Baudžiamoji byla Nr. 2K-467/2011
(Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01969-2008-8)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.25.4.5; 2.1.7.4; (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Valerijaus Čiučiulkos, pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be bausmės vykdymo atidėjimą prižiūrinčios institucijos žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, A. K. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise uždraudžiant jam vairuoti transporto priemonę vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui.
Nukentėjusiajai L. F. iš UAB DK „PZU Lietuva“ priteista 8115,54 Lt turtinės žalos ir 1 726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš A. K. - 28 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt advokato išlaidoms atlyginti.
Nukentėjusiajai S. S. iš UAB DK „PZU Lietuva“ priteista 1 726,40 Lt, o iš A. K. 18 273,60 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat iš A. K.1000 Lt advokato išlaidoms atlyginti.
Taip pat skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartis, kuria nuteistojo A. K. ir nukentėjusiųjų L. F. bei S. S. apeliaciniai skundai atmesti. Iš Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinta aplinkybė dėl A. K. paskirtos pataisos įstaigos rūšies nustatymo. Iš A. K. po 500 Lt priteista nukentėjusiųjų L. F. ir S. S. advokatės paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą,
n u s t a t ė :
A. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 4 d., apie 20.25 val., Vilniuje, Grigiškėse, vairuodamas automobilį „Toyota Celica“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas Lentvario gatve nuo Žaliosios gatvės Lentvario–Kranto–Vijoklių gatvių sankryžos link, pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktų reikalavimus, t. y. artėdamas prie Lentvario–Kranto–Vijoklių gatvių sankryžos nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, viršydamas leistiną 40 km/h greitį, važiavo apie 60–70 km/h greičiu, dėl to atsiradus kliūčiai, t. y. prieš pat minėtą sankryžą į Lentvario gatvės važiuojamąją dalį įžengus pėsčiajam A. F., kuris šią kirto jo važiavimo krypties atžvilgiu iš kairės į dešinę pusę, nesustabdė vairuojamo automobilio, kad išvengtų pėsčiojo partrenkimo, nors tokią galimybę turėjo, ir partrenkė pėsčiąjį A. F., kuris buvo nublokštas ant Lentvario gatvės priešingos krypties eismo juosta nuo kelio Vilnius–Kaunas Lentvario–Kranto–Vijoklių gatvių sankryžos link važiavusio automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojamo P. O.; nuo patirtų sužalojimų visumos A. F. eismo įvykio vietoje mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė A. K. padarytus Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimus, priežastinį ryšį tarp šių pažeidimų ir atsiradusių padarinių bei kaltę dėl eismo įvykio, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatorius neigia savo kaltę dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, teigia, kad jo veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, teismo išvados dėl kaltės nepagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, išnagrinėtais teisme (BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas), nuosprendis neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimas), o apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, tiek kiek buvo prašoma, viršijo apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, nustatydamas naujas faktines aplinkybes ir suvaržydamas nuteistojo teisę į gynybą (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas).
Skunde nurodoma, kad BK 281 straipsnio 5 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl veikos objektyvieji požymiai atskleidžiami per konkrečių Kelių eismo taisyklių turinį. Atsižvelgiant į tai, aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodomi konkretūs teisės aktų reikalavimai, kuriuos kaltininkas pažeidė, tačiau pirmosios instancijos teismas tik pažodžiui perrašė kaltinamąjį aktą, nurodė, kad A. K. pažeidė KET 9, 133, 134 punktų reikalavimus, nors vėliau nuosprendyje pripažino, jog KET 9 punkto pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai ir turi būti iš kaltinimo pašalintas. Kasatoriaus manymu, taip ir liko neaišku, ką nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y. kokie tiksliai KET pažeidimai buvo padaryti.
