Baudžiamoji byla Nr. 2K–179/2011
(Proceso Nr. 1-61-1-00815-2008-3)
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. J. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 3 d. nutarties.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu D. L. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 2 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda, uždraudžiant naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones vienerius metus. Nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. Z. iš UADB „Industrijos garantas“ priteista 1726,40 Lt ir iš UADBB „Draukeda“ – 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 3 d. nutartimi nuteistojo D. L. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
n u s t a t ė :
D. L. J. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 11 d., apie 0.40 val., kelio Kaunas-Zarasai-Daugpilis 29,840 km, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir vairuodamas UADBB „Draukeda“ automobilį „Mersedes Benz S400“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 punktą, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui; 19 punktą, kad vairuotojas privalo imtis visų būtinų priemonių savo, keleivių ir krovinio saugumui kelionės metu užtikrinti; 28 punktą, jog vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių eismui; 132 punktą, jog vairuotojas, atsižvelgdamas į greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę; 133 punktą, kad, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių; 134 punktą, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams; nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į priekyje ta pačia kryptimi važiavusį A. P. vairuojamą automobilį „Mazda 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); dėl to abu automobiliai nuvažiavo nuo kelio, automobilis „Mazda 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į medį, o šio automobilio keleiviui J. Z. buvo padaryti galvos sumušimas su odos nubrozdinimu kaktoje, poodinėmis kraujosruvomis kairės akies srityje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, poodinės kraujosruvos dešinio peties, dešinio klubo srityje, krūtinės ląstos sumušimas, XII krūtinės slankstelio kompresinis lūžimas be nugaros smegenų sužalojimo, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas.
Kasaciniais skundais nuteistasis D. L. J. ir jo gynėjas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; nesant pagrindo tenkinti šį prašymą, panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 3 d. nutartį bei baudžiamąją bylą dėl D. L. J. nutraukti BK 2 straipsnio 3 dalies ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
Skunduose nuteistasis ir jo gynėjas nurodo vienodas aplinkybes. Jie teigia, kad D. L. J. viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus, patvirtindamas, jog eismo įvykis įvyko dėl nukentėjusiojo A. P. kaltės, nes, nuteistajam viduryje kelio lenkiant nukentėjusiojo automobilį, jis staigiai be jokios priežasties stabdė savo automobilį, pasisuko skersai eismo juostos, todėl D. L. J. prarado techninę galimybę išvengti susidūrimo. Nuteistojo parodymus patvirtino kiti bylos duomenys: nuteistojo automobilio „Mersedes Benz S400“ apžiūros metu nustatyti priekinės dešinės pusės sugadinimai įrodo, kad susidūrimas įvykio lenkiant automobilį „Mazda 323“, kai šis buvo staigiai stabdomas; tai, kad dėl nuteistojo automobilyje įrengtos ABS sistemos stabdymo žymės, užfiksuotos prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtoje schemoje, negalėjo būti ištisos (todėl jos paliktos nukentėjusiojo automobilio), patvirtino specialistas autotechnikas V. Mitunevičius. Kasatorių manymu, nuteistojo parodymai nepaneigti. Pagal teismų praktiką kilusios abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti vertinamos tik kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas), tačiau teismai to nepaisė. Ignoruodami gynybos argumentų esmę, abiejų instancijų teismai visiškai neįvertino įvykio metu susidariusios kelio situacijos specifikos, t. y. kad prieš pat įvykį nuteistasis lenkė nukentėjusiojo automobilį, todėl nukentėjusysis A. P. privalėjo netrukdyti D. L. J. atlikti lenkimo manevrą. Dėl to teismai bylos tinkamai neišnagrinėjo, situaciją vertino formaliai. Kasatoriai įsitikinę, kad būtent nukentėjusiojo A. P. veiksmai, neatitikę KET 3, 4, 9, 28, 125, 140.4, 143 ir 146 punktų, buvo pagrindinė tiesioginė ir vienintelė priežastis eismo įvykiui kilti.
Be to, kasatoriai pažymi, kad, patenkinus gynybos prašymą, prie bylos buvo pridėta gynėjo iniciatyva gauta 2010 m. rugpjūčio 23 d. O. Lukoševičienės specialisto išvada, patvirtinusi nuteistojo apeliacinio skundo teisingumą. Be šios specialisto išvados, byloje nebuvo paskirta ir gauta jokia kita specialisto išvada ar ekspertizės aktas (atitinkamus nuteistojo prašymus apylinkės teismas nepagrįstai atmetė). Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad teismui gynybos pateikta specialisto išvada gauta ne sutartiniais pagrindais, o užsakius Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedroje pagal ūkiskaitinę sutartį. Be to, aukščiausios kvalifikacijos nepriklausoma ekspertė O. Lukoševičienė savo tyrimą atliko ne tik susipažinusi su pateikta medžiaga, bet ir apžiūrėjusi įvykio vietą. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šio įrodymo atmetimo nepagrįstos ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus, nes išvada buvo gauta teisėtai (gynybai savarankiškai renkant įrodymus) ir patvirtina bylai reikšmingas aplinkybes.
Vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš teismo pateiktų motyvų neaišku, ar jis specialisto išvadą vertino kaip įrodymą. Be to, teismas jos pakankamai neįvertino. Suabejojęs šio įrodymų šaltinio patikimumu, teismas galėjo paskirti teismo autotechninę ekspertizę, tačiau to nepadarė. Teismo išvados buvo padarytos remiantis tik tiesiogiai bylos baigtimi suinteresuoto asmens – A. P. – parodymais, nors objektyvius duomenis tinkamai galėjo įvertinti tik specialistas; be jo išvados tokio pobūdžio bylose neįmanoma išsiversti.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas neįvertino šių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose reikalavimų, išdėstytų apžvalgoje dėl Kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose: transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET (kasacinė nutartis Nr. 2K-195/2007); pasitaiko atvejų, kai, įvertinus aplinkybių visumą, konstatuojama, kad kaltininkas dėl kitų eismo dalyvių padarytų pažeidimų neturėjo techninės galimybės numatyti padarinių ir jų išvengti (baudžiamoji byla Nr. 1A-140-107/2007); sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus, būtina nustatyti, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes; eismo įvykio ekspertizė, esant sudėtingesnėms eismo įvykių situacijoms, skiriama beveik kiekvienoje baudžiamojoje byloje, siekiant nustatyti eismo įvykio eigą (mechanizmą), techniškai įvertinti eismo dalyvių veiksmus, nustatyti kitas aplinkybes, turėjusias įtakos eismo įvykiui (kasacinė nutartis Nr. 2K-232/2006).
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma pagal apeliacinį skundą, nepateikė motyvuotų išvadų dėl skundo esmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-45/2009, 2K-97/2009, 2K-262/2009, 2K-P-305/2009). Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyti motyvai dėl apeliaciniame skunde ir teisminio nagrinėjimo metu išdėstytų svarbių ir detalių argumentų (dėl „Mazda 323“ automobilio lenkimo prieš pat įvykį ir pan.). Be to, teismas nenurodė pakankamų argumentų specialisto išvadai atmesti.
Papildomai savo kasaciniame skunde gynėjas išskiria ir kitus argumentus, susijusius su transporto priemonių kontakto mechanizmu, nustatytu O. Lukoševičienės specialisto išvada, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė: abu pėdsakai, išlikę kelio važiuojamojoje dalyje, buvo palikti tik nukentėjusiojo automobilio „Mazda 323“; šis automobilis prieš pat įvykį buvo stabdomas; pagal nustatytus automobilių sugadinimus automobilis „Mersedes Benz S400“ susidūrimo metu buvo kelio viduryje ir trenkėsi lenkdamas automobilį „Mazda 323“; šoninio slydimo pėdsakai patvirtina, kad dar prieš susidūrimą automobilis „Mazda 323“ buvo „užneštas“.
Abu kasatoriai tvirtina, kad skunde išdėstyti esminiai BPK pažeidimai nulėmė netinkamą BK 2 straipsnio 3 dalies taikymą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo D. L. J. ir jo gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus kasacinius skundus atmesti.
Atsiliepime prokuroras nurodo, kad didžiąją skundų dalį sudaro byloje surinktų įrodymų išdėstymas bei kasatorių pozicija dėl jų vertinimo. Tai neatitinka BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų kasaciniam skundui, todėl prokuroras šių argumentų neanalizuoja ir atsiliepimų į juos neteikia.
Prokuroras nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai vertino bylos įrodymus. Jonavos rajono apylinkės teismas ištyrė visas esmines bylos aplinkybes ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Teismas apklausė nuteistąjį D. L. J., nukentėjusiuosius J. Z., A. P., liudytoją P. K., ištyrė eismo įvykio apžiūros protokolą, planą prie jo ir kitus byloje surinktus duomenis. Bylos įrodymai nepatvirtina nuteistojo parodymų, kad priekyje važiavęs A. P. stabdė savo automobilį „Mazda 323“ ar kitaip trukdė iš paskos automobiliu važiuojančiam D. L. J. atlikti lenkimo manevrą. Nukentėjusysis A. P. patvirtino, kad prieš pat eismo įvykį savo automobilio „Mazda 323“ nestabdė ir važiavimo krypties nekeitė. Iš esmės tokius pat parodymus davė ir automobilyje „Mazda 323“ važiavęs liudytojas P. K. Rašytiniai bylos duomenys taip pat nepatvirtina nuteistojo teiginių apie staigų automobilio „Mazda 323“ stabdymą. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad stabdymo pėdsakų žymės, prasidedančios kelio važiuojamojoje dalyje, baigiasi ties kelkraštyje stovinčio automobilio „Mercedes Benz S400“ galiniais ratais. Tai patvirtina, kad jie buvo palikti būtent šio automobilio (neatmestina galimybė, kad šoninio slydimo metu). Kita vertus, nepriklausomai nuo to, stabdė automobilio „Mazda 323“ vairuotojas A. P. ar ne, nuteistasis D. L. J., artėdamas prie priekyje važiuojančiojo automobilio ir norėdamas jį aplenkti, turėjo pasirinkti tokį atstumą, kad galėtų užtikrinti saugų eismą. Nuteistasis, nesaugiai vairuodamas automobilį, padarė KET pažeidimų, nulėmusių eismo įvykio kilimą bei BK 281 straipsnio 2 dalyje numatytų padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo kitam asmeniui – padarymą.
Nesutikdamas su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo, prokuroras teigia, jog Kauno apygardos teismas pagal nuteistojo apeliacinį skundą patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismas motyvuotai pasisakė dėl specialistės O. Lukoševičienės pateiktos išvados, kuri nėra nei ekspertizės aktas pagal BPK 88 straipsnį, nei specialisto išvada pagal BPK 90 straipsnį, todėl laikytina konsultacine išvada. Specialistė subjektyvių duomenų pagrindu padariusi išvadą, kad įvykio vietoje stabdymo pėdsaką paliko automobilis „Mazda 323“, šia aplinkybe iš esmės pagrindė visą eismo įvykio tyrimą ir savo išvadas apie pagrindinę eismo įvykio priežastį. Tačiau byloje surinkti duomenys paneigia konsultacinės išvados pradinių duomenų, kad stabdymo pėdsakas įvykio vietoje paliktas nukentėjusiojo A. P. vairuoto automobilio „Mazda 323“, teisingumą, todėl klaidingais duomenimis atliktas tyrimas ir jo pagrindu padarytos konsultacinės išvados pagrįstai Kauno apygardos teismo įvertintos kritiškai ir atmestos. Taip pat, prokuroro manymu, teismų ištirti ir įvertinti duomenys visiškai atskleidė eismo įvykio aplinkybes, todėl, skirtingai nei nurodo kasatoriai, apeliacinės instancijos teismui nebuvo būtinybės skirti eismo įvykio ekspertizę ar gauti specialisto išvadą.
Apibendrindamas prokuroras tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, iš naujo detaliai įvertinęs tiek nuteistąjį teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, atsakė į visus jo apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai paaiškindamas, kodėl remiasi įrodymais, patikimai patvirtinančiais pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tiesioginį priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių. Bylos įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių nuostatas. Tai, kad kasatoriai nesutinka su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos įrodytinumo, remdamiesi tuo, jog teismai įrodymus vertino kitaip nei jų nurodyta kasaciniuose skunduose, nereiškia, kad teismų išvados neteisingos ir kad buvo padaryta BPK pažeidimų.
