V. J. pagal BK 222 str., 184 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-213-222/2016

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04045-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 2.1.15.3.1; 2.4.2.1.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. A., V. J. ir R. J. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį – 200 MGL (25 000 Lt, t. y. 7240 Eur) dydžio bauda, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 250 MGL (31 250 Lt, t. y. 9050 Eur) dydžio bauda, pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 300 MGL (37 500 Lt, t. y. 10 860 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir R. J. paskirta galutinė bausmė – 350 MGL (43 750 Lt, t. y. 12 670 Eur) dydžio bauda, įpareigojant nuteistąjį ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. J. baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (trys veikos) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskuota 1 568 804,97 Lt (454 357,32 Eur), šią sumą išieškant iš R. J..

R. A. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (12 500 Lt, t. y. 3620 Eur) dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 200 MGL (25 000 Lt, t. y. 7240 Eur) dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 250 MGL (31 250 Lt, t. y. 9050 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir R. A. paskirta galutinė bausmė – 300 MGL (37 500 Lt, t. y. 10 860 Eur) dydžio bauda, įpareigojant nuteistąjį ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. J. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (12 500 Lt, t. y. 3620 Eur) dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 200 MGL (25 000 Lt, t. y. 7240 Eur) dydžio bauda, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 250 MGL (31 250 Lt, t. y. 9050 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir V. J. paskirta galutinė bausmė – 300 MGL (37 500 Lt, t. y. 10 860 Eur) dydžio bauda, įpareigojant nuteistąjį ją sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš R. J., R. A. ir V. J. solidariai priteista Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Panevėžio AVMI) 836 576 Lt (242 289,19 Eur) nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pakeista Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo nuteistajam R. J. : bausmes, paskirtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, subendrinus, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 7 dalimi, R. J. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 300 MGL (10 860,75 Eur) dydžio bauda.

Kita nuosprendžio dalis nepakeista.

Nuteistojo R. A. gynėjo advokato M. E. ir nuteistojo V. J. gynėjo advokato E. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

R. J. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o V. J. ir R. A. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad:

veikdami kartu, dirbdami UAB „A“ (kodas (duomenys neskelbtini)), reg. (duomenys neskelbtini), R. J. – direktoriumi ir kasininku, V. J. ir R. A. – vadybininkais, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeidė šio įstatymo 4 straipsnį – ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, 6 straipsnio 2 dalį – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, 12 straipsnio 4 dalį – apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 13 straipsnio 1 dalies 5 punktą – privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai:,,Ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir kiekine išraiška“; be to, R. J. pažeidė ir įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus – apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, 1996 m. vasario 22 d. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą Nr. 13 „Dėl Buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų” ir 1997 m. rugpjūčio 15 d. Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsakymą Nr. 38 Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklė; bendrovės,,A“ patalpose, esančiose UAB „A“ ir J. J. g. 6, bei vyr. buhalterės V. K. gyvenamosiose patalpose UAB „A“, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2006 m. lapkričio 27 d., R. J., R. A. ir V. J. padedant, visi suklastojo tikrus UAB,,A“ dokumentus – PVM sąskaitas faktūras (Invoice), kuriose įrašė žinomai neteisingus duomenis apie UAB,,A“ metalo laužo pardavimo vertes, t. y. nurodė mažesnę metalo laužo vertę, nei realiai parduodavo Vokietijos firmoms,,W. R. Euro-M. G. “ ir,,W. K. Import-Export“ ir nurodė firmos,,W. R. Euro-M. G. “ atstovei J. V. ir firmos,,W. K. Import-Export“ savininkui W. K. dalį UAB,,A“ lėšų už parduotą metalo laužą pervesti į R. A. suteiktų neteisėtam pinigų pervedimui lengvatinio apmokestinimo kompanijų „P. G. LLC“, „A. C. G. LTD“, „A. G. L.“ banko sąskaitas; tokias vadybininkų suklastotas PVM sąskaitas faktūras R. J. pateikė UAB,,A“ vyr. buhalterei V. K., nurodydamas jas įtraukti į bendrovės apskaitą, o V. K. nežinant, kad pateikti dokumentai yra suklastoti, ji šiuos dokumentus įtraukė į bendrovės,,A“ buhalterinę apskaitą, taip nefiksuojant visų ūkinių operacijų ir įtraukiant suklastotus dokumentus R. J., V. J. ir R. A. padedant (apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą), organizavo apgaulingą bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą bei apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, be to, nenustatė UAB „A“ apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų saugojimo tvarkos, dėl to neišsaugojo ir nepateikė 2005 metų apskaitos dokumentų – prekių pardavimo PVM sąskaitų faktūrų (Invoice) ir neapskaitė bendrovės buhalterinėje apskaitoje 5 063 234 Lt faktinių pardavimo pajamų bei 3 100 440 Lt faktinių įplaukų, gautų iš Vokietijos firmų,,W. R. Euro-M. G. “ ir,,W. K. Import-Export“, jų neįformino apskaitos dokumentais, taip pat šių prekių pardavimo pajamų ūkinio įvykio dieną neužregistravo 2005 ir 2006 metų apskaitos registruose – bendrajame žurnale, didžiojoje knygoje, PVM apskaitos registruose, pajamų gavimo specialiuosiuose žiniaraščiuose, be to nepilnus ir neteisingus duomenis apie 2005-2006 metais gautas pajamas ir įplaukas deklaravo 2005 ir 2006 metų finansinės atskaitomybės ataskaitose, metinėse pelno mokesčio deklaracijose, pelno (nuostolio) ataskaitose, 2005 ir 2006 m. PVM deklaracijose bei pateikė neteisingus duomenis apie UAB „A“ Europos Sąjungos valstybėms narėms patiektų prekių vertę, o iš viso neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 836 576 Lt mokesčių, iš jų: 2005 m. 479 605 Lt pelno mokesčio ir 3 033 Lt atskaitymų Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti; 2006 m. 279 425 Lt pelno mokesčio ir 74 513 Lt laikinojo socialinio mokesčio. Taip 2005 m. neapskaitė UAB,,A“ 1 928 521,51 Lt faktinių pardavimo pajamų ir 1 962 734,66 Lt faktinių įplaukų, gautų iš Vokietijos firmos,,W. R. Euro-M. G. “, 2006 m. neapskaitė 804 719,90 Lt faktinių pardavimo pajamų ir 274 223,10 Lt faktinių įplaukų, gautų iš Vokietijos firmos,,W. R. Euro-M. G. “; taip pat neapskaitė 1 271 882,32Lt faktinių pardavimo pajamų dėl 2005 metais parduoto metalo laužo Vokietijos firmai,,W. K. Import-Export“; ir neapskaitė 1058110,66 Lt faktinių pardavimo pajamų dėl 2006 metais parduoto metalo laužo Vokietijos firmai,,W. K. Import-Export“; taip pat – 132 461,11 Lt (38 363,39) Eur faktinių įplaukų, gautų iš Vokietijos firmos,,W. K. Import-Export“ neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, o šios įplaukos už UAB „A“ parduotą metalo laužą buvo pervestos ne į UAB,,A“ banko sąskaitą, o į lengvatinio apmokestinimo kompanijos „P. G. LLC“ sąskaitą Latvijos PAREX banke Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „A“, kurios įgaliotas asmuo – I. Š. (A.), t. y. 2005 m. sausio 19 d. pervesta 25 578,48 Eur, 2005 m. kovo 15 d. pervesta 12 784,91 Eur; 282 079,94 Lt (81 696 Eur) faktinių įplaukų, gautų iš Vokietijos firmos,,W. K. Import-Export“, neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, o šios įplaukos už UAB „A“ parduotą metalo laužą buvo pervestos ne į UAB,,A“ banko sąskaitą, o į lengvatinio apmokestinimo kompanijos „A. G. LTD“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (Eur) AB Ūkio bankas, t. y. 2005 m. lapkričio 30 d. 18956,80 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. ATM 00075, 2005 m. gruodžio 8 d. 13 630,60 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. ATM 00072, 2005 m. gruodžio 14 d. 49 108,50 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. ATM 00079; 448 939,1 Lt (130 021,75 Eur) faktinių įplaukų, gautų iš Vokietijos firmos,,W. K. Import-Export“, neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, o šios įplaukos, už UAB „A“ parduotą metalo laužą buvo pervestos ne į UAB,,A“ banko sąskaitą, o į kompanijos „A. C. G. LTD“ AB,,Parex Bankas“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Atmetas“ (EUR), kurios įgaliotas asmuo – A. A. Vaitkevičius, t. y. 2005 m. rugpjūčio 15 d. 11 028,90 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. ATM 00047, 2005 m. spalio 24 d. 32 159,40 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. ATM 00065, 2005 m. spalio 26 d. 33 868,20 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. ATM 00068, 2005 m. lapkričio 8 d. 10 143,60 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. ATM 00066, 2005 m. lapkričio 11 d. 42 821,65 Eur pagal sąskaitą faktūrą Nr. ATM 00073; iš viso 2005 m. 863 481,21 Lt (250 081,39 Eur) faktinių įplaukų, gautų iš Vokietijos firmos,,W. K. Import-Export“, neapskaitė buhalterinėje apskaitoje, o šios įplaukos, gautos už UAB „A“ parduotą metalo laužą, buvo pervestos ne į UAB,,A“ banko sąskaitą, o į lengvatinio apmokestinimo kompanijų banko sąskaitas. Dėl nurodytų buhalterinės apskaitos pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti 2005-2006 m. bendrovės,,A“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Be to, R. J. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o V. J. ir R. A. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami kartu, eidami UAB „A“ reg. (duomenys neskelbtini), V. J. ir R. A. vadybininkų pareigas, o R. J. bendrovės direktoriaus ir kasininko pareigas, kurių pagrindu turėjo teisę disponuoti jo žinioje esančiomis UAB „Atmetas” piniginėmis lėšomis, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2005 m. lapkričio 17 d., R. A. ir V. J. padedant, t. y. duodant nurodymus Vokietijos firmos,,W. R. Euro-M. G. “ atstovei J. V. ir firmos,,W. K. Import-Export“ savininkui W. K. dalį piniginių lėšų už UAB „A” parduotą metalo laužą pervesti ne į UAB „A” banko sąskaitas, o į R. A. suteiktų neteisėtam pinigų pervedimui lengvatinio apmokestinimo kompanijų „P. G. LLC“, „A. C. G. L.“ banko sąskaitas, atidarytas I. A. (Š.) bei A. A. V. vardu, ir taip pervedus pinigines lėšas į R. A. priklausančių kompanijų „P. G. LLC“, „A. C. G. L.“ sąskaitas, po to šias lėšas, pasinaudojant asmenimis, nežinančiais apie nusikalstamą veiką, R. A. paėmus grynaisiais iš banko arba išgryninus bankomatuose, pasinaudojus A. A. V. vardu išduota mokėjimo kortele Maestro/cirrus, R. J., padedant V. J. ir R. A., pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „A“ priklausantį turtą – 2 405 380,97 Lt, t. y. R. A. pasinaudojant asmeniu, nežinančiu apie vykdomą nusikalstamą veiką – A. A. V., kaip tariamu „A. C. G. L.“ įgaliotu atstovu, 2005 m. kovo 3 d. Latvijos PAREX banke atidarius sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR), (duomenys neskelbtini) (EUR), įgijus sąskaitos valdymo instrumentus joje esančių lėšų tvarkymui internetu bei gavus Maestro/cirrus kortelę:

R. J., padedant V. J. ir R. A., pasisavino firmos,,W. R. Euro-M. G. “ kompanijai „A. C. G. L.“ pervestus pinigus į mokėjimo kortelės Maestro/cirrus sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR) už UAB,,A“ prekes (EUR), iš viso išgryninę 47 8960,26 Lt (13 8716,48 Eur).

R. J., padedant V. J. ir R. A., pasisavino pinigus, pervestus firmos,,W. R. Euro-M. G. “ kompanijai „A. C. G. L.“ į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR), (duomenys neskelbtini), Ryga, už UAB,,A“ prekes (EUR), iš viso išmokant 10 42 055,04 Lt (301 800 Eur).

R. J., padedant V. J. ir R. A., pasisavino firmos pervestus pinigus,,W. K. Import-Export“ kompanijai „A. C. G. L.“ į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR), (duomenys neskelbtini), Ryga, už UAB,,A“ prekes (EUR), iš viso išmokant 45 4561,12 Lt (13 1650 Eur).

R. A. pasinaudojant I. Š. (A.), kaip įgalioto „P. G. LLC“ asmens, vardu 2002 m. liepos 11 d. atidaryta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR) Latvijos PAREX banke bei įgijus sąskaitos valdymo instrumentus joje esančių lėšų tvarkymui internetu (autorizacijos prietaisą DIGIPASS, R. J., padedant V. J. ir R. A., pasisavino firmos,,W. R. Euro-M. G. “ kompanijai „P. G. LLC“ pervestus pinigus į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR), (duomenys neskelbtini), Ryga, už UAB,,A“ prekes (EUR), iš viso išmokant 297 890,32 Lt (86 275 Eur)

R. J., padedant V. J. ir R. A., pasisavino firmos,,W. K. Import-Export“ kompanijai „P. G. LLC“ pervestus pinigus į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (EUR), (duomenys neskelbtini), Ryga, už UAB,,A“ prekes (EUR), iš viso išmokant 131 914,22 Lt (38 205 Eur).

Be to, R. J. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o V. J. ir R. A. nuteisti pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami kartu, eidami UAB „A“, reg. (duomenys neskelbtini), V. J. ir R. A. vadybininkų pareigas, o R. J. bendrovės direktoriaus ir kasininko pareigas, kurių pagrindu turėjo teisę disponuoti jo žinioje esančiomis UAB „A” piniginėmis lėšomis, laikotarpiu nuo 2005 m. lapkričio 30 d. iki 2006 m. vasario 28 d., R. A. ir V. J. padedant, t. y. duodant nurodymus Vokietijos,,W. R. Euro-M. G. “ atstovei J. V. ir firmos,,W. K. Import-Export“ savininkui W. K. dalį piniginių lėšų už UAB „A” parduotą metalo laužą pervesti ne į UAB „A” banko sąskaitas, o į nurodytą lengvatinio apmokėjimo kompanijos „A. G. LTD“ sąskaitą AB „Ūkio bankas“, Laisvės a. 15, Panevėžyje, pasinaudojant Didžiosios Britanijos piliečio D. J., kaip įgalioto kompanijos „A. G. LTD“ atstovo, vardu, 2005 m. rugpjūčio 10 d. atidaryta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Ūkio bankas“, firma,,W. R. Euro-Metall“ pervedė 2005 m. gruodžio 8 d. 34 387,50 Eur (118 733,16 Lt) pagal sąskaitą-faktūrą Nr. ATM 00076, 2006 m. vasario 28 d. 79 320,50 Eur (273 274,99 Lt) pagal sąskaitą-faktūrą Nr. ATM 00093; iš viso 392 008,15 Lt; firma,,W. K. Import-Export“ pervedė 2005 m. lapkričio 30 d. 18 956,80 Eur (konvertavus į litus į sąskaitą gauta 65 400,96 Lt) pagal sąskaitą-faktūrą Nr. ATM 00075; 2005 m. gruodžio 8 d. 13 630,60 Eur (konvertavus į litus į sąskaitą gauta 46 929,29 Lt) pagal sąskaitą-faktūrą Nr. ATM 00072; 2005 m. gruodžio 14 d. 49 108,50 Eur (konvertavus į litus į sąskaitą gauta 169 424,33 Lt) pagal sąskaitą-faktūrą Nr. ATM 00079; iš viso 281 754,58 Lt. Taip neteisėtai pervedant pinigus – apmokėjimą už UAB,,A“ metalo laužą į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), R. J., padedant V. J. ir R. A., iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „A“ priklausantį turtą – 673 762,73 Lt (195 135,17 Eur).

Kasaciniais skundais nuteistieji prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius R. J. – dėl jo nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, o V. J. ir R. A. – dėl jų nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, ir bylą jiems nutraukti, o Panevėžio apskrities VMI pareikštą civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Visų trijų nuteistųjų kasaciniuose skunduose nurodyti analogiški teismų sprendimų apskundimo pagrindai ir argumentai, todėl jie atskirai nedėstomi.

