V. P. pagal ANK 205 str.

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-359-932/2020

Teisminio proceso Nr. 4-68-3-01508-2020-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.32.; 21.11.10

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto V. P. (V. P.) atstovo advokato Aivaro Alimo (toliau – apelianto) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutarties, kuria atmestas skundas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2020 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. VMI-ANR_N-142-2020 dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Nagrinėjamų klausimų esmė

1. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos vyriausiojo specialisto 2020 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. VMI-ANR_N-142-2020 dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, V. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaudamasi tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta 2019 m. birželio 11 d. tarpininkavimo sutartimi ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) įstatymo 14, 79 straipsniais, kuriuose nurodyta, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita – faktūra ir, jei sąskaita neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama, arba kai gaunamas atlygis už pateiktą prekę ar suteiktą paslaugą, privalėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašyti PVM sąskaitą – faktūrą už suteiktą tarpininkavimo paslaugą ir PVM prievolę deklaruoti pateiktoje 2019 m. gruodžio mėnesio PVM deklaracijoje (FR0600). UAB „(duomenys neskelbtini)“, būdama registruotu PVM mokėtoju, 2019 m. gruodžio mėn. išrašytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini) kreditavo 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita – faktūra (duomenys neskelbtini), o kito apskaitos dokumento neišrašė, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos (toliau – BA) įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (ūkinė operacija neįforminta buhalterinės apskaitos dokumentu). UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas V. P., būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą pagal BA įstatymo reikalavimus, neužtikrino, kad įvykusi ūkinė operacija savalaikiai būtų įforminta PVM sąskaita – faktūra. Už ANK 205 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą V. P. paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas (b. l. 20).

2. Nesutikdamas su nutarimu, V. P. atstovas advokatas A. Alimas pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui (b. l. 2-3). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi skundo netenkino (b. l. 64-69). Teismas konstatavo, jog VMI 2020 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. VMI-ANR_N-142-2020 dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, priimtas tinkamai įvertinus visas byloje reikšmingas aplinkybes, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir teisiniai argumentai

3. Nesutikdamas su priimta nutartimi, apeliantas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti VMI 2020 m. gegužės 14 d. nutarimą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartį.

3.1. Pirma, pasak apelianto, bylą nagrinėjęs teismas neteisingai interpretavo aplinkybes, dėl kurių V. P. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašė kreditinę PVM sąskaitą faktūrą. Akcentuojama, jog šiuo atveju V. P. išrašė kreditinę sąskaitą faktūrą, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kategoriškai nesutinka su paslaugų suteikimo faktu, t. y. apskritai ginčija sutarties įvykdymo faktą, o ne tik atsisako apmokėti už tarpininkavimo paslaugas. Tai buvo akcentuojama tiek skunde dėl VMI nutarimo, tiek nagrinėjant skundą pirmosios instancijos teisme. Sutinkama su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsisakymas apmokėti už suteiktas paslaugas savaime nesudarytų pagrindo išrašinėti kreditinę sąskaitą – faktūrą, tačiau šiuo atveju V. P. kreditines sąskaitas išrašė, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš esmės atsisakė paslaugų, t. y. nurodė, kad paslaugos apskritai nebuvo suteiktos. Vadovaujantis PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalimi, būtent ši aplinkybė ir sudarė pagrindą V. P. išrašyti kreditinę sąskaitą – faktūrą.

