M. K. pagal BK 25 str. 3 d., 22 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-55-699/2017

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.7.2.6, 1.1.8.1.1, 1.1.12.1,

1.2.3.1.2.6, 1.2.3.1.2.9,

2.1.7.1., 2.1.7.3, 2.1.7.4.1, 2.1.7.4.4, 2.1.7.4.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Godos ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Egidijui Bičkauskui,

nuteistajam Š. J., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

nuteistajam M. K., jo gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui,

asmeniui, kuriam byla nutraukta, G. J. ir jo gynėjui advokatui Remigijui Merkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S., jo gynėjo advokato Egidijaus Bičkausko, nuteistojo M. K. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio, nuteistojo Š. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžių ir G. J., kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, bei jo gynėjo advokato Remigijaus Merkevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu M. K., A. S. ir Š. J. pripažinti kaltais ir nuteisti:

M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu septyneriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime;

A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams; pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime;

Š. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu iki gyvos galvos; pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 3 punktais, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės apėmimo būdu subendrintos su Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime;

Iš A. S. ir M. K. solidariai priteista nukentėjusiajam S. B. 13 150 Lt (3 808,50 Eur) nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Iš A. S. ir M. K. nukentėjusiajai J. N. solidariai priteista 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu baudžiamasis procesas dėl G. J., kaltinto pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.), nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu (priimtu bylą išnagrinėjus pagal nuteistųjų A. P., G. Ž., V. M., nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo advokato Juozo Vasiliausko, nuteistojo M. K. ir jo gynėjos advokatės Elenos Žilėnienės, nuteistojo A. S. ir jo gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės bei G. J., kuriam byla nutraukta, apeliacinius skundus) nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo advokato Juozo Vasiliausko, nuteistojo M. K. ir jo gynėjos advokatės Elenos Žilėnienės, nuteistojo A. S. ir jo gynėjos advokatės Loretos Guižauskienės apeliaciniai skundai atmesti, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria baudžiamasis procesas prieš G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nutrauktas suėjus baudžiamosios senaties terminui, panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti J. B., B. J., V. M., A. P. ir G. Ž., apeliacinės instancijos nuosprendžiu pirmosios instancijos nuosprendis pakeistas atitinkamai sumažinant B. J., V. M., A. P. ir G. Ž. paskirtas bausmes. Dėl šių asmenų priimti teismų nuosprendžiai kasacine tvarka neskundžiami.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, G. J., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo M. K. ir jo gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo A. S. ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, bei prokuroro, prašiusio nuteistųjų ir jų gynėjų bei asmens, kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. A. S. ir M. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe, 2000 m. balandžio 11 d., apie 10.00 val., įsibrovę į R. B. šeimos butą, esantį (duomenys neskelbtini), pasikėsino pagrobti didelės vertės svetimą turtą ir dėl savanaudiškų paskatų nužudė R. B., t. y. nuteisti už tai, kad:

Veikdami organizuota grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, pagal parengtą planą ir paskirstytus vaidmenis, veikdami tiesiogine apibrėžta tyčia, t. y. turėdami tikslą, siekdami pagrobti didelės vertės svetimą turtą – 50 000 Lt ir dėl savanaudiškų paskatų nužudyti R. B., 2000 m. balandžio 11 d., apie 10.00 val., parinkę raktus, įsibrovė į R. B. ir S. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Siekdami sužinoti pinigų ir vertingų daiktų saugojimo vietas, A. S. ir M. K. prieš nukentėjusiąją R. B. naudojo fizinį smurtą, tai darė ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu: A. S. guma aptrauktu metaliniu strypu vieną kartą sudavė nukentėjusiajai į pakaušį, kartu su M. K. mušė ją rankomis, sudavė šešis smūgius į veido sritį, vieną smūgį į kairį klubą, taip padarė jai sužalojimus (muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, viršutinės lūpos gleivinės pereinamoje dalyje, apatinės lūpos gleivinėje, nubrozdinimą kaktoje, dešiniame skruoste, nosies dešinėje, smakre, pasmakrėje, kairio klubo išorėje), kurie gyvam asmeniui prilygtų lengvam sveikatos sutrikdymui. Tęsdami nusikalstamą veiką, jie lipnia juosta surišo R. B. blauzdas, rankas, užklijavo burną, taip atimdami jai galimybę priešintis. A. S. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bute ieškojo tikėtinų rasti pinigų – 50 000 Lt, ir į krepšius krovė B. šeimos daiktus, o M. K., apsukęs nukentėjusiosios galvą ir kūną medžiagine antklode, ranka bei rankos alkūne užspaudė R. B. kvėpavimo takus ir laikė, kol ji mirė nuo mechaninės asfiksijos. Pagrobę R. B. ir S. B. šeimos bendros 13 150 Lt vertės turtą: moteriškus kailinius, vaizdo kamerą „Panasonic“, moterišką rankinį laikrodį „Tissot“, kompiuterį žaidimams „Sony Playstation“, kelioninį krepšį, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 550“, auksinius papuošalus – žiedus, grandinėles, pakabukus, apyrankes, auskarus, ir pinigus – ne mažiau kaip 600 Lt, apiplėšimo pagrobiant didelės vertės svetimą turtą – 50 000 Lt – nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes tokios pinigų sumos bute nebuvo.

2. A. S., M. K. ir Š. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuteisti už tai, kad, veikdami organizuota grupe kartu su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, 2000 m. birželio 16 d., apie 11.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) namo kieme, itin žiauriai nužudė R. K., t. y. nuteisti už tai, kad:

Asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, manydamas, kad R. K. gali imtis keršto veiksmų prieš jį ir V. M. dėl 1994 m. vasario 17 d. padaryto R. K. žmonos užpuolimo ir turto pagrobimo, sumanė nužudyti R. K.; 2000 metais, laikotarpiu nuo gegužės 18 d. iki birželio 15 d., šiam nusikaltimui padaryti subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo, kaip vadovo, M. K., Š. J. ir A. S.. Surinkęs reikiamą informaciją, davė nurodymus M. K. ir Š. J. laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 8 d. iki birželio 15 d. stebėti automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) namo kieme, kurioje R. K. laikė automobilį, pastarąjį sekti, fiksuoti jo judėjimą, įpročius ir kontaktus. Parengęs nusikalstamos veiklos planą, nusikaltimo padarymo laiką ir vietą, Š. J. parinko kaip asmenį, kuris į nukentėjusįjį atliks šūvius, parūpino nusikaltimui daryti šaunamuosius ginklus. 2000 m. birželio 16 d. ryte A. S., M. K., Š. J. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, turėdami tikslą nužudyti R. K., atvyko prie minėtos automobilių stovėjimo aikštelės ir pagal iš anksto aptartą veiksmų planą išsidėstė prie jos. Apie 11.30 val. asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, stebint aplinką (duomenys neskelbtini) namu ir sutartu kepurės pasukimu įspėjus M. K. apie nukentėjusiojo atvykimą, o M. K. sutartu galvos palenkimu apie tai įspėjus Š. J., A. S. būnant šalia Š. J. ir stebint aplinką, pasirengus tyrimo metu nenustatytu ginklu šalinti galimas kliūtis bei padėti Š. J. įveikti galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą, R. K. pasodinus automobilyje „Audi A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ant užpakalinės sėdynės dukterį ir nuėjus prie vairuotojo durelių rengiantis sėsti prie vairo, Š. J. iš tyrimo metu nenustatyto 9 mm kalibro ginklo, šaudančio 9 mm kalibro „Luger“ („Parabellum“) šoviniais, mažametės dukters M. K., gimusios (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, du kartus šovė R. K. į galvą padarydamas jam dvi šautines kulkines kiaurines galvos žaizdas su kaukolės kaulų lūžimais, galvos smegenų pažeidimu ir visišku galvos smegenų pamato arterijų nutraukimu. Taip bendrais veiksmais R. K. jo mažametės dukters M. K. akivaizdoje, sukeliant jai dideles dvasines kančias, buvo itin žiauriai nužudytas.

3. Š. J. pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) nuteistas už tai, kad 2000 m. birželio 16 d. apie 11.30 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, turėdamas su savimi šaunamąjį ginklą – tyrimo metu nenustatyto modelio 9 mm kalibro pistoletą – ir du 9 mm kalibro „Luger“ („Parabellum“) šovinius, kuriais buvo nušautas R. K., neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos nešiojo.

4. G. J., kaltintam pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, įsigaliojusi 2003 m. gegužės 1 d.), byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

G. J. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimą, organizavo kito žmogaus nužudymą dėl savanaudiškų paskatų: veikdamas organizuota grupe su kitu organizatoriumi J. B. ir vykdytojais – banditų gaujos nariu S. S. bei tyrimo nenustatytu asmeniu, siekdamas atkeršyti H. G. S. už kreipimąsi į teisėsaugos organus ir duotus parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 86-2-007-83, kurių pagrindu Mažeikių rajono apylinkės teismo 1984 m. birželio 11 d. nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimo bausme pagal 1961 m. BK 18 straipsnį ir 181 straipsnio 1 dalį už kurstymą duoti kyšį, nusprendęs suorganizuoti jo nužudymą, 1993 metų pradžioje paprašė J. B. pasiūlyti pastarojo pažįstamam S. S. už 5 000 JAV dolerių piniginį atlygį nužudyti H. G. S.; J. B. sutikus, 1993 metų sausio mėnesį, tyrimo nenustatytą dieną, parodė jam H. G. S. gyvenamąją ir darbo vietas, lankymosi vietas, suteikė informaciją apie jo automobilį bei kitą informaciją, reikalingą jam stebėti ir nužudyti, taip parengė ir tokiu būdu organizavo H. G. S. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų; J. B. tą pačią dieną perdavus suteiktą informaciją nusikaltimui padaryti parinktam S. S., šiam veikiant grupe su tyrimu nenustatytu asmeniu, 1993 m. sausio 22 d., apie 19.00 val., H. G. S. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme iš nenustatyto 16-ojo kalibro nupjautavamzdžio medžioklinio šautuvo tyčia iššovus H. G. S., išlipančiam iš savo automobilio VAZ 2109 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), į nugarą, taip padarant jam sužalojimus, nuo kurių H. G. S. tos pačios dienos 22.05 val. mirė ligoninėje, t. y. tyčia H. G. S. nužudžius, perdavė J. B. atlygį už įvykdytą nužudymą – 5 000 JAV dolerių, kuriuos J. B. perdavė nusikaltimą padariusiam S. S..

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl G. J., pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą kaltinto tuo, kad jis, veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimą, organizavo H. G. S. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, baudžiamasis procesas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, priimtu vadovaujantis BPK 329 straipsnio 4 punktu, 369 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 dalimi, ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinta ir ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

5. Kasaciniu skundu G. J., kuriam byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir jo gynėjas advokatas R. Merkevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir bylą perduoti Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Kasacinis skundas paduotas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu dėl padarytų, kasatorių vertinimu, esminių BPK pažeidimų – apeliacinės instancijos teismo šališkumo ir pareigos patikrinti baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nesilaikymo.

5.2. Kasaciniame skunde teigiama, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, kuria šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria baudžiamasis procesas prieš G. J. nutrauktas dėl suėjusio patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties termino, ir vėl šią baudžiamosios bylos dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, yra neaiški ir nesuvokiama.

5.3. Aptardami teisės į nešališką teismą reglamentavimą ir tarptautiniu bei nacionaliniu lygiu išskiriamus du – subjektyvųjį ir objektyvųjį – teismo nešališkumo aspektus, kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja prasme, t. y. nepateikė pakankamų garantijų, pašalinančių bet kokią pagrįstą abejonę šio teismo nešališkumu. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliaciniu skundu buvo prašoma vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, 2014 m. gruodžio 17 d. vykusiame teismo posėdyje prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas baudžiamąją bylą dėl G. J. išskirti į atskirą ir procesą joje sustabdyti tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) įvertins su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatimi susijusio teisinio reglamentavimo konstitucingumą, tačiau teismas 2015 m. vasario 6 d. paskelbė nutartį, kad prokuroro prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetamas. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad „<...> esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose nustatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, negali būti priimamas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis, taip pat nuosprendis nutraukti bylą, <...> vienintelis sprendimas yra nutraukti bylą teismo nutartimi <...>“. Kasatorių teigimu, šioje nutartyje buvo išreikšta negatyvi, pakankamai besąlygiška ir kategoriška išankstinė teismo nuomonė dėl apeliacinio skundo esmės – expressis verbis pasakyta, jog apeliacinis skundas bus atmestas. Dėl šios priežasties 2015 m. balandžio 30 d. vykusiame posėdyje buvo pareikštas nušalinimas bylą nagrinėjusiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, tačiau pareikštas nušalinimas buvo atmestas. Kasatorių vertinimu, tolesnis apeliacinio skundo nagrinėjimo procesas tebuvo imitacija, nes iš teismo 2015 m. vasario 6 d. nutarties proceso baigtis jau buvo aiški.

5.4. Pasisakydami dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad, visų pirma, pasak kasatorių, prokuroras nebuvo pateikęs prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taigi apeliacinės instancijos teismas pirmiau minėtą prokuroro prašymą baudžiamąją bylą dėl G. J. išskirti į atskirą ir procesą joje sustabdyti neteisingai įvertino kaip prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir, jį išsprendęs, veikė, anot kasatorių, ultra vires. Antra, tuo metu, kai apeliacinės instancijos teismas skelbė aptariamą nutartį, profesiniame diskurse buvo reiškiamos dalykinės abejonės, kad tuo atveju, kai asmuo nepadarė nusikalstamos veikos, jam negali būti tiesiog nutraukiamas baudžiamasis procesas dėl senaties (tokias abejones išreiškė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija kreipdamasi į Konstitucinį Teismą), tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio ir spręsdamas klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kurio niekas neprašė spręsti, rėmėsi dirbtinai „išsirinktomis“ parankiomis norimą teisinę poziciją pagrindžiančiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Be to, apeliacinės instancijos teismas bylą nutraukė ne nutartimi, nors 2015 m. vasario 6 d. nutartyje nurodė, kad vienintelis sprendimas tokiu atveju yra nutraukti bylą būtent teismo nutartimi, o nuosprendžiu, kuriame bandė pagrįsti, kodėl šią bylą galima ar reikia nutraukti nuosprendžiu. Taip, anot kasatorių, susidaro įspūdis, kad apeliacinės instancijos teismas manipuliuoja procesinėmis teisės normomis aiškindamas jas taip, kaip konkrečiu atveju jam yra patogu. Apibendrindami kasatoriai teigia, kad teismo nešališkumo reikalavimo pažeidimas yra esminis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalies ir konstitucinio teisinės valstybės imperatyvo, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) VII protokolo 2 straipsnio 1 dalies su nuoroda į 6 straipsnio 1 dalį bei BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 324 straipsnio 1 dalies ir kitų procesinių nuostatų pažeidimas, kuris neabejotinai suvaržė kasatoriaus G. J. teisę į gynybą, objektyvų ir sąžiningą teismo procesą, o apeliacinės instancijos teismui sukliudė nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti joje teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

5.5. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neatsakyta nė į vieną apeliacinio skundo argumentą, pagrindžiantį tai, kad G. J. nepadarė jokios nusikalstamos veikos, kad buvo apkaltintas ir persekiojamas nepagrįstai, todėl dėl jo turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o ne nutraukiamas baudžiamasis procesas. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatorių, nuosprendyje pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisėtai konstatavo daug G. J. kaltinančių faktų, ir dėl to panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau toliau pasisakė tik apie baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimo pasekmes. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kasatorių teigimu, netgi nėra nurodytos šio teismo nustatytos faktinės aplinkybės, o tai formaliu procesiniu požiūriu yra akivaizdus BPK 331 straipsnio 1 ir 2 dalų pažeidimas, nes nesvarbu, kokios rūšies nuosprendis bebūtų, jis turi būti surašomas laikantis bendrųjų nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis), o panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį apeliacinės instancijos teismas privalo nurodyti paties teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kuriais yra grindžiamas naujasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, kasatorių teigimu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir neteisėtai nurodė konkrečius G. J. kaltinančius faktus, tačiau pats jokių faktinių aplinkybių nenustatė, nežinia kokiu pagrindu atliko teisinio veikos kvalifikavimo veiksmus ir galiausiai baudžiamosios bylos procesą pakartotinai nutraukė. Kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas neįvykdė konstitucinės pareigos iš pradžių išnagrinėti bylą iš esmės, t. y. ištirti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus, nuspręsti, ar kaltinamasis pagrįstai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, ir tuo atveju, jei teismo sprendimu būtų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamą veiką, panaikinti tokį kaltinimą (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas). Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Priimtame sprendime nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto prašymų ar esminių argumentų laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas advokatas J. Jasaitis prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį panaikinti ir bylą dėl M. K. nutraukti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

6.1. Kasaciniame skunde gynėjas pažymi, kad nuteistojo M. K. parodymai viso proceso metu atitinkamai ir netgi logiškai nepaaiškinamai keitėsi. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis M. K., duodamas parodymus, ir visiškai pripažino, ir neigė savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, ir nepagrįstai prisiėmė kaltę teigdamas, kad būtent jis nušovė R. K., ir šių nusikaltimų darymu apkalbėjo kitus asmenis (B. J. ir J. B., kol šie neįrodė savo alibi), ir pateikė neįtikinamus bei nelogiškus paaiškinimus, kodėl jo parodymai yra tokie prieštaringi ir nuolat keičiasi (neva B. J. apkalbėjo, nes buvo ant jo supykęs; nusikalstamo pasaulio autoritetą J. B. apkalbėjo, nes norėjo pasirodyti; melagingai prisipažino šovęs į R. K., nes norėjo pagelbėti savo geram draugui; nurodydamas daug išgalvotų aplinkybių siekė sąmoningai klaidinti pareigūnus, kad būtų neįmanoma suprasti, kada jis sako tiesą, o kada meluoja), ir apskritai atsisakė savo duotų parodymų. Dėl šios priežasties, pasak kasatoriaus, teismai nevaržomai galėjo įrodymus, palankius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui, pripažinti patikimais kaip neva ne kartą M. K. duotus ir sutampančius su kitais bylos įrodymais, o tuos, kurie prieštarauja tokiai pozicijai, laikyti nepatikimais. Be to, pripažinus visus nuteistojo M. K. parodymus ir su juo atliktų procesinių veiksmų rezultatus nepatikimais, gynėjo teigimu, byloje dėl R. K. ir R. B. nužudymų įrodymų beveik neliktų. Kasaciniame skunde pateikiamos aplinkybės, susijusios su situacija, kurioje būdamas M. K. davė parodymus šioje byloje, nurodoma, kad: Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai metų už įvairius nusikaltimus, tarp jų ir už kvalifikuotą išžaginimą (įkalinimo įstaigose už tokius nusikaltimus nuteisti asmenys neoficialiai priskiriami žemiausios socialinės padėties nuskriaustųjų kastai); 2003 m. gegužės 25 d. atlikdamas bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose buvo stipriai sumuštas nenustatytų asmenų, po šio sumušimo tapo neįgalus; 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2005 m. vasario 1 d. įvyko M. K. kaip liudytojo, nedalyvaujant gynėjui, apklausos apie jo paties ir kitų asmenų galimą dalyvavimą R. K. ir R. B. nužudymuose, apklausų metu jis savo kaltę pripažino ir papasakojo apie kitus asmenis, dalyvavusius nužudymuose, tačiau 2005 m. vasario 1 d. vykusios apklausos metu nurodė vėliau tyrimo metu paneigtą aplinkybę apie B. J. dalyvavimą R. B. nužudyme. Kasatorius daro prielaidą, kad pirmosios apklausos metu M. K., nežinodamas tikrųjų nusikaltimo aplinkybių, galėjo ir „blefuoti“ pasakodamas tokią įvykio versiją, kokią tuo metu turėjo tyrėjai. Kartu gynėjas pažymi, kad BPK 80 straipsnio 1 punkte draudžiama apklausti liudytoju asmenį apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokį šios nuostatos pažeidimą neteisingai įvertino kaip neesminį. Kasatoriaus nuomone, vieną kartą pripažinus kaltę, paaiškinus nusikaltimo aplinkybes ir įvardijus (net ir neteisingai) kitus nusikaltime neva dalyvavusius asmenis, vėlesnėse apklausose šio pažeidimo ištaisyti praktiškai neįmanoma net ir dalyvaujant gynėjui, nes įrodymų šaltinis tampa teisiškai ydingas.

6.2. Anot gynėjo, teismai nepagrįstai atmetė M. K. parodymus apie pareigūnų darytą poveikį verčiant jį duoti atitinkamus parodymus. Gynėjas nurodo, kad M. K., jo paties teigimu, 2004–2010 m. buvo saugomas nuo pašalinio poveikio, laikomas atskirai nuo kitų kalinių drėgnose kamerose, procesiniams veiksmams atlikti vežiojamas ne konvojavimo, o pareigūnų lengvuoju automobiliu be atrankių, kiekvieną kartą tyrėjai jam atveždavo maisto ir į juos jis kreipdavosi ne pavardėmis, o vardais. Gynėjas atkreipia dėmesį į 2013 m. rugsėjo 23 d. pažymą, patvirtinančią, kad laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 13 d. iki 2011 m. kovo 16 d. M. K. būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jį 95 kartus aplankė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai ir prokuroras A. Kazakovas, septyniolika šių vizitų buvo padaryti baudžiamąją bylą nagrinėjant teisme, apsilankymų trukmė neretai viršydavo dvi valandas. Tokie pareigūnų veiksmai, pasak gynėjo, nepagrįstai apeliacinio teismo nebuvo pripažinti kaip spaudimo priemonė. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į M. K. parodymų apie R. K. nužudymą neteisingumą, į pareigūnų A. Ž. ir D. R. parodymus, susijusius su M. K. konvojavimu ne bendra tvarka, į tai, kad konvojavimo veiksmus atliko ir aukštas pareigas užėmęs pareigūnas – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas E. J., kuris susitikdavo su M. K. be jo gynėjo ir turėjo galimybę jį asmeniškai pamokyti, ką ir kaip reikia sakyti apklausų metu, taip pat į M. K. susirašinėjimą su kitu nuteistuoju Š. J., į tai, kad (duomenys neskelbtini) TV3 laidoje M. K. pareiškė, kad verčiamas pareigūnų duoti melagingus parodymus, į 2011 m. rugpjūčio 1 d. M. K. laišką teismui, kuriame jis nurodė bijantis prokuroro A. Kazakovo, ir į 2011 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą R. K., patvirtinantį, kad bylos nagrinėjimo metu M. K. buvo sudarytos ypatingos sąlygos, bei į tai, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. teisiamajame posėdyje M. K. atsisakė savo ankstesnių parodymų nurodydamas, jog jokiuose nužudymuose nedalyvavo, save ir kitus asmenis apkalbėjo verčiamas ir įkalbėtas pareigūnų. Šios aplinkybės, kasatoriaus vertinimu, sudaro pagrindą abejoti M. K. pirminių parodymų ikiteisminio tyrimo metu teisingumu ir apskritai jo dalyvavimu R. B. ir R. K. nužudymuose.

6.3. Kasaciniame skunde pasisakoma ir dėl liudytojos E. R. parodymų bei odorologinio tyrimo rezultatų. Anot gynėjo, liudytojos E. R. parodymai, kad prieš R. K. nužudymą ji kartu su M. K. ir Š. J. važinėjo automobiliu sekdami kažkokį svarbų vyrą, kelia abejonių ne tik tuo, kad buvo duoti praėjus ketveriems metams po R. K. nužudymo, bet ir dėl galimo E. R. neigiamo nusistatymo prieš M. K. dėl jų ginčo, susijusio su liudytojos dukters tėvystės nustatymu. Odorologinio tyrimo rezultatais kasatorius abejoja dėl to, kad bylos duomenimis nenustatyta, kokie įrašai buvo padaryti ant konservavimo indo paimant kvapų pavyzdžius R. B. nužudymo vietoje įvykio vietos apžiūros metu, neaišku, ar tie patys pavyzdžiai buvo pateikti tyrimui, nenustatytas ir neapklaustas objektą tyrimui priėmęs asmuo, taip pat dėl skirtingo kvapo pavyzdžių žymėjimo pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokole ir odorologinio tyrimo išvadoje. Kartu gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, kokiomis sąlygomis tyrimui pateikti kvapų pavyzdžiai buvo saugomi beveik penkerius metus, nepateikta metodika, leidžianti patvirtinti kvapų tyrimo rezultatų patikimumą praėjus tokiam laikotarpiui, be to, nebuvo laikomasi 2003 m. gruodžio 24 d. tyrimo metodikoje nurodyto kvapų paėmimo laikotarpio (40 minučių vietoj nustatytų 60 minučių), tai pripažino ir pati specialistė A. V.. Kasatorius nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad bet koks reikšmingas bylos faktas gali būti laikomas nustatytu tik tada, kai, be odorologinį tyrimą atlikus surašytos specialisto išvados, tas faktas patvirtinamas ir kitais būdais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-279/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-279/2008">2K-279/2008</a>). Kasatorius pažymi, kad R. B. nužudymo vietoje ir nukentėjusiosios lavono tyrimo metu buvo paimta lipnios juostos, kuria buvo apvyniota nužudytoji ir ant kurios yra prilipę plaukai, dalis bei paimtas lavono panagių turinys, tačiau 2000 m. rugpjūčio 12 d. ir 2006 m. lapkričio 30 d. ekspertizės aktuose konstatuota, kad pėdsakai panagėse ir rasti plaukai nepriklauso nei nukentėjusiajai ar jos aplinkai, nei M. K., A. S. ar S. S.. Kasatoriaus vertinimu, abu šie pėdsakai yra tiesiogiai susiję su nusikaltimą padariusiais asmenimis, kurie taip ir nebuvo nustatyti, o tai reiškia, kad M. K. parodymai apie jo paties dalyvavimą R. B. nužudyme yra visiškai nepatikimi. Kasaciniame skunde teigiama, kad labiau tikėtina yra M. K. versija, kad jis iš tikrųjų nedalyvavo darant abu jam inkriminuotus nusikaltimus, o atitinkamus parodymus davė spaudžiamas kriminalistų, kurie jam atnešdavo cigarečių, maisto, į procesinius veiksmus ir teismo posėdžius vežiodavo be antrankių lengvuoju automobiliu, o ne bendru konvojumi, apmokydavo, kokius parodymus reikia duoti, garantavo apsaugą nuo kitų nuteistųjų susidorojimo ir už bendradarbiavimą žadėdavo švelnią bausmę.

6.4. Kasaciniame skunde nesutinkama ir su M. K. veikos kvalifikavimu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Gynėjas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bendrininkavimo ir galimo vykdytojo eksceso bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODktNjkzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-89-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-89-693/2015">2K-89-693/2015</a>, 2K-103/2008) ir nurodo, jog teismai šioje byloje nesiaiškino, ar M. K., kuris, teismų nuomone, veikė organizuota grupe, buvo susitaręs ar žinojo, kad R. K. nužudymas, už kurio tiesioginį įvykdymą nuteistas Š. J., bus atliekamas mažametės dukters akivaizdoje, t. y. itin žiauriai, tą teismai pripažino nužudymą kvalifikuojančia aplinkybe. Byloje, anot gynėjo, nėra duomenų, kad šio nusikaltimo organizatorius ar kiti už R. K. nužudymą nuteisti asmenys būtų apklausti dėl to, ar į jų nusikalstamą sumanymą įėjo nužudymas mažametės dukters akivaizdoje, ar taip improvizavo tik Š. J.. Šio klausimo išsprendimas ir argumentuota kasacinio teismo pozicija, pasak gynėjo, yra reikšmingi ne tik šioje byloje, bet ir teismų praktikai apskritai, nes šio nusikaltimo pasekmės – gyvybės atėmimas – yra vienodos nepriklausomai nuo nusikaltimo padarymo aplinkybių ir būdo, tačiau susitarimo dėl nužudymo būdo buvimas ar tokio susitarimo subjektyvus kiekvieno iš bendrininkų suvokimas turi lemiamą reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui. Kasatoriaus įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, kad M. K. nebuvo susitaręs dėl R. K. nužudymo jo mažametės dukters akivaizdoje, todėl jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į 129 straipsnio 1 dalį.

6.5. Nesutikdamas su nuteistajam M. K. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, gynėjas mano, kad apygardos teismo nurodyti nusikaltimų motyvai – savanaudiškumas, kerštas, baimė sulaukti atsakomųjų veiksmų už anksčiau padarytus nusikaltimus – yra nelogiški ir negali būti priskiriami M. K., kuris neturėjo pagrindo bijoti kieno nors keršto (priešingai – dalyvaudamas nusikaltėlių pasaulio autoriteto R. K. nužudyme ir duodamas parodymus apie kitus šiame nusikaltime galimai dalyvavusius asmenis jis turėjo realų pagrindą bijoti keršto ar susidorojimo), o dėl R. B. nužudymo apskritai nenurodė jokio motyvo (teismas jo ir nesiaiškino). Savanaudiškumas kaip nusikaltimo motyvas, anot gynėjo, taip pat negali būti priskiriamas M. K., nes, jo paties teigimu, jis net neprisimena, kokį atlygį yra gavęs iš S. S. už šios moters nužudymą. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai pripažino M. K. parodymus esant svarbius ir jų pagrindu nuteisė kitus asmenis, tačiau nepasisakė dėl galimybės paskirti jam švelnesnę bausmę taikant BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytą aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Pasak gynėjo, nekyla abejonių, kad visus M. K. parodymus pripažinus nepatikimais teismui būtų sudėtinga nuteisti kitus asmenis dėl R. B. ir R. K. nužudymų, todėl teismams atsirinkus kaltinimui naudingus M. K. parodymus ir jų pagrindu priėmus apkaltinamąjį nuosprendį buvo pagrindas taikyti įstatyme numatytą jo teisinės padėties palengvinimą. Be to, M. K. vaidmuo R. K. nužudyme, pasireiškęs tuo, kad jis keletą dienų stebėjo R. K. judėjimo maršrutą ir nužudymo vietoje galvos linktelėjimu bendrininkams perdavė ženklą, kad R. K. atvyko, ir už šį nusikaltimą jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė disonuoja su BK 54 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktuose numatytais bausmių skyrimo kriterijais. Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir konstatavo, jog procesas šioje byloje užtruko nepateisinamai ilgai, tačiau nepagrįstai nerado pagrindo sušvelninti M. K. paskirtos bausmės. Gynėjo manymu, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas užsitęsė dėl nekvalifikuoto jo atlikimo, tyrėjams dešimtis kartų bendraujant be advokato su laisvės atėmimo vietoje buvusiu M. K. ir tokiu būdu darant jam neteisėtą poveikį bei apklausinėjant dešimtis kartų apie tas pačias bylos aplinkybes, siekiant gauti norimus parodymus, taip pat į tai, kad teisminis nagrinėjimas užsitęsė ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl etikos požiūriu netinkamo elgesio eliminavus kai kuriuos bylą nagrinėjusius teisėjus, t. y. valstybei neužtikrinus tinkamo ir įmanomai trumpiausio teisingumo vykdymo proceso, bausmės nesušvelninimas M. K. prieštarautų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintoms nuostatoms.

6.6. Cituodamas BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 301 straipsnio 1 dalies, BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas ir nurodydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, kad įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam ir visos abejonės turi būti vertinamos jo naudai, kasatorius teigia, jog teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas, įrodymų tyrimą atliko vienpusiškai, remdamiesi vien pavieniais rašytiniais įrodymais, tinkamai neišanalizavę jų visumos, netinkamai vertino nuteistojo M. K. parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl duomenų, įrodančių M. K. kaltumą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir priėmė neteisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, anot gynėjo, savo nuosprendį grindė įrodymais, prieštaraujančiais faktinėms aplinkybėms, juos vertino netinkamai, padarė nelogiškas ir kitiems byloje esantiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, visas abejones aiškindamas ne nuteistojo naudai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto reikalavimus. Pasak kasatoriaus, padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl skundžiami teismų nuosprendžiai, priimti dėl M. K., naikintini, o baudžiamasis procesas nutrauktinas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

7. Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

7.1. Kasatorius teigia, kad jam inkriminuotų nusikaltimų nepadarė ir kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio ir kitų normų nuostatas ir pagrįstas prielaidomis.

7.2. Nesutikdamas su jo nuteisimu už R. K. nužudymą, kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vien nenuosekliais, kaskart besikeitusiais ir pačiais sau prieštaraujančiais nuteistojo M. K. parodymais. Nuteistasis nurodo, kad M. K. parodymai keitėsi ir dėl labai reikšmingų aplinkybių, pavyzdžiui, dėl nusikaltime dalyvavusių asmenų skaičiaus, konkrečių asmenų ir jų vaidmenų bei nusikaltimo motyvų, o teismas, būdamas šališkas, rėmėsi tik tais parodymais, kurie atitiko kaltinimą. M. K. parodymų nenuoseklumą teismas pateisino, kasatoriaus vertinimu, nelogišku argumentu, neva parodymai keitėsi dėl kitų kaltinamųjų įtakos, nesiaiškinant, kokia prasmė kitiems kaltinamiesiems daryti įtaką M. K., kad šis duotų juos kaltinančius parodymus, ir neįvertinant, kad labiausiai šio asmens parodymai kito ikiteisminio tyrimo pradžioje, kai jokių kontaktų su kitais kaltinamaisiais jis neturėjo. Pasak kasatoriaus, neatitinka tikrovės ir teismo paaiškinimas, kad netikėti M. K. parodymais nėra pagrindo, nes jo parodymais nebuvo tikima nutraukiant ikiteisminį tyrimą prieš B. J. dėl trijų nužudymų ir prieš J. B. dėl R. K. nužudymo organizavimo. Kasatoriaus įsitikinimu, M. K. nuolat melavo tyrėjams ir teismui, todėl jo parodymais remti kaltinimą yra esminis parodymų patikimumo sąlygos nesilaikymas. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai M. K. ir Š. J. galėjo daryti poveikį dėl atitinkamų parodymų davimo. Tai, anot kasatoriaus, patvirtino ir pats M. K. bylos teisminio nagrinėjimo metu, kai pareigūnai taip intensyviai jo nebelankė. Pareigūnų darytą poveikį, kasatoriaus teigimu, patvirtina ir tai, kad M. K. ir Š. J., būdami izoliuoti ir negalėdami suderinti savo parodymų, tuo pačiu metu, neva nuoširdžiai prisipažindami dalyvavę R. K. nužudyme, pateikė tą pačią įvykio versiją (apie tai, kuris šovė ir kokie žmonės dalyvavo nusikaltime), kuri vėliau nepasitvirtino. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas tinkamai neįvertino ir aplinkybės, kad automobilis „Ford Scorpio“, su kuriuo neva buvo įvykdytas nusikaltimas, šio nusikaltimo metu nebepriklausė Š. J. (jį apgaule buvo paėmęs B. J.).

7.3. Nesutikdamas su nuteisimu už R. B. nužudymą ir pasikėsinimą pagrobti didelės vertės turtą, kasatorius nurodo, kad teismas, vertindamas duomenis, susijusius su šiomis veikomis, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų ignoruodamas akivaizdžius prieštaravimus ir byloje esančius faktus, kurie kelia pagrįstas abejones kaltinimu. Apeliacinis teismas, kasatoriaus teigimu, nepagrįstai patikėjo ir rėmėsi M. K. parodymais nurodydamas, kad šio asmens parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, sutampa. Tai, anot kasatoriaus, netiesa, nes M. K. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie B. J. dalyvavimą darant šiuos nusikaltimus, t. y. esmingai pakeitė savo parodymus. Be to, teismas, pasak kasatoriaus, selektyviai vadovavosi M. K. ikiteisminio tyrimo metu 2005 metais duotais parodymais apie tai, kad B. bute buvo tikimasi rasti didelę sumą pinigų, nepaisydamas to, jog kitos tuo metu M. K. duotų parodymų detalės jau buvo pripažintos melagingomis. Teismas, kasatoriaus vertinimu, šališkai vertino aplinkybę, kad nusikaltimo vietoje buvo šuo, kurio, kasatoriaus nuomone, objektyviai neįmanoma buvo nepastebėti, tačiau apie jį M. K. neužsiminė nė vienuose savo parodymuose. Kasatoriaus teigimu, teismas neįtikinamai paaiškino šį prieštaravimą nurodydamas, kad šuns guolis buvo vaikų kambaryje, todėl M. K., įvykio metu nevaikščiojęs po kambarius, galėjo jo ir nepastebėti. Remdamasis nukentėjusiosios R. B. vyro parodymais, kad grįžęs šunį rado uždarytą vonioje (o ne vaiko kambaryje), ir aplinkybe, kad šuo yra gyva būtybė, kurio neįmanoma tiesiog nepastebėti, kasatorius įsitikinęs, kad bylos duomenys buvo nagrinėjami šališkai. Teismo šališkumą ir netinkamą bylos duomenų ištyrimą, anot kasatoriaus, parodo ir abejotini teismo paaiškinimai, kad nukentėjusiosios R. B. panagėse rasti biologiniai pėdsakai, pagal ekspertų išvadas nepriklausantys nė vienam iš nuteistųjų, galėjo atsirasti jai lankantis svečiuose praėjusią dieną, o ant lipnios juostos, kuri buvo užvyniota ant nukentėjusiosios, rastas plaukas, taip pat pagal ekspertų išvadas nepriklausantis nė vienam iš nuteistųjų, galėjo likti nuo asmenų, buvusių nusikaltimo vietoje jau po nusikaltimo. Pasak kasatoriaus, šiuos teismo teiginius, o kartu ir M. K. parodymus buvo galima patvirtinti arba paneigti atlikus tam tikrus tyrimus, susijusius su minėtais biologiniais pėdsakais (pavyzdžiui, išsiaiškinus, su kokiais konkrečiais asmenimis nukentėjusioji bendravo nusikaltimo išvakarėse, ir patikrinus jų biologinius pėdsakus arba patikrinus rastus biologinius pėdsakus su duomenimis, turimais DNR bazėje, ir tiksliai išsiaiškinti, kuriam iš asmenų, buvusių nusikaltimo vietoje jau po nusikaltimo, tas rastas plaukas priklauso), tačiau tai nebuvo padaryta, nors šie biologiniai pėdsakai gali objektyviai padėti nustatyti tikruosius nusikaltimo vykdytojus. Teismo šališkumą ir selektyvų įrodymų vertinimą, pažeidžiantį BPK 20 straipsnio nuostatas, pasak kasatoriaus, patvirtina ir tai, kad kaip galima kryptis, kuria remiantis būtų galima nustatyti nagrinėjamuose nusikaltimuose dalyvavusius asmenis, buvo pasirinktos ne jau minėtos ekspertų išvados, pagal kurias įvykio vietoje rasti biologiniai pėdsakai nepriklauso nuteistiesiems, o ekspertizei neprilygstančio odorologinio tyrimo rezultatai.

7.4. Kasaciniame skunde nuteistasis A. S. nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog bylos tyrimas ir nagrinėjimas vyko nepateisinamai ilgai, nepagrįstai nesušvelnino jam paskirtos bausmės teigdamas, kad tai padarius nebus pasiekti bausmės skyrimo tikslai. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas ignoravo realią jo ilgo kalinimo situaciją, t. y. kad jis buvo sulaikytas 2000 metų gruodžio mėnesį, per tą laiką nepadarė nė vieno naujo nusikaltimo, pataisos įstaigose laikėsi drausmės, buvo daug kartų skatintas, o visi jo turimi teistumai atsirado dėl vienos didelės bylos išskyrimo į kelias atskiras ir nagrinėtas skirtingų teismų. Teismas, anot kasatoriaus, neatsižvelgė į tai, kad iš visų nuteistųjų jis yra jauniausias ir laikomas įkalintas ilgiausiai, didžiąją dalį įkalinimo laiko praleido kalėjimuose, kur sąlygos yra blogesnės nei pataisos namuose, kad dėl taip ilgai trukusio tyrimo neturėjo galimybės matytis su artimaisiais, kad per tą laiką mirė jo dukters mama ir ją dabar globoja jo mama. Kasatoriaus manymu, teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes ir į tai, kad procesas užtruko ne dėl teisiamųjų kaltės, turėjo švelninti jam paskirtą bausmę bent tokiu būdu kompensuodamas taip ilgai trukusį teisių suvaržymą.

7.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė nešališkumo reikalavimų, nes į bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtį įėjo teisėjas A. Bielskis, kuris nagrinėjo kitą kasatoriaus bylą apeliacine tvarka. Kasatorius pažymi, kad toje kitoje byloje taip pat buvo keliamas klausimas dėl M. K. parodymų patikimumo būtent tais pačiais aspektais kaip ir šioje byloje (dėl jo parodymų keitimo, dėl B. J. apkalbėjimo) ir buvo naudojami tie patys gynybos argumentai, kurie teisėjų kolegijos buvo atmesti kaip nepagrįsti. Tai, anot kasatoriaus, reiškia, kad nagrinėjamoje byloje keisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisėjas A. Bielskis būtų prieštaravęs savo anksčiau priimtam sprendimui kitoje byloje. Dėl šios priežasties, kasatoriaus įsitikimu, teisėjas A. Bielskis negalėjo būti nešališkas.

8. Kasaciniu skundu nuteistojo A. S. gynėjas advokatas E. Bičkauskas taip pat prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius panaikinti ir baudžiamąją bylą A. S. nutraukti jam nepadarius nusikalstamos veikos arba panaikinti apeliacinės instancijos nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

8.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagrindiniu ir tiesioginiu A. S. dalyvavimo nužudant R. K. ir R. B. įrodymu teismai pripažino kito nuteistojo M. K. parodymus, o netiesioginiais įrodymais – liudytojos E. R. parodymus ir odorologinio tyrimo bei juvelyrinių dirbinių, rastų pas S. S. artimuosius ir priklausiusių nužudytajai R. B., atpažinimo rezultatus.

8.2. Nesutikdamas su nuteistojo M. K. parodymų vertinimu, kasatorius teigia, kad M. K. 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2005 m. vasario 1 d. operatyvinių darbuotojų, nedalyvaujant gynėjui, buvo apklaustas kaip liudytojas pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, draudžiančias kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką; šių apklausų metu jis pirmą kartą davė parodymus apie savo ir kitų asmenų dalyvavimą atitinkamai R. K. ir R. B. nužudymuose. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą įvardijo kaip neesminį, tačiau su tuo sutikti negalima, nes neteisėtu būdu gauti parodymai buvo procesinis pagrindas visiems tolesniems parodymams ir tyrimo veiksmams. Be to, konstatuojant pažeidžiančias įstatymo reikalavimus procesinių veiksmų atlikimo aplinkybes, anot kasatoriaus, buvo būtina įvertinti M. K. psichologinę būklę ir situaciją, susidariusią įkalinimo vietoje jo parodymų davimo metu, kurios ir paaiškina „netikėtą“ M. K. norą bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis bet kuria forma, netgi duodant parodymus prieš save. Kasatoriaus nuomone, jau vien šios aplinkybės sudaro realias prielaidas abejoti vėliau buvusių M. K. parodymų, kaip įrodymų, panaudojimo priimant apkaltinamąjį nuosprendį leistinumu. Be to, kasatorius teigia, kad M. K. parodymuose yra daugybė prieštaravimų, kurie negali būti paaiškinami teismų nurodoma aplinkybe, neva taip M. K. norėjo supainioti ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Pasak kasatoriaus, tokia teismo išvada yra absoliučiai nelogiška, nes neegzistuojant realiems įrodymams, t. y. iš esmės be jokios būtinybės, siekiant sušvelninti savo atsakomybę duoti save kaltinančius parodymus ir tuo pačiu sąmoningai klaidinti tyrimo institucijas – negali būti paaiškinama jokia logika. Kasatorius teigia, kad teismai neišanalizavo visų prieštaravimų, esančių M. K. parodymuose, ir juos aiškino paviršutiniškai. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į policijos pareigūnų L. K. ir E. J. parodymus apie tai, kad ne visi M. K. pasakojimai ir pateikiama informacija pasitvirtindavo. M. K. parodymų nepatikimumą, gynėjo teigimu, patvirtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino jo daugiau nei dešimtyje apklausų nuosekliai duoti parodymai apie B. J. dalyvavimą nužudant R. K. (2008 m. kovo 12 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas šiam asmeniui nutrauktas), ir tai, kad J. B. pradėjus bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis iki tol duoti M. K. parodymai apie J. B. dalyvavimą nusikaltime nutrūko. Gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. K. parodymuose esantys prieštaravimai, nepasitvirtinę teiginiai ir aplinkybės, tokios kaip nusikaltimo plano parengimo vieta, ginklų perdavimo vieta, J. B. įvardijimas nusikaltimo organizatoriumi, B. J. įvardijimas nusikaltimo dalyviu, nelaikytinos esminėmis. Kasaciniame skunde pasisakant apie M. K. parodymų patikimumą taip pat nurodoma, jog savo parodymuose apie R. B. nužudymo aplinkybes M. K. neužsiminė apie tai, kad įvykio vietoje buvo šuo. Apie šuns buvimą įvykio vietoje, anot gynėjo, nebuvo žinoma ir ikiteisminio tyrimo veiksmus su M. K. atlikusiems pareigūnams A. Ž. ir E. J. (tai jie patvirtino teismo posėdyje), tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, kad pareigūnai galėjo daryti įtaką M. K. parodymams, nepagrįstai konstatavo, kad pareigūnams buvo žinoma apie šuns buvimą, ir tuo remdamasis padarė išvadą, kad jie jokios įtakos M. K. nedarė, kad jis davė tokius parodymus, kokie užsifiksavo jo atmintyje. Gynėjo nuomone, būtent situacija ikiteisminiame tyrime, konkrečiam momentui esančios byloje informacijos apimtis ar tiriamos versijos kryptis buvo bent jau esminių M. K. parodymų kaitos priežastis. Teismai, anot gynėjo, ne iki galo ištyrę byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai nurodė, kad M. K. savo parodymų atsisakė siekdamas išvengti atsakomybės, taip pat dėl kitų teisiamųjų neteisėto poveikio ir grasinimų. Neteisėtu kitų teisiamųjų poveikiu, gynėjo vertinimu, negali būti laikomas teismo minimas byloje užfiksuotas telefoninis pokalbis, kuriame A. S. įkalbinėja M. K. sakyti tiesą (cituojama ištrauka iš 2007 m. birželio 26 d. telefoninio pasiklausymo stenogramos), ir teismo neįvertintas susirašinėjimo tarp M. K. ir Š. J. turinys. Taip pat, pasak gynėjo, nagrinėjant bylą nebuvo įvertinta ir tai, kad M. K. iki 2013 m. rugsėjo 12 d. du kartus viešai pareiškė apie parodymų atsisakymą – 2007 metų spalio mėnesį kreipėsi į Lietuvos televiziją tvirtindamas, kad pareigūnai verčia jį duoti melagingus parodymus ((duomenys neskelbtini) per TV3 buvo rodoma laida su jo pasisakymu, tačiau šį įrašą teismas atsisakė pridėti prie bylos ir peržiūrėti teisme), ir 2011 m. rugpjūčio 1 d. raštu kreipėsi į teismą teigdamas, kad nėra įvykdęs nė vienos žmogžudystės. Proceso dalyviai, gynėjo teigimu, apie šio laiško turinį nebuvo informuoti ir taip buvo pažeista kaltinamųjų teisė į gynybą. Gynėjas atkreipia dėmesį, kad po šio laiško išsiuntimo vykusiame kitame teismo posėdyje M. K. vėl davė save kaltinančius parodymus, o teismas, žinodamas laiško turinį, nesiaiškino, kodėl jo parodymai po laiško atsiuntimo pasikeitė. Pasak kasatoriaus, teismas nepagrįstai sistemingo, daugkartinio ir nesietino su kokiais nors procesiniais veiksmais pareigūnų lankymosi laisvės atėmimo vietoje pas M. K. nevertino kaip psichologinio spaudimo, kad šis nenukryptų nuo savo pirminių parodymų. O teismo teiginys, kad M. K., duodamas save ir kitus teisiamuosius kaltinančius parodymus, niekaip negalėjo pagerinti nei savo laikymo sąlygų, nei procesinės padėties, gynėjo vertinimu, rodo akivaizdų atotrūkį nuo realybės visiškai nevertinant ankstesnio M. K. nuteisimo aplinkybių, jam padarytų sunkių sužalojimų laisvės atėmimo vietoje 2003 metais. Prieštaraudamas minėtam teismo teiginiui gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. Z. nužudymo byloje M. K., davusiam visus teisiamuosius kaltinančius parodymus, palyginti su kitais nuteistaisiais, buvo paskirta sąlyginai maža bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams, o šioje byloje atsisakius tų pačių parodymų jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, be to, net ir teisme apklausti ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai E. J. ir A. Ž., pasak gynėjo, patvirtino, kad saugojo M. K. nuo galimų grėsmių laisvės atėmimo vietoje, palaikė morališkai, į posėdžius vežiojo specialiu konvojumi. Apibendrindamas gynėjas teigia, kad M. K. parodymai, kuriais nevisapusiškai išnagrinėję bylos medžiagą rėmėsi teismai, nepagrįstai pripažinti patikimais.

8.4. Kasatorius teigia, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo gauta kokių nors objektyvių įrodymų, kurie leistų identifikuoti asmenis, kaltus dėl R. K. nužudymo, o duomenys, gauti M. K. duodant parodymus (pavyzdžiui, dėl buvimo pas M. D. rengiantis nusikaltimui ir po jo, ginklų paruošimus nusikaltimui ir kt.), arba nepasitvirtino, arba nebuvo tikrinami, taigi vienintelis įrodymas „iš šalies“ yra liudytojos E. R. parodymai apie tai, kad 2000 m. birželio 15 d. ji kartu su M. K. ir Š. J. dalyvavo sekant kažkokį vyrą ir tuo metu visi važinėjo Š. J. priklausančiu automobiliu „Ford Scorpio“. Gynėjas pažymi, kad tyrimo metu liudytojai nebuvo siūlyta atpažinti ar bent jau detaliau apibūdinti minimą vyrą, o tai, kad liudytoja, duodama parodymus daugiau kaip po ketverių metų nuo įvykio, nurodė tikslią datą, pasak gynėjo, leidžia abejoti šių parodymų patikimumu, juolab kad šios datos liudytoja nesiejo su R. K. nužudymu. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes automobilis „Ford Scorpio“ liudytojos nurodytu laiku jau nebepriklausė Š. J. – 2000 metų pradžioje Š. J. perleido automobilį B. J., šis automobilį perleido kitiems asmenims, o 2000 m. gegužės 26 d. VĮ „Regitra“ automobilis įregistruotas V. B. vardu. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad M. K. ir E. R. parodymai, susiję su R. K. sekimu automobiliu „Ford Scorpio“, duoti tuo metu, kai pareigūnai dar nebuvo išnagrinėję šio automobilio priklausomybės pasikeitimų. Nepasitvirtinus įtarimams B. J., teismai rėmėsi niekuo neparemta ir neištirta versija, kad B. J. leido Š. J. toliau naudotis automobiliu. Teisiamajame posėdyje, anot gynėjo, tiek B. J., tiek ir Š. J. paneigė galimybę pastarajam tiriamu laikotarpiu naudotis automobiliu „Ford Scorpio“. Šį automobilį B. J. perėmė apgaule, dėl to tarp jų buvo konfliktinė situacija. Šioms aplinkybėms patvirtinti teisme, anot gynėjo, buvo prašoma apklausti liudytoją A. K., tačiau teismas nepagrįstai ir neargumentuotai šį prašymą atmetė. Be to, rengiant kasacinį skundą paaiškėjo, kad teismas buvo gavęs iš A. K. laišką, kuriame ji nurodė, jog Š. J. neatgaunant automobilio iš B. J. ji pati kreipėsi į Klaipėdos policiją, tačiau teismas į šį laišką nesureagavo, nuslėpė jį nuo proceso dalyvių ir taip pažeidė jų teisę į gynybą. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad R. K. nužudymo metu Š. J. negalėjo disponuoti automobiliu „Ford Scorpio“, todėl liudytojos E. R. parodymai, net jei yra teisingi dėl paties sekimo fakto, liečia ne su R. K. nužudymu susijusį, o ankstesnį laikotarpį, todėl negali būti laikomi įrodymu.

8.5. Nesutikdamas su odorologinio tyrimo rezultatų vertinimu, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 17 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc5LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-279/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-279/2008">2K-279/2008</a> ištrauką, kasatorius teigia, kad, priešingai nei išaiškinta teismų praktikoje, šioje byloje teismai odorologinio tyrimo išvados patikimumą siejo ne su neginčijamai patikimais įrodymais, o su nepatikimais M. K. parodymais, ir, atvirkščiai – M. K. parodymų patikimumas siejamas su odorologinio tyrimo rezultatais. Gynėjo teigimu, teismai ne iki galo ištyrė ir įvertino bylos medžiagą, todėl padarė išvadas, neparemtas neabejotinais duomenimis. Pirma, bylos duomenimis nenustatyta, kokie įrašai buvo padaryti ant konservavimo indo paimant kvapų pavyzdžius R. B. nužudymo vietoje įvykio vietos apžiūros metu, nėra patvirtinta, ar tie patys pavyzdžiai nepažeistame konservavimo inde buvo pateikti tyrimui, nenustatytas ir neapklaustas objektą tyrimui priėmęs asmuo. Šiame kontekste kasatorius atkreipia dėmesį į tokius neatitikimus: duodama paaiškinimus odorologinį tyrimą atlikusi specialistė nurodė, kad dėl kvapo tyrė lipnią juostą ir kad kvapą paėmė G. S. ir E. M. po 2000 m. rugpjūčio 23 d. įvykio, o R. B. nužudymo data – 2000 m. balandžio 11 d., be to, šio įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad joks asmuo pavarde G. S. apžiūros metu nedalyvavo. Antra, nenustatyta, kokiomis sąlygomis tyrimui pateikti kvapų pavyzdžiai buvo saugomi beveik penkerius metus, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis jie buvo atgabenti iš Šiaulių į Vilnių (Šiaulių ir Vilniaus tyrimo institucijų susirašinėjime kalbama apie konkrečiai nenurodytų paketų persiuntimą). Trečia, nėra žinomi moksliniai tyrimai, leidžiantys patvirtinti kvapų tyrimo rezultatų patikimumą praėjus ilgam laikotarpiui. Ketvirta, specialisto išvadoje tiriamų kvapų numeracija neatitinka kvapų numeracijos pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėjimo protokole (pavyzdžiui, M. K. kvapo lyginamajam pavyzdžiui jo paėmimo metu suteiktas numeris 6 ir 7, o išvadoje – 73/1 ir 73/2). Penkta, M. K. kvapų pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas, dalyvaujant tiems paties asmenims (tyrėjui A. Ž. ir specialistui A. B.), vyko tuo pačiu metu, kai kitoje vietoje vyko Š. J. kvapų pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas. Nė viename šių procesinių veiksmų atlikimo protokole nėra duomenų apie tuo pačiu metu vykstantį kitą procesinį veiksmą, o tai, gynėjo vertinimu, rodo šių veiksmų atlikimo nekokybiškumą ir specifines sąlygas arba net jų netikrumą. Šešta, nebuvo laikomasi 2003 m. gruodžio 24 d. tyrimo metodikoje nurodyto kvapų paėmimo laikotarpio (M. K. kvapų pavyzdžiai paimti kvapų sugėrėjui kontaktuojant ne valandą, o tik 40 minučių), tai pripažino ir pati specialistė A. V.. Septinta, policijos departamento lydraštyje-užduotyje kinologijos centrui jau konstatuota, kad R. B. nužudyme dalyvavo M. K., taigi iš esmės reikalaujama tik to patvirtinimo ir dėl bylos rezonansiškumo prašoma tai atlikti kuo skubiau. Visos šios aplinkybės, kasatoriaus teigimu, galėjo turėti įtakos kvapų tyrimo išvadų rezultatams, todėl ši išvada negali būti pripažinta įrodymu byloje.

8.6. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad juvelyrinių dirbinių, rastų kratų metu pas S. S. giminaičius, parodymai atpažinti buvo atlikti esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, taip iškreipiant šio procesinio veiksmo rezultatus, dėl to jie negali būti pripažinti patikimais įrodymais. Pirma, nė vienas iš juvelyrinius dirbinius atpažinusių asmenų prieš procesinį atpažinimo veiksmą nebuvo apklaustas apie daiktą, kurį galėjo atpažinti, ir konkrečius jo požymius kaip tai nustatyta BPK 191 straipsnio 2 dalyje. Antra, atpažintini daiktai pažeidžiant BPK 193 straipsnio 1 dalį buvo pateikti ne tarp daiktų, niekaip nesusijusių su baudžiamąja byla, o vien tik tarp kratų metu pas I. M. (K.) ir J. S. rastų daiktų, taigi bet kuris „atpažintas“ daiktas visais atvejais būtų siejamas su baudžiamojon atsakomybėn traukiamu asmeniu (S. S.). Pasak kasatoriaus, bet kuriuo atveju, esant tokiems pažeidimams, atsižvelgiant ir į tai, kad proceso metu atpažinti juvelyriniai dirbiniai buvo masinės gamybos, be individualių požymių, atpažinime dalyvavę asmenys šių daiktų patys nėra nešioję, juos galėjo matyti tik epizodiškai, procesiniai veiksmai atlikti praėjus penkeriems aštuoneriems metams po įvykio, todėl šių procesinių veiksmų metu užfiksuoti rezultatai negali būti pripažinti patikimais įrodymais.

8.7. Gynėjo vertinimu, teismai nepagrįstai nepripažino įrodymais R. B. nužudymo vietoje rastų rankos pėdsako, avalynės pėdsako ir cigarečių nuorūkos tyrimo rezultatų, patvirtinančių, kad šie pėdsakai nepriklauso nė vienam iš nuteistųjų. Teismų išvada, kad šie pėdsakai gali ir nebūti tiesiogiai susiję su šiuo įvykiu, pasak gynėjo, yra tik tikėtina, todėl šie duomenys, nepatvirtinantys nuteistųjų buvimo įvykio vietoje, yra, nors ir netiesioginis, bet jų nekaltumo įrodymas. Be šių pėdsakų, įvykio vietoje buvo rasti du pėdsakai, tiesiogiai susiję su nusikaltimą padariusiais asmenimis, – tai ant lipnios juostos, kuria buvo apvyniota nužudytoji, rasti prilipę plaukai ir biologiniai pėdsakai, paimti iš R. B. lavono panagių, kurie, kaip nustatyta, nepriklauso nei nukentėjusiajai ar jos artimiesiems, nei M. K., A. S. ar S. S.. Pasak kasatoriaus, paneigdamas šių įrodymų svarbą, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi jokiais procesiniais veiksmais netikrintomis prielaidomis, neva pėdsakai nukentėjusiosios panagėse galėjo atsirasti nuo kontaktų nužudymo išvakarėse, o nenustatyto asmens plaukas galėjo būti paliktas įvykio vietos apžiūroje dalyvavusių asmenų. Taip, gynėjo teigimu, buvo nesilaikyta teismų praktikoje suformuluotos taisyklės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

8.8. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje bei 241 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į nešališką teismą. Kasatorius tvirtina, kad bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijoje buvo teisėjas A. Bielskis, kuris dalyvavo apeliacine tvarka nagrinėjant kitą tų pačių nuteistųjų baudžiamąją bylą dėl A. Z. nužudymo ir toje byloje pripažino M. K. parodymus patikimais. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad šiose dviejose bylose nagrinėti nužudymai buvo padaryti tuo pačiu laikotarpiu, jose kaltinami tie patys asmenys ir vienintelis nuteistųjų kaltės įrodymas yra M. K. parodymai, kuriais jis apkalbėjo save ir kitus asmenis, skiriasi tik tai, kad šiuo metu nagrinėjamoje byloje M. K. atsisakė savo duotų parodymų, todėl, anot gynėjo, bylos neturėjo būti išskirtos į atskiras (tai padaryta taktiniais tikslais siekiant daryti įtaką teismų sprendimams vienoje byloje, kitą nagrinėjant teisme, ir atvirkščiai). Nepaisant akivaizdaus ryšio tarp šių dviejų bylų, apeliacinius nuteistųjų skundus nagrinėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmė teisėjų kolegija, kurios pirmininkas teisėjas A. Bielskis, gynėjo teigimu, buvo neabejotinai susaistytas savo anksčiau priimtu ir abejones dėl M. K. parodymų teisingumo pripažįstančiu nepagrįstomis sprendimu A. Z. nužudymo byloje. Gynėjo vertinimu, teisėjas A. Bielskis turėjo nusišalinti BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto arba 1 dalies 4 punkto pagrindu, to nepadarius šios nuostatos buvo pažeistos, o teisėjų kolegijos priimto sprendimo pagrįstumas, teisingumas ir teisėtumas tapo abejotinas.

9. Kasaciniu skundu nuteistojo Š. J. gynėjas advokatas D. Svirinavičius prašo: 1) Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliacinis skundas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; arba 2) Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliacinis skundas, ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria Š. J. pripažintas kaltu ir nuteistas, panaikinti ir bylą dėl jo nutraukti; arba 3) abiejų instancijų teismų nuosprendžius pakeisti: Š. J. veiką dėl R. K. nužudymo perkvalifikuoti iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti atitinkamą terminuotą laisvės atėmimo bausmę, šią bausmę subendrinus su Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme už 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalyje (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 11 d. nutartimi, paskirta bausme Š. J. paskirti galutinę subendrintą bausmę – terminuotą laisvės atėmimą ir šią bausmę švelninti.

9.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį – bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo ir prieštaringais motyvais, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 2 dalies normas, atmetė apeliacinio skundo argumentus, susijusius su kito nuteistojo – M. K. – parodymų vertinimu. Gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo grindžiamas nuteistojo M. K. parodymų, kuriais jis apkalbėjo save, Š. J. ir kitus asmenis nužudžius R. K., nenuoseklumas, prieštaringumas bei nepatikimumas, ir nurodytas objektyvias priežastis, paaiškinančias tokį nuteistojo M. K. elgesį, aptarė paviršutiniškai, vertino segregatyviai, atskirai nuo jų visumos ir atmetė panaudodamas išvedžiojamojo pobūdžio argumentus. Teismas, anot kasatoriaus, visiškai nevertino M. K. parodymų kaitos priklausomai nuo tyrėjų ir prokuroro sudaromų ir vėliau keičiamų ar koreguojamų įvykio versijų, o teismo padaryta išvada, kad galima tikėti ir remtis M. K. parodymais, kuriuos jis davė teisminio nagrinėjimo metu iki tada, kai prokuroras pateikė pakeistą kaltinimą, tėra prielaida, nes ši parodymų dalis neturi jokio pranašumo prieš kitus jo parodymus, t. y. ir prieš tuos, kurie buvo pripažinti neteisingais ir atmesti, ir prieš tuos, kuriuos M. K. davė teisme po kaltinimo pakeitimo. Taigi teismas, atmesdamas nuteistojo Š. J. gynybos argumentus dėl negalimumo remtis M. K. ankstesniais parodymais, anot gynėjo, rėmėsi akivaizdžia ir kaltinančiai pusei palankia prielaida, o prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį draudžia įstatymas ir teismų praktika.

9.2. Kasatoriaus vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo ir apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo prašoma atmesti Š. J. pirminius parodymus ir jo „nuoširdų prisipažinimą“. Kasatorius teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog šių parodymų davimo metu Š. J. teisės į gynybą realizavimas buvo akivaizdžiai pažeistas, todėl tokiomis aplinkybėmis gauti duomenys nelaikytini teisėtais ir patikimais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai, kuriais buvo prašoma atmesti Š. J. pirminius parodymus ir jo „nuoširdų prisipažinimą“ buvo atmesti remiantis tuometinės Š. J. gynėjos advokatės R. Šalaviejūtės liudijimais ir pateikiamais samprotavimais (cituojama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, nuosprendžio 46 puslapis), taip šiurkščiai pažeidžiant BPK 80 straipsnio 3 punkto nuostatą ir paneigiant baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens gynėjo paskirtį. Nors advokatė R. Šalaviejūtė ir nebuvo apklausta teisme kaip liudytoja, kasatoriaus teigimu, ji buvo paversta faktine liudytoja prieš savo buvusį ginamąjį, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai paėmė advokatės pasiaiškinimą iš advokatūros institucijos, o teismas nuosprendyje jais rėmėsi. Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiau neišnagrinėjo ir kitų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, susijusių su pirminiais Š. J. parodymais.

9.3. Anot kasatoriaus, ne iki galo išnagrinėti ir apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojos E. R. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (2014 m. rugsėjo 27 d.), vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo nuteistojo Š. J. apeliacinio skundo argumentų, kad liudytojos E. R. parodymai neatitinka tikrovės, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi ne visais jos parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (akivaizdūs prasimanymai nuosprendyje neminimi), kad jis, priešingai nei teigia liudytoja, nesekė jokio asmens (nei vienas, nei kartu su M. K.) ir kad liudytojos nurodytu laikotarpiu, kuriuo neva jis sekė R. K. automobiliu „Ford Scorpio“, tokio automobilio jis neturėjo (šią aplinkybę patvirtino ir nuteistasis B. J.). Be to, teismas, pasak kasatoriaus, neįvertino apeliacinio proceso metu paaiškėjusios aplinkybės, kad liudytoja E. R. turėjo pagrindą apkalbėti M. K. ir jo tariamus bendrininkus, tarp jų ir Š. J.. Kasatoriaus vertinimu, teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo B. J. parodymų dalį, kuria buvo paneigti minėtos liudytojos parodymai dėl automobilio „Ford Scorpio“ priklausymo Š. J.. Atmesdamas šią nuteistojo B. J. parodymų dalį, teismas, anot kasatoriaus, neatsižvelgė į tai, kad šio asmens parodymai byloje jau buvo pripažinti teisingais ir patikimais – B. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo ją išaiškinti. Kasatoriaus įsitikinimu, akivaizdu, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nebūtų pripažinta, jei nuteistasis B. J. būtų melavęs ir tose bylos dalyse, kurios tiesiogiai jo neliečia. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kuriais atmetami nuteistojo Š. J. argumentai dėl automobilio „Ford Scorpio“ nagrinėjamo įvykio metu nebuvimo jo žinioje, kasatoriaus nuomone, yra prielaidų lygmens. Minėti argumentai nebuvo išsamiai išnagrinėti, nors pati aplinkybė yra itin svarbi tiek vertinant nuteistojo M. K. parodymų dalį, kuria remiantis buvo nuteistas Š. J., tiek liudytojos E. R. parodymus, tiek ir visą kaltinimo versiją.

9.4. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai apribojo nuteistojo Š. J. teisę į gynybą atsisakydamas apklausti jo prašytus apklausti liudytojus. Gynėjo teigimu, apeliaciniame skunde buvo pagrįstai apeliuojama į tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė apklausti Š. J. prašytus apklausti liudytojus M. M. ir V. N., kurie galėjo paliudyti, kad 2000 metų vasarą kiekvieną dieną matydavosi su Š. J. ir susitikimų metu apie R. K. ar kokio kito asmens nužudymą kalbėta nebuvo, taip pat M. D., kurio bute pagal kaltinimo versiją vyko nusikalstamos veikos „parengiamieji darbai“, liudytoją Nr. 4-05, kuriam taikomas anonimiškumas, ir greta šio liudytojo buvusius M. Č., E. P., D. B., kurie turėjo girdėti 2004 m. lapkričio 14 d. įkalinimo kameroje vykusį pokalbį. Tai, kad teismas, neapklausęs šių liudytojų, jų parodymus įvertino kaip nesvarbius, pasak gynėjo, rodo teismo šališkumą ir patvirtina Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatos, užtikrinančios garantiją kiekvienam nusikaltimo padarymu kaltinamam asmeniui apklausti kaltinimo liudytojus ir turėti teisę gynybos liudytojus iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, pažeidimą. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinimo iškeltą versiją, taigi esant vien netiesioginiams ir subjektyvaus pobūdžio įrodymams, gynėjo nuomone, nuteistojo teisė į gynybą neturėtų būti ribojama teismo samprotavimais apie įrodymų rinkimo ir tyrimo racionalumą (neracionalumą).

9.5. Apibendrindamas pirmiau išdėstytus kasacinio skundo argumentus, gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Gynėjo vertinimu, tinkamai nebuvo išnagrinėti ne vien kasaciniame skunde išskirti, bet ir kiti apeliacinio skundo argumentai, o teismo padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, kai kurių jų esmė nutylėta taip iškreipiant jų prasmę, teismo motyvai išdėstyti taip, kad įvykio situacija lieka iki galo neatskleista ir neatspindi visų reikšmingų faktų, dėl to yra pagrindas perduoti šią baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

9.6. Kasaciniame skunde teigiama, kad Š. J. veikoje nenustatyta nusikalstamos veikos sudėtis, taip pažeidžiant BK 2 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas. Pagrindžiant šį teiginį nurodoma, kad po to, kai prokuroras suformulavo galutinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme, nė vienas iš kaltinamųjų (nuteistųjų), nukentėjusiųjų ar liudytojų neįvardijo Š. J. asmeniu, nužudžiusiu R. K. ar dalyvavusiu jo nužudyme, kitų objektyvaus pobūdžio įrodymų, kurie patvirtintų Š. J. dalyvavus R. K. nužudyme, nėra, todėl jis pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai ir jam turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Gynėjo manymu, kasacinės instancijos teisme ši byla tuo atveju, jeigu nebus perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, Š. J. turėtų būti nutraukta. Taip pat turėtų būti nutraukta ir baudžiamosios bylos dalis dėl jo nuteisimo pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija), nes šios dvi veikos yra susijusios.

9.7. Kasaciniame skunde gynėjas taip pat teigia, kad, net ir pripažinus Š. J. kaltu dėl R. K. nužudymo, jo veika pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) kaip nužudymas itin žiauriai kvalifikuota netinkamai. Kasaciniame skunde dėstomi teismų praktikoje išskirti atvejai, kada nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas kankinant ar kitaip itin žiauriai: t. y. kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.), kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam asmeniui, kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą (nukertama galva ir pan.) arba kai asmuo nužudomas artimųjų akivaizdoje taip jiems sukeliant dideles dvasines kančias (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTE5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-519/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-519/2009">2K-519/2009</a>). Apeliacinės instancijos teismas, anot gynėjo, padarė neteisingas išvadas dėl šio nužudymą kvalifikuojančio požymio buvimo, nes neįvertino dviejų svarbių aspektų. Pirma, byloje nenustatyta, kad nužudytojo R. K. duktė M. K. dėl savo amžiaus (įvykio metu jai tebuvo treji metai ir aštuoni mėnesiai) suprato Š. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos esmę. Gynėjo nuomone, tokio amžiaus vaikas gali neigiamai reaguoti į skausmą, didelį triukšmą (šūvio garsą) ar kitokio pobūdžio fizinį poveikį, jeigu jis pats tiesiogiai patiria tą poveikį, tačiau šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Antra, apeliacinės instancijos teismas iki galo neįvertino ir tinkamai neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog nekyla abejonių, kad nagrinėjamo nusikaltimo metu mažametei M. K., kurios akivaizdoje buvo nušautas jos tėvas, buvo sukeltos didelės dvasinės kančios ir tai kaltininkai suvokė, nes mažametė, sėdėdama automobilio viduje, neapsakomai isteriškai klykė. Pasak gynėjo, tokią teismo išvadą paneigia pačios M. K. parodymai, kad po šūvio ji pasilenkė ant sėdynės, pasislėpė ir daugiau šūvių negirdėjo, ir liudytojo D. F., įvykio metu ir vietoje dirbusio sargu ir iš arti mačiusio klykiant ne mergaitę, o vyrą (nužudytojo brolį), parodymai. Be to, iš apeliacinio teismo nuosprendžio, gynėjo teigimu, neaišku, kuriam iš asmenų buvo sukeltos kančios (vaikui ar nužudytajam). Taigi nepašalinus šių abejonių Š. J. veika, kasatoriaus įsitikinimu, turėtų būti perkvalifikuota į lengvesnę – numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, atitinkamai švelninant bausmę.

9.8. Kasaciniame skunde gynėjas nurodo ir tai, kad, net ir pripažinus Š. J. veikos kvalifikaciją pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) tinkama, jam paskirta bausmė negali būti laikoma teisinga, nes yra aiškiai per griežta. Cituodamas BK 41, 50, 51 ir 54 straipsnių nuostatas, kasatorius teigia, kad skiriant bausmę Š. J. buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos. Teismai, spręsdami bausmės skyrimo klausimą, anot gynėjo, neįvertino, kad Š. J. yra pakankamai jauno amžiaus, gimęs (duomenys neskelbtini), turi nuolatinę gyvenamąją vietą, palaiko glaudžius socialinius ryšius su motina ir seserimi, nebuvo šio nusikaltimo sumanytojas ar organizatorius, tebuvo „įrankis“ kitų asmenų, turėjusių motyvą nužudyti R. K., rankose, be to, proceso metu buvo daug metų laikomas suimtas ir byloje nėra duomenų, kad jis per laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo iki šiol būtų nusikaltęs ar kitaip nusižengęs įstatymams, pažeidinėjęs kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų režimą. Itin svarbi aplinkybė sprendžiant bausmės skyrimo klausimą, kasatoriaus teigimu, yra ir tai, kad šios bylos procese buvo pažeista nuteistojo Š. J. teisė į kiek įmanoma trumpesnį bylos procesą. Apeliacinės instancijos teismas tai konstatavo, tačiau neįvertino skirdamas bausmę Š. J., bausmės šiuo pagrindu buvo sumažintos tik kai kuriems kitiems nuteistiesiems.

10. Nuteistojo A. S., jo gynėjo advokato E. Bičkausko, nuteistojo M. K. gynėjo advokato J. Jasaičio ir nuteistojo Š. J. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasaciniai skundai atmestini, G. J., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjo advokato R. Merkevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nuteistojo M. K. gynėjo advokato J. Jasaičio, nuteistojo A. S., jo gynėjo advokato E. Bičkausko ir nuteistojo Š. J. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus kasacinių skundų

11. Dėl bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų, dėl teismų byloje ištirtų duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo laikantis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų taisyklių

11.1. Kasaciniu skundu nuteistojo M. K. gynėjas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendį, kuriuo M. K. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), bei paskesnį Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį, kuriuo nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniai skundai atmesti, panaikinti ir bylą dėl jo nutraukti arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; nuteistasis A. S. ir jo gynėjas prašo minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo A. S. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), bei paskesnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo nuteistojo ir jo gynėjos apeliaciniai skundai atmesti, panaikinti ir bylą dėl jo nutraukti arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; nuteistojo Š. J. gynėjas prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo Š. J. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba, panaikinus šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria Š. J. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir pagal 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalį (1999 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. VIII-1439 redakcija), bylą dėl jo nutraukti. Kasatoriai tokius prašymus grindžia tuo, kad skundžiami teismų sprendimai priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, kad abiejų instancijų teismai esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, o tai, pasak kasatorių, lėmė neteisėtų, nepagrįstų ir neteisingų nuosprendžių priėmimą, kurie turi būti panaikinti ir byla nutraukta arba iš naujo perduota nagrinėti apeliacine tvarka.

11.2. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, pagrindžiant minėtus kasatorių prašymus, didžioji dalis skunduose dėstomų argumentų yra skirti teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, įrodymų vertinimui ir jų nepakankamumui teismų padarytoms išvadoms pagrįsti, kurie, nesietini su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi ir nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Be to, teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį ir į tai, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

11.3. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kasaciniuose skunduose, iš esmės pakartojant tai, kas buvo nurodoma ir apeliaciniuose skunduose, nesutinkama su pačių nuteistųjų ir liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų vertinimu, ginčijamos nustatytos pripažintos įrodytomis bylos aplinkybės ir, pateikiant savą įrodymų vertinimą bei gynybos versijas, teigiama, kad jos nustatytos remiantis prielaidomis, nepatikimais ir neleistinais duomenimis apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, kad teismų išvados padarytos nesant byloje jokių jų (nuteistųjų) kaltumą padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrindžiančių įrodymų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvadas dėl M. K., A. S. ir Š. J. kaltumo padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti ir teisingai įvertinti įrodymai, kad jų pakanka neabejotinoms teismo išvadoms padaryti.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant jų pripažinimo įrodymais bei įrodymų vertinimo taisykles, kad teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl kurių skundžiamus teismų sprendimus reikėtų naikinti ir bylą nutraukti ar perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, neturi pagrindo.

11.4. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad tinkamai įstatymas bus pritaikytas tada, kai bus užtikrintos ir asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisės.

BPK 7 straipsnyje nustatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 22 straipsnio 3 dalyje numatytos pagrindinės kaltinamojo teisės, be kita ko, teisė pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir pareikšti savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, visas abejones vertino jų (nuteistųjų) nenaudai, priimtus sprendimus pagrindė prielaidomis bei duomenimis, kurie apskritai negalėjo būti pripažįstami įrodymais, nes jie nepatikimi ir neatitinkantys leistinumo, t. y. duomenų pripažinimo įrodymais, reikalavimų, taip esmingai pažeisdami BPK 1 ir 20 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su bylos duomenų teisiamajame posėdyje ištyrimu ir patikrinimu. Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus, ir būtent tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis teismo proceso metu gali būti patikrintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas, kad pagal BPK nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas, visi įrodymai turi būti įvertinami bendra tvarka.

11.5. Kasatoriai BPK 20 straipsnio ir kitus minėtus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas M. K., A. S. ir Š. J. kaltumą padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus iš esmės grindė M. K. nenuosekliais ir prieštaringais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje iki 2013 m. rugsėjo 12 d. (t. y. iki jis visų savo anksčiau duotų parodymų atsisakė) duotais parodymais, nepagrįstai juos pripažinęs patikimais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus ir galimais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas šio teismo padarytų klaidų neištaisė; kad vertinant M. K. parodymų patikimumą nebuvo tinkamai išanalizuota ir įvertinta jo parodymų kaita ir tokio elgesio priežastys, galimas neteisėtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų poveikis ir netgi jo parodymų koregavimas pagal tiriamas versijas; kad, kaip pažymima nuteistojo M. K. gynėjo ir nuteistojo A. S. gynėjo kasaciniuose skunduose, jau vien (ar tik) tai, kad M. K., pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. rugsėjo 9 d. buvo apklaustas kaip liudytojas apie jo paties ir kitų asmenų galimą dalyvavimą R. K. nužudyme, o 2005 m. vasario 1 d. – apie jo paties ir kitų asmenų dalyvavimą R. B. nužudyme, duoda pakankamą pagrindą abejoti ir po šių apklausų vėliau buvusių apklausų metu jo duotų parodymų patikimumu.

Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, BPK 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Konstitucinio Teismo praktikoje šiuo aspektu pasisakyta, jog Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta garantija reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).

BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1236 redakcija). Todėl asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui negali būti taikoma ir liudytojo atsakomybė, numatyta BPK 83 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-255/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-255/2009">2K-255/2009</a>, 2K-348-303/2015 ir kt.) šios nuostatos, taigi ir draudimas versti duoti parodymus prieš save, yra pažeidžiamos, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka; kad pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus gauti parodymai negali būti pripažinti BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais; kad tai, ar liudytojui užduodami klausimai negali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes.

Pagal iki 2007 m. rugsėjo 1 d. galiojusio BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas taip pat buvo draudžiama kaip liudytoją apklausti asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Iš bylos duomenų matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą dėl R. K. nužudymo M. K. 2004 m. rugsėjo 9 d. buvo apklaustas kaip liudytojas ir davė parodymus ne tik prieš save, bet ir nurodė kitus asmenis, kartu su juo dalyvavusius R. K. nužudyme, 2005 m. vasario 1 d. apklausiamas kaip liudytojas atliekant tyrimą dėl R. B. nužudymo taip pat davė parodymus ne tik prieš save, bet ir prieš kitus jos nužudyme ir apiplėšime dalyvavusius asmenis. Apeliaciniuose skunduose nuteistųjų M. K. ir A. S. gynėjai teigė, kad, pažeidžiant BPK reikalavimus, M. K. 2005 m. vasario 1 d. buvo apklaustas ne kaip įtariamasis, o kaip liudytojas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į šį apeliacinių skundų argumentą, nurodė, kad M. K. ikiteisminio tyrimo metu 2005 m. vasario 1 d. pirmą kartą apklaustas kaip liudytojas davė parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, todėl šios apklausos metu buvo nesilaikyta tuo metu galiojusio BPK 80 straipsnio 1 punkto (2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) nuostatų, draudusių kaip liudytoją apklausti asmenį, galintį duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau, pažymėjęs, kad M. K. jau kitą dieną buvo apklaustas kaip įtariamasis dalyvaujant gynėjui, davė parodymus apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, šis teismas nuosprendyje pasisakė, jog nagrinėjamu atveju BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimas, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nelaikytinas esminiu, užkirtusiu kelią teisingam bylos išnagrinėjimui, pažeidimu. Kartu teismas pripažino, kad 2005 m. vasario 1 d. atlikto asmens parodymo atpažinti protokolas negali būti laikomas įrodymu, nes šis procesinis veiksmas (parodymas atpažinti R. B. iš nuotraukos) atliktas M. K. davus parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikaltimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas BPK 80 straipsnio 1 punkto pažeidimą, nors ir nenurodė tam skirtų pakankamų argumentų, iš esmės pripažino, kad M. K. 2005 m. vasario 1 d. atliktos apklausos metu buvo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatyta aplinkybė, dėl kurios jis negalėjo būti apklausiamas kaip liudytojas. Nekvestionuodama apeliacinės instancijos teismo išvadų (kurios liečia ir M. K. parodymus, duotus 2004 m. rugsėjo 9 d., nors dėl jų apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atskirai nepasisakyta, nes tai nebuvo akcentuojama apeliaciniuose skunduose), teisėjų kolegija pažymi, kad parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami kaip neturintys įrodomosios reikšmės, todėl jeigu teismas remiasi tokiais parodymais, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tačiau, be kita ko, pažymėtina ir tai, kad netgi nustačius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tai nėra besąlygiškas (t. y. neatsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, nustatytas remiantis leistinais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais) pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais. Nagrinėjamoje byloje teismų sprendimai M. K. parodymais, duotais apklausiant jį kaip liudytoją, nėra grindžiami. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad asmens parodymo atpažinti 2005 m. vasario 1 d. protokolas, kuriame užfiksuota, kaip M. K. iš pateiktų nuotraukų atpažįsta R. B. kaip nužudytą moterį, yra neleistinas, įstatymo reikalavimų neatitinkantis įrodymas, tačiau nelaikė, kad šio neleistino įrodymo apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti pašalinimas yra pagrindas pripažinti, jog dėl to kitų byloje ištirtų įrodymų nepakanka pirmosios instancijos teismo išvadoms pripažinti pagrįstomis ir teisingomis. Nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu ir konstatuoti, kad tai, jog M. K. ikiteisminio tyrimo metu 2004 m. rugsėjo 9 d. ir 2005 m. vasario 1 d. buvo apklaustas ne kaip įtariamasis, o kaip liudytojas, šių apklausų metu davęs parodymus ne tik prieš save, bet ir apie kitus R. B. ir R. K. nužudymuose dalyvavusius asmenis, buvo esminė kliūtis, trukdanti teismui nagrinėti bylą, teisiamajame posėdyje tirti byloje surinktus duomenis, tikrinti jų patikimumą, leistinumą, liečiamumą su tiriamomis nusikalstamų veikų aplinkybėmis, aiškintis surinktų duomenų prieštaravimus, esant objektyvioms galimybėms juos šalinti ir kt., teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo. Be to, pažymėtina, kad visi įrodymai negali būti pripažįstami neleistinais vien dėl tos priežasties, jog su šiais įrodymais susiję kiti duomenys buvo gauti neteisėtu būdu, t. y. dėl vieno įrodinėjimo procese padaryto pažeidimo negali būti besąlygiškai visais atvejais atsisakoma visų, nors su tuo pažeidimu ir sietinų, duomenų. Todėl tokie kasatorių argumentai, kad, apklausus asmenį kaip liudytoją pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas, kaip kad nurodoma M. K. gynėjo kasaciniame skunde, jog „<...> vieną kartą pripažinus kaltę, paaiškinus nusikaltimo padarymo aplinkybes ir įvardijus, tegul ir neteisingai, kitus neva nusikaltime dalyvavusius asmenis, vėlesnėse apklausose šio pažeidimo ištaisyti praktiškai neįmanoma net ir dalyvaujant gynėjui, nes įrodymų šaltinis tampa teisiškai ydingu <...>“, o nuteistojo A. S. gynėjo kasaciniame skunde – kad jau vien minėtas BPK pažeidimas sudaro realias prielaidas abejoti ir vėliau M. K. duotų parodymų panaudojimo kaip įrodymo leistinumu, atmestini.

11.6. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, R. B. nužudyme dėl savanaudiškų paskatų ir plėšime dalyvavo S. S. (kuriam šio teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartimi byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. jam mirus) organizuotos grupės nariai: A. S. ir M. K., o R. K. nužudyme itin žiauriai – S. S. (dėl kurio, kaip minėta, byla nutraukta) organizuotos grupės nariai: A. S., M. K. ir Š. J.. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nusikaltimų padarymo aplinkybės ir kiekvieno iš dalyvavusių asmenų veiksmai, kurie atitinka veikų, už kurių padarymą M. K., A. S. ir Š. J. yra nuteisti, požymius, išsamiai aprašyti, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, išdėstyti. Nuosprendyje nuteistųjų gynybos versijos motyvuotai atmestos, motyvuotai pasisakyta ir dėl to, kodėl atmetami kaip nepatikimi kasatorių minimi nuteistojo M. K. 2013 m. rugsėjo 12 d. teisiamajame posėdyje duoti parodymai. Iš kasacinių skundų argumentų matyti, kaip jau buvo minėta, jie iš esmės yra tie patys, kaip ir buvo nurodomi apeliaciniuose skunduose, kuriais buvo prašoma pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos.

Kasatoriai teigia, kad abiejų instancijų teismai savo sprendimus pagrindė prielaidomis, kurios turėjo būti vertinamos nuteistųjų naudai. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (lot. – in dubio pro reo), t. y. draudimas apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis yra pažeidžiamas tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.

Iš teismų priimtų sprendimų matyti, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, t. y. palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus visas aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Byloje esantiems duomenims patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Tokie parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ir vertinant tiek kaltinamojo teisme duotus parodymus, tiek kitus byloje ištirtus duomenis. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs ir dėl bendrakaltinamojo, duodančio nusikaltimo bendrininkams nepalankius parodymus, parodymų vertinimo jų patikimumo aspektu ir panaudojimo pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį, pažymint, kad tokio asmens visi parodymai turi būti itin išsamiai ir visapusiškai patikrinami lyginant juos su kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>).

Iš bylos duomenų matyti, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamoje byloje vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones, visus joje surinktus duomenis tiriant nepažeidžiant nei rungimosi principo, nei kaltinamųjų (nuteistųjų) M. K., A. S. ir Š. J. jiems įstatymų garantuotų gynybos teisių. Tiriant bei vertinat byloje ištirtus duomenis BPK reikalavimų ir teismų praktikoje susiformavusių nuostatų laikytasi, kasatorių argumentai, kuriais tai neigiama, atmestini kaip nepagrįsti, prieštaraujantys ir teisiamojo posėdžio (taip pat apeliacinės instancijos teismo posėdžių) protokolų, kuriuose užfiksuota visa posėdžių eiga, teismo veiksmai, kaip jie buvo atliekami, visų apklaustų asmenų parodymai, kitų duomenų tyrimas, pareikšti prašymai, teismo priimti sprendimai ir kt., turiniui bei abiejų instancijų teismų priimtų nuosprendžių turiniui ir esmei.

11.7. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2012 m. gegužės 31 d. teisiamajame posėdyje M. K. prisipažino kaltu, davė parodymus apie R. K. ir R. B. nužudymų aplinkybes ir bendrakaltinamiesiems nepalankius parodymus, t. y. apie A. S. vaidmenį dalyvaujant R. B. nužudyme ir apiplėšime bei A. S. ir Š. J. veiksmus nužudant R. K.. Po padarytos pertraukos 2012 m. spalio 8 d. tęsiant teisiamąjį posėdį M. K., atsakinėdamas į kaltinamojo A. S., gynėjų ir kitų proceso dalyvių klausimus, savo parodymų nekeitė. 2013 m. rugsėjo 2 d. prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimus ir teismui padarius pertrauką gynybai pasirengti, 2013 m. rugsėjo 12 d. teisiamajame posėdyje M. K. parodymus pakeitė, t. y. atsisakė visų savo anksčiau duotų parodymų teigdamas, kad jokiuose nužudymuose nedalyvavo, save, S. S., A. S. ir Š. J. apkalbėjo; kad visi jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai yra neteisingi, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams darant jam neteisėtą fizinį ir psichologinį poveikį; kad apskritai tuo metu, kai buvo nužudyti R. K. ir R. B., jis buvo Šveicarijoje, o ne Lietuvoje.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. K. parodymai jų patikimumo aspektu buvo kruopščiai ir atsakingai tikrinami. Ikiteisminio tyrimo metu M. K., dalyvaujant gynėjui, ne vieną kartą buvo apklaustas kaip įtariamasis, apklausų metu prisipažino kaltu, davė parodymus apie R. K. ir R. B. nužudymų aplinkybes bei nužudymuose dalyvavusius asmenis, jo parodymai, dalyvaujant gynėjui, buvo tikrinami įvykių vietose, daromi garso ir vaizdo įrašai, atliekamos akistatos, kratos, jų metu rastų juvelyrinių dirbinių parodymai atpažinti, be to, M. K. du kartus buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Visi šie duomenys buvo tiriami nepažeidžiant įrodymų tyrimo teisme taisyklių. Buvo perskaityti ir M. K. parodymai, duoti bylą nagrinėjant 2010 m. balandžio 19 d. teisiamajame posėdyje. Teismas, atlikęs išsamų, chronologišką M. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų tyrimą, spręsdamas klausimą, kuriais ir kiek jo parodymais galima remtis pagrindžiant dėl jo, A. S. ir Š. J. priimamą nuosprendį, t. y. kurie iš jų pripažintini įrodymais, juos vertino analizuodamas ir lygindamas su visais byloje ištirtais įrodymais – nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, duomenimis, užfiksuotais įvykio vietos apžiūros protokoluose, teismo medicinos ekspertizių išvadose, specialisto išvadoje dėl kvapų identifikavimo ir kt. Atmesdamas M. K. parodymus, duotus po kaltinimo pakeitimo, teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje nurodė tokio sprendimo priėmimo motyvus, kuriuos argumentavo teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Įvertinęs įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje įrodymų, pripažintinų atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, pakanka pripažinti M. K., A. S. ir Š. J. kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji ir jų gynėjai teigė, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė visiškai nepatikimais M. K. parodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas; kad M. K. parodymai viso bylos proceso metu kito ir buvo melagingi, kad po kaltinimo pakeitimo bylos nagrinėjimo metu jis pakeitė savo parodymus paneigdamas bet kokias sąsajas su padarytomis veikomis, todėl teismas negalėjo remtis anksčiau duotais parodymais pripažįstant jo paties ir A. S. kaltumą dėl kvalifikuoto R. B. nužudymo ir pasikėsinimo pagrobti didelės vertės turtą, taip pat jo paties, A. S. ir Š. J. kaltumą dėl kvalifikuoto R. K. nužudymo; kad nuosprendyje padarytos išvados, jog M. K. parodymų kaita vyko ne dėl policijos pareigūnų, o pačių nusikalstamų veikų bendrininkų jam daryto neleistino poveikio siekiant, kad šis pakeistų parodymus, yra nepagrįstos ir neteisingos. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą – apklausęs liudytoją E. R. (kurios parodymais buvo remtasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje), nuteistojo A. S. gynėjo prašymu dar kartą pagarsinęs nukentėjusiojo S. B. ir liudytojų parodymų protokolus, susijusius su jiems pateiktų daiktų atpažinimu, daiktų parodymo atpažinti protokolus ir kitus dokumentus, nuosprendyje dar kartą išanalizavęs visus byloje ištirtus įrodymus, juos sulyginęs ir sugretinęs tarpusavyje, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas M. K. parodymus, duotus teisme iki kaltinimo pakeitimo, įvertinęs juos visų byloje ištirtų įrodymų kontekste, pagrįstai pripažino įrodymais ir jais rėmėsi darydamas išvadas dėl jo ir kitų bendrakaltinamųjų A. S. ir Š. J. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje, atsakydamas į apeliantų argumentus dėl M. K. parodymų patikimumo vertinimo, dėl įrodymų pakankamumo padarytoms išvadoms pagrįsti, pažymėjo, kad M. K. parodymai iš tiesų yra reikšmingi nustatant jo ir A. S. bei Š. J. atliktų veiksmų pobūdį, apimtį dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, o kartu sprendžiant jų kaltumo klausimą, juos išsamiai aptarė, kaip minėta, lygino ir gretino tarpusavyje su kitais įrodymais bei motyvuotai pasisakė, kodėl apeliantų argumentai, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, atmetami. M. K. gynybos versijos, kad R. K. ir R. B. nužudymų metu jo nebuvo Lietuvoje, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duodamas parodymus iki kaltinimo pakeitimo apkalbėjo ir save, ir A. S. bei Š. J. dėl policijos pareigūnų jam daryto neteisėto poveikio, abiejų instancijų teismų sprendimuose remiantis byloje ištirtais įrodymais motyvuotai atmestos. Taigi konstatuoti, kad teismai neskyrė reikiamo dėmesio M. K. parodymų vertinimui jų patikimumo aspektu ir todėl padarė neteisingas išvadas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, pažymėjęs, kad nors M. K. ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir klaidino skirtingai nurodydamas kai kurias nusikaltimų darymo aplinkybes, pavyzdžiui, kad darant nusikaltimus dalyvavo ir B. J. bei J. B., skirtingai aiškino, kas, t. y. jis ar Š. J., šovė į R. K. (šios aplinkybės nuosprendyje pakankamai išsamiai aptartos), konstatavo, kad visų apklausų metu jis vienodai nurodė, jog R. K. ir R. B. nužudymus suorganizavo S. S. (asmuo, dėl kurio baudžiamoji byla teismo nutartimi nutraukta jam mirus); kad R. B. nužudyme ir plėšime iš jos buto kartu su juo dalyvavo pastarasis bei A. S., o R. K. nužudyme – S. S., A. S. ir Š. J..

11.8. Nuteistojo A. S. gynėjo kasaciniame skunde, neigiant M. K. parodymų vertinimą, teigiama, kad nuosprendžiai nepagrįstai grindžiami juvelyrinių dirbinių (rastų ir paimtų atliekant kratas S. S. buvusios sugyventinės I. M. (K.) bei S. S. motinos J. S. namuose) kaip priklausiusių nužudytajai R. B. atpažinimais. Pasak kasatoriaus, atpažinimai buvo atlikti šiurkščiai pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies, 193 straipsnio 1 dalies reikalavimus, be to, jie buvo atlikti praėjus penkeriems–aštuoneriems metams po įvykio, todėl atpažinimų rezultatai negalėjo būti pripažinti patikimais įrodymais, kuriais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Tokie kasatoriaus teiginiai bei argumentai, kuriais jie grindžiami, atmestini. Visų pirma, pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2005 m. vasario 2 d. apklausiamas kaip įtariamasis M. K. parodė, kad iš buto, kuriame buvo nužudyta R. B., buvo pagrobti ir juvelyriniai dirbiniai. Krata S. S. gyvenamojoje vietoje pas motiną (A. S. močiutę) J. S. adresu (duomenys neskelbtini), kurios metu buvo rasti ir R. B. priklausę papuošalai, atlikta 2005 m vasario 8 d., t. y. tik po to, kai M. K. suteikė informaciją policijos pareigūnams apie tai, kad S. S. taip pat gali būti prisidėjęs prie R. B. nužudymo ir jos buto apiplėšimo. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 40-2-078-00 dėl A. Z. nužudymo 2003 m. sausio 21 d. buvo atlikta krata (duomenys neskelbtini), pas buvusią S. S. sugyventinę I. M. (K.). Kratos metu buvo rasti ir paimti įvairūs juvelyriniai dirbiniai, tarp jų – tinklelio formos auksinis pakabukas, kratos protokole įvardytas kaip auskaras. Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu I. M. (K.) paaiškino, kad šį pakabuką buvo radusi savo sugyventinio S. S. drabužiuose. Liudytojos E. G., J. N., I. S., V. N. atpažino minėtą auksinį pakabuką kaip papuošalą, priklausiusį nukentėjusiajai R. B.. 2005 m. vasario 8 d. kratos, atliktos J. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), metu buvo rasti ir paimti įvairūs juvelyriniai dirbiniai, tarp jų ir septyni auskarai. Remiantis atpažinimo protokolais nustatyta, kad nukentėjusysis S. B., liudytojos L. P., E. G. ir D. G. atpažino kratos metu J. S. gyvenamojoje vietoje paimtus pumpuro ir pusmėnulio formų auskarus, nukentėjusioji J. N., liudytoja V. N. atpažino pumpuro formos auskarus, liudytojos G. P., J. N. ir I. S. atpažino pusmėnulio formos auskarus kaip papuošalus, priklausiusius R. B.. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš daiktų parodymo atpažinti protokolų matyti, jog šie procesiniai veiksmai atlikti jau po M. K. kaip įtariamojo apklausų. Krata J. S. gyvenamojoje vietoje taip pat atlikta po to, kai M. K. nurodė, jog visus iš R. B. buto pagrobtus daiktus, tarp kurių buvo ir juvelyriniai dirbiniai, jie su nusikaltimo bendrininkais nugabeno į S. S. sugyventinės I. M. (K.) namus, kad S. S. mėgdavo pasilikti sau nusikalstamų veikų metu pagrobtus papuošalus. Be to, J. S. apklausiama nurodė, jog kratos metu surasti papuošalai jai nepriklausė, anksčiau jų nebuvo mačiusi. Šios aplinkybės, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, patvirtina, kad tyrimą atlikę pareigūnai iki M. K. apklausų neturėjo jokios informacijos, jog R. B. daiktai gali būti pas S. S. ar I. M. (K.), šią versiją tikrino remdamiesi M. K. parodymais, o tai dar kartą paneigia apeliaciniuose skunduose keliamą versiją, jog M. K. parodymai buvo „konstruojami“ pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų turimą informaciją.

Dokumentų kaip įrodinėjimo priemonės baudžiamajame procese sąvoka pateikta BPK 95 straipsnyje, o jų rūšys – BPK 96 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą dokumentas kaip įrodymas gali būti ir procesinio veiksmo – parodymo atpažinti protokolas. BPK 191 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti, o 2 dalyje – kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti tvarka nustatyta BPK 193 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį daiktai ir kiti objektai parodomi atpažinti tarp kitų tos pačios rūšies daiktų ar kitų objektų. Parodomų atpažinti daiktų ar kitų objektų turi būti ne mažiau kaip trys. Ši taisyklė netaikoma unikalių daiktų ir objektų atpažinimo atvejais. Šio BPK straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad parodomų atpažinti daiktų bei objektų požymiai aprašomi parodymo atpažinti protokole. Parodomų atpažinti daiktų bei objektų grupė nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama.

Iš bylos duomenų matyti, kad prieš atliekant procesinius veiksmus – parodymus atpažinti daiktus, kurie galėjo būti pagrobti iš nužudytosios R. B. namų, visi atpažįstantieji asmenys buvo apklausti, visi davė parodymus, kad R. B. turėjo daug juvelyrinių dirbinių – įvairių papuošalų (auskarų, grandinėlių su pakabukais, apyrankių ir pan.), tačiau negalėjo tiksliai apibūdinti jų individualių požymių. 2005–2006 metais atliekant parodymus atpažinti iš didelio kiekio parodytų dirbinių ir nukentėjusysis S. B., ir nužudytosios R. B. mama J. N., draugės J. N., L. P., ir kiti minėti liudytojai atpažino dvi poras auskarų ir pakabuką kaip priklausiusius R. B., o 2008 metais atliekant parodymus atpažinti V. N. ir D. G. atpažino tuos pačius auskarus ir pakabuką, kuriuos R. B. turėjo ir nešiojo derindama juos prie atitinkamos aprangos. Savo parodymams patvirtinti S. B. pateikė ir dvi nuotraukas, kuriose užfiksuota R. B., įsivėrusi jo atpažintus auskarus. Liudytoja D. G. taip pat savo iniciatyva pateikė nuotrauką, kurioje R. B. užfiksuota su į ausis įvertais jos atpažintais besiskleidžiančio pumpuro formos auskarais. Pažymėtina, kad parodymus apie atpažintinus daiktus liudytojos L. P., G. P., J. N., I. S., E. G. davė ir bylą nagrinėjant teisme. Kasatoriaus argumentai, kad buvo pažeistos BPK 193 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes pateikiami atpažinti daiktai (išskyrus V. N. ir D. G.) buvo pateikiami ne tarp daiktų, nesusijusių su byla, o tik tarp daiktų, rastų kratų metu pas I. M. (K.) ir J. S., kad buvo pažeistos BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes nei vienas iš atpažįstančiųjų nebuvo apklaustas apie daikto, kurį jis galėjo atpažinti (ar vėliau atpažino), konkrečius požymius, atmestini. Tai, kad atpažįstantysis prieš jį apklausiant negali tiksliai apibūdinti atpažįstamų daiktų (šiuo atveju auskarų ir pakabuko) ir tik juos pamatęs nurodo tokius požymius, kurių nepaminėjo apklausoje, ir aplinkybes, kada, kur, kokioms aplinkybėms esant jis juos matė, nėra pagrindas konstatuoti, jog buvo esmingai pažeisti BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kad yra pakankamas pagrindas abejoti atpažinimo rezultatų patikimumu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas parodymų atpažinti protokolus pripažino įrodymais, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliantų argumentus, tokį sprendimą pripažino pagrįstu ir teisingu. Teismų išvados yra tinkamai motyvuotos, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad teismų sprendimai priimti pažeidžiant duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo visų byloje ištirtų įrodymų kontekste BPK 20 straipsnyje nustatytas taisykles.

11.9. Kasaciniame skunde nuteistojo M. K. gynėjas nurodo, kad itin svarbią reikšmę pripažįstant M. K. kaltu dėl R. B. nužudymo turėjo odorologinio tyrimo rezultatai, nes, remiantis jais, iš kvapų pėdsako, 2000 m. balandžio 11 d. paimto nusikaltimo vietoje nuo lipnios juostos, kuria buvo surišta R. B., nustatytas M. K. kvapas. Pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai dėl specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo patikimumo iš esmės rėmėsi vien specialistės A. V. parodymais, tačiau, kaip teigia kasatorius, odorologinio tyrimo rezultatai ir jų patikimumas kelia daug abejonių, nes: bylos duomenimis nenustatyta, kokie įrašai buvo padaryti ant konservavimo indo paimant pavyzdžius R. B. nužudymo vietoje įvykio vietos apžiūros metu, neaišku, ar tie patys pavyzdžiai buvo pateikti tyrimui, nenustatytas ir neapklaustas objektą tyrimui paėmęs asmuo; iš 2005 m. vasario 23 d. pavydžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolų matyti, kad A. S. individualaus kvapo pavyzdys įdėtas į indą Nr. 5, o M. K. – į indus Nr. 6 ir Nr. 7, tačiau odorologinio tyrimo išvadoje M. K. individualaus kvapo pavyzdžiai nurodomi Nr. 73/1, 73/2, o tai duoda pagrindą abejoti ištirtų mėginių tapatumu; byloje nėra jokių duomenų, kokiomis sąlygomis pateikti tyrimui kvapų pavyzdžiai buvo saugomi beveik penkerius metus, taip pat nebuvo pateikta metodika, įgalinanti patvirtinti kvapų tyrimų rezultatų patikimumą praėjus tokiam ilgam laiko tarpui; nebuvo laikomasi 2003 m. gruodžio 24 d. tyrimo metodikoje nurodyto kvapų paėmimo laikotarpio (40 minučių vietoje nustatytų 60 minučių). Nesutinkant su M. K. parodymų vertinimu, dėl odorologinio tyrimo rezultatų ir specialisto išvados vertinimo pasisakoma ir A. S. gynėjo kasaciniame skunde.

Odorologinio kvapų tyrimo išvada tiriama ir vertinama kaip ir kiti duomenų šaltiniai. Pagal teismų praktiką odorologinio kvapų tyrimo išvada pripažįstama tinkamu duomenų šaltiniu (įrodymu), jeigu ją patvirtina ir kiti byloje išnagrinėti įrodymai. Kasaciniuose skunduose dėl specialisto išvados vertinimo jos patikimumo aspektu iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kaip buvo nurodomi apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, odorologinio kvapų tyrimo rezultatas yra ne svarbiausias įrodymas, patvirtinantis, kad R. B. nužudyme ir plėšime iš jos buto dalyvavo M. K. ir A. S.. Šis rezultatas patvirtina M. K. parodymų dalį, kad jis buvo nusikaltimo vietoje, kontaktavo su lipnia juosta, kuria buvo apvyniotos nukentėjusiosios kojos. Vertinant specialisto išvadą dėl kvapų identifikavimo drauge su kitais bylos duomenimis, ji yra svarbi darant išvadą dėl M. K. ir A. S. kaltės. Atmesdamas apeliantų argumentus, teismas nuosprendyje nurodė, kad abejoti specialisto išvados patikimumu nėra pagrindo. Tyrimas atliktas remiantis 2003 m. gruodžio 24 d. žmogaus kvapų pėdsakų, lyginamųjų kvapų pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodika. 2000 m. balandžio 11 d. įvykio vietos apžiūros protokole net kelis kartus pažymėta, kad nuo lipnios juostos, kuria buvo apvyniotos nukentėjusiosios kojos, yra paimamas kvapas. Jis užkonservuotas stiklainyje, skirtame kvapams paimti, ir pridėtas prie bylos. Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausta specialistė A. V. paaiškino kvapų paėmimo įvykio vietoje procedūrą, nurodė, kad jų įstaigos suteikiama registracija nesutampa su tyrėjų ant stiklainių užrašomais numeriais. Iš teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktų Lietuvos policijos kinologijos centro turimų registracijos žurnalų kopijų matyti, kad 2005 m. kovo 1 d. tyrėjas A. Ž. pateikė tyrimui R. B. nužudymo vietoje paimtus kvapo pėdsakus bei M. K. kvapo lyginamuosius pavyzdžius. Specialistė pateiktų pavyzdžių sandarumo pažeidimų nenustatė, todėl buvo atliktas tyrimas ir gauti jo rezultatai. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nusikaltimo vietoje paimti kvapo pėdsakai, iki jų perdavimo tyrimui, buvo saugomi prie bylos. Jokių duomenų, kad įvykio vietoje paimti kvapo pėdsakai būtų buvę klastojami, nėra, todėl nėra pagrindo abejoti Lietuvos policijos kinologijos centro 2005 m. kovo 22 d. specialisto išvados dėl kvapų identifikavimo Nr. 43 rezultatais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto išvadoje dėl kvapų identifikavimo nurodyta, jog tyrimui buvo pateiktas kvapų pėdsakas, paimtas nuo lipnios juostos, kuria buvo surištos R. B. lavono kojos, kad kvapų pėdsakas buvo gaunamas kontaktiniu būdu išlaikant kvapų sugėriklius su lipnia juosta 4 valandas ir 15 minučių. Remiantis 2003 m. gruodžio 24 d. žmogaus kvapų pėdsakų, lyginamųjų kvapų pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodika, kvapai nuo pėdsaką išlaikančių objektų imami laikant kvapų sugėriklį suliestą su objektu ne mažiau kaip 1 valandą. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad specialistė A. V., atsakydama į gynėjo klausimus, paaiškino, jog pagal minėtą metodiką kvapai nuo pėdsaką išlaikančių objektų imami laikant kvapų sugėriklį suliestą su objektu ne mažiau kaip vieną valandą, o lyginamieji pavyzdžiai gaunami išlaikant kvapų sugėriklį suliestą su žmogaus kūnu – ne mažiau kaip 30 minučių. Taigi ir iš specialisto išvados, ir iš pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolo matyti, kad pavyzdys lyginamajam tyrimui nuo M. K. rankų buvo gautas išlaikant kontaktą su kvapų sugėrikliu 40 minučių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad specialisto išvadų dėl kvapų identifikavimo tyrimas ir vertinimas kitų byloje ištirtų įrodymų kontekste nagrinėjamoje byloje buvo atliktas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

11.10. Nuteistojo M. K. gynėjo kasaciniame skunde pasisakoma, kad liudytojos E. R. parodymai, jog prieš R. K. nužudymą ji kartu su M. K. ir Š. J. važinėjo automobiliu „Ford Scorpio“ sekdami kažkokį svarbų asmenį, kelia abejonių jų patikimumu; nuteistojo A. S. gynėjo kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad šios liudytojos parodymai nepatikimi, pagal byloje nustatytas aplinkybes liudytojos nurodytu laiku automobilis „Ford Scorpio“ Š. J. jau nepriklausė, todėl jos parodymai, net jei ir yra teisingi dėl paties sekimo fakto, yra susiję ne su R. K. nužudymu, o su ankstesniu laikotarpiu, todėl negali būti įrodymu. Nuteistojo Š. J. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo nuteistojo Š. J. apeliacinio skundo argumentų, kad liudytojos E. R. parodymai neatitinka tikrovės, kad, priešingai nei teigia liudytoja, jis nesekė jokio asmens (nei vienas, nei kartu su M. K.), kad liudytojos nurodytu laikotarpiu, kuriuo neva jis sekė R. K. automobiliu „Ford Scorpio“, tokio automobilio jau nebeturėjo. Be to, teismas, pasak kasatoriaus, neįvertino apeliacinio proceso metu paaiškėjusios aplinkybės, kad liudytoja E. R. turėjo pagrindą apkalbėti M. K. ir jo tariamus bendrininkus, taip pat teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo B. J. parodymų dalį, kuria buvo paneigti minėtos liudytojos parodymai dėl automobilio „Ford Scorpio“ priklausymo Š. J.. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai, kuriais atmetami nuteistojo Š. J. argumentai dėl automobilio „Ford Scorpio“ nagrinėjamo įvykio metu nebuvimo jo žinioje, yra prielaidų lygmens.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas nuosprendyje daromas išvadas, rėmėsi ir kasatorių nurodomos liudytojos E. R. balsu perskaitytais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (kurie buvo tikrinami atliekant jų patikrinimą vietoje, asmens parodymą atpažinti iš nuotraukų, ji buvo apklausta ir ikiteisminio tyrimo teisėjo), kaip matyti iš šio teismo teisiamojo posėdžio protokolo, pripažinęs, kad ji į teisiamąjį posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių. Apeliantams nesutinkant su jos parodymų vertinimu, keliant klausimą dėl jos parodymų patikimumo, liudytoja buvo iškviesta į apeliacinės instancijos teismo posėdį ir apklausta nesuvaržant nei nuteistųjų, nei jų gynėjų teisės užduoti jai klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliantų argumentus dėl jos parodymų nepatikimumo, aiškiai ir argumentuotai pasisakė, kad pripažinti juos nepatikimais nėra pagrindo. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad jos parodymai apie tai, kad 2000 metų birželio mėnesį ji kartu su M. K. ir Š. J. automobiliu „Ford Scorpio“ sekė automobilį „Audi“, nėra prieštaringi; kad jos parodymai patvirtina M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus bei Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad R. K. prieš jo nužudymą buvo sekamas S. S. pavedimu, kad sekant R. K. automobilį kartu su jais keletą kartų važiavo ir E. R., kad sekama buvo automobiliu „Ford Scorpio“. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad apeliantų teiginius, jog M. K. ir Š. J. įvykio metu negalėjo važinėti Š. J. priklausančiu automobiliu „Ford Scorpio“, paneigia ne tik liudytojos E. R., bet ir liudytojų V. B., J. G. parodymai, iš kurių matyti, kad automobilį „Ford Scorpio“ 1998–1999 metais B. J. prašymu J. G. užregistravo savo vardu, 2000 metų vasario mėnesį ji išrašė jam įgaliojimą dėl šio automobilio pardavimo. Liudytojas V. B. patvirtino, kad nors ir tarėsi dėl jo turėto automobilio „Mercedes Benz“ keitimo į automobilį „Ford Scorpio“, realiai jam šis automobilis buvo perduotas tik 2000 metų vasaros viduryje, o gal ir vėliau. Be to, teismas nurodė, kad, nepaisant to, jog B. J. teisme teigė, kad automobilis „Ford Scorpio“ nusikaltimo padarymo metu buvo jo žinioje, šie jo parodymai paneigiami M. K., liudytojos E. R. parodymais bei Š. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad sekant R. K. minėtas automobilis buvo naudojamas.

Teisėjų kolegija konstatuoti, kad liudytojos E. R. parodymai nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti, neturi pagrindo.

11.11. Kasaciniame skunde nuteistojo Š. J. gynėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nepateikė įtikinamų motyvų, kodėl skundas atmetamas, taip pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, ir 320 straipsnio 3 dalies bei 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Tokius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino M. K. parodymų kaitos „priklausomai nuo pačių tyrėjų ir prokuroro nepriklausomai nuo iš M. K. gautų tariamų įrodymų ir itin nuo jų sudaromų, keičiamų, koreguojamų versijų“; kad šis teismas tinkamai neišnagrinėjo nuteistojo Š. J. apeliacijos argumentų, kuriuose buvo prašoma atmesti Š. J. pirminius parodymus bei jo „nuoširdų prisipažinimą“; kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus dėl Š. J. pirminių parodymų bei jo „nuoširdaus prisipažinimo“ išgavo neteisėtu būdu atmetė remdamasis, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 3 punkto nuostatas, buvusios Š. J. gynėjos advokatės R. Šalaviejūtės liudijimais.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, 2K-467/2013, 2K-319-976/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, priimtame nuosprendyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu, neturi pagrindo.

Traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens surašyti dokumentai baudžiamojoje byloje paprastai pripažįstami įrodymais (BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta dokumentų rūšimi), tačiau įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas. BPK normos numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gali gauti atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka. Apklausos metu gauta informacija prireikus gali būti tikrinama atliekant parodymų patikrinimo veiksmus. Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus.

Iš bylos duomenų matyti, kad įtariamasis Š. J., pirmųjų apklausų metu neigęs dalyvavimą R. K. nužudyme, du kartus rašė „prisipažinimus“. Pirmasis prisipažinimas dėl jo dalyvavimo R. K. nužudyme 2004 m. spalio 7 d. buvo gautas su lydraščiu iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės. Jau kitą dieną Š. J. buvo apklaustas BPK nustatyta tvarka, parodymų patikrinimo vietoje patvirtino apklausos metu duotus parodymus. 2004 m. spalio 11 d. Š. J. bylą tiriančiam pareigūnui parašė pareiškimą, kuriame nurodė, kad, žinodamas apie M. K. prisipažinimą nušovus R. K., neteisingai nurodė, jog R. K. nušovė pastarasis. Iš tikrųjų R. K. nušovė jis pats. Šis dokumentas pasirašytas Š. J. ir jo gynėjos. 2004 m. spalio 11 d. papildomai apklaustas įtariamasis Š. J. parodė, kad, tyrimo metu sužinojęs, jog M. K. prisipažino dviem šūviais į galvą nušovęs R. K., jis taip pat prisipažino dalyvavęs šiame nusikaltime, tačiau, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, prisidengė antraeiliu vaidmeniu ir neteisingai nurodė, kad šovė M. K., iš tikrųjų į R. K. šovė jis pats.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimai priimti remiantis ne Š. J. „nuoširdžiais prisipažinimais“, o jo parodymais, kuriais remtasi juos lyginant ir vertinant visų byloje ištirtų įrodymų kontekste. Apeliacinės instancijos teismas skyrė didelį dėmesį prisipažinimams, nes apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad prisipažinimas buvo rašomas pareigūno E. J. kabinete, kad prieš Š. J. buvo vartojamas smurtas ir grasinimai. Tokia gynybos versija teismų sprendimuose motyvuotai atmesta. Nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos Š. J. gynybos teisės (BPK 21 straipsnis).

BPK 80 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas įtariamojo, kaltinamojo, išteisintojo ar nuteistojo gynėjas, taip pat nukentėjusiojo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo atstovai dėl aplinkybių, kurias jie sužinojo atlikdami gynėjo arba atstovo pareigas. Saugoti profesinę paslaptį ir neatskleisti žinių, sužinotų vykdant pareigas, gynėją įpareigoja ir Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, kurio 5 straipsnyje kliento paslapties neatskleidimas įvardijamas kaip vienas iš advokatų veiklos principų. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad byloje duomenų, galinčių patvirtinti nuteistojo gynybinę versiją, jog ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai buvo gauti neteisėtai, pareigūnams naudojant prieš jį psichologinę ir fizinę prievartą, nėra. Atmesdamas apeliantų argumentus, teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teisme apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnai A. Ž., E. J., L. K. paneigė nuteistojo Š. J. duotus parodymus apie tai, kad jam buvo daromas fizinis ar psichologinis poveikis. Šių liudytojų parodymus patvirtina ir ta aplinkybė, kad apklausų ikiteisminio tyrimo metu, kai pripažino savo dalyvavimą R. K. nužudyme, Š. J. davė parodymus dalyvaujant jo gynėjai. Apie patiriamą prievartą pastabų nepateikė nė vienas iš jų. Teigti, kad jo parodymai buvo gauti neteisėtai, Š. J. pradėjo tik 2005 m. gegužės 17 d. vykusios apklausos metu, tačiau jokių duomenų apie tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu, kai davė save ir kitus veikos bendrininkus įkaltinančius parodymus, buvo sužalotas jį apklaususių pareigūnų, byloje nėra. Be viso to, apeliacinės instancijos teismas nurodė: „Nors teisme advokatė R. Šalaviejūtė, šių parodymų davimo metu gynusi Š. J., ir nebuvo apklausta kaip liudytoja, tačiau Š. J. parodymų dėl galimai patirtos prievartos vertinimui svarbus jos paaiškinimo Lietuvos advokatų tarybos pirmininkui (pagal įtariamojo Š. J. skundą) turinys. <...> Iš paaiškinimo galima daryti pagrįstą išvadą, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Š. J. ir jo gynėjas, jis buvo apklausinėjamas ramiu tonu, mandagiai, nežeminant jo garbės ir orumo. Po sutarties pasirašymo advokatė tris kartus turėjo pasimatymus su ginamuoju, dalyvavo visuose teismo posėdžiuose. Pasimatymų metu jokių smurto žymių ar kankinimo pėdsakų ant Š. J. kūno nematė, pats ginamasis taip pat niekada nebuvo jai jų parodęs. Advokatė pateikė savo nuomonę, kad Š. J. teiginiai apie naudotą smurtą neatitinka tikrovės ir yra susiję su jo užimta gynybine pozicija. Per pasimatymus Š. J. pareikšdavo, kad apklausos metu davė melagingus parodymus, norėdamas pažiūrėti, kaip kriminalistai vėliau tirs jo parodymų tikrumą. Jos pastangos paaiškinti jo klaidingą ir jam pačiam nepalankią užimtą poziciją, rezultato nedavė“.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrindimas ir buvusios Š. J. gynėjos paaiškinimais, rašytais Advokatų tarybos pirmininkui, prieštarauja BPK 80 straipsnio 3 punkto nuostatoms. Tačiau nagrinėjamu atveju tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl kurio reikėtų naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šiuo paaiškinimu nesirėmė, nes byloje pakanka kitų ištirtų duomenų, paneigiančių smurto prieš Š. J. panaudojimą.

Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas apribojo nuteistojo Š. J. teisę į gynybą, nes atsisakė byloje apklausti Š. J. prašytus apklausti liudytojus, atmestinas, nes jis prieštarauja apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų turiniui. Iš jų matyti, kad buvo prašoma apklausti liudytojus E. R. (patenkinus prašymą ji buvo iškviesta ir apklausta) ir M. D. (prašymas atmestas, nes pastarasis serga sunkia psichine liga). Apeliaciniame skunde buvo nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė apklausti Š. J. prašytus apklausti liudytojus: M. M. ir V. N., kurie galėjo paliudyti, kad 2000 metų vasarą kiekvieną dieną matydavosi su Š. J. ir apie R. K. ar kokio kito asmens nužudymą kalbėta nebuvo; M. D., kurio bute, kaip teigiama, vyko „pasirengiamieji darbai“; E. R.; liudytoją Nr. 4-05, kuriam taikomas anonimiškumas ir kurio parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismas nesirėmė, ir greta šio liudytojo buvusius M. Č., E. P., D. B., kurie turėjo girdėti 2004 m. lapkričio 14 d. kameroje neva vykusį pokalbį. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į tokį argumentą, pasisakė, kad iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas svarstė visus svarbiausius nuteistojo ir jo gynėjo prašymus ir juos tenkino tiek, kiek tai galėjo padėti bylos išnagrinėjimui, t. y. tikslesniam bylos aplinkybių atskleidimui, ištyrimui bei vertinimui. Be to, pažymėjo, kad bylą nagrinėjantis teismas neturi įpareigojimo besąlygiškai tenkinti visus pateikiamus proceso dalyvių prašymus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašymo atmetimas pats savaime nereiškia, jog priimdamas tokį sprendimą teismas pažeidžia kaltinamojo (nuteistojo) gynybos teises. Vertindamas bei spręsdamas prašymus, teismas vadovaujasi svarbiausiu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Atsižvelgdama į visą bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoti, kad atmetant kai kuriuos prašymus buvo suvaržytos Š. J. gynybos teisės ar kad tai vertintina kaip neišsamus ir šališkas bylos aplinkybių ištyrimas, neturi teisinio pagrindo.

11.12. Nuteistojo A. S. ir jo gynėjo kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė nešališkumo reikalavimų, nes į bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtį įėjo teisėjas A. Bielskis, kuris nagrinėjo kitą tų pačių asmenų (A. S., M. K. ir Š. J.) baudžiamąją bylą; ši byla, anot kasatorių, buvo išskirta į atskirą, joje buvo sprendžiamas klausimas dėl M. K. parodymų vertinimo tais pačiais aspektais ir naudojami tie patys gynybos argumentai. Nuteistojo A. S. gynėjo teigimu, teisėjas A. Bielskis turėjo nusišalinti BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto arba 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Pagrindinė baudžiamojo proceso dalyvių priemonė, įgyvendinant savo konstitucinę teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, yra nušalinimo institutas. Imperatyvas, kad teisėjas (ar kitas BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodytas asmuo) negali nagrinėti bylos, kai kyla pagrįstų abejonių jo nešališkumu (BPK 44 straipsnio 5 dalis, 58, 59 straipsniai), BPK yra sukonkretinamas numatant aplinkybes, kurioms esant abejonės nešališkumu laikomos pagrįstomis (BPK 58 straipsnis). Kartu baudžiamojo proceso įstatyme numatyta proceso dalyvių teisė kiekvienoje baudžiamojoje byloje nurodyti ir kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nešališkumu (BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teismo nešališkumo reikalavimas laikytinas viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių, taip pat asmens teisių užtikrinimo baudžiamajame procese vienu iš pagrindų. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu.

Pagal BPK 59 straipsnio 1 dalį teisėjas privalo nusišalinti šio kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais. Tokiu pat pagrindu teisėjo nušalinimą gali pareikšti BPK 57 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys.

BPK 58 straipsnyje nurodytas nebaigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas turi nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių jo nešališkumu. BPK 58 straipsnio 2 dalyje nustatyti papildomi šeši pagrindai, kuriems esant teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą.

Kasacinio teismo praktikoje teismo nešališkumas aiškinamas objektyviuoju ir subjektyviuoju aspektais. Teismo nešališkumas objektyviąja prasme reiškia, kad baudžiamojo proceso metu turi būti pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios pagrįstą abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Subjektyvus teismo nešališkumas suprantamas kaip asmeninis nešališkumas, t. y. teisėjo išankstinės nuomonės ar nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu neturėjimas. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo, bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninio tendencingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTIzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-523/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-523/2010">2K-523/2010</a>, 2K-548-699/2015, 2K-102-222/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pasisakant dėl teismo nešališkumo principo reikalavimų įgyvendinimo tinkamumo suformuluota nuostata, kad teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, priimto nuosprendžio (nutarties) motyvacijos stoka, netinkamas įrodymų tyrimo rezultatų vertinimas, kiti nuosprendžio (nutarties) surašymo trūkumai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, jei nenustatyti kiti teismo suinteresuotumą bylos baigtimi pagrindžiantys duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>, 2K-333-511/2015, 2K-162-697/2016 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti teisėjo nešališkumu, svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad atmetami (motyvuotai) kai kurių proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai yra tenkinami, arba apskritai nesutinkant su teismo padarytomis išvadomis.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu A. S., V. M., M. K. ir Š. J. buvo nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį už A. Z. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų ir apiplėšimą (S. S. byla nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu). Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos E. Vainienės, teisėjų A. Bielskio ir V. Kažio, išnagrinėjusi nuteistųjų A. S., Š. J., V. M. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu iš dalies juos patenkino, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – sušvelnino (pakeitęs bausmių subendrinimo būdą) paskirtas galutines subendrintas bausmes.

Nuteistojo A. S. gynėjo kasaciniame skunde, pažymėjus, kad BPK 58 straipsnio 2 dalyje yra numatyta aplinkybė, jog teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu jis nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje, teigia, kad: 1) teisėjas A. Bielskis yra nagrinėjęs tų pačių nuteistųjų apeliacinius skundus byloje dėl A. Z. nužudymo, ši byla anksčiau buvo tiriama kartu su byla, dėl kurioje priimto nuosprendžio buvo paduotas apeliacinis skundas, todėl „įžvelgtinas“ baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimas; 2) pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą prie aplinkybių, keliančių abejonių teisėjo nešališkumu, priskirtinas ir sprendimo A. Z. nužudymo byloje priėmimas, atmetant apeliantų prašymus.

Tokie kasatoriaus argumentai atmestini. Pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti bylą, jeigu jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Teisėjas A. Bielskis, būdamas apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtyje, nagrinėjo bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo priimto nuosprendžio, tačiau tai nereiškia, kad dėl to teisėjas jau negalėjo dalyvauti procese nagrinėjant kitą bylą – nagrinėjamu atveju bylą pagal nuteistųjų ir jų gynėjų skundus dėl Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, kuriuo A. S., M. K. ir Š. J. nuteisti už kitas nusikalstamas veikas. Konstatuoti BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nei A. S., nei kiti nuteistieji bei jų gynėjai teisėjui A. Bielskiui nušalinimo nepareiškė. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio, bylos nagrinėjimo eigos matyti, kad nagrinėjant bylą nuteistojo A. S. gynybos teisės nebuvo varžomos, visi proceso veiksmai atlikti laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nesuteikiant kuriai nors iš proceso šalių palankumo, nesudarant įspūdžio, kad teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Vien tai, kad nuteistojo A. S. ir jo gynėjos advokatės L. Guižauskienės apeliaciniai skundai buvo atmesti, nėra pagrindas daryti išvada, jog teisėjas A. Bielskis buvo šališkas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka BPK 44 straipsnio 5 dalies, 58 straipsnio 1, 2 dalių, 59 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti, kasatorių argumentai, kuriais grindžiami teisės į nešališką teismą pažeidimai, atmestini.

11.13. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasatorių nurodomų BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir kitų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nepadaryta. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistiesiems A. S., M. K. ir Š. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

12. Dėl nužudymo itin žiauriai

12.1. Kasaciniu skundu nuteistojo Š. J. gynėjas prašo (pateikdamas kaip trečią alternatyvų prašymą) teismų nuosprendžius pakeisti – Š. J. nusikalstamą veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto perkvalifikuoti į BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl nužudymą kvalifikuojančio požymio buvimo, nes byloje nenustatyta, jog nužudytojo R. K. duktė M. K. dėl savo amžiaus (įvykio metu jai tebuvo treji metai ir aštuoni mėnesiai) suprato Š. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos esmę, taip pat nenustatyta, ar nagrinėjamo nusikaltimo metu mažametei M. K. iš tiesų buvo sukeltos didelės dvasinės kančios (liudytojai įvykio metu matė klykiant ne mergaitę, o vyrą), be to, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, gynėjo teigimu, neaišku, kuriam iš asmenų buvo sukeltos kančios (vaikui ar nužudytajam).

Kasaciniame skunde nuteistojo M. K. gynėjas teigia, jog teismai šioje byloje nesiaiškino, ar M. K. buvo susitaręs ir žinojo, kad R. K. nužudymas, už kurio tiesioginį įvykdymą nuteistas Š. J., bus atliekamas mažametės dukters akivaizdoje, t. y. itin žiauriai. Kasatoriaus įsitikinimu, M. K. nebuvo susitaręs dėl R. K. nužudymo jo dukters akivaizdoje, todėl jo veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį.

12.2. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų kankindamas ar kitaip itin žiauriai, t. y. nužudymas kvalifikuojamas pagal šį BK 129 straipsnio 2 dalies punktą, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Sąvoka „itin žiauriai“ yra vertinamasis požymis. Teismų praktikoje nužudymas pripažįstamas padarytas itin žiauriai, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.) arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nukentėjusysis nužudomas artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Kvalifikuojant veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, būtina nustatyti kaltininko psichinį santykį su nužudymo būdu, t. y. ar jis suvokė, kad nužudo itin žiauriai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-253/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-253/2011">2K-253/2011</a>, 2K-146/2014 ir kt.).

Abiejų instancijų teismai, ištyrę bei įvertinę byloje esančių įrodymų visumą, nustatė, kad R. K. buvo nužudytas dviem šūviais į galvą savo mažametės dukters M. K. akivaizdoje. Apklausiama M. K. patvirtino, kad sėdėdama automobilio galinėje sėdynėje matė, kaip tėčiui beatidarant automobilio priekines dureles iš vairuotojo pusės prie automobilio galinių durelių priėjo tamsiai apsirengęs vyras ir pistoletu šovė į tėtį. Dideles dvasines kančias nužudytojo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin žiaurus kaltininko veiksmas, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tai, kad artimas asmuo, šiuo atveju tėvas, buvo nužudytas mažamečio vaiko akivaizdoje, t. y. mažametei M. K. matant, kaip į tėvą paleidžiamas šūvis, ir tai suvokiant, yra pakankama veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Tai, kad mergaitė suprato prieš jos tėvą įvykdytos nusikalstamos veikos esmę, patvirtina jos reakcija – po šūvio pasilenkė ant sėdynės ir tokiu būdu pasislėpė, be to, mergaitės mama liudytoja K. K., buvusi netoli įvykio vietos, teigė girdėjusi isterišką dukters riksmą, o priėjusi prie automobilio rado ją, sėdinčią ant galinės automobilio sėdynės ir klykiančią. Artimo giminaičio netektis neabejotinai savaime sukelia neigiamas emocijas, psichologinius išgyvenimus, dvasinį skausmą, o tai, kad mažametė mergaitė pati iš arti stebėjo staigų ir netikėtą tėčio užpuolimą, girdėjo pistoleto šūvį, minėtus išgyvenimus ir neigiamas emocijas dar labiau sustiprina. Taigi nuteistojo Š. J. veiksmai mažametės mergaitės – nužudyto asmens dukters – akivaizdoje objektyviai sukrėtė, išgąsdino ir taip sukėlė jai dideles dvasines kančias, o toks gyvybės atėmimo būdas pasireiškė ypatingu žiaurumu.

Tokio nužudymo būdo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo laikyti nuteistojo Š. J. kaip vykdytojo ekscesu. Vykdytojo ekscesas yra bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi arba padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą to nusikaltimo rūšį, arba kai jis padaro dar kokį nors kitą nusikaltimą, dėl kurio su kitais bendrininkais nebuvo susitarta. Nustatant, ar buvo ekscesas, ar ne, reikėtų vadovautis dviem kriterijais: pirma, koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas, ar ne, ir antras kriterijus – jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTQvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-94/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-94/2014">2K-94/2014</a>). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtinas bet kurios bendrininkavimo formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas, kuris gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Teisėjų kolegija sutinka, kad galimai nuteistieji iš anksto nesitarė R. K. žudyti būtent mažametės dukters akivaizdoje, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, jog visi nuteistieji (M. K., A. S. ir Š. J.) buvo įvykio vietoje, matė R. K., einantį prie automobilio su vaiku, sutartais gestais vienas kitam perdavė vykdyti iš anksto sutartą planą nužudyti R. K.. Š. J. pradėjo veikti tik gavęs signalą iš M. K., o pastarasis – iš šio nusikaltimo organizatoriaus – asmens, kuriam procesas nutrauktas, tuo metu A. S. stovėjo šalia Š. J., pasirengęs šalinti galimas kliūtis ir padėti Š. J. įveikti galimą nukentėjusiojo pasipriešinimą. Taigi visi nuteistieji, pamatę, kad numatyto nusikaltimo eiga vyksta ne pagal planą, t. y. kad R. K. yra ne vienas, o su mažamečiu vaiku, galėjo bet kuriuo momentu atšaukti nusikaltimą neparodydami vienas kitam sutartų gestų. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-275/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-275/2007">2K-275/2007</a>, 2K-229/2008, 2K-485/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nuteistieji, net ir matydami mažametę mergaitę, einančią kartu su R. K. link automobilio, suprasdami, kad savo veiksmais sukels jai dideles dvasines kančias, savo planų neatšaukė, priešingai – sutartais gestais vienas kitam perdavė žinią atlikti numatytus veiksmus, o tai rodo šių asmenų žiaurumą, šaltakraujiškumą ir ciniškumą. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu spręstina, kad kiekvienas iš R. K. nužudyme dalyvavusių asmenų suvokė savo veiksmų pavojingumą ir veiksmų, kuriuos atliko Š. J. stebint mažametei mergaitei, žiaurumą. Taigi nors nuteistieji M. K., A. S. ir Š. J. galimai nebuvo iš anksto suderinę R. K. nužudyti mažametės dukters akivaizdoje, tačiau siekdami realizuoti nusikalstamą sumanymą – jį nužudyti bet kokiomis aplinkybėmis, įvykio metu veikė bendrai suderintais veiksmais, todėl visiškai pagrįstai šioje baudžiamojoje byloje vykdytojo ekscesas nenustatytas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo tenkinti nuteistųjų M. K. ir Š. J. gynėjų prašymą ir šių nuteistųjų padarytą veiką perkvalifikuoti iš BK 25 straipsnio 3 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto į 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

13. Dėl bausmių – laisvės atėmimo iki gyvos galvos – paskyrimo

13.1. Paduotuose kasaciniuose skunduose ginčijamas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas skiriant bausmes. Nuteistasis A. S. bei nuteistųjų M. K. ir Š. J. gynėjai nesutinka su paskirtomis bausmėmis teigdami, kad paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės yra neteisingos, aiškiai per griežtos ir neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų. Procesas šioje byloje truko nepateisinamai ilgai, todėl, kaip teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs šį esminį teisės į kiek įmanoma trumpesnį bylos procesą pažeidimą, nepagrįstai nesušvelnino paskirtų bausmių. Nuteistasis A. S. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas sumažinti jam paskirtą bausmę, išdėstė tik formalius argumentus ignoruodamas realią situaciją: jis yra jauniausias ir ilgiausiai laikomas įkalintas iš visų šioje byloje nuteistų asmenų, didžiąją laiko dalį buvo laikomas kalėjime, kur daug blogesnės sąlygos nei pataisos namuose, pataisos įstaigose nebuvo drausmės nesilaikančiųjų grupėse, buvo daug kartų skatintas, visi turimi teistumai susiję su šios bylos dirbtiniu išskyrimu į kelias atskiras, naujų nusikaltimų nėra padaręs, todėl, kasatoriaus vertinimu, neteisinga spręsti, kad jis turi antivisuomenines nuostatas ir negerbia kitų asmenų teisių. Nuteistojo Š. J. gynėjas taip pat teigia, kad teismai neįvertino pakankamai jauno Š. J. amžiaus, jo turimos nuolatinės gyvenamosios vietos ir palaikomų glaudžių socialinių ryšių su šeima, neatsižvelgė į tai, kad jis nebuvo nusikalstamos veikos sumanytojas ir organizatorius, tebuvo „įrankis“ kitų asmenų rankose, kad daug metų buvo laikomas suėmime ir per tą laiką nenusikalto ar kitaip nenusižengė. Nuteistojo M. K. gynėjas teigia, kad skiriant bausmę M. K. buvo neteisingai nustatyti nusikaltimų motyvai (žemos paskatos), nes nei savanaudiškumas, nei keršto už anksčiau padarytus nusikaltimus baimė, anot kasatoriaus, negali būti priskiriami M. K.; kad teismai nors ir pripažino, jog jo parodymai yra išimtinai svarbūs šioje byloje ir jų pagrindu buvo nuteisti kiti asmenys, tačiau nepasisakė dėl galimybės jam taikyti ir netaikė BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką; kad M. K. vaidmuo R. K. nužudyme buvo mažareikšmis, todėl paskirta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos – disonuoja su BK 54 straipsnio 2 dalies 2, 5 ir 6 punktuose numatytais bausmės skyrimo kriterijais; kad M. K. nuteistas už nusikalstamas veikas, nuo kurių padarymo praėjo šešiolika metų, teisminio nagrinėjimo metu du kartus keitėsi bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos sudėtis, ikiteisminis tyrimas užsitęsė dėl nekvalifikuoto tyrėjų darbo, t. y. valstybei neužtikrinus tinkamo ir įmanomai trumpiausio teisingumo vykdymo proceso bausmės M. K. nesušvelninimas prieštarautų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir BPK 2 straipsnio bei 44 straipsnio 5 dalies nuostatoms.

13.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-477-746/2015, 2K-184-746/2016 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016 ir kt.). Taip pat ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama netgi švelnesnė nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, tuo atveju, jeigu įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes motyvuotai nustatoma, kad bausmės švelninimas dėl proceso trukmės neleistų pasiekti bausmės tikslų (pavyzdžiui, sušvelninus bausmę, nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas), bausmė nešvelninama.

13.3. Kasatorių ginčijama bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. ir M. K. paskirta už R. B. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų veikiant organizuota grupe ir už R. K. nužudymą itin žiauriai veikiant organizuota grupe, o Š. J. – už R. K. nužudymą itin žiauriai veikiant organizuota grupe, ir ši nuosprendžio dalis, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, palikta nepakeista.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai motyvavo bausmės parinkimą atskirai kiekvienam asmeniui ir bausmes paskyrė įvertinęs visas reikšmingas šiam klausimui išspręsti aplinkybes. Parinkdamas ir skirdamas nuteistiesiems A. S. ir M. K. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, Š. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, teismas atsižvelgė į tai, kad veikiant organizuota grupe tiesiogine konkretizuota tyčia, šaltakraujiškai, esant BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytoms nužudymą kvalifikuojančioms aplinkybėms, padaryti labai sunkūs smurtiniai nusikaltimai (BK 11 straipsnio 6 dalis); nusikaltimai padaryti dėl žemų paskatų ir sukėlė itin skaudžias, negrįžtamas pasekmes – nužudyti du žmonės. Be šių labai sunkių nusikaltimų, A. S. ir M. K. pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 3 dalyje, o Š. J. padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą 1961 m. BK 234 straipsnio 1 dalyje; visi nusikaltimai iš anksto apgalvoti ir gerai suorganizuoti. Taip pat teismas įvertino ir kaltininkų asmenybes. Nei vienas nuteistasis dėl padarytų nusikaltimų neatgailavo; prieš darydami nagrinėjamus nusikaltimus M. K. ir Š. J. jau buvo teisti; po šių nusikaltimų padarymo visi trys teisti už dar vieno labai sunkaus nusikaltimo, susijusio su kito žmogaus gyvybės atėmimu dėl savanaudiškų paskatų, padarymą organizuota grupe ir kitus nusikaltimus. Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimą padarė veikdami organizuota grupe. Nagrinėjamų kasacinių skundų argumentų kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, sprendimą skirti nuteistiesiems A. S., M. K. ir Š. J. griežčiausią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, tokį savo sprendimą pakankamai motyvavo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinių skundų argumentai dėl bausmės griežtumo atsižvelgiant ir į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes buvo išsamiai išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje baudžiamojo proceso trukmę (daugiau nei dešimt metų, terminą skaičiuojant nuo įtariamųjų pirmųjų apklausų) pripažino neadekvačia ir konstatavo BPK 44 straipsnio 5 dalies bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, t. y. kad ši baudžiamoji byla nebuvo ištirta ir išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką. Tačiau net ir pripažinęs šį pažeidimą apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, už kokius nusikaltimus yra nuteisti A. S., M. K. ir Š. J., taip pat aplinkybes, rodančias susiformavusias šių asmenų antivisuomeniškas nuostatas, visišką įstatymų ir kitų žmonių teisių, taip pat ir teisės į gyvybę negerbimą, abejingumą nusikalstamų veikų padariniams bei pavojingumą visuomenei, konstatavo, kad, sušvelninus jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes, tarp jų ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebūtų pasiekti, o bausmės paskirtis liktų neįgyvendinta. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės paskyrimo, akcentavo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (padaryti labai sunkūs nusikaltimai organizuota grupe) ir nuteistųjų asmenybes: Š. J. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo buvo ne kartą teistas už labai sunkių nusikalstamų veikų, tokių kaip pasikėsinimas nužudyti piliečio pareigas vykdantį asmenį ir kvalifikuoto nužudymo ir didelės vertės turto plėšimo veikiant organizuota grupe padarymą, šias ir nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas jis padarė turėdamas neišnykusį teistumą; A. S. nusikalto būdamas jauno amžiaus ir neteistas, tačiau po nagrinėjamų veikų padarymo ir toliau tęsė savo nusikalstamą elgesį, veikdamas organizuota grupe įvykdė didelės vertės turto plėšimą ir kvalifikuotą kito žmogaus nužudymą, iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dėl jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų priimti keturi apkaltinamieji nuosprendžiai; M. K. naujas nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą, po skundžiamame nuosprendyje nurodytų veikų padarymo ir toliau tęsė savo nusikalstamą elgesį, veikdamas organizuota grupe įvykdė didelės vertės turto plėšimą ir kvalifikuotą kito žmogaus nužudymą, iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dėl jo anksčiau padarytų nusikalstamų veikų priimti trys apkaltinamieji nuosprendžiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių asmenų elgesys, moralinės, intelektinės ir socialinės nuostatos lėmė nagrinėjamų labai sunkių nusikaltimų padarymą. Vertindamas būtent šių nusikaltimo pavojingumo laipsnį, teismas pažymėjo, kad A. S., M. K. ir Š. J., veikdami organizuota grupe, nužudę R. B. dėl savanaudiškų paskatų (tik A. S. ir M. K.) ir R. K. itin žiauriai, padarė nusikaltimą (-us), kurio (-ių) padariniai jau negrįžtami, šiais nusikaltimais buvo padaryta didelė žala ir nužudytųjų artimiesiems, ir kartu visuomenei. Už kvalifikuotą R. K. nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą A. S., M. K. ir Š. J., taip pat už kvalifikuotą R. B. nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą A. S. ir M. K. teismas sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos – paskyrė padaręs išvadą, kad šie asmenys yra labai pavojingi visuomenei ir jų nusikalstamų polinkių pakeisti švelnesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo, bausme yra neįmanoma.

13.4. Atsižvelgusi į visas šias byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo sprendimui, kad, nepaisant nustatyto BPK 44 straipsnio 5 dalies bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo dėl per ilgai trukusio baudžiamojo proceso, griežčiausios bausmės paskyrimas A. S., M. K. ir Š. J. buvo teisingas, nes šiuo atveju, atsižvelgiant į skundžiamuose nuosprendžiuose išsamiai aprašytas aplinkybes, nagrinėjami nusikaltimai išsiskyrė ypatingu pavojingumu, o nuteistieji – ypatingu žiaurumu, šaltakraujiškumu, ciniškumu, abejingumu kito žmogaus gyvybei, šių asmenų elgesys išskirtinai drastiškas, atlikti veiksmai nežmoniški (per labai trumpą laiką dėl savanaudiškų ir kitokių paskatų iš anksto apgalvotai nužudyti trys asmenys (Š. J. dalyvavo nužudant du asmenis)), rodantys, kad jiems visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių moralės ir elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas ir skirdamas nuteistiesiems M. K. ir A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir Š. J. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, ir apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo paskirtas bausmes, jas individualizavę, tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas, paskirtos bausmės atitinka bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, nėra aiškiai per griežtos net ir įvertinus itin ilgai trukusį baudžiamąjį procesą šioje byloje, o nuteistojo A. S. ir nuteistųjų M. K. bei Š. J. gynėjų nurodomos asmeninio gyvenimo aplinkybės, taip pat M. K. gynėjo pasisakymai dėl BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nesudaro pagrindo švelninti paskirtų bausmių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Kadangi teismų sprendimuose bausmių individualizavimo motyvai išdėstyti tinkamai ir bausmės griežtumo požiūriu įstatymo taikymo klaidų nepadaryta, nuteistojo A. S. ir nuteistųjų M. K. ir Š. J. gynėjų kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamas teismų jiems paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės griežtumas, atmestini.

Dėl G. J. ir jo gynėjo kasacinio skundo

14. Kasaciniame skunde G. J., kuriam byla nutraukta, ir jo gynėjas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą grąžinti Lietuvos apeliaciniam teismui iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

14.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis naikinami ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tuo atveju, kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Kaip jau buvo minėta, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas taip pažeidžiant BPK reikalavimus apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

G. J., kuriam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu byla buvo nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, apeliaciniu skundu prašė, vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, panaikinti šį nuosprendį ir priimti naują – jį išteisinantį nuosprendį, teigdamas, kad nepadarė jokios nusikalstamos veikos, kad jam reiškiami kaltinimai nepagrįsti visuma baudžiamojoje byloje esančių įrodymų. Atsakydamas į asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis bei nuosprendis nutraukti bylą, kad, nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. Tačiau atsižvelgęs į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nutraukiant baudžiamąjį procesą dėl G. J. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui pavartotos formuluotės, kuriose šio asmens veiksmai apibūdinami (įvardijami) kaip nusikalstami, atitinkantys BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatyto nusikaltimo sudėties požymius, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog tokios pirmosios instancijos teismo formuluotės, kuriose apelianto veiksmai iš esmės tiesiogiai įvardijami kaip nusikalstami, yra būdingos apkaltinamajam nuosprendžiui ir nesuderinamos su nekaltumo prezumpcijos nuostatomis, pažeidžia BPK 44 straipsnio 6 dalį. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinta, o baudžiamoji byla nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui iš esmės nepasisakant apie byloje surinktų įrodymų, reikšmingų faktinių veikos aplinkybių nustatymui, vertinimą ir apelianto nurodytus BPK 20 straipsnio pažeidimus.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio ne visiškai aišku, kuri pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis panaikinama, tačiau pats sprendimas nespręsti asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimo formaliai atitiko tuo metu susiformavusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2012">2K-P-9/2012</a>, 2K-343/2013, 2K-10/2014 ir kt.). Kita vertus, byloje buvo kilęs (ir sprendžiamas) klausimas dėl baudžiamosios bylos dalies, susijusios su G. J., išskyrimo į atskirą ir proceso joje sustabdymo iki tol, kol Konstitucinis Teismas įvertins su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatimi susijusio teisinio reglamentavimo konstitucingumą.

14.2. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucija, jos 31 straipsnio 1, 2 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, reguliuojant baudžiamojo proceso santykius tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, suderinti konstitucines vertybes – nekaltumo prezumpciją ir asmens teisę į tinkamą teismo procesą. Įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti teisinį reguliavimą, sudarantį prielaidas užtikrinti, kad teismo sprendimu, priimamu pasibaigus terminams, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, būtų išspręsta, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu būtų nepripažintas asmens kaltumas padarius nusikalstamą veiką, kaltinimas būtų panaikintas. Aiškindamas BK 95 straipsnio ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas Konstitucijos nuostatų kontekste, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia BPK reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybė senaties terminai, turi būti aiškinamas taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).

Taigi Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino, kad Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja BPK 235 straipsnio 1 dalies, 254 straipsnio 4 dalies ir 327 straipsnio 1 punkto nuostatos tiek, kiek įgalioja suėjus senaties terminui nutraukti procesą pirmosios instancijos teisme bylos parengimo nagrinėti etape arba pradėjus bylą nagrinėti, bet teismui neišsprendus, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, taip pat apeliacinės instancijos teisme panaikinant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir nutraukiant bylą, apeliacinės instancijos teismui neišsprendus, ar išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos.

14.3. Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija 2016 m. spalio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03NDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-746/2016">2K-P-31-746/2016</a> išaiškino, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2 ir 4 dalys, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, visose nebaigtose nagrinėti bylose, kuriose proceso teisme metu suėjo BK 95 straipsnyje nustatyti terminai, turi būti užtikrinama, kad šio straipsnio nuostatos būtų taikomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės ir nustačius, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, t. y. kad kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, o išteisintasis pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos. Po oficialaus Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo (2016 m. birželio 27 d.) neturi būti vadovaujamasi ankstesniais bendrosios kompetencijos teismų precedentais dėl bylos nutraukimo teisme suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, kurie buvo suformuoti iki šiuo nutarimu pripažįstant minėtas BPK 235, 254 ir 327 straipsnių nuostatas šiuo klausimu prieštaraujančiomis Konstitucijai. Plenarinės sesijos nagrinėtoje kasacinėje byloje skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinti išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nutraukti bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui buvo priimta neišsprendus, ar išteisintoji pagrįstai išteisinta dėl nusikalstamos veikos. Po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo susidariusi situacija plenarinės sesijos įvertinta kaip reiškianti, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta neišsamiai ir dėl to padarytas esminis BPK pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurio ištaisyti kasacinės instancijos teisme nėra galimybės, todėl byla grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

14.4. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti bylą G. J. suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui priimtas neatsakius į dalį apeliacinio skundo argumentų, o būtent į tuos, kurie susiję su prašymu priimti dėl G. J. išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde buvo nurodomi argumentai, kuriais buvo ginčijamos apelianto bet kokios sąsajos su nusikalstama veika, teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje visiškai nepaminėta ta byloje esanti įrodomosios informacijos dalis, kuri paneigia teismo išvadas ir leidžia abejoti tais įrodymais, kuriais pagrįstas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas tokių apelianto argumentų iš esmės nenagrinėjo. Šis teismas nuosprendyje nurodė, kad: 1) pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išspręstas baudžiamojo proceso nutraukimo prieš apeliantą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, o ne apelianto kaltės ar nekaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką klausimas; 2) nagrinėjamoje byloje G. J. buvo kaltinamas tuo, kad, veikdamas organizuota grupe, parengęs nusikaltimą, organizavo H. G. S. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų; iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išnagrinėjo su šiuo kaltinimu susijusias bylos aplinkybes, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, reikšmingus faktinių bylos aplinkybių nustatymui, ir pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą baudžiamąjį procesą apeliantui nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Taigi dėl apeliaciniame skunde keltų klausimų, susijusių su įrodymų vertinimu nustatant faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo tik pasisakymu, kad surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Remiantis pirmiau nurodytu plenarinės sesijos išaiškinimu, po Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimo paskelbimo susidariusi situacija vertintina kaip reiškianti, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta neišsamiai ir dėl to padarytas esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas (BPK 369 straipsnio 3 dalis), kurį konstatavus bylos dalis, susijusi su G. J., grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įgyvendinant minėtame Konstitucinio Teismo nutarime ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03NDYvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-746/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-746/2016">2K-P-31-746/2016</a> suformuluotus reikalavimus teismams, nagrinėjantiems bylą ir nustačiusiems, kad dėl nagrinėjamos byloje nusikalstamos veikos yra suėję senaties terminai, negalima paneigti konstitucinėje jurisprudencijoje, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir kasacinio teismo praktikoje suformuotų iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančių reikalavimų sprendimams, kuriais asmuo nepripažįstamas kaltu. Tokiais atvejais baigiamajame teismo akte neturi būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui ir nusikalstamos veikos turi būti aprašytos neperžengiant įtarimo (kaltinimo) būsenos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 5 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. S., jo gynėjo advokato Egidijaus Bičkausko, nuteistojo M. K. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio ir nuteistojo Š. J. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus atmesti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties terminui, nutrauktas baudžiamasis procesas prieš G. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir ši bylos dalis nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Gintaras Goda

Aldona Rakauskienė