Kasatorius pažymi, kad kiekvienas KET punkto pažeidimas, kurį nustato teismas, turi būti įrodytas objektyviais, nedviprasmiškais įrodymais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. pažeidė KET 133 punkto reikalavimus ir įvykio metu viršijo leistiną toje vietoje 40km/h greitį, važiavo apie 60-70 km/h greičiu, nepagrįsta jokiais įrodymais. Tokia išvada padaryta remiantis vien ikiteisminio tyrimo metu A. K. duotais parodymais, tačiau šie nebuvo ištirti teismo posėdžio metu, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo jais remtis kaip įrodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, kasatorius pažymi, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. važiavo 60-70 km/h greičiu, nes specialisto išvadoje nurodyta, jog automobilio „Toyota Celina“ greičio prieš pat eismo įvykį tiksliai apskaičiuoti negalima.
Nuteistojo manymu, ikiteisminio tyrimo metu jį apklausus kaip liudytoją, buvo pažeistos jo teisės į gynybą ir Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, nurodanti, kad negalima versti asmenį duoti parodymų prieš save. Savo teiginį kasatorius motyvuoja tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo prokuroro nutarimo apklausti A. K. kaip specialųjį liudytoją, tačiau jis du kartus buvo apklausiamas kaip liudytojas apie jo galimai padarytą veiką. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus dėl pėsčiojo nubloškimo 20 metrų atstumu, nes specialisto išvadoje to nenurodyta. Teismas privalo palyginti duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių, atlikti jų analizę bei įvertinti byloje surinktų įrodymų visumą ir tik tuomet padaryti išvadas, tačiau, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pėsčiasis A. F. negalėjo bėgti, grindė ne įrodymų visetu, o tik jų dalimi, visiškai neanalizavo ir nevertino iš skirtingų šaltinių gautų duomenų patikimumo, neatliko jų analizės, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis būtų sirgęs liga, kuri apribotų jo judėjimo galimybes. Nei jo žmona, nei duktė negalėjo įvardyti tikslios ligos, nepateikė jokių medicininių dokumentų, be to, specialisto išvadoje atlikus lavono tyrimą, aprašant jį, nebuvo užfiksuota jokios žaizdos, o apklausta specialistė paaiškino, kad jei būtų buvęs tvarstis ar žaizda, jie būtų aprašyti išvadoje. Šių ekspertės parodymų ir specialisto išvados nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas nevertino, neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiosios L. F. parodymų ir specialisto išvados bei ekspertės parodymų. Kasatoriaus teigimu, teismai nenagrinėjo, ar pats nukentėjusysis nepažeidė KET reikalavimų, nevertino ir nepaneigė gynybos argumentų, kad būtent pėsčiasis nesilaikė KET 49, 51, 55.4 punktų reikalavimų, kurių pažeidimas tiesioginių priežastiniu ryšiu buvo susijęs su kilusiais padariniais, neanalizavo šių pėsčiojo padarytų pažeidimų būtinosios padarinių kilimo sąlygos aspektu.
Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, ar vairuotojas turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes, t. y. kad į kelio važiuojamąją dalį įžengė pėsčiasis A. F., teismas netyrė, kada A. K. pamatė (turėjo ar galėjo pamatyti) pėsčiąjį ir koks tuo metu buvo atstumas iki jo, nors ši aplinkybė yra esminė sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimą. Be to, byloje nebuvo atliktas eksperimentas matomumui nustatyti. Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra duomenų, jog A. K. matomumą ribojo transporto priemonė, buvusi ties gatvių sankryža, nes tie liudytojai, kurie nepatvirtino, kad matė tokį automobilį, į įvykio vietą atėjo tik po eismo įvykio, tuo tarpu kitų liudytojų parodymų, kurie nurodė, kad toje vietoje stovėjo automobilis, teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento pasisakė tik deklaratyviai, nemotyvavo, kuo remiantis atmeta liudytojų K. K., A. A. ir M. K. parodymus, kuriuose teigiama, kad tokį automobilį jie matė. Taip buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, įrodymai vertinti atskirai vienas nuo kito, suabsoliutinant kaltinančius parodymus ir neanalizuojant teisinančių.
