Baudžiamoji byla Nr. 1S-243-1121/2020
Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00190-2019-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. T. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo (toliau – advokatas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutarties, kuria buvo pripažintas ir vykdytinas Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendis Lietuvos Respublikoje,
n u s t a t ė :
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) A. T. buvo nuteistas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 249 straipsnio 1 dalį, 250 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 223 straipsnio 1 dalį, 224 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, 25 straipsnio 2 dalį bei 52 straipsnį, paskiriant 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo bausmę (b. l. 54-81). Nuosprendis yra įsiteisėjęs ir šiuo metu vykdomas Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
2. A. T. Vokietijos Federacinėje Respublikoje nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2017 m. balandžio 4 d., susibūrė su kitais keturiais asmenimis, siekdami (duomenys neskelbtini) atlikti ginkluotus juvelyrinių parduotuvių plėšimus. Laikydamiesi bendrai parengto plano, A. T. ir kiti keturi asmenys 2017 m. balandžio 5 d. užpuolė juvelyrinę parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini). Užpuolimo metu asmenys su kaukėmis užėjo į parduotuvę ir iš karto papurškė ten buvusiems klientams bei darbuotojams dirginančių dujų. Parduotuvėje buvusiems asmenims buvo nurodyta, kad jie gultųsi ant žemės ir tuomet su plaktuku buvo išdaužtos juvelyrinės parduotuvės vitrinos bei stiklinės spintelės. Be to, vienas iš asmenų su savimi turėjo šaunamąjį ginklą. Asmenims pavyko pasiimti papuošalų už 305 772 Eur pardavimo kainą, po ko plėšimą padarę asmenys išėjo iš parduotuvės. Dėl sudaužytų langų ir vitrinų buvo padaryta 38 387 Eur turtinė žala.
3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės grupės vadovas Vilniaus miesto apylinkės teismui persiuntė iš Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) prokuratūros gautą liudijimą ir kartu pateiktus dokumentus dėl Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžio A. T. atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo Lietuvos Respublikoje (b. l. 1). Vėliau pirmosios instancijos teismui kompetentinga Vokietijos Federacinės Respublikos institucija atsiuntė papildomus dokumentus ir jų vertimą į lietuvių kalbą.
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi pripažintas Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir nutarta jį vykdyti Lietuvos Respublikoje. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi A. T. Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė suderinta su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 3 dalimi ir 187 straipsnio 2 dalimi bei nustatyta A. T. suderinta bausmė – 9 metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo (duomenys neskelbtini) ir į bausmę įskaitytas atliktas bausmės laikas, t. y. 628 (šeši šimtai dvidešimt aštuonios) dienos (b. l. 143-146).
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai ir aukštesniojo teismo išvados
5. Teikiamu apeliaciniu skundu (b. l. 168-170) advokatas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atsisakyti pripažinti bei vykdyti Lietuvos Respublikoje Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendį. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma, kad, jeigu bus atsisakyta panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, suderinti A. T. paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, paskiriant bausmę ne didesnę nei BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.
6. Pasak advokato, Vilniaus miesto apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus bei 9 straipsnio 2 ir 4 dalis. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyti pagrindai ir sąlygos, kurioms esant gali būti priimtas sprendimas pripažinti bei vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės baudžiamojoje byloje priimtą sprendimą. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublika gali pripažinti ir vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo tik tuo atveju, jeigu yra nuteistojo sutikimas.
7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš Vokietijos Federacinės Respublikos gautos rašytinės medžiagos matyti, jog A. T. nesutinka būti perduotas Lietuvos Respublikai. Nors jis po bausmės atlikimo turėtų būti deportuotas iš Vokietijos Federacinės Respublikos, tačiau būsimas deportavimas neeliminuoja jo teisės laisvės atėmimo bausmę atlikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Lietuvos Respublikoje A. T. būtų sudarytos geresnės sąlygos socialinei reabilitacijai. Nors nuteistasis ir yra Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau jo socialiniai ryšiai su gimtine yra silpni. Asmuo neturi šeimos, nuosavo gyvenamojo būsto Lietuvos Respublikoje, iki suėmimo neturėjo pastovaus darbo. A. T. ryšiai su motina yra silpni, t. y. motina nei karto jo neaplankė bausmės atlikimo vietoje.
8. Skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, suderindamas Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendį su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, t. y. formaliai, aritmetine išraiška buvo perkelta atlikti 9 metų laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos pataisos namuose. Pirmosios instancijos teismas nevertino Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamuosiuose kodeksuose numatytų bausmių dydžių už analogišką nusikaltimą, t. y. plėšimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 250 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už nusikalstamos veikos padarymą skiriama minimali bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams, o pagal Lietuvos baudžiamąjį įstatymą tik 2 (dveji) metai. Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismas 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu skirdamas A. T. 9 metų laisvės atėmimo bausmę taikė tik truputį ilgesnį laisvės atėmimo bausmės terminą nei Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 250 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, kai pirmosios instancijos teismas suderindamas bausmę taikė beveik maksimalų BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydį.
9. Pasak advokato, pirmosios instancijos teismas nevertino laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje, kurios iš esmės skiriasi, nes Lietuvoje jos yra kur kas sunkesnės, ką įvertino ir pripažino Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismas. Šis teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikoje A. T. taikytos kardomosios priemonės – suėmimo laikas į atliktinos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitomas santykiu 1:2, t. y. už vieną Lietuvos įkalinimo įstaigoje išbūtą dieną buvo užskaitytos dvi laisvės atėmimo bausmės dienos. Pirmosios instancijos teismas turėjo į tai atsižvelgti ir A. T. skirti laisvės atėmimo bausmę, kuri artima BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.
10. Atsiliepimų į advokato apeliacinį skundą negauta.
Apeliacinis skundas atmestinas
11. Aukštesniosios instancijos teismas, susipažinęs su advokato apeliacinio skundo argumentais, skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartimi ir rašytine bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos prašymą pripažinti bei Lietuvos Respublikoje vykdyti A. T. atžvilgiu priimtą Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendį, teisės taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai paskirtą laisvės atėmimo bausmę suderino su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu. Apygardos teismas skundžiamos nutarties išvadoms neprieštarauja ir su jomis sutinka, todėl nėra pagrindo tenkinti advokato skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ar ją pakeisti ir nustatyti trumpesnį A. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo terminą.
12. Susipažinus su apeliacinio skundo argumentais matyti, kad advokatas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad A. T. nesutinka, jog jo atžvilgiu Vokietijos Federacinėje Respublikoje priimtas nuosprendis būtų pripažintas ir vykdytinas Lietuvos Respublikoje. Pasak advokato, Vilniaus miesto apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikoje A. T. nebūtų sudarytos geresnės sąlygos socialinei reabilitacijai, Lietuvos Respublikoje laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos yra kur kas sunkesnės, o A. T. socialiniai ryšiai su Lietuva yra silpni. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir aplinkybės, kad Lietuvos Respublikos bei Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamuosiuose kodeksuose numatyti skirtingi bausmių dydžiai už analogišką nusikaltimą – plėšimą sunkinančiomis aplinkybėmis.
13. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sprendimo (past. – nagrinėjamu atveju Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžio), kuriuo asmeniui paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, teismas nevertina priimto sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo ir iš naujo asmens kaltės bei jam paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo klausimų nesprendžia.
14. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365⁵ straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimti sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės, sprendimai dėl su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės ir sprendimai dėl probacijos Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir vykdomi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ bei BPK VII dalies nuostatas.
15. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad siekdama sudaryti palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, Lietuvos Respublika pripažįsta ir vykdo kitos Europos Sąjungos valstybės narės priimtą sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, kai yra visos šios sąlygos: 1) nuteistasis – Lietuvos Respublikos pilietis; 2) nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra priimtas teismo, administracinis ar kitoks sprendimas, pagal kurį bausmę atlikęs asmuo bus deportuotas arba išsiųstas į Lietuvos Respubliką; 3) nenustatoma šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų pagrindų atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.
16. Sutiktina su advokato apeliacinio skundo argumentu, kad A. T., pasinaudodamas jam suteikta teise, nesutiko, jog Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendis būtų pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus.
17. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste yra svarbus Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos 2019 m. vasario 18 d. sprendimas, kuriame nurodoma, jog A. T. yra Lietuvos Respublikos pilietis ir privalo išvykti iš Vokietijos Federacinės Respublikos, nes vadovaujantis (duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendimu buvo nustatyta, jog jis prarado teisę įvažiuoti ir lankytis Vokietijos Federacinėje Respublikoje. 2018 m. rugsėjo 27 d. sprendime taip pat nurodyta, kad laisvo asmenų judėjimo teisės praradimo poveikis ir numatomas deportas A. T. buvo apribotas (duomenys neskelbtini) laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo išvykimo iš valstybės/deporto pradžios (b. l. 130-134).
18. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje priimtas sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs, dėl A. T. deportacijos, darytina išvada, jog tai yra pagrindas šalinantis teismo pareigą atsižvelgti į nuteistojo valią dėl nuosprendžio, kuris priimtas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo nagrinėjamu atveju asmens sutikimas ar nesutikimas nėra būtinas. Iš byloje esančių rašytinių duomenų visumos matyti, kad A. T. yra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gimė, užaugo ir įgijo išsilavinimą būtent Lietuvos Respublikoje, kurioje jam taip pat buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurią atlikęs bei išėjęs iš įkalinimo įstaigos (duomenys neskelbtini), dirbo, t. y. byloje nėra duomenų, jog A. T. nesietų jokie ryšiai su Lietuvos Respublika. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. T. būtų nuolatos gyvenęs Vokietijos Federacinėje Respublikoje, šioje valstybėje turėtų deklaruotą gyvenamąją vietą ir joje nuolatos dirbtų bei mokėtų mokesčius. Taip pat nenustatyta, jog nuteistasis mokėtų vokiečių kalbą, būtų sukūręs šeimą ar Vokietijos Federacinėje Respublikoje turėtų kitus stiprius socialinius ir (ar) ekonominius ryšius. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes, pagrįstai nustatė, jog nėra Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų, kurioms esant vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija atsisakytų pripažinti nuosprendį ir jį vykdyti. Tokių sąlygų nenustatė ir apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir nepažeisdamas įstatymuose numatytų reikalavimų nutarė pripažinti Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendį ir jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.
19. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas suderindamas bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju įstatymu, nepagrįstai nesumažino A. T. paskirtos 9 metų laisvės atėmimo bausmės.
20. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad suderintos bausmės ar kitos priemonės trukmė gali būti sutrumpinta tik tuo atveju ir tik tiek, kiek ji viršija maksimalią bausmės ar kitos priemonės trukmę, kuri gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus už atitinkamą nusikalstamą veiką.
21. Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu A. T. nuteistas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 249 straipsnio 1 dalį, 250 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 223 straipsnio 1 dalį, 224 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus, 25 straipsnio 2 dalį, 52 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios A. T. Vokietijos Federacinėje Respublikoje padarytos nusikalstamos veikos atitinka nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, sudėtis. Su tokiu nusikalstamų veikų suderinimu, įvertinus Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes, sutinka ir apygardos teismas. Be to, advokato apeliaciniame skunde šis klausimas (past. – dėl nusikaltimų suderinimo) nėra keliamas ir su tokiu vertinimu, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo turinio, yra sutinkama.
22. Pažymėtina, kad BK 180 straipsnio 3 dalies sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis, t. y. terminuotas laisvės atėmimas nuo 2 iki 10 metų. Kita vertus, BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys – bauda arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki 5 metų. Kadangi įstatymas numato tik vienintelį atvejį, kai gali būti sutrumpintas suderintos laisvės atėmimo bausmės terminas, t. y. kai viršijama maksimali bausmės trukmė, o Vokietijos Federacinės Respublikos teismo paskirta 9 metų laisvės atėmimo bausmė neviršija BK 180 straipsnio 3 dalyje numatyto maksimalaus laisvės atėmimo bausmės termino (past. – 10 metų), todėl nėra pagrindo tenkinti skundą dalyje dėl suderintos bausmės termino sutrumpinimo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikoje A. T. taikytos kardomosios priemonės – suėmimo laikas į atliktinos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitomas santykiu 1:2, t. y. už vieną Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigoje išbūtą dieną, buvo užskaitytos dvi laisvės atėmimo bausmės dienos, tačiau tai esminės reikšmės suderinamos bausmės termino nustatymui neturi. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikoje A. T. išbūtas suėmime laikas jau yra įskaitytas į Vokietijos Federacinės Respublikos nuosprendžiu paskirtą bausmę.
23. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad Lietuvos Respublikoje A. T. nebus sudarytos geresnės sąlygos socialinei reabilitacijai, o laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos yra kur kas sunkesnės nei Vokietijos Federacinėje Respublikoje.
24. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Konstatuoti, kad minėtų reikalavimų A. T. atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos įkalinimo įstaigoje nebus laikomasi ar, kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti, nėra objektyvaus pagrindo.
25. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo faktas įkalinimo įstaigoje, kas atitinkamai nulemia ir tam tikrų asmens teisių bei laisvių suvaržymą, nereiškia asmens garbės ir orumo pažeidimo. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 straipsnis, reglamentuojantis arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą, numato, jog nuteistiesiems yra užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (BVK 173 straipsnio 1 dalis), nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė (BVK 173 straipsnio 2 dalis), nuteistieji gauna maisto pagal fiziologines mitybos normas, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu nuteistieji aprūpinami nemokamai (BVK 173 straipsnio 5 dalis). BVK 174 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad nuteistųjų pirminio lygio ambulatorinę asmens sveikatos priežiūrą užtikrina laisvės atėmimo vietų ligoninė arba pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros padaliniai, o pirminio lygio ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pataisos įstaigų patalpose. Be to, kai laisvės atėmimo vietų ligoninė arba pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros padaliniai dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti pirminio lygio ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nuteistiesiems, šių paslaugų teikimą pataisos įstaigų patalpose pagal sudarytas sutartis užtikrina savivaldybės, kurios teritorijoje veikia pataisos įstaiga, pirminio lygio ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikianti asmens sveikatos priežiūros įstaiga (BVK 174 straipsnio 3 dalis).
26. Sutiktina, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje bausmės atlikimo sąlygos yra geresnės dėl objektyvių priežasčių, susijusių su skirtingais valstybių ekonominiais išsivystymo lygiais, turimais materialiniais resursais ir pan., tačiau kaip matyti iš Lietuvos Respublikos įstatyminio reglamentavimo, susijusio su bausmių vykdymu, atliekantiems bausmę Lietuvos Respublikoje nuteistiesiems yra garantuojamas ir užtikrinamas asmenų minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimas, sveikatos priežiūra. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta objektyvių duomenų, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikoje A. T. sukels nepakeliamas kančias ir sunkumus, pažeis jo žmogiškąjį orumą, jam nebus užtikrinama jo sveikatos priežiūra bei gerovė. Nuteistajam galimai kilsiantis diskomfortas yra šios kategorijos bausmių atlikimui būdingas reiškinys, nes asmuo bus priverstas atlikti laisvės atėmimo bausmę izoliuotas nuo visuomenės ir tai, kaip jau minėta, akivaizdžiai suvaržys jo teises bei laisves, tačiau kitokių pasekmių A. T., darydamas nusikalstamas veikas, negalėjo tikėtis bei jas privalėjo numatyti, t. y. nuteistasis turi prisiimti visas kilsiančias neigiamas pasekmes dėl savo nusikalstamų veiksmų ir amoralaus elgesio visuomenei, taip pat numatyti aplinkybę, jog jo bausmės vykdymas gali būti perduotas Lietuvos Respublikai.
27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, suderindamas nuteistajam A. T. Vokietijos Federacinės Respublikos (duomenys neskelbtini) teismo 2018 m. liepos 24 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų įstatymų reikalavimais, nepažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų bei tarptautinių teisės aktų, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,
n u t a r i a :
nuteistojo A. T. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Teisėjas Paulius Veršekys