Prokuroro manymu, kasaciniuose skunduose deklaratyviai pasisakoma dėl netinkamo BK 2 straipsnio 3 dalies taikymo: nuteistasis ir jo gynėjas yra kitos nuomonės nei teismai, nuteisę D. L. J. pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad buvo netinkamai pritaikyta BK 2 straipsnio 3 dalis. D. L. J. veika atitinka BK 281 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir nuosprendyje yra išdėstyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismų išvados.
Nuteistojo D. L. J. ir jo gynėjo kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BPK 20 straipsnio ir 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.
Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Nagrinėdamas bylą, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant šias aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Išanalizavusi kasacinių skundų motyvus ir palyginusi juos su bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių, o apeliacinės instancijos teismas dar ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma pagal paduotą nuteistojo apeliacinį skundą.
Kasaciniuose skunduose nuteistasis D. L. J. ir jo gynėjas savaip interpretuoja bylos duomenis ir tuo pagrindu daro išvadas dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo, taip ginčydami teismų pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 281 straipsnio 2 dalį, aplinkybes. Visi skunduose ginčijami bylos įrodymai (nuteistojo D. L. J., nukentėjusiojo A. P. parodymai, 2008 m. rugsėjo 11 d. įvykio vietos apžiūros protokolas ir jo priedas – planas, 2008 m. rugsėjo 11 d. transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolas, kuriuo nustatyti automobilio „Mersedes Benz S400“ sugadinimai, O. Lukoševičienės specialisto išvada) teismų buvo įvertinti, pateikiant dėl jų motyvuotas išvadas, t. y. nurodant, kodėl vienais iš jų remiamasi, o kiti atmetami.
Skirtingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nuteistojo D. L. J. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, ir į tai pagrįstai buvo atkreiptas apeliacinės instancijos teismo dėmesys.
Abiejų instancijų teismai motyvuotai pasisakė dėl įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotų automobilio ratų pėdsakų priskyrimo nuteistojo D. L. J. vairuotam automobiliui „Mersedes Benz S400“. Buvo paneigta nuteistojo versija, kad rasti pėdsakai buvo palikti nukentėjusiojo automobilio, šį staigiai stabdant, nes dėl nuteistojo automobilyje įrengtos ratų antiblokavimo sistemos (ABS) ant kelio dangos negalėjo atsirasti vientisų pėdsakų (jie turėjo būti su pertrūkiais). Teismai nustatė, kad nei nukentėjusysis A. P., nei liudytojas P. K. neparodė, jog nukentėjusysis staigiai be jokios pateisinamos priežasties stabdė automobilį „Mazda 323“, be to, užfiksuoti ratų pėdsakai nėra stabdymo kelias, nes pagal atstumą vieno nuo kito (50 cm, 30 cm, 60 cm) tai yra šoninio slydimo pėdsakai. Taigi vientisų ratų slydimo pėdsakų galėjo atsirasti slystant automobiliui, kuriame yra įmontuota ABS sistema. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iš eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo schemos bei nuotraukų aiškiai matyti, jog įvykio vietoje rasti automobilio ratų pėdsakai, besitęsiantys iki automobilio „Mersedes Benz S400“, buvo palikti ne A. P. vairuoto automobilio „Mazda 323“, o D. L. J. vairuoto automobilio „Mersedes Benz S400“.
Taip pat pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl 2008 m. rugsėjo 11 d. transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolo, kuriuo nustatyti „Mersedes Benz S400“ sugadinimai, vertinimo. Paneigdamas nuteistojo aiškinimus, kad „Mersedes Benz S400“ nustatyti priekinio dešinės pusės žibinto, priekinio dešinės pusės posūkio sugadinimai patvirtina, jog jis lenkė nukentėjusiojo automobilį „Mazda 323“, kai šis staigiai stabdė, teismas pažymėjo, jog, be šių sugadinimų, buvo nustatyta ir kitų: sudaužytas priekinis bamperis, abu priekiniai sparnai, variklio dangtis, priekinis stiklas.
Apeliacinio nagrinėjimo metu, patenkinus gynybos prašymą, prie bylos buvo pridėta O. Lukoševičienės specialisto išvada dėl eismo įvykio, kuria D. L. J. rėmėsi kaip jį teisinančiu įrodymu. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl šio tyrimo įrodomosios vertės. Teismas padarė teisingą išvadą, kad ne teismo pavedimu atliktas O. Lukoševičienės eismo įvykio tyrimas nėra nei ekspertizės aktas (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), ir pagrįstai, nustatęs O. Lukoševičienės išvados neatitiktį kitiems bylos įrodymams, kritiškai ją įvertino. Atmestini kasacinių skundų motyvai, kad teismas, vertindamas O. Lukoševičienės išvadą, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 3 dalies reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas O. Lukoševičienės pateiktą išvadą atmetė kaip prieštaraujančią bylos duomenų visumai, o ne todėl, kad ji gauta neteisėtu būdu ar nepatvirtina bylai reikšmingų aplinkybių. Be to, negalima sutikti su skundų teiginiu, kad, kilus abejonių dėl O. Lukoševičienės išvados, apeliacinės instancijos teismas privalėjo paskirti teismo autotechninę ekspertizę, kad būtų galima tinkamai įvertinti objektyvius bylos duomenis. Baudžiamojoje byloje teismų ištirti bei įvertinti duomenys visiškai atskleidė eismo įvykio mechanizmą ir kitas svarbias veikos kvalifikavimui aplinkybes, todėl teismui nebuvo būtinybės skirti eismo įvykio ekspertizę ar gauti specialisto išvadą.
Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, nuteistojo D. L. J. parodymai bei keliama versija dėl nukentėjusiojo A. P. padarytų KET pažeidimų, šiam kelyje staigiai sustabdžius automobilį „Mazda 323“, buvo motyvuotai paneigti kitais bylos įrodymais ir jokių nepašalintų abejonių, kurios galėtų būti vertinamos kaltininko naudai, nepalikta. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad abiejų instancijų teismai tinkamai vertino bylos duomenų visumą, todėl BPK 20 straipsnio taisyklių dėl įrodymų vertinimo nepažeidė. Bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad eismo įvykis, kuriame nukentėjo „Mazda 323“ vairuotojas ir keleivis, kilo dėl „Mazda 323“ vairuotojo, pažeidusio Kelių eismo taisyklių reikalavimus, kaltės. Nuteistojo ir jo gynėjo skunduose nurodytos ištraukos iš kasacinių nutarčių ir kitų teismų sprendimų neatitinka nagrinėjamos faktinės situacijos, todėl juose pateiktais išaiškinimais nesivadovaujama.
Kaip nepagrįstus teisėjų kolegija atmeta kasacinių skundų argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo nuteistojo D. L. J. apeliacinį skundą. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas atsakė į visus esminius nuteistojo D. L. J. apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl ginčijamų bylos įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 2 dalį tinkamumo. Nuteistojo bei jo gynėjo kasaciniuose skunduose aiškiai ir išsamiai nenurodoma, kokių konkrečiai apeliacinio skundo argumentų teismas neišnagrinėjo. Skunduose aprašomas eismo įvykio mechanizmas, cituojama O. Lukoševičienės išvada, tačiau šiais klausimais apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta.
Netinkamą BK 2 straipsnio 3 dalies taikymą kasatoriai sieja su esminiais BPK 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių ir 320 straipsnio 3 dalies pažeidimais. Tokių nenustačius, nėra pagrindo padaryti išvados dėl netinkamo BK 2 straipsnio 3 dalies taikymo. Be to, pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 3 dalies norma, kurioje nustatyta, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, yra bendro pobūdžio nuostata, kuri įgyvendinama taikant konkrečias BK normas, todėl jos pažeidimas pirmiausia sietinas su netinkamu veikos kvalifikavimu pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį, šiuo atveju – BK 281 straipsnio 2 dalį, tačiau kasaciniuose skunduose jokių aiškių teisinių argumentų dėl netinkamo šios teisės normos taikymo nenurodoma; analizuojami tik proceso pažeidimai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai paliktini galioti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 381 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Atmesti nuteistojo D. L. J. ir jo gynėjo kasacinius skundus.
Teisėjai Valerijus Čiučiulka
Viktoras Aidukas
Vladislovas Ranonis
