Dėl skolos už šilumos energiją priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-385/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-04982-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.9; 45.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės,,Kauno energija“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės,,Kauno energija“ atsakovui A. P., išvadą teikianti institucija – Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas tiekia namui (duomenys neskelbtini) šilumos energiją. Atsakovui nuosavybės teise šiame name priklauso butas Nr. 2. Su atsakovu nesudaryta rašytinės patalpų šildymo ir karšto vandens tiekimo sutarties, tačiau ieškovas tiekė šilumą, atsakovas ją vartojo ir už ją mokėjo iki 2010 m. lapkričio 1 d. Vėliau atsakovas atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos ir už šilumos energiją nemokėjo.

Ieškovas, remdamasis Šilumos ūkio įstatymo, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis, CK 1.137, 6.1, 6.2, 6.37, 6.38, 6.54, 6.55, 6.63, 6.71, 6.79, 6.88, 6.205, 6.210. 6.258, 6.260, 6.384 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovo 1839,63 Lt skolos už patiektą šilumą bei delspinigius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš atsakovo 1839,63 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 70 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas nėra sudaręs šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau tarp šalių susiklostė sutartiniai energijos pirkimo–pardavimo santykiai. 2009 m. rugpjūčio 18 d. ieškovas pranešė atsakovui, kad priėmė sprendimą neišduoti projektavimo sąlygų butui nuo šildymo sistemos atjungti. Kauno m. savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus raštu atsakovui pranešta, kad negalima išduoti projektavimo sąlygų sąvado atsijungti nuo centralizuoto šildymo ir atlikti autonominio dujinio šildymo darbus. Atsakovas, negavęs ieškovo sutikimo, neteisėtai atsijungė nuo šildymo sistemos, nors tai galėjo ir turėjo atlikti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovo ieškovui adresuoti pranešimai apie atsijungimą, 2011 m. sausio 4 d. surašytas šilumos tikrinimo aktas, teismo nuomone, patvirtina savavališko buto šildymo prietaisų atjungimo faktą ir neįrodo, kad yra teisėtai atsijungta nuo bendros namo šildymo sistemos. Dėl to teismas laikė, kad nenutrūko ieškovo ir atsakovo šilumos tiekimo teisiniai santykiai ir atsakovui, kaip daugiabučio namo bendraturčiui, ir po buto rekonstrukcijos išlieka pareiga mokėti už tiektą šilumos energiją. Teismo nuomone, ieškinį atmetus, nukentėtų namo bendraturčių interesai, nes atsakovo nesumokėta jam tenkanti skola už tiektą energiją ieškovo būtų paskirstyta kitiems. Įstatyme nustatyta tvarka nenutraukus sutarties, atsakovui išlieka pareiga sumokėti už visam namui tiektą ir jam, priklausomai nuo buto ploto, tenkančią ginčo laikotarpiu šilumos energijos dalį. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl netinkamai skaičiuojamo mokesčio už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovui pranešė apie buto gyventojų skaičių. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 34,23 Lt delspinigių, nes nėra šalių rašytinio susitarimo dėl netesybų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 29 d. nutartimi tenkino atsakovo apeliacinį skundą, Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – ieškinį atmetė. Kolegija, priimdama procesinį sprendimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, išaiškinimais, kad tuo atveju, kai vartotoja neteisėtai atsijungia nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją, tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas; taip pat šio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010 esančiais išaiškinimais. Taigi, kolegija, nustačiusi, kad atsakovas 2010 m. balandžio 15 d. atjungė buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, o ieškovas, pateikdamas ieškinį, nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, jog priteistina skola susidarė dėl žalos, patirtos atsakovui atsijungus nuo bendros šildymo sistemos, laikė, kad ieškinys tuo pagrindu, kuriuo pareikštas, negali būti tenkinamas – ieškovas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, bet ne reikalauti, kad atsakovas apmokėtų už šilumos energiją, kai ji nevartojama.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl neteisėto buto šilumos įrenginių atjungimo ir šilumos kiekio, kurį turi apmokėti viso namo bendraturčiai, paskirstymo santykio. Kasatorius teigia, kad atsakovo atsijungimo laikotarpiu (prieš 2010–2011 šildymo sezono pradžią) šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentavo ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurių 263 punkte nustatyta, kad buto savininkas, kuris savo šilumos įrenginius atjungia nuo pastato šildymo sistemos pažeisdamas šių taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitiniu vartotoju; pagal 261 punktą – butų šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 260 punkte nurodyti atjungimo akto pasirašymo dienos. Pagal nuo 2010 m. lapkričio 12 d. įsigaliojusių naujos redakcijos Taisyklių 123 punkte taip pat nustatyta, kad buto patalpų šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti tik nuo atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Kasatorius daro išvadą, kad, nesant šilumos vartojimo įrenginių atjungimo akto, laikytina, jog įrenginiai neatjungti, t. y. prijungti, ir toks buto savininkas išlieka vartotoju.

Kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, suvartotos šilumos kiekis paskirstomas vartotojams ir jie moka už paskirtą šilumos kiekį pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti šilumos paskirstymo metodus (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Šilumos paskirstymo metodai, nustatyti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu, rengiami ir taikomi, kai visi pastato vadotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Savavališkai atlikta sistemos rekonstrukcija turi būti atstatyta arba bendraturčiai turi priimti sprendimą dėl pastato ar jo dalies šildymo sistemos rekonstrukcijos įteisinimo. Kasatorius, vadovaudamasis pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatomis, mano, kad aplinkybė, jog atsakovas neteisėtai atsijungė nuo šildymo įrenginių, neatleidžia jo nuo pareigos mokėti už tiekiamą šilumą. Kasatorius tiekia šilumą visam namui, o jo kiekį paskirsto visiems namo gyventojams teisės aktų nustatyta tvarka pagal turimą plotą, taip pat ir atsakovo butui. Kitaip skirstant suvartotos šilumos kiekį, išaugtų mokesčiai kitiems bendraturčiams, kurie laikosi teisės aktų reikalavimų. Tik įteisinus savavališką atsijungimą, šilumos tiekėjas turi teisę nebeskaičiuoti viso mokesčio už šildymą, t. y. paskirstymo metodą papildyti metodu, leidžiančiu apskaičiuoti ir apmokėti pateikti mokestį tik už jam tenkančią šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Kasatorius teigia, kad, esant nustatytai aplinkybei, jog atsakovas neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo centralizuoto šildymo, apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 3, 9, 10 punktų nuostatas.

2. Dėl teismų praktikos nagrinėjant bylas dėl skolos už šilumos energiją priteisimo, kai vartotojas neteisėtai atsijungia nuo centralizuotos šildymo sistemos. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007, kurioje išaiškinta, kad fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis šilumos energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti šilumos energijos tiekimą, bet tai turi atlikti teisės aktų nustatyta tvarka. Vartotojui draudžiama įgyvendinti civiline teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises. Taigi kasacinis teismas šioje byloje laikėsi pozicijos, kad buto savininkui išlieka pareiga įvykdyti prievolę šilumos tiekėjui – sumokėti už paslaugas, jei neįrodo atsijungimo fakto ir aplinkybių, kad buvo laikytasi teisės aktuose nustatytos tvarkos. Kasatoriaus nuomone, vadovaujantis šia nutartimi, negalėtų būti ginamos atsakovo teisės, nes jis nuo centralizuotos sistemos atsijungė neturėdamas leidimo ir ne pagal teisės aktų reikalavimus. Dėl neteisėto elgesio jam kyla šio pažeidimo neteisėti padariniai – neįteisinus šildymo sistemos rekonstrukcijos, jis išlieka šilumos vartotoju ir turi mokėti teisės aktų nustatyta tvarka.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, nes šioje byloje ginčas buvo sprendžiamas pagal teisės aktus, kuriuose nebuvo reglamentuota tvarka, kuria vartotojas gali nutraukti šilumos vartojimą, t. y. ginčo metu galioję teisės aktai iš esmės kitaip reglamentavo šilumos energijos vartojimą, sutarties sudarymą, jos nutraukimo galimybes ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010, kurioje ginčas kilęs ne dėl centralizuotai tiekiamos šilumos teisinių santykių reglamentavimo, todėl nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikoma kaip precedentas. Kasatorius savo reikalavimą kildino iš atsakovo neteisėtų veiksmų ir sutarties nevykdymo, todėl skolos priteisimą grindė materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis sutartinių prievolių vykdymą ir sutartinę atsakomybę, o ne deliktą, todėl kasatoriui priteistinas užmokestis už teiktą pagal sutartį šilumos energiją, o ne žalos atlyginimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai kvalifikavo faktinį ieškinio pagrindą ir dalyką. Be to, net ir pripažinus, kad atsakovas neturi mokėti už jo butui tiektą šilumos energiją, jam kaip bendraturčiui lieka pareiga atlyginti už šilumos energiją.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas nesutinka, kad atsijungimas yra neteisėtas. Antstolis 2010 m. spalio 1 d. konstatavo faktines aplinkybes, kad jo butas yra atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos. Taigi, atsakovo nuomone, atsijungimo teisėtumo klausimas turi būti vertinamas pagal 2010 m. spalio 1 d. galiojusios teisės aktus. Pagal iki 2010 m. spalio 1 d. galiojusias Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas buto šildymo sistemai rekonstruoti buvo būtina gauti projektavimo sąlygų sąvadą; nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojus Statybų įstatymo pakeitimams, statinio inžinerinių įrengimų keitimas, šalinimas laikomas paprastu buvo remontu, todėl tokiu atveju statybos leidimas būtinas, kai tai privaloma. Taigi, laikytina, kad atsakovas atliko paprastą buto remontą, kuriam nereikėjo gauti tokio remonto projekto.

Pagal CK 6.388 straipsnį šilumos vartotojas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, o atsiskaitymo tvarka nustatoma šalių susitarimu. Daugiabučiame name, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas, šilumos vartotojai pasinaudojo Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta galimybe patiems pasirinkti šilumos energijos paskirstymo jiems metodą. Dėl to namo bendraturčiams nutarus įteisinti atsakovui priklausančio buto atjungimą nuo bendrų namo šilumos tinklų ir pasirinkus paskirstymo metodą iš kainų ir Energetikos kontrolės komisijos patvirtintų metodų, kasatorius privalo vykdyti daugiabučio namo savininkų sprendimus. Atsakovas nesutinka, kad atmetus ieškinį yra pažeidžiami kitų bendraturčių teisės ir interesai. Visa kasatoriaus 2010–2011 metais pateikta energija yra suvartota ne atsakovo, bet kitų daugiabučio namo gyventojų. Kadangi bendraturčiai įpareigojo administratorių pateikti kasatoriui pasikeitusius šildomų patalpų duomenis, reikalingus mokėjimams apskaičiuoti, tai laikytina, kad atsakovas nepažeidė kitų bendraturčių interesų.

Atsakovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas nekvalifikavo ieškinio pagrindo kaip reikalavimo atlyginti nuostolius, bet nustatė, kad ieškinys tuo pagrindu, kuriuo pareikštas, negalėjo būti tenkinamas. Kasatorius neturi teisės reikalauti sumokėti už suvartotą šilumos energiją, kai atsakovas jos nevartojo. Atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005. Atsakovo nuomone, kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007, nes skiriasi nurodomos ir faktinės bylos nagrinėjimo aplinkybės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl neteisėto buto šilumos įrenginių atjungimo ir pareigos vykdyti prievolę šilumos tiekėjui už šilumos energiją

