Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kreditoriui įrodinėjant vienam sutuoktiniui suteiktos paskolos panaudojimą šeimos reikmėms

Civilinė byla Nr. e3K-3-221-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00255-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.7; 3.2.4.4; 3.2.4.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. B. (L. B.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. B. ieškinį atsakovams L. S. ir S. S. dėl prievolės pripažinimo solidariąja ir skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kreditoriui įrodinėjant vienam sutuoktiniui suteiktos paskolos panaudojimą šeimos reikmėms.

Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad atsakovų prievolė grąžinti ieškovui 460 000 JAV dolerių (406 899,90 Eur) skolą yra solidari, ir priteisti iš atsakovės 460 000 JAV dolerių (406 899,90 Eur) skolą.

Ieškovas nurodė, kad 2004 m. sausio 27 d. su atsakovu sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė 400 000 JAV dolerių paskolą penkeriems metams. Paskola buvo suteikta atsakovų šeimos interesams tenkinti – namo daliai, kurioje gyveno atsakovų šeima (duomenys neskelbtini) rekonstruoti. Ši namo dalis iki santuokos nutraukimo buvo asmeninė atsakovo nuosavybė.

2009 m. gegužės 22 d. ieškovas su atsakovu sudarė paskolos sutartį, kuria šis patvirtino, kad sutarties pasirašymo momentu yra skolingas ieškovui 460 000 JAV dolerių, įskaitant ir skolą pagal 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartį. 2009 m. gegužės 22 d. paskolos sutarties pagrindu atsakovas išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną 460 000 JAV dolerių sumos vekselį, įsipareigojo iki 2014 m. gegužės 21 d. sumokėti ieškovui 460 000 JAV dolerių. 2014 m. gegužės 21 d. ieškovas pateikė atsakovui vekselį apmokėti, tačiau šis nurodė, kad sumokėti vekselyje nurodytos sumos neturi galimybės. 2014 m. birželio 4 d. ieškovas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo pagal vekselį išdavimo. Vykdomasis įrašas tą pačią dieną buvo išduotas ir pateiktas antstoliui vykdyti. Vykdymo procese paaiškėjo, kad 2005 m. birželio 20 d. atsakovų santuoka nutraukta bendru sutarimu. Ieškovas apie vykstantį santuokos nutraukimo procesą nebuvo informuotas, sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių skolos grąžinimas ieškovui nebuvo aptartas. Atsakovų prievolė ieškovui laikytina solidariąja abiejų sutuoktinių prievole, nes paskola paimta šeimos poreikiams tenkinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino atsakovų prievolę grąžinti ieškovui 460 000 JAV dolerių (406 899,90 Eur) skolą solidariąja, priteisė ieškovui iš atsakovės 460 000 JAV dolerių (406 899,90 Eur) skolą.

Teismas nurodė, kad atsakovai buvo sudarę santuoką, ši buvo nutraukta Kauno apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimu abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.

2004 m. sausio 27 d. ieškovas ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, kuria šis, kaip ieškovo skolininkas, pripažino, kad pagal visas paskolos sutartis nuo 1998 m. iki 2002 m. yra skolingas 400 000 JAV dolerių. Kreditorius atidėjo skolos grąžinimą, nustatydamas 3 proc. metines palūkanas per penkerius metus. Po penkerių metų, t. y. 2009 m. gegužės 22 d., buvo sudaryta nauja paskolos sutartis, kuria skolininkas pripažino, kad pagal 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartį skola yra 460 000 JAV dolerių ir skolininkas išduoda vekselį, užtikrinantį skolos grąžinimą. Atsakovas paprastąjį vekselį išdavė tą pačią dieną – įsipareigojo 460 000 JAV dolerių ir už vekselio sumą skaičiuojamus 3 proc. palūkanų sumokėti iki 2014 m. gegužės 21 d. Kadangi atsakovas įsipareigojimo neįvykdė, tai kreditorius 2014 m. birželio 4 d. išsiėmė vykdomąjį įrašą ir pateikė jį antstoliui vykdyti; skola iki šiol neišieškota.

Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis neginčijama, atsakovas ją pripažįsta, nurodo, kad pinigai buvo pasiskolinti šeimos namui rekonstruoti, t. y. šeimos reikmėms tenkinti. Ieškovo atstovės teigimu, atsakovas pinigus skolinosi namui rekonstruoti. Atsakovė teigia, kad apie paskolą nežinojo, namo rekonstrukcija buvo atliekama iš atsakovų turimų pinigų, tam buvo išleista 41 000 Lt (11 874,42 Eur).