3.2. Antra, bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nevertino V. P. nurodytų aplinkybių, kad padarytas administracinis nusižengimas iš esmės jokių neigiamų padarinių nesukėlė, nėra pavojingas valstybės ar visuomenės interesams, dėl ko veika pripažintina mažareikšmiu nusižengimu. Taip pat neįvertinta, kad pažeidimas buvo ištaisytas dar operatyvaus patikrinimo metu. ANK 12 straipsnio 2 dalis numato, kad kriterijus, kuriais vadovaujantis šio straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas laikomas mažai pavojingu, nustato institucijų, kurių pareigūnai turi teisę pradėti administracinio nusižengimo teiseną, vadovai. Vadovaujantis VMI viršininkės 2019 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. VA-46 patvirtintais kriterijais, pagal kuriuos VMI administracinį nusižengimą laiko mažareikšmiu, atkreipiamas dėmesys, kad tuo atveju, kai padarytas ANK 205 straipsnio 1 dalyje numatytas nusižengimas, o asmuo per 2 darbo dienas nuo nusižengimo nustatymo dienos pašalina nustatytus pažeidimus, tokia veika laikytina mažareikšme ir egzistuoja pagrindas asmeniui pareikšti žodinę pastabą administracinio nusižengimo teisenos nepradedant ar ją nutraukiant. Šiuo atveju pažeidimas buvo pašalintas 2020 m. gegužės 11 d. išrašant sąskaitą faktūrą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tai nurodyta ir 2020 m. gegužės 13 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (21.222) FR1042-1482. Nepaisant to, kad V. P. pašalino nustatytus pažeidimus, išrašė PVM sąskaitą – faktūrą, todėl dar VMI patikrinimo metu egzistavo pagrindas taikyti ANK 12 straipsnio nuostatas ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, tačiau tai padaryta nebuvo ir V. P. nepagrįstai, už mažareikšmį pažeidimą buvo nubaustas administracine tvarka.

3.3. Trečia, pasak apelianto, nutartyje nepagrįstai teigiama, kad prievolė išrašyti PVM sąskaitą – faktūrą nėra siejama su sandorio įvykdymo momentu. Skunde pažymima, kad PVM įstatymo 79 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo <...> privalo įforminti PVM sąskaita – faktūra arba užtikrinti, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą jo vardu įformintų šių prekių ar paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo. Taigi iš tokios PVM įstatymo 79 straipsnio formuluotės seka, kad, priešingai nei nurodoma nutartyje, pareiga išrašyti PVM sąskaitą – faktūrą yra siejama su paslaugų teikimo įvykdymo momentu, t. y. šiuo atveju pareiga išrašyti PVM sąskaitą– faktūrą turėjo kilti tik įvykdžius tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą sandorį. Šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepripažįstant sandorio užbaigtumo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrįstai manė, kad, vadovaujantis PVM įstatymo 79 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo išrašyti PVM sąskaitą – faktūrą, todėl ją ir kreditavo.

3.4. Ketvirta, apelianto vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas V. P. kaltę padarius administracinį nusižengimą sieja ir su aplinkybe, kad teismo posėdžio metu jis negalėjo nurodyti tikslaus įstatymo ir straipsnio, kuriame yra numatyti kreditinių apskaitos dokumentų išrašymo pagrindai. Nors teismo posėdžio metu V. P. išties negalėjo nurodyti, kokiame konkrečiame įstatymo straipsnyje yra numatyti kreditinių dokumentų išrašymo pagrindai, tai, kaip pabrėžiama, jokiu būdu savaime nesudaro pagrindo teigti, kad vien dėl šių aplinkybių jo veiksmai yra neteisėti ir tai negali būti pakankama priežastimi V. P. dėstytus argumentus, pagrindžiančius kreditinių sąskaitų – faktūrų išrašymo teisėtumą, vertinti kritiškai. Apeliantui nesuprantami bylą nagrinėjusio teismo išvedžiojimai ir išvados apie tariamą V. P. abejingumą įstatymų reikalavimams ar preziumuojamą jo įmonėje vykdomą „kitokį buhalterinės apskaitos vedimą“. Pažymima, kad iki nagrinėjamo atvejo V. P. nei karto nebuvo baustas administracine tvarka už buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, todėl tokios teismo išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos.

3.5. Penkta, skunde cituojama ANK 34 straipsnio 6 dalis ir atkreipiamas dėmesys, kad šiuo atveju V. P. yra nubaustas už formalų teisės aktų reikalavimų pažeidimą, jo veiksmai negali būti laikomi kaip keliantys pavojingumą visuomenės ar valstybės interesams.

3.6. Šešta, apeliantas pažymi ir tai, kad tuo atveju, jeigu civilinę bylą nagrinėjantis teismas nuspręstų, jog tarpininkavimo paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos, V. P. vėl kiltų pareiga išrašyti kreditinę sąskaitą – faktūrą, o administracinis nusižengimas dėl 2019 m. gruodžio 31 d. išrašytos kreditinės sąskaitos – faktūros liktų galioti. Tokiu atveju susidarytų teisiškai ydinga situacija, kai iš esmės pagrįstai išrašydamas kreditinę sąskaitą faktūrą, V. P. liktų už tai baustas administracine tvarka. Be to, nurodoma ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvauja viešuosiuose pirkimuose kaip paslaugas teikianti įmonė, o įmonės vadovo – V. P. – baustumas administracine tvarka taip pat yra vertinamas jo vadovaujamai įmonei dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose ir neabejotinai gali būti kliūtis ateityje UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose. Tai lemia, kad šiuo atveju padarytas formalus ir mažareikšmis pažeidimas nepagrįstai ir neproporcingai padaryto pažeidimo pavojingumo mastui suvaržys ne tik V. P., tačiau ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ teises.

4. Vilniaus apygardos teisme gautu VMI Kontrolės departamento direktorės Eglės Ramanauskienės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo teisės išrašyti kreditinės PVM sąskaitos – faktūros, kadangi nebuvo nustatyta nė viena iš nurodytame teisės akte (PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje) išvardintų sąlygų, leidžiančių įforminti tokį kreditinį dokumentą, t. y. šiuo atveju tarpininkavimo paslaugų vertė ir kiekis nesikeitė, paslaugų nebuvo atsisakyta, taip pat nebuvo nustatytos kitos sąlygos. Ta aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepripažįsta įvykusio tarpininkavimo paslaugų sandorio, savaime nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskritai nesuteikė tarpininkavimo paslaugos, juo labiau, kad ir skunde pripažįstama, jog tokia paslauga faktiškai buvo suteikta. Apmokėjimo negavimas pagal išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą nėra teisinis pagrindas išrašyti kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą. Joks teisės aktas neleidžia, negavus atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, PVM sąskaitą – faktūrą panaikinti, kadangi paslaugos suteikimas, nors ir neapmokėtas, vis tiek jau yra įvykęs.

4.2. Skunde nurodomi motyvai tik pagrindžia faktą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ manė/mano paslaugą suteikusi, vadinasi, ir prievolė išrašyti sąskaitą faktūrą atsirado ir galioja. Be to, kaip kreditinės sąskaitos išrašymo priežastis nurodomas ginčas tarp sutarties šalių, o ne paslaugos apimties, kainos pasikeitimo, paslaugos atsisakymo ir pan.

4.3. Nors skunde nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepripažįstant paslaugų suteikimo fakto, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo priversta PVM sąskaitas faktūras kredituoti kreditinėmis sąskaitomis, toks argumentas nėra teisiškai pagrįstas, kadangi jis ne tik prieštarauja PVM įstatymo 83 straipsnio nuostatoms, kurios reglamentuoja klausimus dėl kreditinių dokumentų išrašymo, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“, išrašant kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą ir taip panaikinant pirminę PVM sąskaitą – faktūrą, atlikta ūkinė operacija buhalterinėje apskaitoje liko neįforminta buhalterinės apskaitos dokumentu. VMI manymu, V. P., norėdamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesumokėtų priklausančio PVM anksčiau nei gautų apmokėjimą pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tarpininkavimo paslaugas, sąmoningai šias išrašytas PVM sąskaitas faktūras kreditavo kreditinėmis PVM sąskaitomis – faktūromis, nors to pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus negalėjo daryti. Nustačius, kad įvykusi ūkinė operacija neįforminta buhalterinės apskaitos dokumentu, VMI priimtame nutarime pagrįstai konstatuotas BA įstatymo 12 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

4.4. Skundo argumentai, susiję su kita nagrinėjama civiline byla, VMI vertinimu, yra nepagrįsti, kadangi skunde nurodoma teorinė galimybė, kad teismui pripažinus, jog paslaugos nebuvo suteiktos, atsirastų teisinis pagrindas pagal PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalį išrašyti kreditinę sąskaitą – faktūrą. V. P. administracinėn atsakomybėn patrauktas dėl to, kad kreditinę sąskaitą – faktūrą išrašė esat ginčui tarp sutarties šalių, kuris pats savaime nėra teisinis pagrindas kreditinei sąskaitai – faktūrai išrašyti.

4.5. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad V. P. 2020 m. sausio 30 d. išrašė ir dar vieną (2020 m. sausio 31 d.) kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą, kuria panaikino 2020 m. sausio 17 d. PVM sąskaitą – faktūrą, t. y. atkartojo pažeidimą, todėl jo argumentas dėl pažeidimo ištaisymo yra klaidingas. Pažymima, kad tokiais veiksmais, kai po paslaugų suteikimo išrašytos sąskaitos faktūros asmuo išvengė 13 440 eurų mokėtino PVM (nesant teisinio pagrindo pagal PVM įstatymo 83 straipsnį), negali būti laikoma mažareikšme veika. VMI vertinimu, kredituodamas sąskaitas faktūras, kol vyksta ginčas tarp šalių, asmuo pasirinko jam finansiškai palankesnį laiką deklaruoti ir mokėti PVM, t. y. bandė atidėti mokesčių mokėjimą iki kol bus išspręstas tarp šalių kilęs ginčas.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas

5. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, įvertinęs skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, kad VMI priimtas nutarimas ir teismo nutartis yra teisėti, pagrįsti ir juos keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo.

6. Nagrinėjamu atveju V. P. buvo pripažintas kaltu už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 205 straipsnio 1 dalyje padarymą. Administracinė atsakomybė pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį kyla už buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Buhalterinės apskaitos tvarką Lietuvos Respublikoje nustato BA įstatymas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Nagrinėjamai bylai aktualaus PVM įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje yra nurodoma, jog PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Pagal PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalį prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita – faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Vadovaujantis PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinamos, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėtų aplinkybių pasikeitimai, privalo išrašyti asmuo, kuris išrašė pradinį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą. Šalių susitarimu minėtų aplinkybių pasikeitimas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas.

7. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. birželio 11 d. buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis (b. l. 15). Šios sutarties pagrindu UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. gruodžio 19 d. išrašė PVM sąskaitą – faktūrą serija (duomenys neskelbtini) (b. l. 17). Vėliau, t. y. 2019 m. gruodžio 31 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė PVM sąskaitą – faktūrą serija (duomenys neskelbtini). VMI 2020 m. gegužės 14 d. nutarime konstatuota, jog, nesant kito apskaitos dokumento, ūkinė operacija liko neapskaityta buhalterinės apskaitos dokumentu, tokiu būdu padarant BA 12 straipsnio 1 dalies pažeidimas, o kartu ir ANK 205 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Pirmosios instancijos teismas netenkino skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo. Apeliaciniame skunde yra nesutinkama su skundžiamais procesiniais sprendimas, įrodinėjama V. P. nepadarius ANK 205 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo, tačiau tokia apelianto pozicija laikytina kaip nepagrįsta.

8. Apeliaciniame skunde pirmiausia nurodoma, kad ankstesnėje pastraipoje aprašytų veiksmų padarymą nulėmė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirinkta pozicija nepripažinti paslaugų suteikimą pagal 2019 m. birželio 11 d. sudarytą tarpininkavimo sutartį. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenų matyti, kad dėl šio klausimo iš tiesų yra kilęs teisinis ginčas, kuris sprendžiamas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3755-603/2020. Šioje civilinėje byloje ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. birželio 11 d. tarpininkavimo sutarties pagrindu iš atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ siekia prisiteisti mokėtiną atlygį – 64 000 eurų + 21 procento dydžio PVM – 13 440 eurų, t. y. iš viso 77 440 eurų. Atsakovė minėtoje civilinėje byloje ginčija 2019 m. birželio 11 d. tarpininkavimo sutarties sudarymą ir prašo ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant atsispindinčių skirtingų UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pozicijų, 2019 m. birželio 11 d. tarpininkavimo sutartis nėra nuginčyta ar kitaip paneigta teismine tvarka. Taigi šios administracinio nusižengimo bylos kontekste minėta sutartis laikytina galiojančia. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek iš parodymų teisme (b. l. 58-61), tiek iš visos bylos medžiagos aiškiai matyti, kad V. P. laikosi pozicijos, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ tinkamai įgyvendino 2019 m. birželio 11 d. tarpininkavimo sutartį. Vadinasi, yra pripažįstama, kad buvo atlikti konkretūs veiksmai, kurie laikytini tarpininkavimo paslaugų suteikimu. Pagal PVM įstatymo 79 straipsnio 2 dalį PVM sąskaita – faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Tokia įstatymo nuostata skunde, viena vertus, yra neteisingai interpretuojama (priešingai nei teigiama skunde, pareiga išrašyti PVM sąskaitą – faktūrą nėra susiejama su kitos sandorio šalies pozicija dėl sutarties įvykdymo apimties bei pozicija dėl atsiskaitymo). Kita vertus, tokia įstatymo nuostata rodo, kad atlikus veiksmus, kuriuos net ir pats V. P. laiko paslaugų suteikimu pagal 2019 m. birželio 11 d., išrašant PVM sąskaitą – faktūrą turėjo būti užfiksuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje. Iš pradžių, t. y. išrašius 2019 m. gruodžio 19 d. PVM sąskaitą – faktūrą serija (duomenys neskelbtini) (b. l. 17), tai ir buvo padaryta, tačiau vėliau ši sąskaita faktūra be teisinio pagrindo (nagrinėjamoje byloje aptartas civilinis ginčas nėra laikytinas PVM įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta aplinkybe) išrašant naują dokumentą – 2019 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą – faktūrą (duomenys neskelbtini) – buvo anuliuota. Taip UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje nebeliko dokumento, atspindinčio suteiktas tarpininkavimo paslaugas, kurių suteikimą, kaip minėta, pripažįsta pats V. P.. Tokiu būdu buvo pažeista BA įstatymo 12 straipsnio 1 dalis. Kadangi už apskaitos organizavimą pagal BA įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas (BA įstatymo 21 straipsnio 1 dalis), o šiuo atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi yra būtent V. P., jis buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį.

9. Aplinkybė dėl anksčiau nurodytos civilinio proceso tvarka nagrinėjamos bylos skunde naudojama kaip argumentas įrodinėjant negalimumą taikyti administracinę atsakomybę tuo aspektu, jog, kaip tvirtina apeliantas, jei nagrinėjant civilinę bylą vis tik būtų pripažinta, kad tarpininkavimo paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos, taip būtų pateisintas kreditinės sąskaitos faktūros išrašymas, nors V. P. taip ir liktų nubaustas pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį. Pasisakant dėl tokio argumento, pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas išsako tik prielaidą ir svarsto teisinio pagrindo kreditinės sąskaitos – faktūros išrašymui atsiradimą. Šiuo aspektu sutiktina su VMI atsiliepime nurodytu teiginiu, kad V. P. administracinė atsakomybė pritaikyta dėl to, jog pastarasis kreditinę sąskaitą – faktūrą išrašė esant ginčui tarp sutarties šalių, kuris pats savaime nėra teisinis pagrindas kreditinei sąskaitai – faktūrai išrašyti. Kita vertus, įstatymu (ANK XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka) yra įtvirtinta galimybė atnaujinti administracinio nusižengimo bylą ANK 658 straipsnyje numatytais pagrindais.

10. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde yra nesutinkama ne tik su procesinių sprendimų esme, bet, kalbant konkrečiai apie teismo nutartį, atskirai ginčijami tam tikri teismo išdėstyti argumentai. Antai, apeliantas įrodinėja, kad V. P. negalėjo būti baudžiamas vien dėl to, kad neįvardijo buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų ir jų straipsnių, be to, kritiškai vertinamos teismo pasirinktos formuluotės, apibūdinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tokie skundo argumentai iš esmės plačiau neanalizuotini, kadangi tokie teismo teiginiai nebuvo esminiai sprendžiant V. P. kaltės klausimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas akcentavo ne įstatymų nežinojimą, o atsainų, nepakankamai rūpestingą V. P. požiūrį tvarkant buhalterinę apskaitą ir tokią išvadą padarė, įvertinęs būtent paties V. P. parodymus, duotus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nors skundžiamoje nutartyje išdėstytos teismo išvados ir nėra palankios V. P., tačiau jos nelaikytinos nei neetiškomis, nei klaidingomis.

