T. J. pagal BK 156 str. 2 d., 156 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-462/2011

(Proceso Nr. 1-65-2-00067-2008-7)

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.9.(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. J. kasacinį skundą, T. J. baudžiamojoje byloje dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nuosprendžio.

Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu T. J. nuteisė pagal BK 156 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaudamasis BK 75 straipsniu, teismas laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. T. J. įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusiosios G. J.. Nukentėjusiosios G. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nuosprendžiu panaikintas Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: T. J. išteisintas pagal BK 156 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. T. J. panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nukentėjusiosios G. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti,

nustatė:

T. J. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas pagal BK 156 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009 m. vasario 24 d., apie 16.30 val., Kauno r., Garliavos sen., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kauno rajono apylinkės teismo teisėjos I. Sabaitienės 2009 m. sausio 19 d. priimtą nutartį – iki teismo sprendimo priėmimo uždrausti atsakovui T. J. bendrauti su nepilnamečiais vaikais M. J., gimusiu 2000 m. balandžio 15 d., ir A. J., gimusiu 2007 m. kovo 12 d., uždraudžiant išsivežti vaikus iš namų ar mokymosi įstaigų bei lankytis ieškovės G. J. gyvenamojoje vietoje Kauno r., (duomenys neskelbtini)., įsiveržė į G. J. namus, esančius Kauno r., Garliavos sen., (duomenys neskelbtini), ir pagrobė savo mažametį sūnų M. J..

Apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį: T. J. pagal BK 156 straipsnio 2 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai ištyrė įvykio aplinkybes, nepašalino prieštaravimų tarp kaltinančių ir teisinančių įrodymų, nemotyvuotai atmetė vienus ir priėmė kitus įrodymus bei netinkamai juos vertino, taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus bei prasmę ir padarė klaidingą išvadą, kad T. J. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 156 straipsnio 2 dalyje, požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių, jog mažametį M. J. pasiėmė T. J. sesuo R. Š., be to, nepaneigtas ir tas faktas, kad G. J. sutiko, jog M. J. važiuotų su savo teta R. Š.. Teismo nuomone, byloje nėra neginčijamų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog T. J. pagrobė savo mažametį sūnų.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji G. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas prielaidomis ir abejotinais įrodymais. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik liudytojos R. Š., kuri yra T. J. sesuo ir suinteresuota bylos baigtimi, bei paties T. J. parodymais. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad R. Š. ir T. J. parodymai prieštaravo vieni kitiems dėl vaiko pasiėmimo ir įėjimo į namą faktų. Tuo tarpu kasatorė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jos parodymai buvo nuoseklūs bei sutapo su T. J. duotais parodymais, neprieštaravo ir mažamečio parodymams. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą, nesivadovavo nukentėjusiosios duotais parodymais, iškraipė ir savaip interpretavo mažamečio M. J. parodymus. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nemotyvuotas, nepagrįstas, nėra pateikta išvadų dėl T. J. nekaltumo. Kauno apygardos teismas visiškai nevertino Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje. Pagal šią nutartį T. J. buvo uždrausta bendrauti su nepilnamečiais vaikais M. J. ir A. J., išsivežti juos iš namų ar mokymosi įstaigų bei lankytis G. J. gyvenamojoje vietoje Kauno r., (duomenys neskelbtini), siekiant apsaugoti G. J. ir jos vaikų teisėtus interesus. Civiline nutartimi nustatyta, kad M. J. teisėtai gyveno su G. J.. BK 156 straipsnis draudžia bet kokias veikas, kuriomis kėsinamasi į įstatymų garantuotas vaiko, jo tėvų ar globėjų (įstaigų) teises ir teisėtus interesus. Pagal civilinę nutartį G. J. buvo vienintelis įstatyminis vaiko atstovas, turintis teisę ir pareigą įgyvendinti M. J. teises ir pareigas, todėl T. J., be jokio teisinio pagrindo savavališkai paimdamas M. J. iš namų ir perkeldamas savo nuožiūra į kitą vietą, akivaizdžiai pažeidė mažamečio vaiko ir kasatorės teisėtus interesus.

Pasak kasatorės, BK 156 straipsnyje numatyta pagrobimo sąvoka negali būti aiškinama siaurąją prasme vertinant tik vaiko grobimo faktą. Vaiko pagrobimu laikomi tyčiniai neteisėti veiksmai, padaryti apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu ar kitu būdu, susiję su mažamečio vaiko paėmimu kaltininko žinion iš asmens, kuriam teismo nutartimi patikėtas vaikas, ir perkėlimu į kitą vietą, turint tikslą jį laikyti savo nuožiūra toje vietoje. Skunde pažymima, kad įstatymo leidėjas nesieja veikos kvalifikavimo nei su tam tikrais tikslais, nei su vaiko pagrobimo pabaiga, nei su konkrečiais padariniais. Vaiko pagrobimas yra baigtas nuo jo paėmimo iš tėvų, su kuriuo yra paskirta vaiko laikinoji ar gyvenamoji vieta, globėjų ar vaikų įstaigos prieš jų valią ar be jų žinios, turint tikslą laikyti jį savo nuožiūra pasirinktoje vietoje. Baudžiamoji atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, kiek laiko, kokiomis aplinkybėmis vaikas paimtas ar laikomas kaltininko žinioje. Veikos kvalifikavimui nesvarbu ir tai, ar vaikas sutinka ar ne būti paimamas. Svarbu tai, kad vaikas paimamas ar laikomas kaltinamojo nuožiūra prieš vieno iš tėvų, kurio žinioje vaikas buvo, arba asmens, pas kurį teisėtai gyveno, valią ar be jų žinios. Kasatorė atkreipia dėmesį, jog ji niekada nebuvo išreiškusi tokios valios, kad T. J. ar kiti asmenys (pvz. R. Š.) pasiimtų M. J.. Toks faktas buvo nustatytas pirmosios instancijos teisme ir liko nepaneigtas apeliacinės instancijos teismo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dalis kasacinio skundo argumentų yra skirti apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo kritikai. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Tai reiškia, kad kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo gali tapti bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyku tik tuo atveju, kai kasatorius nesutikimą su kasacine tvarka apskųstame teismo sprendime įvertinus įrodymus padarytomis išvadomis pagrįstai sieja su įrodinėjimo procese padarytais esminiais BPK pažeidimais. Nagrinėjamoje byloje paduotame kasaciniame skunde kalbama apie keletą padarytų pažeidimų, tačiau tik paminint BPK 20 straipsnį ir konkrečiai bei argumentuotai nenurodant, kokios BPK 20 straipsnio nuostatos buvo pažeistos nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Abstraktūs teiginiai, kad apskųstame teismo nuosprendyje nepagrįstai remtasi vienais parodymais, kad darant išvadas nepagrįstai nesiremta kitais parodymais, ar kad tam tikri parodymai netinkamai vertinti, nėra pagrindas naikinti ar keisti kasacine tvarka apskųstų teismų sprendimų.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad mažametį M. J. iš namų išsivežė liudytoja R. Š., ir padarė išvadą, kad dėl šios priežasties T. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 156 straipsnio 2 dalyje, požymių. Taigi net ir darant išvadą, kad BK 156 straipsnio 2 dalies dispozicija kasaciniame skunde yra aiškinama teisingai, negali būti priimtas sprendimas kasacinį skundą tenkinti. Minėta, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka faktinės bylos aplinkybės iš naujo nenustatomos. Kasacinės instancijos teismas vadovaujasi žemesnės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė padarydamas esminius BPK pažeidimus, kartu tai reiškia, kad nėra ir pagrindo išvadai, jog BK 156 straipsnio 2 dalies taikymo klausimas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje spręstas neteisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiosios G. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Vytautas Piesliakas

Gintaras Goda