Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-323/2012

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ir O. L. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino atnaujinimo; suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami juridinio fakto nustatymą, siekiant atkurti nuosavybės teises į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę, reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.

Pareiškėja O. L. (toliau – ir pareiškėja) 2006 m. gegužės 15 d. kreipėsi į Prienų rajono apylinkės teismą, prašydama atnaujinti jai terminą nuosavybės teises įrodantiems dokumentams Birštono–Prienų žemėtvarkos skyriui pateikti bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas J. M. iki žemės nacionalizavimo Lietuvoje nuosavybės teisėmis valdė 5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jos tėvas J. M. (duomenys neskelbtini), iš viso valdė 17 ha žemės. Į 12 ha žemės pareiškėjai jau atkurtos nuosavybės teisės, dėl likusių 5 ha valdymo neišlikę tiesioginių nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, todėl nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas.

Prienų rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškimą tenkino; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 14 d. sprendimu šis sprendimas panaikintas ir pareiškimas atmestas.

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių byloje atnaujintas procesas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas J. M. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), ir atnaujino pareiškėjai terminą nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams Birštono–Prienų žemėtvarkos skyriui pateikti.

Teismas nurodė, kad Prienų rajono apylinkės teismo 1995 m. lapkričio 11 d. sprendime konstatuota, jog V. M. nuosavybės teise valdė 12 ha žemės, pareiškėjai nuosavybės teisės į šią žemę atkurtos ir įregistruotos.

Teismas nustatė, kad 1926 m. sudarytame (duomenys neskelbtini) suskirstymo į vienkiemius plane nurodyta, kad V. M. priklauso 4,9762 ha žemės sklypas Nr. 7; 1928 m. vasario 8 d. (duomenys neskelbtini) žemės savininkų sueigoje nutarta, kad V. M. (duomenys neskelbtini) turi 10 ha žemės, paveldėtos po jo tėvo M. M. mirties, t. y. rėžių sistemos ribų duomenimis V. M. priklausė 4,50 ha žemės „pievelės“, 5 ha žemės „Ožkapievės“, 25 arai pievos „Valakų palivarko“ ir 25 arai sodybinės žemės. 1928 m. Mokesčiais apdėjimo rūšimis paskirstytų žemių sąraše nurodyta, kad V. M. turi 10 ha žemės. 1935 m. spalio 24 d. V. M. prašyme Miškų departamentui nurodyta, kad jis turi du žemės sklypus, kurių plotas apie 12 ha. 1939 m. balandžio 15 d. patvirtintame Žemės tvarkymo departamento direktoriaus plane nurodyta, kad 5 ha žemės sklypas, priklausęs Dzūkų miškų urėdijai, atiduotas išskirstyto 1926 m. (duomenys neskelbtini) sklypo 7N savininkams V. M. įpėdiniams; kitame tos pačios datos plane nurodyta, kad 4,98 ha žemės sklypas, priklausęs V. M. įpėdiniams, atiduotas Dzūkų miškų urėdijai. 1942 m. sausio 20 d. Birštono seniūnijos arklių sąrašuose nurodyta:,,M. J. (duomenys neskelbtini) 10“. 1991 m. spalio 8 d. prašyme atkurti nuosavybės teises pareiškėja nurodė, kad nuosavybė atkurtina į 14 ha žemės.

Teismas taip pat nustatė, kad byloje pateikti nauji, atsakingų dėl nuosavybės teisių atkūrimo institucijų nenagrinėti dokumentai, t. y. Alytaus apskrities miškų komisijos byloje Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti 1924 m. spalio 11 d. žinių lapo nuoraše įrašytas M. J., gyv. (duomenys neskelbtini), turėjęs 7 ha žemės, 2 arklius, 2 karves; 1925 m. gruodžio 31 d. žinių lape įrašytas M. V., (duomenys neskelbtini) turėjęs 10 ha žemės, 2 arklius, 4 karves.

2006 m. spalio 4 d. pagal liudytojų parodymus parengtame J. M. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės ribų nustatymo akte ir plane nurodytas žemės plotas – 17 ha. 1907 m. (duomenys neskelbtini) buvusių valstybinių valstiečių atkirstų ir kitų žemės sklypų plane taip pat yra duomenų, patvirtinančių, kad M. priklausė daugiau kaip 10 ha žemės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. L. v. Birštono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-88/2010, konstatuota, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, V. M. įpėdiniai nuosavybės teise iki žemės nacionalizavimo turėjo du atskirus – 7 ir 10 ha – žemės sklypus.

Teismas pažymėjo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos nuostatas Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti žinių lapai nepriskiriami nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams, tačiau juos vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir sprendė, jog šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad į 12 ha pareiškėjai jau atkurtos nuosavybės teisės, nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, jog J. M. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teisėmis valdė 5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini).

Teismas atmetė kaip nepagrįstą suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos argumentą, kad Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti žinių lapai turi būti nagrinėjami žemėtvarkos institucijoje sudarytoje komisijoje ikiteisminio bylos sprendimo ne teisme tvarka, nes, neatnaujinus termino, pareiškėja neturi galimybės nurodytus dokumentus suinteresuotam asmeniui pateikti.

Spręsdamas termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo klausimą, teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja yra neįgali, garbaus amžiaus, jai reikalinga nuolatinė priežiūra, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, kilo nesklandumų – Birštono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo poskyrio 2007 m. birželio 6 d. nutarime, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl suėjusio senaties termino nustatyta, kad žemės grąžinimo dokumentuose buvo suklastotas pareiškėjos parašas, 1991–1992 m. nuo pareiškėjos buvo nuslėptas 1926 m. (duomenys neskelbtini) suskaldymo viensėdžiais planas, 2010 m. kovo 16 d. Kauno apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad nauji įrodymai nebuvo laiku pateikti ne dėl pareiškėjos kaltės, dėl to sprendė, jog terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių ir atnaujintinas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – 1924 m. Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti žinių lapo įrašai, 1907 ir 1926 metų žemės sklypų planai, kt. – patvirtina, kad V. M. ir J. M. valdė 17 ha žemės (14,36 dešimtinių, arba 15,688 ha (duomenys neskelbtini), ir 2,42 dešimtinės, arba 2,64 ha (duomenys neskelbtini)). Teismas atmetė kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad teismas jau anksčiau galėjo įvertinti 1924–1925 m. žinių lapus dėl medienos išdavimo, nes dalis dokumentų, surašytų pareiškėjos, jos sesers vardu buvo suklastota arba jų apskritai nebuvo byloje, nors jie buvo išduoti valstybės institucijų prašymu (1907 m. žemės planas). 1907 m. žemės plano rėžių sistemos ribų duomenys patvirtina, kad V. M. priklausė 4,50 ha žemės,,pievelė“, 5 ha žemės,,ožkapievės“, 25 arai pievos,,Valakų palivarko“ ir 25 arai sodybinės žemės.,,Ožkapievės“ nuosavybės teise V. M. buvo valdomos nuo 1887 m., o buvęs miško sklypas Nr. 7 (4,97 ha), kuris, sukeitus su urėdija, vėliau iškirstas, gautas 1926 m. Dėl to, teisėjų kolegijos teigimu,,,ožkapievės“ ir sklypas Nr. 7 yra du skirtingi žemės sklypai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje esantys dokumentai, kurie išduoti skirtingais laikotarpiais ir skirtingiems savininkams, sudaro pagrindą išvadai, jog V. ir J. M. nuosavybės teise valdė du žemės sklypus, bendrai – 17 ha. Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad, 2006 m. sudarant žemės planą, negalima buvo remtis liudytojų parodymais, nes jie dėl savo amžiaus (gimę 1939 m. ir 1942 m.) negalėjo tinkamai paaiškinti svarbių žemės nuosavybės teise valdymo aplinkybių, ir pažymėjo, jog liudytojai yra to paties kaimo gyventojai, todėl tikėtina, kad turėjo pakankamai informacijos apie kaimynų V. ir J. M. nuosavybės teise valdytus žemės sklypus. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 1995 m. civilinę bylą Nr. 2-599/1995 nagrinėjęs teismas neturėjo dalies svarbių rašytinių įrodymų, kurie buvo gauti prokuratūros iniciatyva ir pareiškėjos pastangomis.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių (ligos, senyvo amžiaus, pareiškėjos parašo suklastojimo ir kt.).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo sąlygų. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad byloje naujai pateikti įrodymai, galbūt patvirtinantys J. M. nuosavybės teises, neturėjo būti vertinami kasatoriaus (išankstine ne teismine tvarka), taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. Z. ir kt. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-390/2010, konstatuota, kad pilietis, siekdamas atkurti nuosavybės teises į žemę pagal specialųjį Atkūrimo įstatymą (kai jis per įstatymo nustatytą terminą yra padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises), turimus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus turi pateikti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus nagrinėjančiai institucijai, nes tokių dokumentų juridinę reikšmę pirmiausia turėtų įvertinti ir priimti sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo ne teismas, bet institucija, priimanti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tik tais atvejais, kai dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises, apskritai nėra ir pilietis neturi kitos galimybės jų gauti, taip pat kai nuosavybės teises atkurianti institucija konstatuoja, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisėms patvirtinti, pilietis gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (CPK 445 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas kartu su kitais įrodymais vertino ir (duomenys neskelbtini) Alytaus miškų urėdijos Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti 1924 m. spalio 11 d. ir 1925 m. gruodžio 31 d. žinių lapus, 1942 m. (duomenys neskelbtini) arklių savininkų sąrašą ir kitus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teismui pateiktus dokumentus, kurie nebuvo pateikti vertinti kasatoriui. Dėl to, kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėja nepasinaudojo ikiteismine prašymo nagrinėjimo tvarka, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o, šiai aplinkybei paaiškėjus bylos nagrinėjimo iš esmės metu, pareiškimą palikti nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

2. Dėl įrodymų pakankamumo žemės dydžiui nustatyti. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad pareiškėjos tėvas J. M. iki nacionalizacijos valdė 5 ha žemės (duomenys neskelbtini) (atsižvelgiant į tai, kad į 12 ha jau atkurtos nuosavybės teisės), netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, taip pažeidė CPK 185 straipsnį.

1926 m. (duomenys neskelbtini) suskaldymo viensėdžiais plane nurodyta, kad V. M. yra sklypo Nr. 7, kurio plotas 4,9762 ha, savininkas. Iš šio plano matyti, kad greta sklypo Nr. 1 B-C yra V. M. žemė. Žemės dydis šiame sklype nenurodytas. Iš byloje esančio 1938 m. nubraižyto (duomenys neskelbtini) 1926 m. išskirstyto (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. 7 savininko V. M. įpėdinių su Dzūkų miškų urėdija žemės įsiterpimų panaikinimo plano matyti, kad 4,98 ha žemės sklypas, priklausęs 1926 m. išskirstyto (duomenys neskelbtini) sklypo Nr. 7 savininkams V. M. įpėdiniams, yra atiduotas Dzūkų miškų urėdijai, o 5 ha ploto žemės sklypas, priklausęs Dzūkų miškų urėdijai, atiduotas V. M. įpėdiniams. Palyginus šiuos du dokumentus, darytina išvada, kad 1926 m. (duomenys neskelbtini) išskirstymo viensėdžiais plane Nr. 7 pažymėtas žemės sklypas atiteko Dzūkų miškų urėdijai, o šios valdytas 5 ha ploto žemės sklypas prijungtas prie šiame plane B-C pažymėtos V. M. žemės. Kasatoriaus teigimu, šie dokumentai patvirtina, kad V. M. žemė buvo sujungta į vieną sklypą, tačiau neįrodo žemės kiekio padidėjimo fakto. 1928 m. vasario 8 d. (duomenys neskelbtini) žemės savininkų sueigoje priimtas liudijimasis nutarimas patvirtina, kad šiuo nutarimu nutarta pripažinti, jog V. M. šiame kaime priklauso 10 ha žemės, kurią jis įgijo paveldėjimo būdu po savo tėvo M. M. mirties prieš 41 metus. Šiame dokumente pateikti kiekvieno rėžio ribų aprašymai, iš kurių matyti, kad žemę sudarė keturi sklypai: 4,50 ha „Pievelės“, 5 ha „Ožkapievės“, 25 arai sodybos ir 25 arai pievų „Valakų palivarkas“. Palyginus šį dokumentą ir 1926 m. (duomenys neskelbtini) suskaldymo viensėdžiais planą, darytina išvada, kad liudijamajame nutarime nurodytas 5 ha ploto „Ožkapievės“ sklypas ir 1926 m. plane pažymėtas sklypas Nr. 7 yra tas pats žemės sklypas. Kasatoriaus teigimu, šį faktą patvirtina žemės sklypo plotas ir greta esantys žemės sklypai – pagal abu dokumentus žemės sklypą iš šiaurės, rytų ir vakarų supa valstybei priklausantis miškas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad 1907 m. (duomenys neskelbtini) planas ir jo paaiškinimai (vertimas į lietuvių kalbą) patvirtina, jog J. M. iki žemės nacionalizavimo valdė papildomai 5 ha žemės. Šiame dokumente nurodyta, kad M. M. paveldėtojai yra 4,29 ha ploto žemės sklypo, Nr. 1a „Pievelės“, savininkai. Palyginus jį ir 1928 m. vasario 8 d. (duomenys neskelbtini) žemės savininkų sueigoje priimtą liudijamąjį nutarimą, atsižvelgiant į žemės sklypo plotą ir pavadinimą, darytina išvada, kad šiuose dokumentuose nurodytas 4,50 ha žemės sklypas „Pievelė“ ir 4,29 ha žemės sklypas Nr. 1 a „Pievelė“ yra tas pats žemės sklypas.

Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad (duomenys neskelbtini) Alytaus miškų urėdijos Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti 1924 m. spalio 11 d. ir 1925 m. gruodžio 31 d. žinių lapai, nors ir netiesiogiai, patvirtina faktą, kad J. M. iki nacionalizacijos valdė 17 ha žemės sklypą, tačiau neatsižvelgė į tai, jog šie dokumentai parengti ne žemės reformą vykdžiusios institucijos. Nurodyti sąrašai buvo skirti medienos išdavimo apskaitai vykdyti, bet ne nustatyti, kiek ir koks savininkas turėjo žemės. Kasatoriaus nuomone, abejotina, kad J. M., 1924 m. turėjęs 7 ha žemės, nebūtų buvęs įtrauktas į 1928 m. žemės rūšiavimo komisijos sudarytą sąrašą, kurio reikia žemei pagal rūšis apmokestinti; šiame sąraše įrašytas V. M., (duomenys neskelbtini) turėjęs 10 ha IV rūšies žemės. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į 1942 m. arklių savininkų sąrašą, kuriame nurodyta, kad J. M. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 10 ha žemės.

Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje buvo parengti du J. M. turėtos žemės ribų nustatymo aktai ir planai (2006 m. balandžio 5 d. ir 2006 m. spalio 4 d.), remiantis tų pačių liudytojų – A. B. ir O. S. (S.) – parodymais. Abu kartus liudytojai parodė 5 ha buvusio žemės savininko J. M. žemės, tačiau skirtingose vietose. A.B. yra gimęs 1938 m., žemės nacionalizavimo metu jis buvo dvejų metų amžiaus. O. S. gimusi 1942 m., t. y. po žemės nacionalizavimo. Šie liudytojai negalėjo žinoti buvusio žemės savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės ribų; jų parodymai prieštarauja 1995 m. civilinėje byloje Nr. 2-599/1995 liudijusių A. K. ir J. S. parodymams, kad J. M. nuosavybės teise valdė 12 ha žemės.

Kasatoriaus nuomone, kiti teismui pateikti archyvų dokumentai taip pat nepatvirtina prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto: Mokestiniais apdėjimo rūšimis paskirstytų žemių 1928 m. sąraše nurodyta, kad V. M. turėjo 10 ha žemės, 1935 m. spalio 24 d. V. M. prašyme Miškų departamentui nurodyta, kad jis turi du žemės sklypus apie 12 ha bendro ploto, Žemės banko 1939 m. kovo 23 d. raštu Žemės tvarkymo departamento matininkui P. K. pranešama, kad V. M. priklausanti žemė (iš viso 9 ha 6762 kv. m) yra įkeista Žemės bankui, 1942 m. sausio 20 d. arklių savininkų sąraše įrašyta, kad J. M. (duomenys neskelbtini) turi 10 ha žemės. Nė vienas šių dokumentų nepatvirtina fakto, kad J. M. (duomenys neskelbtini) iš viso valdė 17 ha žemės.

3. Dėl Piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyto termino atnaujinimo. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai atnaujino pareiškėjai praleistą terminą nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjai I neįgalumo grupė buvo pripažinta 2002 m. liepos 23 d. Sunki sveikatos būklė nesutrukdė pareiškėjai 2006 m. kreiptis į teismą, jai atstovavo duktė V. Š. bei advokatas, todėl pareiškėja savo teises galėjo įgyvendinti per atstovus. Kasatorius nesutinka su teismų išvada, kad terminas buvo praleistas taip pat dėl to, jog žemės grąžinimo dokumentuose buvo suklastotas pareiškėjos parašas, 1991–1992 metais nuo pareiškėjos buvo nuslėptas 1926 m. (duomenys neskelbtini) suskaldymo viensėdžiais planas. 2007 m. birželio 6 d. Birštono policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo poskyrio nutarimu ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ir tyrimas nebuvo atliekamas. Ši aplinkybė nėra reikšminga. Prie pareiškėjos O. L. 2006 m. spalio 4 d. Prienų rajono apylinkės teismui pateikto pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra pridėta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. gruodžio 14 d. pažyma, kurioje nurodyti tokie patys duomenys, kaip ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai pateiktuose 1924 m. ir 1925 m. Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti žinių lapų nuorašuose. Pareiškėja turėjo visas galimybes šį dokumentą pateikti teismui nagrinėjant civilinę bylą 2006 m.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, atstovaujamas Kauno apygardos prokuratūros, prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasacinis skundas turi būti grindžiamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais. Kasatorius nepagrindė šių pagrindų buvimo. Vienas kasacinio skundo argumentų yra tas, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai nustatė J. M. iki žemės nacionalizavimo priklausiusios žemės dydį. Tai yra fakto klausimas, jis nenagrinėtinas kasacinės instancijos teisme, be to, grindžiamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis ir įrodymais, kurie jau buvo išanalizuoti ir dėl jų pasisakyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų.

2. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad dalis nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų buvo nuo pareiškėjos nuslėpti (2005 m. gruodžio 14 d. pažyma dėl Palengvintomis sąlygomis miško medžiagai duoti, 1926 m. (duomenys neskelbtini) kaimo suskaldymo viensėdžiais planas; kt.), dėl to jai nesugrąžinta dalis žemės (3 ha), kuri atiteko kitiems asmenims. Kauno apygardos teismas 2010 m. kovo 16 d. sprendime konstatavo, kad anksčiau nauji įrodymai byloje nebuvo pateikti ne dėl pareiškėjos kaltės.

3. Pareiškėjo teigimu, remiantis Piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, darytina išvada, kad termino praleidimo priežastys, kurios yra svarbios, įstatyme neapibrėžtos, t. y. šis klausimas paliktas spręsti teismui. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad pareiškėja terminą nuosavybės teises įrodantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių: ligos, senyvo amžiaus, parašo nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentuose klastojimo ir pan.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja O. L. prašė jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Pareiškėja nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad ji nepasinaudojo ikiteismine dokumentų nagrinėjimo tvarka. Kauno apskrities viršininko 2010 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. V-12 buvo sudaryta komisija pareiškėjos pateiktiems nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) dokumentams nagrinėti ir jai pavesta iki 2010 m. sausio 14 d. pakartotinai išnagrinėti nuosavybės teises į žemę, esančią (duomenys neskelbtini), patvirtinančius ir giminystės ryšį įrodančius dokumentus bei priimti išvadą. Ši komisija 2010 m. sausio 14 d. nutarė, kad neįrodyta, jog visą giminės žemę paveldėjo J. M.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje O. L. v. Birštono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-388/2010, nustatyta, kad J. M. 10,85 ha žemės sklype iki 1945 m. buvo sodyba, taip pat kad V. ir J. M. turėjo du sklypus: 10 ir 7 ha. 1907 m. žemės plane įvardyto žemės sklypo „pievelės“, kurį valdė M., dydis yra 14,36 dešimtinės arba 15,688 ha. Palyginus 1907 m. žemės planą su 1926 m. išskirstymo viensėdžiais planu, B-C pažymėtos V. M. valdytos žemės dydis nenurodytas, tačiau sutartiniai ženklai – vietinės reikšmės keliukas, ėjęs per V. M. žemes, yra ir 1907 m. žemės plane, kuriame ši žemė įvardyta „pievelės“ – 14,36 dešimtinės žemės; atsižvelgiant į sklypų išsidėstymą ir kraštinių kampų laipsnius, žemės plotas yra apie 17 ha. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad 1928 m. vasario 8 d. (duomenys neskelbtini) žemės savininkų sueigoje priimtame nutarime 5 ha ploto sklypas pavadintas „ožkapievės“ yra tas pats žemės sklypas, pažymėtas Nr. 7, sukeistas su Dzūkų miškų urėdija, nes jį iš šiaurės, rytų ir vakarų supa valstybės miškas, o iš pietų J. K. žemė. 1926 m. plane ginčo žemės sklypą valstybei priklausantis miškas supa iš šiaurės, rytų ir pietų. J. K. žemė yra vakarų, ne pietų pusėje. Sklypas Nr. 7 yra buvęs miškas, kuris, sukeitus su Dzūkų miškų urėdija, buvo iškirstas ir toje vietoje buvo pastatyti nauji trobesiai. Dėl to kasatoriaus prielaida, kad „ožkapievės“ ir sklypas Nr. 7 yra ta pati žemė, nepagrįsta. „Ožkapievės“ įvardytos Liudijamajame nutarime nuo 1887 m., o sklypas Nr. 7 gautas išskirsčius viensėdžiais žemę (duomenys neskelbtini). 1926 m. teismai nustatė ir kasatorius pripažino, kad sklypas,,pievelė“ 4,50 ha pagal 1928 m. vasario 8 d. liudijamąjį nutarimą ir sklypas Nr. 1,,pievelė“ 4,29 ha pagal 1907 m. planą yra tas pats žemės sklypas. Dėl jo ir vyksta ginčas teisme.

3. 2006 m. balandžio 5 d. ir 2006 m. spalio 4 d. žemės sklypo ribų nustatymo aktai ir planai buvo parengti pagal liudytojų A. B. ir O. S. parodymus: pirmasis aktas sudarytas, nurodant (duomenys neskelbtini) kaimo savininkų turėtą žemę ir jos ribas pagal 1938 m. sklypų keitimosi planą; 2006 m. spalio 4 d. ribų nustatymo akte nurodytas visas žemės plotas – 17 ha. Dėl to, pareiškėjos nuomone, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad liudytojai nurodė tą patį sklypą skirtingose vietose. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad nacionalizacija vyko daugiau kaip 10 metų. Žeme jos savininkai naudojosi iki 1953 m., iki susikūrė Birštono kolūkis. Iki šio laiko pareiškėjos liudytojai spėjo užaugti.

4. Teismai pagrįstai atnaujino pareiškėjai terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 15 d. nutartyje nurodė, kad nauji įrodymai buvo nepateikti ne dėl pareiškėjos kaltės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos taikymo atnaujinus procesą

Teismas inter alia nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). CPK 445 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Be kitų, teismas nagrinėja bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija, sutinka su kasatoriaus argumentais, kad, sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir jo lydimieji teisės aktai. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises, be kitų, pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokiais dokumentais gali būti patvirtintos nuosavybės teisės, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Z. ir kt. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Tačiau kartu teisėjų kolegija pažymi, kad šis ginčas nagrinėjamas atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, todėl šiuo atveju turi būti taikomos ir proceso atnaujinimą reglamentuojančios teisės normos. CPK 367 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas toje pačioje civilinėje byloje, kurioje prašoma procesą atnaujinti. Tai reiškia, kad proceso atnaujinimas yra savarankiška proceso konkrečioje civilinėje byloje stadija, bet ne naujas teismo procesas. Tokia prašymo atnaujinti procesą pateikimo ir jo išsprendimo procesinė tvarka užtikrina civilinio proceso vientisumą. Detalios prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo taisyklės išdėstytos CPK 370 straipsnyje. Nei šiame straipsnyje, nei kitose proceso atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta, kad į nagrinėjimo teisme procesą galėtų įsiterpti administracinės procedūros ar būtų grįžtama prie prašymo nagrinėjimo ne teismo tvarka (taip pat ir tais atvejais, kai procesas atnaujinamas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kaip šioje byloje). Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad, atnaujinus procesą, byla teisme galėjo būti nagrinėjama tik taikius išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarką, nepagrįstas.

Dėl naujai paaiškėjusioms aplinkybėms (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) keliamų reikalavimų, bylos nagrinėjimo ribų ir įrodinėjimo apimties atnaujinus procesą

Procesas šioje byloje atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, atnaujinus procesą, bylą nagrinėjantis teismas nebegali svarstyti, buvo ar ne pagrindas procesui atnaujinti, nes šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl proceso atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ v. R. I. U. IĮ, bylos Nr. 3K-3-187/2006). Plėtodamas šią praktiką, kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad nurodyta taisyklė taikytina ribotai, t. y. draudimas kvestionuoti – buvo ar ne – pagrindas procesui atnaujinti, taikytinas tik proceso atnaujinimo klausimui spręsti, bet ne jo pagrįstumui iš naujo nagrinėjant bylą įvertinti, nes pakartotinio nagrinėjimo ribos apibrėžiamos proceso atnaujinimo pagrindais (CPK 370 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad atnaujintas procesas turi būti tęsiamas ir negali būti nutrauktas vien dėl to, jog pagrindo atnaujinti procesą iš tiesų nebuvo. Jeigu, atnaujinus procesą ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar vėliau aukštesniuose teismuose instancine tvarka tikrinant procesinio sprendimo teisėtumą, paaiškėja, kad proceso atnaujinimo pagrindą sudarančios aplinkybės neatitinka joms keliamų reikalavimų, pvz., jos pareiškėjui jau buvo žinomos ar galėjo būti žinomos nagrinėjant bylą pirmą kartą, tai teismas turi priimti vieną CPK 371 straipsnio 1 dalyje numatytų procesinių sprendimų – prašymą pakeisti ar panaikinti teismo sprendimą (nutartį) atmesti. Tokią išvadą teisėjų kolegija priėjo atsižvelgdama į civilinio proceso principus, proceso atnaujinimo instituto tikslus bei proceso teisinį reguliavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Salta“ v. VĮ Turto fondas, bylos Nr. 3K-3-337/2011). Nurodytoje nutartyje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atskirasis skundas gali būti paduotas tik dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, jog dalyvaujantys byloje asmenys negali skųsti teismo nutarties, kuria atnaujinamas procesas (CPK 334 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio 3 dalis), taip pat išaiškino, kad, atnaujinus procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, byloje dalyvaujantys asmenys gali teikti argumentus dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių neatitikties joms keliamiems reikalavimams skųsdami aukštesniajai instancijai CPK 371 straipsnio 1 dalyje priimtą teismo procesinį sprendimą. Priešingu atveju būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas vienai ginčo šaliai ir ignoruojamos kitos šalies teisės civiliniame procese, kartu pažeidžiant teisę į tinkamą teismo procesą.

Nagrinėjant šią bylą suinteresuotas asmuo laikėsi nuoseklios pozicijos, kad apie aplinkybes, kurios buvo pripažintos naujai paaiškėjusiomis, pareiškėja žinojo bylos nagrinėjimo metu. Tokie argumentai buvo pateikti ir apeliaciniame skunde dėl teismo sprendimo, priimto išnagrinėjus bylą po proceso atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismas motyvuose pateikė bendro pobūdžio samprotavimus, kad kai kurie dokumentai buvo nuslėpti nuo pareiškėjos ir nepateikti teismui pirmą kartą nagrinėjant bylą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti būtent dėl tų įrodymų, kuriuose esanti informacija pripažinta naujai paaiškėjusiomis aplinkybėms, atitikties tokioms aplinkybėms keliamiems reikalavimams (šiuo atveju – ar apie jas buvo žinoma pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad procesas šioje byloje atnaujintas, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažinus 1924 m. spalio 11 d. ir 1925 m. gruodžio 31 d. (duomenys neskelbtini) Alytaus miškų urėdijos „Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti“ lapų ištraukas, kuriuose yra duomenų apie V. ir J. M. priklausiusią žemę. Pažymėtina, kad: į teismą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo šioje byloje kreiptasi 2006 m. gegužės 11 d.; Prienų rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-235-805/2009 yra pareiškėjai išduota Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. gruodžio 14 d. pažyma Nr. R4-5024, kurioje pažodžiui perteiktas prieš tai nurodytų 1924 m. spalio 11 d. ir 1925 m. gruodžio 31 d. dokumentų turinys, ir kurią pareiškėja pateikė kaip tinkamą įrodymą kitoje byloje.

Atnaujinus procesą, civilinė byla nagrinėjama iš naujo pagal CPK nustatytas taisykles. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu įsiteisėjusio teismo akto teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamą byloje ir papildomai pristatytą medžiagą, bet dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Iki šių aplinkybių paaiškėjimo teismo priimtas sprendimas buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, objektyviai galėjo turėti. Tačiau tai nereiškia, kad atnaujintoje civilinėje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, jeigu tai yra būtina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes priešingu atveju bus paneigta proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medas“ v. UAB „Čeltaura“, bylos Nr. 3K-3-458/2004; kt.). Įrodymų apie naujai paaiškėjusias aplinkybes vertinimas atskirai nuo kitų byloje esančių įrodymų gali lemti netinkamas išvadas dėl materialiosios teisės normų taikymo konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. J. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2011). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje atnaujinus procesą dėl naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės įrodinėjimo dalykas nepakito, t. y. jį sudarė visų bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų viseto įvertinimas, atsižvelgiant į prašyme atnaujinti procesą nurodytą naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę. Taigi teismai įrodymus apie naujai paaiškėjusias aplinkybes turėjo įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir jų visumos pagrindu spręsti, kokios aplinkybės pripažintinos nustatytomis ir kokia jų įtaka prieš tai priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo

Nagrinėdamas bylas kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu, bet nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis); jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, teisingai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008; 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011), atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama apie ką tik įvykusius faktus, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. J. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2011).

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl įrodymų leistinumo bylose dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, nurodant, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-28/2007). Taigi Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti lapai, nors jie prieš tai nurodytuose teisės aktuose nėra priskirti prie dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę, yra leistini įrodymai, juose yra duomenų apie asmenų valdytą žemę. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad tuo atveju, jei yra prieštaravimų tarp šių ir kitų byloje esančių įrodymų, sprendžiant dėl šių dokumentų įrodomosios reikšmės, reikėtų atsižvelgti į jų surašymo tikslą (gauti medienos).

Jau buvo minėta, kad teismai, nagrinėdami bylą po proceso atnaujinimo, įrodymus apie naujai paaiškėjusias aplinkybes turi įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir iš jų visumos spręsti, kokios aplinkybės pripažintinos nustatytomis ir kokia jų įtaka prieš tai priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tik išvardijo įrodymus, kartu ir naujus, bei konstatavo, kad jų pakanka prašomam faktui nustatyti, tačiau įrodymų analizės ir vertinimo neatliko, naujų įrodymų reikšmės neaptarė. Apeliacinės instancijos teismas naujai pateiktus įrodymus (1924 m. spalio 11 d. ir 1925 m. gruodžio 31 d. (duomenys neskelbtini) Alytaus miškų urėdijos „Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti“ lapų ištraukas) vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir nurodė, kad jie patvirtina kitų įrodymų pagrindu padarytą išvadą, jog J. M. nuosavybės teise valdė 17 ha žemės. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ankstesniuose ir proceso atnaujinimo pagrindu pripažintuose įrodymuose nurodomi skirtingi J. M. žemės įgijimo būdai ir kiekis. 1924 m. spalio 11 d. ir (duomenys neskelbtini) Alytaus miškų urėdijos „Palengvintomis sąlygomis medžiui duoti“ lapo ištraukoje nurodyta, kad J. M. turėjo 7 ha žemės, o 1925 m. gruodžio 31 d. – kad V. M. turėjo 10 ha žemės. Taigi šiuose įrodymuose esantys duomenys (pripažinus juos patikimais ir pakankamais) leistų manyti, kad J. M. ne tik paveldėjo tėvo V. M. nuosavybės teise turėtą žemę, bet ir šiam gyvam esant turėjo 7 ha žemės. Teismai kitų V. M. nuosavybę patvirtinančių įrodymų pagrindu konstatavo, kad šis valdė 15 ha žemės ir kad šią žemę po jo mirties paveldėjo J. M. Šio prieštaravimo nepašalinę ir nenustatę, kokiu būdu ir kokį žemės kiekį įgijo J. M., bei neįvertinę, į kokį žemės kiekį jau atkurtos nuosavybės teisės, teismai nustatė pareiškėjos prašomą faktą, kad J. M. žemės nacionalizavimo metu nuosavybės teise valdė 5 ha žemės (dėl 12 ha, minėta, jau yra teismo sprendimas).

Vertindamas 1907 metų (duomenys neskelbtini) buvusių valstybinių valstiečių atkirstų ir kitų žemės sklypų planą apeliacinės instancijos teismas sutiko su pareiškėjos pozicija, kad šis patvirtina, jog V. M. ir J. M. valdė 14,36 dešimtines (15,688 ha) „pievelės“ ir 2,42 dešimtines (2,64 ha) žemės (duomenys neskelbtini), kas ir sudaro apie 17 ha. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nurodytus žemės plotus valdė ne tik M. M., kurio dalį vėliau paveldėjo V. M., o po šio mirties – J. M., bet ir K. ir J. M. paveldėtojai bei teisių perėmėjai. Byloje nėra duomenų, kad šiems asmenims tekusi dalis kokiu nors būdu būtų perėjusi J. M. Taigi teismas pažeidė įrodymų sąsajumo taisyklę ir vertino įrodymus, nesusijusius su bylai turinčiomis reikšmės aplinkybėmis (CPK 180 straipsnis).

Šios kategorijos bylose vertinant liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti į galimą laiko veiksnio įtaką parodymų tikslumui: parodymai neturėtų būti atmetami vien dėl to, kad liudytojas negali tiksliai nurodyti tam tikrų detalių, tačiau vertinant parodymų patikimumą vis dėlto turėtų būti atsižvelgiama į liudytojų amžių nustatinėjamo fakto egzistavimo metu, jų sužinojimo apie reikšmingas bylai aplinkybes šaltinius ir kt.

Nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizavimo metu. Dėl to esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nemotyvuota, kodėl nesivadovaujama vėliausio laikotarpio įrodymais (1928 m. kovo 2 d. (duomenys neskelbtini) Birštono seniūnijos Mokesčiais apdėjimo rūšimis paskirstytų žemių sąrašu, 1939 m. kovo 23 d. Žemės banko raštu, 1942 m. sausio 20 d. Birštono seniūnijos arklių turėtojų sąrašu).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad faktiniai duomenys apie nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių institucijų darbuotojų netinkamą pareigų atlikimą (pareiškėjos aiškinimu – atkūrimo procese nuslepiant nuo jos dokumentus, suklastojant parašą ir užimant jai priklausančią žemę) gali būti reikšmingi, sprendžiant tokių pareigūnų atsakomybės klausimą, taip pat esant ginčui dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendžiant dėl termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, tačiau negali turėti reikšmės nustatant, kokio dydžio žemės sklypą nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė J. M.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo įstatyme ir kasacinio teismo praktikoje formuojamų įrodymų vertinimo taisyklių, neatsižvelgė į bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo specifiką. Dėl šių proceso pažeidimų byloje galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir, atsižvelgiant į tai, kad reikia iš naujo nustatinėti bylai reikšmingas aplinkybes, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 61,66 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų išlaidų priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas