Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-376/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

44.5.2.16; 106.1; 125.6;

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Leimesta“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus apskrities Lazdijų skyriui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovės vyras M. M. nuo 2007 m. rugsėjo 6 d. dirbo pas atsakovą mūrininku tinkuotoju ir buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga. 2007 m. lapkričio 27 d. baigęs darbus atsakovo statybos objekte, apie 17.50–17.55 val. jis nuosavu automobiliu išvažiavo iš atsakovo teritorijos, apie 18 val. nuvažiavo nuo kelio, apvirto ir žuvo. Žuvusiojo kraujyje rasta 3,55 promilės etilo alkoholio. Šis nelaimingas atsitikimas VSDFV Lazdijų skyriaus 2008 m. sausio 16 d. sprendimu pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu.

Ieškovė 2008 m. kovo 7 d. kreipėsi į teismą ir, patikslinusi ieškinį, prašė priteisti iš atsakovų 135 600 Lt vienkartinę draudimo išmoką lygiomis dalimis jai ir nepilnamečiams vaikams sūnui M. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukteriai S. M., gim. (duomenys neskelbtini); 121,04 Lt per mėnesį negautų pajamų dalį jos nepilnamečiams vaikams iki jiems sukaks aštuoniolika metų, šias išmokas indeksuojant įstatymo nustatyta tvarka; 5720,31 Lt laidojimų išlaidų.

Ieškovė savo reikalavimus grindė tuo, kad jos žuvęs vyras buvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, todėl ji turi teisę gauti savo sutuoktinio mirties atveju visas įstatymo nustatytas draudimo išmokas. Nors VSDFV Lazdijų skyrius pripažino šį įvykį nedraudžiamuoju, ieškovės nuomone, tokiam įvykiui atsirasti visas sąlygas sudarė atsakovo UAB „Leimesta“ nerūpestingas darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktuose nustatytų reikalavimų pažeidimas. Pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnį darbdaviui tenka pareiga užtikrinti, kad įmonėje būtų laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų. Kadangi atsakovas netinkamai organizavo prevencines priemones, užkertančias alkoholinių gėrimų vartojimą darbo metu, nesudarė sąlygų, skatinančių darbuotojus laikytis darbo saugos ir sveikatos reikalavimų, tai CK 6.284, 6.290 straipsnių ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio pagrindu ieškovė prašė priteisti iš atsakovų patirtą žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį tenkino dalį ieškinio ir priteisė iš atsakovo UAB „Leimesta“ lygiomis dalimis ieškovei V. M. ir jos nepilnamečiams vaikams po 13 560 Lt (iš viso 40 680 Lt) neturtinės žalos atlyginimo dėl M. M. mirties, ieškovei – 4970,31 Lt laidojimo išlaidų ir 2922,48 Lt bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo UAB „Leimesta“ nepilnamečių vaikų naudai priteisė po 213,62 Lt žalos atlyginimo kas mėnesį iki jų pilnametystės, indeksuojant šias išmokas įstatymų nustatyta tvarka. Teismas faktinių bylos aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad M. M. mirtis nebuvo susijusi su jam pavesto darbo technologinėmis ypatybėmis – nelaimingą atsitikimą lėmė nukentėjusiojo didelis neatsargumas (vairavimas transporto priemonės neblaivaus) vykstant iš darbo į namus. Teismas pažymėjo, kad vairavimas neblaiviam yra savarankiškas administracinės teisės pažeidimas, už kurį nustatyta administracinė atsakomybė. Dėl to atsakovo VSDFV Lazdijų skyriaus veiksmus (2008 m. sausio 16 d. sprendimą, kuriuo nelaimingas atsitikimas pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu) teismas laikė teisėtais ir pagrįstais ne tik Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymo) 7 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, bet ir šio Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Kadangi ieškovės patirtos žalos atlyginimas nesusijęs priežastiniu ryšiu su atsakovo VSDFV Lazdijų skyriaus veiksmais, tai teismas nagrinėjamoje byloje civilinę atsakomybę už atsiradusią žalą taikė atsakovui UAB „Leimesta“.

Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo nepripažįstamas draudiminiu įvykiu, žala jo šeimos nariams atlyginama CK nustatyta tvarka. Teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl asmens gyvybės atėmimo, šią žalą darbdavys turi atlyginti pagal CK 6.284 straipsnio nuostatas nepriklausomai nuo to, ar asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu.

