Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Civilinė byla Nr. e2A-487-589/2023

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00633-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5; 2.6.9.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 15 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2142-902/2023 pagal ieškovo valstybės įmonės Registrų centro ieškinį atsakovui R. S. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Registrų centras (toliau – ir ieškovas) prašė priteisti iš atsakovo R. S. (toliau – ir atsakovas) 3 679,79 Eur nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 3 679,79 Eur sumos, už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. spalio 25 d. darbo sutarties Nr. 295 (toliau – ir darbo sutartis) pagrindu atsakovas buvo priimtas dirbti į VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) pareigas. 2019 m. vasario 14 d. ieškovo direktoriaus įsakymu Nr. P-82 (102.5.) „Dėl R. S. darbo sutarties nutraukimo“ su atsakovu sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, išmokant visas jam priklausančias darbo užmokesčio sumas, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir dviejų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7755-1125/2022 atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo pripažintas neteisėtu. Teismas laikė, kad tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas taip pat nutarė priteisti atsakovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją, neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2025-852/2022 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeitė, sumažindamas atsakovui priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir atmesdamas atsakovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Ieškovas, vykdydamas teismų procesinius sprendimus, pervedė atsakovui visas jam teismų priteistas sumas. 2022 m. spalio 24 d. ieškovas gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV) 2022 m. spalio 21 d. sprendimą „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“ Nr. (9.64E) DV_S-86229, kuriame buvo nurodyta, jog VĮ Registrų centras turi atlyginti Ilgalaikio darbo išmokų fondui padarytą 3 679,79 Eur žalą dėl atsakovui nepagrįstai išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos. Ieškovas atsakovui nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką 2022 m. lapkričio 3 d. grąžino į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą ir 2022 m. lapkričio 9 d. raštu „Dėl ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo“ Nr. S-47315 (1.4 E) kreipėsi į atsakovą elektroniniu ir registruotu paštu. Ieškovas 2022 m. gruodžio 1 d. gavo atsakovo atstovės advokatės 2022 m. lapkričio 29 d. atsakymą į raštą dėl ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo, kuriame buvo nurodyta, jog atsakovas neturi jokio teisėto ir pagrįsto pagrindo grąžinti jam išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovo VĮ Registrų centro ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo R. S. 3 679,79 Eur nepagrįstai įgytų lėšų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą (3 679,79 Eur) sumą, skaičiuojamas nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė 83 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai ir 6,64 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

6. Teismas darė išvadą, jog yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinosios sąlygos. Pirma, ieškovui pagal VSDFV pareikalavimą (2022 m. spalio 21 d. sprendimą,,Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“) 2022 m. lapkričio 3 d. grąžinus atsakovui VSDFV išmokėtą 3 679,79 Eur ilgalaikio darbo išmoką, atsakovas praturtėjo šia suma ieškovo sąskaita. Antra, atsakovo praturtėjimą atitiko ieškovo turto – pajamų – sumažėjimas. Dėl to ieškovas patyrė nuostolių. Teismo sprendimui dėl atsakovo darbo sutarties nutraukimo ir su jo atleidimu iš darbo susijusių išmokų priteisimo įsiteisėjus 2022 m. rugpjūčio 9 d. (šiai dienai buvo priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2025-852/2022), išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo ilgalaikio darbo išmoką.