Kasatoriaus manymu, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neturi lemiamos reikšmės tai, ar pėsčiasis kelią kirto tiksliai per perėją, ar šiek tiek už jos ribų, nes tuo atveju, jeigu pėsčiasis kelią kirto būdamas šiek tiek prieš ar už pėsčiųjų perėjos ribų, automobilio vairuotojas, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, privalėjo sumažinti greitį. Pasak nuteistojo, bylos aplinkybės patvirtina, kad įvykis kilo dėl pėsčiojo A. F. padarytų KET pažeidimų, kai šis, būdamas neblaivus, tamsiu paros metu, esant prastam matomumui, neįsitikinęs saugumu, neįvertinęs atstumo iki artėjančios transporto priemonės ir jos greičio, įžengė į A. K. važiavimo krypties eismo juostą iš už prieš Lentvario–Vijoklių–Kranto gatvių sankryžą kasatoriaus važiavimo kryptimi kairėje pusėje stovinčio automobilio, nors kitoje sankryžos pusėje buvo pėsčiųjų perėja, taip sudarydamas sunkiai pastebimą ir neišvengiamą kliūtį bei atimdamas galimybę išvengti eismo įvykio.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas viršijo apeliacinio skundo ribas, nepagrįstai ir neteisėtai praplėtė kaltinimo ribas ir suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje nurodė, kad A. K. pažeidė KET 37 punkto reikalavimus, nors pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeisti tik KET 133 ir 134 punktai. Apeliacinės instancijos teismas viršijo apeliacinio skundo ribas ir nustatė kitus esminius bylos duomenis, t. y. pėsčiojo partrenkimo vietą, nutarties aprašomojoje dalyje nurodydamas, jog „byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusysis A. F. buvo partrenktas eidamas per pėsčiųjų perėją“, „byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis A. F. buvo partrenktas ne pėsčiųjų perėjoje ar už jos ribų“, nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pėsčiasis per gatvės važiuojamąją dalį ėjo ne per pėsčiųjų perėją, o kitoje Lentvario–Vijoklių–Kranto gatvių sankryžos pusėje, kur nėra pėsčiųjų perėjos. Taip, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nustatė naujas faktines aplinkybes, viršijo bylos nagrinėjimo teisme ribas ir pažeidė BPK 255 bei 320 straipsnių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas inkriminavo dar vieną aplinkybę - KET 37 punkto pažeidimą, dėl kurio kasatorius nebuvo kaltinamas ir nebuvo nuteistas pirmosios instancijos teismo. Vadinasi, nuo tokių kaltinimų jis negalėjo gintis ir teismui pateikti savo argumentų. Tokie teismo veiksmai yra esminis baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimas, suvaržęs nuteistojo teisę į gynybą ir sutrukdęs teismui priimti teisingą sprendimą.
Atsiliepimu į nuteistojo A. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad nuteistojo kasacinis skundas nepagrįstas, nes iš bylos duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes, teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Prokuroras nurodo, kad byla išnagrinėta nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies bei 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad jo veiksmuose nebuvo BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes jis neturėjo galimybės išvengti susidūrimo su nukentėjusiuoju. Prokuroras pažymi, kad A. K. padaryta veika priežastiniu ryšiu sietina su eismo įvykiu bei jo metu kilusiais padariniais tuo atveju, jei analogiškoje situacijoje jam laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad A. K. eismo įvykio metu viršijo maksimalų toje kelio dalyje leistiną greitį (40 km/h), tą patvirtina liudytojo P. O. parodymai, liudytojo Z.J. nurodytos bei ekspertų tyrimais nustatytos pėsčiojo nutrenkimo aplinkybės, be to, pats A. K. neneigė viršijęs greitį, tačiau skirtingų apklausų metu nurodė skirtingus greičius. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad specialistė tiek išvadoje tiek apklausos metu patvirtino, kad važiuojant, 40 km/h greičiu, būtų buvusi galimybė išvengti pėsčiojo partrenkimo, tiek tuo atveju, kai pėsčiasis važiuojamąją dalį kirto eidamas ramiai tiek greitu tempu. Be to, byloje esančiais nukentėjusiųjų L. F., S. S. bei liudytojų Z. J., K. K. parodymais nustatyta, kad pėsčiasis A. F. turėjo judėjimo sutrikimų, todėl negalėjo greitai vaikščioti. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad A. K., jei būtų laikęsis KET 133, 134 punktų reikalavimų ir būtų ėmęsis visų atsargumo priemonių, būtų išvengęs pėsčiojo partrenkimo. Prokuroras teigia, kad kasatorius nepagrįstai nurodo, jog byloje nebuvo vertinti pėsčiojo A. F. veiksmai eismo įvykio metu. Pirmosios instancijos teismas vertino visas eismo įvykio aplinkybes, byloje nėra duomenų, kad A. F., pažeisdamas KET reikalavimus ar kitokiais neteisėtais veiksmais, prisidėjo prie eismo įvykio ar jo metu kilusių padarinių atsiradimo.
