Dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalies, kuria nukentėjusiojo R. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, jam pripažinta teisė jį pareikšti civilinio proceso tvarka

Baudžiamoji byla Nr. 2K-548/2011

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.28.4. (S)

2011 m. gruodžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Olgai Zabelinai,

nukentėjusiajam R. L.,

nukentėjusiojo atstovei advokatei Vidai Kisielienei,

E. Ž., kuriam baudžiamoji byla nutraukta,

E. Ž. gynėjui advokatui Liutaurui Kinderiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Nerijaus Marcinkevičiaus ir nukentėjusiojo R. L. kasacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalies, kuria nukentėjusiojo R. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, jam pripažinta teisė jį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Šiuo nuosprendžiu taip pat R. J. nutrauktas baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje, 294 straipsnio 1 dalyje padarymo, suėjus baudžiamojon atsakomybėn patraukimo senaties terminams.

E. Ž. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, E. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 10 MGL (1300 Lt) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Iš E. Ž. ir R. J. solidariai priteista nukentėjusiajam R. L. 2000 Lt turėtų išlaidų už advokato pagalbą.

Taip pat skundžiamas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendis:

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria E. Ž. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas sprendimas:

E. Ž. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 294 straipsnio 2 dalies į l dalį ir baudžiamoji byla jam nutraukta dėl aplinkybės, kuriai esant baudžiamasis procesas negalimas t. y. suėjus BK 95 straipsnyje numatytiems baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio l dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BPK 109-115 straipsniais, nukentėjusiojo R. L. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, pripažįstant jam teisę ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Pakeista nuosprendžio dalis, kuria iš E. Ž. ir R. J. solidariai priteista nukentėjusiajam R. L. 2000 Lt turėtų išlaidų už advokato pagalbą: priteista iš E. Ž. ir R. J. R. L. 2700 Lt jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, nukentėjusiojo ir jo atstovės, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, E. Ž. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimus,

n u s t a t ė:

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžiu E. Ž. nuteistas už tai, kad 2003 m. balandžio 29 d. R. J. liepimu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdydamas ginčijamą, bet nerealizuotą R. J. tariamą teisę į R. L. nuosavybės teisėmis priklausantį 0,1512 ha sklypą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Kauno r., Ringaudų sen., Ringaudų km., pašalino sklype pastatytus ir nukentėjusiajam R. L. nuosavybės teisėmis priklausančius statinius: metalinį garažą, metalinį namelį, metalinį tualetą, gelžbetonines plokštes bei šiuos statinius apgadindamas, padarė R. L. 2904 Lt turtinę žalą.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2003 m. gegužės 12 d., apie 12 val., panaudodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį R. L., t. y. grasindamas pasiimti kirvį ir išvaikyti darbininkus bei susidoroti, reikalavo nutraukti sklype vykdomus darbus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2003 m. rugpjūčio 28 d., laikotarpiu nuo 11.40 val. iki 12.40 val., minėtame sklype R. J. liepimu, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. grasindamas R. L. jį pagauti, užmušti, sumušti, "atjungti“, kad jis gulės kruvinas, trukdė R. L. sklype iškrauti statybines medžiagas, ir dėl to už papildomą autokrano ir automašinos „ZIL -131“ darbą dėl jų prastovos padarė R. L. 377 Lt turtinę žalą. Šiais savo veiksmais jis trukdė nukentėjusiajam R. L. laisvai disponuoti savo žemes sklypu – vykdyti statybas, t. y. pažeidė jo nuosavybės neliečiamumą ir dėl to padarė didelę žalą nukentėjusiojo R. L. teisėms ir teisėtiems interesams.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m, gegužės 6 d. nuosprendžiu iš kaltinimo R. J. pašalino aplinkybę, kad jis 2003 m. rugpjūčio 28 d. nuo 11.40 val. iki 12.40 val. nurodytame sklype liepė E. Ž. sutrikdyti statybinių medžiagų iškrovimo darbus bei trukdė R. L. iškrauti statybines medžiagas, padarydamas R. L. 377 Lt turtinę žalą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog E. Ž. 2003 m. balandžio 29 d. R. J. liepimu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos ir savavališkai vykdydamas ginčijamą, bet nerealizuotą R. J. tariamą teisę į R. L. nuosavybes teisėmis priklausantį 0.1512 ha sklypą, pašalindamas sklype pastatytus ir nukentėjusiajam R. L. nuosavybės teisėmis priklausančius statinius: metalinį garažą, metalinį namelį, metalinį tualetą, gelžbetonines plokštes, šiuos statinius apgadindamas ir padarydamas 2904 Lt. turtinę žalą, padarė R. L. didelę žalą.

Teismas nuosprendyje konstatavo, kad nesant įrodymų, patvirtinančių 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. E. Ž. veiksmais naudotą fizinę ar psichinę prievartą, ar realų grasinimą ją panaudoti, laikytina, kad šiuose epizoduose E. Ž. atliko tik tuos kaltinime nurodytus veiksmus, kurie nėra susiję su smurtu ar grasinimu jį panaudoti, todėl jis nepadarė nei BK 294 straipsnio l dalyje, nei BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų požymių turinčių veiksmų, todėl šie kaltinimo epizodai iš kaltinimo E. Ž. pašalinti.

Kadangi E. Ž. veiksmuose nustatyta tik 2003 m. balandžio 29 d. padaryta veika, atitinkanti LR BK 294 str. 1 d. numatytos veikos požymius, kaltinimas E. Ž. pakeistas iš BK 294 straipsnio 2 dalies į 1 dalį, o baudžiamoji byla jam nutraukta esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas yra negalimas t. y. dėl senaties.

Teismas taip pat netenkino R. L. prašymo patenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį. Teismas konstatavo, kad nutraukus E. Ž. ir R. J. baudžiamąją bylą dėl suėjusių apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminų, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (BPK 109-115 straipsniai).

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendį: panaikinti jo dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. Ž. pripažinimo kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir bausmės jam paskyrimo, o jo veika perkvalifikuota pagal BK 294 straipsnio 1 dalį ir baudžiamoji byla dėl jo nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir E. Ž. atžvilgiu palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendį, nurodant, kad E. Ž. BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas vykdytojo ekscese.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas E. Ž. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konstatuodamas, kad 2003 m. gegužės 12 d. bei 2003 m. rugpjūčio 28 d. E. Ž. nepadarė nei BK 294 straipsnio l dalyje, nei šio straipsnio 2 dalyje numatytų veikų požymių turinčių veiksmų, todėl šiuos nusikalstamos veikos epizodus iš kaltinimo L. Ž. pašalino nepagrįstai. Be to, kolegija padarė nepagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodyti 2003 m. balandžio 29 d., 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. E. Ž. padaryti veiksmai, jeigu jie ir būtų pripažinti nusikalstamais, turėtų būti kvalifikuoti ne kaip tęstinė nusikalstama veika, bet kaip pakartotinė.

Kauno apygardos teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo R. L. parodymus, kurie yra nuoseklūs viso proceso metu. Tai, kad savavališkų veiksmų metu 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. E. Ž. naudojo psichinę prievartą – grasinimus prieš nukentėjusįjį R. L., pirmosios instancijos teismas nustatė ir pagrindė nuosekliais liudytojų V. D., G. G., R. P., V. C., M. C. parodymais, kuriais netikėti nebuvo pagrindo. Kad tarp E. Ž. ir R. L. 2003 m. rugpjūčio 28 d. vyko konfliktas, kuris buvo nutrauktas tik atvykus policijos darbuotojams, patvirtino ir iškviesti policijos darbuotojai R. M., G.-J. U., V. K.. Kauno apygardos teismas šių asmenų parodymų neanalizavo, jų nevertino visų bylos aplinkybių kontekste, kaip kad reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalis, nepateikė motyvų ir išvadų dėl šių parodymų informatyvumo, apsiribojo tik lakoniška nuoroda, kad liudytojai negirdėjo grasinimų. Taip apeliacinės instancijos teismas, nemotyvuotai atmesdamas šiuos parodymus, neįvertindamas įrodymų viseto, padarė nepagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos požymių nebuvimo 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. E. Ž. atliktuose veiksmuose prieš R. L.. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo išvados dėl šių E. Ž. veiksmų buvo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Skunde nurodoma, kad iš bylos medžiagos akivaizdu, jog būtent 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. E. Ž. veiksmai rodo jo vieningą tyčią ir 2003 m. balandžio 29 d. nusikalstamų veiksmų tęstinumą. Kolegijos teiginys, kad nors ir yra požymių, jog visi kaltinime E. Ž. nurodyti veiksmai padaryti panašiomis aplinkybėmis, tačiau jie nėra tapatūs bei laiko požiūriu yra reikšmingai nutolę vienas nuo kito, nepagrįstas ir prieštarauja teismų nustatytoms aplinkybėms. Visus E. Ž. veiksmus sieja vieningas tikslas – pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką sutrukdyti R. L. naudotis teisėtai turimu žemės sklypu, t. y. realizuoti įstatymų garantuotas savo teises. Prokuroro manymu, vertinti kaip atskiras nusikalstamas veikas E. Ž. veiksmus prieš nukentėjusįjį negalima ir dėl to, kad 2003 m. balandžio 29 d. atliktais veiksmais, kuriuos ir apeliacinės instancijos teismas pripažino nusikalstamais, E. Ž. neįgyvendino sumanymo sutrukdyti nukentėjusiajam R. L. naudotis teisėtai priklausančiu žemės sklypu, tai nulėmė 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. jo atliktus veiksmus. Šios aplinkybės duoda pagrindą E. Ž. veiksmus minėtuose trijuose epizoduose laikyti viena tęstine nusikalstama veika, kvalifikuotina pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Prokuroras taip pat nurodo, kad E. Ž. buvo nusikalstamos veikos vykdytojas, todėl papildomai jo veika pagal BK 24 straipsnį nekvalifikuotina. Byloje nenustatyta, kad panaudoti prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą bei grasinimus E. Ž. nurodė (tokius nusikalstamus veiksmus organizavo) R. J.. Dėl šių aplinkybių E. Ž. veiksmai dėl grasinimų nukentėjusiajam laikytini vykdytojo ekscesu.

Taigi kolegija, nepagrįstai iš kaltinimo E. Ž. pašalindama 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. veikos epizodus bei neteisingai kvalifikuodama E. Ž. nusikalstamus veiksmus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai sąlygojo nepagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria E. Ž. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, panaikinimą. Kartu nepagrįstai E. Ž. atžvilgiu buvo pritaikytos BK 95 straipsnio nuostatos.

Nukentėjusysis R. L. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais; pakeisti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio: priteisti nukentėjusiajam R. L. solidariai iš E. Ž. ir R. J. 139 416 Lt turtinės žalos ir 25 000 Lt neturtinės žalos, taikyti laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą R. J. ir E. Ž. nekilnojamajam turtui iki pilnutinio civilinio ieškinio padengimo, priteisti nukentėjusiajam R. L. solidariai iš E. Ž. ir R. J. 8000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nukentėjusysis nurodo, kad Kauno apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – E. Ž. nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. E. Ž. savavaldžiavimo faktą nustatė tiek apylinkės teismas, tiek apygardos teismas, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažino tik vieną savavaldžiavimo faktą (2003 m. gegužės 29 d.), iš kaltinimo nepagrįstai pašalindamas kitus du savavaldžiavimo epizodus (2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d.). Priimdamas šį sprendimą, apygardos teismas vadovavosi tais pačiais duomenimis, kuriais vadovaudamasis nuosprendį priėmė ir apylinkės teismas – liudytojų V. D. ir G. G. parodymais –, tačiau įvertino juos priešingai, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas. Teismas neaptarė liudytojų M. C., V. C., R. P. parodymų, o dėl nukentėjusiojo R. L. teismui pateikto garso įrašo, iš kurio turinio, anot nukentėjusiojo, akivaizdu, jog E. Ž. jam grasino, nepagrįstai pasisakė, kad nėra pagrindo juo vadovautis, nors šis įrašas teismo posėdžio metu net nebuvo ištirtas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat netinkamai aiškino BK 63 straipsnio 10 dalį nurodydamas, kad ši norma E. Ž. netaikytina. Nukentėjusiojo manymu, E. Ž. padarė tęstinį nusikaltimą (nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki rugpjūčio 28 d.), nes visus nusikalstamos veikos epizodus apima vieninga kaltininko tyčia, kuri nukreipta į vieningą objektą. E. Ž. nuo pat pradžių siekė savavališkai uždrausti nukentėjusiajam R. L. naudotis jam priklausančiu sklypu ir to siekė, naudodamas psichinę bei fizinę prievartą. Todėl Kauno apygardos teismas visus padarytus E. Ž. nusikalstamos veikos epizodus turėjo kvalifikuoti kaip vieningos nusikalstamos veikos sudėtines dalis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad kaltinime nurodyti veiksmai padaryti panašiomis aplinkybėmis, tačiau jie nėra tapatūs ir laiko požiūriu vienas nuo kito yra reikšmingai nutolę, nes visos nusikalstamos veikos yra padarytos tais pačiais metais ir nėra labai nutolusios laike. Be to, teismas neatsižvelgė į vieningą kaltininko tyčią trukdyti nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausančiame sklype statyti namą.

Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl 2003 m. balandžio 29 d. atliktus E. Ž. veiksmus įvertino pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusysis įsitikinęs, kad E. Ž. veiksmais (pastovus riboženklių naikinimas, laikinų statinių tyčinis žalojimas ir nutempimas, statybos aikštelės sugadinimas suariant) buvo siekiama ne tik padaryti R. L. didelės žalos jo teisėtiems interesams, bet ir įbauginti nukentėjusįjį, kad šis nevykdytų statybų jam priklausančiame žemės sklype. Todėl kaltininko veiksmai vertintini ne tik kaip didelės žalos padarymas, bet ir kaip psichinė prievarta, bei kvalifikuojami pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Nukentėjusysis R. L. mano, kad Kauno apygardos teismas pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnį, reglamentuojantį teismų darbą, bei BPK 6 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią, kad įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs. Kasatorius abejoja dėl teismo nešališkumo, nes mano, kad teismas turėjo šioje byloje išankstinę nuomonę neskirti garso įrašo ekspertizės, išreiškė išankstinę nuomonę, kuriam ekspertui paskirs ekspertizę, jeigu nukentėjusysis neatsisakys savo prašymo. Kauno apygardos teismas taip pat pažeidė BPK 308 straipsnio 1 dalį ir iš anksto nepranešė proceso dalyviams apie teismo nuosprendžio paskelbimo laiką bei vietą, neišaiškino nukentėjusiajam nuosprendžio apskundimo tvarkos ir terminų.

Kasatorius taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria jo civilinis ieškinys, kuris buvo pareikštas R. J. ir E. Ž., paliktas nenagrinėtas. BPK 115 straipsnio 2 dalis numato, kad civilinis ieškinys tik išimtinais atvejais gali būti paliekamas nenagrinėtas, tačiau apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė jokių išimčių, dėl kurių negalėtų išnagrinėti civilinio ieškinio. Teismas privalėjo priteisti civilinį ieškinį solidariai iš R. J. ir E. Ž., nes neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnis). E. Ž. atliko neteisėtus veiksmus, todėl net ir nutraukus jam procesą, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, civilinis ieškinys turėjo būti teismo išnagrinėtas bei patenkintas. Nukentėjusysis R. L. yra įsitikinęs, kad jo pareikštas civilinis ieškinys pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pilnai įrodytas ir turėjo būti patenkintas.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiojo R. L. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl E. Ž. nusikalstamos veikos tęstinumo

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. Ž. padaryta nusikalstama veika yra ne tęstinio pobūdžio, o trys atskiros nusikalstamos veikos, grįsta prieštaringais argumentais, prieštarauja teismų nustatytoms aplinkybėms ir niekaip nepaneigia apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų tęstinumo.

Nepagrįsti apeliacinio teismo argumentai dėl E. Ž. veiksmų spontaniškumo atskiruose veikos epizoduose, netapatumo ir reikšmingo nutolimo vienas nuo kito.

Pagal teismų nustatytas aplinkybes E. Ž. veiksmų spontaniškumą apsprendė tai, kad jis imdavosi veiksmų, už kuriuos buvo pripažintas kaltu Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, būtent tada, kai sužinodavo apie nukentėjusiojo R. L. bandymus užsiimti statybomis arba kitokia ūkine veikla nuosavame sklype ir tai darė vieninteliu bei konkrečiu tikslu – trukdyti nukentėjusiajam disponuoti nekilnojamuoju turtu.

Ta aplinkybė, kad E. Ž. buvo nuteistas už tris savavaldžiavimo epizodus, trunkančius nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki rugpjūčio 28 d., niekaip nepaneigia jo vieningo tikslo. Ilgai trukę trijų epizodų savavaldžiavimo veiksmai, sutrukdę nukentėjusiajam gyvenamojo būsto statybos paruošiamuosius darbus, kartu su tiesioginiais materialiniais nuostoliais yra pagrindinis didelės žalos nukentėjusiojo R. L. teisėms ir teisėtiems interesams elementas. Apeliacinės instancijos teismo konstatuoti netapatūs E. Ž. veiksmai atskiruose savavaldžiavimo epizoduose niekaip nepaneigia nusikalstamų veikų tęstinumo. E. Ž. veiksmai taip pat buvo apspręsti aplinkybių, tačiau adekvatūs siekiamam tikslui – ūkinės veiklos ir statybų teisėtai nuosavybės teise valdomame sklype sutrukdymui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinos teismo išvadas dėl E. Ž. nusikalstamos veikos nepripažinimo tęstine, nepripažįstant 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. epizodų nusikalstamais.

Dėl E. Ž. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad E. Ž. 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. atliktais veiksmais panaudodamas psichinę prievartą trukdė nukentėjusiajam R. L. laisvai disponuoti savo žemes sklypu – vykdyti statybas, t. y. 2003 m. gegužės 12 d., grasindamas pasiimti kirvį ir išvaikyti darbininkus bei susidoroti, jis reikalavo nutraukti sklype vykdomus darbus, o 2003 m. rugpjūčio 28 d. tame pačiame sklype R. J. liepimu, grasindamas R. L. jį pagauti, užmušti, sumušti, "atjungti“, kad jis gulės kruvinas, trukdė R. L. sklype iškrauti statybines medžiagas, ir dėl to už papildomą autokrano ir automašinos „ZIL -131“ darbą dėl jų prastovos padarė R. L. 377 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad 2003 m. gegužės 12 d. E. Ž. prašė ar net reikalavo R. L. nevykdyti jokių darbų ginčo sklype iki to laiko, kol nebus išspręstas ginčas dėl sklypo įstatymų nustatyta tvarka, o 2003 m. rugpjūčio 28 d. pamačius, kad sklype R. L. bando iškrauti statybines medžiagas, buvo reikalaujama iš jo, kad šis neiškrautų statybinių medžiagų, kol teisme nebus išspręstas ginčas dėl sklypo, reikalavo ir iš R. L. darbininkų nutraukti krovos darbus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo dėl byloje aptariamo žemės sklypo priklausymo nuosavybės teise teisinių santykių subjektai buvo tiek nukentėjusysis R. L., tiek E. Ž.. R. L. nuosavybės teisė į šį žemės sklypą pagrįsta pirkimo-pardavimo sandoriu, o E. Ž. atstovavo giminaičio R. J. interesams, kuriam pretendentė į žemę M. J. 1997 m. lapkričio 17 d. sutartimi perleido teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atkūrimą ir kuris šią žemę dirbo bei ja naudojosi 7 metus bei buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisės į šį žemės sklypą atkūrimo. Nors E. Ž. manė, kad R. J. teisėtai pretenduoja į ginčo žemę, tačiau žinodamas, kad šis žemės sklypas yra kito asmens nuosavybė, spręsdamas ginčą dėl žemės sklypo priklausymo nuosavybės teise, nesilaikė įstatyme nustatytos jo sprendimo tvarkos. Tačiau tokį neteisėtą kaltininko elgesį pripažįstant savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, būtina nustatyti įstatymų leidėjo nurodytas sąlygas, kurias padaro kaltininkas savavaldžiaudamas. Tokios sąlygos yra numatytos BK 294 straipsnyje.

BK 294 straipsnis nustato dvi nusikalstamo savavaldžiavimo sudėtis: pagal šio straipsnio 1 dalį atsako tas, kas savavaldžiaudamas padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, o 2 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jam artimam asmeniui. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas yra įstatymais ar kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios fizinių ar juridinių asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, laisvė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai (sandoriai, įvykiai ar veiksmai, su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes, žalos padarymas ir kt.) yra numatyti CK 1.136 straipsnyje, o teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.137 straipsnyje. Be to, CK 1.138 straipsnyje pažymėta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas. Taigi pagal BK 294 straipsnio dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama.

Kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. E. Ž. atliktuose veiksmuose prieš R. L. nebuvo fizinės ar psichinės prievartos požymių, taip pat realių grasinimų ją panaudoti nukentėjusiajam ar jo sklype dirbusiems asmenims.

Liudytojai G. G. ir V. D., 2003 m. gegužės 12 d. R. L. sklype statę stulpus, sodinę krūmus, braškes ir statę betoninius riboženklius, nurodė, kad atvažiavęs automobiliu E. Ž. prašė jų netęsti darbų, tačiau realių grasinimų panaudoti smurtą neišreiškė. Teismas nustatė, kad 2003 m. rugpjūčio 28 d. į ginčo objektu tapusį sklypą, kuriame tą dieną dirbo darbininkai, naudojant kraną ir blokų automobilį buvo vykdomi statybinių medžiagų iškrovimo darbai, E. Ž. buvo atvažiavęs kartu su V. Ž., R. J. ir J. M.. Konflikto liudytojai parodė, kad atvykę asmenys plūdosi, naudojo jėgą, tąsė darbininkus, tačiau nenurodė, kad smurtinius veiksmus būtų atlikęs būtent E. Ž.. Net nukentėjusiojo žentas liudytojas R. P. nenurodė, kad prieš R. L. ir jo sklype dirbusius asmenis fizinę ar psichinę prievartą panaudojo E. Ž.. Kasaciniuose skunduose minimi 2003 m. rugpjūčio 28 d. į konflikto vietą atvykę policijos pareigūnai R. M., G. J. U. ir V. K. patvirtino tik įvykio vietoje buvus ginčą dėl nuosavybės teisės į žemės sklypą, tačiau nenurodė jokių konkrečių E. Ž. atliktų neteisėtų veiksmų. Tiesa, liudytojai V. C. ir M. C. aiškino, kad Ž. traukė iš automobilio darbininką, stumdė L., tačiau, vertinant tai, kad tą dieną įvykio vietoje buvo atvykę ir konflikte dalyvavo tiek E. Ž., tiek V. Ž., iš liudytojų parodymų neaišku, kuris tiksliai asmuo atliko jų įvardytus veiksmus. Kitų įrodymų, galinčių patvirtinti smurtinių E. Ž. veiksmų atlikimo ar grasinimų juos atlikti faktą, byloje nėra. Dėl R. L. teismui pateikto garso įrašo įrodomosios galios apeliacinės instancijos teismas pasisakė. Vien tos aplinkybės, kad tarp įvykio vietoje buvusių asmenų vyko konfliktas dėl teisės į ginčijamo sklypo nuosavybę, nepakanka panaudotos prievartos faktui konstatuoti. E. Ž. ir kitų asmenų ne kartą, nors ir nekorektiškai, išsakyti nurodymai nukentėjusiajam nieko sklype nestatyti iki teismo sprendimo, nes bus blogai, vis tiek reiks nugriauti, nelaikytina psichine ar fizine prievarta, kuri yra būtinas BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties elementas. Esant tokioms aplinkybėms, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. epizoduose E. Ž. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs E. Ž. veiksmuose fizinės ar psichinės prievartos požymių, E. Ž. nusikalstamą veiką pagrįstai perkvalifikavo iš BK 294 straipsnio 2 dalies į 1 dalį. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad E. Ž. R. J. prašymu savavališkai ir neteisėtai pašalino ginčo sklype R. L. pastatytus laikinus statinius, juos apgadindamas, ir trukdė nukentėjusiajam disponuoti jam priklausančiu žemės sklypu, taip padarydamas nukentėjusiajam didelės žalos. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimo nusikaltimą sudaro savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Teisės vykdymo savavališkumas reiškia veikimą priešingai šiems įstatymo reikalavimams. Taigi R. L. esant teisėtu ginčijamo žemės sklypo savininku, savavališkas ginčijamos, bet nerealizuotos R. J. tariamos teisės vykdymas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. nukentėjusiojo turto pašalinimas iš jam nuosavybės teise priklausančio sklypo ir trukdymas nukentėjusiajam vykdyti savo sklype ūkinę bei kitokią veiklą, padaręs didelės žalos (turtinės ir neturtinės), atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendyje išdėstytos išvados ir motyvai dėl E. Ž. veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atitinka šio nusikaltimo sudėtį ir jų nepaneigia kasacinių skundų motyvai. Teismas pagrįstai pritaikė E. Ž. BK 95 straipsnio nuostatas ir nutraukęs E. Ž. baudžiamąjį procesą BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nukentėjusiojo R. L. civilinį ieškinį pagrįstai paliko nenagrinėtą. Tačiau tai neužkerta kelio nukentėjusiajam pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais, sutrukdžiusiais priimti teisingą sprendimą, nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendį.

Iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti teismo išvadas dėl E. Ž. nusikalstamos veikos nepripažinimo tęstine bei 2003 m. gegužės 12 d. ir 2003 m. rugpjūčio 28 d. epizodų pašalinimo iš kaltinimo E. Ž.

Palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 26 d. nuosprendžio išvadas dėl E. Ž. nusikalstamos veikos tęstinumo nuo 2003 m. balandžio 29 d. iki rugpjūčio 28 d.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Valerijus Čiučiulka

Antanas Klimavičius