7. Teismas pažymėjo, kad ilgalaikio darbo išmoka yra išmokama laikantis imperatyvių nuostatų ir būtent imperatyvios nuostatos taikomos esant pagrindui ją išmokėjusiai institucijai (arba VSDFV Ilgalaikio darbo išmokų fondui) šią išmoką sugrąžinti. Šiuo atveju atsakovui ginčo išmoka buvo išmokėta, nes atsakovas iš darbo buvo atleistas DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau 2022 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovas iš darbo buvo atleistas neteisėtai pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, buvo pripažinta, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (ši sprendimo dalis nebuvo pakeista 2022 m. rugpjūčio 9 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria apeliacinis skundas buvo patenkintas iš dalies), t. y. atsakovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo pakeistas į DK 218 straipsnį. Dėl ko 2022 m. rugsėjo 27 d. ir buvo priimtas VSDFV sprendimas nebeskirti atsakovui ilgalaikio darbo išmokos. Teismas vertino, kad negalima manyti, jog atsakovas praturtėjo esant teisiniam pagrindui.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo darbo sutartį nutraukus teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, konstatuotina, jog ginčo išmoka atsakovui buvo išmokėta jam esant darbiniuose santykiuose su ieškovu, o esant tokiuose teisiniuose santykiuose (jiems nenutrūkus) ilgalaikio darbo išmoka vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir GDDTNIDIĮ) 11 straipsnio 1 dalį negali būti mokama. Nepagrįstas praturtėjimas egzistavo ieškovui pareiškiant ieškinį teisme, kas teismui leidžia konstatuoti, jog yra penktoji nepagrįsto praturtėjimo sąlyga. Ta aplinkybė, jog ieškovas nebuvo pilnai atsiskaitęs su atsakovu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovo naudai pagal teismo sprendimą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, savaime teismui neduoda pagrindo padaryti priešingą išvadą dėl penktosios sąlygos nebuvimo, nes atsakovas ieškovui pretenzijos dėl to nebuvo pateikęs, taip pat nebuvo pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai. Apie dalinį bylinėjimosi išlaidų padengimą ieškovas sužinojęs iš karto atsiskaitė su atsakovu. Nors atsakovas nesutinka su šeštosios nepagrįsto praturtėjimo sąlygos buvimu, tačiau teismas vertino, kad ieškovas, kurio turtas sumažėjo grąžinus ginčo išmoką fondui, dėl to neprisiėmė nuostolių atsiradimo rizikos. Teismas nesutiko su atsakovu, kad ieškovas, neteisėtai atleisdamas atsakovą iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tokiu būdu prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką dėl atsakovui išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo. Teismas vertino, kad ieškovas šiuo atveju prisiėmė riziką tik dėl su neteisėtu atleidimu susijusių kitų išmokų mokėjimo, kurias priteisė iš ieškovo atsakovui Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, sumažinęs priteistinas išmokas.

9. Teismas nurodė, jog ta aplinkybė, kad atsakovas prašymo ilgalaikio darbo išmokai gauti niekam neteikė, nes VSDFV priėmė sprendimą dėl ginčo ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo teisės aktų nustatyta tvarka ir kad tokiu būdu ieškovo bei atsakovo nesieja ilgalaikio darbo išmokos mokėjimo teisiniai santykiai, savaime nesuteikia teismui pagrindo padaryti išvadą, jog atsakovas nėra atsakingas už šios išmokos grąžinimą ieškovui, kuris ilgalaikio darbo išmoką grąžino VSDFV pareikalavimu fondui. Šiuo atveju, ieškovas nurodytą išmoką grąžino, nes teismas sprendimu pakeitė atsakovo atleidimo iš darbo pagrindą paties atsakovo prašymu. Būtent jis su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl darbo ginčo, kuriuo prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir teismas tokį atsakovo prašymą tenkino. Todėl negalima manyti, jog būtent ieškovas, kaip atsakovo darbdavys, lieka atsakingas už tai, jog VSDFV pateikė duomenis apie atsakovo atleidimo iš darbą pagrindą (duomenys pateikimo metu buvo teisingi) ir šie duomenys vėliau teismo sprendimu buvo pakeisti, keičiant atsakovo atleidimo iš darbą pagrindą. Šiuo atveju, darbdavys prieš VSDFV yra atsakingas tik už teisingų duomenų apie darbuotojo atleidimą iš darbo pateikimą.

10. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, jog dėl tos priežasties, kad ieškovo ir atsakovo darbo santykiai yra pasibaigę ir kad mokėtinų atsakovui sumų klausimai buvo iškelti ir išnagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-7755-1125/2022, ieškovas negali papildomai pareikšti teismui ieškinio atsakovui dėl nepagrįsto praturtėjimo. Teismas pažymėjo, jog teismui nepateikti duomenys, kad nurodytoje civilinėje byloje būtų sprendžiamas klausimas dėl ilgalaikio darbo išmokos atsakovui išmokėjimo ir / ar šios išmokos įskaitymo į mokėtinas sumas, taip pat fondui išmokos grąžinimo klausimai. Teismas vertino, kad ieškovas visiškai pagrįstai, esant ieškinyje nurodytam teisiniam pagrindui, atsakovui pareiškė ieškinį dėl ginčo išmokos grąžinimo, kurią VSDFV pareikalavimu sumokėjo fondui.