1999 m. vasario 2 d. pažymoje apie brangų turtą įsigijusio (įsigyjančio) Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą nurodyta, kad įgyjamas nebaigtas rekonstruoti gyvenamasis namas, o atsakovė teigė, kad jų namo rekonstrukcija buvo baigta jau 1998 m. Be to, iš pažymos nėra galimybės nustatyti pinigų kilmės, nes pajamų deklaracija nėra pateikta. Pati atsakovė pripažino, jog 10 000 Lt (2896,20 Eur) skolinosi iš savo mamos, nors tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Iš atsakovės pateiktos pažymos matyti, kad ji 1997 m. uždirbo 960 Lt (278,04 Eur), 1998 m. – 6750 Lt (1954,94 Eur). 1998 m. sausio 5 d. pradėtoje namų knygoje įrašyta, kad atsakovė yra namų šeimininkė, atsakovas – UAB „Lygus kelias“ vyr. finansininkas. Kitų įrodymų, pagrindžiančių šalių turėtas ir namo rekonstrukcijai iki 2000 m. išleistas lėšas, atsakovė nepateikė. Taigi atsakovai neturėjo pakankamai nuosavų lėšų namui rekonstruoti.

Tai, kad namui rekonstruoti buvo panaudotos bendros lėšos, patvirtina ir Kauno apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-8410-658/2005, kurioje nustatyta, kad 88/100 dalys gyvenamojo namo buvo padovanotos atsakovui ir laikytinos jo asmenine nuosavybe, tačiau sutuoktinių bendru sutarimu sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šis turtas pripažintas bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe ir pasidalytas lygiomis dalimis. Taigi, pripažintina, kad atsakovui padovanotas namas buvo pagerintas iš esmės. Tą pripažįsta ir atsakovė, teigdama, kad iš pradžių visas namas buvo apie 70 kv. m ploto, po namo dalies rekonstrukcijos bendras plotas padidėjo iki 500 kv. m, o galutinis namo plotas yra daugiau kaip 800 kv. m. Tai, kad namo bendras plotas yra 885,30 kv. m, užfiksuota 2008 m. gruodžio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte. Tokio ploto namas 2008 m. registruotas Nekilnojamojo turto registre. Dalies namo rekonstrukcija buvo baigta ne 1998 m., kaip nurodo atsakovė, bet 2000 m. kovo 13 d. ir bendras namo plotas tuo metu buvo 583,81 kv. m.

Iš 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutarties matyti, kad pinigai buvo pasiskolinti 1998–2002 m., t. y. tuo metu, kai vyko namo rekonstrukcija. Teismas atkreipė dėmesį į liudytojo T. S. parodymus, kad ir atsikėlus gyventi į namą 1998 m., jis dar buvo tvarkomas, perdaromas.

Teismas atmetė atsakovės argumentą, kad dalies namo rekonstrukcija buvo atlikta už 41 000 Lt (11 874,42 Eur), nes 1999 m. vasario 24 d. (kai statinys dar nebuvo priimtas naudoti) statinių statybinė vertė buvo 378 557 Lt (109 637,69 Eur). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą viso namo atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) 2008 m. spalio 28 d. buvo 2 347 000 Lt (679 738,18 Eur). Taigi atsakovė neįrodė, kad namo rekonstrukcija buvo vykdoma iš nuosavų lėšų, t. y. kad atsakovo pasiskolintos lėšos nebuvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti, t. y. namui rekonstruoti. Šalys santuokoje įgytą turtą ištuokos byloje pasidalijo lygiomis dalimis.

Ieškovas tik vėliau sužinojo apie atsakovų santuokos nutraukimą, tai patvirtina ir jo pareiškimas Kauno apylinkės teismui dėl proceso atnaujinimo santuokos nutraukimo civilinėje byloje Nr. 2S-1958-657/2014 ir civilinėje byloje Nr. A2-15393-584/2014, taip pat teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarties tikėtinos išvados, kad apie teismo sprendimą ieškovas sužinojo 2014 m. birželio 4 d. Neatmestinas kaip nepagrįstas atsakovo atstovo aiškinimas apie tai, kodėl kreditorius nebuvo informuotas – atsakovai norėjo kuo greičiau išsituokti, o ieškovas gyvena Maskvoje, todėl procesas būtų trukęs ilgiau.

Teismas, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, sprendė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesams tenkinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas), prievolė laikytina bendra solidariąja atsakovų prievole (CK 3.109 straipsnio 2 dalis, 6.6 straipsnis), o kreditorius turi teisę reikšti reikalavimą atsakovei (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 26 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012 išaiškinimais, nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtent ieškovui teko procesinė pareiga įrodyti, kad jo atsakovui suteikta paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti (šeimos gyvenamajam namui rekonstruoti), o pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė, iš kokių lėšų buvo rekonstruojamas atsakovų gyvenamasis namas, padaryta netinkamai paskirsčius įrodinėjimo pareigą.

1992 m. gruodžio 15 d. dovanojimo sutartimi R. S. (atsakovo motina) padovanojo atsakovui 51/100 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių (duomenys neskelbtini); gyvenamojo namo naudingasis plotas – 71,09 kv. m. 1993 m. parengtas gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektas; rekonstruoto gyvenamojo namo duomenys kadastre užfiksuoti 2000 m. kovo 28 d., pagal juos rekonstruoto gyvenamojo namo bendras plotas – 583,81 kv. m, baigtumas – 100 proc. 2000 m. gegužės 23 d. sudaryta Statinio dalių perskaičiavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovui tenkanti gyvenamojo namo dalis padidėjo iki 88/100 dalių. Iš pateiktos į bylą Namų valdos įkainojimo suvestinės matyti, kad, 1999 m. vasario 24 d. duomenimis, gyvenamojo namo bendras plotas jau buvo 583,81 kv. m, priestato 2a2p darbų buvo atlikta 91 proc.

2001 m. kovo 20 d. atsakovas davė rašytinį sutikimą, kad R. S. rekonstruotų ginčo gyvenamojo namo pirmą aukštą ir jį teisiškai įregistruotų savo vardu. 2001 m. gegužės 31 d. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus – rekonstruoti gyvenamąjį namą (statyti priestatą). Pagal 2001 m. gegužės 28 d. suderintą projektą po numatomos rekonstrukcijos gyvenamojo namo bendras plotas turėjo padidėti iki 750,86 kv. m. Šis rekonstrukcijos etapas įteisintas 2008 m. gruodžio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu, pagal kurį gyvenamojo namo bendras plotas po rekonstrukcijos – 885,30 kv. m, vidutinė rinkos vertė – 1 422 000 Lt (411 839,67 Eur). Baigus antrąjį rekonstrukcijos etapą, susitarimo dėl dalių pasikeitimo bendraturčiai registrui nepateikė. Taigi, ginčo gyvenamojo namo rekonstrukcija vyko dviem etapais, iš kurių pirmasis baigtas (įteisintas) 2000 m. kovo 28 d., antrasis – 2008 m. gruodžio 3 d.

Atsakovų santuoka, įregistruota 1985 m. balandžio 5 d., buvo nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 20 d. sprendimu. Santuokos nutraukimo byloje šalys patvirtino, kad kartu negyvena ir bendro ūkio neveda daugiau nei trejus metus, t. y. nuo 2002 m. Kadangi dalis gyvenamojo namo antrojo etapo rekonstrukcijos darbų vyko tuo metu, kai atsakovai nebevedė bendro ūkio ir jau po šalių santuokos nutraukimo, tai nėra pagrindo teigti, kad šiuo laikotarpiu namo rekonstrukcijai panaudoti pinigai – tai lėšos, panaudotos bendriems sutuoktinių poreikiams tenkinti.

Šioje byloje nėra nagrinėjamas ginčas tarp bendraturčių dėl bendro turto pagerinimo vieno iš bendraturčių lėšomis, o sprendžiama tik dėl prievolės pagal paskolos sutartį pripažinimo solidariąja sutuoktinių prievole, todėl ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, kad po antrojo rekonstrukcijos etapo padidėjo ir atsakovei tenkanti turto dalis, pripažintinas teisiškai nereikšmingu nagrinėjamam ginčui spręsti.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Nekilnojamojo turto registro išraše pateikta gyvenamojo namo statybos verte, nes ji fiksuota 2008 m. spalio 28 d. duomenimis, todėl negali atspindėti rekonstrukcijos kainos 1993–2002 m. Be to, nurodyta atkuriamoji (statybos) vertė nustatyta atsižvelgiant į gyvenamojo namo plotą po antrojo rekonstrukcijos etapo, kurio dalis vyko atsakovams nesant santuokoje, užbaigimo.

Nekilnojamojo turto atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) parodo, kiek kainuotų turto vertinimo metu esamomis rinkos kainomis pagaminti, įrengti arba pastatyti ekvivalentinio naudingumo objektą (palyginti su vertinamuoju objektu) iš vertinimo metu rinkoje naudojamų medžiagų pagal vertinimo metu rinkai aktualius standartus, dizainą ir kokybę, o bylos atveju atsakovų gyvenamasis namas buvo ne statomas, o rekonstruojamas. Pagal pateiktą į bylą Namų valdos įkainojimo suvestinę 1999 m. vasario 24 d., t. y. bebaigiant pirmąjį gyvenamojo namo rekonstrukcijos etapą, gyvenamojo namo statybos vertė buvo 348 908 Lt (101 050,74 Eur), t. y. daugiau nei 4 kartus mažesnė nei neva šiam namui rekonstruoti panaudotų skolintų lėšų suma.

Iš 1999 m. vasario 2 d. pažymos apie brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą matyti, kad atsakovo deklaruota gyvenamojo namo įsigijimo (rekonstrukcijos) kaina – 41 756 Lt (12 093,37 Eur), t. y. 10 439 JAV doleriai. Pagal Namų valdos įkainojimo suvestinės duomenis, jau 1999 m. vasario 24 d. buvo atlikta 91 proc. darbų, todėl netikėtina, kad pirmajam rekonstrukcijos etapui užbaigti galėjo būti panaudota likusi ieškovo nurodoma suma, t. y. 389 561 JAV doleris. Atsižvelgiant į pirmojo rekonstrukcijos etapo deklaruotą vertę, taip pat menkai tikėtina, kad tokia suma galėjo būti panaudota rekonstrukcijai per likusį laikotarpį iki šalių santuokos nutraukimo. 2008 m. gruodžio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte antrojo gyvenamojo namo rekonstrukcijos etapo statybos kaina nenurodyta, tačiau ta aplinkybė, kad šiame akte nurodyta rekonstruoto namo vidutinė rinkos vertė 2008 m. duomenimis iš esmės atitinka paskolos sumą, ne patvirtina, o paneigia ieškovo teiginius, kad visa paskolos suma galėjo būti panaudota gyvenamajam namui rekonstruoti iki šalių santuokos nutraukimo.

Pagal atsakovės pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, į namo rekonstrukciją (vykusią šalių santuokos metu) buvo investuotos atsakovų lėšos, taip pat lėšos, gautos pardavus atsakovei priklausiusį butą, dalis lėšų buvo pasiskolinta iš atsakovės motinos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šalių gyvenamasis namas buvo ne statomas, o rekonstruojamas ūkio būdu ir kad paties atsakovo deklaruota pirmojo gyvenamojo namo rekonstrukcijos etapo vertė buvo 41 756 Lt (12 093,37 Eur). Aplinkybė, kad šalims nutraukiant santuoką atsakovui dovanotas ir santuokos metu rekonstruotas turtas tarp šalių pasidalytas lygiomis dalimis, netiesiogiai patvirtina, kad atsakovai pripažino vienodą savo indėlį į rekonstruoto objekto sukūrimą, t. y. pripažino, kad į objektą investuotos ir atsakovės lėšos. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių atsakovės teiginius, kad jai nebuvo žinoma apie paskolos teisinius santykius tarp ieškovo ir atsakovo bei savo neva turimus skolinius įsipareigojimus ieškovui. Santuokos nutraukimo byloje ieškovas nenurodytas kaip atsakovų kreditorius, o atsakovo nurodoma to priežastis (ieškovo gyvenimas Rusijos Federacijoje ir atsakovo siekis kuo greičiau išsituokti) yra neįtikinama.

2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartis sudaryta atsakovams jau dvejus metus nebevedant bendro ūkio, prieš pat jų santuokos nutraukimą, paskolos tikslas sutartyje nenurodytas, o nurodyti ankstesni susitarimai į bylą nepateikti.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tirti ir vertinti aplinkybes, susijusias su paskolos suteikimu, nes tai, jog paskolos suteikimo faktą pripažino atsakovas, neatima iš atsakovės, kaip nurodomos solidariosios skolininkės, teisės į šį gynimosi nuo ieškinio reikalavimų būdą, įrodinėjant, kad ieškovo nurodoma paskola nebuvo suteikta. Tačiau pripažinus, kad neįrodyta, jog paskola, jei tokia ir būtų buvusi suteikta, buvo panaudota atsakovų šeimos interesams, nurodyta aplinkybė nebeturi reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovės visų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kolegija nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2012 išaiškinimais, nes nurodytoje byloje ieškovas (sutuoktinis) siekė įrodyti bendrą sutuoktinių prievolę. Šioje byloje ieškovas yra ne sutuoktinis, o kreditorius, kurio teisės nėra ginčijamos ir jam neprieinamos tokios įrodinėjimo priemonės kaip sutuoktiniams, kurie vedė bendrą ūkį.

Kolegija nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, nustatė pareigą paneigti atsakovės žodžiu nurodytas aplinkybes, kad jai nebuvo žinoma apie paskolos teisinius santykius. Kolegija turėjo įvertinti, kad atsakovas pripažino, jog paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius gyvenamojo namo ploto padidėjimą nuo 70 kv. m iki 885,30 kv. m. Teismas nevertino įrodymų viseto, nes laikė, kad 511,91 kv. m namo atsakovai galėjo pastatyti už 41 756 Lt (12 093,37 Eur), neatsižvelgė į tai, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog šeima turėjo 348 908 Lt (101 050,74 Eur) iki 1999 m. vasario 24 d. (91 proc. rekonstrukcijos baigtumo) (nuosavų lėšų).

Kolegija nepagrįstai rekonstrukcijos pabaigą siejo su jos rezultato pripažinimu tinkamu naudoti ir įregistravimu VĮ Registrų centre 2008 m., neįvertino atsakovų teismui duotų paaiškinimų, kad antrosios rekonstrukcijos darbai baigti jiems dar esant santuokoje. Be to, namo registracija 2008 m. nepaneigia fakto, kad dar būdami santuokoje atsakovai pasiskolino pinigus namui rekonstruoti iš ieškovo.

Kolegija neįvertino atsakovo argumento, kad atsakovei po santuokos nutraukimo atiteko dalis įmonės akcijų, kurias pardavę sutuoktiniai ketino atsiskaityti su ieškovu, tačiau bendrovė bankrutavo.

Byloje nustatyta, kad pinigus atsakovas skolinosi iš ieškovo gyvendamas santuokoje su atsakove. 1998 m. atsakovas asmeninėn nuosavybėn dovanojimo sutarties pagrindu iš savo motinos įgijo 51/100 dalį namo, kurio bendras plotas buvo 70 kv. m. Gyvenamasis namas santuokos metu buvo padidintas ir pritaikytas šeimos poreikiams: 2000 m. baigus pirmąją rekonstrukciją atsakovo asmeninės nuosavybės teise registruoto šeimos būsto (namo) dalis padidėjo iki 88/100 dalių (visas plotas padidėjo iki 583,81 kv. m); namo dalis buvo šeimos turtas, ten atsakovė liko gyventi ir santuoką nutraukus. Atsakovas gavo leidimą rekonstruoti namą antrą kartą santuokos metu, nutraukiant santuoką sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių atsakovė įgijo 44/100 antrą kartą rekonstruojamo namo dalis asmeninėn nuosavybėn, antrą kartą VĮ Registrų centre užregistravus namo rekonstrukciją jo plotas padidėjo iki 885,30 kv. m, tačiau atsakovės dalis name liko nepakitusi – 44/100 dalys.

Nors atsakovė nurodė, kad skolinosi 10 000 Lt (2896,20 Eur) iš savo motinos, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, kaip ir įrodymų, kad juos grąžino, taip pat kad būtų pardavusi jai priklausiusį butą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė panaudojo savo asmenines lėšas namui rekonstruoti. Atsakovės nurodoma (nepateikiant jokių įrodymų) namui rekonstruoti panaudota 41 000 Lt (11 874,42 Eur) suma yra akivaizdžiai per maža (realiai buvo pristatomas naujas namas), kai namo plotas nuo 71,90 kv. m padidinamas iki 885,30 kv. m (pirmu rekonstrukcijos etapu – iki 583 kv. m). Byloje pateikti duomenys apie atsakovų pajamas patvirtina faktą, kad jų asmeninių pajamų pakako tik pragyventi, tą pripažino ir atsakovė. Tai, kad atsakovai pinigų neturėjo, patvirtino ir jų vaikai, tačiau šių parodymų teismas nevertino. 2008 m. spalio 28 d. VĮ Registrų centro išraše nurodyta, kad namo atkūrimo sąnaudos (statybinė vertė) yra 2 347 000 Lt (679 738,18 Eur).

Pirmasis rekonstrukcijos etapas buvo baigtas 2000 m. kovo mėnesį, o ne 1999 m. vasario 24 d. Skolintos lėšos buvo naudojamos ir antrajam rekonstrukcijos etapui, kuris pradėtas 2001 m. Namo statybos vertė iki 1999 m. vasario 24 d. negali būti tapatinama su namo rekonstrukcijai užbaigti panaudotų lėšų suma iki 2000 m. kovo mėnesio.

Kolegija netinkamai įvertino 1999 m. vasario 2 d. pažymą apie brangų turtą įsigijusio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaravimą, kurioje nurodyta 1998 m. spalio 9 d. įsigijimo rinkos kaina – 41 756 Lt (12 093,37 Eur). Kolegija klaidingai nurodė, kad pažymoje deklaruota pirmojo etapo rekonstrukcijos vertė.

Kolegijos išvada, kad 2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartis sudaryta atsakovams jau dvejus metus nevedant bendro ūkio, nepagrįsta įrodymais. Atsakovų santuoka nutraukta tik 2005 m. Paskolos sutartimi nebuvo tartasi dėl realių pinigų skolinimo, buvo tik sujungtos visos ankstesnės skolos nuo 1998 m. iki 2002 m., kai šalys gyveno santuokoje ir rekonstravo namą. Senesni susitarimai buvo sunaikinti siekiant, kad nebūtų jais piktnaudžiaujama reikalaujant pakartotinai grąžinti skolą.

Kolegija buvo šališka vertindama įrodymus, nes byloje nebuvo ir ieškovo teiginius paneigiančių įrodymų. Be to, negali būti pripažinti įrodytais teiginiai apie paskolos fakto nežinojimą tik todėl, kad nėra juos paneigiančių įrodymų.

Kolegija pažeidė CK 3.67 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes santuokos nutraukimo sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes taikė ne nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, o nuo ieškinyje dėl santuokos nutraukimo nurodomos datos – 2002 m. Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių abu sutuoktiniai pripažino, kad asmeninis atsakovo turtas, t. y. 88/100 dalys namo, pripažintas bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir pasidalytas lygiomis dalimis. Taigi, sutuoktiniai pripažino, kad namas buvo pagerintas iš esmės santuokos metu įgytais bendrais pinigais. Atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad santuokos metu ji su sutuoktiniu turėjo ar galėjo turėti nuosavų lėšų šeimos būsto rekonstrukcijai nuo 71,9 kv. m ploto iki daugiau kaip 800 kv. m ploto. Kolegija neįvertino atsakovės pripažinto fakto, kad iki pat skyrybų 2005 m. birželio 20 d. namo rekonstrukcija buvo vykdoma iš bendrų jų lėšų.

Kolegija neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą, kad tais atvejais, kai santuoka nutraukiama, neįvykdytos solidariosios sutuoktinių prievolės, kurių įvykdymo terminas nėra suėjęs, nemodifikuojamos, t. y. buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditoriai sutinka su prievolės pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010). Faktas, kad atsakovai apie skyrybų bylą neinformavo kreditoriaus ir neaptarė skolinių įsipareigojimų sutartyje dėl pasekmių po santuokos nutraukimo, gali būti vertinamas tik jų sąžiningumo aspektu, bet neturi įtakos sutuoktinių prievolei kreditoriui. Tai nekeičia fakto, kad iš paskolos santykių kilusi solidarioji sutuoktinių prievolė nutraukus santuoką nesibaigia. Taigi ir po santuokos nutraukimo už santuokos metu atsiradusią solidariąją prievolę buvę sutuoktiniai liko atsakingi kreditoriui solidariai.

Po rekonstrukcijos įregistravimo VĮ Registrų centre nebuvo sudaryta statinio dalių perskaičiavimo sutartis. Kadastriniais matavimais nustatyta, kad namo plotas yra 885,30 kv. m, o atsakovei priklauso tos pačios 44/100 dalys namo. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, iki kada namui rekonstruoti jie panaudojo pasiskolintas lėšas, todėl kolegija neteisėtai konstatavo, kad skolintos lėšos galimai panaudotos rekonstrukcijai pabaigti jau po santuokos nutraukimo.

Kolegija, padariusi išvadą, kad skolintos lėšos buvo ar galėjo būti panaudotos atsakovų bendram turtui gerinti po santuokos nutraukimo, kad atsakovė gavo naudą, nors jokių įrodymų, pagrindžiančių prisidėjimą prie rekonstrukcijos po santuokos nutraukimo, nepateikė, tokį teisinį santykį turėjo vertinti kaip jungtinę veiklą ir pripažinti atsakovės solidariąją prievolę.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pagal kasacinio teismo praktiką procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio sudaryto sandorio pagrindu atsiradusi turtinė prievolė būtų pripažinta bendrąja sutuoktinių turtine prievole (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012; kt.).

Byloje pateiktos paskolos sutartys, kurių pagrindu reikalaujama priteisti skolą, yra sudarytos tik prieš teikiant ieškinį teismui, nes atsakovas siekia susigrąžinti šiuo metu atsakovei priklausančią namo dalį.

Atsakovas sukėlė tyčinį įmonės, kurios akcijų dalis po santuokos nutraukimo atiteko atsakovei, bankrotą perkeldamas visą turtą į kitas įmones, dėl to šiuo metu Kauno apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-319-530/2016.

Pagal atsakovės į bylą pateiktus įrodymus 1998 m. spalio 9 d. namas jau laikytas visiškai rekonstruotu po pirmojo etapo, o jo vidutinė rinkos vertė buvo 162 540 Lt (47 074,83 Eur). Rekonstrukcijos leidimas buvo išduotas 1993 m. vasario 3 d., netrukus namas buvo pradėtas rekonstruoti. 1999 m. vasario 24 d. buvo įvertinta rekonstrukcija, 2000 m. kovo 13 d. šie darbai buvo perduoti komisijai. Atsakovai į namą įsikėlė netrukus po to, kai buvo sumontuotas katilas, t. y. 1997 m. pabaigoje – 1998 m. Taigi atsakovai objektyviai namui rekonstruoti per tokį trumpą laiką negalėjo išleisti 400 000 JAV dolerių. Namo rekonstrukcija buvo atlikta bendromis atsakovų lėšomis ir atsakovės asmeninėmis lėšomis. Namas buvo rekonstruojamas ne tik iš atsakovų darbinių pajamų, bet ir gavus jų iš atsakovės motinos D. R. bei pardavus atsakovei priklausiusį butą (duomenys neskelbtini).

Atsakovas asmeninėn nuosavybėn dovanojimo sutarties pagrindu turtą įgijo ne 1998 m., o 1992 m. gruodžio 15 d. Kita dalis namo, priklausiusi atsakovo motinai, buvo pagerinta po to, kai atsakovams priklausiusi namo dalis teismo sprendimu jau buvo atsakovams padalyta. Atsakovui priklausiusios namo dalys dėl jo motinos namo dalies rekonstrukcijos iki santuokos nutraukimo nepadidėjo. 2001 m. buvo pradėta atsakovo motinai priklausančios namo dalies rekonstrukcija, po šios rekonstrukcijos atsakovei tekusi namo dalis nepadidėjo.

2004 m. sausio 27 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta atsakovei nežinant, nes atsakovai 2005 m. santuokos nutraukimo byloje nurodė, jog bendro ūkio nebeveda ir nebegyvena kartu jau daugiau nei trejus metus. Ieškovas neįrodė, kad galėjo tokią pinigų sumą paskolinti atsakovui, o šis nepateikė įrodymų, kad jam būtų buvę perduoti pinigai arba kad ieškovas teisėtai būtų šiuos pinigus iš Rusijos įvežęs į Lietuvą.

Ieškovas, siekdamas, kad prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole, turėjo pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Apie paskolos sandorius atsakovei nebuvo žinoma, šiais pinigais atsakovė nesinaudojo, todėl tokia atsakovo prievolė (jeigu ji yra reali) yra jo asmeninė ir turi būti išieškoma tik iš atsakovo turto.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kreditoriui įrodinėjant vienam sutuoktiniui suteiktos paskolos panaudojimą šeimos reikmėms

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.).

Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

Kalbant apie įrodinėjimo naštos paskirstymą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.92 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta sutikimo prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, ir pasisakydamas dėl šios prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu prisiimtos paskolos pripažinimui bendra sutuoktinių prievole, yra nurodęs, kad ši prezumpcija netaikoma paskolos sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukia kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 straipsnis) ir kad toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012).

Taigi, procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal paskolos sutartį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis), o nagrinėjamos bylos atveju tokia pareiga tenka ieškovui.

Atsižvelgdama į aptartus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme ydingumo yra teisiškai nepagrįsti, o bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, pripažindamas ieškovo pareigą įrodyti, kad jo atsakovui S. S. suteikta paskola buvo panaudota atsakovų šeimos interesais – gyvenamajam namui rekonstruoti.

CPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsakovas turi teisę bet kurioje bylos stadijoje žodžiu ar raštu pareikšti, kad ieškinį pripažįsta; tokiu atveju teismas, jeigu nėra CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, gali nuspręsti baigti bylos nagrinėjimą iš esmės. Tačiau pagal aptartą normą teismas gali netirti įrodymų tik atsakovo, kuris pripažįsta ieškinį, atžvilgiu. Teisėjų kolegija išaiškina, kad jeigu byloje yra du ir daugiau atsakovų ir jų interesai byloje yra priešingi, tokiu atveju aptarta CPK 140 straipsnio 2 dalies norma negali būti taikoma ir vieno atsakovo ieškinio pripažinimas nereiškia ieškinio pripažinimo kito atsakovo atžvilgiu bei nepaneigia ieškovo pareigos įrodyti ieškinio pagrindą ieškinio nepripažįstančio atsakovo atžvilgiu. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsakovo S. S. teiginių dėl iš ieškovo gautos paskolos panaudojimo atsakovų šeimos interesais nevertino kaip įrodančių šių prievolės pagal paskolos sutartį bendrumą ir paneigiančių ieškovo pareigą įrodyti atsakovui suteiktos paskolos panaudojimą atsakovų šeimos interesams.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacine tvarka apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, priėmęs kitokį nei pirmosios instancijos teismas sprendimą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–178, 185 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 2004 m. sausio 27 d., t. y. atsakovams jau gyvenant skyrium, ką jie patys pripažino kitoje teisme nagrinėtoje byloje dėl jų santuokos nutraukimo, gyvenamojo namo rekonstrukcijos pirmojo etapo darbai beveik visa apimtimi (91 proc.) buvo baigti jau 1999 m. vasario mėn. Antrojo etapo rekonstrukcijos darbai buvo atliekami jau atsakovams gyvenant skyrium, rekonstruojama buvo R. S. priklausanti namo dalis pagal 2001 m. kovo 20 d. atsakovo S. S. duotą rašytinį sutikimą, kad būtent R. S. rekonstruotų ginčo gyvenamojo namo pirmą aukštą ir jį teisiškai įregistruotų savo vardu. Apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje pateiktus įrodymus ir jų visumą, sprendimą grindė įrodymų visumos analize, turimais faktiniais duomenimis. Tuo tarpu ieškovas kasaciniame skunde argumentus dėl ginčo gyvenamojo namo verčių iki ir po rekonstrukcijos, jos išlaidų grindžia prielaidomis, nepatvirtintomis jokiais įrodymais.

Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados, padarytos vadovaujantis CPK 185 straipsniu, sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovas neįrodė, jog jo atsakovui S. S. suteikta paskola buvo panaudota atsakovų S. S. ir L. S. šeimos interesais. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

Ieškovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia kasaciniame skunde nurodomų apeliacinės instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi ieškovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, ieškovui kasaciniame skunde nenurodant kitų teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo jų aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumu. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nepagrindė savo teiginių, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o bylos medžiaga patvirtina, kad teismas rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad byloje pateiktų įrodymų visuma, kurią pagal CPK nustatytus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus bei teismų praktikoje suformuluotus principus ištyrė ir įvertino apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai teismui leido spręsti, jog byloje nepakako duomenų pripažinti atsakovo prievolę pagal jo su ieškovu sudarytą paskolos sutartį solidariąja su atsakove L. S. (CPK 185 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 7,76 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 3 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas atmestinas, tai šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovė nepateikė išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, taip pat jų dydį patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, tai nurodytas jos prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo L. B. (gimęs 1956 m. liepos 25 d.) valstybei 7,76 Eur (septynis Eur 76 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Andžej Maciejevski

Dalia Vasarienė