Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Civilinė byla Nr. 2A-5-440/2018

Teisminio proceso Nr. 2-35-3-02606-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.18.1; 2.6.8.6; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.8.11.2. 2.6.8.10; 3.2.4.4.; 3.2.4.9.3.3.; 3.2.4.11.; 3.1.7.4.; 3.1.7.8.; 3.1.7.11. 3.3.1.13.; 3.3.1.15.; 3.3.1.18.3.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Kristinai Rupšienei, dalyvaujant apeliantės uždarosios akcinės bendovės „Juodeliai“ atstovams A. Z., advokatui V. R., ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biokuras“ atstovams M. J., advokatei V. L.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Juodeliai“ apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-270-767/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biokuro bazė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Juodeliai“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl sutarties sąlygų, sutarties pakeitimo konkliudentiniais veiksmais, dėl juridinio asmens darbuotojų galimybės sudaryti sandorius įmonės vardu, dėl atsakovės atsakomybės.

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Biokuro bazė“ kreipėsi ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Juodeliai“ 7 227,12 Eur skolą, 395,19 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 109,50 Eur už nutarties pateikimą antstoliui, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2016 m. sausio 6 d. sudarė Paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo supjauti ir sukalti atsakovės pateiktą medieną ir grąžinti kaip kojas atsakovei. 2016 m. sausio mėnesį atsakovės (duomenys neskelbtini) I. K. žodžiu kreipėsi į ieškovės (duomenys neskelbtini) M. J., prašydamas kojų gamybai naudoti ieškovės medieną, nes tuo metu atsakovė neturėjo reikiamos medienos. I. K. patikino, kad sunaudota mediena bus grąžinta natūra arba už ją bus sumokėta pinigais. Apie šį susitarimą žinojo ir atsakovės (duomenys neskelbtini) R. J., Radviliškio skyriaus (duomenys neskelbtini) V. Č.. Pagal minėtą sutartį iki 2016 m. liepos 1 d. ieškovė gamino 4 255 vnt. kojų iš atsakovės teiktos medienos ir 36 377 vnt. kojų iš savo medienos, sunaudojo 65,066 m3, kurios vertės 6 831,93 Eur. Medieną pirko iš UAB „Sagmeda“ už 105 Eur/m3. Atsakovė produkciją – kojas – priėmė, pretenzijų neturėjo. Kadangi atsakovė iki 2016 m. birželio 30 d. ieškovei kojų gamybai sunaudotos medienos negrąžino, ieškovė išrašė atsakovei tris sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurių atsakovė iki šiol neapmokėjo. Paaiškino, kad sąskaitų faktūrų išrašymas buvo suderintas su atsakovės (duomenys neskelbtini) I. K., kuris elektroniniu paštu gavęs sąskaitas parašė „viskas gerai, galite siųsti į buhalteriją“. Nurodė, kad įmonės ir anksčiau bendradarbiavo, tarpusavio santykiai buvo grindžiami abipusiu pasitikėjimu, rašytinės sutartys nebuvo sudaromos, užtekdavo žodinio susitarimo, be to, nagrinėjamu atveju žodžiu buvo susitarta ir dėl kitų darbų pagal sutartį, pavyzdžiui medienos skersavimas, transporto paslaugos, už šiuos darbus išrašytas PVM sąskaitas faktūras atsakovė apmokėjo. Mano, kad tarp ieškovės ir atsakovės pagal jų tikruosius ketinimus buvo sudaryta ne paslaugų sutartis, bet rangos sutartis, todėl prašo taikyti rangos sutartį reglamentuojančias teisės normas.

Atsakovė UAB „Juodeliai“ nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad sutarties pagrindu atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už suteiktą paslaugą, t. y. kojų sukalimą, ir šią pareigą atsakovė yra įvykdžiusi. Ieškovė sąskaitas faktūras išrašė vienašališkai. Sutarties IX skyriaus 6 punkte aiškiai numatyta, kad sutarties pakeitimai ir papildymai galioja tik tuo atveju, jei yra sudaromi raštu, todėl šalys sudarė tris rašytinius priedus prie sutarties, tačiau dėl ieškovės medienos naudojimo kojų kalimui šalys nebuvo susitariusios nei žodžiu nei raštu, ieškovė nepagrįstai išrašė sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir reikalauja jas apmokėti. Sutarties pakeitimai turi būti sudaromi raštu, jokie žodiniai susitarimai negalioja. Be to, negali galioti ir sandoriai, sudaryti neįgalioto asmens. Atsakovės (duomenys neskelbtini) I. K. su ieškove nesitarė dėl jos medienos naudojimo kojų gamybai, be to, jis neturi jokių įgaliojimų atsakovės vardu sudaryti sandorius, sandorius įmonės vardu gali sudaryti tik įmonės direktorius. Tarp šalių nebuvo ir susitarimo dėl barterinių mainų, o tik atlikta buhalterinė priešpriešinių piniginių reikalavimų užskaita. Ieškovės pateiktas I. K. elektroninis laiškas, kuriame jis teiraujasi dėl galimybės kojų kalimui naudoti ieškovės medieną, buvo išsiųstas dar iki paslaugų sutarties sudarymo, tai rodo, kad apie tokią galimybę tik buvo teirautasi, tačiau atsakovė priėmė sprendimą kojų kalimui naudoti savo medieną, todėl sutartyje buvo numatyta, kad medieną teiks atsakovė. Atsakovė ieškovei teikė medieną kojų kalimui, o pasibaigus sutartiniams santykiams, atsakovė pasiėmė iš ieškovės medienos likutį, tai rodo, kad atsakovės pateiktos medienos kojų kalimui pilnai užteko ir netgi liko. Per visą sutarties vykdymo laikotarpį ieškovė nėra nei karto informavusi atsakovės, kad medienos kojų kalimui trūksta ir kad ieškovė naudos savo medieną. Nurodė, kad ieškovė tvirtina savo medieną naudojusi nuo 2016 m. sausio mėnesio, tačiau sąskaitą už ją išrašė tik 2016 m. birželio 1 d. Taip pat keistai atrodo, kad ieškovė netgi turėjo imti kreditą, kad galėtų naudoti savo medieną, nors nei dėl jos naudojimo, nei dėl kainos šalys nėra sutarusios. Pažymėjo, kad atsakovė kojų gamybai naudoja II arba III rūšies medieną, kuri yra ženkliai pigesnė nei ieškovės pirkta mediena iš UAB „Sagmeda“, todėl nėra aišku, kodėl ieškovė prašo atlyginti jos nuostolius, dėl aukščiausios rūšies medienos įsigijimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiantis kaip Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai) 2017 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės UAB „Juodeliai“ ieškovei UAB „Biokuro bazė“ 6 831,93 Eur skolą, 395,19 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2016 m. sausio 6 d. šalys pasirašė rašytinę paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė įsipareigojo supjauti ir sukalti atsakovės medieną ir grąžinti ją atsakovei kaip kojas. Šalys 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 7 d. ir 2016 m. rugpjūčio 23 d. sudarė tris rašytinius susitarimus, kuriais buvo keičiamos sutarties sąlygos, susijusios su darbų kaina, medienos pristatymo sąlygų. Ieškovės teigimu, šalys žodžiu sutarė, kad ieškovė iš savo medienos pagamins kojas, o atsakovė grąžins medieną natūra, tačiau atsakovei nevykdant savo įsipareigojimų išrašė sąskaitas faktūras, kurių atsakovė neapmokėjo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas ar šalys gali žodžiu pakeisti sutarties sąlygas, nors sutartyje aiškiai numatyta, kad visi sutarties pakeitimai turi būti daromi raštu.

Teismas pažymėjo, kad šalių sudaryta sutartis turi įstatymo galią jos šalims, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Šalys turi teisę keisti sutarties turinį. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau -CK) 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokia yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus.

Teismas įvertinęs liudytojų I. B. ir I. K. parodymus ir 2015 m. gruodžio 9 d. elektroninius laiškus tarp minėtų asmenų nustatė, kad šalys bendradarbiavo dar iki sutarties pasirašymo, t. y. pagal šalių žodinį susitarimą ieškovė gamino atsakovei medinius padėklus, kuriems naudojo dalį savo medienos, tarp šalių nekilo problemų, visuomet buvo atsiskaitoma laiku, taigi šalis siejo geranoriško bendradarbiavimo santykiai, kas sudarė pagrindą ieškovei pasitikėti atsakove. 2016 m. sausio 7 d. elektroniniai laiškai tarp I. B. ir I. K. patvirtina, kad derinant kojų kalimo sąlygas, atsakovės atstovas I. K. teiravosi dėl galimybės kojų gamybai naudoti ieškovės balkius. Tiek ieškovės atstovas M. J., tiek liudytojai V. Č., I. K. parodė, kad dėl kai kurių klausimų atsakovė su ieškove tardavosi žodžiu, pavyzdžiui, žodžiu buvo nurodomi reikalavimai kojoms, tartasi dėl lentų nužievinimo, užsakymų, kojų kiekių. Nors liudytojai V. Č., R. J. ir I. K. neigė davęs nurodymą ieškovei gaminti kojas iš ieškovės medienos, tačiau pripažino, kad ieškovės pagamintas kojas atsakovė priėmė.

Teismo vertinimu liudytojai patvirtino, kad pristatyti kroviniai buvo fotografuojami, kontroliuojama jų kokybė, todėl teismas atmetė prielaidą, jog atsakovė galėjo nesuprasti, jog kojos buvo pagamintos naudojant tašus, todėl galėjo atsisakyti priimti kojas, pagamintas iš ieškovės tašų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė prieštaravo ieškovei dėl tašų naudojimo kalant kojas, nors ieškovei iki 2016 m. gegužės 19 d. kojų gamybai tiekė tik lentas. Be to, liudytojas I. K. posėdžio metu parodė, kad atsakovė, gavusi pirmąją sąskaitą faktūrą iš ieškovės už panaudotus tašus kojų gamybai, neginčijo patį tašų panaudojimo faktą, bet nusprendė su ieškove atsiskaityti natūra, t. y. perduoti jai tašus. Išanalizavęs nurodytų aplinkybių visumą, teismas nusprendė, kad ieškovės iniciatyva žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais šalys pakeitė rašytinę sutartį, t. y. atsakovė davė leidimą ieškovei gaminti kojas naudojant savo medžiagas (tašus).

Teismas nurodė, kad nekilo abejonių, jog I. K., R. J. atstovauja UAB „Juodeliai“ ir veikia jos vardu, nes iki sutarties pasirašymo ieškovė bendravo tik su atsakovės atstovais I. K., R. J. ir V. Č., kurie atsakovės internetiniame puslapyje buvo nurodyti kaip atsakovės darbuotojai, susirašinėjant elektroniniu paštu I. K. rašė iš elektroninio pašto, kurio domenas juodeliai.lt. Sutarties projektas parengtas ir atsiųstas (duomenys neskelbtini) I. K., kuris kartu su kitais atsakovės darbuotojais atvykdavo pas ieškovę atsakovės pavadinimu paženklintu transportu. I. K. turėjo atsakovės antspaudą, su tais pačiais asmenimis ieškovė bendravo vykdant užsakymą dėl padėklų gamybos, be to, I. K. teismo posėdyje pripažino, jog jis be vadovybės leidimo jokių klausimų nederino. Atsakovė neįrodė, kad ieškovė turėjo žinoti, kad I. K., R. J. ir V. Č. veikė viršydami jiems suteiktus įgaliojimus.

Teismo vertinimu, šalys susitarė, kad atsakovė už ieškovės sunaudotus medienos tašus atsiskaitys natūra, t. y. grąžins tokius pat tašus. Atsakovei priėmus kojas, pagamintas naudojant ieškovės tašus, atsakovei kilo pareiga grąžinti ieškovei sunaudotus medienos tašus arba atlyginti jų kainą. Atsakovei tašų negrąžinant, ieškovė išrašė atsakovei tris sąskaitas faktūras. Teismo įsitikinimu, sąskaitose nurodyta tašų kaina (105 Eur/m3) yra reali ir pagrįsta, nes tokia pat kaina ieškovė yra įsigijusi tašų iš atsakovės. Teismas nustatė, kad ieškovė išrašė sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 6 831,93 Eur (899,22 Eur + 4 682,16 Eur + 1250,55 Eur), todėl sprendė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovės priteisti 7 227,12 Eur sumą, todėl tenkino ieškinio reikalavimus iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 6 831,93 Eur sumą.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalį ieškovė turi teisę reikalauti netesybų, delspinigių, nes atsakovė neapmokėjo jai pateiktų sąskaitų. Sutartyje šalys buvo sutarusios dėl 0,05 procento dydžio delspinigių už kiekvieną uždelstą mokėjimo dieną, todėl teismo vertinimu pagrįstai ieškovė reikalauja 395,19 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovės. Teismas vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi tenkino ieškovės reikalavimą dėl 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo, nes bylos šalys yra juridiniai asmenys.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu UAB „Juodeliai“ prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad sutartis buvo pakeista atsakovės iniciatyva. Pagal sutarties 1.4 punktą sutarties specifikacijos gali būti teikiamos elektroniniu paštu, žodžiu ar perduodant pavyzdį, todėl užsakomų prekių kiekį nurodžius žodžiu tai nereiškia, kad tokiu būdu buvo susitarta, kad toliau sutarties pakeitimai gali būti daromi ne raštu, o žodžiu. Atsakovė tik gavusi sąskaitas faktūras sužinojo, kad ieškovė darydama kojas naudojo savo medieną. Nors atsakovė siekė susidariusią situaciją išspręsti taikiai, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė iki kojų gamybos pradžios sutiko, kad ieškovė jas gamintų iš savo I rūšies medienos. Nepagrįstai teigiama, kad atsakovė priimdama kojas konkliudentiniais veiksmais sutiko su ieškovės naudota mediena, nes pagaminus kojas, iš nedidelio medienos gabaliuko negalėjo nustatyti, iš kokios medienos jos pagamintos. Pažymėjo, kad įmonės darbuotojai turi teisę tik rinkti informaciją, tačiau sutartis įmonės vardu sudaryti bei jas keisti gali tik įmonės (duomenys neskelbtini), be to, liudytojais apklausti atsakovės darbuotojai V. Č., R. J. ir I. K. patvirtino, kad jie nesitarė dėl kojų gaminimo iš ieškovės medienos. Nors ieškovė tvirtina, kad nuo 2016 m. vasario mėn. naudojo savo medieną, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji būtų siekusi atitinkamai pakeisti sutartį, o ieškovė atsisakė sutarties pakeitimus atlikti raštu.

12.2. Pažymėjo, kad ieškovės iniciatyva sutartis buvo keičiama tris kartus, todėl keista, kad dėl vienų sutarties sąlygų pakeitimų šalys sutarė raštu, o dėl kitų – žodžiu. Poreikis naudoti kaladuklus atsirado tik po 2016 m. gegužės mėn., nuo tada atsakovė ir teikė nurodytą medieną ieškovei, tai patvirtina 2016 m. birželio 1 d. elektroninis laiškas, kuriuo atsiųsta sąskaita už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 15 – 30 d. sunaudotą medieną. Ieškovė yra juridinis asmuo, užsiimanti ūkine – komercine veikla, todėl ieškovės elgesys (ji kaip maža įmonė, turinti nedaug apyvartinių lėšų naudoja savo medieną ir tik po pusmečio atsiunčia sąskaitą už medieną, nors tos medienos pirkimui ji net buvo pasiėmus kreditą) nesuderinamas su verslo logika. Be to, pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo 79 straipsnį sąskaitos faktūros už tą mėnesį atliktus darbus, suteiktas paslaugas turi būti išrašomos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 d., taigi ieškovė už 2016 m. vasario mėn., sunaudotą medieną turėjo išrašyti sąskaitą faktūrą ne vėliau kaip iki 2016 m. kovo 10 d., tačiau to nepadarė. Ieškovė savo rizika naudojo I rūšies medieną kojų gamybai, nes atsakovė teikė II ar III rūšies medieną, kojų gamybai nereikia tokios aukštos kokybės medienos.

