Baudžiamoji byla Nr. 2K–463/2008
Procesinio sprendimo kategorijos
2.1.2.9; 2.1.7.3; 2.3.2.2.8; 2.4.5.2.1;
1.2.25.4.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Benedikto Stakausko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendis pakeistas – E. P. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalies į 281 straipsnio 6 dalį ir paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria taikyta BK 75 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys ir E. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, taip pat panaikinta E. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. Š. iš E. P. priteista neturtinė žala sumažinta iki 80 000 Lt. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendžiu E. P. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, pritaikius BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. E. P. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. Iš E. P. ir UAB „Ergo Lietuva“ solidariai priteista nukentėjusiajai L. Š. 7900 Lt turtinei žalai atlyginti, iš E. P. priteista: L. Š. 98 273,60 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, nukentėjusiajam V. N. – 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
E. P. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, t. y. 2006 m. vasario 12 d., apie 4.00 val., Joniškio rajone, Stungių kaime, 780 m atstumu nuo sankryžos su pagrindiniu keliu Joniškis–Žagarė, vairuodamas automobilį „Audi Coupe“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, galiojusių iki 2006 m. spalio 4 d., 172, 64 punktų reikalavimus: neatsižvelgė į kelio sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti, dėl to nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio sankasos ir trenkėsi į elektros liniją laikančią gelžbetoninę atramą, ją numušė; eismo įvykio metu kartu važiavusi keleivė A. S. patyrė sužalojimus, nuo kurių mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis E. P. ir jo gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria E. P. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 281 straipsnio 5 dalies į 281 straipsnio 6 dalį ir panaikintas BK 75 straipsnio taikymas (laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas), taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nustatyta E. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Kasatorių manymu, dėl šių klausimų paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.
Nuteistasis ir jo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tą BK straipsnį ar jo dalį) ir padarė esminius BPK pažeidimus, nes suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintus rungimosi ir šalių lygybės principus, taip pat nuostatą, kad jokie įrodymai teismui neturi išankstinės galios, nesilaikė BPK 242 straipsnyje nustatytų tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme taisyklių.
Spręsdamas klausimą dėl E. P. girtumo eismo įvykio metu, apeliacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netyrė, rėmėsi liudytojų I. K., A. P., J. P., T. S., G. K., kurių pats neapklausė, parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, ir atmetė jų parodymus, duotus pirmosios instancijos teismo posėdyje, darydamas išvadą, kad pirmieji parodymai yra tikslesni ir teisingesni ir kad jie patvirtina aplinkybes, jog prieš įvykį E. P. kartu su visais gėrė degtinę, buvo neblaivus.
Kasatoriai nesutinka su tokia išvada ir šių įrodymų vertinimu, nes minėti, nesuinteresuoti bylos baigtimi, liudytojai teisme nurodė, kad juos apklaususi tyrėja savaip interpretavo parodymus, vėliau, nors ir buvo prašoma, jų nepatikslino. Kasaciniame skunde analizuojami liudytojų I. K., A. P., J. P., T. S., G. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ir teigiama, kad jie abejotini, nes iš jų neaišku, kokio girtumo E. P. buvo eismo įvykio metu – ar labai lengvai neblaivus (iki 0,4 prom. alkoholio kraujyje) ar lengvai neblaivus (virš 0,4 prom. alkoholio kraujyje). Kasatorių nuomone, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme šie liudytojai iš esmės nuosekliai patvirtina aplinkybę, kad E. P. buvo truputį išgėręs, tačiau jo girtumas balansavo ties leidžiama 0,4 promilių riba (t. y. teisine prasme jis buvo arba blaivus arba lengvai neblaivus). Kasatorių teigimu, turėtų būti remiamasi teisiamajame posėdyje duotais parodymais (BPK 242 straipsnis), jie yra pagrindiniai, nes prieš apklausą liudytojai (skirtingai nei ikiteisminio tyrimo metu) prisaikdinami (BPK 277 straipsnis), be to, proceso dalyviai jiems gali pateikti klausimų ir pan. Dėl išvardytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas, savo išvadas grįsdamas liudytojų I. K., A. P., J. P., I. S. ir G. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, padarė esminį BPK pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Kasatoriai prašo atkreipti dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl E. P. veikos kvalifikavimą (pagal BK 281 straipsnio 6 dalį) lemiančios aplinkybės – jo girtumo – grindė ir liudytojų E. V., L. S., kurių taip pat neapklausė, parodymais apie tai, kad E. P. buvo stipriai išgėręs (tai būtų sunkus girtumo laipsnis). Kasaciniame skunde analizuojamas minėtų liudytojų parodymų turinys, detalios aplinkybės (kas buvo geriama, kiek stikliukų buvo išgerta ir pan.) ir tuo remiantis parodymai kritikuojami, vertinami kaip neteisingi. Be to, kasatoriams kyla abejonių, kodėl teismai iš esmės nevertino nešališkų liudytojų – policijos pareigūnų V. K. ir R. A. parodymų, pagal kuriuos E. P. neatrodė girtas. Anksčiau minėtas apklausas ikiteisminio tyrimo metu atlikusi tyrėja (M. Š.) vienintelė nurodė, kad E. P. kalba buvo nerišli, tačiau, pasak kasatorių, ji galėjo klysti (nes prieš tai buvo įvykio vietoje), be to, daryti netiesioginę įtaką liudytojams ir, turėdama išankstinę nuomonę, iškreiptai užrašyti jų parodymus apklausų protokoluose. Liudytojos V. A. parodymai taip pat turėjo būti atmesti, nes ji painiojo E. P. su A. S., kuris buvo girtas.
Kasatoriai teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaida arba abejone, o visi prieštaravimai ir dviprasmybės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, todėl apygardos teismo pozicija, analizuojant liudytojų parodymus dėl E. P. girtumo, turėtų būti vertinama kritiškai. Nuteistojo ir jo gynėjo įsitikinimu, patikimesni yra liudytojų parodymai, pagal kuriuos E. P. buvo blaivus arba lengvai neblaivus.
Kitas esminis BPK pažeidimas, kasatorių nuomone, yra tai, kad teismas baudžiamajame procese perkėlė įrodinėjimo naštą kaltinamajam. Konstatuota ir atsižvelgta į tai, kad E. P. tyčia nepasitikrino blaivumo ir pasišalino iš įvykio vietos, taip siekdamas išvengti patikros, nors esą turėjęs imtis aktyvių veiksmų, kad būtų patikrintas jo blaivumas. Taigi teismas, spręsdamas iš nuteistojo veiksmų, tarsi preziumavo, kad jis buvo neblaivus.
Be to, perkvalifikuodamas E. P. veiką pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, teismas nepagrįstai taikė analogiją, kuri baudžiamajame procese negalima, klaidingai vadovavosi ATPK 126 straipsnio 4 dalimi, (teismo nuomone) nustatančia, kad neblaivumo patikros vengimas prilyginamas vidutiniam arba sunkiam girtumo laipsniui. ATPK 126 straipsnio 4 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už: 1) transporto priemonių vairavimą esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba 2) sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo (girtumo) laipsnis, 3) neblaivumo patikrinimo vengimą, 4) alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Kasatoriai nurodo, kad aprašytos visos keturios veikos yra skirtingos, už jų įvykdymą numatyta analogiška sankcija. Taigi nereiškia, kad neblaivumo patikros vengimas arba atsisakymas nuo jos prilyginamas neblaivumui, todėl ATPK norma neteisingai interpretuota. Antra – BK 281 straipsnyje nurodyta, kad pagal šio straipsnio 6 dalį atsako nusikalstamą veiką (eismo saugumo taisyklių pažeidimą, jei dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus) padaręs asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau tai negali būti prilyginama (ir įstatyme nenurodyta) neblaivumo patikros vengimui. Taigi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, nes jis grįstas prielaidomis ir tikimybe, remtasi teismo posėdyje netirtais liudytojų paaiškinimais, be to, taikyta analogija ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn asmuo, kai baudžiamajame įstatyme tai nenumatyta, bei padaryta BPK pažeidimų, lėmusių bylai reikšmingų aplinkybių nustatymą, netinkamą nusikalstamos veikos kvalifikavimą.
Atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras siūlo nuteistojo E. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu, nenagrinėtini, nes tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, įrodymų vertinimas yra teismo, o ne kaltininko prerogatyva.
Prokuroro nuomone, nenagrinėtinas kasatorių prašymas, susijęs su skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria panaikintas lengvinančios aplinkybės pripažinimas, panaikinimu, nes kasaciniame skunde dėl to apskritai nepateikta jokių argumentų.
Prokuroro nuomone, kasatorių teiginiai dėl BPK 242 straipsnyje įtvirtintų tiesioginio ir žodinio nagrinėjimo teisme taisyklių nesilaikymo atmestini, nes žodinis nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, o apeliacinės instancijos teismas, kitaip vertindamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė ir padarė teisingą išvadą, kad E. P. įvykdė BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikaltimą.
Apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tada, kai kyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės, tačiau šiuo atveju tokios situacijos nebuvo. Šie argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti faktais – žodinis nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, o sutrumpintas (šalims nepageidaujant platesnio tyrimo) – ir apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepime nurodoma, kad su kasatorių argumentais, jog neblaivumas byloje galėjo būti nustatinėjamas tik medicininiais tyrimais, neatitinka procese įtvirtintos įrodinėjimo sampratos (BPK 301 straipsnis). Pagal įrodymų leistinumo ir sąsajumo reikalavimus (BPK 20 straipsnis) visi įrodymai yra lygiaverčiai ir teismui priimtini, jeigu jie gauti teisėtais būdais ir patvirtina bent vieną aplinkybę (šiuo atveju apsvaigimą nuo alkoholio), turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Skundžiamame nuosprendyje kolegija, analizuodama ir vertindama įrodymus, aiškiai pasisakė, kuria jų dalimi grindžia savo sprendimą, o kuriuos atmeta; dėl tokio vertinimo išdėstė savo motyvus.
Taip pat nesutinkama su kasatorių teiginiais dėl neva nepagrįsto ir neleistino administracinės teisės analogijos taikymo. Prokuroro nuomone, pagal teisės doktriną bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką administracinė teisena, sprendžiant baudžiamųjų normų taikymo ar atribojimo nuo administracinių normų klausimą, turi prejudicinę galią. Teismams būtina įvertinti pastarųjų taikymo sąlygas, tvarką ir kt. Ginčijamame nuosprendyje apygardos teismas išvadą apie E. P. būseną įvykio metu grindė ne tik administracinėje teisenoje suformuota praktika, bet ir baudžiamajame procese taikomais tokiais pačiais privalomais reikalavimais – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 92/96 patvirtintomis transporto priemonių vairuotojų ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo būsenos nustatymo tvarkos nuostatomis.
Prokuroras daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimtas nepažeidžiant BPK normų reikalavimų, tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, o kasacinis skundas yra nepagrįstas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažinta, kad E. P. įvykdė BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas bylą tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis); iš naujo tirti bei vertinti įrodymus, nustatinėti faktines aplinkybes nėra šio teismo nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėtina ir nuteistojo E. P. bei jo gynėjo kasacinio skundo dalis, nesusijusi su esminiais BPK pažeidimais, t. y. kur detaliai analizuojamas liudytojų parodymų turinys, aiškinami įvykio fragmentai, nesutinkama su apskųstame nuosprendyje padarytu įrodymų vertinimu, pateikiant kasatoriams priimtiną faktinių aplinkybių nustatymo variantą. Kolegija, vertindama šioje byloje Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą, tikrina, ar buvo remtasi tirtais įrodymais, ar jų pateiktas vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatoriai ginčija apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl nuteistojo neblaivumo. Vienas iš argumentų yra tai, kad šis teismas rėmėsi liudytojų parodymais jų neapklausęs. Šis argumentas atmestinas.
Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas tirtų tuos įrodymus, kuriuos išsamiai ištyrė pirmosios instancijos teismas. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali (bet neprivalo) atlikti įrodymų tyrimą, ir tai daroma tais atvejais, kai to reikia – pavyzdžiui, pateikiami nauji įrodymai, papildomai apklausiami liudytojai, jei jų apklausos nebuvo pakankamai išsamios, tiriami byloje esantys įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes, tačiau pirmosios instancijos teismas šių įrodymų netyrė. Jokių aplinkybių, dėl kurių būtų reikėję atlikti pakartotines liudytojų apklausas, perskaityti jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kasatoriai nenurodė, o jų skunde pateikta nuoroda į BPK 242 straipsnio pažeidimą, kurį esą padarė Šiaulių apygardos (apeliacinės instancijos) teismas, iš tiesų yra nepagrįsta, nes šis teismas, kaip ir numato BPK normos, reglamentuojančios teisminio nagrinėjimo taisykles, rėmėsi bylą iš esmės nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tirtais įrodymais. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, apklausiant liudytojus I. K., A. P., J. P., T. S. ir G. K., pirmosios instancijos teismas, aktyviai dalyvaujant proceso dalyviams – kaltinamajam ir jo gynėjui, aiškinosi prieštaravimus, ikiteisminio tyrimo metu duotų šių liudytojų parodymų turinį ir jų pakeitimo priežastis, apie tai taip pat teisme apklausta tyrėja M. Š., atlikusi atitinkamus procesinius veiksmus (pirmines liudytojų apklausas ikiteisminio tyrimo metu). Visi kiti duomenys, susiję su E. P. neblaivumo (ar blaivumo) būsenos nustatymu, taip pat buvo tirti ir tikrinti. Taigi BPK 242 straipsnio nuostatų laikymosi prasme apeliacinės instancijos teismas pažeidimų nepadarė, faktines aplinkybes nustatė teisminio nagrinėjimo metu tirtų įrodymų pagrindu, tačiau kitaip juos įvertinęs, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas. Šalių rungimosi, lygių teisių principai, apie kurių pažeidimą deklaruojama kasaciniame skunde, nebuvo pažeisti, teisminis nagrinėjimas vyko nepažeidžiant BPK 7 straipsnio nuostatų, kasatoriui ir jo gynėjui visavertiškai dalyvaujant baudžiamajame procese.
Nesutikimą su apeliacinės instancijos teismo išvadomis kasatoriai argumentuoja ir netinkamu įrodymų vertinimu, teigiant, esą E. P. apsvaigimas nuo alkoholio (kaip vienas iš būtinų BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių) – neįrodytas. Patikrinusi kasacinį skundą dėl įrodymų vertinimo taisyklių baudžiamajame procese laikymosi, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir padarė pagrįstas išvadas dėl pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų vertinant įrodymus, tai išsamiai motyvavo priimtame sprendime. Išanalizavęs visus pirmosios instancijos teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas aplinkybes, turinčias reikšmę nustatant kasatorių ginčijamą aplinkybę dėl E. P. girtumo (apsvaigimo nuo alkoholio), teismas patikimai nustatė jos buvimą.
Visų pirma Šiaulių apygardos teismo nuosprendyje teisingai konstatuota, kad kaltininko neblaivumas, kaip ir kitos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nustatinėjamos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kaip yra nurodyta BPK 20 straipsnio nuostatose. Tai reiškia ir tai, jog baudžiamajame procese nėra numatyti kitokie, specialūs įrodinėjimo būdai nustatant asmens apsvaigimo nuo alkoholio faktą. Vadinasi, reikalavimo tai pagrįsti išimtinai tik medicininės patikros dokumentais baudžiamojo proceso įstatymo normos nereikalauja. Juo labiau, šioje byloje tokia patikra tapo neįmanoma dėl paties kaltininko veiksmų, nes nustatyta, kad, įvykus eismo įvykiui, E. P. pabėgo iš policijos pareigūnų automobilio, po to į medicinos įstaigą atvyko praėjus 15–16 valandų, kur ne tik nepasitikrino blaivumo būsenos, bet ir melagingai nurodė susižalojimo aplinkybes, t. y. savo valia aktyviais veiksmais išvengė medicininio patikrinimo jam pačiam reikšmingam faktui nustatyti. Esant minėtoms aplinkybėms, kasatorių argumentai dėl įrodinėjimo naštos perkėlimo kaltinamajam – atmestini kaip neatitinkantys tikrovės ir nepagrįsti, o į kaltininko veiksmus po įvykio atsižvelgta kaip į aplinkybes, liudijančias jo parodymų nepatikimumą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad spręsdamas apie E. P. apsvaigimą nuo alkoholio (įvykio metu), apeliacinės instancijos teismas šio fakto nustatymą grindė ne minėtais kaltininko veiksmais išvengiant patikros (kaip tai nurodoma kasaciniame skunde), o minėtą faktą patvirtinančių bylos įrodymų visuma. Bylos duomenimis teismų sprendimuose nustatyta, kad prieš įvykį E. P. dalyvavo pobūvyje, kuriame taip pat buvo asmenys, vėliau apklausti kaip liudytojai (ikiteisminio tyrimo metu visi jie patvirtino, jog nuteistasis vartojo pakankamai daug alkoholio). Penki iš minėtų liudytojų – I. K., A. P., J. P., T. S. ir G. K. – teisme pakeitė parodymus, neigdami anksčiau jų tvirtintas aplinkybes arba aiškindami apie jas nežinantys. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, vertinant šių liudytojų parodymų atitikimą tikrovei, atsižvelgta į visas galimas priežastis, įtakojusias prieštaravimų atsiradimą, t. y. tiek į pačių liudytojų paaiškinimus, tiek jų apklausas atlikusios ir atitinkamus protokolus surašiusios tyrėjos M. Š. paaiškinimus, tiek į kitus bylos duomenis.
Nustatydamas svarbias E. P. kaltės ir baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimui aplinkybes dėl jo girtumo, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir kitų liudytojų – minėto pobūvio dalyvių – E. V., L. S. parodymais apie tai, kad E. P. gėrė alkoholinius gėrimus ir po to girtas sėdo už automobilio vairo. Nuosprendyje vertindamas šių liudytojų parodymus kaip patikimus, teismas pateikė tokio vertinimo motyvus.
Be to, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl E. P. apsvaigimo nuo alkoholio grindžiamos ir liudytojos V. A., mačiusios E. P. eismo įvykio vietoje (tuoj pat po jo) parodymais apie nuteistojo būklę, jo girtumo požymius, M. Š., sėdėjusios šalia E. P. policijos automobilyje (iškart po įvykio), paaiškinimais apie nuo šio sklidusį alkoholio kvapą bei į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų – liudytojų J. K., R. A., patvirtinusių tą pačią aplinkybę, parodymais.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai paneigtos abejonės dėl nuteistojo akivaizdaus girtumo ir argumentuotai pasisakyta, kad išnagrinėtoje byloje neturi esminės reikšmės, kiek promilių alkoholio galėjo būti E. P. kraujyje ar kokį tikslų alkoholio kiekį jis išgėrė.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad E. P. BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai pagrindė bylos įrodymais, įvertintais pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnis), o pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perkvalifikuodamas nuteistojo veiką iš BK 281 straipsnio 5 dalies į 281 straipsnio 6 dalį, nurodė išvadas dėl šio sprendimo.
Pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas E. P. taikytas tinkamai. Nuteistojo veika pagal BK 281 straipsnio 6 dalį kvalifikuota teisingai, nes E. P., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo automobilį (transporto priemonę) ir pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus – kartu važiavusi A. S.
Nustačius visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai konstatuota, kad E. P. pozicija, požiūris į padarytą nusikaltimą ir jo pasekmes, elgesys tuoj po įvykio ir vėliau prieštarauja pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, pripažįstant E. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimą, t. y. prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi, todėl ši nuosprendžio dalis pagrįstai pakeista dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – bendrosios dalies normos – taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas, perkvalifikavęs E. P. veiką iš BK 281 straipsnio 5 dalies į 281 straipsnio 6 dalį, paskyrė jam tokios pat trukmės laisvės atėmimo bausmę, kaip ir pirmosios instancijos teismas, t. y. laisvės atėmimą trejiems metams ir šešiems mėnesiams, tačiau panaikino šio teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam taikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas. BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyta sankcija – laisvės atėmimas nuo trejų iki dešimties metų. Kasatoriui bausmė paskirta neperžengiant sankcijos ribų, artima minimumui, įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, svarbias šio klausimo išsprendimui, vadovaujantis BK 54 straipsnio nuostatomis, pateikiant motyvus dėl BK 75 straipsnio netaikymo. Taigi, sprendžiant šiuos klausimus, nenustatyta baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų ar netinkamo šių įstatymų taikymo.
Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305, 331 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimus.
Pažymėtina, kad kasacinio skundo teiginiai, aiškinant ATPK 126 straipsnio prasmę, iš esmės yra teisingi. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį neblaivumo patikros vengimas prilyginamas vidutiniam (nuo 1,51 iki 2,5 promilių) arba sunkiam (nuo 2,51 promilių ir daugiau) girtumo laipsniui, tačiau, kaip matyti iš viso nuosprendžio turinio (ir kaip yra aptarta šioje nutartyje), teismo išvados ir sprendimas dėl E. P. veikos padarymo esant jam apsvaigusiam nuo alkoholio yra pagrįstas ne klaidinga ATPK 126 straipsnio nuostatų interpretacija, o baudžiamajame procese surinktais ir ištirtais bylos įrodymais, kurių pakanka šiam faktui nustatyti, todėl nuoroda į ATPK normas šiuo atveju neturi įtakos E. P. baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, veikos kvalifikavimui.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, jis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, o kasacinis skundas – atmestinas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo E. P. ir jo gynėjo kasacinį skundą.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Benediktas Stakauskas
Dalia Bajerčiūtė
