R. Z. pagal BK 183 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-8-788/2017

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00306-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.1; 1.2.19.4.2; 1.2.29.1.1; 2.1.7.1; 2.1.7.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičius, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nuosprendžiu R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (753,20 Eur) bauda, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – 60 MGL (2259,60 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 60 MGL (2259,60 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, R. Z. uždrausta dvejus metus dirbti valstybės pareigūno darbą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmestas, o Šiaulių apygardos prokuratūros apeliacinis skundas patenkintas iš dalies.

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nuosprendis pakeistas:

pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuteistojo R. Z. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas);

ištaisytas Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 10 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esantis rašymo apsirikimas nurodant, kad R. Z. BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir 682 straipsnio pagrindais uždraudžiama dvejų metų laikotarpiui dirbti valstybės pareigūno darbą;

patikslinta nuosprendžio rezoliucinė dalis nurodant, kad, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į R. Z. paskirtą bausmę įskaitytinas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 9 d. (dvi dienos), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, iš viso 4 MGL, ir galutinė bausmė R. Z. paskirta 56 MGL (2108 Eur) bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. Z. nuteistas už šias nusikalstamas veikas:

1.1. Pagal 183 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį jis nuteistas už tai, kad būdamas Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios valstybės įstaigos (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus (toliau – TI) direktorius, pasinaudodamas einamomis pareigomis ir turima informacija apie tai, jog TI priklausančių transporto priemonių remonto darbus pagal 2012 m. sausio 27 d. pasirašytą sutartį Nr. 2012-01-27/1/47/08-05 atlieka UAB „A“, taip pat informacija, kiek lėšų skirta TI tarnybinių transporto priemonių remontui, suklastodamas tikrus dokumentus ir juos panaudodamas, pasisavino jo žinioje esantį 1962 Lt (568,23 Eur) svetimą turtą ir pasikėsino pasisavinti jo žinioje esantį 900 Lt (260,66 Eur) turtą, o būtent:

1.1.1. 2013 m. birželio 7 d. R. Z. nurodė jam pavaldžiam valstybės tarnautojui – TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniajam prižiūrėtojui A. J. pristatyti remontuoti į UAB „A“ jo naudojamą, V. Z. priklausantį automobilį „Land Rover Range Rover Sport“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) A. J. šį automobilį pristačius į UAB „A“ ir šioje įmonėje atlikus minimo automobilio remonto darbus už 617 Lt (178,70 Eur), R. Z. nurodė jam pavaldžiam TI Ūkio skyriaus inžinieriui L. Č., jog jis su UAB „A“ direktoriumi G. D. susitartų suklastoti dokumentus, kad į juos būtų įrašyti žinomai melagingi duomenys, jog neva už 617 Lt (178,70 Eur) buvo atliktas ne R. Z. naudojamos, o TI tarnybinės transporto priemonės remontas. L. Č. parengė 2013 m. birželio 27 d. tarnybinį prašymą (TI registracijos Nr. 11/01-15591), į kurį įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, neva TI automobilio „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontui reikalinga preliminari suma yra 900 Lt (260,66 Eur), šį dokumentą per TI atsakingus darbuotojus pateikė R. Z., kuris šiame dokumente parašė rezoliuciją TI Ūkio skyriaus atsakingam darbuotojui organizuoti L. Č. prašyme nurodomą pirkimą už preliminarią 900 Lt (260,66 Eur) sumą, tai patvirtino savo parašu ir šį suklastotą tikrą dokumentą panaudojo perduodamas jį vykdymui TI Ūkio skyriui. G. D., veikęs pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį (toliau – NVIM), į 2013 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT0003643 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog UAB „A“ atlikto TI automobilio „VW Passat“ remonto darbų suma yra 832,20 Lt (241,02 Eur), nors realiai ši suma buvo 617 Lt (178,70 Eur) mažesnė, šią PVM sąskaitą faktūrą perdavė L. Č., o šis ją per TI atsakingus asmenis pateikė R. Z., kuris 2013 m. liepos 2 d. TI patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Trakų g. 10, minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje parašė rezoliuciją ją apmokėti ir tai patvirtino savo parašu, taip TI Buhalterinės apskaitos skyriui nurodė apmokėti 832,20 Lt (241,02 Eur) sumą. 2013 m. liepos 8 d. TI Buhalterinės apskaitos skyrius pervedė UAB „A“ 832,20 Lt (241,02 Eur), taip apmokėdamas ne tik 215,20 Lt (62,33 Eur) TI automobilio „VW Passat“ remontą, bet ir 617 Lt (178,70 Eur) R. Z. naudojamo automobilio „Land Rover Range Rover Sport“ remontą;

1.1.2. 2013 m. liepos 29 d. R. Z. pristatė į UAB „A“ remontuoti jo naudojamą, J. T. priklausantį automobilį „Infiniti EX35“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir, šioje įmonėje atlikus šio automobilio remonto darbus už 275 Lt (79,65 Eur), R. Z. nurodė L. Č. susitarti su UAB „A“ direktoriumi G. D. suklastoti dokumentus, kad į juos būtų įrašyti žinomai melagingi duomenys, jog neva už 275 Lt (79,65 Eur) buvo atliktas ne R. Z. naudojamos, o TI tarnybinės transporto priemonės remontas. L. Č. parengė 2013 m. rugpjūčio 23 d. tarnybinį prašymą (TI registracijos Nr. 11/01-19227), į kurį įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, neva TI automobilio „Ford Transit“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontui reikalinga preliminari suma yra 1300 Lt (376,51 Eur), šį dokumentą per TI atsakingus darbuotojus pateikė R. Z., kuris 2013 m. rugpjūčio 23 d. šiame dokumente parašė rezoliuciją TI Ūkio skyriaus atsakingam darbuotojui organizuoti L. Č. prašyme nurodomą pirkimą už preliminarią 1300 Lt (376,51 Eur) sumą, tai patvirtino savo parašu ir šį suklastotą tikrą dokumentą panaudojo perduodamas jį vykdyti TI Ūkio skyriui. G. D., veikęs pagal NVIM, į 2013 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT0003747 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog UAB „A“ atlikto TI automobilio „Ford Transit“ remonto darbų suma yra 1284 Lt (371,87 Eur), nors realiai ši suma buvo 275 Lt (79,65 Eur) mažesnė, šią PVM sąskaitą faktūrą perdavė L. Č., o šis ją per TI atsakingus asmenis pateikė R. Z., kuris 2013 m. rugsėjo 3 d. minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje parašė rezoliuciją ją apmokėti ir tai patvirtino savo parašu, taip TI Buhalterinės apskaitos skyriui nurodė apmokėti 1284 Lt (371,87 Eur) sumą. 2013 m. rugsėjo 13 d. TI Buhalterinės apskaitos skyrius pervedė UAB „A“ 1284 Lt (371,87 Eur), taip apmokėdamas ne tik 1009 Lt (292,23 Eur) TI automobilio „Ford Transit“ remontą, bet ir 275 Lt (79,65 Eur) R. Z. naudojamo automobilio „Infiniti EX35“ remontą;