11. Atmestini apeliacinio skundo teiginiai, kuriais akcentuojamas mažesnis nusižengimo pavojingumas. ANK 205 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra aprašytas formaliąja sudėtimi. Tai reiškia, kad vien tik padarytas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas yra pakankamas pagrindas pripažinti atsakingą asmenį kaltu pagal ANK 205 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu pasisakant dėl galimybės konstatuoti mažesnį padaryto nusižengimo pavojingumą, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ANK 12 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, VMI viršininkės 2019 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. VA-46 patvirtintus kriterijus, ANK 205 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas iš tiesų gali būti pripažįstamas mažiau pavojingu. Siekiant padarytą nusižengimą pripažinti mažiau pavojingu, pagal minėtą įsakymą visų pirma taikytini šie bendrieji kriterijai: a) administracinį nusižengimą padaręs asmuo prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo jį išaiškinti; b) nenustatyta ANK 36 straipsnyje nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo atveju, kai padarytas ANK 205 straipsnio 1 dalyje numatytas nusižengimas, taikomas ir papildomas kriterijus – administracinį nusižengimą padaręs asmuo per 2 darbo dienas nuo nusižengimo nustatymo dienos pašalina nustatytus pažeidimus. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors VMI 2020 m. gegužės 14 d. nutarime kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra nurodyta, kad V. P. prisipažino padaręs administracinį nusižengimą arba jį padėjo išaiškinti, tačiau iš teisminio proceso nagrinėjant skundą aiškiai matyti, kad V. P. kategoriškai neigė įvykdęs nusižengimą ir nesigailėjo (b. l. 58-61, taip pat teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 14 min. ir nuo 25 min.). Pateiktame apeliaciniame skunde taip pat yra ginčijama V. P. kaltė. Atsižvelgiant į tai, kad skundas paduotas V. P. interesais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pašalinti iš nutarimo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Visgi vertinant tai, kad V. P. kategoriškai nesutinka padaręs jam inkriminuotą administracinį nusižengimą bei dėl savo neteisėto elgesio nesigaili, VMI viršininkės 2019 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. VA-46 patvirtinti kriterijai negali būti laikomi įgyvendintais, dėl ko nagrinėjamu atveju jau vien dėl šios priežasties nėra pagrindo V. P. padarytą nusižengimą pripažinti mažiau pavojingu.

12. Galiausiai apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl skundo argumentų, susijusių su paskirta nuobauda. Už ANK 205 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo padarymą asmeniui gali būti skiriamas įspėjimas arba nuo 40 iki 140 eurų dydžio bauda. Apeliaciniame skunde remiamasi ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatomis ir prašoma administracinės nuobaudos nagrinėjamu atveju apskritai neskirti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. birželio 4 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-28-303/2020 yra išaiškinusi, kad administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje įtvirtintos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje nustatytos nuobaudos arba ją švelninant. Tai, kad nuobauda asmeniui, kuriam ji paskirta, sukels tam tikrų nepatogumų, savaime nėra išskirtinė aplinkybė, sudaranti pagrindą jos neskirti ar ją žymiai švelninti. Nagrinėjamu atveju V. P. paskirta švelnesnioji sankcijoje numatyta nuobauda – įspėjimas. V. P. vadovaujamam juridiniam asmeniui galimai kilsiantys sunkumai dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose nėra ta aplinkybė, kuri pateisintų ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl V. P. teisinė padėtis turėtų būti švelninama dar labiau, todėl konstatuoja nesant pagrindo šioje byloje taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

V. P. (V. P.) atstovo advokato Aivaro Alimo skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė