Administracinė byla Nr. eI3-683-860/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01608-2021-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.5; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. birželio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas S. J.,
sekretoriaujant Kristinai Račkauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui E. M.,
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui R. M.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo; trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Saurida“ teismui pateikė patikslintą skundą, kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (28.1) FR0682-413 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 69-5, Mokestinių ginčų komisijos (toliau – MGK) 2021 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. S-(7-28/2021); priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad Klaipėdos AVMI nusprendė pakeisti Klaipėdos AVMI 2020 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktą ir nurodyti UAB „Saurida“ sumokėti 5 017,81 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 808,80 Eur GPM delspinigių, 1 505,00 Eur GPM baudą, iš viso 7 331,61 Eur. Papildomų mokesčių apskaičiavimas pagal patikrinimo aktą ir mokesčių administratoriaus sprendimą, kuriuo patvirtintas pakeistas patikrinimo aktas, iš esmės yra grindžiamas tuo, jog pagal pakartotinio mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad UAB „Saurida“ iš susijusių asmenų S. R. ir E. R. pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgijo aštuonis 1968–1995 metų statybos pastatus ir vieną inžinerinį įrenginį (dvi cisternas), adresu: (duomenys neskelbtini), iš viso už 30 145 340 Lt. Ekspertizės metu buvo nustatyta, kad bendra nekilnojamojo turto vertė sandorio sudarymo dieną buvo 6 634 460 Eur. Mokesčių administratorius sprendime akcentavo, kad patikrinimo metu taikytos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 40 straipsnio 2 dalies nuostatos ir nustačius, kad UAB „Saurida“ įformino ilgalaikio materialiojo turto pirkimą iš susijusių asmenų už kainą, neatitinkančią tikrosios rinkos kainos, o nuo sandorio kainos apskaičiuotą nusidėvėjimo sumą nepagrįstai pripažino ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais, pareiškėjos 2012 m. deklaruoti veiklos nuostoliai, susidarę dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo, sumažinti 85 638 Lt (24 802,48 Eur), t. y. nuo 1 124 008 Lt iki 1 038 370 Lt. Mokesčių administratorius sprendime taip pat nurodė, kad patikrinimo metu taikytos Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo (toliau – GPMĮ) 15 straipsnio nuostatos nustačius, kad susijusiam asmeniui neapmokestinamų palūkanų forma UAB „Saurida“ išmokėjo 115 503,17 Lt, kaip mokesčių administratorius nurodė, kitų ne su darbo santykiais susijusių ir ne individualios veiklos išmokų. Mokesčių administratoriaus manymu, taikant GPMĮ 22, 23, 24 straipsnių nuostatas apskaičiuotina papildomai mokėtina 17 325,48 Lt GPM suma. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu, taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio nuostatas, išmokėtų palūkanų dalis (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų) buvo perkvalifikuotos į kitas apmokestinamąsias pajamas, pareiškėja po tikrinamojo laikotarpio (nuo 2013 m.) išmokėjusi palūkanas S. R. pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. įformintą paskolos sutartį privalo nuo nepagrįstai išmokėtų palūkanų dalies išskaičiuoti GPM, vadovaudamasi GPMĮ nuostatomis. Sprendime nurodyta, kad taikant Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. 604 nuostatas dėl kurso taikymo perskaičiuojant litus į eurus, papildomai apskaičiuojama eurais suma sudaro 5 017,81 Eur, todėl mokesčių administratorius šią patikrinimo akto dalį pakeitė ir nurodė, kad už 2012 m. UAB „Saurida“ apskaičiuojama 5 017,81 Eur papildomai mokėtino GPM. Taip pat apskaičiuoti delspinigiai ir bauda. UAB „Saurida“ su Klaipėdos VMI sprendimu nesutiko, todėl jį apskundė centriniam mokesčių administratoriui – VMI. Skunde nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi teisinius santykius tarp UAB „Saurida“, S. R. ir E. R. pripažino teisėtais ir pagrįstais, todėl mokesčio administratorius neteisėtai bando ginčyti 2012 m. rugsėjo 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir paskolos sutartį, iškreipti ir (ar) pakoreguoti šių sandorių sąlygas, įskaitant palūkanų išmokėjimą S. R. pagal paskolos sutartį, dalį išmokėtų ir mokėtinų palūkanų neteisėtai priskirdamas (pripažindamas) kitomis ne su darbo santykiais susijusiomis ir ne individualios veiklos išmokomis bei šias išmokas apmokestinant GPM. Pažymi, kad mokesčių administratorius, nukrypdamas nuo įsiteisėjusių teismų sprendimo privalomumo principo, bando neteisėtai bei viršydamas savo įgalinimus paneigti tuos sandorius, kartu ir teismo sprendimus, kuriais santykiai tarp S. R. ir UAB „Saurida“ buvo įvertinti kaip teisėti ir pagrįsti. Taip pat pažymi, kad vertinant sandorius būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą sutarties laisvės principą. Mokesčių administratorius dalį S. R. išmokėtinų palūkanų „pervardindamas“ kitomis pajamomis, neteisėtai ir nepagrįstai panaikina paskolos sutartį (jos sąlygas), nors pati sutartis yra teisėta bei galiojanti ir ji gali būti pripažinta niekine ar apsimestiniu sandoriu tik teismine tvarka. UAB „Saurida“ pažymi, kad palūkanas S. R. išmokėjo pagal teisėtai sudarytą ir galiojančią paskolos sutartį (jos sąlygas), o minėtos palūkanos pagal tuo metu galiojančius teisės aktus yra neapmokestinamos GPM. UAB „Saurida“ mano, kad mokesčių administratoriaus sprendimas skirti UAB „Saurida“ 30 proc. dydžio baudą laikytinas neteisėtu ir nemotyvuotu, kadangi net manant, kad UAB „Saurida“ turi prievolę sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM (dėl to UAB „Saurida“ kategoriškai nesutinka), mokesčių mokėtojui turėjo būti taikytina ne didesnė, nei sankcijoje nustatyta minimalaus dydžio GPM bauda (t. y. 10 proc.). VMI net neužsimena apie atsakomybę lengvinančią aplinkybę – mokesčių mokėtojos UAB „Saurida“ patikrinimo metu vykdytą bendradarbiavimą bei teiktą pagalbą mokestinį patikrinimą atliekantiems mokesčių administratoriaus pareigūnams. VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimu UAB „Saurida“ skundą atmetė. Sprendime centrinis mokesčių administratorius (VMI) iš esmės atkartojo vietos mokesčių administratoriaus (Klaipėdos AVMI) motyvus ir argumentus. Nesutikdama su mokesčių administratoriaus sprendimais, UAB „Saurida“ juos apskundė MGK. Skunde MGK pareiškėja nurodė, kad S. R. ir UAB „Saurida“ nekilnojamojo turto perleidimo sandorio metu veikė kaip du ūkio subjektai, siekiantys naudos. S. R. siekė pelningai parduoti nekilnojamąjį turtą, o UAB „Saurida“ siekė įsigyti turtą, reikalingą veiklai plėtoti. UAB „Saurida“ neturint galimybės atsiskaityti už įsigytą nekilnojamąjį turtą iš karto, buvo pasirašyta paskolos sutartis. Ūkio subjektai savo veikloje privalo laikytis galiojančių teisės aktų reikalavimų, nepriklausomai nuo reguliuojamo objekto. Tai, kad tuo metu galiojusi GPMĮ redakcija nenustatė išmokamų palūkanų apmokestinimo, negali būti laikoma aplinkybe, patvirtinančia S. R. siekį piktnaudžiauti. Mokesčių administratoriaus teiginys, kad S. R. „įformino sutartį pats su savimi“, vėlgi patvirtina mokesčių administratoriaus darbuotojų nekompetenciją. Akivaizdu, kad sandoriai (nekilnojamojo turto perleidimo ir paskolos) buvo sudaryti dviejų subjektų – S. R. ir UAB „Saurida“. Tai, kad už UAB „Saurida“ pasirašė direktorius S. R. (tai nėra draudžiama teisės aktais), neeliminuoja UAB „Saurida“ iš sandorio šalių. Pareiškėja taip pat pažymi, kad esminis mokesčių administratoriaus pažeidimas yra tai, kad į biudžetą mokėtinos sumos yra apskaičiuotos pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus. UAB „Saurida“ mokestinis patikrinimas buvo pradėtas pagal 2020 m. gegužės 13 d. Klaipėdos AVMI pavedimą tikrinti Nr. (28.1)FR0773-1118. Taigi, tikrinamas laikotarpis buvo pasibaigęs prieš aštuonerius metus, o tai iš esmės mokestinį patikrinimą daro negalimą. Nesant teisėtos galimybės atlikti mokestinį patikrinimą, kuris pasibaigė beveik prieš aštuonerius metus, nėra jokios teisėtos galimybės mokesčių administratoriui priskaičiuoti UAB „Saurida“ į biudžetą mokėtinas sumas. MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. S- (7-28/2021) UAB „Saurida“ skundą patenkino iš dalies ir sumažino priskaičiuotą sumokėti į biudžetą baudą, t. y. nusprendė patvirtinti VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 69-5 dalį dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti 5 017,81 Eur GPM, 808,80 Eur GPM delspinigių ir pakeisti VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 69-5 dalį ir vietoj nurodymo sumokėti 1 505 Eur GPM baudą nurodyti pareiškėjai sumokėti į biudžetą 502 Eur GPM baudą. Be to, UAB „Saurida“ delspinigiai priskaičiuoti už laikotarpį, kai, pasak mokesčių administratoriaus, jos mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai nėra žinoma iki šiol, kokiomis teisės normomis vadovavosi mokesčių administratorius, nustatydamas prievolę jai sumokėti mokesčius. Sprendimuose nurodytos teisės normos prieštarauja viena kitai, paneigia viena kitą ir daro mokesčių administratoriaus veiksmus neaiškius, nekonkrečius ir, žinoma, neteisėtus. MGK nurodė, kad nepasisako dėl pareiškėjos skunde išdėstytų kitų argumentų („Papildomi argumentai“), kaip neturinčių įtakos apskaičiuotos ginčo prievolės pagrįstumui ir teisėtumui. Taip dalis pareiškėjos skundo liko neišnagrinėta, o tai iš esmės pažeidė jos teisę į teisminę gynybą Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos prasme. UAB „Saurida“ mano, jog Klaipėdos AVMI, VMI bei MGK sprendimai yra neteisėti, nepagrįsti ir naikintini.
2. Atsakovė pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl to, ar Klaipėdos AVMI pagrįstai pareiškėjai nurodė sumokėti 5 017,81 Eur GPM ir su jais susijusias sumas ir ar pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja susijusiam asmeniui neapmokestinamų palūkanų forma išmokėjo 115 503,17 Lt kitų ne su darbo santykiais susijusių ir ne individualios veiklos išmokų. Šias palūkanas (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų) Klaipėdos AVMI, vadovaudamasi MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, perkvalifikavo į kitas apmokestinamąsias pajamas. Taip pat pareiškėja mano, kad ginčo atveju buvo pažeistas MAĮ 68 straipsnyje įtvirtintas mokesčių apskaičiavimo senaties terminas. Pagal pakartotinio mokestinio patikrinimo metu surinktus duomenis, Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėja iš susijusių asmenų S. R. ir E. R. pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo aštuonis 1968–1995 metų statybos pastatus ir vieną inžinerinį įrenginį (dvi cisternas), adresu: (duomenys neskelbtini), iš viso už 30 145 340 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis, minėto turto vidutinė rinkos vertė 2012 m. rugsėjo 10 d. dieną sudarė 7 187 320 Lt. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje buvo paskirta ekspertizė, jos metu ekspertui pavesta atsakyti į klausimą, kokia buvo 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleisto nekilnojamojo turto (kiekvieno daikto ir bendra) rinkos vertė sandorio sudarymo momentu. 2016 m. gruodžio 9 d. ekspertizės akto Nr. 1610/17-NT išvadoje nurodyta, kad bendra minimo nekilnojamojo turto vertė sandorio sudarymo dieną buvo 6 634 460 Eur (22 907 463,48 Lt). Klaipėdos AVMI pakartotinio patikrinimo metu ekspertizės akte nurodytą turto vertę vertino kaip atitinkančią rinkos kainai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos direktorius ir vienintelis akcininkas S. R. kartu su sutuoktine E. R. pardavė pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus už kainą (30 145 340 Lt), didesnę nei tikroji rinkos kaina 7 237 876,52 Lt (30 145 340 Lt – 22 907 463,48 Lt). Pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. trišalį skolų užskaitymo aktą Nr. 604 atlikus 10 300 000 Lt užskaitą tarp pareiškėjos, S. R. ir E. R., pareiškėjos skolos likutis už įsigytą nekilnojamąjį turtą sudarė 19 845 340 Lt (30 145 340 Lt – 10 300 000 Lt). Tą pačią dieną (2012 m. rugsėjo 12 d.) S. R. pagal paskolos sutartį Nr. 10P-12-F suteikė pareiškėjai (paskolos gavėjas) 19 845 340 Lt paskolą (pinigines lėšas) su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. Taip pat šioje paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos gavėjas yra skolingas paskolos davėjui 19 845 340 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį (be Nr.), todėl šalių susitarimu įsiskolinimo už nekilnojamąjį turtą suma užskaitoma kaip paskolos davėjo suteikta paskola paskolos gavėjui. Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 26 d. atliko pareiškėjos operatyvų patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėja už jai suteiktą 19 845 340 Lt paskolą nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (restruktūrizavimo bylos iškėlimo) S. R. priskaičiavo ir išmokėjo 1 509 470,34 Lt išmokų (iš jų 2012 m. išmokėta 364 035,54 Lt ir 2013 m. – 1 145 434,80 Lt), mokėjimo pavedimuose įvardindama kaip „palūkanos už suteiktą paskolą“, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu negrąžino paskolos ar jos dalies. S. R., būdamas pareiškėjos direktorius ir vienintelis akcininkas, nepasinaudojo sutartyje numatytu atsiskaitymo terminų nukėlimu, įformino paskolos sutartį pats su savimi su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. S. R. bet kokiu atveju nebūtų praradęs teisės į kreditorinį reikalavimą už parduotą nekilnojamąjį turtą, tačiau jam naudinga su susijusia bendrove (pareiškėja) formaliai įforminti paskolos sutartį su palūkanomis, kurios pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos. Kreditorinio įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą performinimas į paskolą yra tik formalus ir apsimestinis. Įvertinusi teismo ekspertizės akte Nr. 1610/17-NT S. R. ir E. R. pareiškėjai parduoto nekilnojamojo turto pardavimo kainą (22 907 463,48 Lt), kuri yra mažesnė už nurodytąją pirkimo– pardavimo sutartyje (30 145 340 Lt), Klaipėdos AVMI daro išvadą, kad dalis palūkanų, dirbtinai padidinus turto pardavimo kainą, buvo išmokėta nepagrįstai, ne dėl pasekmių, kylančių iš turto pirkimo–pardavimo ir paskolos sutarčių. Atitinkamai iki 12 607 463,48 Lt (22 907 463,48 Lt – 10 300 000 Lt) sumažinus pareiškėjos įsiskolinimo sumą, nuo kurios skaičiuojamos mokėtinos palūkanos, perskaičiuota GPM neapmokestinamų palūkanų suma laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 248 532,37 Lt (12 607 463,48 Lt x 6,5 proc. / 366 d. x 111 d.), t. y. 115 503,17 Lt (364 035,54 Lt – 248 532,37) mažiau už tuo pačiu laikotarpiu S. R. faktiškai išmokėtų palūkanų sumą. Todėl Klaipėdos AVMI, taikydama MAĮ 69 straipsnio nuostatas, išmokėtų palūkanų dalis (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), t. y. 115 503,17 Lt perkvalifikavo į kitas apmokestinamąsias pajamas. Konstatavo, kad pareiškėja išmokėjusi S. R. palūkanų dalį (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų) siekė mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo. Nustatyta, kad pareiškėja įformino ilgalaikio materialiojo turto pirkimą iš susijusių asmenų už kainą, neatitinkančią tikrosios rinkos kainos, ir nuo šios kainos apskaičiuotą nusidėvėjimo sumą pripažino ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais pagal PMĮ 17 ir 18 straipsnių nuostatas. Laikotarpio nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis, pareiškėja apskaitė gautas pardavimo pajamas, leidžiamus atskaitymus, ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, kitos veiklos pajamas (sąnaudas) bei finansinės ir investicinės veiklos pajamas (sąnaudas) ir iš įprastinės veiklos apskaičiavo 2 157 587,21 Lt pelną prieš apmokestinimą. Nurodė, kad buhalterinėje sąskaitoje Nr. 61150 „Materialaus turto nusidėvėjimas“ pareiškėja užfiksavo materialiajam turtui apskaičiuotą nusidėvėjimą iš viso už 2 670 400,14 Eur, iš jų 338 717,27 Lt – nuo nekilnojamojo turto, įsigyto pagal anksčiau nurodytą 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pradinės vertės apskaičiuota nusidėvėjimo suma. Visą septynių į eksploataciją įvestų nekilnojamojo turto objektų apskaičiuotą nusidėvėjimo sumą (338 717,27 Lt) pareiškėja priskyrė ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu iš susijusių asmenų pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pardavimo–pirkimo sutartį įsigytas ir į eksploataciją įvestas nekilnojamasis turtas, kurio įsigijimo kaina viršijo rinkos kainą 7 237 876,52 Lt bei nuo šios vertės apskaičiuota nusidėvėjimo suma, ir toliau turi būti nudėvimas, tačiau nusidėvėjimo sąnaudų dalis, kuri apskaičiuota nuo įsigijimo kainos dalies, viršijančios tikrąją rinkos kainą, leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama. Patikrinusi PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo į biudžetą teisingumą, Klaipėdos AVMI nustatė, kad pareiškėja, pažeisdama PMĮ 17 straipsnio, 40 straipsnio nuostatas, 2012 m. ribojamų dydžių atskaitymams priskyrė 85 638,34 Lt nusidėvėjimo sąnaudų, apskaičiuotų nuo iš susijusio asmens įsigyto ilgalaikio turto įsigijimo kainos dalies, viršijančios tikrąją rinkos kainą. Klaipėdos AVMI pagrįstai konstatavo, kad deklaruoti mokestinio laikotarpio veiklos nuostoliai turi būti sumažinami iš viso 85 638 Lt (24 802,48 Eur), t. y. nuo 1 124 008 Lt iki 1 038 370 Lt. Kaip matyti iš MAĮ 68 straipsnio 2 dalies nuostatų (galiojusių iki 2020 m. sausio 1 d. ir po šios datos), mokesčiai bei su jais susijusios sumos pakartotinio patikrinimo turi būti apskaičiuotos už tokį laikotarpį kaip ir pirminio patikrinimo metu. Pareiškėjos pirminis patikrinimas atliktas pagal 2014 m. lapkričio 17 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-430. Pareiškėja galėjo būti tikrinama už einamuosius 2014 m. ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. 2009–2013 m. Nagrinėjamu atveju tikrintas laikotarpis buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos pakartotinio patikrinimo pavedimas Nr. (28.1) FR0773-1118 išrašytas 2020 m. gegužės 13 d., tikrintas laikotarpis sutampa su pirmojo patikrinimo laikotarpiu. Atliekant pakartotinį patikrinimą, mokesčiai bei su jais susijusios sumos buvo apskaičiuoti tokio laikotarpio kaip ir pirminio patikrinimo metu. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, mano, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalis pažeista nebuvo. Ginčo atveju pareiškėjos pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius turėjo teisę tikrinti laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokesčių apskaičiavimo teisingumą. Klaipėdos AVMI patikrinimo metu nenustatė pažeidimo pobūdį sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Tačiau, atsižvelgusi į tai, kad patikrinimo metu taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos, pažeidimas susijęs su mokesčių vengimu, nuo patikrinimo metu apskaičiuotos 5 017,81 Eur GPM sumos pareiškėjai skyrė 30 proc. mokesčio dydžio baudą, t. y. 1 505 Eur GPM baudą (5 017,81 Eur x 30 proc.). MGK, atsižvelgusi į tai, kad buvo nustatyta daugiau lengvinančių aplinkybių nei sunkinančių, baudą sumažino iki minimalios (10 proc.), t. y. 502 Eur GPM baudos (5 017,81 Eur GPM x 10 proc.).
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo nustatyta tvarka ir terminu atsiliepimo į skundą nepateikė.
4. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą palaikė.
Atsakovės atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nors pareiškėja prašo sumažinti baudą, tačiau baudą jau sumažino MGK. Tad dar kartą mažinti baudą nėra jokio pagrindo.
k o n s t a t u o j a :
5. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (28.1) FR0682-413, VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 69-5 ir MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. S-(7-28/2021) teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Byloje nustatyta, kad Klaipėdos AVMI 2020 m. rugsėjo 11 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (28.1)FR0680-405, kuriuo taikant GPMĮ 22, 23 straipsnio nuostatas apskaičiuota pareiškėjai UAB „Saurida“ papildomai mokėtina 17 325,48 Lt (5 017,80 Eur) GPM suma nustačius, kad ji išmokėjo kitas, ne su darbo santykiais ir ne individualios veiklos išmokas; taikant PMĮ 40 straipsnio nuostatas 2012 m. deklaruoti veiklos nuostoliai, susidarę dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudų, nepagrįstai priskirtų leidžiamiems atskaitymams, sumažinami 85 638 Lt (24 802,48 Eur), t. y. nuo 1 124 008 Lt iki 1 038 370 Lt.
Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė pakeisti Klaipėdos AVMI 2020 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo aktą Nr. (28.1)FR0680-405, patvirtinti papildomai apskaičiuotą 5 017,81 Eur GPM sumą; skirti 1 505 Eur GPM baudą; atleisti nuo 1 691,75 Eur GPM delspinigių mokėjimo; nurodyti sumokėti 5 017,81 Eur GPM, 808,80 Eur GPM delspinigių ir 1 505 Eur GPM baudą.
7. VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 69-5 patvirtino Klaipėdos AVMI 2020 m. spalio 21 d. sprendimą.
VMI nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Saurida“ direktorius ir vienintelis akcininkas kartu su sutuoktine E. R. pardavė pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus už kainą (30 145 340 Lt), didesnę nei tikroji rinkos kaina 7 237 876,52 Lt (30 145 340 Lt – 22 907 463,48 Lt). Pagal Trišalį skolų užskaitymo aktą, atlikus 10 300 000 Lt užskaitą tarp pareiškėjos, S. R. ir E. R., pareiškėjos skolos likutis už įsigytą nekilnojamąjį turtą sudarė 19 845 340 Lt (30 145 340 Lt – 10 300 000 Lt). Tą pačią dieną (2012 m. rugsėjo 12 d.) S. R. pagal paskolos sutartį suteikė pareiškėjai (paskolos gavėjas) 19 845 340 Lt paskolą su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis. Taip pat šioje paskolos sutartyje nurodyta, kad paskolos gavėjas skolingas paskolos davėjui 19 845 340 Lt už parduotą nekilnojamąjį turtą pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį, todėl šalių susitarimu įsiskolinimo už nekilnojamąjį turtą suma užskaitoma kaip paskolos davėjo suteikta paskola gavėjui. 2015 m. birželio 26 d. atlikus pareiškėjos operatyvų patikrinimą nustatyta, kad pareiškėja už jai suteiktą 19 845 340 Lt paskolą nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (restruktūrizavimo bylos iškėlimas) S. R. priskaičiavo ir išmokėjo 1 509 470,34 Lt išmokų, mokėjimo pavedimuose įvardindama kaip „palūkanos už suteiktą paskolą“, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu negrąžino paskolos ar jos dalies. S. R., būdamas pareiškėjos direktorius ir vienintelis akcininkas, nepasinaudojo sutartyje nustatytu atsiskaitymo terminų nukėlimu, įformino paskolos sutartį pats su savimi su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis. S. R. bet kokiu atveju nebūtų praradęs teisės į kreditorinį reikalavimą už parduotą nekilnojamąjį turtą, tačiau jam naudinga su susijusia bendrove (pareiškėja) formaliai įforminti paskolos sutartį su palūkanomis, kurios pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos. Kreditorinio įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą performinimas į paskolą yra tik formalus ir apsimestinis. Pagal nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį pareiškėja, laiku neatsiskaičiusi už įsigytą nekilnojamąjį turtą, S. R. būtų mokėjusi 18,25 proc. metinių netesybų (delspinigių), kurios pagal GPMĮ nuostatas būtų laikomos S. R. apmokestinamosiomis pajamomis ir apmokestinamos GPM. VMI padarė išvadą, kad dalis palūkanų, dirbtinai padidinus turto pardavimo kainą, buvo išmokėta nepagrįstai, ne dėl pasekmių, kylančių iš turto pirkimo–pardavimo ir paskolos sutarčių. Atitinkamai iki 12 607 463,48 Lt (22 907 463,48 Lt – 10 300 000 Lt) sumažinus pareiškėjos įsiskolinimo sumą, nuo kurios skaičiuojamos mokėtinos palūkanos, perskaičiuota GPM neapmokestinamų palūkanų suma nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 248 532,37 Lt (12 607 463,48 Lt x 6,5 proc. / 366 d. x 111 d.), t. y. 115 503,17 Lt (364 035,54 Lt – 248 532,37) mažiau už tuo pačiu laikotarpiu S. R. faktiškai išmokėtų palūkanų sumą. Konstatavo, kad pareiškėja išmokėjusi S. R. palūkanų dalį (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų) siekė mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo. Taip pat VMI sprendime nurodė, kad atsižvelgusi į tai, kad pažeidimas susijęs su mokesčių vengimu, nuo patikrinimo metu apskaičiuotos 5 017,81 Eur GPM sumos pareiškėjai skyrė 30 proc. dydžio baudą, t. y. 1 505 Eur GPM baudą.
8. MGK 2021 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. S-50 nusprendė patvirtinti VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 69-5 dalį dėl nurodymo pareiškėjai sumokėti 5 017,81 Eur GPM, 808,80 Eur GPM delspinigių; pakeisti VMI 2021 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 69-5 dalį ir vietoj nurodymo sumokėti 1 505 Eur GPM baudą nurodyti pareiškėjai sumokėti į biudžetą 502 Eur GPM baudą.
9. Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimais ir juos skundžia teismui.
10. GPMĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyventojai, šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. GPMĮ 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei nebūtų tokių sąlygų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas.
MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius ne atsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal atitinkamas minėtų mokesčių įstatymų nuostatas.
11. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja iš S. R. ir E. R. pagal 2012 m. rugsėjo 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo aštuonis 1968–1995 metų statybos pastatus ir vieną inžinerinį įrenginį (dvi cisternas) adresu: (duomenys neskelbtini), iš viso už 30 145 340 Lt.
Valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, minėto turto vidutinė rinkos vertė 2012 m. rugsėjo 10 d. buvo 7 187 320 Lt. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-223-368/2016 buvo paskirta ekspertizė. 2016 m. gruodžio 9 d. ekspertizės akto Nr. 1610/17-NT išvadoje nurodyta, kad bendra nekilnojamojo turto vertė sandorio sudarymo dieną (2012 m. rugsėjo 12 d.) buvo 6 634 460 Eur (22 907 463,48 Lt).
Taigi, pagal byloje pateiktus duomenis, turtas buvo parduotas už gerokai didesnę nei rinkos kaina 7 237 876,52 Lt (30 145 340 Lt – 22 907 463,48 Lt). Be to, turtą pareiškėjai pardavė pareiškėjos direktorius ir vienintelis akcininkas S. R. kartu su sutuoktine E. R.. Tai yra turtą pareiškėja įsigijo iš susijusių asmenų.
12. Kaip nurodo atsakovė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, kad individuali turto vertinimo atskaita savo prigimtimi yra patikimesnis (tikslesnis) turto vertės įrodymas negu vienarūšių objektų vidutinė turto vertė, taip pat jog turto vertinimo ataskaita yra vienas iš pagrindinių ir esminių įrodymų (tokiam įrodymui suteikiamas prima facia (iš pirmo žvilgsnio) įrodymo statusas, taip jį išskiriant iš įrodymų visumos), bylojančių apie parduoto turto kainą.
Atsižvelgdama į tai, Klaipėdos AVMI pakartotinio patikrinimo metu ekspertizės akte nurodytą turto vertę vertino kaip atitinkančią rinkos kainai. Teismas su tokiu vertinimu visiškai sutinka.
13. Taip pat byloje nustatyta, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo pasirašytas trišalis skolų užskaitymo aktas Nr. 604, pagal kurį užskaitoma tarpusavio skolos suma – 10 300 000 Lt. Užskaitą patvirtina ir aktas dėl skolų suderinimo. Atlikus užskaitą tarp pareiškėjos, S. R. ir E. R., pareiškėjos skolos likutis už įsigytą nekilnojamąjį turtą sudarė 19 845 340 Lt (30 145 340 Lt – 10 300 000 Lt). 2021 m. rugsėjo 12 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. 10P-12-F. Nurodyta, kad šio susitarimo dalykas – 19 845 340 Lt paskolos suma – piniginės lėšos, kurias pareiškėja yra skolinga S. R. už parduotą nekilnojamąjį turtą pagal 2021 m. rugsėjo 12 d. sutartį. S. R. 19 845 340 Lt paskolos sumą suteikė pareiškėjai kaip paskolą su 6,5 proc. metinėmis palūkanomis.
14. Pareiškėja nurodo, kad palūkanas S. R. išmokėjo pagal teisėtai sudarytą ir galiojančią paskolos sutartį (jos sąlygas), o minėtos palūkanos pagal tuo metu galiojančius teisės aktus yra neapmokestinamos GPM. S. R. ir UAB „Saurida“ nekilnojamojo turto perleidimo sandorio metu veikė kaip du ūkio subjektai, kurie siekė naudos. Kitaip tariant, S. R. siekė pelningai parduoti nekilnojamąjį turtą, o UAB „Saurida“ siekė įsigyti turtą, reikalingą veiklai plėtoti. UAB „Saurida“ neturint galimybės atsiskaityti už įsigytą nekilnojamąjį turtą iš karto, buvo pasirašyta paskolos sutartis.
15. Kaip nurodo atsakovė, Klaipėdos AVMI 2015 m. birželio 26 d. atliko pareiškėjos operatyvų patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta, kad pareiškėja už jai suteiktą 19 845 340 Lt paskolą nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. (restruktūrizavimo bylos iškėlimo) S. R. priskaičiavo ir išmokėjo 1 509 470,34 Lt išmokų (iš jų 2012 m. išmokėta 364 035,54 Lt ir 2013 m. – 1 145 434,80 Lt), mokėjimo pavedimuose įvardindama kaip „palūkanos už suteiktą paskolą“, tačiau tikrinamuoju laikotarpiu negrąžino paskolos ar jos dalies. S. R., būdamas pareiškėjos direktorius ir vienintelis akcininkas, nepasinaudojo sutartyje nustatytu atsiskaitymo terminų nukėlimu, įformino paskolos sutartį su pareiškėja su 6,5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. S. R. bet kokiu atveju nebūtų praradęs teisės į kreditorinį reikalavimą už parduotą nekilnojamąjį turtą, tačiau jam naudinga su susijusia bendrove, t. y. pareiškėja, formaliai įforminti paskolos sutartį su palūkanomis, kurios pagal tuo metu galiojusias GPMĮ nuostatas buvo neapmokestinamos.
16. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su atsakovės pozicija, kad kreditorinio įsiskolinimo už įsigytą nekilnojamąjį turtą performinimas į paskolą yra tik formalus ir apsimestinis. Kaip nurodo tiek atsakovė, tiek MGK savo sprendime, įvertinus teismo ekspertizės akte Nr. 1610/17-NT S. R. ir E. R. pareiškėjai parduoto nekilnojamojo turto pardavimo kainą (22 907 463,48 Lt), kuri yra mažesnė už nurodytąją pirkimo–pardavimo sutartyje (30 145 340 Lt), darytina išvada, kad dalis palūkanų, dirbtinai padidinus turto pardavimo kainą, buvo išmokėta nepagrįstai, ne dėl pasekmių, kylančių iš turto pirkimo–pardavimo ir paskolos sutarčių. Atitinkamai iki 12 607 463,48 Lt (22 907 463,48 Lt – 10 300 000 Lt) sumažinus pareiškėjos įsiskolinimo sumą, nuo kurios skaičiuojamos mokėtinos palūkanos, perskaičiuota GPM neapmokestinamų palūkanų suma nuo 2012 m. rugsėjo 12 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. sudaro 248 532,37 Lt (12 607 463,48 Lt x 6,5 proc. / 366 d. x 111 d.), t. y. 115 503,17 Lt (364 035,54 Lt – 248 532,37) mažiau už tuo pačiu laikotarpiu S. R. faktiškai išmokėtų palūkanų sumą. Todėl, taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas, išmokėtų palūkanų dalis (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), t. y. 115 503,17 Lt, buvo pagrįstai perkvalifikuota į kitas apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių apskaičiuotas ginčo mokėtinas GPM.
Taip pat sutiktina su padaryta išvada, kad pareiškėja, išmokėjusi S. R. palūkanų dalį (palūkanos apskaičiuotos nuo skirtumo tarp pirkimo–pardavimo sutartyje ir teismo ekspertizės akte nurodytų kainų), siekė mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM mokėjimo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos įsigyto nekilnojamojo turto kaina neatitiko rinkos kainos, todėl pagal pirkimo–pardavimo sutartį S. R. išmokėtina nekilnojamojo turto rinkos kainą viršijanti suma negali būti laikoma nekilnojamojo turto pardavimo pajamomis ar grąžintinomis paskolos lėšomis. Pareiškėja, išmokėjusi S. R. minėtą palūkanų dalį, siekė mokestinės naudos, t. y. nevykdyti jai tenkančios išskaičiuojančio asmens pareigos, neskaičiuoti nuo susijusiam asmeniui išmokėtinų pajamų GPM, nepagrįstai jas vertindama kaip GPM neapmokestinamas palūkanas. Pareiškėja yra mokestį apskaičiuojantis asmuo, kuriam GPMĮ nustatytais atvejais, išmokant išmokas, kurios priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms, yra nustatyta pareiga apskaičiuoti ir sumokėti GPM.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai buvo pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas į biudžetą 5 017,81 Eur GPM.
17. Pareiškėja nurodo, kad LAT nutartimi teisinius santykius tarp UAB „Saurida“, S. R. ir E. R. pripažino teisėtais ir pagrįstais, todėl mokesčio administratorius neteisėtai bando ginčyti 2012 m. rugsėjo 12 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir paskolos sutartį, iškreipti ir (ar) pakoreguoti šių sandorių sąlygas, įskaitant palūkanų išmokėjimą S. R. pagal paskolos sutartį, dalį išmokėtų ir mokėtinų palūkanų neteisėtai priskirdamas (pripažindamas) kitomis ne su darbo santykiais susijusiomis ir ne individualios veiklos išmokomis bei šias išmokas apmokestindamas GPM. Mokesčių administratorius dalį S. R. išmokėtinų palūkanų „pervardindamas“ kitomis pajamomis, neteisėtai ir nepagrįstai panaikina paskolos sutartį (jos sąlygas), nors pati sutartis yra teisėta bei galiojanti ir ji gali būti pripažinta niekine ar apsimestiniu sandoriu tik teismine tvarka.
Tačiau teismas su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka.
LVAT yra nurodęs, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., 2010 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-735/2010; ir kt.). Iš to išplaukia, kad tai, jog paskolos sutartys atitinka CK nurodytus reikalavimus, nereiškia, kad mokesčių administratorius jomis privalo vadovautis apskaičiuodamas mokesčius (žr., pvz., 2019 m. gegužės 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtODU2LTU3NS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-856-575/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-856-575/2019">eA-856-575/2019</a>).
Kaip matyti iš bylos, nagrinėjamu atveju skundžiamuose sprendimuose būtent ir buvo vertinti tarp šalių sudaryti sandoriai tiek, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu ar siekiu jų išvengti. Tad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad mokesčių administratorius apskaičiuodamas mokesčius bei padarydamas atitinkamas išvadas kaip nors pakeitė ar panaikino tarp šalių (pareiškėjos ir R.) sudarytos civilinės sutarties sąlygas ir pan. Tad pareiškėjos argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
18. Pareiškėja skunde dar nurodo, kad mokesčių administratoriaus sprendimas skirti jai 30 proc. dydžio baudą yra neteisėtas ir nemotyvuotas, kadangi net laikant, jog UAB „Saurida“ turi prievolę sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM (dėl to UAB „Saurida“ kategoriškai nesutinka), mokesčių mokėtojui turėjo būti taikoma ne didesnė, nei sankcijoje nustatyta minimalaus dydžio GPM bauda (t. y. 10 proc.).
Kaip matyti iš bylos, Klaipėdos AVMI skundžiamame sprendime apskaičiavo ir skyrė pareiškėjai 30 proc. mokesčio dydžio baudą (1 505 Eur (5 017,81 Eur x 30 proc.)), nes nebuvo nustatyta nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Tokį sprendimą patvirtino VMI. Tačiau pažymėtina, kad MGK sprendimą pakeitė ir skyrė pareiškėjai 10 proc. dydžio, t. y. 502 Eur, GPM baudą (5 017,81 Eur x 10 proc.). MGK atsižvelgė į tai, kad pareiškėja viso patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriaus pareigūnais. Be to, nurodė, kad pareiškėja pripažino, t. y. nei Klaipėdos AVMI, nei MGK neskundė jos atžvilgiu nustatytų pažeidimų dėl netinkamai taikytų PMĮ nuostatų (dėl ginčo nekilnojamojo turto nusidėvėjimo sumų priskyrimo ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams) apskaičiuojant apmokestinamojo pelno dydį (nuostolių sumą). Šio klausimo pareiškėja nekėlė ir skunde teismui. O ši aplinkybė lemia išvadą, kad pareiškėja pripažino mokesčių įstatymo pažeidimą. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad pažeidimo mastas yra santykinai nedidelis.
Taigi, pareiškėjai bauda buvo sumažinta skundą nagrinėjant MGK, buvo atsižvelgta į atsakomybę lengvinančias bei kitas aplinkybes ir skirta minimali 10 proc. bauda. Tai reiškia, kad pareiškėjai skirta bauda jau yra sumažinta iki jos nurodomo dydžio, tad dar kartą mažinti paskirtą baudą nėra jokio pagrindo.
19. Teismas pažymi, kad pareiškėjai apskaičiuota 808,80 Eur GPM delspinigių. Teismo įsitikinimu, jų pagrindas ir dydis atitinka teisės aktų reikalavimus bei faktinę situaciją. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl pareiškėjai apskaičiuotų minėtų delspinigių, tad teismas plačiau to klausimo nenagrinėja, tik atkreipia dėmesį, kad VMI 2020 m. spalio 21 d. sprendime atleido pareiškėją nuo 1 691,75 Eur GPM delspinigių mokėjimo už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2019 m. spalio 14 d., t. y. kai mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas.
20. Pareiškėja skunde pažymėjo, kad esminis mokesčių administratoriaus pažeidimas yra tai, jog į biudžetą mokėtinos sumos yra apskaičiuotos pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus. Teigia, kad UAB „Saurida“ mokestinis patikrinimas buvo pradėtas pagal 2020 m. gegužės 13 d. Klaipėdos AVMI pavedimą tikrinti Nr. (28.1)FR0773-1118. Taigi, tikrinamas laikotarpis buvo pasibaigęs prieš aštuonerius metus, o tai iš esmės mokestinį patikrinimą daro negalimą.
Tačiau teismas ir su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka.
MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.) nurodyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.
MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, šio įstatymo nustatyta tvarka mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.
Taigi, mokesčiai bei su jais susijusios sumos pakartotinio patikrinimo metu negali būti apskaičiuotos už ilgesnį laikotarpį nei pirminio patikrinimo metu, vadinasi, turi būti apskaičiuota už tokį patį laikotarpį.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pirminis pareiškėjos patikrinimas atliktas pagal 2014 m. lapkričio 17 d. pavedimą tikrinti Nr. FR0773-430. Pagal teisės aktus, pareiškėja galėjo būti tikrinama už einamuosius 2014 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (nuo 2009 m. iki 2013 m.). Laikotarpis, už kurį tikrinama, buvo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Mokestinis patikrinimas pradėtas 2014 m. gruodžio 9 d., sustabdytas 2015 m. sausio 12 d. dėl informacijos gavimo iš kitų asmenų, pratęstas nuo 2015 m. vasario 12 d. iki 2015 m. vasario 27 d. dėl papildomai gautos informacijos įvertinimo, sustabdytas nuo 2015 m. vasario 27 d. dėl informacijos gavimo iš kitų asmenų, pratęstas nuo 2019 m. spalio 14 d. gautai informacijai įvertinti ir patikrinimo aktui surašyti; patikrinimas baigtas 2019 m. lapkričio 5 d. Pakartotinis patikrinimas pradėtas 2020 m. gegužės 13 d. pavedimu tikrinti Nr. (28.1) FR0773-1118. Šio patikrinimo metu mokesčiai bei su jais susijusios sumos buvo apskaičiuotos už tokį patį laikotarpį, kaip ir pirminio patikrinimo metu.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su atsakove, kad MAĮ 68 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu turėjo teisę tikrinti laikotarpio nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. mokesčių apskaičiavimo teisingumą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos teiginys, jog mokėtinos sumos yra apskaičiuotos pažeidžiant teisės aktų nustatytus terminus, yra nepagrįstas, kadangi, kaip jau buvo minėta, pirminis pareiškėjos patikrinimas buvo pradėtas pagal 2014 m. lapkričio 17 d. pavedimą.
21. Teismas pažymi, kad mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimai, priešingai, nei teigia pareiškėja, yra aiškūs, suprantami ir argumentuoti bei pagrįsti teisės aktų reikalavimais; juose tinkamai įvertinti visi pagrindiniai pareiškėjos argumentai.
22. Įvertinęs visą bylos medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes bei nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad ginčijami Klaipėdos AVMI sprendimas, VMI sprendimas, taip pat MGK sprendimas yra teisėti ir pagrįsti; tad jų naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
23. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas yra atmestas, t. y. sprendimas yra priimtas ne jos naudai, tad ji neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; o atsakovas duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas (ABTĮ 40, 41 straipsniai).
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ skundą dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas S. J.