1.1.3. 2013 m. liepos 2 d. R. Z. pristatė į UAB „A“ remontuoti jo naudojamą, R. J. priklausantį automobilį „Mercedes Benz S300“ (VI tipo prekybinis Nr. P 953 313), ir, šioje įmonėje atlikus minimo automobilio remonto darbus už 890 Lt (257,76 Eur), R. Z. nurodė L. Č. su UAB „A“ direktoriumi G. D. susitarti suklastoti dokumentus, kad į juos būtų įrašyti žinomai melagingi duomenys, jog neva už 890 Lt (257,76 Eur) buvo atliktas ne R. Z. naudojamos, o TI tarnybinės transporto priemonės remontas. L. Č. parengė 2013 m. spalio 30 d. tarnybinį prašymą (TI registracijos Nr. 11/01-25783), į jį įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, neva TI automobilio „VW Passat“ remontui reikalinga preliminari suma yra 600 Lt (173,77 Eur), ir 2013 m. spalio 30 d. tarnybinį prašymą (TI registracijos Nr. 11/01-25782), į jį įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, neva TI automobilio „Ford Transit“ remontui reikalinga preliminari suma yra 1500 Lt (434,43 Eur), šiuos dokumentus per TI atsakingus darbuotojus pateikė R. Z., kuris šiuose dokumentuose parašė rezoliucijas TI Ūkio skyriaus atsakingam darbuotojui organizuoti L. Č. prašyme nurodomą pirkimą už preliminarias 600 Lt (173,77 Eur) ir 1500 Lt (434,43 Eur) sumas, tai patvirtino savo parašais ir šiuos suklastotus tikrus dokumentus panaudojo perduodamas juos vykdyti TI Ūkio skyriui. G. D., veikęs pagal NVIM, į 2013 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT0003857 ir 2013 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT0003858 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog UAB „A“ atliktų TI automobilių „Ford Transit“ ir „VW Passat“ remonto darbų bendra suma yra 2040 Lt (590,82 Eur), nors realiai ši suma buvo 890 Lt (257,76 Eur) mažesnė, šias PVM sąskaitas faktūras perdavė L. Č., o šis jas per TI atsakingus asmenis pateikė R. Z., kuris 2013 m. lapkričio 4 d. minėtose PVM sąskaitose faktūrose parašė rezoliucijas jas apmokėti ir tai patvirtino savo parašu, taip nurodė TI Buhalterinės apskaitos skyriui apmokėti 560 Lt (162,19 Eur) ir 1480 Lt (428,64 Eur) sumas. 2013 m. lapkričio 26 d. TI Buhalterinės apskaitos skyrius pervedė UAB „A“ 1480 Lt (428,64 Eur), o 2013 m. lapkričio 29 d. – 560 Lt (162,19 Eur) sumą, taip apmokėdamas ne tik 1150 Lt (333,06 Eur) TI automobilių „Ford Transit“ ir „VW Passat“ remontą, bet ir 890 Lt (257,76 Eur) R. Z. naudojamo automobilio „Mercedes Benz S300“ remontą;

1.1.4. 2013 m. lapkričio 8 d. R. Z. pristatė į UAB „A“ remontuoti jam priklausantį automobilį „Mercedes Benz 600“, ir, šioje įmonėje atlikus minimo automobilio remonto darbus už 180 Lt (52,13 Eur), R. Z. nurodė L. Č. su UAB „A“ direktoriumi G. D. susitarti suklastoti dokumentus, kad į juos būtų įrašyti žinomai melagingi duomenys, jog neva už 180 Lt (52,13 Eur) buvo atliktas ne R. Z. priklausantis, o TI tarnybinės transporto priemonės remontas. L. Č. parengė 2013 m. lapkričio 26 d. tarnybinį prašymą (TI registracijos Nr. 11/01-28631), į kurį įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, neva TI automobilio „Ford Transit“ remontui reikalinga preliminari suma yra 900 Lt (260,66 Eur), šį dokumentą per TI atsakingus darbuotojus pateikė R. Z., kuris 2013 m. lapkričio 26 d. šiame dokumente parašė rezoliuciją TI Ūkio skyriaus atsakingam darbuotojui organizuoti L. Č. prašyme nurodomą pirkimą už preliminarią 900 Lt (260,66 Eur) sumą, tai patvirtino savo parašu ir šį suklastotą tikrą dokumentą panaudojo perduodamas jį vykdyti TI Ūkio skyriui. G. D., veikęs pagal NVIM, į 2013 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT0003940 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog UAB „A“ atlikto TI automobilio „Ford Transit“ remonto darbų suma yra 879 Lt (254,58 Eur), nors realiai ši suma buvo 180 Lt (52,13 Eur) mažesnė, šią PVM sąskaitą faktūrą perdavė L. Č., o šis ją per TI atsakingus asmenis pateikė R. Z., kuris 2013 m. gruodžio 2 d. minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje parašė rezoliuciją ją apmokėti ir tai patvirtino savo parašu, taip TI Buhalterinės apskaitos skyriui nurodė apmokėti 879 Lt (254,58 Eur) sumą. TI Buhalterinės apskaitos skyrius 2013 m. gruodžio 23 d. pervedė UAB „A“ 879 Lt (254,58 Eur), taip apmokėdamas ne tik 699 Lt (202,44 Eur) TI automobilio „Ford Transit“ remontą, bet ir 180 Lt (52,13 Eur) R. Z. naudojamo automobilio „Mercedes Benz 600“ remontą;

1.1.5. 2013 m. lapkričio 21 d. R. Z., siekdamas pasisavinti 900 Lt (260,66 Eur), nurodė L. Č. kartu su G. D. suklastoti dokumentus, kad į juos būtų įrašyti žinomai melagingi duomenys, jog UAB „A“ neva buvo atliktas TI transporto priemonės remontas, kurį apmokėjus L. Č. iš UAB „A“ darbuotojo paimtų pervestų pinigų dalį – 900 Lt (260,66 Eur) – ir perduotų šiuos pinigus R. Z.. L. Č. parengė 2013 m. lapkričio 27 d. tarnybinį prašymą (TI registracijos Nr. 11/01-28859), į kurį įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, neva TI automobilio „VW Passat“ remontui reikalinga preliminari suma yra 1500 Lt (434,43 Eur), šį dokumentą per TI atsakingus darbuotojus pateikė R. Z., kuris 2013 m. lapkričio 26 d. šiame dokumente parašė rezoliuciją TI Ūkio skyriaus atsakingam darbuotojui organizuoti L. Č. prašyme nurodomą pirkimą už preliminarią 1500 Lt (434,43 Eur) sumą, tai patvirtino savo parašu ir šį suklastotą tikrą dokumentą panaudojo perduodamas jį vykdyti TI Ūkio skyriui. G. D., veikęs pagal NVIM, į 2013 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT0003949 įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog UAB „A“ atliko TI automobilio „VW Passat“ remonto darbus už 1425 Lt (412,71 Eur), nors realiai jokie šio automobilio remonto darbai atlikti nebuvo, šią PVM sąskaitą faktūrą perdavė L. Č., o šis ją per TI atsakingus asmenis pateikė R. Z., kuris 2013 m. gruodžio 4 d. minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje parašė rezoliuciją ją apmokėti ir tai patvirtino savo parašu, taip TI Buhalterinės apskaitos skyriui nurodė apmokėti 1425 Lt (412,71 Eur) sumą. 2013 m. gruodžio 23 d. TI Buhalterinės apskaitos skyriui pervedus UAB „A“ 1425 Lt (412,71 Eur), L. Č. 2014 m. sausio 7 d. šalia UAB „A“ patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) Vairo g. 9, iš G. D. priėmė sutartus 900 Lt (260,66 Eur), tačiau R. Z. šių pinigų neperdavė, nes Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos pareigūnai L. Č. sulaikė įvykio vietoje.

1. 2. R. Z. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautojas, t. y. Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžios valstybės įstaigos TI direktorius, pasinaudodamas einamomis pareigomis, atlikdamas pirmiau minėtus veiksmus pasisavinant jo žinioje esantį 1962 Lt (568,23 Eur) svetimą turtą ir pasikėsindamas pasisavinti jo žinioje esantį 900 Lt (260,66 Eur) turtą, sukurstęs jam pavaldų pagal darbo sutartį dirbantį TI Ūkio skyriaus inžinierių L. Č. ir UAB „A“ direktorių G. D. suklastoti tikrus dokumentus ir kartu su jais suklastodamas tikrus dokumentus ir juos panaudodamas, pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6, 10 punktų, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktų reikalavimus, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8(1) straipsnyje įtvirtintus principus, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 21 straipsnio 5 punkto reikalavimą, nesilaikydamas teisingumo ministro 2010 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 1R-238 patvirtintų TI direktoriaus pareigybės aprašymo 7.4, 7.18 ir 7.23 punktų, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas sau turtinės naudos. R. Z., tokiais savo nusikalstamais ir priešingais tarnybos interesams veiksmais sukeldamas atgarsį visuomenėje, diskreditavo TI kaip instituciją, sumenkino valstybės tarnautojo ir valstybinės įstaigos bei jis vadovų autoritetą jiems pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, iškraipė valstybės tarnautojo funkcijas, dėl to valstybė ir valstybės biudžetinė įstaiga TI patyrė didelės žalos.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti.

2.1. Kasatorius teigia, kad teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį) padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 4 dalių). R. Z. nuomone, kadangi jo veiksmuose nėra būtinųjų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių požymių, tai materialiosios BK normos jam taikytos netinkamai.

2.2. R. Z. kasaciniame skunde nurodo, kad pagal BK 228 straipsnio 2 dalį jis nuteistas nepagrįstai, nes kategoriškai neigė turėjęs tikslą piktnaudžiauti tarnyba siekdamas sau turtinės naudos ir neigė padaręs didelės žalos valstybei ir juridiniam asmeniui – (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriui. Jis norėjo kompensuoti išlaidas, kurios susidarė tarnybos tikslais naudojant savo ar šeimos narių transporto priemones. Kasatoriaus įsitikinimu, jo veiksmai gali būti vertinami kaip pagrindas kilti drausminei atsakomybei, bet kvalifikuoti juos pagal BK 228 straipsnį nėra teisinių pagrindų.

2.3. Kasatorius teigia, kad siekis kompensuoti išlaidas, atsiradusias dėl pareigūno tarnybinės veiklos, rodo tikruosius jo ketinimus ir tiesioginės tyčios daryti nusikalstamas veikas nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. Z. veiksmais (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus veikla nebuvo sutrikdyta, todėl, pasak kasatoriaus, turtinė žala jo vadovaujamai įstaigai iš esmės nebuvo padaryta. Įstaigos darbo sutrikdymas yra ir vienas neturtinio pobūdžio didelės žalos (BK 228 straipsnio prasme) požymių. Teismai didelės žalos požymį pagrindė tik tuo, kad R. Z. ėjo santykinai aukštas pareigas valstybės tarnyboje. Tokia argumentacija, anot R. Z., yra ydinga, nes nusikaltimo sudėties subjektas negali savaime nulemti kitų materialiosios nusikaltimo sudėties požymių (įskaitant padarinius) buvimo. Byloje, pasak kasatoriaus, nėra nė vienos kitos aplinkybės, patvirtinančios didelės žalos atsiradimo faktą, išskyrus jo pareigas – dėl jo veiksmų rezonansas visuomenėje nebuvo sukeltas, nukentėjusiųjų byloje nėra, nedidelė materialinė žala (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriui buvo iškart atlyginta, o didelės žalos požymis buvo konstatuotas remiantis prielaidomis, be to, kriminalinės žvalgybos veiksmų, kuriais tariamai buvo nustatyti nusikaltimai, taikymas kelia pagrįstų abejonių savo teisėtumu, tą patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo argumentacija šiuo klausimu.

2.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas piktnaudžiavimo tarnyba kvalifikuojantis požymis – turtinės naudos siekimas – dubliuoja BK 183 straipsnyje numatytą būtinąjį turto pasisavinimo požymį, todėl šioje byloje piktnaudžiavimas tarnyba ir turto pasisavinimas negali būti kvalifikuojami kartu, nes už svetimo turto pasisavinimą (asmeninės turtinės naudos gavimą) R. Z. nuteistas du kartus, todėl teismų sprendimai turėtų būti pakeisti kvalifikuojant veikas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį.

2.5. R. Z. nuomone, jis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nes reali žala klaidingų žinių į buhalterinės apskaitos dokumentus įrašymu (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriui nebuvo padaryta, dokumentai pripažinti tinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, ikiteisminis tyrimas dėl apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje neatliktas, taigi neaišku, kuo pasireiškė kaltinime nurodytų dokumentų klaidingumas ir pavojingumas, kad jie pripažinti BK 300 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyku.

2.6. Kasatorius teigia, kad kaltinimas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį suformuluotas neaiškiai ir netinkamai, o faktinių bylos aplinkybių juridinis vertinimas neatitinka veikos kvalifikavimo taisyklių. Iš byloje nustatytų aplinkybių neaišku, kieno (t. y. kokį svetimą, kam nuosavybės teise priklausantį) turtą jis pasisavino, ar dėl to turto jis turėjo kokius nors konkrečius teisiškai apibrėžtus įgalinimus ir ar tas turtas buvo jo žinioje. Pasak R. Z., byloje nebuvo įrodinėjama ir nuosprendžiuose nenurodytas nė vienas teisės aktas, kurio pagrindu visas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus turtas buvo jo žinioje ir kurį jis pažeidė, tariamai pasisavindamas turtą (t. y. neatskleistas neteisėtumo požymis, kuris būtinas veikos kvalifikacijai pagal BK 183 straipsnio 1 dalį). Jo veiksmai teikia pagrindo tik galimai drausminei atsakomybei, bet ne baudžiamajai.

2.7. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neįvykdė BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nešališkumo ir teisės į teisingą teismą reikalavimų ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Argumentacija dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų tariamo teisėtumo yra neteisinga, nes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai yra atliekami (tęsiami) tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, leidžiančių asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jie nutraukiami, o ikiteisminis tyrimas pradedamas, surinkus pakankamai nusikalstamos veikos įrodymų, kad bylą būtų galima perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Tačiau, pasak kasatoriaus, tokia teismo pozicija nepagrįsta, nes Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – KŽĮ) 5 straipsnio 1, 6, 7 dalys ir iki tol galiojęs Operatyvinės veiklos įstatymas (toliau – OVĮ) nustato, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas gali būti baigiamas dviem atvejais – surinktai informacijai nepasitvirtinus, kriminalinės žvalgybos tyrimas nutraukiamas (t. y. informacijos apie kriminalinės žvalgybos objektą rinkimas turi būti nedelsiant stabdomas), o surinkta informacija sunaikinama; ir, tik pasitvirtinus kriminalinės žvalgybos metu surinktai informacijai, turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis turi būti pradedamas nedelsiant, iškart, kai tik nustatomi nusikalstamos veikos požymiai. Pasak kasatoriaus, remiantis apeliacinės instancijos teismo argumentacija, kriminalinės žvalgybos ir (ar) operatyvinio tyrimo veiksmai gali tęstis neribotą laiką, siekiant apkaltinti jį ir nevertinant jį teisinančių įrodymų.

2.8. Nuosprendžiuose nustatyta, kad R. Z. nusikalstamas veikas padarė nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2014 m. sausio 7 d. Kriminalinės žvalgybos (operatyvinis) tyrimas dėl jo pradėtas vėliausiai 2012 m. lapkričio mėnesį (tai rodo išslaptintas kriminalinės žvalgybos subjekto 2012 m. lapkričio 19 d. pranešimas apie gautą informaciją Nr. S8-10-597). Kriminalinės žvalgybos veiksmai, pasak kasatoriaus, buvo vykdomi ilgą laiką, net ir po to, kai buvo nustatyti visi nusikalstamos veikos požymiai (tai įrodo 2013 m. liepos 2 d. teikimas Nr. B-6KF „Dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų sankcionavimo“ iki 2013 m. rugsėjo 2 d. ir dar vėlesni išslaptinti kriminalinės žvalgybos dokumentai). R. Z. teigia, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas 2013 m. liepos 10 d., tačiau akivaizdu, kad pirmasis jam inkriminuotos nusikalstamos veikos epizodas buvo baigtas 2013 m. liepos 2 d., todėl vėliausiai tą dieną privalėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareikšti įtarimai ir užkardyta tolesnė nusikalstama veika. Pradėjus ikiteisminį tyrimą toliau buvo atliekami BPK numatytus proceso veiksmus dubliuojantys kriminalinės žvalgybos veiksmai. Todėl, nors ir keliomis dienomis pavėluotai, 2013 m. liepos 10 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, valstybės veiksmai turėjo koncentruotis ties žinomų nusikaltimų išaiškinimu, o ne tolesniu skatinimu daryti nusikalstamas veikas. Pagal teismų praktiką, kai teisėtai prasidėję pareigūnų veiksmai vėliau perauga į provokuojančius, nes padaromi nauji nusikaltimai, kurių nebūtų, jei valstybė būtų laiku užkirtusi kelią jų padarymui, šiuo laikotarpiu surinkti duomenys negali būti pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis); jei bylos duomenys nepripažįstami įrodymais, apkaltinamasis nuosprendis jais negali būti grindžiamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>). Anot kasatoriaus, visi tolesni jam inkriminuotų veikų epizodai po 2013 m. liepos 10 d. turėjo būti pašalinti iš kaltinimo dėl priežasčių, darančių tolesnį valstybės pareigūnų elgesį neteisėtu ir provokuojančiu. Iš teismų sprendimų neaišku, kokiais duomenimis grindžiama jo kaltė dėl nusikalstamų veikų, padarytų po 2013 m. liepos 10 d.: ar BPK nustatyta tvarka gautais duomenimis, ar kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis. Taip teismai nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto imperatyvų nuosprendyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, bei nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Apeliacinės instancijos teismo argumentacija apie provokacijos nebuvimą nukreipta visai ne ta linkme, kuri būtų teisiškai reikšminga aiškinant provokaciją, kaip besąlygiškai draudžiamą pareigūnų ar slaptosios veiklos dalyvių veikimo modelį ir būdą tiek pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, tiek pagal BPK. Teismai, anot kasatoriaus, turėjo pasisakyti, ar 2013 m. liepos 2 d. (vėliausiai, liepos 10 d.) buvo surinkta pakankamai faktinių duomenų (o ne prielaidų, bendro pobūdžio informacijos) apie tai, kad jis galimai padarė nusikalstamą veiką, bet to apeliacinės instancijos teismas nepadarė. Provokacijos nebuvimą tęsiant kriminalinės žvalgybos veiksmus, anot nuteistojo, buvo galima argumentuoti tik tuo, kad 2013 m. liepos 2 d. (arba, kad ir liepos 10 d.) nebuvo surinkta pakankamai konkrečios informacijos apie nusikaltimo sudėties požymius, tačiau byloje nustatyta priešingai. Tai, kad tokia informacija buvo, patvirtina 2013 m. liepos 10 d. sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, o tai reiškia, kad kriminalinės žvalgybos tyrimas yra baigtas ir jokiais būdais nebegali būti tęsiamas ir pateisinamas (KŽĮ 8 straipsnio 3 dalis). Todėl, anot kasatoriaus, kiek įmanoma greičiau po šios datos jam turėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, o visi tolesni proceso veiksmai atliekami tik pagal BPK. Tai rodo, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, jis buvo provokuojamas nusikalsti.

2.9. Provokacijos faktą byloje patvirtina ir kiti dokumentai – kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimas kitų asmenų atžvilgiu, UAB „A“ vadovo, kuris pats apgaulingai vedė buhalterinę apskaitą sutikimas dalyvauti nusikalstamą veiką imituojančiame modelyje ir jo atsakomybės klausimo neišsprendimas. Esminė aplinkybė, rodanti įrodymų rinkimo ir vertinimo pažeidimą, yra ta, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, tolesnės tariamai jo (kasatoriaus) padarytos veikos buvo nustatinėjamos KŽĮ ir BPK numatytomis priemonėmis. Buvo tiriamos vieno asmens veikos, sudarančios idealią veikų sutaptį, todėl įrodymų rinkimas remiantis dviem skirtingais teisės šaltiniais nebuvo galimas ir rodo, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, pripažįstant surinktus duomenis įrodymais, neatskiriant jų gavimo būdo, buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalies, o aprašant nustatytas veikas – BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio nuostatos.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. Z. kasacinį skundą atmesti.

3.1. Prokuroras nurodo, kad R. Z. apeliaciniame skunde neneigė padaręs BK 183 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tačiau ginčijo kvalifikavimą pagal 228 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, anot prokuroro, motyvuotai pasisakė, kodėl R. Z. akivaizdžiai neteisėti, tarnybos esmei ir turiniui prieštaraujantys, savanaudiško pobūdžio veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Teismas kritiškai įvertino R. Z. iškeltas gynybines versijas dėl tarnybinio automobilio netinkamos būklės, patirtų asmeninių išlaidų kompensavimo, 95 metų sukakties minėjimo organizavimo, kaip nelogiškas ir nepagrįstas, kurias paneigia byloje esančių objektyvių įrodymų visuma. Taip pat teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad R. Z., atlikdamas jam inkriminuotus veiksmus, veikė tiesiogine tyčia. Šias išvadas, prokuroro nuomone, patvirtina byloje esantys įrodymai ir jos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką vertinant didelės žalos kriterijus.

3.2. Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nuteistojo ir jo gynėjo prašymus, atliko įrodymų tyrimą ir išreikalavo papildomus kriminalinės žvalgybos tyrimo dokumentus, kuriuos įvertinęs pagrįstai nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti apie provokavimą ar spaudimą R. Z. daryti nusikalstamą veiką. Teismas pagrįstai konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl R. Z. buvo pradėti esant tokių veiksmų atlikimo teisiniam ir faktiniam pagrindui. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu nustačius ir surinkus pakankamai duomenų dėl nusikalstamų veikų, 2013 m. liepos 10 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami įvairūs BPK 154, 159-160(1) straipsniuose numatyti veiksmai, kurių taikymas leistas teismui priėmus reikiamus procesinius sprendimus.

3.3. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo metu atliekami veiksmai yra skirti baudžiamojo proceso tikslams pasiekti ir jie tęsiami tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus.

3.4. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, prokuroro nuomone, yra nepagrįstas, nes teismas esminius apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

4. Nuteistojo E. Z. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų leistinumo ir provokavimo padaryti nusikalstamą veiką

5. Kasatorius ginčija įrodymų, kuriais remiantis nustatytos jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybės, leistinumą, atkreipia dėmesį į pernelyg užsitęsusius kriminalinės žvalgybos veiksmus, kurie buvo vykdomi net ir po to, kai buvo išaiškinta nusikalstama veika. Taigi teisėtai prasidėję pareigūnų veiksmai peraugo į provokuojančius, todėl tokiais veiksmais surinkti duomenys nepripažintini įrodymais. Provokacijos faktą kasatorius grindžia ir tuo, kad byloje neišspręstas UAB „A“ vadovo, sutikusio dalyvauti NVIM, atsakomybės klausimas, taip pat ir tuo, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą toliau buvo atliekami kriminalinės žvalgybos veiksmai. Anot kasatoriaus, jo padarytos veikos sudaro idealią veikų sutaptį, todėl įrodymų rinkimas remiantis dviem skirtingais teisės šaltiniais nebuvo galimas. Nurodyti argumentai nepagrįsti.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas duomenimis, gautais atlikus KŽĮ (anksčiau – OVĮ) numatytus veiksmus, pagal teismų praktiką nelaikomas esminiu BPK pažeidimu, jei tokie duomenys teismo posėdyje yra tinkamai ištirti ir šiais duomenimis įrodinėjamos svarbios bylai aplinkybės nustatomos ir BPK nustatyta tvarka gautais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012).

7. Slaptai renkant informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką, gali būti apribojama žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, todėl reguliuojant teisinius santykius, susijusius su slapto informacijos rinkimo priemonių naudojimu, taip pat jas taikant ir vertinant gautų duomenų teisėtumą, svarbu išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp siekio išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-94-2015, 2K-7-85-696/2016 ir kt.). Slaptos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, savaime nelaikytinos konstituciškai nepagrįstu žmogaus teisės į privatumą ribojimu, taip pat neatitinkančiomis Europos Žmogaus Teisių Konvencijos reikalavimų, jeigu: 1) jos yra nustatytos įstatymu; 2) jos būtinos demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti Konstitucijos ginamas ir saugomas vertybes, 3) jomis nėra paneigiama žmogaus teisės į privatumą prigimtis ir esmė; 4) jos yra proporcingos siekiamam tikslui. Įstatymų nustatytos institucijos, taikydamos šias priemones, kiekvienu atveju turi įvertinti konkrečią situaciją, nustatyti, ar yra pakankamas atitinkamos priemonės taikymo faktinis pagrindas, išsiaiškinti, ar negalima tų pačių tikslų pasiekti neįsiterpiant į privatų žmogaus gyvenimą, arba, jeigu toks įsiterpimas yra neišvengiamas, užtikrinti, kad žmogaus teisė į privatumą nebūtų apribota labiau negu būtina minėtam visuomenei reikšmingam ir konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Taigi tam, kad asmuo nepatirtų savavališko ir nepagrįsto teisės į privatumą suvaržymo, slaptos informacijos apie rengiamą, daromą, padarytą nusikalstamą veiką rinkimo priemonės, taip pat ir numatytos KŽĮ, kuriomis įsiterpiama į žmogaus privatų gyvenimą, gali būti skiriamos tik įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, tik motyvuotu teismo sprendimu paisant proporcingumo reikalavimų. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinę žvalgybą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas kriminalinės žvalgybos veiksmams atlikti; 2) ar šie veiksmai atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

8. Baudžiamosios bylose, kai kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais imituojant nusikalstamą veiką, teismai privalo nustatyti nusikalstamos veikos imitavimo taikymo aplinkybes ir patikrinti, ar nusikalstamos veikos imitavimas (NVIM, NVIV) buvo taikomas teisėtai, t. y. ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai jį taikyti, ar jis buvo įgyvendinamas teisėtai. Nusikalstamos veikos imitavimo teisėtumą rodo ne tik jo sankcionavimo pagrindų, bet ir jo vykdymo teisėtumas, kurio pagrindinis reikalavimas yra tai, kad negalima asmens provokuoti padaryti nusikalstamą veiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-32/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-32/2007">2K-32/2007</a>, 2K-P-412/2007). Vertinant nusikalstamos veikos imitavimo įgyvendinimo teisėtumą, tikrinami ne tik formalus sprendimo priėmimo dėl šių veiksmų atlikimo nustatytų ribų laikymasis, bet ir konkretūs jų dalyvių bei asmens, kuriam taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, veiksmai, nustatomi nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas, nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių vaidmenys ir indėlis į jos padarymą. Svarbu išsiaiškinti, kuris (asmuo, dėl kurio taikomas nusikalstamos veikos imitavimas, ar imitavimo dalyvis) pirmas parodė iniciatyvą daryti nusikalstamą veiką. Provokavimas konstatuojamas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi atlikta be nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių (teisėsaugos pareigūnų ir (ar) pagal jų nurodymus veikiančių asmenų) įsiterpimo. Pagal teismų praktiką provokuojamasis poveikis gali būti konstatuojamas ir tais atvejais, kai nusikalstamos veikos imitavimo dalyvių veiksmai, nors nebuvo pernelyg aktyvūs, tačiau vis dėlto iš esmės paskatino asmenį padaryti nusikalstamą veiką, kurios jis neketino daryti, pavyzdžiui, kai iš pareigūnų elgesio galima spręsti, kad ilgesnį laiką besitęsiantys jų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYyLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-262/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-262/2012">2K-262/2012</a>).

9. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad teismai rėmėsi kriminalinės žvalgybos tyrimo ir neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmų, tarp jų ir NVIM, metu gautais duomenimis, tinkamai patikrinę jų teisėtumą ir įsitikinę dėl jų atitikties pirmiau išdėstytiems reikalavimams. Nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl R. Z. buvo pradėti gavus informaciją dėl R. Z. galimai daromų neteisėtų veiksmų, susijusių su jo naudojamų asmeninių automobilių taisymu TI lėšomis (2012 m. lapkričio 19 d. pranešimas apie gautą informaciją Nr. S8-10-597). Kriminalinės žvalgybos tyrimas prasidėjo 2012 m. gruodžio 19 d. Klaipėdos apygardos teismui sankcionavus elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio pokalbių, kitokio susižinojimo ir veiksmų slaptą kontrolę ir fiksavimą bei slaptą patekimą į negyvenamąsias patalpas, šių kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimas buvo kelis kartus pratęsiamas. Surinkus pakankamai duomenų dėl padarytų nusikalstamų veikų, 2013 m. liepos 10 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami BPK 154, 159-160(1) straipsniuose numatyti ir tinkamai sankcionuoti procesiniai veiksmai. Teismai, nagrinėję bylą, nenustatė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie NVIM taikymo metu darytą spaudimą R. Z. nusikalsti. Teismų padaryta priešinga išvada, t. y. kad iniciatyva daryti nusikalstamą veiką ėjo būtent iš nuteistojo, kuris į nusikalstamų veikų darymą įtraukė sau pavaldų TI Ūkio skyriaus inžinierių L. Č. ir UAB „A“ direktorių G. D.. Kasaciniame skunde nepateikta jokių argumentų, kurie rodytų šių teismų išvadų nepagrįstumą.

10. Kasaciniame skunde įrodymų neleistinumas ir provokacijos nusikalsti faktas iš esmės grindžiamas tuo, kad kriminalinės žvalgybos ir neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo vykdomi ilgesnį laiką, net ir po to, kai buvo išaiškinta nusikalstama veika. Šiame kontekste pažymėtina, jog KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu atliekant ar pabaigus kriminalinės žvalgybos tyrimą paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, tuojau pat pradedamas ikiteisminis tyrimas. Kita vertus, nei KŽĮ, nei BPK nereglamentuojama, kiek laiko valstybės institucijos gali imituoti nusikalstamus veiksmus ar atlikti kitus slaptus veiksmus, kokios apimties nusikalstamų veikų atskleidimo gali būti siekiama, nėra nustatyta ir jokio maksimalaus sankcionavimo termino, galimų pratęsimų skaičiaus. Taigi nusikalstamos veikos imitavimas ir kiti neviešo pobūdžio žvalgybiniai ir ikiteisminio tyrimo veiksmai yra teisėti tiek, kiek būtina nusikalstamoms veikoms ir jas darantiems asmenims išaiškinti. Kartu pabrėžtina ir tai, kad tokie veiksmai negali tęstis neribotą laiką. Tuo atveju, kai, įvertinus visas bylos aplinkybes, matyti, kad, ilgesnį laiką imituojant nusikalstamą veiką ar tęsiant kitus neviešo pobūdžio veiksmus, buvo siekiama ne nustatyti naujas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o tik dirbtinai pasunkinti kaltininko baudžiamąją atsakomybę (pvz., kai tuo siekiama tęstinės veikos peraugimo į sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ar tiesiog tikintis atsitiktinai atskleisti kokią nors nusikalstamą veiką), bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar teisėtai prasidėję teisėsaugos pareigūnų veiksmai dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, kelio neužkirtimo naujoms nusikalstamoms veikoms neperaugo į provokaciją arba kitokį dirbtinį skatinimą daryti naujas nusikalstamas veikas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04Ni8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-86/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-86/2011">2K-7-86/2011</a>, 2K-530/2012, 2K-249-788/2015, 2K-7-85-696/2016).

11. Nagrinėjamoje byloje iš viso atskleisti penki tęstinės nusikalstamos veiklos epizodai nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2014 m. sausio 7 d. Įtarimai R. Z. pareikšti 2014 m. sausio 7 d. Nors slapti kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl R. Z. buvo vykdomi pakankamai ilgą laiką (nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2014 m. sausio 7 d.), tačiau bylos medžiaga neleidžia daryti išvados apie tai, kad šiuo atveju šie veiksmai buvo neproporcingi ir peraugo į provokuojančius. Taip spręsdama, teisėjų kolegija atsižvelgia į šias aplinkybes:

11.1. Pirma, pirmasis R. Z. nusikalstamos veiklos epizodas atskleistas 2013 m. liepos 10 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, t. y. praėjus beveik pusmečiui nuo kriminalinės žvalgybos tyrimo pradžios. Būtent tiek laiko prireikė pirmiesiems įrodymams gauti, kita vertus, šis faktas gali būti paaiškinamas daromų neteisėtų veiksmų specifika, nes poreikis remontuoti asmeninius automobilius nėra nuolatinis ir priklauso nuo atsitiktinių aplinkybių. Pažymėtina ir tai, kad, nors slapti kriminalinės žvalgybos užtruko, tačiau vis dėlto jų metu visiškai pasitvirtino pirminė operatyvinė informacija apie tai, kad R. Z. remontuoja asmeninius automobilius TĮ lėšų sąskaita.

11.2. Antra, atskleidus pirmąjį nusikalstamos veiklos epizodą, iš karto (2013 m. liepos 10 d.) pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu atskleisti dar keturi nusikalstamos veiklos epizodai. Taigi KŽĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas nebuvo pažeistas.

11.3. Trečia, bylos medžiaga neleidžia daryti išvados, kad ilgesnį nusikalstamą veiką imituojančių ir kitų neviešo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimo laiką lėmė būtent siekis pasunkinti R. Z. baudžiamąją atsakomybę. Atskleidus visus penkis jo nusikalstamos veiklos epizodus, R. Z. veiksmų teisinis vertinimas iš esmės nepasikeitė.

11.4. Ketvirta, tęsiant neviešo pobūdžio procesinius veiksmus, buvo nustatyta, kad R. Z. neteisėta veikla apėmė ne tik asmeninių automobilių remontą TI sąskaita, bet ir tiesioginį TI pinigų grobimą apmokant nevykusį remontą, o pervestus pinigus paimant grynaisiais.

11.5. Penkta, ilgesnis neviešo pobūdžio procesinių veiksmų atlikimas leido nustatyti neatsitiktinį ir sisteminį valstybės turto grobimo ir piktnaudžiavimo pobūdį, o tai tokio pobūdžio bylose yra labai svarbi aplinkybė.

12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad užsitęsę kriminalinės žvalgybos ir neviešo pobūdžio ikiteisminio tyrimo veiksmai šiuo atveju atitiko baudžiamojo proceso tikslus ir netraktuotini kaip neproporcingi, pertekliniai ir skatinantys daryti naujas nusikalstamas veikas.

13. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų rinkimas remiantis dviem skirtingais teisės šaltiniais (KŽĮ ir BPK) nebuvo galimas, nes jo padarytos veikos sudaro idealią veikų sutaptį. Kaip jau buvo minėta pirmiau, įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Nedaroma išimtis ir atvejams, kai asmuo kaltinamas keliomis idealią sutaptį sudarančiomis nusikalstamomis veikomis.

14. Nesutiktina ir su argumentu, kad provokacijos faktą byloje patvirtina ir tai, jog byloje neišspręstas UAB „A“ vadovo, kuris pats apgaulingai vedė buhalterinę apskaitą, sutikimas dalyvauti NVIM ir jo atsakomybės klausimo neišsprendimas. Nagrinėjamoje byloje kaltinimai UAB „A“ vadovui G. D. nepareikšti, jis byloje apklaustas kaip liudytojas, veikęs pagal teismo sankcionuotą NVIM, byloje nėra duomenų, kad jis provokuotų R. Z. nusikalsti. Jokių aplinkybių, leidžiančių abejoti jo parodymais, kasatorius nenurodo.

15. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įrodymai, kuriais rėmėsi teismai nagrinėjamoje byloje ir kuriuos ginčija kasatorius, atitinka teisėtumo ir leistinumo reikalavimus (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

16. Kasatorius pripažįsta faktines aplinkybes, dėl kurių buvo nuteistas, tačiau mano, kad jo veiksmai neatitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, sudėčių požymių. Šie teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.

17. Priešingai nei teigia kasatorius, nustatyti tęstiniai faktai apmokant asmeninių automobilinių remontą vadovaujamos įstaigos lėšomis, šiais tikslais klastojant dokumentus ir kurstant tai daryti kitus asmenis, pagaliau pasikėsinant pagrobti TI pinigus apmokant neįvykusį remontą, o pervestus pinigus paimti grynaisiais, akivaizdžiai peržengia drausminio nusižengimo ribas ir rodo nusikalstamą piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi pobūdį. Baudžiamojoje byloje pagrįstai konstatuoti R. Z. padaryti Valstybės tarnybos, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymų, Tarnybos Kalėjimų departamente statuto, TI direktoriaus pareigybės aprašymo reikalavimų pažeidimai, taip pat kilusios didelės žalos valstybei ir nuteistojo vadovaujamai institucijai aplinkybė. Didelės žalos požymis piktnaudžiavimo normoje – tai kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Taigi didelės žalos požymis rodo padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities ir kaltininko einamų pareigų svarbą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjYwLzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-660/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-660/2007">2K-660/2007</a>, 2K-111/2010 ir kt.). Šiuo atveju teismų konstatuotos TI kaip valstybės institucijos diskreditavimo ir didelės žalos valstybei aplinkybės nekelia jokių abejonių. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai didelės žalos požymį pagrindė vien tik tuo, kad R. Z. užėmė santykinai aukštas pareigas valstybės tarnyboje, neatitinka bylos medžiagos. Kita vertus, tai, kad R. Z. nusikalstamas veikas padarė būdamas tokios reikšmingos valstybinės įstaigos kaip TI vadovas, yra svarbi teisiniam vertinimui aplinkybė, į kurią pagrįstai atkreipė dėmesį teismai. Pagrįstai nustatytas ir piktnaudžiavimą kvalifikuojantis požymis – turtinės naudos siekimas (BK 228 straipsnio 2 dalis). Bandymas pavaizduoti TI vadovo atliktus neteisėtus veiksmus kaip mažiau pavojingus tarnybinius pažeidimus neatitinka teismų nustatytų faktų.

18. Nepagrįsti ir kasaciniame skunde esantys teiginiai dėl turtinės naudos požymio dubliavimo kaltinant tiek pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tiek pagal BK 183 straipsnio 1 dalį. Šie du tęstiniai nusikaltimai inkriminuoti nuteistajam kaip ideali sutaptis, t. y. kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose. Nustačius idealią sutaptį, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrinamos apėmimo būdu, t. y. griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 1 punktas). Taigi, esant idealiai sutapčiai, turtinės naudos siekimo aplinkybės inkriminavimas taikant tiek piktnaudžiavimo, tiek svetimo turto pasisavinimo normas teisinės kaltininko padėties dirbtinai nesunkina ir nereiškia netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

19. Kasatoriaus teiginiai dėl jo padarytų veikų neatitikties BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams yra deklaratyvūs. Priešingai nei teigia kasatorius, TI finansinės lėšos neabejotinai buvo šios įstaigos vadovo žinioje, o R. Z. parašytos ir pasirašytos rezoliucijos PVM sąskaitose faktūrose lemdavo neteisėtą TI pinigų pervedimą UAB „A“. Nuteistojo versija, pagal kurią jis siekė kompensuoti išlaidas, atsiradusias dėl pareigūno tarnybinės veiklos, todėl neturėjo tyčios pasisavinti TI turtą, apeliacinės instancijos teismo patikrinta ir, nenustačius ją patvirtinančių duomenų, motyvuotai atmesta. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad iš byloje nustatytų aplinkybių neaišku, kieno turtą nuteistasis pasisavino ir kodėl tiriamo disponavimo TI turtu aktas yra neteisėtas, tačiau teisėjų kolegija netiki, kad kasatorius, kaip buvęs valstybinės įstaigos vadovas, gali to nežinoti.

20. Niekuo nepagrįsti ir kasatoriaus teiginiai dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo, neva melagingų duomenų įrašymas į dokumentus nepadarė realios žalos. Iš tiesų, įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą netikru ar suklastotu dokumentu nustatė dėl galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Tais atvejais, kai dokumente įrašyti tikrovės ne visai atitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nelaikytinas pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-263/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-263/2010">2K-263/2010</a>, 2K-560/2010, 2K-205/2012, 2K-508/2013, 2K-412-511/2016 ir kt.). Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyti faktai neleidžia daryti tokios išvados, nes šiuo atveju melagingų duomenų įrašymas į tikrus dokumentus buvo būtina sąlyga grobti TI lėšas. Įgyvendinant R. Z. sumanymus, buvo klastojami tarnybiniai raštai dėl būtinumo remontuoti automobilius ir tokio remonto kainas, melagingi duomenys įrašomi į PVM sąskaitas faktūras, remiantis šiais duomenimis buvo tvarkoma TI buhalterinė apskaita. Pats R. Z. dėdavo rezoliucijas ir parašą ant minėtų tarnybinių raštų ir PVM sąskaitų faktūrų žinodamas, kad juose nurodyti melagingi duomenys apie mokėtinas sumas už neva TI automobilių remontus, norėdamas taip veikti ir gauti iš to turtinės naudos TI sąskaita. Pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras TI Buhalterinės apskaitos skyrius neteisėtai apmokėdavo asmeninių įstaigos vadovo automobilių remontą, vieną kartą pinigai buvo pervesti už realiai neįvykusį remontą, dalį šių pinigų ketinant pasiimti grynaisiais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tęstinis melagingų duomenų įrašymas į tikrus dokumentus šiuo atveju sukėlė reikšmingus neigiamus padarinius teisinėje apyvartoje ir pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, todėl pagrįstai kvalifikuotas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl kitų argumentų

21. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neįvykdė BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nešališkumo ir teisės į teisingą teismą reikalavimų, BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, yra deklaratyvūs ir iš esmės pagrįsti ne teisiniais argumentais, bet nesutikimu su šios instancijos teismo išvadomis.

22. Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Z. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Piesliakas

Olegas Fedosiukas