Kasatoriai nurodo, kad teismai, taikydami BK 222 straipsnio 1 dalį, padarė išvadas, jog apgaulingai tvarkant UAB,,A“ buhalterinę apskaitą buvo neapskaityta 5 063 234 Lt faktinių pardavimo pajamų ir 3 100 440 Lt faktinių įplaukų, gautų iš dviejų Vokietijos firmų,,W. R. ir W. K. “, ir dėl to nesumokėta 836 576 Lt mokesčių valstybei. Konstatuodami šių aplinkybių buvimą teismai rėmėsi specialisto išvada bei specialisčių parodymais pirmosios instancijos teisme. Kasaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys į tai, kad specialistė nurodė du kaltinimui esminius skaičius – jog bendrovės „A“ buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaityta 5 063 234 Lt faktinių pardavimo pajamų ir 3 100 440 Lt faktinių įplaukų, tačiau, pasak kasatorių, neaišku, kokiu būdu specialisto išvadoje nurodyta likusi 1 962 794 Lt suma (5 063 234 - 3 100 440 = 1 962 794 Lt), kuri laikoma UAB,,A“ pajamomis (o ne Vokietijos bendrovių sąnaudomis) ir buvo nuslėpta. Neaišku ir tai, kaip jie (R. J., R. A. ar V. J.) galėjo turėti įtaką nuslepiant pajamas, kas ir kokius nurodymus davė Vokietijos bendrovių atstovams dėl pinigų (1 962 794 Lt) pervedimo kitoms įmonėms, kitiems asmenims, dėl jų išgryninimo ar palikimo bendrovių,,W. R. ir W. K. “ sąskaitose; kam šie nuslėpti nuo UAB,,A“ pinigai buvo pervesti, ar jie liko kokiose nors įmonių ar asmenų sąskaitose, ar buvo išgryninti, kur jie yra ir kam priklauso šiuo metu, kaip R. J., taip pat V. J ir R. A. kaip padėjėjai susiję su neapskaitytų ir nuslėptų pajamų gavimu. Pasak nuteistųjų, apie šias aplinkybes specialisto išvadoje nėra užsiminta, taip pat detaliai nenurodytas ir minėtų pajamų neapskaitymo (nuslėpimo) mechanizmas, būdas, o aiškinantis šį klausimą nebuvo apklausti jokie liudytojai.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo specialisto išvadą kruopščiai įvertinti visų kitų įrodymų kontekste, ypač atsižvelgti į tai, kad 5 063 234 Lt (faktinės pardavimo pajamos) suma yra svarbi, nes nuo jos specialistės apskaičiavo neva nesumokėtus ir nuslėptus mokesčius, kurie sudaro 836 576 Lt. Anot kasatorių, jokių įrodymų dėl 1 962 794 Lt (t. y. iš 5 063 234 Lt atėmus trims ofšorinėms kompanijoms „P. G. LLC“, „A. C. G. LTD“,,,A. G. Ltd“ pervestus 3 100 440 Lt) nuslėpimo būdo, laiko, vietos, tai įvykdžiusių asmenų bei nuteistųjų sąsajų su jais byloje nėra. Kasatoriai teigia, kad faktines aplinkybes dėl 3 100 440 Lt faktinių įplaukų (pinigai, pervesti trims ofšorinėms bendrovėms), 1 962 794 Lt faktinių pajamų (pinigai, kurie nurodyti Vokietijos bendrovių apskaitoje, bet nėra duomenų, ar jie kam nors pervesti ir kaip jis su tuo susijęs) – iš viso 5 063 234 Lt – neapskaitymo UAB,,A“ buhalterinėje apskaitoje teismai konstatavo nepagrįstai, neišnagrinėję ir neįvertinę bylos įrodymų.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad specialisto išvadoje, kurios pagrindu kasatoriai pripažinti kaltais, įrašytas skaičius 5 063 234 Lt buvo paremtas specialistėms gavus iš Vokietijos įmonių,,W. R. ir W. K. “ buhalterinės apskaitos paimtus dokumentus – vokiečių kalba surašytus pajamavimo dokumentus „Gutschrift“ (išvertus į lietuvių kalbą vadinamus „užrašymas į sąskaitos kreditą“), kurių didelė dalis be parašų arba su neinformatyviais parašais be pavardžių, arba pasirašyti Vokietijos įmonės atstovo W. K. Kasatoriai nurodo, kad byloje nustatyta, jog šių dokumentų („Gutschrift“) UAB „A“ vadybininkams vokiečių atstovai nerodė, nesiuntė, laikė juos tik savo vidinėje apskaitoje, todėl suprantama, kad ant jų nėra ir negalėjo būti UAB,,A“ atsakingų asmenų pavardžių ar parašų. Tuo tarpu būtent tokie dokumentai tapo vieninteliu jų (R. J., V. J., R. A.) kaltės įrodymu, tik jais vienais vadovaujantis FNTT ir VMI specialistės apskaičiavo VMI pareikšto civilinio ieškinio dydį. Kasatorių nuomone, specialistės D. Kupcikevičienės išvada dėl visų 5 063 234 Lt faktinių UAB,,A“ pardavimo pajamų nuslėpimo yra tik tikėtino pobūdžio, o ne kategoriška, iš specialistės paaiškinimų apie nuslėptas pajamas logiškai sektų, kad ji turėjo galvoje tik sumokėtas sumas, o tai sudaro 3 100 440 Lt (pinigai, vokiečių pervesti trims lengvatinio apmokestinimo bendrovėms), o ne visus 5 063 234 Lt, nes kaltinime R. J. (BK 222 straipsnio 1 dalies), V. J. ir R. A. (BK 24 straipsnio 6 dalies, 222 straipsnio 1 dalies) nėra inkriminuoti nurodymai apmokėti bei pervesti 1 962 794 Lt. Kasatoriai teigia, kad, esant specialistės išvadai dėl prekių užpajamavimo didesnėmis kainomis už 5 063 234 Lt (pagal Vokietijos bendrovių buhalterinę apskaitą), teismai nepagrįstai nurodė, kad tik jis R. J. ar tik UAB,,A“ (o ne ir (ar tik) vokiečių įmonių atstovai) neapskaitė 5 063 234 Lt faktinių pardavimo pajamų (o vokiečių įmonės padidino sąnaudas šia ar mažesne 1 962 794 Lt suma ir taip slėpė mokesčius). Esant tokiai situacijai, kai Vokietijos įmonės galėjo būti suinteresuotos slėpti mokesčius (rodydamos didesnes išlaidas, nei realiai patyrė), kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo kaip nepatikimą įrodymą vertinti specialisto išvadą dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo.

Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė dar kitokias nei pirmosios instancijos teismas išvadas, nes nurodė, kad „pirmąsias“ faktūras UAB,,A“ pateikdavo Vokietijos įmonėms, o „antrąsias“ fiksuodavo UAB,,A“ buhalterinėje sąskaitoje. Be to, šie teismo teiginiai neatitinka 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvados Nr. 5-5/109/SI-2 bei specialisčių parodymų (pirmosios instancijos teisme), taip pat – jokių kitų bylos duomenų. Pasak kasatorių, jokių „pirmųjų“ ir „antrųjų“ savo turiniu besiskiriančių UAB,,A“ atsakingų asmenų išrašytų sąskaitų specialistė šioje byloje nematė ir netyrė, jų neaprašė, tokių sąskaitų UAB,,A“ niekada nerašė ir Vokietijos bendrovėms nesiuntė (čia neminimos 13 sąskaitų, išvardytos 2013 m. spalio 31 d. specialisto paaiškinime dėl 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvados Nr.5-5/109/SI-2 2). Kasatoriai apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad UAB „A“ išrašinėjo dvejopas skirtingas savo turiniu sąskaitas faktūras, mano esant nepagrįstas, padarytas nenustačius aplinkybių, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos.

Kasatoriai pabrėžia specialistės D. Kupcikevičienės išsakytas abejones dėl to, kad Vokietijos įmonės taip pat turėjo suinteresuotumą savo išlaidose nurodyti didesnę pajamavimo sumą ir tokiu būdu slėpti mokesčius, o teismui buvo žinoma, kad specialistės vertino tik atskirus Vokietijos įmonių pateiktus buhalterinės apskaitos fragmentus, t. y. dalį apskaitos dokumentų. Be to, byloje yra duomenų, jog Vokietijos teisėsaugos institucijos prieš Vokietijos įmonę,,W. R. “ ir jos vadovą Planger vykdė baudžiamąjį procesą, tačiau teismai neapklausė nei vieno iš Vokietijos įmonių atsakingų asmenų, nesurinko duomenų apie Vokietijoje tiriamą baudžiamąją bylą. Tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas negalėjo padaryti teisingų ir pagrįstų išvadų, kad kasatoriai (R. J., veikdamas kartu su V. J. ir R. A.) laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2006 m. lapkričio 27 d. neapskaitė bendrovės „A“ buhalterinėje apskaitoje 5 063 234 Lt faktinių pardavimo pajamų bei neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 836 576 Lt mokesčių, be to, neįrodyta ir neištirta, kad V. J. ir R. A. davė kokius nors nurodymus Vokietijos įmonių darbuotojams (pvz., dėl pinigų pervedimo). Kasatorių manymu, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas ir BPK 20 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimai.

Kasatoriai, ginčydami jų nuteisimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (V. J. ir R. A., kaip padėjėjai, ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį) dėl didelės vertės UAB,,A“ priklausančio turto – 2 405 380,97 Lt – pasisavinimo ir šią nusikalstamą veiką atskleidžiančių faktinių aplinkybių (nurodytų teismų sprendimuose) nustatymą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas, nes teisiamajame posėdyje perskaitė ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo A. J. parodymus (BPK 276 straipsnis), kuriais rėmėsi, nors jam, kaip artimam giminaičiui (vieno iš nuteistųjų tėvui), ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išaiškintos teisės, numatytos BPK 82 straipsnio 2 dalyje. Be to, kasatoriai kelia abejonių dėl A. J. parodymų teisingo užrašymo, nes jo apklausos protokole pažymėta, kad jis nepažįsta R. A., nors tai netiesa – pagal byloje esančią,,Sodros“ pažymą A. J. 2001 m. dirbo UAB,,A“ kartu su R. A., kuriam buvo pavaldus. Nuteistasis R. A. pažymi ir tai, kad teisme nebuvo apklaustas A. J. apklausą atlikęs ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti M. V., S. M., V. J. M., susiję su inkriminuotos veikos padarymo aplinkybėmis. Kasatoriai nurodo, kad teismas nuosprendyje apskritai nenurodė nė vieno liudytojo, kuris parodytų, kodėl,,Parex“ banke S. M. išgryninti pinigai – 34 000 Eur – yra būtent tie, kurie buvo pasisavinti ir priklausė UAB,,A“. Nuosprendyje neaptarta, kokiais įrodymais teismas rėmėsi darydamas išvadas, jog visus ATM bankomatuose Rygoje ir Vilniuje 2005 m. išgrynintus pinigus (nuosprendžio 10-12 lapai) pasisavino būtent R. J., padedant R. A., V. J.. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados dėl UAB,,A“ turto pasisavinimo grindžiamos tik ATM bankomatų Rygoje ir Vilniuje išvardijimu (iš kaltinamojo akto perkelta į nuosprendį),,,Parex“ banko sąskaitų išrašuose nurodytų asmenų pavardžių išvardijimu, tačiau šie asmenys nei tyrimo metu, nei teisme neapklausti. Kasatorių manymu, taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20, 320 straipsnių nuostatas, nes neatliko įrodymų tyrimo ir nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių apie visus asmenis, kuriems,,Parex“ banke buvo išmokėti pinigai, nenustatė, ar šie asmenys pasiėmė visus pinigus patys ar dalį jų atidavė R. A., ar jie pažįsta ką nors iš nuteistųjų, kas iš jų prašė gryninti pinigus, ir pan.

Kasaciniuose skunduose nuteistieji nesutinka ir su tuo, kad R. J. iššvaistė (BK 184 straipsnio 2 dalis), o V. J. ir R. A. padėjo iššvaistyti (BK 24 straipsnio 6 dalis, 184 straipsnio 2 dalis) UAB,,A“ 673 762,73 Lt vertės turtą, nes, jų nuomone, iš esmės jokių įrodymų, kurie pagrįstų jų kaltę, apkaltinamajame nuosprendyje neišdėstyta. Kasatoriai, remdamiesi BPK 305 straipsnio nuostatomis, teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas iš esmės be aprašomosios ir motyvuojamosios dalies, nesilaikant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Kasaciniuose skunduose atkreipiamas dėmesys, kad nuosprendyje BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta veika aprašyta tik 14 eilučių, be to, teismas neištyrė kaltinime išvardytų sąskaitų turinio, trumpai paminėjo 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadą (38 psl.), neišvardijo ir neanalizavo ištirtų įrodymų, neaprašė teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymų, neįvertino rašytinės bylos medžiagos, nepateikė išvadų dėl įrodymų pakankamumo. Dėl to neaišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas konstatavo, kad R. J. iššvaistė, o V. J. ir R. A. padėjo iššvaistyti UAB,,A“ 673 762,73 Lt vertės turtą. Šiuos BPK 305 straipsnio, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus kasatoriai laiko esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistųjų apeliacinius skundus dėl šių ginčijamų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, apsiribojo tik tuo, kad pacitavo 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadą (kurią laikė pagrindiniu įrodymu), tačiau kitų pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų taip pat neišdėstė, jų neįvertino ir neapibendrino, argumentuotų išvadų dėl apkaltinamojo nuosprendžio teisingumo bei pagrįstumo nepateikė. BPK 305, 331 straipsnių nuostatos nenumato teismui galimybės savo sprendimo nemotyvuoti, apsiriboti nuoroda į tai, jog asmenų nusikalstama veika bei įrodymai jau yra aprašyti ir įvertinti procesiniame sprendime. Juo labiau, kad dalis teismo ištirtų įrodymų – liudytojų A. Š., S. Š., V. E., A. P., M. Z., Z. V., A. L. parodymai, L. V., J. V., V. Š., firmos „S. G. “ sąskaitų išrašai, „S. G. “ sąskaitos atidarymo dokumentai – turi įrodomosios reikšmės tik kaltinimui pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Kasaciniuose skunduose dar kartą kritikuojamos specialisto išvados, jų įrodomoji reikšmė. Kasatoriai nurodo, kad apeliaciniuose skunduose buvo prašoma apklausti „A. G. LTD“ atstovą Didžiosios Britanijos pilietį D. J., taip pat surinkti duomenis apie firmą „S. G. LTD“ (nes „A. G. LTD“ gautas iš Vokietijos bendrovių lėšas pervedė į „S. G. LTD“), apklausti H. S. (kuriam „A. G. LTD“ pervedinėjo lėšas), įvertinti liudytojo A. Š. parodymus, taip pat buvo prašoma iškilusias abejones vertinti kaltinamųjų naudai, tačiau apeliacinės instancijos teismas jokių išvadų dėl šių esminių apeliacinių skundų argumentų, liečiančių BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos nustatymą ir kvalifikavimą, nepateikė. Atsižvelgiant į tai, turėtų būti laikoma, jog apeliaciniai skundai liko neišnagrinėti, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Kasatoriai pažymi, kad jeigu jų prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį būtų patenkintas, tokiu atveju įstatymas reikalautų perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas), tačiau antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka baudžiamasis procesas jau būtų negalimas dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės. Remdamiesi veikų padarymo metu galiojusiu BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c, d papunkčiais (2003 m. balandžio 10 d. įstatymas), kasatoriai teigia, kad apkaltinamojo nuosprendžio senatis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį suėjo 2014 m. lapkričio 27 d., nes nustatytas aštuonerių metų senaties terminas; pagal BK 183 straipsnio 2 dalį – 2015 m. lapkričio 17 d., nes nustatytas dešimties metų senaties terminas; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį senatis suėjo 2016 m. vasario 28 d., nes nustatytas dešimties metų senaties terminas. Pasak kasatorių, akivaizdu, kad byloje padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai nebegali būti ištaisyti perduodant šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, todėl jie prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius ir bylą nutraukti (BPK 369 straipsnio 3 dalies pagrindu).

Kasatoriai mano, kad nepagrįstai priteista 836 576 Lt (242 289,19 Eur), t. y. patenkintas VMI pareikštas civilinis ieškinys. Visų pirma dėl to, kad bylos faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstas jo dydis. Šiame kontekste kasaciniuose skunduose vėl pažymima apie specialisto išvadoje nurodytą 5 063 234 Lt sumą, nuo kurios apskaičiuoti nesumokėti ir nuslėpti mokesčiai (su tuo kasatoriai nesutinka). Be to, nurodo, kad į procesą, kaip kaltinamasis, turintis civilinio atsakovo teises (BPK 112 straipsnis) iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, buvo įtrauktas tik R. J.. Kitiems dviem kaltinamiesiems nebuvo įteiktos civilinio ieškinio kopijos, nebuvo išaiškintos jų kaip civilinių atsakovų teisės (BPK 111 straipsnio 2 dalies nuostatos). Civilinis ieškovas VMI prašė žalą priteisti tik iš vieno R. J. ir užsiminė (po prokurorės baigiamosios kalbos, kurioje ši prašė civilinį ieškinį priteisti solidariai iš visų trijų kaltinamųjų), kad civilinis ieškovas dėl to neprieštarauja. Anot kasatorių, prokurorė šiuo atveju neįvykdė pareigos (BPK 117 straipsnis) pati pareikšti civilinį ieškinį kitiems kaltinamiesiems. Kasatorių manymu, esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio negali būti laikomas teisėta ir pagrįsta, nes iš esmės pažeisti BPK 22, 111-113 straipsnių reikalavimai, o apeliacinės instancijos teismas padarytų pažeidimų nepašalino, vadovaujantis BPK 324 straipsnio 6 dalimi neatliko (dėl civilinio ieškinio) įrodymų tyrimo, neišaiškino kaltinamiesiems teisių, neišklausė jų pozicijos civilinio ieškinio klausimu.

Kasaciniame skunde R. J. teigia, kad neteisingai buvo pritaikytos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes įrodymais nenustatyta viso konfiskuotino turto vertė ir atitinkamai iš kiekvieno bendrininko konfiskuotina turto dalis. Dėl to nepagrįstai tik iš jo vieno konfiskuota 1 568 804,97 Lt (454 357,32 Eur) vertės turto. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad duomenų apie padėjėjų – R. A. ir V. J. – turėtą naudą byloje nėra (nuosprendžio 42 puslapis), teismas buvo nenuoseklus, nes nuosprendyje panaudojo prieštaringus teiginius, nurodydamas, jog bylos įrodymai leidžia pagrįstai tvirtinti, kad į įmonių „P. G. LLC“ bei „A. C. G. L.“ sąskaitas pervedami pinigai buvo skirti kaltinamiesiems (nuosprendžio 35 puslapis), o kitu atveju – jog tik iš R. J. vieno turi būti konfiskuotas turtas. Tai nelogiška ir neatitinka nustatytų aplinkybių dėl bendrininkavimo.

R. J. pažymi, kad teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kokią konkrečią naudą iš nusikalstamos veikos gavo jis, koks jam padėjusių daryti nusikalstamą veiką bendrininkų – R. A. ir V. J. – vaidmuo, bei nustatyti aplinkybes: kokias sumas R. A. atidavė asmenims, padėjusiems jam Latvijos banke išgryninti pinigus – A. A. V., S. R. K., V. B., kokia pinigų dalis buvo išdalinta M. V., S. M. ir V. J. Malakauskui, kokią dalį pinigų R. A. atidavė pinigus ATM bankomatuose Rygoje ir Vilniuje gryninusiems nenustatytiems asmenims, kiek pinigų R. A. liko po to, kai jis atsiskaitė su visais jam padėjusiais gryninti pinigus asmenimis, kokiomis proporcijomis R. A. parvežtus iš Latvijos į Lietuvą arba Latvijoje ir Lietuvoje esančiuose bankomatuose išgrynintus pinigus padalino nusikaltimo bendrininkams R. J. ir V. J., o kokią sumą pasiliko sau. Kasatoriaus teigimu, tik identifikavus šias aplinkybes, teismas galėjo taikyti jam BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir konfiskuoti jo asmeniškai įgytą nusikalstamos veikos rezultatą. To nenustačius, teismo sprendimas neatitinka ne tik BK 72 straipsnio esmės, bet ir pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnyje.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas turto konfiskavimo klausimą, privalėjo pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus pirmiau nurodytus pažeidimus, tačiau to nepadarė ir pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas (neatliko įrodymų tyrimo ir nenustatė pirmiau minėtų reikšmingų faktinių aplinkybių).

Atsiliepimu į nuteistųjų R. J., V. J., R. A. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo juos atmesti.

Atsiliepime nurodyta, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą ir pagrįstai nustatė, jog UAB „A“ direktorius R. J. apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, pasisavino ir iššvaistė didelės vertės šios bendrovės turtą, o šios bendrovės vadybininkai nuteistieji R. A. ir V. J. padėjo jam padaryti šias nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme esminių BPK pažeidimų padaryta nebuvo. Nuteistųjų kasacinių skundų teiginiai, kad jų atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis, neteisingai įvertintais įrodymais, jog apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jų gynėjų apeliacinių skundų, neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, neišdėstė motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, yra deklaratyvūs ir neatitinka tiesos. Atmesdamas nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius skundo argumentus, susijusius tiek su įrodymų vertinimu, tiek ir su baudžiamojo įstatymo taikymu.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir teigdami, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kasatoriai patys siūlo bylos įrodymus vertinti atskirai vienus nuo kitų, nurodydami tik tuos faktinius duomenis, kurie, atskirai paėmus, nepatvirtina jų kaltės, o kitus, jiems nenaudingus, sąmoningai nutylėdami. Tai, kad būtent nuteistieji, o ne Vokietijos įmonės sukčiavo mokesčių srityje, jų įvykdytų nusikaltimų padarymo mechanizmą ir būdą, taip pat kiekvieno iš jų vaidmenį nusikaltimų padaryme atskleidžia specialistų, tyrusių UAB „A“ ūkinę-finansinę veiklą, išvados, rašysenos specialistų pateiktos išvados, liudytojų V. B., A. V., S. K., padėjusių R. A. gryninti į ofšorinių bendrovių sąskaitas pervestas pinigines lėšas, parodymai, metalo laužą pirkusių Vokietijos įmonių atstovų parodymai, taip pat rašytiniai bylos duomenys, gauti iš „Parex banka“ ir Ūkio banko (įmonių „P. G. LLC“ ir „A. C. G. L.“ „A. G. L.“ sąskaitų išrašai, duomenys apie prisijungimus internetu prie šių elektroninių banko sąskaitų), duomenys, gauti iš interneto paslaugas teikiančios bendrovės „K.“ apie IP adresų priklausomybę (patvirtinantys, jog būtent R. A. kaltinime nurodytu laikotarpiu naudojosi „P. G. LLC“ ir „A. C. G. L.“ valdomomis banko sąskaitomis ir turėjo elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis), taip pat kt. bylos įrodymai. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriai nesutinka su specialistų išvadomis, jų pateiktais skaičiavimais, teigia, jog šios išvados yra neobjektyvios, prieštaringos, grindžiamos prielaidomis, tačiau, pasak prokuroro, šie skundų argumentai nepagrįsti. Teismai pagrįstai rėmėsi šiomis išvadomis, o jų teisingumą patvirtino ir kiti bylos įrodymai, pasak prokuroro, ir šioje dalyje specialisto išvada yra aiški ir suprantama, o teismas ja pagrįstai rėmėsi. Specialistai paaiškino, kokius tyrimo metodus ir būdus naudojo, jų išvados grindžiamos konkrečių buhalterinių ir kitų dokumentų analize. Anot prokuroro, atmestini kasacinių skundų teiginiai, kad esą bylos įrodymais nepagrįsta teismo išvada, jog UAB „A“ neapskaitė visų faktinių metalo laužo pardavimo pajamų iš komercinių partnerių Vokietijoje ir tokiu būdu UAB „A“ buhalterinėje apskaitoje 5 063 234 Lt sumažino prekių pardavimo pajamas. Kasatorių teigimu, teismai nustatė, kad 3 100 440 Lt už UAB „A“ parduotą metalo laužą buvo pervesta mokėjimų nurodymais ofšorinėms kompanijoms – „P. G. LLC“, „A. C. G. L.“, „A. G. L.“, o ne į UAB „A“ banko sąskaitą, tačiau nei specialisto išvada, nei kitais bylos įrodymais nenustatyta, kur buvo pervesta ar yra likusi 1 928 521,51 Lt suma. Paneigdamas šiuos skundo teiginius prokuroras pažymi, kad nuteistieji nebuvo kaltinami ir nuteisti už šios sumos pasisavinimą ar iššvaistymą. Apskaičiuodami UAB „A“ valstybei nesumokėtus mokesčius (pelno ir kt.), specialistai pagrįstai rėmėsi tuo, kad UAB „A“ 2005-2006 m. buhalterinėje apskaitoje buvo neužfiksuota 5 063 234 Lt faktiškai gautų prekių pardavimo pajamų, gautų iš Vokietijos firmų,,W. R. Euro-M. G. “ ir,,W. K. Import & Eksport“. Taigi, kasaciniuose skunduose nurodyta pinigų suma nei nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nei civilinio ieškinio klausimo išsprendimui reikšmės neturi. Prokuroras nurodo, kad apeliacinio šios bylos nagrinėjimo ribos – nustatyti, ar R. J., R. A., V. J. pagrįstai nuteisti už jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, todėl teismas neturėjo galimybės tirti nagrinėjamoje byloje minimų Vokietijos įmonių galimų nusikalstamų veikų ir jų aplinkybių. Atsiliepime pažymima, kad nepagrįsti ir kasatorių teiginiai, jog apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino byloje esančių įrodymų gavimo teisėtumo bei neišnaudojo visų galimybių apklausti pirmosios instancijos teisme neapklaustus liudytojus. Iš tiesų, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu dėl objektyvių priežasčių nebuvo apklausti V. J. M., S. M. bei M. V., kuriems, taip pat kaip ir liudytojams A. A. V., V. B. ir S. K., „Parex“ banke Rygoje buvo išmokėti UAB „A“ priklausantys pinigai. Teisme buvo gauti duomenys apie liudytojo V. J. M. (gim. 1936 m.) visišką neįgalumą ir liudytojo S. M. mirtį 2008 m. rugsėjo 26 d. Teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad būtų nustatyta liudytojo M. V. gyvenamoji vieta, tačiau to padaryti nepavyko. Teisme buvo gauti duomenys, kad M. V. yra baustas daugybę kartų už girtavimą, vagystes bei psichotropinių medžiagų vartojimą, jog jis niekur nedirba, nuo 2010 m. birželio 7 d. įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą; buvo apklausti liudytojo giminaičiai, tačiau duomenų apie liudytojo buvimo vietą nustatyti nepavyko. Tačiau, pasak prokuroro, ir be jų apklausų, remiantis kitais bylos duomenimis, neginčijamai nustatyta, kad šiems asmenims analogišku būdu, kaip ir liudytojams V. B., S. R. K., A. A. V., Rygos,,Parex“ banke pagal orderius dėl grynųjų pinigų sumokėjimo buvo išmokėti pinigai, kuriuos pervedė Vokietijos įmonės „W. R. “ ir „W. K. “ į kompanijos „A. C. G.“ sąskaitą, kaip apmokėjimą UAB,,A“ už metalo laužą, ir tai, kad šiuos pinigus jie paėmė vykdydami nuteistųjų nurodymus. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio metu perskaitytų nuteistojo R. J. tėvo A. J. parodymų, A. J. teigė pažinojęs tiek V. J. Malakauską, tiek M. V., šie duomenys, kartu su kitais bylos įrodymais, leidžia pagrįstai tvirtinti, jog ir su šiais asmenimis paimti pinigų vykdavo nuteistasis R. A., kad pinigų išgryninimas vyko su R. J. žinia ir jo pritarimu. Priešingai nei teigia kasatoriai, ikiteisminio tyrimo metu A. J. buvo apklaustas nepažeidžiant BPK reikalavimų, nes apklausos metu jis davė parodymus ne apie savo ar sūnaus galbūt padarytą nusikalstamą veiką (tuo metu R. J. nebuvo įtariamasis), o apie jo santykius su kitais galimais įtariamaisiais J. M bei M. V. Šių jo parodymų teisingumas buvo patikrintas palyginus juos su kitais bylos įrodymais, patvirtinančiais R. J. kaltę pasisavinus svetimą jam patikėtą UAB „A“ turtą. Nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodo ir Vokietijos Federacinės Respublikos įvykdyto teisinės pagalbos prašymo duomenys. Vykdant teisinės pagalbos prašymą kaip liudytoja apklausta,,W. R. “ darbuotoja. J. V., kurios parodymams neprieštarauja ir teisiamojo posėdžio metu perskaityti iš „W. R. “ gauti dokumentai (yra vertimai), kuriuose matyti rankraštiniai įrašai dėl pinigų pervedimo UAB „A.“, „P. G. LLC“, „A. C. G. L.“. Kasacinių skundų teiginiai, kad liudytojos J. V. parodymais bei iš Vokietijos gautais rašytiniais įrodymais tikėti negalima, motyvuojant tuo, jog jie yra nepatikimi (keliama versija, kad pačios Vokietijos įmonės sukčiavo mokesčių srityje), prokuroro teigimu, atmestini kaip nepagrįsti, nes jokių objektyvių duomenų apie tai nėra gauta, be to, šių įrodymų teisingumą patvirtina kiti jau paminėti bylos įrodymai ir nustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios, kad nusikalstamas veikas suplanavo ir įvykdė būtent UAB „A“ dirbę nuteistieji. Atsiliepime nurodyta, kad, priešingai nei teigiama skunduose, nuteistųjų nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos tinkamai. Iš 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvados Nr. 5-5/109/SI-2 bei kitų bylos įrodymų matyti, kad teismas pagrįstai nustatė, jog UAB „A“ buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, nes į ją nuosprendyje nurodytu laikotarpiu buvo įtraukti suklastoti buhalteriniai dokumentai – PVM sąskaitos-faktūros, kuriose buvo nurodytos mažesnės pardavimų pajamos nei realiai buvo gaunamos. Todėl R. J., kaip tiesioginio vykdytojo, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o R. A. bei V. J., kaip padėjėjų, klastojusių PVM sąskaitas-faktūras bei jas pateikusių R. J. –pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, jog, apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, R. J. iššvaistė ir pasisavino UAB „A“ pinigines lėšas, o R. A. ir V. J. padėjo R. J. minėtus veiksmus atlikti. Kaip nustatyta bylos įrodymais, tiek R. A., tiek V. J. veiksmai atitiko šias sąlygas – R. A., paėmęs iš banko, pinigus įgijo realią galimybę jais naudotis bei disponuoti savo nuožiūra, įmonės „P. G. L.“, „A. C. G. L.“ sudarė galimybę pervedinėti į šias sąskaitas bei iš jų pasisavinti UAB „A“ didelės vertės turtą – pinigus, o R. J. savo pareigų pagrindu turėjo teisę disponuoti jo žinioje esančiomis UAB „A“ piniginėmis lėšomis. Pasisavintos piniginės lėšos – 2 405 380,97 Lt, gerokai viršija 250 MGL dydžio sumą, kuri BK 183 straipsnio 2 dalies prasme yra laikoma didele. Atsiliepime teigiama, kad pagrįstai nuteistieji pripažinti kaltais ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. 2011 m. gruodžio 16 d. specialisto išvadą Nr. 5-5/109/SI-2 pateikusi bei pinigų srautų judėjimo tarp Vokietijos įmonių, UAB „A“ bei ofšorinių įmonių „P. G. LLC“, „A. C. G. L.“, „A. G. L.“ tyrimą atlikusi specialistė nustatė, jog į įmonės „A. G. L.“ sąskaitą Vokietijos įmonių „W. R. “, „W. K. “ buvo pervestos piniginės lėšos už UAB „A“ parduotas prekes – iš viso 673 762,73 Lt. Nei tyrimo, nei bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyti, kur buvo panaudotos minėtų įmonių į,,A. G. L.“ sąskaitą pervestos piniginės lėšos, nepavyko, todėl R. J. veiksmai šioje dalyje teisingai kvalifikuoti pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o jam padėjusių R. A. ir V. J. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį. Prokuroras pažymi, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, šioje baudžiamojoje byloje buvo teisingai išspręsti ir civilinio ieškinio bei turto konfiskavimo klausimai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, esant bendrininkavimui nusikaltime, visi bendrininkai, nepaisant jų vaidmens nusikaltimo padaryme, atsako baudžiamąja tvarka už vieną ir tą patį nusikaltimą, jų veikos kvalifikuojamos pagal tą patį BK straipsnį. Tai nulemia solidariąją bendrininkų civilinę atsakomybę už nusikaltimu padarytą žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTMxLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-531/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-531/2013">2K-531/2013</a>). Atsiliepime nurodyta, kad nors ir R. A. bei V. J. tiesiogiai nerealizavo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, jie veikė kaip padėjėjai, tačiau savo veiksmais prisidėjo prie bendro nusikalstamo tikslo bei žalos padarymo. Kaip nustatyta, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 19 d. iki 2006 m. lapkričio 27 d. buvo apgaulingai tvarkoma UAB „A“ buhalterinė apskaita ir dėl šių veiksmų į valstybės biudžetą nesumokėta 759 030 Lt pelno mokesčio, 3033 Lt atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programoms finansuoti, 74 513 Lt laikinojo socialinio mokesčio, taigi dėl šių veiksmų buvo padaryta 836 576,00 Lt dydžio turtinė žala, kurios atlyginimas pagrįstai ir buvo priteistas solidariai iš visų nuteistųjų. Pasak prokuroro, kasatoriai nepagrįstai teigia, jog iš V. J. ir R. A. nebuvo galima priteisti civilinio ieškinio, nes byloje jie nebuvo pripažinti civiliniais atsakovais, neišaiškintos jų procesinės teisės. Vadovaujantis BPK 111 straipsniu, civiliniu atsakovu gali būti pripažinti už įtariamojo ar kaltinamojo padarytą žalą materialiai atsakingi asmenys. Šiuo atveju už padarytą žalą yra atsakingi patys nuteistieji, todėl atskiro procesinio sprendimo pripažinti juos civiliniais atsakovais nereikėjo, nes tai buvo nurodyta jiems pareikštuose įtarimuose ir kaltinime. Atsiliepime nurodyta, kad byloje taip pat nustatyta, jog nuteistasis R. J. pasisavino svetimą – UAB „A“ – didelės vertės turtą, t. y. gavo 2 405 380,97 Lt pajamų, UAB „A“ civilinio ieškinio byloje nepateikė. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika bei tuo, kad iš R. J. buvo priteistas nuo pasisavintos sumos apskaičiuotas civilis ieškinys VMI, teismas pagrįstai likusią iš nusikalstamos veikos gautą pajamų dalį iš R. J. konfiskavo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Prokuroras teigia, kad duomenų, jog dalį šio turto būtų neteisėtai gavę nuteistieji R. A. bei V. J., byloje nėra, todėl BK 72 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo pagrįstai taikytos tik R. J. Priešingai nei teigia nuteistasis R. J., tai, kad dalis pasisavintų piniginių lėšų buvo panaudota atsiskaityti su pinigus gryninusiais asmenimis, reikšmės nustatant iš jo konfiskuotino turto dydį, neturi. Nusikaltimas, numatytas BK 183 straipsnyje, laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo disponuoti bei naudotis. Pasisavinus kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui, o kartu ir padarytos žalos ar konfiskuotino turto dydžio nustatymui reikšmės neturi.

Nuteistųjų R. J., V. J., R. A. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas bylas nagrinėja BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais (tai yra ir kasacinio apskundimo pagrindai): dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir (ar) dėl esminių BPK pažeidimų. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, kasacinės instancijos teismas patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja, įrodymų netiria ir nevertina. Atsižvelgdama į šias nuostatas teisėjų kolegija nenagrinėja kasacinių skundų argumentų, kuriais, kaip matyti iš skundų turinio, nuteistieji tiesiog neigia teismų nustatytų ir skundžiamuose nuosprendžiuose nurodytų faktinių aplinkybių buvimą, nurodo apie kitokį (naują) ir, jų manymu, tinkamą įrodymų vertinimą. Šie klausimai yra žemesnės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad iš esmės tie patys klausimai (susiję su R. J., R. A., A. V. J. kaltumo įrodinėjimu (ir kartu – apkaltinamojo nuosprendžio teisingumu) buvo keliami nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose, o apeliacinės instancijos teismas juos išnagrinėjo. Taigi, R. J., V. J. ir R. A. kasaciniai skundai nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK pažeidimais ir baudžiamojo įstatymo taikymu teismų nustatytiems faktams.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimu ir apeliaciniu bylos išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnis, 320 straipsnio 3 dalis)

R. J., V. J. ir R. A. kasacinių skundų argumentai apie tai, kad jų kaltė padarius nusikalstamas veikas, už kurias nuteisti, grindžiama netinkamai įvertintais bylos įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), teigiant, kad teismų nuosprendžių išvados nemotyvuotos ir nepagrįstos, o apeliacinės instancijos teismo – ir padarytos išsamiai neišnagrinėjus jų gynėjų apeliacinių skundų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Šie argumentai nepagrįsti, prieštarauja bylos medžiagai ir nuosprendžių turiniui.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių nustatymas turi būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra šie: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Be kita ko šie reikalavimai reiškia ir tai, kad teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas asmens kaltumo klausimą teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą. Nagrinėjamoje byloje tai ir buvo padaryta laikantis minėtų įrodinėjimą baudžiamajame procese reglamentuojančių BPK nuostatų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), kuriuos įvertinęs padarė išvadas dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių R. J., V. J. ir R. A. inkriminuotas nusikalstamas veikas, buvimo (BPK 305 straipsnio 1 dalis 1-3 punktai). Šio teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadų dėl faktinių aplinkybių nustatymo teisingumą pagal nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris dar kartą įvertino bylos įrodymus ir priimtame nuosprendyje pasisakė dėl jų patikimumo bei pakankamumo nuteistųjų kaltumui pagrįsti. Teismų padarytos išvados dėl kasatorių ginčijamų aplinkybių nustatymo atitinka bylos įrodymų turinį. Pažymėtina, kad kasatoriai, neigdami savo kaltę bei teigdami priešingai – jog neatliko jokių veiksmų, dėl kurių UAB,,A“ buhalterinei apskaitai buvo nepateikta ir dėl to neapskaityta 5 063 234 Lt (1 466 413,92 Eur) faktinių pardavimo pajamų, 3 100 440 Lt (897 949,49 Eur) įplaukų, gautų iš Vokietijoje esančių įmonių, pardavus metalo laužą o dėl to nesumokėta 836 576 Lt (242 289,16 Eur) mokesčių valstybei, taip pat neigdami, kad R. J., padedant V. J. ir R. A., pasisavino UAB,,A“ priklausančias pinigines lėšas – 2 405 380,97 Lt (696 646,48 Eur) bei iššvaistė šios bendrovės turtą – 673 762,73 Lt (195 135,17 Eur), skunduose daug dėmesio skiria specialistų, atlikusių minėtos bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimą, išvadų kritikai, akcentuoja kai kuriuos šios išvados fragmentus, savaip aiškina specialistės D. Kupcikevičienės (vienos iš tyrimą atlikusių ir išvadą pasirašiusių), apklaustos teisiamajame posėdyje, parodymų prasmę. Tačiau šių bylos duomenų vertinimas, paneigiantis tokias nuteistųjų interpretacijas, išsamiai išdėstytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Šis teismas, be minėtų specialisto išvadų, kurių teisingumą patikrino, analizavo ir kitus bylos duomenis, aptarė jų įrodomąją reikšmę. Taigi nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių nustatymas yra grindžiamas UAB,,A“ ūkinės–finansinės veiklos tyrimo rezultatais – specialisto išvada, rašysenos specialistų išvadomis, pagal teisinės pagalbos prašymą iš Vokietijos Federacinės Respublikos gautais liudytojų J. V., W. K. apklausų protokolais bei perduotais Vokietijos įmonių – metalo laužo pirkėjų iš UAB,,A“ dokumentais (pirminiais apskaitos registrais, suvestinėmis, prekių pardavimo ir kt.), UAB,,A“ veiklos dokumentais (buhalterinės apskaitos ir kt.), bankų (pvz., Ūkio bankas) pateiktais piniginių operacijų išrašais, duomenimis apie įmonių sąskaitas, iš Latvijos Respublikos pagal teisinės pagalbos prašymą gautais dokumentais (atlikus jų poėmį,,Parex banka“), iš UAB,,K“ gauta interneto paslaugų teikimo sutartimi bei duomenimis apie IP naudotoją (R. A.), valdžiusį ofšorinių firmų,,A. C. G. L. “,,,P. G. LLC“ sąskaitas, esančias,,Parex banka“, liudytojų V. B., S. R. K., A. A. V. (padėjusių R. A. gryninti į ofšorinių bendrovių sąskaitas pervestas pinigines lėšas), V. K., I. A. ir t. t. parodymais, kitais bylos įrodymais. Šie bei kiti bylos duomenys, teismų pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis), ir jų pagrindu nustatytos aplinkybės išsamiai išanalizuotos abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentus, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, išsamiai ir argumentuotai pasisakė tiek dėl kaltinančių, tiek dėl teisinančių įrodymų – iš jų – ir pačių nuteistųjų parodymų vertinimo, taip pat dėl jų nusikalstamas veikas parodančių faktinių aplinkybių įrodytumo. Teisėjų kolegijai nėra būtinybės kartoti teismo nuosprendyje šiais klausimais padarytų išvadų (jos yra aiškios, konkrečios) tam, kad paneigtų deklaratyvius kasatorių teiginius dėl neišsamaus bylos įrodymų vertinimo, todėl jos nekartojamos. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Taip pat nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismai neišnaudojo visų galimybių išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl kasaciniuose skunduose nurodytų liudytojų (pvz., V. J. M., S. M., M. V.) apklausos galimybių apeliacinės instancijos teismas pasisakė (V. J. M. – visiškai neįgalus, S. M. – miręs, M. V. gyvenamosios vietos nustatyti nepavyko, nors teismas ir ėmėsi visų priemonių). Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad teismas įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pakankamumą nuteistųjų kaltumui pagrįsti. Dėl to ir kasacinių skundų argumentai, kad teismai privalėjo gauti papildomus duomenis apie Vokietijoje esančių įmonių, susijusių su UAB,,A“ veikla sudarant metalo laužo pirkimo-pardavimo sandorius, atmestini kaip nepagrįsti, juolab kitų juridinių ar fizinių asmenų veiklos vertinimas išeina už šios bylos teisminio nagrinėjimo ribų (BPK 255 straipsnis), o nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimui neturi reikšmės tam, ar minėtų kitų asmenų veiksmai buvo teisėti. Atmestini ir kasatorių argumentai, susiję su liudytojo A. J. (nuteistojo R. J. tėvo) parodymais. Visų pirma – šio asmens parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir perskaityti teisiamajame posėdyje, kaip matyti iš bylos duomenų, nebuvo informatyvūs (pvz., ar važiavo į Rygą, su kuo važiuodavo jis nurodė neprisimenantis), o bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pinigų pasisavinimu paimant juos iš ofšorinių įmonių sąskaitų Rygoje esančiuose bankuose, teismai nustatė remdamiesi iš esmės kitais bylos įrodymais, iš jų – liudytojų parodymais, asmenų atpažinimo protokolais (šiuos liudytojus R. A. vežėsi į Rygą, kur pasiimdavo pinigus). Antra vertus, A. J. kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 2010 m. balandžio 2 d., kai R. J. dar nebuvo įtariamuoju, o kito įtariamojo – R. A., atlikusio pinigų išgryninimą, minėtas liudytojas nurodė nepažįstantis. Taigi minėtos apklausos metu liudijimo ypatumų – BPK 82 straipsnyje numatytos galimybės neduoti parodymų ar neatsakyti į klausimus, kai tai liečia įtariamąjį, kuris yra liudytojo šeimos narys ar artimas giminaitis – netaikymas aptariamu atveju nesudaro pagrindo teigti, kad buvo padaryta įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų, galėjusių sukliudyti teismams priimti teisingus sprendimus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta esminių įrodymų vertinimo taisyklių, nurodytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose, t. y. laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, šio teismo nuosprendyje išdėstytos išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kartu nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundai atmetami, o nuosprendis dėl nuteistųjų pripažinimo kaltais yra teisingas.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su nusikalstamų veikų aprašymu ir baudžiamojo įstatymo taikymu

Kasatoriai R. J., V. J. ir R. A., ginčydami jų nuteisimo (pripažinimo kaltais) padarius inkriminuotus nusikaltimus teisingumą, teigia, kad įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybės teismų nuosprendžiuose išdėstytos, jų manymu, taip, kad neaišku (arba neatskleista), kokius konkrečius veiksmus kiekvienas jų atliko apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnio 1 dalis), kas, kokiu būdu, kokios vertės UAB,,A“ priklausantį turtą pasisavino (BK 183 straipsnio 2 dalis) ir iššvaistė (BK 184 straipsnio 2 dalis), koks kiekvieno jų vaidmuo šių veikų padaryme. Be to, pasak nuteistojo R. J., jis nei organizavo, nei apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o teismai šias sąvokas supainiojo.

Kasatorių teiginiai nepagrįsti, įrodytomis pripažintų esminių nusikalstamų veikų aplinkybių išdėstymas atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, taip pat – ir apeliacinės instancijos teismas, pritaręs apskųsto nuosprendžio išvadoms, nurodė jų padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes, atskleidžiančias nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius, taip pat – jų kaip bendrininkų vaidmenį (R. J. – vykdytojo, V. J. ir R. A. – padėjėjų). Atkreiptinas dėmesys, kad dar detaliau nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nurodytos lentelėse, kurios nėra įprastas ir dažnas veikų aprašymo būdas nuosprendžiuose, tačiau pateiktas išdėstymas yra suprantamas, aiškus ir konkretus, todėl nesudaro pagrindo teigti, kad ne visos nusikalstamų veikų kvalifikavimui svarbios aplinkybės yra nurodytos. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas savo išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių kvalifikavimo pagal atitinkamus BK straipsnius, paaiškino, kokios konkrečios aplinkybės, kokie konkretūs kaltininkų veiksmai parodo kiekvienos nusikalstamos veikos požymių buvimą. Be to, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog įgyvendinti įstatymų garantuotas teises gintis nuo pareikštų kaltinimų nuteistieji abiejų instancijų teismuose turėjo visas galimybes, jas realizavo, o apie tokių procesinių teisių suvaržymą kasaciniuose skunduose ir nenurodyta. Taigi kasatorių teisės buvo užtikrintos (BPK 22 straipsnis, 44 straipsnio 7 dalis).

BK 222 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas gali pasireikšti dvigubos buhalterinės apskaitos vedimu, dalies ar visų ūkinių operacijų, ūkinių įvykių nefiksavimu apskaitos dokumentuose ir pan.; tai veiksmai, kuriais sąmoningai pažeidžiami teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimai. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį asmuo, atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymo organizavimą, yra ūkio subjekto vadovas, tačiau jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis pasinaudoja nekaltu asmeniu, pvz., buhalterinę apskaitą tiesiogiai atliekančiam asmeniui pateikia tikrovės neatitinkančius (suklastotus) dokumentus, nepateikia reikiamų dokumentų, kuriais remiantis atliekama buhalterinė apskaita, o šis asmuo apie tai, kad pateikti dokumentai yra apgaulingi (ar ne visi pateikti), nežino, tokiu atveju ūkio subjekto (bendrovės, įmonės) vadovas tampa vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, nuteistasis R. J., kaip UAB,,A“ direktorius (jis ir kasininkas), pagal teismų nustatytas ir nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes laikytinas vykdytoju, jo veika apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, kai dėl to nebuvo galima nustatyti UAB,,A“ 2005-2006 m. turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Pažymėtina, kad iš nuosprendžiuose išdėstytų pripažintų įrodytomis šios veikos padarymo aplinkybių matyti, jog į UAB,,A“ buhalterinę apskaitą buvo įtraukti buhalteriniai dokumentai – PVM sąskaitos-faktūros, kuriose nurodytos tikrovės neatitinkančios, daug mažesnės pardavimų pajamos nei realiai gaunamos. Dokumentus klastojo ir juos pasirašė R. A. ir V. J., kurie juos pateikė R. J.; be to, forminant dvigubą tos pačios ūkinės–finansinės operacijos (metalo laužo pardavimo) dokumentaciją, vienose sąskaitose-faktūrose nurodant vienokią, o kitose kitokią parduodamą prekių ir atitinkamų piniginių įplaukų sumą, jie (R. A., V. J.), kaip UAB,,A“ vadybininkai, atitinkamus nurodymus davė Vokietijos įmonių – metalo laužo pirkėjų darbuotojams. Esant tokioms aplinkybėms R. A. ir V. J. kaip padėjėjų vaidmuo apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą pagal BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatas taip pat kvalifikuotas teisingai, nes savo tyčiniais veiksmais jie prisidėjo prie to, kad tiesioginis nusikaltimo vykdytojas R. J. apgaulingai tvarkytų buhalterinę apskaitą.

Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, teismų nuosprendžiuose taip pat nurodyta tai, kokie faktai atskleidžia BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių buvimą, t. y. išdėstyta, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis (laiko, vietos), kokiais veiksmais nuteistieji bendrininkavo pasisavinant UAB,,A“ priklausantį didelės vertės turtą – iš viso 2 405 380,97 Lt (696 646,48 Eur) (BK 183 straipsnio 2 dalis) – bei iššvaistė šiai bendrovei priklausantį didelės vertės turtą – iš viso 673 762,73 Lt (195 135,17 Eur) (BK 184 straipsnio 2 dalis). Be kita ko nustatyta, kad pagal UAB,,A“ vadybininkų R. A. ir V. J., bendravusių su Vokietijos įmonių atstovais, nurodymus piniginės lėšos už parduotą metalo laužą buvo pervedamos į ofšorinių firmų (kompanijų),,P. G. LLC“,,,A. C. G. L.“,,,A. G. L.“, o ne UAB,,A“ sąskaitas. Turto pasisavinimo atveju nustatyta, kada, per kokius bankus ir (ar) jų bankomatus, kokiomis konkrečiomis sumomis, kokiais instrumentais pasinaudojus bei pasitelkus kitus teismų nuosprendžiuose įvardytus, R. J. surastus, asmenis, nežinančius nuteistųjų nusikalstamų sumanymų, dalyvaujant R. A. buvo išgryninti, pinigai, kuriais kaip UAB,,A“. direktorius bei kasininkas disponavo R. J. ir kurie buvo realiai gauti iš metalo pirkėjų, bet neįtraukti į UAB,,A“ buhalterinę apskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad dalies į ofšorines firmas pervestų piniginių lėšų, kurias dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų UAB,,A“ prarado, tolesnio panaudojimo aplinkybių nustatyti nepavyko, teismai tai įvertino kaip turto iššvaistymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nuosprendžiuose išdėstytos pakankamai konkrečios faktinės aplinkybės, parodančios tiek vykdytojo R. J., tiek padėjėjų (BK 24 straipsnis 6 dalis) R. A. ir V. J. kaltus veiksmus dalyvaujant pasisavinant didelės vertės svetimą turtą ir iššvaistant didelės vertės svetimą turtą, ir šių aplinkybių nekartoja. Tuo tarpu kasaciniuose skunduose nenurodyta teisinių argumentų, kurie leistų teigti, kad pagal teismų nustatytas ir nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes R. J. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, o R. A. ir V. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir 24 straipsnio 6 dalį, 184 straipsnio 2 dalį pripažinti kaltais nesant šių nusikalstamų veikų sudėčių požymių.

Dėl civilinio ieškinio

Kasatorių teiginiai, kad sprendžiant civilinio ieškinio klausimą buvo pažeistos BPK nustatytos taisyklės, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje tenkinant Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį, iš nuteistųjų R. J., R. A. ir V. J. solidariai priteista 836 576 Lt (242 289,19 Eur) žalai atlyginti. Šią žalą sudaro į valstybės biudžetą nesumokėti mokesčiai dėl apgaulingo UAB,,A“ buhalterinės apskaitos tvarkymo (BPK 222 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu VMI pareikštas civilinis ieškinys, dalyvaujant visoms proceso šalims, įgyvendinusioms įstatymų suteiktas procesines teises, buvo nagrinėjamas ir įrodinėjamas pirmosios instancijos teisme, kaip tai nurodyta BPK 112, 113 straipsnių nustatytose taisyklėse. Civilinis ieškinys (jo dydis, pagrįstumas) išspręstas priimant apkaltinamąjį nuosprendį, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Išspręsto civilinio ieškinio pagrindas – dėl nuteistųjų R. J., R. A. ir V. J., bendrininkavusių padarant nusikaltimą, kaltės atsiradusi turtinė žala (BPK 109 straipsnis). Byloje nustatyta, kad visų jų veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (žala), todėl kiekvienas turi pareigą ją atlyginti, taikant solidariąją atsakomybę (CK 6.279 straipsnio 1 dalis). Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad civilinio ieškinio klausimas išnagrinėtas ir išspręstas nepažeidžiant BPK normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, kai baudžiamojoje byloje pareiškiamas civilinis ieškinys. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, minėtas nuostatas aiškino teisingai ir apeliacinių skundų argumentus atmetė pagrįstai, be kita ko, paaiškindamas ir tai, jog apeliantų nuorodos į BPK 111 straipsnio nuostatas (civilinis atsakovas baudžiamojoje byloje) nagrinėjamoje situacijoje nuteistiesiems netaikytinos.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Kasatorius R. J. teigia, kad konfiskuojant jo turtą netinkamai pritaikytos BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatos, nes nenustatyta, kokią konkrečią naudą turėjo nusikaltimo bendrininkai – nuteistieji V. J. ir R. A.. Pažymėtina, kad tie patys argumentai, susiję su turto konfiskavimo taikymu, buvo nurodyti ir R. J. gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas juos išnagrinėjo, šio teismo nuosprendyje pateiktos motyvuotos išvados dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlygų ir pagrindų. Pažymėtina tai, kad R. J. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto (grynaisiais pinigais) pasisavinimą. Būtent jis, kaip UAB,,A“ direktorius ir kasininkas, disponavo jo žinioje esančiomis šios bendrovės piniginėmis lėšomis ir neteisėtai praturtėjo nusikalstamu būdu jas įgydamas. UAB,,A“ civilinio ieškinio dėl jam priklausančių 2 405 380,97 Lt (696 646,48 Eur) praradimo, kurių pasisavinimas inkriminuotas R. J., nepareiškė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad konfiskuotino turto dalis sumažinta tiek, kiek buvo patenkintas VMI civilinis ieškinys dėl žalos, padarytos nesumokėjus valstybei mokesčių, apskaičiuotų nuo 2 405 380,97 Lt (696 646,48 Eur) pajamų. Be to, kaip nurodyta teismų nuosprendžiuose, byloje nenustatyta aplinkybių, kad kiti nuteistieji, padėję R. J. pasisavinti minėtą turtą, gavo jo dalį. Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad apeliacinės, taip pat ir pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė BK 72 straipsnio nuostatas, pagal kurias atitinkamos vertės turtas, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, iš kaltininko konfiskuojamas (BK 72 straipsnis 5 dalis).

Nenustačius BPK 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, naikinti skundžiamus teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti arba nuosprendžius pakeisti, kaip to prašo kasatoriai, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų R. J., V. J. ir R. A. kasacinius skundus.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Jonas Prapiestis

Dalia Bajerčiūtė