A. G. pagal BK 129 str., 62 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-567/2011

Teisminio proceso nr. 1-74-1-00107-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.5.1.1;

1.1.8.6.2;

1.1.8.9.1;

1.1.8.9.2;

2.1.7.4. (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. gynėjo advokato Vitoldo Petravičiaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2010 m. gegužės 16 d. iki 2010 m. gruodžio 14 d.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. G. gynėjo apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. gegužės 15 d., apie 21.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini), R. Š. priklausančios sodybos kieme, tarpusavio konflikto metu, tyčia šovė iš legaliai laikomo pistoleto „IŽ 71H“, kal. 9 mm Brow, Nr. (duomenys neskelbtini), į A. R. ir pataikė jam į krūtinės sritį; taip padarė šautinį krūtinės ląstos sužalojimą, pasireiškusį šautine įėjimo žaizda krūtinės dešinėje, šautiniu kanalu tarpuplautyje su širdies sužalojimu ir dešinėje krūtinplėvės ertmėje su dešiniojo plaučio sužalojimu, šautine išėjimo žaizda krūtinės ląstos nugarinio paviršiaus dešinėje, tai komplikavosi širdplėvės ertmės tamponada krauju, širdies suspaudimu išsiliejusiu krauju, t. y. A. R., gimusį 1972 m., netiesiogine tyčia nužudė, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nuteistojo A. G. gynėjas advokatas V. Petravičius prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. birželio 10 d. nutartį ir, perkvalifikavus nuteistojo A. G. veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 28 straipsnio 3 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, paskirti jam švelnesnę už laisvės atėmimą bausmės rūšį arba terminuotą laisvės atėmimą, artimą minimaliai BK 50 straipsnio 2 dalyje numatytai laisvės atėmimo bausmės trukmei.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, o įstatymo taikymas suformuotai teismų praktikai. Byloje esantys duomenys nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nebuvo būtinosios ginties situacijos arba jos ribų peržengimo. Šio teismo nutartyje esantis teiginys, kad šūvio metu A. R. nenaudojo prieš nuteistąjį smurto, pagrįstas prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis.

Pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-497/2007). Teismų praktikoje kėsinimosi pavojingumo lygis vertinamas priklausomai nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, gręsiančios žalos dydžio ir kitų dalykų. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Realią žala arba jos akivaizdžią grėsmę dažniausiai patvirtina besiginančiojo patirti smūgiai ir sužalojimai.

Teismas, teigdamas, kad į A. R. buvo šauta, kai šis nebeturėjo kėdės, remiasi kupiūruotais A. P. parodymais, nevertindamas jų visumos ir ignoruodamas ištisus parodymų fragmentus. Liudytojas pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad po to, kai jis pamatė nukritusią ant žemės kėdę, jam reikėjo kažkiek laiko atsistoti; tada pasigirdo šūviai. Advokato nuomone, darytina vienintelė galima teisinga išvada, kad buvo tam tikras laiko tarpas, kai nukentėjusysis turėjo galimybę vėl pagriebti kėdę, todėl liko nepaneigta A. G. nurodoma aplinkybė, kad jis į A. R. šovė siekdamas atremti pastarojo pavojingą puolimą.

Kasatorius nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas rėmėsi A. P. parodymais, buvo būtina apklausti šį liudytoją dėl jo skirtingu metu kiek skirtingai nurodomų aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, teismas galėjo ir turėjo išsiaiškinti: 1) ar būdamas pargriautas ant akmenų, A. P. turėjo galimybę matyti tolesnių įvykių detales; 2) kiek laiko praėjo nuo to momento, kai jis nuvirto, iki to, kai pakilo ir vėl galėjo matyti incidentą; 3) ar tikrai, kaip teigiama Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, šūviai pasigirdo iš karto po to, kai jis pamatė nusiridenančią kėdę, ar buvo tam tikras laiko tarpas nuo to momento, kai jis pamatė besiridenančią kėdę iki šūvių. Šie nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismų iki galo neatsakyti klausimai galėjo išsklaidyti bet kokias abejones dėl ginamojo nurodomų aplinkybių ir duoti atsakymą, ar buvo būtinosios ginties situacija, kada ji prasidėjo, kiek laiko tęsėsi ir kada baigėsi, ar buvo būtinosios ginties ribų peržengimas.

Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad prieštaringi ir nenuoseklūs liudytojos J. Š. parodymai negalėjo būti pagrindas konstatuojant būtinosios ginties situacijos nebuvimą. Be to, teismai nevertino tų liudytojos nurodomų aplinkybių, kurios netiesiogiai patvirtina būtinosios ginties situacijos egzistavimą arba jos ribų peržengimą. Liudytoja kategoriškai paneigė, kad nukentėjusysis būtų puolęs nuteistąjį su kėde, tačiau iš jos parodymų pirmosios instancijos teisme darytina išvada, kad ji tokio momento galėjo ir nematyti. J. Š. teigia, kad vyrai tik stumdėsi, kad A. R. rankose kėdės neturėjo, tačiau tokie jos parodymai prieštarauja objektyviems ir nenuginčijamiems byloje esantiems įrodymams, kurie patvirtina nuteistojo nurodomas aplinkybes. Pasak advokato V. Petravičiaus, faktą, kad A. R. puolė A. G. kumščiais, o vėliau ir su kėde, pataikydamas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą – ir taip realiai sukeldamas pavojų ne tik A. G. sveikatai, bet galbūt ir jo gyvybei, patvirtina objektyvūs bylos duomenys: VšĮ Molėtų ligoninės medicininės apžiūros dokumentas, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose nurodomi nuteistojo A. G. patirti sužalojimai. Šiame kontekste vertintini ir nuteistojo parodymai, kurie nekito per visą ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo laikotarpį, buvo nuoseklūs ir atitiko byloje esančius objektyvius duomenis.

Kasatoriaus nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas A. G. gynėjo G. B. skundą apeliacine tvarka, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kurios suvaržė įstatymų garantuotas ginamojo teises.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynyba prašė atlikti dalinį įrodymų tyrimą – apklausti liudytoją A. P., kuris, kaip jau nurodyta, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu kiek skirtingai aiškino tam tikras aplinkybes ir šių parodymų prieštaringumo nepašalino pirmosios instancijos teismas. Taip pat teismo buvo prašoma paskirti pomirtinę kompleksinę teismo psichiatrijos–psichologįjos ekspertizę, kurios išvados galėjo patvirtinti arba paneigti ginamojo teiginius apie agresyvų A. R. puolimą, tačiau jis buvo atmestas ir tokiu būdu buvo nepagrįstai susiaurinta gynybos apimtis, atimant iš ginamojo kone paskutinę galimybę pateikti objektyvų įrodymą apie buvusį realų užpuolimą, gresiantį jo sveikatai ar net gyvybei. Pasak kasatoriaus, žuvusiojo asmenybės bruožai ir psichikos sutrikimai bei jį neigiamai apibūdinanti medžiaga nors ir netiesiogiai, bet patvirtina ginamojo teiginius apie buvusį realų ir akivaizdų kėsinimąsi. Todėl, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas visus gynybos prašymus, kuriais buvo siekiama nustatyti objektyvią tiesą, paviršutiniškai vertindamas byloje esančius įrodymus ir aklai atkartodamas pirmosios instancijos teismo argumentus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytas asmens teises į visapusišką gynybą, į nešališką ir objektyvią liudytojų apklausą. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog A. R. sudavė smūgius liudytojui A. P., yra paneigiama objektyviais duomenimis. Nuteistojo A. G. gynėjo teigimu, tokia teismo išvada neturi jokios įrodomosios reikšmės, nes nei patvirtina, nei paneigia būtinosios ginties situacijos egzistavimo. Pavojingas kėsinimasis buvo nukreiptas ne į liudytoją, kuris nugriuvo pastumtas nukentėjusiojo A. R., o į A. G., kuriam, gynėjo įsitikinimu, neliko kitos išeities.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, jog nėra galimybės pripažinti ginamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes tam būtinas ir prisipažinimas, ir nuoširdus gailėjimasis, o A. G., teismo nuomone, nepripažindamas esminių bylos aplinkybių, nurodė tikrovės neatitinkančią versiją. Skunde teigiama, kad objektyvūs bylos duomenys patvirtina A. G. nurodomas aplinkybes, todėl darytina priešinga išvada – A. G. sako tiesą ir tikrai gailisi dėl to, kas įvyko, todėl teismo išvada neparemta objektyviais duomenimis. Nuteistasis niekur po įvykio nebėgo, prašė iškviesti greitąją ir policiją, stengėsi, kad niekas įvykio vietoje nebūtų paliesta, atvykusiems pareigūnams prisipažino šovęs į nukentėjusįjį ir perdavė jiems ginklą, iš kurio buvo du kartus šauta, tyrimo metu ir teisme davė nuoseklius ir neprieštaringus parodymus.

BK 62 straipsnio 1 dalyje nurodytos dvi sąlygos, kada, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė: 1) jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir 2) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Antroje straipsnio dalyje numatyta, kad švelnesnė bausmė gali būti paskirta ir nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes, esant bent iš dalies atlygintai turtinei žalai ir normoje įtvirtintoms sąlygoms (šiuo konkrečiu atveju – veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas). Skunde nurodoma, kad pagal suformuotą teismų praktiką teismas turi teisę skirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje nustatyta, bausmę tada, kai, jo nuomone, švelniausia BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra per griežta ir bausmės paskirtis gali būti pasiekta paskyrus švelnesnę bausmę. BK 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribas peržengusiam asmeniui bausmė gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Gynėjas teigia, kad A. G. prisipažino padaręs veiką, jis gynėsi nuo pradėto realaus ir tiesioginio kėsinimosi, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarinių, padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti veikos aplinkybes, visiškai atlygino turtinę žalą; jis tvirtais ryšiais siejamas su socialine aplinka – dirba ir išlaiko savo šeimą, yra gerbtinas visuomenės narys, ne kartą valstybės apdovanotas už nuopelnus Lietuvai, todėl, kasatoriaus nuomone, buvo realus teisinis pagrindas švelninti A. G. skirtą bausmę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Aida Japertienė prašo nuteistojo A. G. gynėjo advokato V. Petravičiaus kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė į nuteistojo gynėjo skundo argumentą dėl būtinosios ginties instituto taikymo nuteistajam ir skundą pagrįstai atmetė. Prokurorės nuomone, nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas grindė prieštaringais liudytojų A. P. ir J. Š. paaiškinimais. Teismas išsamiai atsakė į visus apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai pasisakė apie liudytojų paaiškinimus, juos vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Prokurorė nurodo, kad kasatorius nevertina visų bylos duomenų, kritikuoja teismo sprendimą remdamasis tik kiek kitusiais liudytojų parodymais, tačiau nekreipia dėmesio į specialistų išvadas, įvykio vietos apžiūros protokolą ir kitas faktines bylos aplinkybes. Kasatorius nutyli kitus byloje surinktus duomenis, kuriuos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino pagrindžiančiais nuteistojo kaltę, nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis, teismo išdėstytu įrodymu vertinimu, tačiau tai nėra pagrindas teigti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Prokurorė nurodo, kad vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, suduotų nukentėjusiajam, momentą; besiginančiojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Byloje nustatyta, kad pirmasis iš namo išėjo A. R., po jo A. P. ir nuteistasis. Išėjęs iš namo nukentėjusysis iškart sudavė smūgį A. P., kuris nugriuvo į klombą ant nugaros (specialisto išvadoje konstatuojami sužalojimai užpakalinėje kūno dalyje). Tuo metu A. R. susistumdė su nuteistuoju — paėmęs vasarinę sulankstomą kėdę, sudavė smūgį nuteistajam per galvą. Nuteistasis sugriebė kėdę, kuri sugnybo dešinės rankos delną (patvirtinta specialisto išvada). Nuteistasis iš turėto pistoleto iššovė vieną šūvį į viršų (tūtelė pralėkė pro šalį greta stovėjusios J. Š.) ir tuoj pat antrą kartą į A. R., nuo to šis mirė. Prokurorės nuomone, teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistojo A. G. šūvis į nukentėjusįjį jau nebuvo gynybinio pobūdžio, nes šis jau neturėjo kėdės ar kito žalojančio įrankio savo rankose, t. y. tuo metu A. G. sveikatai ir gyvybei realus pavojus negrėsė, pavojingo veikimo realizacija buvo nutrūkusi.

Pagal teismų nustatytas aplinkybes aišku, kad įvyko tarpusavio konfliktas, kurio metu A. G. nušovė A. R.. Kadangi nebuvo būtinosios ginties situacijos, negali būti ir būtinosios ginties ribų peržengimo, todėl taikyt BK 28 straipsnį nėra įstatyminio pagrindo. Prokurorės nuomone, nėra pagrindo švelninti nuteistajam skirtą bausmę.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl būtinosios ginties ribų peržengimo (BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo)

Teismų išvados dėl BK 28 straipsnio 3 dalies netaikymo nagrinėjamoje byloje padarytos tinkamai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas bei nepadarant esminių BPK pažeidimų. Būtinosios ginties ribų peržengimas gali būti konstatuojamas, kai nustatytų reikšmingų bylos aplinkybių analizė leidžia daryti išvadą, jog ginamojo pobūdžio veiksmais buvo siekiama atremti pavojingą kėsinimąsi, tačiau gynyba neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nagrinėjamoje byloje, nustatyta, kad tuo metu, kai nuteistasis panaudojo šaunamąjį ginklą, nukentėjusiojo A. R. smurtiniai veiksmai jau buvo pasibaigę. Nukentėjusiojo A. R. veiksmų baigimo momentas yra bylos faktinė aplinkybė, kuri nėra iš naujo nustatinėjama nagrinėjant bylą kasacine tvarka. BPK 376 straipsnio 1 dalis numato, kad kasacinės instancijos byla nagrinėjama tik teisės taikymo aspektu. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka bylos faktinės aplinkybės nenustatinėjamos, įrodymai iš naujo netiriami ir nevertinami. Tai, kad ginklo panaudojimo metu nukentėjusiojo A. R. smurtiniai veiksmai jau buvo pasibaigę, nustatyta ištyrus byloje surinktus įrodymus.

Kasacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose galėjo būti pažeistos nuteistojo teisės. Nuteistojo teisių pažeidimu nelaikytinas ir apeliacinės instancijos teismo atsisakymas tenkinti prašymus dėl įrodymų tyrimo. Prašymas apklausti anksčiau teismo proceso metu jau apklaustą liudytoją turi būti tenkinamas, kai paaiškėja, kad ankstesnių apklausų teisme metu liudytojas nebuvo apklaustas apie visas reikšmingas aplinkybes, liudytojui nebuvo užduoti tiesos nustatymui byloje svarbūs klausimai, tačiau teismas neturi pareigos dar kartą rengti liudytojo apklausos, kai kas nors iš proceso dalyvių prašo atlikti naują apklausą, vien tik tikėdamasis, jog naujos apklausos metu liudytojas pakeis anksčiau duotus parodymus. Prašymai skirti ekspertizes turi būti tenkinami esant pagrįstai tikimybei, jog, panaudojus specialias žinias, gali būti nustatytos bylai reikšmingai aplinkybės, kurios byloje iš viso neįrodinėtos ar tų aplinkybių nustatymas kelia abejonių. Nagrinėjamoje byloje teiktas prašymas dėl pomirtinės nukentėjusiojo ekspertizės atlikimo pagrįstai netenkintas, nes tokios ekspertizės išvados negalėjo turėti jokios reikšmės nustatant tiesą byloje – tokios išvados niekaip negali turėti įtakos teismo išvadoms apie nukentėjusiojo veiksmų ir šūvių laiką.

Dėl lengvinančios aplinkybės prisipažinimo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo)

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta lengvinanti aplinkybė („kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis“) pripažįstama esant vienai iš trijų alternatyvių situacijų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažįsta ir padeda išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažįsta ir padeda išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.

Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad A. G. nepripažino esminių bylos aplinkybių, susijusių su tyčiniu A. R. nužudymu, nurodė tikrovės neatitinkančią versiją; abiejų instancijų teismai pripažino, kad nebuvo būtinosios ginties, o nuteistasis A. G., nors ir nuo pat pradžių neneigė, kad šovė į A. R., tačiau tvirtino tai padaręs gindamasis nuo jo paties užpuolimo. Taigi iš esmės A. G. parodymai neprisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo, jis neigė esminę teismų nustatytą aplinkybę, dėl kurios galėjo iš dalies pasikeisti veikos kvalifikavimas. Vien tik šaunamojo ginklo panaudojimo fakto pripažinimas niekaip nelengvina nuteistojo atsakomybės, nes įvykdžius nusikalstamą veiką kelių žmonių akivaizdoje paneigti ginklo panaudojimą realių galimybių nuteistasis neturėjo.

Dėl švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmės (BK 62 straipsnio taikymo)

BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytos skirtingos švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygos. Gynėjas teigia, kad A. G. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs veiką, padėjo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti veikos aplinkybes, atlygino turtinę žalą, gynėsi nuo kėsinimosi, taigi, atitinka tiek BK 62 stgraipsnio 1, tiek 2 dalyje nustatytas sąlygas.

BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama, kai „asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.“ Taigi, vadovaujantis šia norma, bausmė gali būti švelninama tik tada, kai konstatuojama, kad egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Teismai nenustatė, kad A. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes nuo pat pradžios tvirtino iššovęs tik gindamasis nuo A. R. užpuolimo. Dėl šios priežasties nėra galimybės taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies.

Kasatoriaus prašymas vadovautis 62 straipsnio 2 dalimi grįstas teiginiu, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas. Padarius išvadą, kad būtinosios ginties ribų peržengimas nagrinėjamoje byloje pagrįstai nenustatytas, darytina ir išvada, kad pagrindo BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymui nagrinėjamoje byloje nėra.

Dėl prašymo nagrinėti kasacinę bylą žodinio proceso tvarka

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi gynėjo prašymą nagrinėti bylą kasacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, nustatė, kad toks prašymas netenkintinas, nes nėra BPK 3742 straipsnyje nustatytų pagrindų, numatančių bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka atvejus. Gynėjo prašyme nenurodyti jokie konkretūs argumentai, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, jog byloje būtų būtina išklausyti proceso dalyvių žodinius paaiškinimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. gynėjo advokato Vitoldo Petravičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Armanas Abramavičius

Dalia Bajerčiūtė

Gintaras Goda