12.3. Teismas netinkamai taikė procesines normas, susijusias su įrodinėjimu ir įrodymų vertinimu. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė panaudojo I rūšies medieną, vien tai, kad ji pirko I rūšies medieną, tai dar nereiškia, kad ši mediena buvo panaudota kojų gamybai.

12.4. Pagal sutarties VI skyriaus 2 punktą į sutartą kainą yra įtraukti visi mokesčiai ir kitos mokėtinos sumos, išlaidos, kurios gali atsirasti sutarties vykdymo laikotarpiu, todėl atsakovė neprivalo kompensuoti ieškovės nuostolių, susijusių su darbų atlikimu, kurie nebuvo individualiai aptarti. CK 6.653 straipsnio 4 dalyje aiškiai numatyta, kad rangovas privalo pranešti užsakovui apie papildomus darbus, taigi paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių darbų kaina padidėtų, ieškovė turėjo informuoti atsakovę, ir tik gavusi atsakovės leidimą – tęsti darbus, o negavusi – turėjo teisę nutraukti sutartį. Be to, sutarties VII skyriaus 10 punkte numatyta, kad atsakovė teikiamos medienos kaina yra 75 Eur/m3, todėl teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės už ieškovės medieną po 105 Eur/m3. Pažymėjo, kad atsakovė yra viena didžiausių medienos gamintojų Europoje, todėl jai nėra poreikio pirkti medienos iš kitų asmenų. Pripažino, kad anksčiau pirko medieną iš UAB „Sagmeda“ už 105 Eur/m3, tačiau ją pardavė ir gavo pelno.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Biokuro bazė“ prašo Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Tarp šalių buvusi sudaryta rašytinė sutartis buvo pakeista žodiniu atsakovės nurodymu, paklausimu, patvirtinimu, taip pat elektoniniu susirašinėjimu. Būtent atsakovės darbuotojas elektroniniais laiškais užsakė bei pritarė, kad produkciją ieškovė gamintų iš savo žaliavos po ko atsakovė už ją atsiskaitys. Atsakovė neturėjo galiybės pateikti savo medienos. Kojos privalėjo būti be žievių, pelėsių, puvinių, todėl ieškovės naudota pirmos rūšies mediena kojų kaladukams gaminti atitiko atsakovės poreikius. Be to užsakytus gaminius atsakovė priėmė, nereikšdama jokių pretenzijų dėl ieškovės savos medienos naudojimo, jos kainos, rūšies, todėl vetintina, kad prisiėmė pareigą atsiskaityti už gaminius.

13.2. Teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kad šalys susitarė, kad ieškovė gamins kojas iš savo medienos, nes atsakovė teiravosi ar būtų galimybė jas gaminti iš ieškovės medienos, šiai atsakius teigiamai, atsakovė užsakė medieną. Atsakovė priėmė produkciją ir ieškovės išrašytas sąskaitas faktūras, tačiau delsė atsiskaityti. Be to, teismo posėdyje atsakovės darbuotojai pripažino, kad gali atskirti medienos rūšį, kad kontroliavo ieškovės tiekiamą produkciją, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad konkliudentiniais veiksmais sutarties sąlygos buvo pakeistos. Atsakovė neįrodė, kokius pažeidimus pirmosios instancijos teismas padarė, nagrinėdamas bylą, todėl apeliacinis skundas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija,

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „Biokuro bazė“ ir atsakovė UAB „Juodeliai“ 2016 m. sausio 6 d. sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo supjauti ir sukalti atsakovės pateiktą medieną ir grąžinti kaip kojas atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti atkliktą darbą ir už jį sumokėti (Sutarties II skyriaus 1 punktas) (b. l. 56, 60–61). Sutarties V skyriaus 1.1 punkte numatyta, kad atsakovė įsipareigoja teikti ieškovei medieną, iš kurios būtų gaminamos kojos, o ieškovė per 14 dienų nuo medienos pristatymo pagaminti kojas (Sutarties IV skyriaus 2.1 punktas). Pagal sutartį ieškovė įsipareigojo supjauti ir sukalti atsakovės pateiktą medieną ir ją grąžinti kaip kojas atsakovei, o atsakovė įsipareigojo priimti atliktą darbą ir už jį sumokėti.

Sutartimi abi šalys įsipareigojo bendradarbiauti, kad būtų palengvintas siekiamo rezultato gavimas. Ieškovė sutartimi įsipareigojo iš atsakovės pateiktos medienos pjovimo ir kalimo darbus atlikti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo medienos pateikimo dienos, supjauti ir sukalti medieną ir ją grąžinti atsakovei kaip kojas pagal pateiktas specifikacijas. Pagaminus kojas supakuoti pagal užsakovo pateiktus nurodymus, pakrauti į užsakovo pateiktą transportą. Prisiimti atsakomybę už tinkamų kojų pagaminimą ir pakrovimą bei atlyginti dėl to patirtą užsakovo patirtą žalą. Atsakovė sutartimi įsipareigojo atgabenti ieškovei medieną pjovimui ir kalimui, pasiimti sukaltas kojas, nedelsiant informuoti ieškovę apie bet kurias pastabas dėl atliekamų darbų ar teikiamų paslaugų kokybės ir savalaikiškumo. Užsakovas įsipareigojo pateikti vykdytojui specifikacijas, elektroniniu paštu, žodžiu ar perduodant pavyzdinį produktą pagal kurį vykdytojas supjaus ir sukals medieną; apmokėti ieškovei už tinkamai atliktą darbą sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Įsipareigojo atsiskaityti pasirašius perdavimo ir priėmimo aktą per 45 dienas nuo PVM sąskaitos-faktūros gavimo dienos. Sutartimi šalių sulygta paslaugos kaina – 0,15 Eur + PVM už vieną koją. Ieškovei už laiku neatliktą darbą numatytos 0,05 procento per dieną netesybos nuo užsakymo sumos, o atsakovei uždelsus atsiskaityti, numatyti 0,05 procentai delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną. Sutarties IX skyriaus 6 punktu nustatyta, kad visi sutarties pakeitimai ir papildymai yra galiojantys tik tuo atveju, jei jie yra sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių. Sutarties 10 punkte numatyta, kad vykdytojui yra žinoma, kad medienos kuri bus pateikta pjovimui vieno kubinio metro kaina yra 75 Eur, todėl tuo atveju jeigu mediena bus prarasta ar sugadinta vykdytojas privalės sumokėti užsakovui tiesioginius nuostoliu, sudarančius 75 Eur /m3 medienos.