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, sprendė, kad tuo atveju, kai vartotojas neteisėtai atsijungia nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją, tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, bet ne teisę reikalauti, kad vartotojas apmokėtų už šilumos energiją, kurios nevartojo. Kasatorius, nesutikdama su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis, nustatęs neteisėtą atsakovo atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos faktą, netinkamai taikė Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, Valstybinio kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 3, 9, 10 punktų nuostatas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama su kasacinio skundo argumentais, pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1, 3 dalyse, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261, 263 punktų nuostatose nustatyta speciali butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūra, kurios turi laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Tiek atsijungimo procedūra, tiek reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą, ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. 3K-7-359/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Kauno energija“ v. E. S., kt., bylos Nr. 3K-3-259/2012; kt.). Taigi tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų (Taisyklių 263 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas atsijungė nuo šildymo sistemos, nesilaikydamas teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl toks atsijungimas negali būti pripažįstamas teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad kasatorius turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos, bet ne skolos už suvartotą šilumą atlyginimą, iš esmės su išvada dėl neteisėto atsijungimo sutiko. Nors atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad atsijungimo teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas pagal 2010 m. spalio 1 d. galiojusią Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 622 patvirtintą Statybos techninį reglamentą STR 1.01.08:2002,,Statinio statybos rūšys“ 12.11 punktą nuostatą, jog statinio inžinerinių įrenginių keitimas laikomas paprastu buto remontu, todėl tokiu atveju statybos leidimas nereikalingas, tačiau pasikeitusi statybos leidimų išdavimo tvarka neeliminuoja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261, 263 punktų nuostatų, kuriomis nustatyta speciali butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūra, taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad antstolio faktinių aplinkybių akto surašymo metu atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos procedūra turėjo būti atliekama pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4-258 patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, pagal kurias buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šilumos vartojimo sutartyje nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, kurios pradėjo galioti nuo 2010 m. lapkričio 12 d., buvo pakeista (supaprastinta) atsijungimo nuo šilumos inžinerinių tinklų procedūra, tačiau ir pagal naują tvarką šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip (Taisyklių 123 punktas). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog, nesant teisėtą patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą patvirtinančio akto, atsijungimas laikytinas neteisėtu, o kasatoriaus ir atsakovo šilumos tiekimo santykiai – nenutrūkusiais.

Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintos Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės, pagal kurias paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuotos šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Teismų nustatyta aplinkybė, kad atsakovas neteisėtai atjungė buto šilumos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, neatleidžia jo nuo pareigos apmokėti už tiekiamą šilumą. Tiekiamas energijos kiekis paskirstomas visiems namo gyventojams teisės aktų nustatyta tvarka pagal turimą plotą, taip pat ir atsakovo butui. Tik įteisinus savavališką atjungimą, šilumos tiekėjas turės teisinį pagrindą tokiam vartotojui nebeskaičiuoti viso mokesčio už šilumą – t. y. paskirstymo metodas bus papildytas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti ir apmokėti pateikti mokestį tik už tenkančią šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojais iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Kauno energija“ v. E. S., kt., bylos Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB,,Kauno energija“ v. VšĮ Ekonominės integracijos agentūra, kt., bylos Nr. 3K-3-277/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007). Kartu teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Šiaulių apskrities viršininko administracijos Jurdaičių pensionatas v. D. P., bylos Nr. 3K-3-155/2005, neatsižvelgė į tai, jog nurodytoje byloje ginčo kilo ir buvo nagrinėjamas pagal teisės aktus, galiojusius iki Šilumos ūkio įstatymo ir jo nuostatas detalizuojančių poįstatyminių aktų įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija „Ramunė“ v. M. A., bylos Nr. 3K-3-519/2010, kurioje kasacinis teismas nepaneigė šilumos energijos tiekėjo teisės reikalauti priteisti skolą už tiekiamą energiją iš jos vartotojo, bet nurodė ir būtinybę vertinti kitų namo butų gyventojų dėl neteisėto šilumos prietaisų atjungimo patiriamos žalos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į skirtingas esmines kasacinio teismo išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylų faktines aplinkybes (ieškovas nagrinėjamoje byloje yra ne daugiabučių namų savininkų bendrija, jis neatstovauja kitų namo butų gyventojams, jo reikalavimo pagrindas – ne žalos padarymo, bet tik skolos atsiradimo faktas), netinkamai rėmėsi kasacinio teismo nutartimi kaip priimta analogiškoje pagal teisinę situaciją byloje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas negali reikalauti priteisti skolą, apskaičiuotą pagal metodiką, įtvirtintą teisės norminiuose aktuose, ir turi teisę tik į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė nustatytoms byloje faktinėms aplinkybėms aptartas materialiosios teisės normas ir kasacinio teismo suformuotą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl jis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas, pateikdamas kasacinį skundą, sumokėjo 56 Lt žyminio mokesčio, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistina ši jo sumokėta suma. Kitų duomenų apie ieškovo patirtas kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas nepateikta.

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 31,50 Lt. Tenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo akcinės bendrovės,,Kauno energija“ naudai 56 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pateikiant kasacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 31,50 Lt (trisdešimt vieną litą 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Zigmas Levickis

Pranas Žeimys