Baudžiamoji byla Nr. 2K–471/2011
(Teisminio proceso Nr. nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.14.5.2; 1.2.17.11;1.2.18.10;
1.2.29.1; 2.6.4.1.
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Y. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžio.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal:
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda;
BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) dėl 69 305 Lt mokėtino į valstybės biudžetą PVM išvengimo) laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) dėl A. Ž. PĮ Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos už 2004 metus suklastojimo) 5 MGL (625 Lt) dydžio bauda;
BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) dėl 115 132 Lt mokėtino į valstybės biudžetą PVM išvengimo) laisvės atėmimu dvejiems metams;
BK 220 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda;
BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule iš UAB „A“) laisvės atėmimu vieneriems metams ir keturiems mėnesiams;
BK 182 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) dėl svetimo turto įgijimo apgaule iš UAB „A“) 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) dėl A. Ž. PĮ kasos pajamų orderio LAG Nr. 3488198 suklastojimo) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) dėl A. Ž. PĮ kasos pajamų orderio LAG Nr. 3488199 suklastojimo) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) dėl A. Ž. PĮ Pajamų deklaracijos už 2000 metus suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl A. Ž. PĮ Pajamų deklaracijos už 2001 metus suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl A. Ž. PĮ Atskaitymų į kelių fondą deklaracijos už 2001 metus suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl A. Ž. PĮ Pelno avansinio mokesčio apyskaitos už 2002 metus suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl A. Ž. PĮ Metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2002 metus suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) dėl A. Ž. PĮ Atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti deklaracijos už 2005 metus suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII – 1968 redakcija) dėl A. Ž. PĮ Atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti deklaracijos už 2004 metus suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos už 2002 metus balandžio mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos už 2002 metus gegužės mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos už 2002 metus birželio mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos už 2002 metus liepos mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos Nr. 09/01 už 2005 metus rugpjūčio mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos Nr. 10/20 už 2005 metus rugsėjo mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos Nr. 11/21 už 2005 metus spalio mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos Nr. 12/14 už 2005 metus lapkričio mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos Nr. 02/21 už 2005 metus gruodžio mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) dėl A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos Nr. 02/21 už 2006 metus sausio mėn. suklastojimo ir pateikimo VMI) 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos daliniu bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda.
Priteista iš Y. A. Vilniaus apskrities VMI 184 437 Lt, o A. Ž. PĮ – 57 000 Lt. Taip pat priteista iš Y. A. procesinės išlaidos – 400 Lt, skirti A. Ž. PĮ suteiktai teisinei pagalbai atlyginti. 1182,70 Lt, į kuriuos kaltinamajam Y. A. 2007 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės, skirti civiliniams ieškiniams padengti.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžiu nuteistojo Y. A. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendis pakeistas iš dalies.
Y. A. nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule iš UAB „A“, taip pat nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje dėl svetimo turto įgijimo apgaule iš UAB „A“, perkvalifikuotos į vieną nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), dėl 2007 m. gegužės 3 d. ir 2007 m. gegužės 29 d. suklastotų kasos pajamų orderių LAG Nr. 3488198, 3488199 panaudojimo. Ši nusikalstama veika ir veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje dėl 2007 m. gegužės 3 d. kasos pajamų orderio LAG Nr. 3488198 ir 2007 m. gegužės 29 d. kasos pajamų orderio LAG Nr. 3488199 suklastojimo, kvalifikuotos kaip viena nusikalstama veika pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir Y. A. paskirta 15 MGL (1875 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir bausmės, paskirtos tuo pačiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu už kitus nusikaltimus, subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir Y. A. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams dviem mėnesiams ir 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda.
Pašalinta iš Y. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, šios aplinkybės: tai, kad jis 2003 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais iš A. A. PĮ „P“ pagal PVM sąskaitas-faktūras GDB Nr. 1209996-1209999, 1209989, 1210000 įsigytų už 2 745 392,72 Lt sumą 117 476 kg riešutų likučių, kurie buvo pardavinėjami nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. vasario 28 d., neinventorizavo ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą bei šiuo laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo pinigų pagal minėtas PVM sąskaitas-faktūras sumokėjimo A. A. personalinei įmonei „P“.
Panaikintas sprendimas dėl 57 000 Lt priteisimo A. Ž. ir jos civilinis ieškinys atmestas.
Ištaisyta rašytinė klaida dėl Y. A. nuteisimo pagal 1961 m. BK 300 straipsnio 1 dalį (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl suklastotos A. Ž. PĮ metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2002 m. panaudojimo, nurodant, kad jis nuteistas pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) ta pačia bausme.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) už tai, kad turėdamas A. Ž. išduotą, notariškai patvirtintą, įgaliojimą tvarkyti jos vardu registruotos A. Ž. personalinės įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) ūkinius, finansinius ir juridinius reikalus, atidaryti bei disponuoti įmonės sąskaitomis bankuose, įmonės vardu sudaryti sandorius ir atstovauti įmonę nuo 1999 m. gruodžio 6 d. iki 2006 m. spalio 19 d., faktiškai vadovaudamas A. Ž. PĮ, tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą bei teikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus valstybinei mokesčių inspekcijai, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus („Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“) ir 16 straipsnio reikalavimus („Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ 3 punkto reikalavimus, kad pinigai į kasą iš ūkio subjektų, gyventojų priimami pagal kasos pajamų orderį; 16 punkto reikalavimus, kad visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 15 punkto reikalavimus („Buhalterinėje apskaitoje turi būti apskaičiuoti inventorizuojamo turto likučiai pagal įsakyme nurodytos inventorizacijos atlikimo dienos būklę“), 33 punkto reikalavimus („Inventorizacijos metu esantis turtas suskaičiuojamas, pasveriamas, išmatuojamas arba naudojami kiti jo kiekio nustatymo būdai priklausomai nuo kiekvienos rūšies turto matavimo vieneto, laikymo vietos ir būdo“), 58 punkto reikalavimus („Visas patikrintas ir suskaičiuotas turtas įrašomas į aprašus, kuriuose nurodomas jo įrašo eilės numeris, pavadinimas, rūšis (techninė charakteristika), kiekis, kaina ir suma. Kiekvieno aprašo lapo pabaigoje skaitmenimis ir žodžiais turi būti įrašomas faktiškai rasto turto kiekis natūriniais rodikliais, žodžiais nurodomas paskutinio įrašo eilės numeris“), nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. vasario 28 d. tyčia:
nevedė prekių ir paslaugų pirkimo bei pardavimo, trumpalaikio ir ilgalaikio turto apskaitos registrų, įmonės pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, skolų tiekėjams ir pirkėjų apskaitos registrų, didžiosios knygos;
nevedė kasos knygos nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 1 d. ir nesudarinėjo kasininko apyskaitų;
2005 m. rugpjūčio 5 d. inventorizacijos akte nenurodė inventorizuojamų prekių pavadinimo, faktinio prekių kiekio tam tikrai nustatytai datai, matavimo rodiklių bei kitų duomenų, kurie yra privalomi pildant atsargų inventorizacijos aprašą;
į buhalterinę apskaitą neįtraukė išrašytų šešių pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitų-faktūrų: 2004 m. birželio 11 d. – serija GDA Nr. 5585810, 2004 m. birželio 16 d. – serija GDA Nr. 5585809, 2004 m. birželio 17 d. – serija GDA Nr. 5585808, 2004 m. gruodžio 11 d. – serija GDA Nr. 5585812, 2005 m. sausio 12 d. – serija GDA Nr. 5585829 ir 2005 m. kovo 31 d. – serija GDA Nr. 5585813, pagal kurias A. Ž. PĮ realizavo prekių E. A. IĮ už 1 024 647 Lt;
į buhalterinę apskaitą neįtraukė 2006 m. vasario 2 d. išrašytų dviejų PVM sąskaitų–faktūrų ŽV Nr. 002 ir ŽV Nr. 003, pagal kurias A. Ž. PĮ realizavo 52 976 kg riešutų UAB „A“ už 1 501 460,32 Lt;
neužpajamavo pinigų, paimtų iš A. Ž. PĮ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Hansabankas“: 103 000 Lt, išmokėtų grynais pagal čekius jam asmeniškai ir 240 660 Lt, išmokėtų grynais pagal čekius jo įgaliotam asmeniui A. K., iš viso 343 660 Lt, bei panaudojo šiuos pinigus be apskaitos.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžiu buvo pašalinta iš Y. A. inkriminuotos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybių tai, kad jis 2003 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais iš A. A. PĮ „P“ pagal PVM sąskaitas-faktūras GDB Nr. 1209996-1209999, 1209989, 1210000 įsigytų už 2 745 392,72 Lt sumą 117 476 kg riešutų likučių, kurie buvo realizuojami nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. vasario 28 d., neinventorizavo ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą bei šiuo laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo pinigų pagal minėtas PVM sąskaitas-faktūras sumokėjimo A. A. personalinei įmonei „P“.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) už tai, kad, turėdamas A. Ž. išduotą notariškai patvirtintą įgaliojimą tvarkyti jos vardu registruotos A. Ž. PĮ (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) ūkinius, finansinius ir juridinius reikalus, atidaryti bei disponuoti įmonės sąskaitomis bankuose, įmonės vardu sudaryti sandorius ir atstovauti įmonei, nuo 1999 m. gruodžio 6 d. iki 2006 m. spalio 19 d., faktiškai vadovaudamas A. Ž. PĮ, tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą bei teikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2004 m. birželio mėn. A. Ž. PĮ vardu išrašęs tris PVM sąskaitas faktūras: 2004 m. birželio 11 d. – serija GDA Nr. 5585810, 2004 m. birželio 16 d. – serija GDA Nr. 5585809 ir 2004 m. birželio 17 d. – serija GDA Nr. 5585808, pagal kurias A. Ž. PĮ E. A. IĮ realizavo prekių už 385 027 Lt, nurodęs jose į valstybės biudžetą mokėtiną 69 305 Lt dydžio pridėtinės vertės mokestį (PVM), siekdamas, kad apgaule būtų išvengta turtinės prievolės valstybei, t. y. 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 85 ir 90 straipsniuose numatytos pareigos pateikti PVM deklaraciją ir sumokėti į biudžetą mokėtiną PVM sumą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, neįtraukė šių PVM sąskaitų-faktūrų į įmonės buhalterinę apskaitą ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2004 m. liepos 7 d. pateikė suklastotą 2004 m. birželio mėn. PVM deklaraciją, kurioje nenurodė 2004 m. birželio mėn. įmonės pateiktų pardavimui prekių kainos – 385 027 Lt ir dėl šių ūkinių operacijų atlikimo susidariusio į biudžetą mokėtino 69 305 Lt dydžio PVM. Minėtoje deklaracijoje vietoje mokėtino į biudžetą PVM melagingai nurodė grąžintiną iš biudžeto 5820 Lt dydžio PVM, dėl to A. Ž. PĮ išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei – 69 305 Lt dydžio PVM mokėjimo į valstybės biudžetą.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) už tai, kad turėdamas A. Ž. išduotą notariškai patvirtintą įgaliojimą tvarkyti jos vardu registruotos A. Ž. PĮ (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) ūkinius, finansinius ir juridinius reikalus, atidaryti bei disponuoti įmonės sąskaitomis bankuose, įmonės vardu sudaryti sandorius ir atstovauti įmonei, nuo 1999 m. gruodžio 6 d. iki 2006 m. spalio 19 d. faktiškai vadovaudamas A. Ž. PĮ, tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą bei teikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus Valstybinei mokesčių inspekcijai, turėdamas tikslą, kad jo vadovaujama įmonė išvengtų didelės vertės turtinės prievolės valstybei, 2004 m. birželio mėn. A. Ž. PĮ vardu išrašęs tris PVM sąskaitas faktūras: 2004 m. birželio 11 d. – serija GDA Nr. 5585810, 2004 m. birželio 16 d. – serija GDA Nr. 5585809 ir 2004 m. birželio 17 d. – serija GDA Nr. 5585808, pagal kurias A. Ž. PĮ E. A. IĮ realizavo prekių už 385 027 Lt sumą, nurodęs jose į valstybės biudžetą mokėtiną 69 305 Lt dydžio PVM, 2004 m. liepos 2 d. tyrimo metu nenustatytoje vietoje suklastojo A. Ž. PĮ Pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už 2004 m. birželio mėn., t. y. šios deklaracijos 11 eilutėje „PVM apmokestinamieji tiekimai“ nenurodė 2004 m. birželio mėn. įmonės patiektų pardavimui prekių kainos – 385 027 Lt, 26 eilutėje „18 proc. pardavimo PVM“ nenurodė dėl šių ūkinių operacijų atlikimo susidariusio į biudžetą mokėtino 69 305 Lt dydžio PVM ir 31 eilutėje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto PVM“ vietoje mokėtino į biudžetą PVM melagingai nurodė grąžintiną iš biudžeto 5820 Lt dydžio PVM.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) už tai, kad, turėdamas A. Ž. išduotą notariškai patvirtintą įgaliojimą tvarkyti jos vardu registruotos A. Ž. PĮ (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) ūkinius, finansinius ir juridinius reikalus, atidaryti bei disponuoti įmonės sąskaitomis bankuose, įmonės vardu sudaryti sandorius ir atstovauti įmonei, nuo 1999 m. gruodžio 6 d. iki 2006 m. spalio 19 d. faktiškai vadovaudamas A. Ž. PĮ, tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą bei teikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus Valstybinei mokesčių inspekcijai, žinodamas, kad įmonė nuo 2004 m. birželio 28 d. buvo išregistruota iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro, nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d., A. Ž. PĮ vardu, išrašė PVM sąskaitas-faktūras: 2004 m. gruodžio 11 d. – serija GDA Nr. 5585812, 2005 m. sausio 12 d. – serija GDA Nr. 5585829, 2005 m. kovo 31 d. – serija GDA Nr. 5585813, pagal kurias A. Ž. PĮ E. A. IĮ realizavo prekių už 639 620 Lt ir nurodė jose į valstybės biudžetą mokėtiną 115 132 Lt dydžio PVM, siekdamas, kad apgaule būtų išvengta turtinės prievolės valstybei, t. y. 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 71 ir 92 straipsniuose numatytos pareigos – bet kas, išskyręs PVM dokumente, kuriuo įformintas prekių tiekimas, už kurį (kuriuos) PVM neturėjo būti skaičiuojamas, privalo taip išskirtą PVM sumą sumokėti į biudžetą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tokios PVM sąskaitos-faktūros išrašymo, neįtraukė šių PVM sąskaitų-faktūrų į įmonės buhalterinę apskaitą ir nesumokėjo 115 132 Lt privalomo mokėti PVM. Taip nuslėpė minėtų PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo faktą, dėl to A. Ž. PĮ išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei – 115 132 Lt dydžio PVM mokėjimo į valstybės biudžetą.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) už tai, kad tyrimo metu nenustatytoje vietoje nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. spalio 21 d. pateikė tyrimo metu nenustatytam asmeniui žinomai neteisingus duomenis apie A. Ž. PĮ 2004 m. pajamas, nuslėpdamas 591 546 Lt apmokestinamųjų pajamų pagal PVM sąskaitas-faktūras 2004 m. birželio 11 d. GDA Nr. 5585810, 2004 m. birželio 16 d. GDA Nr. 5585809, 2004 m. birželio 17 d. GDA Nr. 5585808, 2004 m. gruodžio 11 d. GDA Nr. 5585812, kurios 2004 m. buvo išrašytos E. A. IĮ. 2005 m. spalio 21 d. pagal jo pateiktus melagingus duomenis nenustatytam asmeniui užpildžius A. Ž. PĮ 2004 m. Metinę pelno mokesčio deklaraciją, t. y. eilutėje „Pajamos (įplaukos) nenurodžius 591 546 Lt apmokestinamųjų pajamų bei suklastojus A. Ž. parašą, jis šią deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis 2005 m. spalio 21 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) už tai, kad tyrimo metu nenustatytoje vietoje nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gegužės 1 d. A. Ž. PĮ, Juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų Pajamų deklaracijoje už 2000 m. suklastojo A. Ž. parašą, po to šį žinomai suklastotą dokumentą 2001 m. gegužės 1 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui A. Ž. PĮ Juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų deklaracijoje už 2001 m. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2002 m. balandžio 26 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2002 m. vasario 28 d. A. Ž. PĮ Atskaitymų į Kelių fondą deklaracijoje už 2001 m. suklastojus A. Ž. parašus, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2002 m. kovo 1 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2002 m. gegužės 13 d. A. Ž. PĮ Pelno (pajamų) avansinio mokesčio apyskaitoje už 2002 m. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2002 m. gegužės 15 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2003 m. spalio 9 d. A. Ž. PĮ Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už 2002 m. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2003 m. spalio 10 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 25 d. nuosprendyje ištaisė rašytinę klaidą dėl Y. A. nuteisimo pagal 1961 m. BK 300 straipsnio 1 dalį (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) dėl suklastotos A. Ž. PĮ metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2002 m. panaudojimo, nurodant, kad jis nuteistas pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį (1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) ta pačia bausme.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2005 m. rugsėjo 9 d. A. Ž. PĮ Atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti deklaracijoje už 2005 m. suklastojus A. Ž. parašus, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2005 m. rugsėjo 12 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2005 m. rugsėjo 9 d. A. Ž. PĮ Atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti deklaracijoje už 2004 m. suklastojus A. Ž. parašus, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2005 m. rugsėjo 12 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2002 m. gegužės 13 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje už 2002 m. balandžio mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2002 m. gegužės 15 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui, 2002-06-14 A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje už 2002 m. gegužės mėn., suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2002 m. birželio 17 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4 (1961 m. Baudžiamasis kodeksas, 1998-02-03 įstatymo Nr. VIII-617 redakcija).
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2002 m. liepos 12 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje už 2002 m. birželio mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2002 m. liepos 15 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui iki 2002 m. rugpjūčio 28 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje už 2002 m. liepos mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2002 m. rugpjūčio 28 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2005 m. rugsėjo 9 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje Nr. 09/01 už 2005 m. rugpjūčio mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2005 m. rugsėjo 12 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2005 m. spalio 20 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje Nr. 10/20 už 2005 m. rugsėjo mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2005 m. spalio 21 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2005 m. lapkričio 21 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje Nr. 11/21 už 2005 m. spalio mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2005 m. lapkričio 21 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2005 m. gruodžio 14 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje Nr. 12/14 už 2005 m. lapkričio mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2005 m. gruodžio 19 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2006 m. sausio 19 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje Nr. 02/21 už 2005 m. gruodžio mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2006 m. sausio 23 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) už tai, kad, tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2006 m. vasario 21 d. A. Ž. PĮ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijoje Nr. 02/21 už 2006 m. sausio mėn. suklastojus A. Ž. parašą, jis šį žinomai suklastotą dokumentą 2006 m. vasario 24 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Vilniuje, Šermukšnių g. 4.
Taip pat apylinkės teismo nuosprendžiu Y. A. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule iš UAB „A“), BK 182 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) dėl svetimo turto įgijimo apgaule iš UAB „A“), pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) dėl A. Ž. PĮ kasos pajamų orderio LAG Nr. 3488198 suklastojimo) ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) dėl A. Ž. PĮ kasos pajamų orderio LAG Nr. 3488199 suklastojimo).
Tačiau Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija iš dalies pakeitė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendį ir Y. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) dėl didelės vertės svetimo turto įgijimo apgaule iš UAB „A“), bei nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje (dėl svetimo turto įgijimo apgaule iš UAB „A“), perkvalifikavo į BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) dėl 2007 m. gegužės 3 d. ir 2007 m. gegužės 29 d. suklastotų kasos pajamų orderių LAG Nr. 3488198, 3488199 panaudojimo). Šią nusikalstamą veiką ir veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje ((2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) dėl 2007 m. gegužės 3 d. kasos pajamų orderio LAG Nr. 3488198 suklastojimo) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) dėl 2007 m. gegužės 29 d. kasos pajamų orderio LAG Nr. 3488199 suklastojimo), kvalifikavo kaip vieną nusikalstamą veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir Y. A. apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) nuteisė už tai, kad žinodamas, jog A. Ž. PĮ įgaliojimas atstovauti įmonei jam panaikintas, turėdamas tikslą atgauti pinigus už A. Ž. PĮ vardu pirktus riešutus, 2007 m. gegužės 3 d. tyrimo metu nenustatytoje vietoje suklastojo A. Ž. PĮ kasos pajamų orderį LAG Nr. 3488198, kuriame melagingai save įvardino kaip teisėtai pinigus gaunantį A. Ž. PĮ įgaliotą asmenį, ir šį suklastotą orderį tą pačią dieną panaudojo, pateikdamas pinigus išmokančiai UAB „A“. Po to tęsdamas šią nusikalstamą veiką, žinodamas, kad A. Ž PĮ įgaliojimas atstovauti įmonei jam panaikintas, turėdamas tikslą atgauti pinigus už A. Ž. PĮ vardu pirktus riešutus, 2007 m. gegužės 29 d. tyrimo metu nenustatytoje vietoje suklastojo A. Ž. PĮ kasos pajamų orderį LAG Nr. 3488199, kuriame melagingai save nurodė kaip teisėtai pinigus gaunantį A. Ž. PĮ įgaliotą asmenį, tokį suklastotą orderį tą pačią dieną panaudojo, pateikdamas pinigus išmokančiai UAB „A“.
Kasaciniu skundu nuteistasis Y. A. prašo teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, nes tinkamai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-305/2009, 2K-45/2009, 2K-97/2009, 2K-540/2010 ir kt.). Kasatorius pažymi, kad jis apeliaciniame skunde ginčijo visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų: dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis), dėl turtinės prievolės valstybei išvengimo apgaule (BK 182 straipsnio 2 dalis), dėl svetimo turto užvaldymo apgaule (BK 182 straipsnio l ir 2 dalys), dėl dokumentų suklastojimo ir panaudojimo (BK 207 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio l dalis), dėl neteisingų duomenų apie pajamas įrašymo į įmonės deklaraciją organizavimo ir šių duomenų pateikimo valstybės įgaliotai institucijai (BK 220 straipsnio 1 dalis). Tačiau, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pasisakė tik dėl jo nuteisimo už atskiras nusikalstamas veikas, t. y. dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ir dėl nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal 182 straipsnio 2 dalį (dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo valstybei, dėl veiksmų, pasisavinant A. Ž. PĮ priklausantį didelės vertės turtą ir su juo susijusių dokumentų klastojimo), ir šias kasatoriaus veikas, esant vieningai tyčiai, pripažino tęstine veika ir perkvalifikavo iš BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalių į BK 300 straipsnio 1 dalį, pagrįstumo.
Tuo tarpu dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijamas nuteisimas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir dar dėl aštuoniolikos nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 207 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, teismas nepasisakė, motyvuotų išvadų nepateikė ir lakoniškai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl šių nusikalstamų veikų faktinio ir teisinio vertinimo yra pagrįstas faktiniais bylos duomenimis. Kasatoriaus manymu, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negali būti pripažinta kaip argumentuota. Kasatorius teigia, kad jis apeliaciniame skunde ginčijo ne tik nusikaltimų padarymo faktą, bet ir tyčios turinį. Kasatorius teigia, kad visos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, sukčiavimas siekiant išvengti turtinės prievolės valstybei, dokumentų klastojimai) yra susiję ne su visa apskritai jo vykdyta ūkine-komercine veikla veikiant pagal A. Ž. PĮ įgaliojimą, o tik su dalimi šios PĮ vardu vykdytomis ūkinėmis operacijomis, t. y. riešutų, importuotų iš Ukrainos į Lietuvą, pirkimu iš A. A. PĮ „P“ ir šių riešutų pardavimu E. A. PĮ Kaune. Todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo bylą patikrinti ne tik dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai kasatorius nuteistas už sukčiavimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau analizuoti, ar iš tiesų kasatorius į dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis ir ar jo veiksmuose buvo apgaulės požymių, tačiau apeliacinės instancijos teismas neatskleidė kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų tyčios turinio.
Taip pat kasatorius teigia, kad teismai, pripažindami jį kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas dvi nusikalstamas veikas, t. y. dėl 69 305 Lt mokėtino į valstybės biudžetą PVM ir dėl 115 132 Lt mokėtino į valstybės biudžetą PVM išvengimo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Kasatorius pažymi, kad sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti, o šiuo konkrečiu atveju – turtinei prievolei išvengti ir kad ši nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai ir išankstiniam sumanymui tokiu būdu išvengti turtinės prievolės. Todėl apgaulės panaudojimo faktas byloje turi būti neginčijamai nustatytas, tačiau teismai to nepadarė.
Kasatorius teigia, kad jis visą laiką nuosekliai tvirtino, jog ne jis yra skolingas valstybei, o valstybė yra skolinga jam, nes jis turi teisę į PVM mokėjimo atskaitą. Šiems teiginiams pagrįsti jis į bylą pateikė PVM sąskaitas-faktūras (nuo 2003 m. liepos 7 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. serijos GDB Nr. 1209999, 1210000, 1209989 1209997, 1209996, t.6 b.l. 81-86), patvirtinančias, kad pagal šias sąskaitas-faktūras jis, kaip A. Ž. PĮ įgaliotas asmuo, iš PĮ „P“ nusipirko riešutų už 2 745 392,72 Lt, kuriuos po to pardavė E. A. PĮ Kaune 2004-2005 metais. Todėl, kasatoriaus manymu, jo atstovaujama PĮ įgijo teisę į PVM atskaitą 418 788,72 Lt sumai, t. y. gerokai viršijančią tą sumą, dėl kurios jis yra kaltinamas turtinės prievolės išvengimu.
Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepateikė kasatoriaus veikų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl 69 305 Lt mokėtino į valstybės biudžetą PVM ir dėl 115 132 Lt mokėtino į valstybės biudžetą PVM išvengimo) motyvų, o tik nurodė, kad veikos kvalifikuotos teisingai, nes jis apgaule A. Ž. PĮ naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei – mokėtino į valstybės biudžetą 184 441 Lt PVM. Kasatorius pažymi, kad dėl šių nusikalstamų veikų jis net nebuvo apklaustas teisme.
Kasatorius pabrėžia, kad su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas, savo sprendimą argumentuodamas tuo, kad PVM atskaita už nusipirktus riešutus kasatoriui nepriklauso, nes byloje nėra duomenų, jog jis pirko riešutus iš A. A. PĮ „P“ kaip iš PVM apmokestinto asmens. Be to, vertindamas byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriaus nurodytos ūkinės operacijos, atvaizduotos jo pateiktose ikiteisminio tyrimo metu PVM sąskaitos-faktūrose vyko ne tarp PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų ūkio subjektų ir ne tokiomis aplinkybėmis. Todėl PVM atskaita, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 ir 58 straipsniais, kasatoriaus atstovaujamai įmonei dėl riešutų įsigijimo iš A. A. PĮ negalėjo būti taikoma, todėl jis pardavimo PVM prievolę, kuri sudarė 184 441 Lt, privalėjo sumokėti.
Kasatorius pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad PVM sumokėjimo prievolės jis išvengė apgaule, t. y. pateikdamas suklastotus dokumentus arba nuslėpdamas tokios prievolės būtinumą patvirtinančius duomenis, tačiau nepagrindė šių alternatyvių apgaulės būdų jokiais įrodymais, netyrė jam inkriminuotų veikų dėl dokumentų suklastojimo ar jų panaudojimo pagrįstumo ir nevertino tai patvirtinančių arba jį teisinančių įrodymų.
Kasatorius pažymi, kad apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis parodė, jog riešutus iš PĮ „P“ jam pardavė šios įmonės atstovas ir faktinis vadovas I. Dž., A. A. buvo tik įmonės savininkas. Šis asmuo, vykdant 2009 m. birželio 11 d. teismo nutartį, nebuvo nustatytas ir kasatoriaus nurodytos aplinkybės nebuvo patikrintos (tai, kad I. Dž. yra realus asmuo, registruotas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje, patvirtina prie kasacinio skundo pridėta pažyma Nr. 4-8-6901). Kasatorius pažymi, kad nepatikrinus šių aplinkybių apeliacinio proceso metu, įrodymai, kuriais teismas rėmėsi darydamas išvadą dėl PĮ „P“ vykdomos veiklos realumo, negali būti pripažinti kaip patikimi, nes neatitinka įrodymų leistinumo ir liečiamumo reikalavimų,. Esant šioms aplinkybėms, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių reikalavimus.
Kasatorius teigia, kad teismas nuosprendyje neišdėstė argumentų, kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, kad jis padarė BK 182 straipsnio 2 dalyje (115 132 Lt mokėtino į valstybės biudžetą PVM išvengimas) numatytą nusikalstamą veiką, ir nepagrindė, kuo remiantis padaryta išvada, jog ši veika padaryta tyčia nuslepiant dokumentus – jų neįtraukiant į įmonės apskaitą. Kasatoriaus manymu, teismas nepaneigė jo atstovaujamos įmonės teisės į PVM atskaitą, konstatuodamas, kad faktiškai tokia atskaita galėjo būti taikoma. Tačiau tokios teisės į atskaitą konstatavimas, kasatoriaus nuomone, paneigia teismo išvadą, kad jis turtinės prievolės siekė išvengti tyčia. Todėl teismas, padarydamas nemotyvuotą ir neargumentuotą išvadą, pažeidė BPK 305 straipsnio l dalies 2 punkto reikalavimus.
Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal 1961 m. BK 207 straipsnio 1 dalį ir 2000 m. BK 300 straipsnio 1 dalį už dokumentų suklastojimą ir suklastotų dokumento panaudojimą. Kasatorius pažymi, kad byloje esantys įrodymai, t. y. Valstybinės sienos kirtimo duomenų suvestinės patvirtina, kad jis daugeliu atvejų (13 iš 18), kai suklastoti finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti VMI, buvo išvykęs iš Lietuvos ir negalėjo jam inkriminuotu veikos padarymo laiku panaudoti nenustatytų asmenų suklastotų dokumentų. Tas pats pasakytina ir dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodytą argumentą, kad teisiamasis (kasatorius) mano, jog jis pasirašė dokumentus, dėl kurių suklastojimo ir panaudojimo yra kaltinamas, paneigia byloje esanti rašysenos tyrimo specialisto išvada Nr. 11-351(07). Todėl, kasatoriaus manymu, teismas jo kaltę patvirtinančių įrodymų netikrino patikimumo aspektu, nelygino ir neanalizvo su kitais byloje esančiais teisinančiais įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad padarė šiuos buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus: nevedė teisės aktų reikalaujamų registrų, kasos knygos, kasininko apyskaitų, 2005 m. rugpjūčio 5 d. inventorizacijos akte nenurodė inventorizuojamų prekių pavadinimo ir faktinio prekių kiekio tam tikrai nustatytai datai, matavimo rodiklių, neįtraukė išrašytų aštuonių PVM sąskaitų-faktūrų ir neužpajamavo pinigų, paimtų iš A. Ž. PĮ sąskaitos. Tačiau, kasatoriaus manymu, minėti veiksmai rodo aplaidų apskaitos tvarkymą. Kaip savo praktikoje yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausias Teismas, BK 222 straipsnyje numatyti nusikaltimai yra padaromi tik tyčia, tuo tarpu BK 223 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo – neatsargia kaltės forma, o baudžiamoji atsakomybė kyla tiek už buhalterinės apskaitos netvarkymą, tiek ir už aplaidų šios apskaitos tvarkymą. Todėl kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai privalėjo argumentuoti, kokie konkretūs įrodymai patvirtina, kad jis VMI specialistų nustatytus teisės aktų pažeidimus dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo padarė tyčia, tačiau teismai to nepadarė.
Antai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tik konstatavo, kad kasatorius apgaulingai tvarkė A. Ž. PĮ buhalterinę apskaitą ir nenurodė jokių motyvų, patvirtinančių tyčios buvimą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, savo išvadą nuosprendyje pagrindė Vilniaus apskrities VMI specialistės išvada, kurioje nurodyta, kad kasatorius apskaitą tvarkė apgaulingai, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir dėl to nebuvo galima įvertinti įmonės turto ir įsipareigojimų. Tačiau kasatorisu teigia, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, nes apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, kaip tyčinė nusikalstama veika, paprastai yra siejama su kaltininko siekiu tyčiniais veiksmais organizuoti „dvigubą“ buhalteriją ir esant išankstiniam sumanymui vykdyti kitus nusikaltimus valstybės finansų sistemoje, klastoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir pan. Tačiau, kasatoriaus manymu, šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis būtų turėjęs tokių išankstinių tikslų, nes jis nuosekliai tvirtino, jog teisės aktus pažeidė dėl aplaidumo, be to, būdamas užsienietis, nemokėjo valstybinės kalbos ir nepakankami išmanė teisės aktų reikalavimus. Kasatorius pažymi, kad jis, siekdamas vystyti riešutų pirkimo-pardavimo verslą, dažnai būdavo išvykęs iš Lietuvos, todėl finansinės atskaitomybės dokumentus jam ruošdavo kiti asmenys. Be to, tinkamai tvarkyti apskaitą įmonėje jam trukdė ir tai, kad pradėjus veiklą laiku nebuvo išspręstas jo, kaip užsieniečio, leidimo gyventi Lietuvoje klausimas. Kasatorius teigia, kad teismams padarius nepagrįstą išvadą dėl jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, teismas neturėjo pagrindo jį pripažinti kaltu ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Kasatorius pažymi, kad jis manė, jog jam priklausė PVM mokesčio atskaita iš valstybės, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo daryti išvados, kad jis, pateikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus VMI, tyčia įrašė neteisingus duomenis, kad išvengtų PVM sumokėjimo.
Kasatorius pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas atliko papildomą tyrimą, suabejojęs, ar jo (kasatoriaus) sudaryti sandoriai dėl riešutų pirkimo buvo realūs, tačiau, kasatoriaus manymu, tyrimo rezultatai nepaneigia jo teiginio, kad riešutus nusipirko už jo nurodytose sąskaitose-faktūrose nurodytą kainą iš PĮ „P“, kuriuos vėliau pardavė brolio E. A. PĮ. Todėl kasatoriui inkriminuota nesumokėta PVM suma yra mažesnė, nei jam negrąžinta iš valstybės PVM atskaita. Iš to darytina išvada, kad kasatorius jokios PVM mokėjimo prievolės nevengė ir nieko apgauti nesiekė.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas prokuratūros papildomo tyrimo rezultatus konstatavo, kad neįrodyta, jog riešutų pirkimo-pardavimo operacijos tarp A. Ž. PĮ ir PĮ „P“ vyko kasatoriaus nurodytomis aplinkybėmis ir tarp kasatoriaus nurodytų ūkinių subjektų. Tokią savo išvadą teismas motyvavo tuo, kad nenustatyta PĮ „P“ buveinė, o šios įmonės savininkui paskelbta paieška dėl įsiskolinimų „Sodrai“, taip pat savininkas greičiausiai yra išvykęs iš Lietuvos, o ši įmonė neteikė finansinės atskaitomybės duomenų VMI.
Tačiau, kasatoriaus manymu, jis negali būti kaltinamas dėl to, kad kažkokia įmonė neatsiskaito su „Sodra“, neveda savo veiklos apskaitos ar net slapstosi nuo tyrimo. Kasatorius teigia, kad jis niekada nesislapstė nuo tyrimo, o iškilus nesklandumams, savo iniciatyva pateikė tyrėjams sąskaitas-faktūras, patvirtinančias riešutų įsigijimo faktą. Kasatorius pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog jis laiku neįtraukė į buhalterinę apskaitą sąskaitų-faktūrų, gali būti vertinama tik kaip jo aplaidumas tvarkant buhalterinę apskaitą ir kvalifikuojama pagal BK 223 straipsnį, o jo neteisingas įstatymo reikalavimo supratimas dėl PVM atskaitos grąžinimo iš valstybės negali būti vertinamas kaip tyčia išvengti turtinės prievolės apgaule.
Kasatorius teigia, kad teismai paskyrė jam per griežtą bausmę, ir pažymi, jog jis yra užsienietis, turintis tikslą plėtoti verslą Lietuvoje, niekuomet nesislapstė nuo teisėsaugos institucijų, turi leidimą gyventi, neteistas, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, paskirdamas realią dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvė atėmimo bausmę bei baudą netinkamai taikė BK 54 straipsnio nuostatas.
Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo nuteistojo Y. A. kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad, priešingai negu teigia kasatorius, jis pagrįstai pripažintas kaltu dėl tikrų dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, sukčiavimo ir apgaulingo A. Ž. personalinės įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, o bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš teismo nuosprendžių matyti, kad faktines nuteistojo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes teismai nustatė kruopščiai ir visapusiškai įvertinę paties kasatoriaus, liudytojų, specialistės, atlikusios A. Ž. PĮ įmonės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, išvadas ir paaiškinimus teisme, VMI atliktų patikrinimų metu gautus duomenis, kitą rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai buvo gauti teisėtu būdu, sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismams padaryti pagrįstą išvadą, kad Y. A. į A. Ž. PĮ įmonės buhalterinę apskaitą tyčia įtraukė suklastotus buhalterinius dokumentus (PVM sąskaitas faktūras apie tariamą riešutų pirkimą iš A. A. PĮ „P“) bei neįtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą ir į 2004 m. liepos 7 d. VMI pateiktą 2004 m. birželio mėn. PVM deklaraciją šešių jo paties surašytų PVM sąskaitų faktūrų, pagal kurias A. Ž. PĮ realizavo prekių E. A. individualiai įmonei už 1 024 647 Lt. Būtent dėl šių tiesiogine tyčia padarytų nusikalstamų veiksmų, kurie BK įvardijami kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas, A. Ž. PĮ išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei – 69 305 Lt (įmonei esant PVM mokėtojai) ir 115 132 Lt (nuo 2004 m. birželio 28 d. įmonei esant išregistruotai iš PVM mokėtojų registro) dydžio PVM mokėjimo į valstybės biudžetą. Nuteistojo skundo teiginiai, kad dėl įgytos teisės į 418 788,72 Lt PVM atskaitą (A. Ž. PĮ pagal laikotarpio nuo 2003 m. liepos 7 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. serijos GDB penkias PVM sąskaitas-faktūras nupirkus iš A. A. PĮ „P“ riešutų už 2 745 392, 72 Lt) ne įmonė liko skolinga valstybei, o valstybė liko skolinga įmonei permokėto PVM dydį, atmestini kaip nepagrįsti, nes bylos įrodymais nustatyta, kad realiai prekės buvo įgytos ne iš A. A. PĮ „P“, tai yra nesumokant pirkimo PVM, todėl teisės į PVM atskaitą A. Ž. PĮ neįgijo. Kasacinio skundo teiginiai, kad Y. A. prekes pagal laikotarpio nuo 2003 m. liepos 7 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. serijos GDB penkias PVM sąskaitas-faktūras pirko ne iš A. A., o iš realaus PĮ „P“ savininko I. Dž, nepaneigia teismo išvadų dėl šių sandorių fiktyvumo, nes nustatyta, kad šių sandorių sudarymo metu Lietuvoje nebuvo ne tik A. A., bet ir paties nuteistojo Y. A., be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. A. PĮ „P“ kaip savarankiškas ūkio subjektas (PVM mokėtojas) būtų įvežęs į Lietuvos Respubliką ir įtraukęs į įmonės apskaitą tokį kiekį riešutų. Kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, jog A. A. PĮ negalėjo parduoti ir nepardavė riešutų A. Ž. PĮ pagal Y. A. į A. Ž. PĮ įtrauktas PVM sąskaitas faktūras, papildomai tirti Y. A. pateiktą versiją apie I. Dž. dalyvavimą fiktyviuose sandoriuose nebuvo pagrindo. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, nes neapklausė I. Dž., yra nepagrįsti.
Taip pat atsiliepime pažymima, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai dėl turtinės prievolės išvengimo apgaule teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes išvengtos turtinės prievolės vertė abiem atvejais viršijo 250 MGL. Be to, nuteistojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, nes jis tyčia, siekdamas išvengti turtinės prievolės valstybei – PVM mokėjimo, įtraukė į A. Ž. PĮ buhalterinę apskaitą suklastotus buhalterinius dokumentus, tyčia neįtraukė buhalterinių dokumentų apie realiai įvykusias ūkines operacijas (prekių pardavimą) ir pajamų gavimą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės ūkinės-finansinės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Atsiliepime nurodoma, kad kasacinio skundo teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Y. A. kaltu dėl dokumentų – A. Ž. PĮ deklaracijų suklastojimo (pasirašant A. Ž. vardu ir taip melagingai patvirtinant, kad deklaracijas patvirtino pati A. Ž.) ar suklastotų dokumentų panaudojimo (pateikimo VMI) rėmėsi ir jo paties parodymais, kad, jo manymu, visas kaltinime nurodytas deklaracijas jis pasirašė už A. Ž., nes buvo įsitikinęs, jog, turėdamas jos įgaliojimą veikti įmonės vardu, elgiasi teisėtai. Apklausta teisiamajame posėdyje A. Ž. netiesiogiai patvirtino šiuos Y. A. parodymus, nurodydama, kad nei vienos deklaracijos VMI nepateikė, jų nepasirašinėjo, viską tvarkė Y. A., kuris ir buvo tikrasis įmonės savininkas. Tai, kad būtent Y. A. pateikinėdavo kitos moters pavarde ir vardu užpildytas deklaracijas ir dėl to kildavo nesusipratimų, patvirtino Y. A. pateikiamas deklaracijas priėmusios VMI darbuotojos liudytojos L. M., R. S. ir V. Ž. Atsižvelgęs į šių įrodymų visumą ir į tai, kad tik Y. A. kaip tikrasis įmonės savininkas privalėjo ir turėjo teisę pateikinėti VMI įmonės ūkinės veiklos ataskaitas, kad tai jis realiai darė, pateikinėdamas PVM, metines pelno mokesčio deklaracijas, teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas suklastotas deklaracijas (dokumentus) pateikė būtent jis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tokia apylinkės teismo išvada yra teisinga, o įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nekartojo tų pačių pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstytų ir įvertintų Y. A. kaltę patvirtinančių įrodymų, neleidžia teigti, kad nuteistojo apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas ir taip padarytas esminis BPK pažeidimas. Tas pats pasakytina ir apie nuosprendžio dalį, kuria Y. A. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų įrašymo į A. Ž. įmonės 2004 metų Pajamų deklaraciją ir šios suklastotos deklaracijos pateikimo VMI. Negalima sutikti ir su kasatoriaus teiginiais, kad teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose nebuvo atskleistas jo tyčios turinys. Iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių matyti, kad juose yra aiškiai nurodyta, jog visas nusikalstamas veikas A. A. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis suprato, kad, apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, klastojant ir nuslepiant buhalterinius dokumentus, mokesčių administratoriui teikiamas ūkinės veiklos ataskaitas, valstybei bus padaryta žala (sumokėta mažiau mokesčių) ir dėl savanaudiškų paskatų (siekdamas išvengti išlaidų ir taip padidinti pelną) to siekė. Nusikaltimų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje (tikro dokumento klastojimas ir jo panaudojimas) sudėtis yra formali, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka to, kad kaltininkas suvokia, jog klastoja ar panaudoja suklastotą dokumentą. Akivaizdu, kad pateikdamas VMI skundžiamajame nuosprendyje nurodytas A. Ž. PĮ ūkinės veikos ataskaitas (deklaracijas) Y. A. puikiai suvokė, jog šias ataskaitas pasirašė ne A. Ž., o kitas asmuo, t. y. kad šis dokumentas yra suklastotas.
Taip pat atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę Y. A., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, ir pažymima, kad Y. A. padarė 25 nusikalstamas veikas, iš jų – du sunkius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, kurių sankcijoje numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas. Nustatydamas bausmių dydžius už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinę subendrintą bausmę, teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, taip pat į tai, kad Y. A. anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas buvo paskirtos žemesnės negu sankcijos vidurkis bausmės, jos buvo subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu – galutinė bausmė neviršija BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos vidurkio. Ši bausmė yra tinkamai individualizuota ir nėra aiškiai per griežta. Taikyti nuteistajam BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Nuteistojo Y. A. kasaciniame skunde yra teiginių, kad abiejų instancijų teismai, netinkamai vertindami byloje esančius duomenis, neteisingai konstatavo, kad kasatoriaus nurodytos ūkinės operacijos, užfiksuotos jo pateiktose ikiteisminio tyrimo metu PVM sąskaitos-faktūrose, vyko ne tarp PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų ūkio subjektų ir ne tokiomis aplinkybėmis, be to, nevertino jį kaltinančių ar teisinančių įrodymų ne tik sukčiavimo, bet ir apgaulingos apskaitos bei dokumentų klastojimo atvejais. Kasatorius skunde savaip vertina teismų išvadas, nepasitiki specialistų bei liudytojų parodymais, jame išdėsto daug argumentų, kurie buvo minimi ir jo apeliaciniame skunde.
Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.
Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o to paties straipsnio 2 dalį – tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
Prašymo susigrąžinti PVM ir jį pagrindžiančių suklastotų dokumentų pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai, o vėliau, paaiškėjus neteisėtiems kaltininko veiksmams, toks prašymo susigrąžinti PVM pateikimas, naudojantis suklastotais dokumentais apie prekių pirkimo-pardavimo fiktyvius sandorius, kai įgyjama teisė į PVM susigrąžinimą, kvalifikuojamas kaip sukčiavimas.
Šioje byloje baudžiamasis įstatymas nuteistojo Y. A. padarytai veikai (BK 182 straipsnio 2 dalis) pritaikytas tinkamai.
Y. A. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija) už tai, kad, turėdamas A. Ž. išduotą notariškai patvirtintą įgaliojimą tvarkyti jos vardu registruotos A. Ž. PĮ (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) ūkinius, finansinius ir juridinius reikalus, atidaryti bei disponuoti įmonės sąskaitomis bankuose, įmonės vardu sudaryti sandorius ir atstovauti įmonei, nuo 1999 m. gruodžio 6 d. iki 2006 m. spalio 19 d., faktiškai vadovaudamas A. Ž. PĮ, tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą bei teikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus Valstybinei mokesčių inspekcijai, 2004 m. birželio mėn. A. Ž. PĮ vardu išrašęs tris PVM sąskaitas faktūras: 2004 m. birželio 11 d. – serija GDA Nr. 5585810, 2004 m. birželio 16 d. – serija GDA Nr. 5585809 ir 2004 m. birželio 17 d. – serija GDA Nr. 5585808, pagal kurias A. Ž. PĮ E. A. IĮ realizavo prekių už 385 027 Lt, nurodęs jose į valstybės biudžetą mokėtiną 69 305 Lt dydžio pridėtinės vertės mokestį, siekdamas, kad apgaule būtų išvengta turtinės prievolės valstybei, t. y. 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 85 ir 90 straipsniuose numatytos pareigos pateikti PVM deklaraciją ir sumokėti į biudžetą mokėtiną PVM sumą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos, neįtraukė šių PVM sąskaitų-faktūrų į įmonės buhalterinę apskaitą ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2004 m. liepos 7 d. pateikė suklastotą 2004 m. birželio mėn. PVM deklaraciją, kurioje nenurodė 2004 m. birželio mėn. įmonės pateiktų parduoti prekių kainos – 385 027 Lt ir dėl šių ūkinių operacijų atlikimo susidariusio į biudžetą mokėtino 69 305 Lt dydžio PVM. Minėtoje deklaracijoje vietoje mokėtino į biudžetą PVM melagingai nurodė grąžintiną iš biudžeto 5820 Lt dydžio PVM, dėl to A. Ž. PĮ išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei – 69 305 Lt dydžio PVM mokėjimo į valstybės biudžetą.
Nuteistasis, kasaciniame skunde neigdamas teismo išvadas dėl jo dalyvavimo apgaule užvaldant valstybės biudžeto lėšas – pridėtinės vertės mokestį, remiasi tais pačiais argumentais, kaip ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, t. y. tuo, kad ne jis yra skolingas valstybei, o valstybė skolinga jam, nes jis turi teisę į PVM mokėjimo atskaitą. Šiems teiginiams pagrįsti jis į bylą pateikė PVM sąskaitas-faktūras (nuo 2003 m. liepos 7 d. iki 2003 m. rugpjūčio 8 d. serijos GDB Nr. 1209999, 1210000, 1209989 1209997, 1209996, t.6 b.l. 81-86), patvirtinančias, kad pagal šias sąskaitas-faktūras jis, kaip A. Ž. PĮ įgaliotas asmuo, iš PĮ „P“ nusipirko riešutų už 2 745 392,72 Lt, kuriuos po to 2004-2005 metais pardavė E. A. PĮ Kaune. Todėl, kasatoriaus manymu, jo atstovaujama PĮ įgijo teisę į PVM atskaitą 418 788,72 Lt sumai, t. y. gerokai viršijančią tą sumą, dėl kurios jis yra kaltinamas turtinės prievolės išvengimu.
Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens suklaidinimo ir turto užvaldymo būdas. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą.
Byloje nustatyta, kad Y. A. siekdamas, kad apgaule būtų išvengta turtinės prievolės valstybei, deklaracijose melagingai nurodė, kad pardavė prekių už 385 027 Lt, dėl to A. Ž. PĮ išvengė didelės vertės turtinės prievolės valstybei – 69 305 Lt dydžio PVM mokėjimo į valstybės biudžetą.
Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai savo išvadas dėl Y. A. kaltės dalyvavimo užvaldant valstybės biudžeto lėšas pagrindė ištirtų įrodymų viseto įvertinimu, smulkiai išdėstę visus su tuo susijusius byloje surinktus įrodymus, įvertinę ne tik paties kasatoriaus, bet ir liudytojų, specialistės, atlikusios A. Ž. PĮ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, išvadas ir paaiškinimus teismuose, Valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų patikrinimų duomenis, kitą rašytinę bylos medžiagą; apeliacinės instancijos teismas papildomai išanalizavo ne tik jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, bet pateikė išsamią papildomų bylos duomenų analizę, dėl pateiktų riešutų pirkimo sąskaitų–faktūrų patvirtinimo iš A. A. ir E. A. įmonių (kad tokios įmonės jokios ūkinės veiklos nevykdė, kad A. A. iš Lietuvos Respublikos yra išvykęs ir ieškomas, kad pats kasatorius turėjo ne tik A. Ž. PĮ įgaliojimą, bet ir A. A. PĮ „P“ dokumentus, pateikė šios firmos vardu PVM deklaracijas ir pan.), kuri paneigia kasatoriaus motyvus ir patvirtina, kad jo nurodytos ūkinės operacijos vyko ne tarp PVM sąskaitose-faktūrose nurodytų ūkio subjektų ir ne tokiomis aplinkybės.
Abiejų teismų nuosprendžių motyvuojamosiose dalyse išdėstyti argumentai paneigia kasatoriaus teiginius, kad byloje nesurinkta jokių objektyvių jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismas vadovavosi visuma duomenų, patikrintų įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintų įrodymais.
Taigi, kaip anksčiau paminėta, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus teismų sprendimus tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, pagal byloje nustatytas aplinkybes Y. A. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos veikos pagrįstai pripažintos sukčiavimu ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė šį baudžiamąjį įstatymą, Y. A. pripažino kaltu nenustatę būtino sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės, neatskleidę jos esmės ir turinio.
Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies, 207 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo
BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicija numato:,,Tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros...“.
Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Be to, padarius šias veikas, būtinos pasekmės: dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Toliau aptariama tik viena iš minėtų alternatyvių veikų – apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, nes tik ši veika aktuali šioje byloje.
Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) 2 straipsnio 5 punktas). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (BAĮ 12 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą (BAĮ 2 straipsnio 1 punktas). Apskaitos registras – tai remiantis apskaitos dokumentais parengta ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių suvestinė, kurioje apibendrinti jų duomenys (BAĮ 2 straipsnio 2 punktas). Pagal BAĮ 10, 11 ir 21 straipsnių prasmę apgaulingo teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektais gali būti tiek buhalteris, tiek ūkio subjekto vadovas, tiek abu, jeigu tai jie daro susitarę.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad Y. A. turėdamas A. Ž. išduotą, notariškai patvirtintą įgaliojimą tvarkyti jos vardu registruotos A. Ž. personalinės įmonės (įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini)) ūkinius, finansinius ir juridinius reikalus, atidaryti bei disponuoti įmonės sąskaitomis bankuose, įmonės vardu sudaryti sandorius ir atstovauti įmonei nuo 1999 m. gruodžio 6 d. iki 2006 m. spalio 19 d., faktiškai vadovaudamas A. Ž. PĮ, tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą bei teikdamas finansinės atskaitomybės dokumentus Valstybinei mokesčių inspekcijai, sąmoningai pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (nuosprendyje nurodyti teisės aktai ir jų reikalavimų pažeidimai bei konkretūs veiksmai), apgaulingai ją tvarkė – tyčia įformino apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas, nevedė prekių ir paslaugų pirkimo-pardavimo, trumpalaikio ir ilgalaikio turto apskaitos registrų, kasos knygos, inventorizacijos akte nenurodė faktinio prekių kiekio, neįtraukė visų sąskaitų-faktūrų, neužpajamavo paimtų grynųjų pinigų ir pan.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nuosprendžiu buvo pašalinta iš Y. A. inkriminuotos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybių tai, kad jis 2003 m. liepos-rugpjūčio mėnesiais iš A. A. PĮ „P“ pagal PVM sąskaitas-faktūras GDB Nr. 1209996-1209999, 1209989, 1210000 įsigytų už 2 745 392,72 Lt sumą 117 476 kg riešutų likučių, kurie buvo pardavinėjami nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. vasario 28 d., neinventorizavo ir neįtraukė į buhalterinę apskaitą bei šiuo laikotarpiu buhalterinėje apskaitoje neužfiksavo pinigų pagal minėtas PVM sąskaitas-faktūras sumokėjimo A. A. personalinei įmonei „P“.
Y. A. veikė tiesiogine tyčia, kuri buvo nukreipta įforminti apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas arba neįtraukti realiai vykusių operacijų, taigi jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė. Byloje nustatyta, kad jis, būdamas tikrasis A. Ž. PĮ savininkas, klastojo dokumentus, juos pasirašė ir suklastotus juos panaudojo - pateikė atitinkamoms institucijoms. Taigi tarp kasatoriaus padarytų Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų netinkamo vykdymo ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Jau buvo minėta, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Y. A. tyčia, siekdamas išvengti turtinės prievolės valstybei – PVM mokėjimų, įtraukė į A. Ž. PĮ buhalterinę apskaitą suklastotus buhalterinius dokumentus ir tyčia neįtraukė buhalterinių dokumentų apie realiai įvykusias ūkines operacijas bei pajamų gavimą. Taigi pagal pateiktus apskaitos dokumentus negalima buvo nustatyti ūkinių operacijų tapatumo, todėl ir kilo minėti padariniai. Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą patikrino apeliacinės instancijos teismas ir padarė išvadą, kad įrodymų vertinimo klaidų šis teismas nepadarė.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismai nagrinėję šią bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Žemesnės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad Y. A. veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo požymiai. Taigi pagal nustatytas faktines aplinkybes jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nustatė nusikalstamų veikų aplinkybės ir teisingai nuteisė kasatorių dėl dokumentų klastojimų ir jų panaudojimo pagal BK 207 straipsnio 1 dalį (1961 m. BK 1998 m. vasario 3 d. įstatymo VIII-617 redakcija) ir pagal 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Visi šių nusikalstamų veikų požymiai buvo byloje nustatyti, bylos aplinkybės, pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teismo posėdžiuose patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismų išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis atmetami kiti įrodymai, bei nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius šias nusikalstamas veikas (dokumentų klastojimą, jų panaudojimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą) padarė norėdamas padaryti sukčiavimą, tai jo sumanymo vieningą tąsa, be šių nusikalstamų veikų padarymo, jis negalėtų padaryti ir sukčiavimo.
Dėl paskirtos bausmės griežtumo
Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas paskyrė Y. A. akivaizdžiai neadekvačią – per griežtą, bausmę jo padarytai veikai ir dėl to pažeidė BK 54 straipsnio nuostatas. BPK 376 straipsnio 3 dalis nustato, jog kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu. Tokių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, todėl kasacinės instancijos teismas šio klausimo negali nagrinėti ir negalima teigti, kad dėl to žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas kruopščiai ir detaliai pasisakė dėl bausmės skyrimo kasatoriui (T. 8, b. l. 194), apsvarstęs jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ankstesnį teistumą, administracinių nuobaudų buvimą ir pan.
Dėl apeliacinio skundo neišnagrinėjimo
Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, apeliacinio skundo iš esmės neišnagrinėjo, į faktines bylos aplinkybes neįsigilino, atmestinas kaip nepagrįstas, prieštaraujantis šio teismo priimto sprendimo turiniui. Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, patikrinęs bylą tiek, kiek to buvo prašoma skunde, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, pripažino, kad įrodymų vertinimas jame atitinka įstatymų reikalavimus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl Y. A. kaltės atitinka nustatytas bylos aplinkybes, taip pat patikrinęs įrodymų vertinimą, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, priimtame nuosprendyje į visus esminius apelianto skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakė bei paaiškino, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis).
Kasatoriaus argumentai, kuriais remiantis prašoma panaikinti teismų sprendimus ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nepagrįsti, jais remiantis priimti kasaciniame skunde prašomą sprendimą nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo Y. A. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis
Rimantas Baumilas