Sutartis buvo keista tris kartus, t. y. 2016 m. gegužės 2 d., 2016 m. liepos 7 d. ir 2016 m. rugpjūčio 23 d., susitarimais pakeistos medienos pristatymo sąlygos bei paslaugų kaina (b. l. 57, 58, 59). Šie rašytiniai susitarimai laikomi pagrindinės sutarties priedais. 2016 m. gegužės 2 d. tarp šalių pasirašytas priedas Nr. 1, kuriuo šalys pakeitė sutarties sąlygą dėl paslaugos kainos ir numatė dvi paslaugos kainas: 0,15 Eur + PVM už 1200 mm koją arba 0,17 Eur + PVM už 1100 mm koją. 2016 m. liepos 7 d. pasirašytas priedas Nr. 2, kuriuo pakeista sutarties sąlyga dėl žaliavos pristatymo ir nurodyta, kad medieną ieškovė iš atsakovės įsipareigoja pasiimti pati ir grąžinti ją kaip kojas. Taip pat pakeista sutarties sąlyga dėl darbų kainos, už 1200 mm koją nustatant 0,15 Eur + PVM kainą, o už 1100 mm koją nustatant 0,21 Eur + PVM kainą. 2016 m. rugpjūčio 23 d. tarp šalių pasirašytas priedas Nr. 3, kuriuo paslaugos kaina padidinta, t. y. už 1200 mm koją numatyta kaina 0,165 Eur + PVM, o už 1100 mm koją numatyta kaina 0,22 Eur + PVM. Iš žaliavų medienos kojų kalimui teikimo ataskaitos matyti, kad atsakovė nuo 2016 m. sausio 14 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d. iš viso perdavė 417, 39759 m 3 medienos (b. l. 28–32). Ieškovė pateikė duomenis, kad vykdant sutartį pagamino 40 632 vnt. kojų (b. l. 6), atsakovė neneigė, kad atsakovė pagamino nurodytą skaičių kojų, kad jos atitiko atsakovės keliamus reikalavimus.2016 m. gegužės 17 d. Kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini)“ Swedbank “ AB suteikė UAB “Biokuro bazė” 15 000 Eur kreditą iki 2016m. lapkričio 17 d. (1t. b.l. 7,8). PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad ieškovė pirko medieną iš UAB „Sagmeda“, kurios kaina 105 Eur/m3 (b. l. 9-14).

Byloje atsakovė nurodė ir pateikė papildomus įrodymus, kad jokie kokybiniai reikalavimai kojų kalimui nebuvo keliami, pagrindinis reikalavimas buvo kojų matmenys, t.y. kad po ja galėtų tilpti šakinio krautuvo šakės. Atsakovė tiekė 3 rūšies medieną išskyrus tris atvejus 2016-08-26, 2016-08-29, 2016-10-05, kuomet buvo pateikta 2 rūšies mediena ir po 2016-05-02 susitarimo pasirašymo, kuomet nuo 2016-05-19 buvo papildomai teikiama 2 ir 3 rūšies nerūšiuoti balkeliai. Nurodė, kad mediena buvo tiekiama tik kojų kalimui, nebuvo tiekiama padėklų gamybai ar tarpusavio atsiskaitymams. Pateikė krovinio važtaraščius iš kurių matyti važtaraščio numeris, data, medienos duomenys, išmatavimai bei nurodyta kokybė (1t. b.l. 11-58).

Ieškovė papildomai nurodė, kad nuolatos informuodavo žodžiu atsakovę, I. K., kad pateikiama mediena yra netinkamos kokybės, dalį 225748 m 3 2016-12-22 atsakovei gražino. Atsakovė tinkamą medieną kojų kalimui pateikė tik 2016-05-19, vėliau 2016-06-23 ir 2016-06-28, iš viso 18 m3. Iki 2016-05-02 susitarimo ieškovė didžiają dalį kojų jau buvo pagaminusi iš savo medienos, atsakovė žadėjo pradėti tiekti medieną, todėl į susitarimus nebuvo įtraukta aplinkybė dėl galimybės ieškovei naudoti savo medieną kojų kalimui. Ieškovė pateikė fotonuotraukas dėl atsakovės tiektos medienos, 2016-05-19 elektroninį laišką, kuriame nurodė apie savo naudotą medieną, sukaltų kojų kiekį, važtaraščius, važtaraščių suvestinę (1 t. b.l. 59-149). Papildomai nurodė, kad iš važtaraščių įvertinus pagamintų kojų skaičių ir sunaudotos medienos kiekį galima nustatyti, kad ieškovė gamino kojas iš savo medienos (1t. b.l. 155-156). Atsakovė pateikė papildomus paaiškinimus, nurodė, kad ieškovės nurodyti duomenys dėl kaladukų matmenų, bei sunaudotos medienos kiekio yra neteisingi, nes skiriasi nuo anksčiau 2016-05-19 elektroniniame laiške ir 2016-08-03 eletoniniame laiške nurodytų duomenų. Pažymėjo, kad priimant pagamintą produkciją nebuvo skaičiuojamas medienos kiekis buvo atsižvelgiama į pagamintų kojų kiekį (b.l. 168-170).

Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu atstovas (duomenys neskelbtini) A. Z. paaiškino, kad buvo sudaryta paslaugos sutartis, kad ieškovė sukals kojas padėklams iš atsakovės medienos. Nurodė, kad negali pasakyti ar tai vertintina kaip rangos santykiai. Už padėklus iš kliento atsakovė negaudavo papildomų lėšų nes tai ne produktas, tai buvo sandėliavimo medžiaga, produkcijos sandėliavimui, ar transportavimui atsakovės produkcijai. Nors pačioje sutartyje nebuvo susitarta dėl konkrečios medienos bet buvo turimos omenyje lentos. Vėliau gegužės mėnesį jau buvo kalbama apie brūsus nes ieškovas pradėjo kelti klausimą, kad iš lentų kojų yra sudėtinga gaminti, daugiau laiko užima, daugiau vinių reikia ir kita. Sausio mėnesį sudarant sutartį nebuvo konkrečiai į sutartį įrašyta kokia mediena, buvo nurodyta kaina 75 Eur/m 3 tam atvejui, jei būtų kokie praradimai nustatant vertę, arba neįvykdytų susitarimo. Jokių specifinių reikalavimų nebuvo, matmenys taip pat nebuvo svarbūs, kad būtų tvirtos, kad šakinis keltuvas galėtų pakišti šakes ir pakelti. Gegužės mėnesį Kinijos klientas iškėlė reikalavimą, kad padėklų kojos būtų nužievintos. Tuomet buvo sudarytas papildomas susitarimas su ieškove dėl kainos kojų pagaminimui padidinimo iki 17 ct, kadangi nužievinimui reikėjo daugiau laiko. Atsakovė neteikė reikšmės medienos kokybei. Įmonėje yra nusistovėjusi tvarka, kad visas sutartis, susitarimus pasirašo jis, jei yra kokie pakeitimai dėl jų pasirašomi susitarimai. Dėl atskirų pokalbių diskusijų nieko negali pasakyti. Kiek žinoma ieškovė kėlė klausimą dėl brūsų bet nebuvo jokio atsakovės įsipareigojimo, kiek žinoma buvo pasakyta jei turės galimybę atveš brūsus, nes esminis susitarimas buvo, kad gamins iš atsakovės medienos. Kažkokį kiekį brūsų pateikė gegužės mėnesį. Kiek galėjo ieškovė sunaudoti atsakovės tiektos medienos negalėjo tiksliai nurodyti.