Prokuroras nesutinka su kasatoriaus skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus apeliantų skundų argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl remiasi įrodymais, patikimai patvirtinančiais pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta dėl A. K. kaltės pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Tai, kad kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, dar nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.
Prokuroro manymu, kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas pasunkino jo padėtį atmesdamas skundą, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui. Taip pat atmestini kasatoriaus teiginiai apie jo teisių suvaržymus ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, nes iš pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad A. K. buvo užtikrintos teisės dalyvauti procese bei naudotis BPK 22 straipsnyje numatytomis teisėmis.
Nuteistojo A. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų
Kasatorius savo poziciją dėl neteisingo nuteisimo bei veikos kvalifikavimo iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. įrodymai buvo įvertinti netinkamai, neišsamiai ištyrus bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija nurodo, kad toks skundo argumentas yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Įrodymų vertinimo rezultatas yra išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug aplinkybių: įrodymų kiekis, jų rūšys, patikimumas ir pan. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis ir BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šio straipsnio dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vidinį įsitikinimą rėmė jo ištirtų aplinkybių visuma, šis teismas ne tik tyrė ir vertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, apklausė kaltinamąjį, liudytojus, nukentėjusiuosius, bet apklausai iškvietė ir ekspertę, paaiškinusią padarytus nukentėjusiojo sužalojimų pobūdį bei mechanizmą, taip pat apklausė specialistę dėl paties eismo įvykio mechanizmo ir su tuo susijusių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išsamiai išanalizavo ir įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nurodė motyvus dėl įrodymų vertinimo.
Kasaciniame skunde keliamas klausimas, analogiškas apeliacinio skundo klausimui, dėl A. K. apklausos kaip liudytojo ikiteisminiame tyrime negalimumo ir prieštaravimo BPK reikalavimams bei tos apklausos metu gautų duomenų naudojimo ir vertinimo kaip įrodymo.
Iš bylos duomenų matyti, kad pirmą kartą A. K. buvo apklaustas kaip liudytojas 2008 m. rugsėjo 5 d. iš karto po įvykio. Apklausos metu jis nurodė, kad važiavimo greitis buvo 50-60 km/h. Antrą kartą kaip liudytojas A. K. buvo apklaustas 2008 m. lapkričio 27 d., šios apklausos metu jis nurodė, kad važiavo 60-70 km/h greičiu. 2009 m. spalio 29 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir jis iš karto buvo apklaustas kaip įtariamasis, apklausos metu jis atsisakė duoti parodymus. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad važiavo 50 km/h greičiu.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nustatyta, jog A. K. važiavo 60-70 km/h greičiu, ir nors specialisto išvadoje nurodyta, kad nė vieno iš automobilių greičio prieš įvykį tiksliai nustatyti negalima, tačiau teismas tokią išvadą dėl greičio viršijimo padarė remdamasis ne tik A. K. kaip liudytojo duotais parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis, kurie leidžia daryti išvadą, kad greitis toje kelio dalyje, kurioje įvyko eismo įvykis, neatitiko KET reikalavimų. Teismas rėmėsi liudytojo P. O. parodymais, kuriuose jis nurodo, kad automobilis gyvenvietės zonoje važiavo labai greitai, gal 120 km/h greičiu. Be to, teismas, atsižvelgdamas į nenuoseklius A. K. duotus parodymus įvairių apklausų metu, turėjo pagrindą juos vertinti kritiškai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu aplinkybių išnagrinėjimu. Specialisto išvada apie tikėtiną įvykio mechanizmą padaryta remiantis tiek nurodytu 60-70 km/h greičiu, tiek ir tyrėjo nurodytu 40 km/h greičiu. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra pagrįstas vien A. K. kaip liudytojo duotais parodymais. Ir nors nuosprendyje yra panaudoti duomenys, gauti iš jo kaip liudytojo apklausų, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju tai nebuvo esminis baudžiamojo proceso pažeidimas ir tai nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą, nes, ir be ginčytinų A. K. parodymų, jo kaltei pagrįsti byloje pakanka kitų įrodymų visumos.
Kasatorius nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog nukentėjusysis būtų sirgęs liga, kuri apribotų jo judėjimo galimybes. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas dėjo pastangas išsiaiškinti ir patikrinti šią informaciją. Siekdamas išsiaiškinti nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, teismas užklausė medicinos įstaigas apie A. F. gydimąsi ir jam nustatytą diagnozę. Byloje buvo gautas atsakymas iš Grigiškių sveikatos priežiūros centro apie tai, kad A. F. nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2007 m. gegužės 18 d. gydėsi šioje įstaigoje dėl dešinės kojos išorinio kulkšnies lūžimo. Be to, ne tik nukentėjusiosios, bet ir kiti liudytojai - K. K., Z. J., A. V. - parodė, kad A. F. sunkiai vaikščiojo, turėjo problemų dėl kojos. Taip pat pažymėtina, kad teisme ekspertė, apibūdindama automobilio „Toyota Celina“ apgadinimus, nurodė, jog šiuo atveju žmogus pagal esančius apgadinimus ir jų vietą negalėjo greitai judėti. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą ir motyvuotai bei pagrįstai pasisakė, kodėl kritiškai vertintina ir atmeta versiją apie tai, kad nukentėjusysis staigiai įbėgo į kelią.
Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus dėl pėsčiojo nubloškimo 20 metrų atstumu, nes specialisto išvadoje to nenurodyta. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šio skundo argumento, kuris yra tapatus apeliacinio skundo argumentui, aiškiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, kad tikrai specialisto išvadoje neįvardytas toks atstumas, tačiau, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė remdamasis ir liudytojų Z. J. bei P. O. parodymais. Taip pat svarbu tai, kaip pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas, kad esminės reikšmės veikos kvalifikavimui ši aplinkybė neturi, todėl šis nuosprendyje esantis nesutapimas nelaikytinas esminiu pažeidimu.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami apie nuteistojo A. K. kaltę, padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepaisė iš BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies kylančių reikalavimų.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų
Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo tiek, kiek buvo prašoma, viršijo apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas nustatydamas naujas faktines aplinkybes ir suvaržydamas nuteistojo teisę į gynybą, yra nepagrįsti ir atmestini.
Kasatoriaus teigimu, teismai nenagrinėjo, ar pats nukentėjusysis nepažeidė KET reikalavimų, nevertino ir nepaneigė gynybos argumentų, kad būtent pėsčiasis nesilaikė KET 49, 51, 55.4 punktų reikalavimų, kurių pažeidimas buvo susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, neanalizavo šių pėsčiojo padarytų pažeidimų būtinosios padarinių kilimo sąlygos aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo šį apeliacinio skundo argumentą ir motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog nukentėjusysis A. F. per pėsčiųjų perėją bėgo, ar ėjo ne per pėsčiųjų perėją, todėl jo veiksmai neturi tiesioginio priežastinio ryšio su kilusiais padariniais, t. y. eismo įvykiu, sukėlusiu jo mirtį, nes byloje nėra nustatyta, kad jis būtų pažeidęs kokius nors KET reikalavimus. Be to, kasatorius neteisus, kad teismai visiškai to nevertino ir nepasisakė, nes pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors pėsčiasis gatvės važiuojamąją dalį kirto ne per pačią perėją, tačiau vairuotojas yra įpareigotas pasirinkti greitį atsižvelgiant į važiavimo sąlygas, kad galėtų laiku stabdyti transporto priemonę, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas oras bei matomumas. Teismas nurodė, kad eismo įvykis kilo ne dėl to, kad pėsčiasis ėjo ne per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, o dėl asmens, vairavusio automobilį, neapgalvotų veiksmų. Tokios teismų išvados paneigia kasatoriaus teiginius, kad nebuvo vertinama tai, ar nukentėjusysis padarė KET pažeidimus, kurie buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykiu.
Taip pat nepagrįstai kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai pasisakė dėl jo skundo argumento, kuriame teigiama, kad eismo įvykio metu buvo objektyviai apribotas jo matomumas dėl šalikelėje stovėjusio automobilio. Kasatorius neteisus, kad teismas nemotyvavo, kuo remiantis atmeta liudytojų K. K., A. A. ir M. K. parodymus, kuriuose teigiama, kad tokį automobilį jie matė. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas analizavo šį argumentą, vertino bylos duomenis, susijusius su tokia aplinkybe, ir pasisakė, kad ši nuteistojo nurodyta aplinkybė yra nepatvirtinta jokiais bylos duomenimis, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. apie tai nepasakė, šią aplinkybę nurodė tik teisme, o tiesiogiai įvykyje dalyvavęs liudytojas P. O. parodė, kad už perėjos ties gatvių sankryža eismo įvykio metu jokių kitų stovinčių automobilių nebuvo. Be to, kaip nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, tikimybė apie kairėje kelio pusėje stovėjusį automobilį nesumažina vairuotojo pareigos būti atidžiam artėjant prie pėsčiųjų perėjos zonos.
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas išplėtė skundo ribas ir jam inkriminavo dar vieną aplinkybę, t. y. KET 37 punkto pažeidimą, dėl kurio kasatorius nebuvo kaltinamas ir nebuvo nuteistas pirmosios instancijos teismo, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinės instancijos teismo nutartį, neturi pagrindo sutikti su tokiu teiginiu, nes iš nutarties turinio matyti, kad teismas KET 37 punkto reikalavimus aiškino kaip vairuotojo pareigą, papildančią KET 134, 133 punktuose esančias pareigas kelyje, o tokį aiškinimą teismas panaudojo nutarties motyvuose, tačiau nustatytų faktinių bylos aplinkybių nekeitė, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatė ir neinkriminavo naujo KET pažeidimo. Tai patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. K. nevykdė būtent KET 133, 134 punktų reikalavimų, nors būdamas vairuotoju privalėjo ir esamoje situacijoje galėjo juos vykdyti ir taip išvengti kilusių padarinių. KET 37 punkto paminėjimas apeliacinės instancijos teismo nutartyje ir pasinaudojimas juo kaip papildančiu nutarties motyvus nereiškia naujos aplinkybės inkriminavimo, taip pat ir apeliacinio skundo ribų išplėtimo, todėl tai nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bylos duomenis, atsakė į visus esminius skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei išvadų pagrįstumą patikrino nepažeisdamas bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų ir A. K. procesinių teisių nepažeidė.
Teismų sprendimuose išdėstytos motyvuotos ir pagrįstos išvados, kodėl iškeltos versijos, kad eismo įvykis kilo dėl nukentėjusiojo KET pažeidimų atmetamos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes priežastinis ryšys dėl eismo įvykio konstatuotas teisingai, A. K. kaltė pagrįsta bylos įrodymų visuma, esminių BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo A. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Valerijus Čiučiulka
Armanas Abramavičius