Teismas pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus ekspertų ekspertizės išvados pagrindu sprendė, kad M. M. alkoholį vartojo arba darbo vietoje, arba baigus darbą statybos objekte ir grįžtant įmonės autobusu į darbdavio teritoriją. Nors darbdavio atstovų paaiškinimai ir liudytojų parodymai šią išvadą neigė, tačiau, teismo nuomone, labiau tikėtina, jog alkoholį žuvusysis vartojo darbo metu. Dėl to yra pagrindas teigti, kad darbdavys, nesiimdamas pakankamų veiksmų darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti, savo neveikimu pažeidė darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktus ir taip neužtikrino saugių ir sveikų darbo sąlygų. Darydamas tokią išvadą, teismas pripažino nustatyta deliktinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus; žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama. Byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad nelaimingas atsitikimas galėjo įvykti dėl M. M. vairuojamos transporto priemonės techninių – eksploatacinių savybių ir sąlygų pažeidimo, todėl teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai, jog nukentėjusysis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus (3,55 promilės etilo alkoholio koncentracija žuvusiojo kraujyje) neginčytinai patvirtina, kad tai buvo pagrindinė žūties priežastis. Konstatavęs, kad alkoholinius gėrimus M. M. vartojo darbo metu ir darbdavys šių aplinkybių nekontroliavo, teismas pripažino, jog tarp atsakovo neveikimo ir atsiradusios žalos yra netiesioginis priežastinis ryšys. Teismais laikė, kad yra nustatytos visos civilinei atsakomybei kilti sąlygos.

Teismo nuomone, CK normomis žalos atlyginimas nesiejamas su draudžiamaisiais ar nedraudžiamaisiais įvykiais, taigi CK 6.284 straipsnio gali būti taikomas ir tais atvejais, kai, esant nustatytoms darbdavio atsakomybės sąlygoms, nukentėjęs asmuo buvo apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, tačiau toks atsitikimas nepripažintas draudžiamuoju. Kadangi nagrinėjamoje situacijoje nustatyta būtent tokia faktinė situacija, tai esant nustatytoms darbdavio atsakomybės sąlygoms ieškovė ir jos nepilnamečiai vaikai turi teisę gauti iš darbdavio išlaikymą – turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nepriklausomai nuo to, kokia forma ieškinyje ši žala įvardijama.

Nukentėjusiojo neblaivumą darbo metu, net ir esant darbdavio kaltei, kai neužtikrinami darbų saugos reikalavimai, teismas traktavo kaip didelį neatsargumą ir dėl to didesne dalimi sumažino neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nustatęs, kad dėl nelaimingo atsitikimo yra 30 proc. darbdavio ir 70 proc. paties nukentėjusiojo kaltės, ieškovės reikalavimą priteisti 135 600 Lt vienkartinės išmokos tenkino iš dalies ir priteisė 40 680 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.284 straipsnio 1 dalimi, 6.282 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad, nesant atsakovo deliktinę atsakomybę eliminuojančių sąlygų, pagrįstas yra reikalavimas priteisti nepilnamečiams vaikams mirusiojo M. M. pajamų dalį. Kadangi vienam vaikui negautų pajamų dalis sudarytų 371,62 Lt, tai teismas, atsižvelgęs į mirusiojo nepilnamečiams vaikams mokamas 158 Lt našlaičių pensijas, sprendė, kad jiems tenkanti negautų pajamų dalis yra 213,62 Lt. Teismas, pasisakydamas dėl laidojimo išlaidų priteisimo, nurodė, kad ieškovės prašomos priteisti laidojimo išlaidos pagrįstos byloje pateiktais dokumentais, atitinka protingumo kriterijus. Dėl to teismas priteisė ieškovės prašomas priteisti laidojimo išlaidas, iš jų atėmęs ieškovei išmokėtą vienkartinę 750 Lt pašalpą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi tenkino dalį atsakovo UAB,,Leimesta“ apeliacinio skundo, Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo lygiomis dalimis ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų naudai 40 680 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų, panaikino ir dėl šių reikalavimų ieškinį atmetė; priteistą iš atsakovo nepilnamečiams vaikams kas mėnesį iki jų pilnametystės po 213,62 Lt žalos atlyginimo sumažino iki 146,88 Lt; taip pat sumažino ieškovės naudai priteistas atstovavimo išlaidas; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Pasisakydama dėl vienkartinės išmokos priteisimo, kolegija nurodė, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl 135 600 Lt vienkartinės draudimo išmokos, negautų pajamų dalies nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis iki jiems sukaks 18 metų bei 5720,31 Lt laidojimų išlaidų priteisimo, o pirmosios instancijos teismas, tenkindamas dalį ieškinio, priteisė 40 680 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė nei pirminiu, nei patikslintu ieškiniu, nei kitai procesiniais dokumentais neprašė atlyginti neturtinę žalą, nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog tokią patyrė. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos, kurios ieškiniu nebuvo reikalaujama, neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, peržengė ieškinio ribas, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus ir pagrindinius civilinio proceso principus. Šiais motyvais remdamasi, kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo panaikino ir atmetė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi darbo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, nurodė, kad jose įtvirtinta imperatyvioji pareiga darbdaviui užtikrinti darbuotojui saugias ir sveikas darbo sąlygas. Įvykusį nelaimingą atsitikimą, kurio metu žuvo ieškovės vyras, kolegija vertino kaip nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo. Kolegijos nuomone, teismas, vertindamas nelaimingo atsitikimo priežastis, tinkamai rėmėsi aplinkybe, kad M. M. automobilį vairavo neblaivus, ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesant nusikalstamos veikos požymių, todėl pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra nustatyto tiesioginio priežastinio ryšio, kad eismo įvykis kilo dėl transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo. Kolegija laikė, kad teismas pagrįstai vadovavosi ekspertų pateiktomis išvadomis, kurių pagrindu padaryta išvada, jog M. M. alkoholį vartojo arba darbo vietoje, arba baigus darbą statybos objekte ir grįžtant įmonės autobusu į UAB „Leimesta“ teritoriją. Kolegija iš esmės sutiko su teismo išdėstytais motyvais dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, taip pat su išvada, kad nelaimingą atsitikimą lėmė nukentėjusiojo didelis neatsargumas (vairavimas neblaivaus asmens) vykstant iš darbo į namus. VSDFV Lazdijų skyriaus 2008 m. sausio 16 d. sprendimu nelaimingas atsitikimas pakeliui iš darbo pripažintas nedraudžiamuoju įvykiu, šis sprendimas nenuginčytas.

Kolegija nurodė, kad teismas teisingai nustatė nepilnamečių mirusiojo vaikų teisę gauti žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis, tačiau neteisingai apskaičiavo periodinių išmokų dydį, nes skaičiavo nuo žuvusiojo gaunamų pajamų neatskaičius mokesčių. Dėl to pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista negautų pajamų dalis. Kolegija pripažino, kad teismas tinkamai sprendė laidojimo išlaidų atlyginimo klausimą ir priteisė protingumo kriterijus atitinkančias laidojimo išlaidas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimo dalį priteisti ieškovės ir jos nepilnamečių vaikų naudai 40 680 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Kasatorė nurodo, kad nors ji reikalavimą grindė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio pagrindu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išsiaiškino visas bylos aplinkybes, nustatė mirusiojo ir atsakovo UAB,,Leimesta“ kaltės dydį ir pagrįstai jai priteisė žalos atlyginimą. Priteisdamas kasatorei žalos atlyginimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.284 straipsnio normomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2005 m. birželio 13 d. nutarimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 3K-P-276/2005). Kasatorė teigia, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su darbo teisiniais santykiais, todėl nagrinėjant šią bylą taikytinos ne tik bendrosios ginčo nagrinėjimo, bet ir CPK XX skyriuje nustatytos taisyklės. Pagal CPK 417 straipsnio ir 414 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, turi teisę būti aktyvus ir viršyti pareikštus reikalavimus, pagal CPK 418 straipsnio nuostatas – gali taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.284 straipsnio normą. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorės nuomone, turėjo ne panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl neturtinės žalos priteisimo, bet priimti naują sprendimą, taikant Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, esant tokiam pirmosios instancijos teismo žalos traktavimui, turėjo patikslinti pirmosios instancijos teismo motyvus ir rezoliucinę dalį.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo Alytaus skyrius prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai, atsižvelgdami į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, kad nelaimingą atsitikimą lėmė nukentėjusiojo didelis neatsargumas. VSDFV Lazdijų skyriaus 2008 m. sausio 16 d. sprendimas dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iš darbo pripažinimo nedraudžiamuoju nenuginčytas. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai nelaimingas atsitikimas darbe nepripažįstamas draudžiamuoju, žala atlyginama CK nustatyta tvarka. Abu teismai pagrįstai manė, kad dėl nelaimingo atsitikimo yra didesnė dalis paties nukentėjusiojo kaltės. CK 6.284 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo gauti mirusiajam esant gyvam. CK normose nenustatyta asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą asmens mirties atveju, teisės į vienkartinę pašalpą. Ieškovė ieškinyje nereikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, neįrodinėjo jos padarymo fakto, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakeitė šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB,,Leimesta“ prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad įvykį, kai darbo metu žuvo darbuotojas, pripažinus draudžiamuoju, mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka. Vienkartinę išmoką privalo mokėti ne darbdavys, mokėjęs už darbuotoją įmokas, ji išmokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, todėl ieškinys atsakovui VSDFV buvo pagrįstai atmestas. Darbdavys negali būti atsakingas už draudimo išmokos neišmokėjimą, kai įvykio pripažinimą nedraudžiamuoju nulėmė paties nukentėjusiojo elgesys. Pirmosios instancijos teismas priteisė būtent neturtinės žalos atlyginimą nepaisant to, kad tokio reikalavimo nebuvo pareikšta. Atsakovas pažymi, kad teismas padarė išvadą, jog neturtinė žala priteistina neatsižvelgiant į tai, kokia forma ji įvardijama.

Pagal CPK 410 straipsnio 2 dalį CPK XX skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjami ginčai, kylantys dėl darbo teisinių santykių, išskyrus ginčus dėl žalos atlyginimo ir kitus įstatyme nustatytus ginčų atvejus. Kasatorė nėra atsakovo darbuotoja, kuria galėtų būti taikomi alternatyvūs teisių gynimo būdai.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnyje nustatytą išmoką moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, dėl kurios ieškinys atmestas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti šią kasatorės nurodomą normą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir teismo teisės taikyti alternatyvų teisių gynimo būdą žalos atlyginimo byloje

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos tesimo sprendimu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jai priteista iš atsakovo UAB,,Leimesta“ neturtinės žalos atlyginimo, ir nurodo, kad priteistos žalos dydis ją tenkino, todėl apeliacinės instancijos teismas šią sumą galėjo priteisti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio pagrindu, be to, teismui nedraudžiama CPK 418 straipsnio pagrindu taikyti alternatyvų darbuotojų teisių gynimo būdą.

Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama pareiškus ieškinį teisme. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis –ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra), išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai aptarta būtinybė tinkamai formuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. R. K., kt. bylos Nr. 3K-3-166/2010; 2008 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. S. J., bylos Nr. 3K-3-387/2008; 2008 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-376/2008; 2001 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. v. bendrija „Baltupiai“, bylos Nr. 3K-3-725/2001; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykstant ginčui teisme, ypač svarbi ieškinyje tinkamai išdėstyta pozicija. Teismas, patikrinęs faktinį ir teisinį pareikšto reikalavimo pagrįstumą, priima sprendimą dėl teisinio ginčo esmės, todėl CPK nustatytu bylos nagrinėjimo teisme reglamentavimu siekiama užtikrinti, kad priimtas teismo sprendimas būtų teisingas – atitiktų tikrąją teisės prasmę ir faktines aplinkybes. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į šalių suformuluotus reikalavimus, turi aiškintis dėl kilusio ginčo teisinio santykio esmės ir taikyti teisės normas bylos konkrečių aplinkybių kontekste.

Nagrinėjamoje situacijoje bylą nagrinėję teismai privalėjo vertinti ieškovės reikalavimų turinį ir sprendimą priimti pagal tai, ko ieškovė iš esmės siekė. Šiuo atveju kasatorė, pareikšdama ieškinį, nurodė tokius jos teisių gynimo būdus ir ieškinio teisinius pagrindus: 1) remdamasi Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio, CK 6.245, 6.263 straipsnių pagrindu prašė priteisti iš atsakovo vienkartinę draudimo išmoką, lygią 100 dydžių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių jo vyro mirties nuo nelaimingo atsitikimo dieną; 2) CK 6.284, 6.263, 6.290 straipsnių pagrindu – atlyginti tą negautų pajamų dalį, kurią ieškovė gautų kartu su vaikais jos vyrui esant gyvam ir kurios nepadengia gauta socialinio draudimo išmoka; 3) CK 6.291 straipsnio pagrindu – atlyginti patirtas laidojimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad atsakovo VSDFV Lazdijų skyriaus sprendimas įvykį pripažinti nedraudžiamuoju yra teisėtas, todėl ieškinio reikalavimo priteisti iš šio atsakovo draudimo išmoką netenkino; nustatęs deliktinės atsakomybės sąlygas, teismas laikė, kad kasatorė turi teisę tiek į turtinės (negautų pajamų), tiek į neturtinės žalos atlyginimą, todėl priteisė jos nepilnamečiams vaikams po dalį negautų pajamų, taip pat jai ir vaikams – neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, peržengė ieškinio ribas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada ir pažymi, kad ieškovė nors ieškinyje ir papildomame ieškinyje nurodė CK 6.284 straipsnio 1 dalį, kuria reglamentuojamas ir neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nesuformulavo reikalavimo atlyginti patirtą neturtinę žalą, juolab kad ieškinio pagrindu nenurodė jokių argumentų dėl jos patirtos neturtinės žalos bei nepateikė kokių nors šios žalos padarymą ir jos dydį patvirtinančių įrodymų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal ieškovės suformuluotus ieškinio dalyką ir pagrindą, apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti ieškovei draudimo išmokos iš atsakovo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, nes nenuginčytas sprendimas nelaimingą atsitikimą pripažinti nedraudžiamuoju įvykiu; tokio pagrindo nebuvo ir pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnį priteisti draudimo išmoką iš atsakovo UAB,,Leimesta“– ši išmoka mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto nelaimingų atsitikimų darbe socialiniam draudimui skirtų lėšų, todėl darbdavys nėra atsakingas už draudimo išmokos neišmokėjimą, kai įvykio pripažinimą nedraudžiamuoju lėmė paties nukentėjusiojo elgesys. Ieškinyje kasatorė, remdamasi CK 6.284 straipsnio 1 dalimi, prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą – negautas pajamas, taip pat CK 6.291 straipsnio pagrindu laidojimo išlaidas, kurios, apeliacinės instancijos teismui įvertinus byloje faktinius duomenis, yra priteistos. Kitokios turtinės žalos, išreikštos kokiu konkrečiu dydžiu, kasatorė ieškiniu neprašė priteisti, juolab kad nenurodė tai patvirtinančių argumentų, nepateikė įrodymų. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas pagal ieškiniu apibrėžtas ribas, tinkamai aiškino ir taikė Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnio ir CK 6.284 straipsnio nuostatas.

Kasatorė nurodo, kad nagrinėjamas ginčas susijęs su darbo teisiniais santykiais, todėl taikytinos ir CPK 417 straipsnio bei 414 straipsnio 3 dalies nuostatos – teismas, nagrinėdamas tokį ginčą, turi teisę būti aktyvus ir viršyti pareikštus reikalavimus bei gali taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą, t. y. pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 40 680 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurio ji neprašė, pagrįstai taikė CK 6.284 straipsnio normą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija tokį kasacinio skundo argumentą laiko teisiškai nepagrįstu, nes CPK XX skyriaus normos, tarp jų ir CPK 417 straipsnio, 414 straipsnio 3 dalies normos, taikytinos nagrinėjant darbo bylas. CPK 410 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad XX skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjami visi ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių, išskyrus ginčus dėl žalos atlyginimo ir kitus šiame kodekse nustatytus ginčų atvejus. Ginčai, kylantys dėl žalos, atsiradusios darbo santykių metu, taip pat laikytini darbo ginčais, tačiau įstatymo leidėjo įsakmiu nurodymu jie turi būti nagrinėjami įprastine ieškinio teisena, neatsižvelgiant į CPK XX skyriuje nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. Taigi, CPK 418 straipsnio nuostata, kad teismas tokios kategorijos bylose gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo teisių ar interesų gynimo būdą, nagrinėjamu atveju negalėjo būti teismo taikyta – kasatorė nėra susijusi su atsakovu darbo teisiniais santykiais, ieškinyje nesuformuluotas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo iniciatyva tokią priteisė. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo pažeidimą ištaisė, pagrįstai panaikindamas sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Kiti kasacinio skundo argumentai nutartyje neanalizuotini dėl to, kad jie nesudaro savarankiško pagrindo skundžiamiems procesiniams sprendimams panaikinti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu ir atsižvelgdama į šioje nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, kad naikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą kasacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 58,33 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės V. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 58,33 Lt (penkiasdešimt aštuonis litus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas