Administracinė byla Nr. eI2-13371-931/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02895-2025-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 31 d.
Vilnius
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
sekretoriaujant Dinai Belovai,
dalyvaujant vertėjai O. D.,
pareiškėjui O. P. (O. P.), jo atstovui advokatui Andriejui Tiščenko,
atsakovo atstovei M. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. P. (O. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas O. P. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 25S114103, kuriuo nuspręsta jam panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026 m. kovo 13 d.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2024 m. spalio 9 d. iki 2024 m. spalio 21 d. bei 2024 m. gruodžio 3 d. iki 2025 m. balandžio 2 d. buvo nedarbingas dėl ligos. Pareiškėjui buvo atlikta operacija ir reikalingas ilgas gydymas bei reabilitacija.
Pareiškėjas nuo 2025 m. balandžio 3 d. grįžo į darbą, aktyviai dirba ir gauna visas teisės aktų reikalavimus atitinkančias pajamas.
Pateikdamas prašymą dėl leidimo gyventi, ketino dirbti nuolatinį darbą. Tačiau dėl objektyvių aplinkybių - sveikatos sutrikimo ir būtino gydymo - laikinai negalėjo vykdyti pareigų. Pareiškėjo sveikatos būklę patvirtina oficialūs dokumentai, darbdavio tabeliai, pareiškėjo prašymai dėl neapmokamų dienų.
Apie pareiškėjo situaciją laiškais atsakovą informavo uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, Bendrovė) direktorė 2025 m. gegužės 1 d. atrašydama į atsakovo paklausimą, kuriuo buvo prašoma patikslinti informaciją.
Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. savo argumentus grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pvz.: 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, 2014 m. balandžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014).
Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo Migracijos departamento pareiga užsienietį apklausti (kreiptis į jį dėl papildomų paaiškinimų). Nepaklausęs pareiškėjo Migracijos departamentas pažeidė objektyvumo principą ir tuo padarė esminį ginčijamo administracinio akto (administracinio sprendimo) priėmimo procedūrinį pažeidimą, dėl ko nebuvo užtikrintas objektyvus visų aplinkybių įvertinimas ir sprendimo pagrįstumas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.). Argumentams pagrįsti remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-737/2010 ir 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014. Pabrėžia, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00, 51 p.).
Migracijos departamentas atlikdamas patikrinimą rėmėsi tik Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje rastais duomenimis, bet ir šiuos duomenis renkant nebuvo gauti ir įvertinti ligos (nedarbingumo) duomenys, kurie labai aiškiai būtų įrodę, kad asmuo turėjo nedarbingumą dėl ligos.
Sprendime nurodomi klaidingi duomenys, esą paaiškinimų iš darbdavio ir darbuotojo nebuvo gauta. Tai nėra teisinga informacija, kadangi darbdavio atstovė direktorė Migracijos departamentui užklausus, nedelsiant pateikė atsakymus ir išrašą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos, apie asmens nedarbingumo laikotarpį.
Asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Tačiau, Migracijos departamentas nebuvo užklausęs, iš kokių lėšų pareiškėjas gyveno, kai jis buvo nedarbingas. Tokios informacijos Migracijos departamentas ne tik nesusirinko iš VSDFV sistemos, bet ir niekuomet neprašė pateikti pragyvenimo šaltinių nedarbo laikotarpiu. Pareiškėjas turi dirbančių ES giminių, kurie teikė jam paramą ir pagalbą.
Proporcingumo principo svarba pabrėžiama ne tik Europos Sąjungos teisėje, bet ir LVAT, kurioje nurodoma, jog Migracijos departamentas yra saistomas šio teisės principo ir turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes bei spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (pvz.: 2019 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzI2Mi02MDIvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3262-602/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3262-602/2019">eA-3262-602/2019</a>).
Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nagrinėjamu atveju neįvertino sprendžiamo klausimo galimų teisinių padarinių svarbos (darbo netekimo) neatskleidė klausimui teisingai išspręsti reikšmingų duomenų, nesiėmė veiksmų abejonėms dėl dokumentų autentiškumo pašalinti, Sprendimą grindė iš esmės prielaidomis.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini), 2024 m. vasario 2 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.
2024 m. kovo 13 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026 m. kovo 13 d., kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2024 m. kovo 20 d.
Migracijos departamentui atliekant patikrinimą, duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad jis Bendrovėje buvo įdarbintas ir jam šešis mėnesius per visą įdarbinimo laikotarpį po leidimo gyventi išdavimo buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis - 960 Eur (2024 m. kovo mėn., 2024 m. gegužės mėn.-2024 m. rugsėjo mėn.). Nustatyta, kad 2024 m. spalio mėn. - 2024 m. lapkričio mėn. (iš viso 2 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta MMA (605-736,52 Eur), o 2024 m. balandžio mėn., 2024 m. gruodžio mėn.-2025 m. kovo mėn. (iš viso 5 mėn.) pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. pareiškėjas nurodytais mėnesiais Bendrovėje faktiškai nedirbo. Pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte.
2025 m. balandžio 30 d. pareiškėjui ir Bendrovei per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) buvo išsiųstas prašymas pateikti paaiškinimus dėl mokamo darbo užmokesčio. 2025 m. gegužės 7 d., negavus paaiškinimo, papildomai išsiųstas prašymas pareiškėjui ir Bendrovei. Per nustatytą laiko tarpą atsakymai negauti, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas ir Bendrovė per nustatytą terminą nepateikė paaiškinimų.
Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.
Migracijos departamentas negavo jokios informacijos iš Bendrovės direktorės dėl pareiškėjo situacijos, o šį faktą patvirtinančios informacijos nepateikė ir pats pareiškėjas kartu su skundu.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, savaime neužkerta teisės jam kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą tenkinti. Papildomai pareiškėjas paaiškino, kad 2024 m. balandžio įmonėje nebuvo darbo, todėl jam buvo suteiktos nemokamos atostogos. 2024 m. lapkričio mėnesį reikėjo atlikti daug įvairių tyrimų prieš širdies operaciją, dėl šios priežasties dirbti negalėjo. Pareiškėjas nurodė, kad nedarbingumo metu gaudavo apie 300 Eur dydžio ligos išmoką. Pareiškėjas nežinojo, kad apie atliktą (duomenys neskelbtini) ir nedarbingumą privalo informuoti Migracijos departamentą. Taip pat pabrėžė, kad po atliktos operacijos fiziškai negalėjo laiku sureaguoti į Migracijos departamento siųstas užklausas.
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime į skundą nurodytais motyvais. Pabrėžė, kad užsienietis visą leidimo laikinai gyventi išdavimo laikotarpiu privalo atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas. Migracijos departamentas kreipėsi dėl informacijos suteikimo ne tik į pareiškėją, bet ir į jo darbdavį, bet jokia informacija pateikta nebuvo.
konstatuoja:
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 25S114103, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo turimas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, galiojantis iki 2026 m. kovo 13 d., teisėtumo ir pagrįstumo (toliau – ir Sprendimas).
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris 2024 m. sausio 29 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, kad ketina dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teigė, kad jo pragyvenimo lėšų Lietuvoje šaltiniu bus darbo užmokestis, o jis sieks 960 Eur.
Bendrovės Tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. (duomenys neskelbtini) kvietėja nurodyta Bendrovė; kviečiamu asmeniu – pareiškėjas, kuris ketina dirbti (duomenys neskelbtini). Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; darbo sutarties laikotarpiu įsipareigojo mokėti 960 Eur kas mėnesį darbo užmokestį.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. kovo 13 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2026 m kovo 13 d.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas ir jam šešis mėnesius per visą įdarbinimo laikotarpį po leidimo gyventi išdavimo buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis - 960 Eur (2024 m. kovo mėn., 2024 m. gegužės mėn.-2024 m. rugsėjo mėn.). 2024 m. spalio mėn. - 2024 m. lapkričio mėn. pareiškėjui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatyta MMA (atitinkami 605 Eur ir 736,52 Eur), o 2024 m. balandžio mėn., 2024 m. gruodžio mėn.-2025 m. kovo mėn. pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 ir 14 punktais, Sprendimu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatymo nustatytu pagrindu ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendime nustatyta, kad asmuo, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pažymėta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui 2 mėnesius sumokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, 5 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo nenurodė (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
Sprendime taip pat nurodyta, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo pagrindu, tačiau asmeniui tik 6 mėnesius buvo išmokėtas darbo užmokestis, nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte (960 Eur), 2 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, o 5 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas iš viso, kas reiškia, kad asmuo Bendrovėje šiais mėnesiais nedirbo, yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neatitinka įstatymo nustatytų sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą, nurodydamas, kad atsakovas neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo darbu Bendrovėje bei jo gaunamomis pajamomis. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2024 m. spalio 9 d. iki 2024 m. spalio 21 d. bei 2024 m. gruodžio 3 d. iki 2025 m. balandžio 2 d. buvo nedarbingas dėl ligos, kadangi jam buvo atlikta operacija ir reikalingas ilgas gydymas bei reabilitacija.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga.
Byloje nustatyta, kad Bendrovė pareiškėjui 2024 m. spalio – lapkričio mėn. išmokėjo mažesnį atlyginimą nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o 2024 m. balandžio mėn., 2024 m. gruodžio mėn. - 2025 m. kovo mėn. nemokėjo darbo užmokesčio todėl, Migracijos departamento teigimu, tai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje ir neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatymo nustatytu pagrindu. Tuo tarpu, pareiškėjas argumentavo, kad darbo užmokesčio nemokėjimą lėmė objektyvios aplinkybės – atlikta operacija ir reabilitacija po jos, ir dėl jo atsiradęs laikinojo nedarbingumo laikotarpis, o Migracijos departamentas vertino tik darbo užmokesčio nemokėjimo faktą, neatsižvelgdamas į nedarbingumo laikotarpį, nedarbingumo išmoką, kaip į reikšmingą aplinkybę, darančią įtaką pareiškėjo finansinei padėčiai.
Pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdžio metu ir byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas oficialiai įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, faktiškai dirbo ir gavo atlyginimą iki 2024 m. spalio 9 d., kai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, išskyrus 2024 m. balandžio mėn., kai pasak pareiškėjo, Bendrovėje nesant darbo, jam buvo suteiktos nemokamos atostogos.
Pareiškėjo pateiktas www.sodra.lt 2025 m. gegužės 21 d. suformuotas pažymėjimų sąrašas patvirtina, kad pareiškėjui 2024 m. spalio 9 d. - 21 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas, dėl ko pareiškėjui 2024 m. spalio mėn. buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis. Pareiškėjo paaiškinimai ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. lapkričio mėnesio ir gruodžio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad 2024 m. lapkričio 18 d. - 2025 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui buvo suteiktos nemokamos atostogos. Kaip paaiškino pareiškėjas nemokamos atostogos jam buvo reikalingos siekiant tinkamai pasiruošti planuojamai (duomenys neskelbtini) operacijai ir dėl suteiktų nemokamų atostogų 2024 m. lapkričio mėn. pareiškėjui buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis. Iš pareiškėjo pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad 2024 m. gruodžio 9 d. jam buvo atlikta operacija, dėl kurios 2024 m. gruodžio 3 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Nedarbingumo laikotarpis buvo tęsiamas iki 2024 m. balandžio 2 d. šią aplinkybę patvirtina www.sodra.lt 2025 m. gegužės 21 d. suformuotas pažymėjimų sąrašas. Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad nedarbingumo laikotarpiu jam buvo mokama ligos išmoka.
Teismo vertinimu, pareiškėjo nedarbingumas nuo 2024 m. spalio 9 d. ir 2024 m. gruodžio 3 d., taip pat priežastis, dėl kurių pareiškėjui buvo suteiktos nemokamos atostogos nuo 2024 m. lapkričio 18 d. buvo objektyvios priežastys, dėl kurių pareiškėjas negavo darbo užmokesčio iš darbdavio.
Atsakovas Migracijos departamentas savo Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai pajamų, ir neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, remdamasis tuo, kad 2 mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis mažesnis nei MMA, o 5 mėnesius darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad nei apie pareiškėjo nedarbingumo laikotarpius, nei priežastis, dėl kurių pareiškėjui nebuvo mokamas darbo užmokestis, Migracijos departamentas nežinojo ir šių aplinkybių nevertino.
Šiame kontekste teismas pažymi, kad atsakovas, įgyvendindamas jam priskirtas funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZVItMS05NjgvMjAxOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eR-1-968/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eR-1-968/2019">eR-1-968/2019</a>). Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011).
Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014).
Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015).
Teismo vertinimu, turi būti atsižvelgta ir į teisėtų lūkesčių apsaugos principą, kuris numato, kad valstybės institucijos sprendimai turi būti nuspėjami, pagrįsti objektyviais duomenimis ir proporcingi siekiamam tikslui. Tuo tarpu šiuo atveju Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, neįvertino visų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo pajamomis ir turimomis lėšomis nedarbingumo laikotarpiu ir nedarbingumo priežastimis.
Įvertinus tai, kad Migracijos departamentas neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą Sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nurodytas leidimo panaikinimo pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas (asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje) ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas (asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu) buvo pritaikytas formaliai ir nepagrįstai, ignoruojant faktinių aplinkybių visumą ir sureikšminant tik vieną darbo užmokesčio mokėjimo aspektą – darbdavio nemokėtą darbo užmokestį laikino nedarbingumo dėl sveikatos sutrikimo metu.
Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, formaliai įvertino tik pareiškėjo darbo užmokesčio negavimo faktą tam tikru laikotarpiu, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jis buvo laikinai nedarbingas dėl objektyvių aplinkybių.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu dėl objektyvių ir pateisinamų priežasčių negavo viso darbo užmokesčio, nėra duomenų, jog jis ketino piktnaudžiauti leidimu gyventi Lietuvoje, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas pripažįstamas nepagrįstu ir naikintinas, kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, taip pat neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo įtvirtintų išsamumo, objektyvumo principų (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai). Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas ir skundžiamas Sprendimas panaikinamas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas skundu prašė panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 25S114103. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas naikintinas, spręstina, kad pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai.
Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas sumokėtas 23 Eur žyminis mokestis. Kitų įrodymą apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškėjas į bylą nepateikę.
Pareiškėjas su skundu pateikė 2025 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymo Nr. 192 patvirtinimą (mokėtojas B. S.) apie sumokėtą 30 Eur dydžio žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui grąžintina 7 Eur dydžio žyminio mokesčio dalis.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo O. P. (O. P.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 25S114103.
Priteisti pareiškėjui O. P. (O. P.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.
Grąžinti pareiškėjui O. P. (O. P.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), žyminio mokesčio dalį, sumokėtą 2025 m. gegužės 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. 192 (mokėtojas: B. S.).
Išaiškinti pareiškėjui, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjos Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė
Agnė Stankevičienė
Fausta Vitkienė