Papildomai ieškovės atstovas nurodė, kad buvo susitarta, kad gamins kojas, kurių pavyzdžius gavo iš atsakovės darbuotojo V. Č. sausio mėnesį. Atstovas teismo posėdyje pademonstravo atsivežtus pavyzdžius kuriuos gamino, nurodė, kad turėjo būti konkretus lentos ilgis ir prikalti kaladukai. Lentas atveždavo 1 m. 20 cm. Visą sausio mėnesį kaladukus gamino iš atsakovės medienos. Vasario mėnesį atsakovė pareikalavo kitokių matmenų, lentos iš abiejų pusių, todėl būtų nekokybiška būtų buvę gaminti kaladukus iš trijų sukaltų lentų, lentos nuo kalimo skyla. Sutartyje susitarė, kad atsakovė savo medieną tieks. Žodžiu apie tai pasakė, nemanė, kad kils nesusipratimų, nes atsakovės darbuotojas prašė gaminti iš savo medienos, po to žadėjo gražinti, todėl ir gamino iš savo medienos. Kainos tikslinimus įtakojo gamybos kaštai, dėl tansporto išlaidų, nes atsakovė pageidavo, kad ieškovė savo transportu atsivežtų, dėl nužievinimo. Papildomai sutartyje pakeitimų neaptarė dėl gamybos iš savo medienos, nes iki gegužės mėnesio vis buvo žadama gražinti sunaudotą medienos kiekį. Sausio mėnesį nebuvo reikalavimo, kad lenta ir kaladukai būtų be žievės. Sąskaitose dėl apmokėjimo neatsispindėjo tai, kad ieškovė naudojo atsakovės lentą o kaladukus gamino iš savo medienos, nes buvo žadama gražinti kaladukams sunaudotą kiekį medienos. Tai žadėjo atsakovės darbuotojas I. K.. Paslaugos kaina buvo aptarta sutartyje, o kokius brūsus, kokios rūšies gražins nebuvo svarbu. Atsakovė tiekė skirtingo ilgio, pločio lentas, jos ne visos buvo kokybiškos. Taip pat byloje esantys važtaraščiai patvirtina, kad skiriasi medienos kubatūra. Lentų pločiai buvo skirtingi, storis taip pat skyrėsi. Vasario mėnesį kažkuriuo metu buvo pasakyta, kad gaminiai negali būti su žieve. Tuo metu ieškovė naudojo savo pirmos rūšies medieną, nes kitokios neturėjo. Neatsisakė gaminti kaladukų iš savo medienos, manė, kad tai laikina. Savo medienos sunaudojo apie 65,066 m 3 medienos. Kiek sunaudojo atsakovės medienos tiksliai pasakyti negali, iš esmės sunaudojo bevei visą tiektą medieną, gražino dalį. Mano, kad pas atsakovę esantys duomenys, nes atsakovė tikrindavo gaminius, fotografuodavo, patvirtintų, kad buvo gaminami kaladukai ne iš lentų o iš brūsų. Iš lentų gaminant gautųsi aukštesnė koja ir didesnė sunaudota kubatūra.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė sutartiniai prievoliniai rangos santykiai, kurių pagrindu ieškovė (rangovė) įsipareigoja pagaminti kojas savo rizika pagal atsakovės (užsakovės) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovei, o atsakovė (užsakovė) įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.664 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė iki 2016 m. liepos 1 d. pagamino atsakovės užsakytas prekes (kojas), iš viso 40 632 vnt., kad atsakovė priėmė prekes ir dėl jų kokybės neturėjo pretenzijų. Iš šalių nurodytų aplinkybių tarp šalių nėra ginčo, kad 2016 m. sausio mėnesį ieškovė gamino kojas iš atsakovės medienos.

24. CK 6.663 straipsnyje numatyta, kad rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą. Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato atliekamų darbų privalomus reikalavimus, rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų laikytis. Rangos sutartyje šalys gali numatyti rangovo pareigą atlikti darbą pagal aukštesnius, nei nustatyti privalomi, reikalavimus. CK 6.665 straipsnis numato, kad jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą, atitinkamai sumažinti darbų kainą ir kita. Atsakovė konkrečiu atveju nurodė, kad už padėklus iš kliento atsakovė negaudavo papildomų lėšų nes tai nebuvo produktas, tai buvo sandėliavimo medžiaga, produkcijos sandėliavimui, ar transportavimui atsakovės produkcijai. Jokių specifinių reikalavimų nebuvo, matmenys taip pat nebuvo svarbūs, pagrindinis reikalavimas kad kojos būtų tvirtos, kad šakinis keltuvas galėtų pakišti šakes ir pakelti. Jokių reikalavimų nužievinimui nebuvo. Atsakovės vertinimu tik gegužės mėnesį klientas iškėlė reikalavimą, kad padėklų kojos būtų nužievintos. Tuo pagrindu ieškovės prašymu buvo pasirašytas sutarties pakeitimas. Ieškovė teigė priešingai, kad vasario mėnesį ieškovei buvo nurodyti reikalavimai, kad mediena kojoms būtų naudojama be žievės, pasikeitė reikalavimai kojoms, todėl ieškovės vertinimu tai lėmė, kad ieškovė esant susitarimui su atsakove pradėjo kojas gaminti iš ieškovės medienos. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ieškovė nepateikė įrodymų, kad iki gegužės mėnesio iki atskiro susitarimo kojoms buvo keliami kokybiniai reikalavimai, kad kojos privalėjo būti pagamintos iš vientisos medienos be žievės nors teismas ir įpareigojo pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis).

Dėl sutarties sąlygų

Nagrinėjamu atveju sutarties IX skyriaus 6 punkte šalys įtvirtino CK 6.183 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamą išlygą, susitarusios, kad galioja tik rašytine forma abiejų šalių pasirašyti sutarties pakeitimai. Ieškovės teigimu, šalys susitarė, kad ieškovė gamins kojas ne tik iš atsakovės medienos, tačiau ir savo (ieškovės) medienos. Nors šalys atitinkamai raštu nepakeikė minėto sutarties punkto, tačiau, ieškovės teigimu, sutarties pakeitimai buvo atlikti konkliudentiniais veiksmais. Atsakovė nesutikdama su šiais ieškovės reikalavimais tvirtina, kad visi sutarties pakeitimai turėjo būti atlikti raštu, nes tai tiesiogiai numatyta sutarties IX skyriaus 6 punkte, be to, įmonės vardu sudaryti sutartis bei jas, keisti gali tik įmonės vadovas, o ne jos darbuotojai. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad šalių sutartis buvo pakeista konkliudentiniais veiksmais atsakovės iniciatyva.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles.

Pagal Kasacinio teismo jurisprudenciją, aiškinant sutartis turi būti nustatomi tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDctMjE5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-507-219/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-507-219/2015">3K-3-507-219/2015</a>; 2011 m. kovo 28 d. nutarti civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-137/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-137/2011">3K-3-137/2011</a>). Teismas pažymėjo, kad šalys, sudariusios sutartį, gali keisti jos turinį. Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais – kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas (pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nurodęs įstatymo nuostatas dėl sutarties sąlygų pakeitimo, sutarties aiškinimo nagrinėjamos bylos atveju netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes to pasėkoje padarė netinkamas išvadas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad šalys bendradarbiavo dar iki sutarties pasirašymo, kad iki kojų kalimo problemų nekilo, visuomet buvo atsiskaitoma laiku, todėl sprendė, kad šalis siejo geranoriško bendradarbiavimo santykiai, kas sudarė pagrindą ieškovei atsakove pasitikėti. Teismas pažymėjo, kad iš elektroninių laiškų tarp I. B. ir I. K. turinio matyti, kad derinant kojų kalimo sąlygas, atsakovės atstovas I. K. teiravosi dėl galimybės kojų kalimui naudoti ieškovės balkius (2016 m. sausio 7 d. laiškas). Tiek ieškovės atstovas M. J., tiek liudytojai V. Č., I. K. parodė, kad dėl kai kurių klausimų atsakovė su ieškove tardavosi žodžiu, pvz. žodžiu buvo nurodomi reikalavimai kojoms, tartasi dėl lentų nužievinimo. Teismas sprendė, kad liudytojų parodymais nustatyta, kad tikslius užsakymus, kiek ir kokių kojų reikia sukalti, ieškovei žodžiu (telefonu) pateikdavo atsakovės Radviliškio skyrius, iš kurio taip pat buvo tiekiama mediena kojų gamybai ieškovei. Liudytojas I. K. patvirtino, jog atsakovės programoje matydavo, kad Radviliškio skyriuje nėra pakankamai kojų kalimui reikalingų tašų. Nors atsakovės Radviliškio skyriaus (duomenys neskelbtini) V. Č., neigė davęs nurodymą ieškovei gaminti kojas iš tašų, taip pat tai neigė ir atsakovės (duomenys neskelbtini) R. J. bei buvęs (duomenys neskelbtini) I. K., byloje pirmosios instancijos vertinimu nenuginčyta, kad ieškovės pagamintos kojos, sukaltos naudojant tašus, atsakovės buvo priimtos.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu liudytojų parodymais nustatyta, kad tašinių kojų ir kojų, pagamintų iš lentų, kubatūra skiriasi, be to, pristatyti kroviniai buvo fotografuojami, kontroliuojama jų kokybė, todėl prielaida, jog atsakovė galėjo nesuprasti, jog kojos buvo pagamintos naudojant tašus, atmestina. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė prieštaravo ieškovei dėl tašų naudojimo kalant kojas, nors ieškovei iki gegužės 19 d. kojų gamybai tiekė tik lentas. Teismo vertinimu jei atsakovė būtų užsakiusi pas ieškovę gaminti kojas tik iš lentų, ji turėjo atsisakyti priimti kitokias kojas, t. y. pagamintas naudojant tašus. Todėl įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo abiejų šalių valios sutapimas pakeisti rašytinę sutartį. Šalys žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sutarė pakeisti sudarytą rašytinę sutartį ir šis pakeitimas, teismo įsitikinimu, buvo inicijuotas būtent atsakovės, kuri teikė užsakymus ieškovei, kiek ir kokių kojų pagaminti. Atsakovė davė leidimą ieškovei gaminti kojas naudojant ieškovės medžiagas, t. y. tašus, pateikdama būtent tokių kojų užsakymą. Teismo įsitikinimu, tarp šalių buvo sutarimas, kad atsakovė ieškovei sunaudotus medienos tašus grąžins natūra, t. y. tokiais pat tašais. Atsakovei priėmus kojas, pagamintas naudojant tašus, jai kilo pareiga apmokėti kojų pagaminimo kainą, o taip pat ir grąžinti ieškovei sunaudotus medienos tašus arba atlyginti jų kainą. Su šiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti nes apeliacinio teismo vertinimu teismo išvados nėra pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad aplinkybes, kad atsakovė pagamino kojas iš ieškovės medienos atsakovė ginčija teigdama, kad ieškovė neįrodė, kad kojas pagamino iš ieškovės medienos, iš brūso, be to nurodė, kad atsakovei tai neturėjo jokios reikšmės nes kojų gamybai buvo tinkama 3 rūšies mediena, o kojoms keliamus reikalavimus gaminiai atitiko. Apeliacinio teismo vertinimu konkrečiu atveju ieškovės pareiga įrodyti, kad ji vykdė sutartinius įsipareigojimus, kad sutarties sąlygos pakeistos abiejų šalių valia bei pateikti įrodymus, kurie neabejotinai patvirtintų, iš kieno medienos buvo gaminama, koks kiekis medienos buvo sunaudotas ir pan. Spręstina, kad byloje nėra pakankamai duomenų kurie leistų vertinti, kad nagrinėjamu atveju buvo abiejų šalių valios sutapimas pakeisti rašytinę sutartį, kad tarp šalių buvo sutarimas, kad atsakovė ieškovei sunaudotus medienos tašus grąžins natūra, t. y. tokiais pat tašais.

Bylos duomenimis 2016 m. sausio 6 d. šalims pasirašius sutartį, jau kitą dieną, t. y. 2017 m. sausio 7 d., atsakovės darbuotojas, liudytojas I. K. parašė elektroninį laišką ieškovės darbuotojai I. B., kuriuo teiravosi ar būtų galimybė naudoti ieškovės kaldukus kojų gamybai, kokia būtų kaina (b. l. 103). Nors byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų raštu atsakiusi į šį elektroninį laišką, tačiau liudytoju apklaustas I. K. pripažino, kad teiravosi ar būtų tokia galimybė, nes iš sistemos matė, kad sandėliuose nėra pakankamai medžiagų kojų gamybai (2017 m. gegužės 8 d. teismo garso įrašo 10 min. 57 sek. – 18 min. 57 sek., 30 min. 54 sek.). Kadangi praėjo nemažai laiko nuo pačių įvykių, liudytojas I. K. negalėjo prisiminti ar sutarties vykdymo laikotrapiu buvo leista ieškovei naudoti savo kaladukus kojų gamybai (2017 m. gegužės 8 d. teismo garso įrašo 28 min. 21 sek. – 28 min. 26 sek.), tačiau pripažino, kad žodžiu buvo kalbėta apie tai, už kokią kainą ieškovė galėtų parduoti kaladukus kojų gamybai, tačiau sužinojus kainą – 105 Eur/m3 – ji atsakovės netenkino, nes tikėjosi įsigyti už 80 Eur/m3 (2017 m. gegužės 8 d. teismo garso įrašo 34 min. 30 sek. – 36 min. 31 sek., 45 min. 35 sek. – 46 min. 46 sek.). Kai ieškovė atsiuntė sąskaitas faktūras už kojų gamybai sunaudotus kaladukus I. K. apie tai pasakė savo vadovybei, t. y. tiesiogiai (duomenys neskelbtini) M. K. bei gamybos (duomenys neskelbtini) L. (2017 m. gegužės 8 d. teismo garso įrašo 32 min. 40 sek. – 33 min. 45 sek., 36 min. 32 sek. – 37 min. 9 sek.). Apeliacinio teismo vertinimu iš ieškovės, liudytojų paaiškinimų nėra teisinio pagrindo spręsti, kad žodiniu susitarimu šalių sutartis pakeista dalyje dėl kojų gamybos iš ieškovo medienos.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjEtNjExLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-521-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-521-611/2016">3K-3-521-611/2016</a>). Minėta, kad CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios.

Sprendžiant, ar konkretūs šalies elgesio faktai pripažintini pagrindu taikyti pastarąją teisės normą, turi būti atsižvelgiama į tokiu elgesiu išreikštą abiejų sutarties šalių bendrą ketinimą dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, jų consensus ad idem (liet. šalių valios (nuomonės) sutapimas, bendra nuomonė), o ne tik vienai šalių priimtiną sutarties elgesio vertinimo variantą, nes priešingu atveju, kitai šaliai pažeidžiant sutarties laisvės principą, būtų primetamos sąlygos, dėl kurių ji nesutinka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-552/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-552/2012">3K-3-552/2012</a>).

Nagrinėjamu atveju šalys sudarė rašytinės formos sutartį (šios nutarties 16-18 punktai), kurioje susitarė dėl jos nutraukimo, pakeitimo, papildymo. Sutarties IX skyriaus 6 punktu nustatyta, kad visi sutarties pakeitimai ir papildymai yra galiojantys tik tuo atveju, jei jie yra sudaryti raštu ir pasirašyti abiejų šalių. Be to sutarties 10 punkte numatyta, kad vykdytojui yra žinoma, kad medienos kuri bus pateikta pjovimui vieno kubinio metro kaina yra 75 Eur, todėl tuo atveju jeigu mediena bus prarasta ar sugadinta vykdytojas privalės sumokėti užsakovui tiesioginius nuostoliu, sudarančius 75 Eur /m 3 medienos.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad iki sutarties pasirašymo ieškovė bendravo tik su atsakovės atstovais I. K., R. J. ir V. Č., kad sutarties projektas taip pat buvo parengtas ir atsiųstas (duomenys neskelbtini) I. K., kuris su kitais darbuotojais atvykdavo pas ieškovę atsakovės pavadinimu paženklintu transportu, buvo atsivežęs ir atsakovės antspaudą, bendravo elektroniniu paštu ir kita, sprendė, kad šios aplinkybės sudarė pagrindo ieškovei manyti, kad jie atstovauja UAB „Juodeliai“ ir veikia jos vardu. Todėl įvertinęs aplinkybių visumą teismas sprendė, kad ieškovė turėjo pagrindą manyti, jog I. K., R. J. ir V. Č. yra įgalioti atsakovės atstovai. Atsakovė teismo vertinimu neįrodė, jog ieškovė turėjo žinoti, kad šie asmenys veikė viršydami jiems suteiktus įgaliojimus. Teismo vertinimu byloje įrodyta, jog atsakovė priėmė iš ieškovės pagamintą produkciją, nereiškė pretenzijų, nėra duomenų, kad atsakovė ieškovei būtų grąžinusi jos gamybai panaudotus tašus arba už juos sumokėjusi.

Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo spręsti, kad sutarties šalys žodžiu, konkliudentiniais veiksmais pakeitė raštu sudarytos sutarties turinį, ar kad sutarties pakeitimas atitiko abiejų šalių ketinimus. Nėra pagrindo spręsti dėl atsakovės darbuotojų įgaliojimų atstovauti atsakovės interesus, galimybių bei teisės keisti sutarties sąlygas ir pan. Ieškovės pateikti duomenys apie susirašinėjimą elektroniniu paštu, liudytojo I. K., kitų liudytojų paaiškinimai nesuteikia pagrindo išvadai buvus konkretų susitarimą dėl ieškovės medienos, tuo labiau 1 rūšies medienos naudojimą, medienos natūra gražinimo, ar sumokėjimo už sunaudotą medieną. Paminėtina, kad sutarties V skyriaus 1.4 punktu šalys susitarė, kad specifikacijos gali būti teikiamos elektroniniu paštu, žodžiu ar perduodant pavyzdį, pagal kurį turi būti supjauta ir sukalta mediena. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu konkrečios informacijos pateikimas žodžiu negali būti laikoma šalių suderinta valia pakeisti sutarties nuostatą dėl kojų gaminimo iš ieškovės medienos.

Šalys aiškiai susitarė dėl to kad visi susitarimai ir papildymai turi būti rašytinės formos, ir kad žodiniai susitarimai negalioja. Todėl šalims sutarus dėl sandorio sudarymo bei jo pakeitimo formos jos šalys ir privalo laikytis, o nesilaikant taikomos sutartyje numatytos teisinės pasekmės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad minėtos sutarties nuostatos (dėl sutarties pakeitimo raštu) buvo laikomasi nes iš sutarties priedų matyti, kad sutarties pakeitimai, buvo aptariami raštu. Sutartis buvo keista tris kartus, pasirašant rašytinius jos priedus (2016-05-02 priedas Nr. 1, 2016-07-02 priedas Nr. 2 ir 2016-08-23 priedas Nr. 3), kas iš esmės ir atitiko šalių sutartinį susitarimą dėl sutarties pakeitimo privaloma rašytine forma. CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata leidžia šalims nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios rašytinės formos, tais atvejais, kai iš šalių konkliudentinių veiksmų galima pagrįstai spręsti, kad tos sąlygos abi šalys yra atsisakiusios.

Apeliantė nurodė, kad remiantis ieškovės aiškinimu, kad ji savo medieną naudojo jau nuo 2016 m. vasario mėn. tačiau nei per visą jo nurodytą gamybos laikotarpį, nei šalims pasirašant 2016-05-02 priedą Nr. 1, tai nebuvo įforminta. Apeliantės vertinimu niekas netrukdė ieškovei esant tokiam šalių susitarimui (jeigu toks būtų buvęs tarp šalių sulygtas), tai fiksuoti ir vėliau, kad ir šalims pasirašant 2016-05-02 priedą Nr. 1, kuriuo buvo keičiamos sutarties sąlygos dėl paslaugos objekto ir apmokėjimo (būtent ieškovės medienos naudojimas ir įeitų į Sutarties objekto pakeitimą, tačiau kaip rodo rašytinis šalių susitarimas, tas nebuvo pakeista bei išliko kad paslauga atliekama iš atsakovės medienos). Todėl nelogiška būtų manyti, kad dėl vienų sąlygų šalys susitaria raštu (pasirašo tris atskirus susitarimus), tačiau dėl to kad ieškovė paslaugos atlikimui naudos savo medieną, kad naudos I rūšies medieną, ir kaip už tai bus kažkaip atlyginama tarėsi žodžiu. Iš esmės pritartina apeliantės pozicijai. Įvertinus ieškovės argumentus, kad ieškovė ketino gaminti kojas ne pagal sudarytą sutartį, t.y. ne iš atsakovės o iš savo medienos, be to iš daug brangesnės, 1 rūšies medienos, kas konkrečiu atveju spręstina, kad nebuvo reikalinga, nes ieškovė ir pati pripažino, kad galėjo gaminti iš 2 ar 3 rūšies medienos, nors ieškovė paaiškino, kad tikėjosi, kad šis klausimas išsispręs geruoju, t.y. nekils dėl to problemų, yra nesuprantama kodėl ieškovė neinicijavo sutarties pakeitimo raštu, tuo labiau kad papildomi susitarimai ieškovės interesais buvo sudaryti. Be to kaip minėta ieškovė nurodė naudojusi brangesnę medieną, 105 Eur m 3, kai ieškovės medienos kaina sutartyje buvo nurodyta 75 Eur m 3. Pažymėtina, kad ieškovė prašydama kad paslaugos atlikimui jo sunaudota mediena būtų atlyginta sumokant po 105 Eur už kubą kainą, nesudarius konkretaus susitarimo rizikuoja negauti konkretaus atlygio nes nesant dėl to susitarimo, ieškovė būdama verslininkė turi suvokti, kad gali negauti gauti atlygio už tai dėl ko nėra susitarta, kas nėra būtina ir tai, kas atlikta be kitos šalies sutikimo. Vadovaujantis sutarčių laisvės principu, atsakovė turi teisę spręsti, ar jai sudaryti konkretų susitarimą dėl sutarties pakeitimo ar ne, t.y. turi teisę laisvai nuspręsti dėl susitarimo sudarymo sąlygų. Atsakovės vadovas nurodė, kad buvo sudaryta paslaugos sutartis, kad ieškovė sukals kojas padėklams iš atsakovės medienos. Įmonėje yra nusistovėjusi tvarka, kad visas sutartis, susitarimus pasirašo jis, jei yra kokie pakeitimai dėl jų pasirašomi susitarimai. Dėl atskirų pokalbių diskusijų nieko negali pasakyti. Jis nepasirašė sutarties pakeitimo dėl kojų gamybos iš ieškovo medienos. Apeliacinio teismo vertinimu byloje esantys duomenys nepatvirtina buvus susitarimą kojas gaminti iš vientisos medienos ne iš tarpusavyje sukaltų lentų. Taip pat nesudaro pagrindo spręsti buvus susitarimą gaminti iš ieškovės medienos.

Tai, kad atsakovė priėmė kojas, nereiškė pretenzijų, nors ieškovės vertinimu turėjo matyti, kad kojos yra pagamintos iš vientisos medienos, taip pat nesuteikia pagrindo spręsti, kad atsakovė sutiko su ieškovės pozicija dėl kojų gamybos iš ieškovės medienos. Apeliacinio teismo vertinimu nors ieškovė ir nurodė, kad pas atsakovę turėtų būti duomenys, kad kojos buvo gaminamos iš vientisos medienos ne iš sukaltų lentų, nes atsakovė fotografuodavo, tikrindavo kokybę, tačiau ieškovė nepateikė neginčijamų ir neabejotinų įrodymų, kad visas nurodytas ieškovės kojų kiekis buvo pagamintas iš ieškovės medienos. Jei ir vertinti, kad ieškovė gamino kojas iš savo medienos, tai spręstina, kad būdama verslininkė veikė savo rizika, neapdairiai ir neatsakingai taip sudarydama galimybes kilti nesutarimams ir tarpusavio ginčams. Taip pat tai, kad liudytojas I. K. posėdžio metu paaiškino, kad gavusi pirmąją sąskaitą iš ieškovės už panaudotus tašus kojų gamybai, atsakovė galimai neginčijo pačio tašų panaudojimo fakto ar jo būtinumo, bet ieškojo taikių sprendimų būdų, svarstė dėl galimybės gražinti ieškovei medieną natūra savaime nereiškia, kad atsakovė pripažino buvus susitarimą dėl kojų gamybos iš ieškovo medienos. Atsakovė tvirtino, kad aplinkybės, kad ieškovė galimai panaudojo savo medieną paaiškėjo ieškovei išrašius sąskaitas.

Teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-547/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-547/2013">3K-3-547/2013</a>, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTItMjE5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-192-219/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-192-219/2016">3K-3-192-219/2016</a>). Kasacinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta iš esmės apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei padarytomis teismo išvadomis dėl aplinkybių, kad šalys konkliudentinais veiksmais susitarė pakeisti sudaryta šalių sutartį. Apeliacinio teismo vertinimu galima suprasti ieškovės siekį ieškoti būdų kaip ieškovei būtų paprasčiau, įdedant kuo mažiau laiko ir kita sąnaudų, atlikti konkretų užsakymą. Tačiau šalys turi teisę laisva valia sudaryti sutartis, jas keisti, jų atsisakyti sutartyje ar įstatyme numatyta tvarka. Pažymėtina, kad atsakovė yra verslininkė, turinti patirties verslo santykiuose, todėl įmonės vadovas savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl įmonės veikimo įmonė nepatirtų nuostolių bei nesukeltų žalos kitiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria apeliacinio skundo argumentams, tuo pačiu pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalies argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-296/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-296/2009">3K-3-296/2009</a>, nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>, nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2011">3K-3-52/2011</a>).

Dėl bylos procesinės baigties.

Radviliškio rajono apylinkės teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės UAB „Juodeliai“ ieškovei UAB „Biokuro bazė“ 6 831,93 Eur skolą, 395,19 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs aptartas byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutarties sąlygų keitimo netinkamai aiškino materialinės teisės normas, nepagrįstai pripažino, kad sutartis pakeista konkliudentiniais veiksmais todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keistinas. Ieškinys dalyje dėl 6 831,93 Eur skolos, 395,19 Eur delspinigių, 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atmestinas, likusioje dalyje dėl ieškinio atmetimo paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Pagal šio straipsnio nuostatas sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias reglamentuoja CPK 79 ir kiti straipsniai. Pagal CPK 79 straipsnį jas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeitus teismo sprendimą arba priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 217 Eur žyminis mokestis, 109,50 Eur išlaidos antstoliui už nutarties vykdymą, 350 Eur išlaidos už teisinę pagalbą, viso – 676,50 Eur. Atsakovės bylinėjimosi išlaidos byloje sudaro 3000 Eur išlaidos advokato pagalbai. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestinas, ieškovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Nagrinėjamu atveju atlygintinos tik atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos. Atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad sumokėjo 3000 Eur jos interesus byloje atstovavusiam advokatui. (1 t. b.l. 112,113).

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, t. y. į Rekomendacijų 7 punktą, pagal kurį priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių, kuris bylos nagrinėjimo metu buvo 822,80 Eur), taip pat į Rekomendacijų 8.2 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į ieškinį rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 2,5 koeficiento, į Rekomendacijų 8.19 punktą, pagal kurį už atstovavimo teisme kiekvieną valandą – 0,1 koeficiento. Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytą advokato darbo užmokestį, į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį, galimas advokato darbo laiko sąnaudas rengiant procesinius dokumentus, rengiantis bylos nagrinėjimui teisme, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba nagrinėjamu atveju atsakovės sumokėta pinigų suma 3000 Eur nėra nepagrįsta ir per didelė, vertintina, kad išlaidos yra pagrįstos ir teisėtos, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ir 98 straipsnio atsakovei priteistina iš ieškovės 3000 Eur išlaidų už advokato pagalbą.

Byloje pateiktas liudytojo I. K. prašymas dėl kelionės išlaidų ir negauto darbo užmokesčio kompensavimo. Vadovaujantis CPK 89 straipsnio 1 ir 4 dalimis, liudytojams, ekspertams ir vertėjams yra apmokamos jų turėtos išlaidos dėl atvykimo į teismą, taip pat už jų atsitraukimą nuo tiesioginio darbo teismas apmoka už kiekvieną dėl teismo iškvietimo sugaištą dieną. Iš kelionės išlaidų paskaičiavimo pažymos matyti, kad liudytojo patirtos kelionės išlaidos sudaro 21,24 Eur, todėl atmetus ieškovės ieškinį ši liudytojui išmokėta suma priteistina iš ieškovės.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos byloje sudarė 12,18 Eur. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 92 straipsnis).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinį skundą tenkinus apeliantė (atsakovė) turi teisę reikalauti apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 163 Eur žyminio mokesčio. Už apeliacinio skundo paruošimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 1500 Eur išlaidų bei pateikė duomenis apie patirtų išlaidų sumokėjimą.

Teismas minėjo, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į Rekomendacijose numatytą advokato darbo užmokestį, į nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį, galimas advokato darbo laiko sąnaudas rengiant apeliacinį skundą, teikiant procesinius dokumentus, į teismo posėdžių trukmę konstatuoja, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios

su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu atsakovės 1500 Eur išlaidos už advokato pagalbą priteistinos iš ieškovės, taip pat priteistinos patirtos išlaidos dėl 163 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo.

Tenkinus apeliacinį skundą ieškovės prašymas atlyginti išlaidas už advokato ir advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Radviliškio rajono apylinkės teismo (po teismų reorganizacijos nuo 2018 m. sausio 1 d. veiklą tęsiančio kaip Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai) 2017 m. birželio 26 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Atmesti ieškinį dalyje dėl 6 831,93 Eur skolos, 395,19 Eur delspinigių, 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2016 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biokuro bazė“, juridinio asmens kodas 302520910, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Juodeliai“, juridinio asmens kodas 165746625, 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biokuro bazė“, juridinio asmens kodas 302520910, 21,24 Eur (dvidešimt vieną eurą 24 ct) liudytojui išmokėtą sumą bei 12,18 Eur (dvylika eurų 18 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei, nurodytą sumą sumokant į vieną iš Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos priklausančių sąskaitų: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, banko kodas 73000, Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, esančią banke „Citadele“, banko kodas 72900, Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, esančią banke „DNB bankas“, banko kodas 40100, Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, esančią banke „SEB bankas“, banko kodas 70440, Nr. LT32 7180 0000 0014 1038, esančią banke „Šiaulių bankas“, banko kodas 71800, Nr. LT74 7400 0000 0782 3870, esančią banke „Danske bank“, banko kodas 74000, Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke „Nordea bank“, banko kodas 21400, Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, esančią banke „Medicinos bankas“, banko kodas 72300, įmokos kodas 5660.

Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Juodeliai“, juridinio asmens kodas 165746625, sumokėtą 7 278,36 Eur (septynių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų 36 ct) sumą į teismo depozitinę sąskaitą gražinti atsakovei.

Likusioje dalyje sprendimą dėl atmesto ieškinio palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Biokuro bazė“, juridinio asmens kodas 302520910, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Juodeliai“, juridinio asmens kodas 165746625 163 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1500 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Žyminis mokestis mokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjai

Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

Lina Muchtarovienė

Vilija Valantienė