11. Teismas nesutiko su atsakovo teiginiu, kad bylos šalis (ieškovą ir atsakovą) sieja deliktiniai arba žalos teisiniai santykiai, todėl ieškovas turėjo pareikšti ieškinį ne dėl nepagrįsto praturtėjimo, o dėl padarytos žalos atlyginimo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsniu. Teismas pažymėjo, kad atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu sutinkamai su DK 231 straipsnio 1 dalimi, ginčydamas jo atleidimo iš darbą neteisėtumą civilinėje byloje Nr. e2-7755-1125/2022, t. y. jis veikė pagal įstatymą, taip pat teismui nepateikti duomenys, jog būtent atsakovas inicijavo ginčo išmokos jam išmokėjimą, teikė prašymą dėl to, tokiu būdu kaip tai veikdamas netinkamai. Dėl pasakyto teismas vertino, kad atsakovui nekyla atsakomybė pagal CK 6.263 straipsnį.

12. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog bylos šalių nebesieja darbo teisiniai santykiai, taip pat jog ieškinys yra pareikštas dėl nepagrįsto praturtėjimo pagal CK 6.237 straipsnį, sprendė, kad nėra pagrindo manyti, jog teisiniam tarp šalių kilusiam ginčui turi būti taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą. Taip pat nesutiko su atsakovu, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo darbo sutarties su atsakovu nutraukimo momento, nes apie pažeistas ieškovo teises jam tapo žinoma tik po to, kai 2022 m. spalio 24 d. ieškovas gavo VSDFV sprendimą, kuriuo jis buvo įpareigotas grąžinti ginčo išmoką. 2022 m. lapkričio 3 d. ieškovas šią išmoką grąžino. Būtent nuo to momento ieškovas įgavo teisę ginti savo pažeistas teises. Teismas laikė, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, jo taikyti nėra teisinio pagrindo, kadangi ieškovas laiku kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

13. Teismas pažymėjo, kad ieškovas raštu informavo atsakovą apie nepagrįstai gautą ilgalaikio darbo išmoką, prašydamas ją grąžinti iki 2022 m. gruodžio 1 d. Rašte nurodė atsakovui, kad iki nustatyto termino negrąžinus ilgalaikio darbo išmokos sumos, negrąžintos lėšos bus išieškomos teisės aktuose nustatyta tvarka, kartu prašant priteisti ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas vertino, kad nuo 2022 m. gruodžio 1 d. atsakovui tapo žinoma, jog po teismo sprendimo įsiteisėjimo išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovui buvo išmokėta ilgalaikio darbo išmoka, o ieškovui minėtą išmoką grąžinus į Ilgalaikio darbo išmokų fondą, atsakovas privalo atlyginti jo patirtas išlaidas. Dėl to ieškovo naudai iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos.

14. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis, o valstybei – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Atsakovas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat prašo priteisti visas jo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtas bylinėjimosi išlaidas.

16. Nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinosios sąlygos. Mano, kad nėra pirmosios, antrosios, trečiosios, šeštosios ir septintosios sąlygų.

17. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik tada, kai gavo 2022 m. spalio 21 d. VSDFV raštą „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“. Nurodo, kad ieškovui tai buvo (turėjo būti) žinoma nuo pat darbo teisinių santykių pabaigos, t. y. jeigu ieškovas atleis atsakovą neteisėtai ir atsakovas nebus grąžintas į darbą ir atleidimas iš darbo bus pripažintas neteisėtu ir atleidimo iš darbo teisinis pagrindas bus pakeistas, tai lems ieškovo prievolę grąžinti atsakovui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką. Byloje turėjo būti taikoma ieškinio senatis, numatyta darbo teisės, o ne civilinės teisės normose.

18. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai netaikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto, taip pat CK 6.242 straipsnio 3 dalies ir dėl jų visiškai nepasisakė.

19. Pažymi, kad teisės aktai nenumato pareigos darbuotojui grąžinti ilgalaikio darbo išmokos permoką nei VSDFV, nei darbdaviui, tai tokios pareigos išvestinis nustatymas pažeidžia teisinės valstybės principą ir teisėtų lūkesčių principą. Teisinę pareigą grąžinti VSDFV ilgalaikio darbo išmokos permoką turi būtent darbdavys. Vadinasi, atsakovas dėl teisinio reguliavimo negali patirti jokių neigiamų pasekmių, kadangi tokį teisinį reguliavimą yra įtvirtinusi įstatymų leidžiamoji valdžia.

20. Nurodo ir tai, jog kadangi ieškinys turėjo būti atmestas, neturėjo būti sprendžiamas klausimas dėl palūkanų priteisimo. Patenkinus apeliacinį skundą, prašo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.

21. Ieškovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo R. S. apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

22. Nurodo, kad teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, padarė motyvuotas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo R. S. apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

Dėl ieškovo rašytinių paaiškinimų prijungimo

24. 2023 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas VĮ Registrų centras apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog informuoja, kad Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2A-1654-852/2023, kurioje, kaip ir šioje byloje, buvo sprendžiama dėl darbuotojo pareigos grąžinti ilgalaikio darbo išmoką, kai tokios išmokos skyrimo pagrindas išnyko teismui pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Ieškovas, remdamasis minėtoje byloje pateiktais išaiškinimais, rašytiniuose paaiškinimuose nurodo papildomus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus.

25. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-273-450/2022). Pagal CPK 323 straipsnį, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Taigi, CPK 323 straipsnio nuostatos lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A- 237-464/2022).

26. Nagrinėjamu atveju ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose pateikė argumentus savo pozicijai pagrįsti, taip papildydamas savo atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau 20 dienų terminas atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti ir jį papildyti, skaičiuojamas nuo apeliacinio skundo kopijų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos (2023 m. birželio 13 d.), yra pasibaigęs, todėl ieškovo rašytinius paaiškinimus atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

27. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovo VĮ Registrų centro ieškinys dėl nepagristo praturtėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

28. Byloje nustatyta, kad 2019 m. vasario 14 d. ieškovės VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymu Nr. P-82 (102.5.) „Dėl R. S. darbo sutarties nutraukimo“ su atsakovu R. S. 2004 m. spalio 25 d. sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7755-1125/2022 atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo pripažintas neteisėtu, konstatuojant, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, atsakovui priteisiant 36 238, 08 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos už vienerius metus, 18 119,04 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 1 500 Eur neturtinę žalą, 1 320 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-2025-852/2022 ieškovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeitė, sumažindamas atsakovui priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki 26 615,05 Eur (neatskaičius mokesčių), atmesdamas atsakovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Minėti teismų sprendimai įsiteisėjo. Ieškovas nurodo, kad vykdydamas teismų sprendimus, pervedė atsakovui teismo priteistas sumas.

29. Byloje taip pat nustatyta, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-7755-1125/2022, Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre buvo patikslinti apelianto valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenys – pabaigos data iš 2019 m. vasario 28 d. pakeista į 2022 m. rugpjūčio 9 d. ir atleidimo iš darbo teisinis pagrindas iš DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeistas į DK 218 straipsnio 6 dalį. 2022 m. rugsėjo 27 d. VSDFV priėmė sprendimą Nr. ID_SP1E-3279 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo R. S.“, kuriuo informavo atsakovą, kad keičia VSDFV 2019 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. ID_SP1E- 2351 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo R. S.“ ir nusprendžia neskirti atsakovui ilgalaikio darbo išmokos, nes pagal pakeistus duomenis jis atleistas iš darbo pagal DK 218 straipsnį, o šios išmokos skiriamos tik pagal DK 57 straipsnį atleistiems darbuotojams. VSDFV 2022 m. spalio 21 d. sprendimu „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“ Nr. (9.64E) DV_S-86229, ieškovas buvo informuotas, kad pareiga grąžinti nepagrįstai darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką tenka darbdaviui. Ieškovas 2022 m. lapkričio 3 d. grąžino į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą 3 679,79 Eur atsakovui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką ir 2022 m. lapkričio 9 d. raštu kreipėsi į atsakovą dėl jam išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo, tačiau iki šiol atsakovas šios išmokos ieškovui negrąžino. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisijai 2023 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. DGKS-437 atsisakius nagrinėti ieškovo prašymą, motyvuojant tuo, kad ieškovo reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas jos kompetencijai, ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 3 679,79 Eur sumos iš atsakovo priteisimo pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį. Ieškovas ieškinio pagrindu nurodė tai, kad įsiteisėjus teismų sprendimams, išnyko teisinis pagrindas ilgalaikio darbo išmokai gauti. Atsakovas, įgijęs ir negrąžinęs ieškovui ginčo išmokos, tokiu būdu praturtėjo ieškovo sąskaita. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, laikėsi pozicijos, kad ieškovas neįrodė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, prašė teismo taikyti ieškinio senatį, atsakovo įsitikinimu, skaičiuotiną nuo atsakovo darbo sutarties nutraukimo, nes būtent tada ieškovui, kaip darbdaviui, tapo žinoma, kad darbo sutarties nutraukimo momentu atsakovas įgijo teisę į ilgalaikio darbo išmoką.

30. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktą rašytinę medžiagą, išklausęs bylos šalių atstovų pasisakymus teismo posėdyje, darė išvadą, jog yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui sąlygos, ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, todėl ieškovo ieškinį tenkino pilna apimtimi. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad visiškai nepagrįsta ir neteisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog egzistuoja visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinosios sąlygos, priimant spendimą nepagrįstai nepasisakyta dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos išimties ir CK 6.242 straipsnio 3 dalies (ne)taikymo, netinkamai taikytos ieškinio senatį reglamentuojančios teisės aktų nuostatos.

Dėl nepagrįstumo praturtėjimo instituto taikymo sąlygų

31. CK 6.273 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Nurodyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktą).

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

33. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmoji ir antroji nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlyga neegzistuoja, kadangi ieškovas dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo atsakovui neatliko jokių veiksmų – nepriėmė jokio sprendimo dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo atsakovui, neišmokėjo šios išmokos ir neatliko šios išmokos mokėjimo kontrolės, ilgalaikio darbo išmoką atsakovas gavo iš valstybės, kurios įgaliota institucija VSDFV priėmė sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo, permokos nustatymo ir išieškojimo. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

34. Pagal DK 57 straipsnio 9 dalį, atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą pas tą darbdavį. GDDTNIDIĮ 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog ilgalaikio darbo išmoka yra ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui, o šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

35. Nagrinėjamu atveju aktualioje apygardos teismo praktikoje pažymima, kad ši ilgalaikio darbo išmoka atspindi socialinį kompromisą, ir iš esmės reiškia, kad dalis darbdaviui tenkančios finansinės naštos, atleidus darbuotoją darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, yra padengiama iš solidarumo pagrindu suformuoto draudimo fondo, prie kurio formavimo darbdavys prisideda mokėdamas draudimo įmokas (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023).

36. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinis socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybinis socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog jeigu patikslinus draudėjo pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį arba dėl kitų nuo draudėjo priklausančių priežasčių susidaro socialinio draudimo išmokų ir (ar) kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams, permoka, ji iš draudėjo taip pat gali būti išieškoma šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytais būdais. Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 19 punktas numato, kad po ilgalaikio darbo išmokos paskyrimo nustačius, jog buvo pateikti neteisingi duomenys, tarp darbuotojo ir to paties darbdavio per 3 mėnesius po atleidimo iš darbo sudaryta nauja darbo sutartis (kai Teritorinis skyrius apie sudarytą naują darbo sutartį informuojamas pavėluotai) ar darbo ginčą nagrinėjančios institucijos įsiteisėjusiu sprendimu atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką darbdavys grąžina į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, kad ilgalaikio darbo išmoka yra papildoma išmoka darbuotojui, už kurios išmokėjimą yra atsakingas darbdavys, tik šią pareigą jis įgyvendina privalomai dalyvaudamas fondo formavime, t. y. darydamas įnašus į fondą – draudimo įmokas, darbdaviui kompensavus fondui išmokėtas lėšas pagal Nuostatų 19 punktą, t. y. atlyginus draudimo fondui padarytą žalą, susiklosto tokia situaciją, kad galutiniu mokėtoju, kurio sąskaita darbuotojas nepagrįstai praturtėjo ilgalaikio darbo išmokos suma, yra darbdavys. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad pagal VSDFV 2022 m. spalio 21 d. sprendimą ieškovui 2022 m. lapkričio 3 d. grąžinus VSDFV atsakovui išmokėtą 3 679,79 Eur ilgalaikio darbo išmoką, dėl tokių ieškovo atliktų veiksmų atsakovas iš esmės praturtėjo šia suma ieškovo sąskaita (pirmoji ir antroji sąlygos).

38. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad neegzistuoja ketvirtoji sąlyga, ir remiasi argumentais, jog egzistuoja ilgalaikio darbo išmokos gavimo teisinis pagrindas, kadangi atsakovas ilgalaikio darbo išmoką gavo teisės aktų nustatyta tvarka, pagrįstai, t. y. teisėtai, nes jos išmokėjimo metu atsakovas ieškovo buvo atleistas iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir tarp ieškovo bei atsakovo darbo teisiniai santykiai jau buvo pasibaigę.

39. Teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju susiklosčiusioje situacijoje negalima manyti, kad atsakovas praturtėjo esant teisiniam pagrindui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad 2022 m. rugpjūčio 9 d. įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-7755-1125/2022 dėl atsakovo darbo sutarties nutraukimo (kuriuo atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo pripažintas neteisėtu, atsakovo atleidimo iš darbo pagrindą pakeičiant į DK 218 straipsnio 6 dalį, taip pat pripažinta, jog darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, dėl ko 2022 m. rugsėjo 27 d. buvo priimtas VSDFV sprendimas nebeskirti atsakovui ilgalaikio darbo išmokos), išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo ilgalaikio darbo išmoką (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamame sprendime pagrįstai nustatytas ketvirtosios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos egzistavimas.

40. Atsakovo įsitikinimu, neegzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo, nes atsakovo piniginė suma, kaip ilgalaikio darbo išmoka, ir ieškovo turtiniai praradimai turi skirtingą teisinį pagrindą. Atsakovas nurodo, kad ieškovo turto sumažėjimas atsirado ieškovui atlyginus VSDFV savo paties veiksmais padarytą žalą, todėl ieškovo įvykdyta prievolė VSDFV negali būti laikoma atsakovo nepagrįstu praturtėjimu. Atsakovo vertinimu, skundžiamu teismo sprendimu jam iš esmės buvo pritaikyta civilinė atsakomybė be jokio teisinio pagrindo, kadangi įstatymas nenumato jokios regreso teisės į buvusį darbuotoją, taip pat nėra nustatyti jokie atsakovo neteisėti veiksmai.

41. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus ir pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl darbdavio atgręžtinio reikalavimo teisės į darbuotoją, atlyginus žalą už darbuotoją, o klausimas dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo. Skundžiamo sprendimo motyvai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino byloje nustatytas aplinkybės būtent dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų (ne)buvimo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamu sprendimu atsakovui buvo taikyta civilinė atsakomybė.

42. Aktualioje apygardos teismo praktikoje pažymima, kad darbdavys, darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką grąžinęs į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą, turi teisę pareikšti ieškinį tiesiogiai darbuotojui dėl be pagrindo išmokėtos išmokos grąžinimo, nepaisant to, kad darbuotojas nedalyvavo išmokos grąžinimo šiam fondui procedūroje. Nuostatų 19 punktas nustato šio Ilgalaikio darbo išmokų fondo administravimo taisykles, tačiau nepanaikina darbdavio teisės reikalauti be pagrindo išmokėtų lėšų grąžinimo iš šias lėšas faktiškai gavusio darbuotojo. Tokios išmokos permokos grąžinimą, t. y. santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, reglamentuoja būtent CK 6.237 straipsnio nuostatos. Darbdavio pareiga atlyginti žalą Ilgalaikio darbo išmokų fondui yra kilusi ne dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, už kurį yra atsakingas darbdavys, tačiau kaip darbdaviui taikomų fondo (draudimo) taisyklių pažeidimo pasekmė. Pareiga grąžinti ilgalaikio darbo išmokos permoką darbdaviui kyla nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių pasikeitė darbo sutarties nutraukimo pagrindas (žr., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023, 38 punktą). Teisėjų kolegija, įvertinusi GDDTNIDIĮ 9 straipsnio 1 dalies, VSDĮ 21 straipsnio 1 ir 3 dalių bei Nuostatų 19 punkto reglamentavimą, nurodytiems išaiškinimams pritaria ir į juos atsižvelgia. Nurodytų argumentų pagrindu pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad egzistuoja trečioji sąlyga, būtina nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti.

43. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nėra šeštosios ir septintosios nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti būtinosios sąlygos. Atsakovo manymu, ieškovas, neteisėtai atleisdamas atsakovą iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką grąžinti VSDFV atsakovui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką, jeigu atsakovo atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu ir būtų pakeistas atleidimo iš darbo pagrindas. Apeliantas taip pat tvirtina, kad ieškovas galėjo ginti savo teises atleidimo iš darbo neteisėtumo byloje, tačiau to nepadarė, todėl jo ieškinys turėjo būti atmestas dar ir dėl to, kad esamomis faktinėmis aplinkybėmis nėra tenkinama nepagrįsto praturtėjimo subsidiarumo sąlyga.

44. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Nagrinėjamu atveju atsakovas pernelyg plačiai aiškina darbdavio sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo kaip neteisėtą veiksmą ir kaip priežastį, dėl kurios darbdaviui kilo pareiga grąžinti Ilgalaikio darbo išmokų fondo administratoriaus darbuotojui išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permoką. Šiuo atveju darbdavio pareiga atlyginti žalą šiam fondui, kaip minėta, yra kilusi ne dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, už kurį yra atsakingas darbdavys, tačiau kaip darbdaviui taikomų fondo (draudimo) taisyklių pažeidimo pasekmė. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamo sprendimo motyvuose konstatavo nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo šeštosios sąlygos egzistavimą.

45. Atmesdama kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl septintosios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos nebuvimo, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas šiuo atveju savo pažeistų civilinių teisių negali apginti kitais gynybos būdais, t. y. šalių nesieja nei sutartiniai, nei deliktiniai ar žalos teisiniai santykiai.

46. Vadovaujantis Nuostatomis, sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokų skyrimo ir mokėjimo priima VSDFV teritoriniai skyriai (4.1 punktas), ilgalaikio darbo išmokų pervedimo į jų gavėjų asmenines sąskaitas funkciją atlieka VSDFV (3.3 punktas.). Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, akivaizdu, kad sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokų skyrimo ir mokėjimo priima ne darbdavys, o VSDFV teritorinis skyrius, todėl darbdavys negali žinoti apie buvusiam darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką ir jos sumą. Taigi ginti savo pažeistų teisių neteisėto atleidimo byloje ieškovas taip pat negalėjo, kadangi apie pareigą sugrąžinti ilgalaikio darbo išmokos permoką sužinojo tik gavęs 2022 m. spalio 21 d. VSDFV raštą „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“, t. y. jau po bylos dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu pasibaigimo.

47. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo egzistuojant visas nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinąsias sąlygas.

Dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos išimties ir CK 6.242 straipsnio 3 dalies taikymo

48. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo spendimo motyvuose nepasisakė dėl atsakovo argumentų dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir CK 6.242 straipsnio 3 dalies taikymo. Atsakovo teigimu, jo gauta ilgalaikio darbo išmoka yra DK 57 straipsnio 9 dalyje numatyta su darbo santykiais susijusi išmoka, kurią įstatymas apskritai draudžia išreikalauti, todėl ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas vien šiuo teisiniu pagrindu, taikant 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytą išimtį.

49. Remiantis CK 6.237 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaida.

50. Vertinant atsakovo (kaip gavėjo) veiksmus sąžiningumo aspektu, atsižvelgtina į tai, kad ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko dėl paties atsakovo aktyvių veiksmų. Atsakovas nurodė, kad jam ilgalaikio darbo išmoka buvo paskirta ir išmokėta dar 2019 m. Atsakovas 2022 m. vasario 14 d. ieškiniu inicijavo darbo ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu. Teismui darbo sutarties nutraukimą pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažinus neteisėtu, atsakovui, be kita ko, buvo priteista DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija, tuo pačiu išnyko ir pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo išmoką iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Todėl ieškovas ne tik išmokėjo atsakovui DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytą kompensaciją, bet grąžino Ilgalaikio darbo išmokų fondui iš šio fondo lėšų atsakovui nepagrįstai išmokėtą sumą, kas reiškia, kad ieškovas sumokėjo, o atsakovas gavo iš esmės tą pačią funkciją atliekančią kompensaciją du kartus.

51. Atsižvelgtina ir į tai, kad tik atsakovui šiuo atveju buvo žinoma apie tai, kad 2019 m. jis gavo ilgalaikio darbo išmoką, nes šios išmokos skyrime ir mokėjimo, kaip minėta, darbdavys nedalyvauja, o tokia išmoka yra skiriama fondą administruojančios įstaigos sprendimu. Byloje nenustatyta, kad gavęs ilgalaikio darbo išmoką atsakovas apie tai pranešė ieškovui ar informavo darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo nagrinėjusį teismą.

52. Esant tokioms aplinkybėms, kai atsakovas siekė teisinio rezultato, dėl kurio ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko, vertinant atsakovo (kaip gavėjo) veiksmus sąžiningumo aspektu, nenustatyta pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, kurios pagrindu atsakovo be pagrindo įgyta 3 679,79 Eur suma negali būti išreikalaujama. Kadangi ieškovas nedalyvavo priimant sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo atsakovui, taip pat nedalyvavo priimant sprendimą dėl tokios išmokos permokos sugrąžinimo į Ilgalaikio darbo išmokų fondą, negalima konstatuoti ir tai, kad atsakovas turtą įgijo dėl to, kad pats ieškovas nesugebėjo tinkamai realizuoti savo teisių (CK 6.242 straipsnio 3 dalis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

53. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs 2022 m. spalio 21 d. VSDFV raštą „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“. Nurodoma, kad ieškovui tai buvo (turėjo būti) žinoma nuo pat darbo teisinių santykių pabaigos. Atsakovo įsitikinimu, byloje turėjo būti taikoma ieškinio senatis, numatyta darbo teisės, o ne civilinės teisės normose.

54. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualų teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, kurie nurodyti ir skundžiamo sprendimo motyvuose, neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai šiuo klausimu ir tų pačių argumentų papildomai nekartoja. Atsakovas apeliaciniame skunde dėsto analogiškus argumentus, kuriais buvo grindžiamas atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo sprendime dėl jų išsamiai pasisakyta. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad ginčas šioje byloje kilo ne dėl ilgalaikio darbo išmokos, kuri DK 57 straipsnio 9 dalyje numatyta kaip garantija atleistam darbuotojui, ir kurią VSDFV išmokėjo atsakovui, bet dėl ilgalaikio darbo išmokos sumos (permokos), kurią ieškovas turėjo grąžinti į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą po to, kai VSDFV 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. ID_SP1E-3279 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo R. S.” nusprendė neskirti atsakovui ilgalaikio darbo išmokos. Akivaizdu, kad tarp šalių susiklostė civilinis teisinis ginčas, kuriam išnagrinėti turi būti taikomos ne DK, bet CK įtvirtintos nuostatos.

55. Kaip minėta, ieškovas nedalyvavo priimant sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo atsakovui, taip pat nedalyvavo priimant sprendimą dėl tokios išmokos permokos sugrąžinimo į Ilgalaikio darbo išmokų fondą, byloje nenustatyta, kad gavęs ilgalaikio darbo išmoką atsakovas apie tai pranešė ieškovui ar informavo darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo nagrinėjusį teismą, todėl negalima konstatuoti, kad atsakovas apie jo teisių pažeidimą sužinojo anksčiau nei gavo 2022 m. spalio 21 d. VSDFV raštą „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“.

56. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisės aktai nenumato pareigos darbuotojui grąžinti ilgalaikio darbo išmokos permoką nei VSDFV, nei darbdaviui, tai tokios pareigos išvestinis nustatymas pažeidžia teisinės valstybės principą ir teisėtų lūkesčių principą. Teisinę pareigą grąžinti VSDFV ilgalaikio darbo išmokos permoką turi būtent darbdavys. Vadinasi, atsakovas dėl teisinio reguliavimo negali patirti jokių neigiamų pasekmių, kadangi tokį teisinį reguliavimą yra įtvirtinusi įstatymų leidžiamoji valdžia.

57. Nesutikdama su tokiais apeliacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiu ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo projekto aiškinamajame rašte Nr. XIIP-4524 nurodoma, kad priėmus įstatymą garantijos darbuotojams, jų darbdaviui tapus nemokiam, nepasikeistų, o dirbantiesiems, nepertraukiamai dirbusiems pas darbdavį penkerius ir daugiau metų, būtų užtikrintos papildomos finansinės garantijos juos atleidus iš darbo pagal DK 57 straipsnį. Tuo pačiu darbdaviai išvengtų didesnės finansinės naštos darbuotojų atleidimo metu. Tokie aiškinamojo rašto duomenys rodo įstatymų leidėjo valią nustatyti, kad ilgalaikio darbo išmoką darbuotojas išsaugo ne visais atvejais, o tik tais atvejais, kai jo darbo santykiai nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir darbuotojas yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo suprasti, jog įstatymas jam garantuoja tik vieno pobūdžio išmoką, t. y. išmoką, mokamą nutraukus darbo sutartį pagal DK 57 straipsnį, arba išmokas, kurios taikomos kaip neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinė pasekmė, t. y. numatytas DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse. Kaip minėta, darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo inicijavo pats atsakovas, todėl nėra pagrindo laikyti, kad atsakovas nežinojo ar neturėjo žinoti, kad bylą laimėjus jam faktiškai išmokėtos sumos bus perskaičiuojamos. Taigi yra pagrindas vertinti, kad atsakovas negalėjo turėti jokių su tuo susijusių teisėtų lūkesčių.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju yra visos CK 6.237 straipsnyje numatytos nepagrįsto praturtėjimo taikymo sąlygos ir atsakovui kyla pareiga grąžinti ieškovui 3 679,79 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai minėtos pirmosios instancijos teismo išvados teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

59. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

60. Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jam taip pat nepriteisiamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Ramunė Čeknienė

Rita Dambrauskaitė

Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė