Civilinė byla Nr. 3K-3-4-916/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37413-2014-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.1.1; 3.1.6.1; 3.3.1.19.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. M.-Ž. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M.-Ž. ieškinį atsakovui biudžetinei įstaigai Lietuvos dailės muziejui dėl autoriaus turtinių teisių gynimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių autoriaus turtinių teisių turėtojo ir materialaus objekto savininko teises, jų įgyvendinimą, aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo motyvavimą, teisėjo nusišalinimo pagrindus, pažeidimo.
Ieškovė prašė teismo: pripažinti jos teisę rodyti visus K. Ž. paliktus kūrinius, įskaitant ir kūrinius, saugomus Lietuvos dailės muziejuje; pripažinti neteisėtu atsakovo 2014 m. balandžio 16 d. rašte Nr. V.5-227 išdėstytą teiginį „K. Ž. kūriniai – 56 valstybei nuosavybės teise priklausantys ir LDM eksponatų apskaitoje esantys darbai privalo būti sugrąžinti Lietuvos dailės muziejui“.
Ieškovė nurodė, kad paveldėjo autoriaus turtines teises į visą K. Ž. kūrybinį palikimą, be to, 2003 m. kovo 13 d. ieškovė ir K. Ž. pasirašė sutartį, kuria ieškovei perleistos visos autoriaus teisės, taip pat teisės, kilusios ar kilsiančios iš visų ir bet kokių sandorių dėl K. Ž. kūrybinio palikimo. Nors K. Ž. 1993–1998 m. atvežtus savo kūrinius perdavė saugoti atsakovui, tačiau autoriaus teisių, įskaitant ir teisės viešai rodyti kūrinius, nesuteikė, t. y. išimtinė teisė rodyti kūrinius priklausė tik ieškovei, kaip autoriaus turtinių teisių paveldėtojai. Ieškovės teigimu, atsakovas savinasi nurodytas autoriaus teises ir trukdo jas įgyvendinti; ginčijamu raštu pareikalavo visus kūrinius, eksponuojamus K. Ž. name-muziejuje, paimti iš parodos ir perduoti saugoti į muziejų. Pripažintina, kad ieškovės paveldėtos teisės rodyti kūrinį pažeidžiamos, todėl atsakovas įpareigotinas nutraukti neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 straipsnis, Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 77 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, valstybei iš ieškovės – procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimą.
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMjcwLTQzMS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-1270-431/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-1270-431/2010">2-1270-431/2010</a>, iš dalies patenkino ieškovo Lietuvos dailės muziejaus ieškinį ir pripažino negaliojančia atsakovei K. M.-Ž. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį dėl sprendime išvardytų meno kūrinių; konstatavo, kad atitinkamus paveikslus ieškovas įgijo nuosavybės teise. Sprendime nurodyta tik apie paveikslų perleidimą, t. y. teismas nurodytoje byloje nenustatė, kad K. Ž. kartu su paveikslais būtų perleidęs ir autoriaus turtinę teisę rodyti kūrinius.
Teismas rėmėsi ATGTĮ 50 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad norminiai teisės aktai neįtvirtina asmens, kuriam priklauso autoriaus turtinės teisės, ir asmens, kuriam priklauso nuosavybės ar patikėjimo teisės į materialųjį objektą, kuriuo išreikštas kūrinys, teisių prioriteto. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad šių subjektų teisės ir teisėti interesai yra tarpusavyje itin glaudžiai susiję, todėl turi būti derinami.
Teismas nustatė, kad atsakovas neginčijo ieškovės prašomos pripažinti teisės rodyti atsakovo saugomus K. Ž. kūrinius, taip pat ieškovės teisės rodyti kitus (Lietuvos valstybei ar atsakovui neperduotus) kūrinius. Ieškovė siekia pas atsakovą saugomus K. Ž. paveikslus eksponuoti, viešai rodyti savo nuožiūra K. Ž. vardo muziejuje ir (arba) kitose savo pasirinktose vietose. Atsakovas tam neprieštarauja, tačiau su sąlyga, kad bus užtikrintas jam perleistų paveikslų saugumas. Atsakovas, kaip tam tikrų Lietuvos valstybei perduotų K. Ž. paveikslų savininkas (patikėtinis), turi ne tik pagrįstą interesą, bet ir pareigą imtis veiksmų užtikrinant jam saugoti perduotų paveikslų saugumą.
Ieškovė nereiškė reikalavimo pripažinti jos teisę K. Ž. kūrinius rodyti konkrečioje vietoje ir (arba) konkrečiu laikotarpiu, todėl teismas nepasisakė dėl ieškovės siekio pas atsakovą saugomus paveikslus rodyti pastate Vilniuje, K. Kalinausko g. 12. Teismas pažymėjo, kad ieškovei (jos atstovui) ne kartą buvo siūloma pakeisti ieškinio dalyką, ir nurodė, jog suformuluoti ieškinio reikalavimai nelemia procesinio pagrindo spręsti dėl konkrečių atsakovui perduotų saugoti paveikslų eksponavimo tam tikrą ar neapibrėžtą laiką pirmiau nurodytoje ar kitoje vietoje.
Spręsdamas dėl atsakovo 2014 m. balandžio 16 d. rašto teisėtumo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo raštu atsakoma į ieškovės 2014 m. kovo 21 d. prašymą deponuoti kūrinius neribotam laikui ir juos palikti rodyti dailininko K. Ž. muziejuje. Ginčo teiginiai yra susiję su atsakovo pareiga saugoti jam perduotus meno kūrinius, todėl atsakovo atsakymo teismas nevertino kaip ieškovės teisių rodyti atitinkamus paveikslus apribojimo, nes rašte nurodyta, kad, atlikus atitinkamus darbus (nuskenavus dailės kūrinius ir įvedus juos į nacionalinę LIMIS programą), atsiras galimybė svarstyti ieškovės prašymą dėl kūrinių deponavimo.
Bylos duomenys, teismo vertinimu, nepagrindžia ieškovės teiginio, kad atsakovas pažeidė jos teisę rodyti kūrinius, tam tikrus kūrinius eksponuodamas (eksponavęs) komerciniais tikslais. Nors K. Ž. paveikslai buvo eksponuojami be ieškovės sutikimo, tačiau už tokių paveikslų rodymą neimtas užmokestis (lankytojai už įėjimą į muziejų sumokėdavo tik bilieto kainą, be to, lankė ir kitas ekspozicijas). Šiuos atsakovo veiksmus teismas laikė atitinkančiais ATGTĮ 33 straipsnyje įtvirtintą atsakovo teisę rodyti kūrinius be autoriaus leidimo ir autorinio atlyginimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl abiejų ieškovės reikalavimų pagrįstumo, taigi CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė, taip pat neperžengė pareikštų reikalavimų ribų ir nurodė tiek teisės normų, kiek lėmė byloje iškeltų ir analizuotų klausimų pobūdis.
Ieškovės reikalavimo pripažinti jos teisę rodyti visus K. Ž. paliktus kūrinius, įskaitant saugomus Lietuvos dailės muziejuje, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neginčija jos teisės rodyti kūrinius, taip pat kad ieškovė yra autoriaus turtinių teisių, įskaitant ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą teisę viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas, turėtoja, tenkinimas nesukeltų ieškovei jokių materialiųjų teisinių pasekmių, todėl neatitiktų CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisminės gynybos paskirties – apginti pažeistą ar ginčijamą asmens teisę. Ginčo kūrinių, kaip materialiųjų nuosavybės teisės objektų, savininkas bei saugotojas ir autorių turtinių teisių turėtojas šiuo atveju yra skirtingi asmenys, turintys savų, turimos nuosavybės teisės rūšies nulemtų skirtingų interesų ginčo kūrinių atžvilgiu, kurie turi būti derinami. Tai reiškia, kad sprendžiant, ar autorių turtinių teisių turėtojo teisės nepažeidžiamos, turi būti aišku, kaip šias teises asmuo siekia įgyvendinti, t. y. vertinamas konkretus teisių įgyvendinimo atvejis. Nagrinėjamu atveju ieškovės pareikštas reikalavimas neatitiko aiškumo bei konkretumo kriterijaus, todėl negalėjo būti tenkinamas.
Sprendime nurodyta aplinkybė, kad ieškovė (o ne atsakovas, kaip nurodyta 2015 m. kovo 16 d. nutartyje, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas) buvo perdavusi kūrinius kitiems asmenims, o šie saugojo juos netinkamai, buvo tik papildomas teismo argumentas atmetant ieškinį, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės nekeičiantis ieškinio reikalavimų teisinio vertinimo.
Pripažinti neteisėtu atsakovo 2014 m. balandžio 16 d. rašte išdėstytą teiginį (jo ištrauką), kuris atitinka Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. priimtą sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yODQ5LTU2NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2849-565/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2849-565/2014">2-2849-565/2014</a>, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo dėl ieškinyje ieškovės pareikštų reikalavimų ir taip pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies, 270 straipsnio 4, 5 dalių nuostatas. Teismas nevertino, ar ieškovės teisės, įtvirtintos įstatymuose, yra pažeidžiamos, nepagrįstai nesivadovavo jos nurodytomis ATGTĮ ir CK imperatyviosiomis teisės normomis (vadovavosi tik bendro pobūdžio normomis), neaptarė bylos duomenų, nemotyvavo jų atmetimo.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad įstatymas neįtvirtina autoriaus ir kūrinių saugojimo subjekto teisių prioriteto vienas kito atžvilgiu, prieštarauja ATGTĮ 15, 38, 50 straipsnių nuostatoms. Autoriaus išimtinės teisės viešai rodyti kūrinius įtvirtintos ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kūrinių saugotojo teisės – šio įstatymo 33 straipsnyje. Šios normos nėra konkuruojančios. Ieškovės paveldėtos autoriaus teisės suteikia jai teisę neribotai jomis naudotis, t. y. viešai rodyti kūrinius įstatyme nustatytais pagrindais. Autoriaus išimtinių turtinių teisių įgyvendinimas į kūrinius (jų viešą rodymą) riboja materialiosios nuosavybės savininko teises su daiktu elgtis taip, kaip jis norėtų. Materialusis objektas gali būti naudojamas tik nepažeidžiant intelektinės nuosavybės savininko teisės. Ieškovės išimtines teises šiuo atveju pažeidžia 2014 m. balandžio 16 d. rašte nurodytas atsakovo reikalavimas nutraukti viešą kūrinių rodymą ir šiuos kūrinius perduoti į atsakovo saugyklas, taip pat netinkamas atsakovo ginčo paveikslų saugojimas, be teisių turėtojos žinios juos perduodant kitiems subjektams, pas kuriuos dėl netinkamo saugojimo kūriniams grėsė sunaikinimas. Dėl pastarojo pažeidimo teismas sprendime nurodė priešingas aplinkybes, kas turėjo įtakos atmetant ieškovės ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ieškovės skunde išdėstytų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, nepatikrino ir nepašalino šios nutarties 16.1, 16.2 punktuose nurodytų teisės normų pažeidimų, nepagrįstai nenustatė absoliutaus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 330 straipsnis). Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovės reikalavimų tenkinimas neatitiktų CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisinės gynybos paskirties, nors kartu pripažino, jog ieškovė yra autoriaus turtinių teisių turėtoja. Ieškovė savo teisių gynimo pagrindu nurodė ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias turi teisę reikalauti pripažinti teises, įpareigoti nutraukti neteisėtus veiksmus.
Pažeista CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostata, nes į apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją buvo paskirta teisėja, kuri pirmosios instancijos teisme nagrinėjo civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yODQ5LTU2NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2849-565/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2849-565/2014">2-2849-565/2014</a> ir paneigė ieškovės teises viešai rodyti paveldėtus kūrinius, įpareigojo ieškovę grąžinti juos atsakovui. Taigi iš esmės teisėja R. Burdulienė sprendė ginčą tarp tų pačių šalių dėl tų pačių santykių, todėl ji privalėjo nusišalinti. Ieškovė nebuvo informuota apie kolegijos sudėtį, todėl neturėjo galimybės pareikšti nušalinimą teisėjai.
Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasatorė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus jos reikalavimus. Teismas motyvavo, kodėl nėra teisinių pagrindų tenkinti kiekvieną iš pareikštų reikalavimų (bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovas būtų pažeidęs ieškovės teisę rodyti kūrinius; atsakovo ginčo teiginys atitinka įsiteisėjusį teismo sprendimą).
Apeliacinės instancijos teismo teisėja neturėjo pagrindo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo (nebuvo CPK 65 straipsnyje nurodyto pagrindo), nes kasatorės nurodyta civilinė byla išnagrinėta prieš dvejus metus, be to, ieškinių pagrindas ir dalykas netapatūs. Duomenys apie suformuotą teisėjų kolegiją yra vieši, todėl ieškovė turėjo galimybę pareikšti prašymą dėl nušalinimo, tačiau šia teise nepasinaudojo.
Ieškovė pareikštu ieškiniu siekia pas atsakovą saugomus paveikslus eksponuoti, viešai rodyti savo nuožiūra K. Ž. vardo muziejuje ir (arba) kitose ieškovės pasirinktose vietose, tačiau atsakovas šios ieškovės teisės neginčija, neprieštarauja jos siekiui, tik kelia sąlygą, kad bus užtikrintas jam nuosavybės teise priklausančių paveikslų saugumas (ATGTĮ 18 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pirmiau nurodytas muziejus dar tik planuojamas steigti.
Paveikslų saugojimas ir eksponavimas Lietuvos dailės muziejuje atitinka dailininko K. Ž. valią, pagal kurią jo kūriniai padovanoti Lietuvai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-468/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-468/2012">3K-3-468/2012</a>). Atsakovas pagal Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį yra priskirtas nacionaliniam muziejui, finansuojamam iš Lietuvos Respublikos biudžeto, ir vykdo tik įstatymų suteiktas funkcijas ir veiklą. Ieškovė be pagrindo siekia apriboti valstybės (kūrinių savininkės) materialiosios laikmenos nuosavybės teisę. Ieškovė, kaip autoriaus turtinių teisių paveldėtoja, negali naudotis paveldėtomis autoriaus teisėmis taip, kad apribotų valstybės, kaip K. Ž. kūrinių savininkės, teisę valdyti, naudoti savo materialiosios laikmenos nuosavybę ir ja disponuoti, rūpintis meno kūrinių saugumu, reikalauti šiuos kūrinius sugrąžinti teisėtam savininkui.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl autoriaus išimtinės teisės viešai rodyti kūrinius ir faktinio ieškinio pagrindo
Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Dailės kūrinio originalo savininkas turi leisti kūrinio autoriui atgaminti kūrinį ar panaudoti jį savo parodai, jeigu autoriaus teisės atgaminti kūrinį ar jį viešai rodyti (eksponuoti) nėra perduotos kūrinio originalo savininkui, su sąlyga, kad nebus pažeisti kūrinio savininko teisėti interesai ir bus užtikrintas kūrinio saugumas (ATGTĮ 18 straipsnio 1 dalis).
Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, autoriaus vardą, leidžiama nekomerciniais tikslais viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją, kai kūrinys yra parduotas ar kitu būdu nuosavybės teisės į jį perduotos kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui ir kai autorius ar jo teisių perėmėjas žino ar turi pagrindą žinoti, kad toks viešas kūrinių rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį fizinio arba juridinio asmens įprastinės veiklos dalis (ATGTĮ 33 straipsnis).
Autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas. Autorius ar kitas autorių teisių subjektas, perleidęs nuosavybės teisę į materialųjį objektą, kuriuo išreikštas kūrinys, nelaikomas perleidusiu autorių turtines teises ar suteikusiu licenciją, leidžiančią naudoti tą kūrinį, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip (ATGTĮ 50 straipsnio 1 dalis). Autorius arba kitas autorių teisių subjektas, perleidęs autorių turtines teises ar suteikęs licenciją, leidžiančią naudoti kūrinį, nelaikomas perleidusiu nuosavybės teisę į materialųjį objektą, kuriuo tas kūrinys išreikštas (ATGTĮ 50 straipsnio 2 dalis).
Muziejus – juridinis asmuo, veikiantis kaip biudžetinė, viešoji įstaiga ar kitos teisinės formos juridinis asmuo, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka, kurio svarbiausia veikla yra kaupti, saugoti, restauruoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti materialines ir dvasines kultūros vertybes bei gamtos objektus (Muziejų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).
Nacionaliniai muziejai kaupia, saugo, tiria, restauruoja, konservuoja ir eksponuoja svarbiausius valstybės istorijos, meno, technikos, gamtos ir kitokių vertybių rinkinius (Muziejų įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).
Muziejus privalo užtikrinti muziejinių vertybių apskaitą ir apsaugą (Muziejų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).
Pagal Dailės muziejaus statuto 8.2. punktą muziejus užtikrina sukauptų meno ir kultūros vertybių apskaitą, tinkamas saugojimo sąlygas ir apsaugą, jų konservavimą ir restauravimą.
Autorių teisių subjektai, gindami savo teises, įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti pripažinti teises (ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Vienas iš pažeistų civilinių teisių gynimo būdų yra šių teisių pripažinimas (CK 1.138 straipsnio 1 punktas) konstatuojant, kad kito asmens veiksmai, kuriais šis atsisako pripažinti pirmojo asmens teisę, yra neteisėti (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05NC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-94/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-94/2009">3K-3-94/2009</a>).
Taigi ieškinyje, kuriame reikalaujama ginti pažeistą ieškovo teisę ją pripažįstant, turi būti nurodyta, kad kitas asmuo atliko neteisėtus veiksmus, kuriais atsisakė pripažinti ieškovo teisę, t. y. turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė K. M.-Ž. yra autoriaus turtinių teisų turėtoja, o atsakovas Lietuvos dailės muziejus – dailės kūrinių, kaip materialių objektų, savininkas.
Autoriaus turtinės teisės, tarp jų viešo rodymo teisė, yra nustatytos įstatyme (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Taigi, jos yra pripažįstamos ex lege (pagal įstatymą), o nesant jų pažeidimo, nėra procesinio pagrindo jų gynybai civiline tvarka. Vadinasi, ieškovė turėjo įrodyti, kad jai priklausanti turtinė viešo rodymo teisė (ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punktas) buvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nereiškia reikalavimo pripažinti jos teisę dailės kūrinius rodyti konkrečioje vietoje ir (arba) konkrečiu laikotarpiu, o ieškinio priėmimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovei (jos atstovui) buvo ne kartą siūloma pakeisti ieškinio dalyką.
Teismai nustatė faktines bylos aplinkybes, kad atsakovas neatsisako paskolinti paveikslus parodoms. Tai matyti tiek iš 2014 m. balandžio 16 d. rašto Nr. V.5-227, tiek ir, pvz., iš 2014 m. birželio 13 d. rašto Nr. V.5-333, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad „Lietuvos dailės muziejus šiai institucijai, sukūrus tinkamas paveikslų nuolatinio rodymo muziejines sąlygas, skolins ekspozicijai reikalingus meno kūrinius ir padės įrengti memorialinį dailininko K. Ž. muziejų“. Teismai taip pat nustatė, kad atsakovas, atlikęs dailės kūrinių skenavimo ir įvedimo į nacionalinę LIMIS programą darbus, sutinka svarstyti ieškovės prašymą dėl kūrinių deponavimo. Kasatorė teigia, kad jos teisės pažeidžiamos atsakovui reikalaujant perduoti paveikslus į saugyklas – bet teismai pagrįstai konstatavo, kad tokie atsakovo veiksmai teisiškai pagrįsti, tokia atsakovo teisė yra įtvirtinta įstatyme, o atlikus tam tikrus, atsakovo pareigos turinį sudarančius, veiksmus, atsiras galimybė spręsti dėl paveikslų perdavimo kasatorei eksponavimui.
ATGTĮ 18 straipsnio 1 dalyje ne tik nustatyta dailės kūrinio originalo savininko pareiga leisti kūrinio autoriui atgaminti kūrinį ar panaudoti jį savo parodai, tačiau įtvirtintos ir sąlygos – kad nebūtų pažeisti kūrinio savininko teisėti interesai ir užtikrintas kūrinio saugumas. Minėta, kad ATGTĮ 33 straipsnyje taip pat yra įtvirtintas ir viešo rodymo teisės apribojimas.
Atsižvelgiant į faktines byloje susiklosčiusias aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos dailės muziejus atliko neteisėtus veiksmus, kuriais atsisakė pripažinti ar pažeidė ieškovės turtinę (viešo rodymo) teisę į tuos paveikslus, į kuriuos nuosavybės teisė priklauso Lietuvos valstybei.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad susiklosčius situacijai, kai dailės kūriniai, kaip materialūs objektai, priklauso vienam subjektui nuosavybės teise – atsakovui, o autoriaus turtinės teisės – kitam subjektui – ieškovei, šių abiejų asmenų teisės gali būti tinkamai įgyvendinamos tik derinant abiejų šalių interesus, t. y. ieškovės išimtines teises viešai rodyti kūrinius ir atsakovo teises ir pareigas, tarp jų – saugoti, restauruoti, tirti, konservuoti meno vertybes, užtikrinti muziejinių vertybių apskaitą. Priešingas aiškinimas neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų nuostatų, kad tiek civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, tiek ir teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi suformuota Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika, todėl priėmė teisingus procesinius sprendimus, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo daryti priešingą išvadą.
Dėl teisėjos šališkumo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas buvo netinkamos sudėties, nes teisėjų kolegijos narė teisėja R. Burdulienė 2014 m. birželio 25 dieną priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yODQ5LTU2NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2849-565/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2849-565/2014">2-2849-565/2014</a> dėl tų pačių ieškovės ir atsakovo santykių ir yra pasisakiusi dėl šių santykių esmės. Kasatorės įsitikinimu, buvo pažeistos CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas, buvo priimtas jam dalyvaujant (CPK 71 straipsnio 1 dalis).
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste gali būti nagrinėjamas dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją, peticijos Nr. 10486/83). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92). Objektyvusis testas dažniausiai yra susijęs su hierarchiniais ar kitokiais teisėjo ir kitų proceso dalyvių ryšiais (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Miller ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 45825/99, 45826/99 ir 45827/99; 2005 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01, ir kt.).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad vien ta aplinkybė, kad tos pačios sudėties teismas nagrinėjo kitą civilinę bylą pagal kasatoriaus pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, savaime nepatvirtina teismo šališkumo buvimo. Kasatorius remiasi CPK 71 straipsniu kaip pagrindu, patvirtinančiu teisėjų kolegijos šališkumo buvimą, tačiau šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintas neleistinumas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant tą pačią bylą, t. y. principas, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-444/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-444/2013">3K-3-444/2013</a>).
CPK 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ribojimas nustatytas dėl to, kad pakartotinis teisėjo tos pačios bylos nagrinėjimas gali sukelti abejonių dėl nešališkumo, kai bylą nagrinėjęs pirmą kartą teisėjas jau buvo pateikęs teisinį vertinimą. Neleistinumą teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą įstatymas sieja su konkretaus ginčo išsprendimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-469-313/2016).
Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yODQ5LTU2NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-2849-565/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-2849-565/2014">2-2849-565/2014</a> buvo nagrinėtas ieškovo Lietuvos dailės muziejaus ieškinys atsakovui VšĮ Dailininko prof. K. Ž. fondui dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Ieškovė K. M.-Ž. byloje buvo trečiasis asmuo. Šioje (nagrinėjamoje) byloje spręsta dėl ieškovės teisės rodyti kūrinius pažeidimo, o reikalavimas pripažinti neteisėtu atsakovo teiginį („K. Ž. kūriniai – 56 valstybei nuosavybės teise priklausantys ir LDM eksponatų apskaitoje esantys darbai privalo būti sugrąžinti Lietuvos dailės muziejui“) išspręstas apeliacinės instancijos teismui atsižvelgus į pirmiau nurodytoje byloje nustatytą prejudicinį faktą – įpareigojimą VšĮ Dailininko prof. K. Ž. fondui grąžinti Lietuvos dailės muziejui 56 dailininko K. Ž. paveikslus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjo kitą civilinę bylą, kitu teisiniu pagrindu, todėl ši situacija nepatenka į CPK 71 straipsnio reguliavimo apimtį.
Kasatorė teigia negalėjusi teikti prašymo minėtu pagrindu nušalinti teisėją, nes nežinojo kolegijos sudėties. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais teiginiais. Nustatyta, kad ieškovės atstovas pateikė apeliacinį skundą 2015 m. kovo 16 d., 2015 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovės atstovui išsiuntė pranešimą, kuriuo, be kita ko, informavo, kad: „Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešimai siunčiami nebus. Informacija apie teismo posėdžio vietą, laiką ir teismo sudėtį yra pateikiama specialiame interneto tinklapyje adresu www.teismai.lt skyrelyje „Teismų pranešimai apie nagrinėjamas bylas“. 2015 m. liepos 31 d. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO buvo įdėtas teisėjams priskirtų bylų sąrašas, kuriame nurodyta, kad bylą nagrinės teisėja pranešėja V. M.. 2016 m. gegužės 19 d. interneto tinklalapyje www.teismai.lt paskelbtas pranešimas, jog Vilniaus apygardos teisme 2016 m. birželio 6 d. 8.00 val. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtODIwLTg4MS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-820-881/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-820-881/2016">2A-820-881/2016</a> pagal ieškovės K. M.-Ž. apeliacinį skundą. Taip pat nurodyta teisėjų kolegijos sudėtis.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorė, žinodama, kad jos iniciatyva yra pradėtas teismo procesas, galėjo ir turėjo pasidomėti su byla susijusia informacija. Nuo bylos iškėlimo teisme momento kasatorei atstovavo profesionalus teisininkas, o informacinis pranešimas apie bylos nagrinėjimo datą, vietą ir laiką, taip pat teisėjų kolegijos sudėtį bei kitą šalims reikšmingą informaciją buvo skelbiamas viešai. Minėta, kad ieškovės atstovas buvo pranešimu informuotas, jog dalyvaujantiems byloje asmenims papildomi pranešimai nebus siunčiami.
Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl neleistinumo teisėjai R. B. pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą bei nesuteikimo galimybės pareikšti teisėjai nušalinimą nesudaro teisinio pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos nutartį.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo, neišsprendė abiejų pareikštų reikalavimų, nevertino, ar pažeistos kasatorės teisės.
Byloje nustatyta, kad teismai savo sprendimuose iš esmės pasisakė dėl kasatorės reikalavimų ir akcentavo, kad ne tik ji, bet ir atsakovas turi teisėtą interesą ir net pareigą saugoti paveikslus, motyvavo, kodėl atsakovo rašte, kurio turinio dalį kasatorė ginčija, nurodytus teiginius laiko teisėtais, taip pat pateikė argumentus, kodėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti kasatorės teisių pažeidimo muziejui eksponuojant kūrinius.
Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai nurodė ir vertino abiejų šalių poziciją, rėmėsi ne tik bendromis materialiosios ir proceso teisės nuostatomis, bet ir ATGTĮ normomis, jų pagrindu sprendė dėl poreikio derinti interesus, nekonstatavo nė vienos iš ginčo šalių, t. y. nei autoriaus turtinių teisių turėtojo, nei meno kūrinių, kaip materialių objektų savininko, interesų prioriteto.
Aplinkybė, kad kasatorė nesutinka su nurodytais teismų motyvais, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog ginčijami teismų procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti.
CPK įtvirtinta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Šio kodekso 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nacionalinius teismus įpareigoja išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui; teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti; sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; 1998 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Higgins ir kt. prieš Prancūziją, peticijos Nr. 204124/92). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zOC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-38/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-38/2008">3K-7-38/2008</a>; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepakankamai išsamūs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), nes kasatorė turėjo galimybę suprasti ieškinyje formuluojamų reikalavimų nepakankamą teisinį pagrįstumą ir pasinaudoti teismo siūlymu pakeisti ieškinio dalyką.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis sumokėjo 608,16 Eur už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą. Šios išlaidos atsakovui priteistinos iš kasatorės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.14 punktas).
Kasacinis teismas patyrė 6,55 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui biudžetinei įstaigai Lietuvos dailės muziejui (j. a. k. 190756087) iš ieškovės K. M.-Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 608,16 Eur (šešis šimtus aštuonis Eur 16 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovės K. M.-Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,55 Eur (šešis Eur 55 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.
Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2016 m. spalio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Birutė Janavičiūtė
Sigita Rudėnaitė
Dalia Vasarienė
