinėjimo pagrindą, nes netyrė ir nevertino atsakovo suvaržytos teisės įgyvendinti nuosavybės teisę visa apimtimi, neįvertino to, kad daiktą neteisėtai buvo užvaldęs ieškovas (CK 4.20 straipsnis, 4.27 straipsnio 1 dalis, 4.35 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas nukrypo nuo CK 6.317 straipsnio 4 dalies, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepašalino daikto valdymo kliūčių. Nagrinėjamoje byloje pirkėjas įgijo nuosavybės teisę pasirašęs ir įregistravęs ginčo sutartį viešame registre, tačiau jo valdymo teisė dėl pardavėjo kaltės suvaržyta nuo sutarties įsigaliojimo iki jos nutraukimo apeliacinės instancijos teismo sprendimu. Nors pardavėjas tvirtino, kad į parduodamą turtą tretieji asmenys neturėjo jokių teisių ir pretenzijų, tačiau šie duomenys neatitiko tikrovės, nes po nuosavybės teisių perdavimo paaiškėjo, kad perduotas turtas neatitiko ginčo sutarties reikalavimų, t. y. apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo CK 6.321 straipsnio 1 dalies, 6.327 straipsnio 3, 5 dalių, nes neatsižvelgė į tai, kad sutartyje ieškovas klaidingai patvirtino nuosavybės teisę į daiktą (kad jokie tretieji asmenys neturi jokių teisių į daiktą, nors turėjo).

3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo CK 6.398 straipsnio 4 dalies, per siaurai aiškino pardavėjo pareigą tinkamai perduoti turtą tik priėmimo–perdavimo aktu, nes aplinkybė, kad pirkėjas priėmė pirkimo–pardavimo sutarties neatitinkantį nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrindas atleisti pardavėją nuo atsakomybės už netinkamą sutarties nevykdymą. Teismas taip pat nukrypo nuo CK 6.399, 6.334 straipsnių reikalavimų, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nereiškė pretenzijų ieškovui dėl įgyto daikto trūkumų pašalinimo iki 2006 m. liepos 18 d. Kasatoriaus teigimu, jis reiškė tokias pretenzijas žodžiu, o vėliau ir raštu per notarą.

4. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovas ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje neturėjo pareigos išvardyti parduodamų butų nuomininkų, nes nuomos sutartys buvo neįregistruotos viešajame registre, klaidingai aiškino CK 6.400 straipsnį, nes jame nenustatyta būtinybės nuomos sutartis įregistruoti viešajame registre. Be to, pagal CK 6.495 straipsnį nuomotojas, parduodamas nuomojamą daiktą, privalo pranešti apie nuomos sutartį pirkėjui. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad kasatorius galėjo nutraukti nuomos sutartis; pagal CK 6.494 straipsnio 3 dalį išnuomoto daikto nuosavybės perėjimas iš nuomotojo kitam asmeniui yra pagrindas nuomos sutarčiai pasibaigti, jeigu to reikalauja nuomininkas, bet ne naujasis savininkas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, kad atsakovų pretenzijos dėl ieškovo neatlaisvinto buto, kuriame gyvena jo duktė, yra nepagrįstos. Kasatoriaus teigimu, jis leido šiuo butu naudotis ieškovo dukteriai gera valia tik 2006 m. liepos 17 d., todėl iki tol ieškovas laikytinas netinkamai įvykdęs savo prievoles. Be to, kasatorius 2006 m. liepos 25 d. per notarą įteiktu raštu pareikalavo, kad ieškovas atlaisvintų nurodytą butą. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo veiksmus turėjo vertinti vadovaudamasis sąžiningumo aspektu. Pagal CK 6.158, 6.163, 6.317, 6.495 straipsnius ieškovo veiksmai yra nesąžiningi, nes jis nuslėpė informaciją apie nuomininkus, atsisakė priimti dalį kainos, prieš ginčo sutarties pasirašymą ir po to siekė parduoti kitoms šalims priklausančio namo dalį už atlygį, kuris būtų daug didesnis negu kasatoriaus gautinas atlygis už savo dalį.

5. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino CK 6.46 straipsnio 2 dalį, 6.58 straipsnio 1 dalį, 6.64 straipsnio 1, 3 dalis, 6.206 straipsnį, 6.207 straipsnio 2 dalį, 6.208 straipsnio 4 dalį, 6.260 straipsnio 4 dalį, nes nenagrinėjo, ar kasatorius pagrįstai sustabdė prievolės mokėti kainą įvykdymą, taip pat kada ir kokia apimtimi ieškovas pažeidė prievolę tinkamai perduoti parduodamą daiktą.

6. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles, nustatytas CK 6.193-6.195 straipsniuose, nes rėmėsi tik formaliu rašytinės ginčo sutarties teksto vertinimu, nenagrinėjo šalių tikrųjų ketinimų, lūkesčių, neatsižvelgė į sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį. Teismas nenustatinėjo aplinkybės, kad kasatorius su ieškovu turėjo atsiskaityti tik po to, kai bus parduotas abiem šalims priklausantis namas. Teismas, pažeisdamas įrodymų įvertinimo taisykles, nemotyvuodamas atmetė daug rašytinių įrodymų, atskleidžiančių tikruosius šalių ketinimus: atsakovų paaiškinimus, šalių 2005 m. sausio 24 d. susitarimą ir 2006 m. gegužės 2 d. ketinimų protokolą; AB PAREX BANKO 2007 m. vasario 5 d. raštą; neįvertino aplinkybės, kad ginčo šalis sieja artimos giminystės ryšys – jie yra broliai. Teismas taip pat neteisingai nustatė atsakovų 2006 m. liepos 25 d. rašto turinį, skirtingai vertino 2006 m. liepos 16 d. ieškovo rašytinį pareiškimą ir tos pačios dienos atsakovo rašytinį pareiškimą.

7. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad pagal CK 6.217 straipsnį ginčo sutartis turėjo būti nutraukta, nes atsakovai padarė esminį pažeidimą – laiku nesumokėjo kainos. Kasatoriaus teigimu, jis nepadarė esminio sutarties pažeidimo, nes nenustatyti visi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti pažeidimo esmingumo kriterijai: kasatorius dėjo maksimalias pastangas sutarčiai išsaugoti, ieškovo lūkesčiai neįgyvendinti dėl nuo jo paties priklausančių priežasčių, ieškovo reikalavimas nutraukti sutartį nebuvo realus ir pagrįstas tariamais pagrindais, nebuvo prielaidų manyti, kad ateityje su ieškovu nebus atsiskaityta. Be to, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras”, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas; bylos Nr. 3K-P-346/2004).

8. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką teismą, proceso teisės normų: CPK 324 straipsnį, nes teismo posėdžio pradžioje informavo tik apie apeliacinį skundą, bet ne apie atsiliepimą į jį; CPK 42 straipsnio 1 dalį, 255 straipsnį, nes teismo posėdžio metu kasatorius ir jo atstovas daug kartų buvo nutraukti; CPK 186 straipsnio 2, 6 dalis, nes priėmė ieškovo parodymus ir jais rėmėsi, ieškovui nedavus priesaikos; CPK 171 straipsnį, nes teismas du kartus nemotyvuotai atsisakė leisti kasatoriui susipažinti su teismo posėdžio protokolu, kasatoriaus pastabos dėl protokolo buvo priimtos tik po teismo sprendimo priėmimo; CPK 331 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nes teismo sprendime nepateikta nė vieno kasatoriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumento.

Atsakovė S. G. R. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis atsiliepime nurodo, kad kasacinio skundo argumentas, jog teismas turėjo taikyti CK 6.314 straipsnio 5 dalį, yra nepagrįstas; ieškovas prašė teismo nutraukti ginčo pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, t. y. teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio dalykas ir pagrindas, todėl teismas neturėjo teisės pakeisti ieškinio dalyko ir priteisti ieškovui iš atsakovo nesumokėtą kainą, t. y. to, ko jis nereikalavo. Ieškovas pažymėjo, kad sutarties nutraukimas ir restitucija yra ne civilinės atsakomybės formos, bet atskiri civilinių teisių gynimo būdai, dėl kurių taikymo šalys neprivalo susitarti. Ieškovas tinkamai įvykdė pareigą perduoti turtą kasatoriui, nes šiam nuosavybės teisė perėjo ginčo pirkimo–pardavimo sutarties, kuri kartu buvo ir nekilnojamojo turto priėmimo–perdavimo aktas, pasirašymo metu, jos pagrindu nuosavybės teisę kasatorius įregistravo viešame registre. Ieškovas teigia, kad sutartyje teisingai patvirtino, jog tretieji asmenys neturėjo jokių teisių į parduodamą turtą, nes butų nuomos sutartys nebuvo įregistruotos viešame registre, o tokiu atveju naujajam savininkui jos negaliojo pagal CK 6.494 straipsnio 1 dalį, todėl jų ir nereikėjo nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Lietuvos energija“ v. V. N. individuali įmonė; bylos Nr. 3K-3-108/2005). Dėl to ieškovas nesutiko su kasatoriaus išvada, kad nuosavybės teisės perėjimas yra pagrindas nuomos sutarčiai pasibaigti tik tuo atveju, jei to reikalauja nuomininkas. Ieškovas neprivalėjo ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje išvardyti parduodamo turto nuomos sutarčių, nes jos buvo neįregistruotos viešame registre. Be to, ginčo sutarties pasirašymo metu kasatorius žinojo apie nuomos sutartis, nes su butų naudotojais sudarė nuomos ir panaudos sutartis, gavo iš to naudos ir nepareiškė jokių pretenzijų dėl nekilnojamojo daikto trūkumų iki tol, kol ieškovas nepareikalavo sumokėti už įgytą daiktą. Ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 3.4 punkte kasatorius patvirtino, kad iki sutarties sudarymo patikrino turto būklę ir dėl jos neturėjo pardavėjui jokių pretenzijų. Ieškovo teigimu, kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo svarstyti, kokia apimtimi ieškovas pažeidė savo prievoles ir kokia apimtimi atsakovas galėjo pasinaudoti teise sustabdyti prievolės vykdymą, yra nepagrįsti, nes jais keliamas fakto, bet ne teisės klausimas. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ieškovas nepažeidė pareigos perduoti turtą, neturėjo svarstyti kasatoriaus keliamų klausimų. Be to, kasatorius, sustabdęs prievolės sumokėti turto kainą vykdymą, pasinaudojo savigynos forma, tačiau apie tai nepranešė kitai šaliai, nors pagal CK 6.58 straipsnio 1 dalį privalėjo tai padaryti. Ieškovas taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių, teismų praktikos, proceso teisės normų reikalavimų ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas aptarė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, jais pagrindė išvadas, išsiaiškino tikruosius šalių ketinimus, ne vien rėmėsi sutarties tekstu; vien tai, kad teismo išvados neatitinka kasatoriaus nuomonės, nėra pagrindas teigti, jog buvo pažeista įrodymų įvertinimo tvarka. Be to, ieškovo teigimu, kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes nutarimas yra metodinė medžiaga, o teismų praktika formuojama kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo sutartinių santykių išsaugojimo principo. Ieškovas nurodo, kad jis stengėsi išsaugoti sutartinius santykius, nustatė kasatoriui papildomą terminą piniginei prievolei įvykdyti, bet atsakovas vis tiek jos neįvykdė, todėl ieškovui liko vienintelė priemonė – kreiptis į teismą dėl sutarties nutraukimo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė esminio sutarties pažeidimo kriterijus kasatoriaus veiksmams, nes kasacinio teismo praktikoje kainos nesumokėjimas už perkamą nekilnojamąjį turtą pripažįstamas esminiu sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. G. Š.; bylos Nr. 3K-3-121/2007). Pirkėjo pareiga sumokėti kainą yra esminė nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga (CK 397 straipsnis); toks sutarties pažeidimas davė pagrindą ieškovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo vertinti visų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama nustatant, yra sutarties pažeidimas esminis ar ne, nes kitu atveju teismas būtų peržengęs bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Be to, visi nurodyti kriterijai turi būti tik tada, kai šalis nutraukia sutartį vienašališkai nesikreipdama į teismą, bet teismo tvarka sutartį galima nutraukti net ir esant neesminiam pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). Ieškovas teigia, kad kasatoriaus nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso teisės pažeidimai neturėjo įtakos teismo sprendimui priimti ir nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą sprendimą; CPK 324 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad pradedant procesą reikia detaliai išdėstyti atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus; pagal CPK 255 straipsnį, 324 straipsnio 2 dalį posėdžio pirmininkas turi teisę nutraukti kalbėtoją, jeigu jis nekalba dėl bylos esmės; ieškovo priesaikos nebuvimas savaime nepanaikina duotų paaiškinimų įrodomosios galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. AB „Šiaulių bankas“; bylos Nr. 3K-3-370/2005); pagal CPK 331 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismo sprendimo aprašomojoje dalyje turi būti tik tie atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kurie turi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygas dėl esminio sutarties pažeidimo, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl teisės pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą

CK 1.138 straipsnyje reglamentuota, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato tos teisės normos, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenumato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą gali pasirinkti šalys savo nuožiūra. Nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia klausimą, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams taikė netinkamą gynimo būdą, t. y. klaidingai taikė CK 6.217 straipsnį, kai turėjo taikyti CK 6.213 straipsnio 1 dalį, nes byloje kilo ginčas dėl pirkėjo piniginės prievolės sumokėti kainą už perkamą daiktą vykdymo.

CK 1.138 straipsnyje galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (4 punktas) bei nutraukti arba pakeisti teisinį santykį (5 punktas) yra įtvirtinti kaip atskiri civilinių teisių gynimo būdai. Pastarasis būdas dažniausiai taikomas tada, kai viena iš santykio šalių nevykdo sutarties. Šie du civilinių teisių gynimo būdai yra savarankiški. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs dėl tarpusavio prievolių, kilusių iš pirkimo–pardavimo sutarties, vykdymo. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, nurodė, kad kasatorius neįvykdė esminės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos – nesumokėjo už įgytą turtą, todėl prašė teismo nutraukti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. apginti jo pažeistas teises CK 1.138 straipsnio 5 punkte nustatytu būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, abi sutarties šalys turi teisių ir pareigų. Viena iš pagrindinių nekilnojamojo turto pardavėjo pareigų yra perduoti kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkėjo pareiga sumokėti pardavėjui už perkamą daiktą nustatytą kainą yra piniginė prievolė. Tuo atveju, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymuose ar sutartyje nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis), t. y. prašyti apginti jo teises CK 1.138 straipsnio 4 ir 6 punktuose nustatytais būdais. Teisėjų kolegija nurodo, kad ši teisės norma neeliminuoja pardavėjo teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį pagal bendrąsias sutarčių nuostatas, jeigu kainos nesumokėjimas bus pripažintas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tuo atveju, kai pirkėjas neįvykdo sutartinės prievolės sumokėti nustatytą kainą, pardavėjas turi teisę pasirinkti vieną iš pažeistų teisių gynimo būdų: reikalauti sumokėti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu kainos nesumokėjimas daro sutarties pažeidimą esminį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. L. B.; bylos Nr. 3K-3-121/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. S. v. UAB „MG Baltic Investment“; bylos Nr.3K-3-75/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos geležinkeliai“ v. R. G.; bylos Nr.3K-3-60/2009). Dėl to kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, nėra pagrįsti. Ieškovas nereiškė reikalavimo pirkėjui sumokėti nustatytą kainą pardavėjui, o reikalavo nutraukti sutartį ir taikyti restituciją, todėl teismas nagrinėjo bylą pagal ieškovo suformuluotus reikalavimus, kurių ribų neturėjo pagrindo peržengti. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstais kasatoriaus argumentų, kad sutarties nutraukimo institutas šioje byloje negalėjo būti taikomas ir dėl to, jog šalys susitarė dėl pasekmių, neįvykdžius sutarties (delspinigių), tačiau nenumatė sutarties nutraukimo galimybės. Jei sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų atvejų, pavyzdžiui, CK 6.204 straipsnyje nurodytų pagrindų, įstatymo leidėjas suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes; antra, jei sutartis pažeidžiama termino praleidimu (t. y. jeigu sutarties įvykdymo termino praleidimas, kaip toks, yra esminis sutarties pažeidimas), nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus. CK 6.217 straipsnio 5 dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“; bylos Nr. 3K-P-346/2004, Teismų Praktika 22). Taigi, sutarties nutraukimo galimybių neaptarimas šalių sudarytoje sutartyje būtų reikšmingas tik tuo atveju, jeigu ieškovas nesiremtų esminiu sutarties pažeidimu. Tai, kad šalys susitarė dėl delspinigių dydžio sutarties nevykdymo atveju, reiškia šalių susitarimą dėl taikytinos civilinės atsakomybės dydžio, tačiau toks susitarimas nedraudžia nukentėjusiai šaliai, esant esminiam sutarties pažeidimui, pasinaudoti CK 6.217 straipsnyje įtvirtintu sutarties nutraukimo institutu.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu

Sutarčių laisvės principas leidžia nutraukti šalims sutartį tarpusavio susitarimu. Vienašališkai sutartį galima nutraukti tik įstatyme arba šalių susitarime nustatytais atvejais. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies teisė nutraukti sutartį vienašališkai tuo atveju, kai kita šalis pažeidžia sudarytą sutartį iš esmės. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo atveju yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarime išaiškinta, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų, ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“; bylos Nr. 3K-P-346/2004, Teismų Praktika 22). Sprendžiant ginčą dėl sutarties pažeidimo pripažinimo esminiu turi būti atsižvelgiama ir į kitas reikšmingas aplinkybes: susiklosčiusią sutarties tarp šalių vykdymo praktiką, sutartį pažeidusios šalies vaidmenį ir kt.

Kiekviena sutartimi šalys, laisvai suderindamos savo valią, siekia sukurti tam tikras teises ir pareigas. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę ne tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, kurios galiojančios sutarties šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Šalys, sudarydamos sutartį, paprastai siekia tam tikrų tikslų įgyvendinimo ir interesų patenkinimo. Nagrinėjamos bylos šalių ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo. Esminės tokios sutarties sąlygos yra nekilnojamojo turto pardavėjo pareiga perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi, kiekvienas pirkėjas, sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį už parduodamą daiktą gauti sutartą pinigų sumą. Nagrinėjamoje byloje šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), pardavimo kasatoriui už 678 000 Lt ir nustatė šios kainos sumokėjimo terminą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad sutartimi nustatytu terminu kasatorius sumokėjo pardavėjui tik 50 000 Lt. Šios teismų nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad iš tiesų pirkėjas negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, todėl jo asmeniniai interesai dėl tokio sutarties pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirkėjo pagal sutartį iš kasatoriaus gauta suma, palyginus su bendra pardavimo kaina, yra maža. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu atveju, kai pardavėjas sutartyje nustatytais terminais pardavėjui sumoka tik mažą kainos dalį, yra pagrindas pripažinti, jog pirkėjas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, ir tokios sąlygos nesilaikymas turi esminę reikšmę (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius sutartinės prievolės sumokėti likusią didžiąją parduoto turto kainos dalį nesumokėjo sąmoningai (tyčia), motyvuodamas tuo, kad dalis butų nebuvo atlaisvinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą pripažinti, jog šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėjui sąmoningai nesumokėjus didžiosios sutartos kainos dalies, todėl pardavėjui negavus didžiąja dalimi to, ko tikėjosi gauti, buvo iš esmės pažeista, ir tai buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad sutarties neįvykdžiusi šalis (kasatorius) patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta, byloje nenustatyta.

Dėl pardavėjo pareigos perduoti daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį

Minėta, kad esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra pardavėjo įsipareigojimas perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas, sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį, privalo perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai šis perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, jog pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalinamos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nuo šios materialinės teisės normos nukrypo, nustatė neteisingą faktą, kad ieškovas tinkamai įvykdė prievolę perduoti daiktą, ir neatsižvelgė į tai, jog pardavėjas nepašalino daikto valdymo kliūčių. Nekilnojamojo daikto perdavimą reglamentuoja CK 6.398 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo (CK 6.398 straipsnio 2 dalis). Ar sutartinės prievolės šalys įvykdė šias pareigas, yra fakto klausimas, kuriuos apeliacinės instancijos teismas tyrė ir nustatė, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį, turto perdavimą įformino sutartimi, joje nurodydami, jog pirkėjas priima turtą šia sutartimi, o sutarties sudarymas patvirtina perdavimo–priėmimo faktą (sutarties 6.1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks turto perdavimo–priėmimo įforminimas neprieštarauja CK 6.398 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirkėjai nuosavybės teisę į nupirktą daiktą įregistravo nekilnojamojo turto registre, nereiškė jokių pretenzijų pardavėjui dėl turto neperdavimo, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad pardavėjas savo pareigą perduoti parduotus daiktus įvykdė tinkamai (CK 6.398 straipsnio 2 dalis).

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, pagal sutarties nurodymus, o vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas (CK 6.38 straipsnis). Sąžiningumo imperatyvas pakartojamas ir sutarčių teisėje. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutarties šalių sąžiningumo pareiga. Nesąžiningumu pripažįstama, kai šalis elgiasi nesąžiningai nebendradarbiaudama su kita šalimi ir nepadėdama jai vykdyti savo pareigų. CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias iš sutarties, informuoti viena kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su prievolės vykdymu. Šalių nurodomas aplinkybes ir jų įrodytus faktus teismas turi teisiškai įvertinti, pritaikydamas jiems atitinkamą teisės normą.

Nagrinėjamoje byloje šalių bendradarbiavimo principas svarbus vertinant, kaip prievolės šalys keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų kilusiems neaiškumams pašalinti, nustatant, ar nebuvo pažeista šalių turtinių interesų pusiausvyra, ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius jokių pretenzijų ieškovui nereiškė iki tol, kol šis nepareikalavo sumokėti už įgytą daiktą sutartyje nurodytu terminu. Priešingai, ieškovas, siekdamas išsaugoti sutartinius santykius, nustatė kasatoriui papildomą terminą sutartinei prievolei įvykdyti. Teismas taip pat nustatė reikšmingas šiai bylai aplinkybes, kad kasatorius, perėmęs įsigytą turtą ir įregistravęs nuosavybės teisę nekilnojamojo turto registre, ne tik nesiekė nutraukti nuomos sutarčių su buvusiais nuomininkais, kurių buvimu kasatorius grindžia netinkamą pardavėjo pareigos perduoti daiktą įvykdymą, tačiau, priešingai, šias sutartis pratęsė ir jų pagrindu gavo pajamų. Šios byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad kasatorius, perėmęs pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą turtą, juo visiškai disponavo, savanoriškai pratęsdamas nuomos sutartis, kurios jam nebuvo privalomos, nes nebuvo registruotos nekilnojamojo turto registre (CK 6.494 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. V. N. individuali (personalinė) įmonė; bylos Nr. 3K-3-108/2005). Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatorius, atsisakydamas vykdyti sutartinę prievolę sumokėti pirkėjui sutartą kainą ir tai motyvuodamas netinkamu parduoto daikto perdavimu, nors iš esmės dėl įsigyto turto elgėsi kaip savininkas, elgėsi nesąžiningai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios bylos kontekste yra reikšminga aplinkybė, jog bylos šalys (kasatorius ir ieškovas) yra broliai, nuosavybės teisė į ginčo turtą įgyta atkūrus nuosavybės teises į nacionalizuotą turtą, tarp šalių vyksta teisminiai ginčai dėl nekilnojamojo turto dalies atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R.; bylos Nr. 3K-3-466/2008). Vertinant šias aplinkybes sutarties šalių sąžiningumo aspektu, darytina išvada, kad kasatorius negalėjo nežinoti apie įsigyjamuose butuose gyvenančius nuomininkus, nepriklausomai nuo to, jog nuomos sutartys nebuvo įregistruotos viešame registre. Pažymėtina ir tai, kad sutartyje pirkėjas nurodė, jog iki sutarties įsigaliojimo jis visomis priemonėmis ir būdais patikrino turto būklę ir jokių pretenzijų pardavėjui neturėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios ieškovui neleistų remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 straipsnis). Tokiais atvejais sutarties neįvykdymą pateisina kitos šalies padarytas sutarties pažeidimas tiek aktyviais tos šalies veiksmais, tiek neveikimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl vienos šalies veiksmų ar neveikimo sutarties įvykdymas kitai šaliai gali tapti negalimas tiek visiškai, tiek iš dalies. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas padaryti išvadą, kad kasatoriui sutarties sąlygos sumokėti kainą už nupirktą daiktą neįvykdymas tapo negalimas dėl pardavėjo (ieškovo) veiksmų, netinkamai perduodant daiktą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, nustatė, kad sutartis buvo neįvykdyta dėl paties kasatoriaus veiksmų, todėl ginčo santykius teisiškai kvalifikavo teisingai.

Kiti kasatoriaus argumentai ginčo santykių kvalifikavimui nėra reikšmingi, be to, keliami ne teisės, o fakto klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygas, nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos, todėl kasaciniu skundu skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje nustatyta, kad ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į atsakovo kasacinį skundą, turėjo 1500 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant šį procesinį dokumentą; netenkinus kasacinio skundo, prašo šią sumą priteisti iš kasatoriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo sumokėti advokatui 1500 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atitinka rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl ši suma, netenkinus kasacinio skundo, priteistina ieškovui iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį skundą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis