Baudžiamoji byla Nr. 2K–192/2011
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1.2;
1.2.14.7.2(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
nuteistajam K. B.,
nuteistojo gynėjui advokatui Žilvinui Mišeikiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendžiu K. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams. Civilinis ieškinys nebuvo pareikštas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendis pakeistas: K. B., nuteistam pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė panaikinta; pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, K. B. paskirta 300 MGL (37 500 Lt) dydžio bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą patenkinti, prokuroro skundą – atmesti, prokurorės, prašiusios nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, o prokuroro skundą – patenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
K. B. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) nuteistas už tai, kad, būdamas Klaipėdos apygardos teismo 2000 m. kovo 21 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ (registruotos (duomenys neskelbtini), registracijos Nr. (duomenys neskelbtini, įsikūrusios (duomenys neskelbtini), administratoriaus – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), įsikūrusios (duomenys neskelbtini), įgaliotas atstovas, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: privalėdamas vykdyti 1997 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas – valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti, atidaryti sąskaitą banke, kaupti lėšas bankroto procedūrų vykdymui, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto, gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti, atliko priešingus teisei, neteisėtus ir tyčinius veiksmus – bankroto procedūrų vykdymo metu pardavus įmonės turtą ir gavus lėšų, kurias turėjo paskirstyti kreditoriams, 2001 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) per AB banką „Snoras“ iš bankrutuojančios įmonės sąskaitos pervedė 200 000 Lt UAB „Vakarų prekyba“, kuri bankrutuojančiai įmonei jų negrąžino.
Kasaciniu skundu nuteistojo K. B. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą K. B. nutraukti.
Gynėjas teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 184 straipsnio 2 dalį, nes K. B. veiksmuose nenustatytas nė vienas šios nusikalstamos veikos sudėties požymis.
Pirmiausia nuteistasis neatitinka BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos subjekto požymių. K. B. nuteistas kaip bankroto administratoriaus įgaliotas atstovas, nors jau 2001 m. gegužės 16 d. jis tokių įgaliojimų nebeturėjo, nes buvo paskirtas likvidacinės komisijos pirmininku. Dėl šios priežasties jam negalėjo būti inkriminuotos ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios bankroto administratoriaus teisinį statusą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal ĮBĮ (įstatymo Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d.) buvo nustatytos specialios teisės normos dėl atskirų bankroto administratoriaus, likvidacinės komisijos ir jos pirmininko funkcijų (15 straipsnis, 38 straipsnio 7, 8 dalys). Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad K. B. buvo likvidacinės komisijos pirmininkas, padarė neteisėtą išvadą, jog ĮBĮ 15 straipsnio („Įmonės administratorius“) 4 ir 5 dalys gali būti taikomos ir kitą statusą turinčiam subjektui – likvidacinės komisijos pirmininkui. Be to, Apeliacinis teismas padarė baudžiamosios teisės teorijai ir teismų praktikai prieštaraujančią išvadą, kad BK 184 straipsnis nenustato specialaus subjekto požymių.
Kita vertus, gynėjas tvirtina, kad, neatsižvelgiant į K. B. statusą, jokiais jo veiksmais nebuvo pažeistos pirmiau nurodytos ĮBĮ nuostatos. Gavęs lėšų už parduotą įkeistą nekilnojamąjį turtą, K. B. neprivalėjo iš karto atsiskaityti su įkaito turėtoju AB „Litimpeks bankas“, nes bet kokių gautų lėšų skirstymas kreditorių reikalavimams tenkinti yra likvidacinės komisijos, o ne jos pirmininko kompetencija. Sprendimas iš karto neskirstyti bankrutavusios įmonės lėšų kreditoriams buvo pateisinamas dar ir dėl to, kad dėl pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo gauti 200 000 Lt, vyko teisminis ginčas. Dėl to pinigų perdavimas saugoti, nustatant metines palūkanas, tuo metu buvo racionalus sprendimas. Tai, kad K. B. nepažeidė ĮBĮ 40 straipsnio, įrodo ir tai, jog įkaito turėtojas AB „Litimpeks bankas“ raštu informavo, jog bankui turtinės žalos nebuvo padaryta, todėl civilinio ieškinio nereiškia. Be to, visus K. B. veiksmus dėl bankroto proceso metu gautų lėšų panaudojimo patvirtino likvidacinė komisija. Inkriminuojant turto ar turtinės teisės iššvaistymą, būtina nustatyti atlikto sandorio neteisėtumą ir neatlygintinumą. Tačiau teismų teiginiai apie neva neteisėtą turto perleidimą neatitinka tikrovės; bylos duomenys, kuriuos teismai ignoravo, tą paneigia. 2001 m. spalio 19 d. mokėjimo pavedimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atliktas teisėtai, esant teisiniam pagrindui – sudarytai likviduojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Vakarų prekyba“ pasaugos sutarčiai, kuri ir šiuo metu nėra pripažinta negaliojančia ar ginčijama teisme. Be to, turtas buvo perduotas tikintis atgauti jį padidėjusios vertės.
Kita vertus, iš teismų sprendimų neaišku, koks buvo išvaistymo veikos padarymo būdas – ar neteisėtai buvo sudaryta pasaugos sutartis, ar neteisėtai atliktas mokėjimo pavedimas. Tačiau, nepaisant to, dėl pasaugos sutarties sudarymo kilęs ginčas buvo išspręstas administracinio proceso (tarp jų ir teismine) tvarka, nustačius, kad pasaugos sutartis ir pavedimas neprieštarauja teisei. Kitoks šių aplinkybių vertinimas prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, kad visi teismai tas pačias aplinkybes privalo vertinti identiškai. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria buvo konstatuotas UAB „ (duomenys neskelbtini)“ pabaiga, yra įsiteisėjusi; tai leidžia daryti išvadą, kad visos bankroto procedūros buvo atliktos tinkamai. Taigi bylą nagrinėję teismai ignoravo ankstesnių teismų sprendimais nustatytų faktų prejudicinę galią. Be to, jie padarė išvadą, kad buvo sudaryta ne pasaugos, o paskolos sutartis, neatsižvelgdami į kitų teismų sprendimus ir nesiaiškindami sutarties sudarymo aplinkybių. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad ginčijama pasaugos sutartis ir iš jos kilę turtiniai teisiniai santykiai pirmiausiai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas.
Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad K. B., kaip vienam iš likvidacinės komisijos narių, buvo perduotas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas, todėl, nesant BK 184 straipsnyje įtvirtintos veikos dalyko – patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto, baudžiamoji atsakomybė negalima. Be to, teismų pripažinta įrodyta nusikalstama veika suformuluota ydingai: K. B. nuteistas už tai, kad iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą, tačiau šis vienu metu negali būti patikėtas ir būti asmens žinioje.
Skunde nuteistojo gynėjas ginčija padarinių – žalos iššvaisčius didelės vertės turtą (200 000 Lt) – K. B. inkriminavimą. Kasatoriaus nuomone, byloje nenustatyta, kad nuteistajam inkriminuojama veika buvo padaryta žala. AB „Litimpeks bankas“ patvirtino, kad bankui turtinės žalos nepadaryta; civilinis ieškinys byloje nepareikštas; nukentėjusiojo nėra. Be to, neįvertinta aplinkybė, kad dėl vieno iš teisminių procesų sėkmingos baigties bankrutuojanti UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo papildomų pajamų – 100 000 Lt. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad lėšos nebuvo perduotos kito asmens, t. y. UAB „Vakarų prekyba“, nuosavybėn, nes šiai įmonei tiesiog buvo patikėta jas saugoti pagal pasaugos sutartį (CK 6.830 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis teismas, darydamas išvadą, kad turtas buvo perduotas kito asmens nuosavybėn, rėmėsi tuo, jog iš tiesų buvo sudaryta paskolos (ne pasaugos) sutartis, tačiau neatsižvelgė į tai, kad ginčas dėl pasaugos sutarties jau buvo išspręstas įstatymo nustatyta tvarka, teismams nustačius, jog sutartis ir padariniai neprieštarauja teisei. Atsižvelgiant į tai, kad turtas nebuvo neteisėtai ir neatlygintinai perduotas kito asmens nuosavybėn, darytina išvada, jog bendrovė nepatyrė turto sumažėjimo arba jo netekimo (turtinės žalos).
Dėl didelės vertės turto požymio kasatorius nurodo, kad teismai, nustatydami šį požymį, neatsižvelgė į tai, jog pagal 2001 m. rugpjūčio 24 d. įvykusio bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimo sprendimą iš parduoto likviduojamos bendrovės turto turėjo būti atsiskaitoma tiek su bankroto administratoriumi, tiek su likvidacinės komisijos pirmininku (ĮBĮ 42 straipsnio 2 dalis), todėl, sudarydamas 2001 m. spalio 19 d. pasaugos sutartį, K. B. iš esmės rizikavo administravimo išlaidoms padengti skirtais pinigais. Be to, teismai nevertino, kad būtent K. B. iniciatyva buvo sumažinta žala kreditoriams, nes įmonės likvidavimo metu įmonės naudai buvo priteista 100 000 Lt.
Toliau kasaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo aiškinamasi, ar buvo veikos kvalifikavimui reikšmingas būtinasis priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių. Apeliacinės instancijos teismas priežastinį ryšį konstatavo, atsižvelgdamas į tai, kad K. B. sudarė su trečiuoju asmeniu pasaugos sutartį, jos pagrindu pervedė pinigus ir dėl to likviduojamai bendrovei buvo padaryta 200 000 Lt žalos, tačiau neatsižvelgė į tai, jog pasaugos sutartis buvo sudaryta teisėtai, kaip ir jos pagrindu atliktas pavedimas. Tai, kad UAB „Vakarų prekyba“ pervestos lėšos nebuvo grąžintos UAB „ (duomenys neskelbtini)“, nulėmė ne K. B., o turto saugotojas – UAB „Vakarų prekyba“, turėjusi prievolę grąžinti išsaugotą pasaugos davėjo jam perduotą turtą (UAB „Vakarų prekyba“ direktorius V. E. patvirtino, kad tokios galimybės būta). 2001 m. spalio 19 d. pasaugos sutarties sudarymo metu negalima buvo numatyti, kad pervesti pinigai nebus grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes UAB „Vakarų prekyba“ finansinė būklė buvo stabili. Apeliacinis teismas šias aplinkybes vertino kaip nesvarbias, tačiau, kasatoriaus nuomone, būtent jos parodo priežastinį vyksmą ir atskleidžia atsitiktinį veiksmų bei padarinių priežastinio ryšio pobūdį. Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2003 m. vasario 7 d. priėmė įsakymą iš UAB „Vakarų prekyba“ išieškoti 200 000 Lt; įsakymui įvykdyti buvo paskirtas turto areštas, tačiau, gynybos žiniomis, turtas buvo pardavinėjamas, todėl vėliau pagal pasaugos sutartį pervesti pinigai nebuvo grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Byloje netirta, jog ginčijamą sumą UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo grąžinti ir tretieji asmenys, nes tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir trečiųjų asmenų buvo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys. Be to, teismai nevertino FNTT Klaipėdos apskrities Revizijų skyriaus 2003 m. balandžio 15 d. revizijos akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad už pasaugos sutarties įsipareigojimų nevykdymą atsakingas buvęs UAB „Vakarų prekyba“ direktorius (apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų). Apeliacinis teismas ignoravo gynybos prašymą pridėti prie bylos UAB „Finrosta“ revizoriaus R. Petkaus 2010 m. rugsėjo 22 d. revizoriaus išvadą, patvirtinančią nuteistojo nekaltumą.
Skunde taip pat ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. B. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia. Kasatoriaus manymu, tokia išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Tyčios iššvaistyti turtą nebuvimą pirmiausia patvirtina paties K. B. veiksmai: pasaugos sutartis buvo sudaryta neturint informacijos apie UAB „Vakarų prekyba“ gresiantį bankrotą, be to, K. B. Klaipėdos apygardos teismui padavė ieškinį dėl 200 000 Lt ir palūkanų iš UAB „Vakarų prekyba“ grąžinimo. Teismas šių aplinkybių nevertino ir padarė neteisingas išvadas, kad K. B., nors ir nesiekė padaryti žalos, tačiau sąmoningai leido jai atsirasti. Be to, K. B. net nesuvokė, kad neteisėtai neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą, nes turtas jam nebuvo patikėtas, sudaryta pasaugos sutartis ir jos pagrindu atliktas pavedimas yra teisėti, turtas nebuvo perduotas kito asmens nuosavybėn, o tai, kad turtas nebuvo grąžintas savininkui, lėmė turto saugotojo neteisėti veiksmai. Teismai nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad K. B. suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir numatė neigiamus padarinius.
Toliau gynėjas nurodo, kad K. B. buvo pareikšti kaltinimai nusikalstamą veiką padarius 2001 m. spalio 18 d., todėl pagal BK 3 straipsnio 1 dalį jo veikos nusikalstamumą nustatė tuo metu galiojęs 1961 m. BK. Prokuroras, atlikdamas pirminę veikos kvalifikaciją, neturėjo jokios teisės perkvalifikuoti K. B. inkriminuotą veiką pagal 2000 m. BK 184 straipsnio 2 dalį, nes tokios teisės BPK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas (toliau – Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas) jam nesuteikia. Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad nusikalstamas veikas pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą perkvalifikuoja teismai, nagrinėjantys bylą pirmąja instancija, apeliacine ir kasacine tvarka. Dėl šių aplinkybių buvo pažeista BK 3 straipsnio 1 dalis ir surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad gynybos teisė pateikti pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo nebuvo užtikrinta, nes liko neaišku, dėl kokių motyvų pirmosios instancijos teismas nusprendė laikyti pastabas neteisingomis. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, irgi buvo padarytas BPK 261 straipsnio pažeidimas, neužfiksavus liudytojo buvusio UAB „Vakarų prekyba“ direktoriaus V. E. parodymų dėl galimybės grąžinti pinigus UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Suvaržant gynybos teises, buvo surašytas BPK 219 straipsnio 3 ir 4 punktų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes jame nenurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, neaiškus veikos padarymo būdas (neteisėtai sudaryta sutartis ar neteisėtai atliktas mokėjimo pavedimas), neteisingai nurodytas laikas (pavedimas per DnB NORD (ne Snoro) banką atliktas ne 2001 m. spalio 18 d., o viena diena vėliau). Tos pačios aplinkybės tinkamai nebuvo nurodytos ir apkaltinamajame nuosprendyje, taip pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Apeliacinis teismas dėl šių argumentų pateikė prieštaringas išvadas. Be to, teismai visiškai nesistengė nustatyti tikslaus veikos padarymo laiko, nors tai buvo įmanoma (ant mokėjimo pavedimo originalo esantis banko spaudas vienareikšmiškai patvirtina, kad pavedimas buvo atliktas 2001 m. spalio 19 d.).
Dar kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai įrodymus rinko, juos vertino šališkai, negarantuodami rungimosi principo, taigi nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, pažeisdami Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 22 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismai neatsižvelgė į gynybos argumentus, palaikė kaltinimo poziciją. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra tik prokuroro surašyto kaltinamojo akto kopija, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio argumento nepateikė jokių motyvų. Teismai nepasisakė dėl gynybai palankių esminių įrodymų byloje (liudytojų V. E., V. S. parodymų, teismo įsakymo, revizijos akto, antstolio sudaryto skolininkų turto aprašo), ignoravo kitose civilinėse, administracinėse bylose nustatytų faktų prejudicinę galią, nepasisakė dėl Nacionalinės verslo administratorių asociacijos išvados dėl K. B. veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė pridėti UAB „Finrosta“ revizoriaus R. Petkaus išvadą. Teismai ignoravo gynybos prašymus nutraukti bylą, informuoti prokuratūrą apie liudytojo V. E. galimas padarytas nusikalstamas veikas. Be to, teismas savo iniciatyva rinko duomenis, palaikydamas kaltintojo poziciją. Gynybos požiūriu, šališki buvo ir ikiteisminio tyrimo subjektai.
Taip pat skunde kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde, t. y. neišsamiai pasisakė dėl visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių buvimo nuteistojo veiksmuose, abstraktaus ir BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 bei 4 punktų reikalavimų neatitinkančio kaltinamojo akto, pirmosios instancijos teismo šališkumo, renkant bylos įrodymus, rungimosi principo pažeidimo, netinkamo įrodymų vertinimo arba jų (liudytojų V. E., V. S. parodymų, administracinių teismų sprendimų ir pan.) nevertinimo.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nuosprendį: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. B., nuteistam pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, skiriant bausmę pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. liepos 3 d. nuosprendį.
Skunde prokuroras ginčija Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį dėl netinkamo BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo. Remdamasis kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-22/2008), prokuroras teigia, kad byloje nebuvo išimtinių aplinkybių taikyti teisingumo principą ir vietoj laisvės atėmimo bausmės skirti BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje nenumatytą bausmę – baudą. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų dėl bausmės rūšies ir dydžio parinkimo.
Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad byloje buvo nepateisinamų procesinių delsimų, dėl kurių buvo būtina švelninti bausmę. Nors teismų praktikoje pernelyg ilga proceso trukmė pripažįstama BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007), tačiau galimybė švelninti bausmę dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13 January 2009; kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-503/2010). Dėl to sprendimą dėl bausmės švelninimo, atsižvelgiant į proceso trukmę, teismas turi priimti tik įvertinęs šios trukmės pagrįstumą pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą; baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį; institucijų veiksmus organizuojant bylos procesą; proceso reikšmę persekiojamam asmeniui – taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą bei trukmę.
Lietuvos apeliacinis teismas pagal nurodytus kriterijus tinkamai neišnagrinėjo baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumo, nemotyvavo, kodėl proceso trukmė šioje byloje yra pernelyg ilga (kasacinė nutartis Nr. 2K-7/2010). Teismas tiesiog konstatavo, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo devyneri metai, o į bylos proceso aplinkybes nesigilino. Jis be pagrindo kaip reikšmingą bylos procesui periodą šioje byloje įvertino ir laikotarpį nuo nusikaltimo padarymo iki ikiteisminio tyrimo pradžios, kuris yra daugiau negu treji metai. Tuo tarpu turėjo būti vertinamas laikotarpis tik nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2004 m. lapkričio 19 d.) iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (2010 m. spalio 29 d.), kuris yra apie šešeri metai. Be to, K. B. pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką įteiktas 2005 m. gruodžio 5 d., todėl ši data ir turėtų būti objektyviai vertinamo laikotarpio pradžia. 2006 m. birželio 21 d., t. y. jau po šešių mėnesių, ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad nė vienoje bylos proceso stadijoje K. B. nebuvo paskirta kardomoji priemonė, nebuvo atlikta krata jo gyvenamojoje vietoje, jam nebuvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, taigi vykdomas baudžiamasis procesas neturėjo tiesioginės neigiamos įtakos jo asmens laisvei, darbui ar gyvenimo būdui. Klaipėdos apygardos teisme byla buvo nagrinėjama nuo 2006 m. spalio 13 d. iki 2009 m. liepos 3 d. Teisminio nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme užtruko, nes teismo posėdžiai dešimt kartų buvo atidėti dėl K. B. ir jo gynėjo ligų, gynėjo atostogų bei užimtumo kitose bylose. Apeliacinės instancijos teisme ši byla buvo nagrinėjama nuo 2009 m. spalio 21 d. iki 2010 m. spalio 29 d., per tą laiką įvyko 4 teismo posėdžiai (byloje buvo atliekamas įrodymų tyrimas), 2 kartus teismo posėdžiai buvo atidėti dėl kaltinamojo gynėjo neatvykimo į teismą (dėl to bylos nagrinėjimas užsitęsė šešis mėnesius).
Apibendrindamas prokuroras teigia, kad K. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, jo asmenybės ir bylos baudžiamojo proceso trukmės (įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo) vertinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad byloje yra išimtinių aplinkybių, dėl kurių BK 184 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Priešingai, paskyrus nuteistajam K. B. švelnesnę bausmę, bus pažeistas teisingumo principas, nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės pusiausvyra, nebus pasiekti bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnyje.
Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė ir BPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimo, keičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyti išvadas dėl bausmės skyrimo. Nuosprendyje esančios išvados nepagrįstos visų reikalingų bylos duomenų analize, todėl toks nuosprendis negali būti pripažįstamas teisingu.
Nuteistojo K. B. gynėjo ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį
Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę.
BK 184 straipsnyje nustatyti specialaus subjekto požymiai: už svetimo turto pasisavinimą atsako tik toks asmuo, kuriam svetimas turtas yra patikėtas arba yra jo žinioje. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad BK 184 straipsnyje nenustatyti specialaus subjekto požymiai, padarė netikslią išvadą, tačiau teisingai laikė, kad pagal BK 184 straipsnį atsako tik toks asmuo, kuriam turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje, taigi šiuo požiūriu BK 184 straipsnio 2 dalį pritaikė tinkamai.
Nėra pagrindo nesutikti su nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentu, kad veikos padarymo metu K. B. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinės komisijos pirmininkas. Šią aplinkybę įrodo Klaipėdos apygardos teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartis (T. 1, b. l. 31), kuria patvirtinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinė komisija ir jos pirmininku paskirtas K. B. Tačiau nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos iškėlimo teisme K. B. buvo patvirtintas įmonės bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu asmeniu. Vėliau, pripažinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavusia ir likviduojama, K. B. buvo išrinktas ir patvirtintas likvidacinės komisijos pirmininku. Šios komisijos pirmininku jis buvo išrinktas kaip bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo. Pasaugos sutartį nuteistasis pasirašė taip pat kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinės komisijos pirmininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotinis. Atsižvelgiant į tai, kad administratoriaus teisės, susijusios su bankrutuojančios įmonės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu, yra iš esmės tapačios likvidacinės komisijos pirmininko įgaliojimams (jiems įmonės turtas yra patikėtas), o K. B. veikos padarymo metu buvo ir bankroto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo, nėra pagrindo pripažinti, jog teismas veikos padarymo metu laikydamas jį administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu asmeniu netinkamai nustatė jo statusą ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Taigi labai svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad K. B. neatliko jokių neteisėtų svetimo turto iššvaistymo veiksmų. Pagal ĮBĮ 40 straipsnį („Atlyginimas įkaito turėtojui“) įkaito turėtojui atlyginama iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Bylos duomenimis, K. B., būdamas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu asmeniu, dalį lėšų – 200 000 Lt, gautų pardavus AB „Litimpeks bankas“ įkeistą nekilnojamąjį turtą, pasaugos sutarties pagrindu perdavė UAB „Vakarų prekyba“, taip aiškiai pažeisdamas įkaito turėtojo teisę gauti lėšas, pardavus jam įkeistą įmonės turtą. Bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens K. B. atliktas įmonės lėšų perdavimas trečiajam asmeniui, pažeidžiant ĮBĮ 40 straipsnio reikalavimus, netinkamai pasinaudojant jam, kaip bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui, suteikta teise disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis (ĮBĮ 18 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 4 dalies 5 punktas), yra neteisėtas svetimo turto perleidimas trečiajam asmeniui. Šios išvados nepaneigia kasacinio skundo argumentai, kad K. B. neprivalėjo iš karto atsiskaityti su įkaito turėtoju AB „Litimpeks bankas“, kad vyko teisminis ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo gauta 200 000 Lt, kad pinigai buvo pervesti pagal nenuginčytą bei šiuo metu galiojančią pasaugos sutartį ir pan. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra tai, kad K. B. 200 000 Lt pagal pasaugos sutartį perdavė UAB „Vakarų prekyba“ aiškiai pažeisdamas jam ĮBĮ suteiktus įgaliojimus dėl lėšų, skirtų atsiskaityti su kreditoriais, disponavimo. Būtent tuo reiškėsi K. B. atliktų veiksmų neteisėtumas, todėl tiek K. B. sudaryta pasaugos sutartis, tiek jos pagrindu atliktas pavedimas negali sukelti teisėtų padarinių ir BK 184 straipsnio kontekste vertintini kaip neteisėti, nepaisant to, kad sutartis ir nėra nuginčyta teisme. Be to, kaip neatitinkantis tikrovės atmestinas skundo motyvas, kad dėl pasaugos sutarties sudarymo kilęs ginčas buvo išspręstas administracinio proceso tvarka. Administracinio proceso metu šie klausimai nebuvo sprendžiami. Tiek Vyriausioji administracinių ginčų komisija, tiek administracinis teismas iš esmės pasisakė tik dėl to, ar skundžiamų K. B., kaip likvidacinės komisijos pirmininko, veiksmų vertinimas priskirtinas Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos kompetencijai. Tą patį galima pasakyti ir apie skunde nurodytą Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. gruodžio 7 d. nutartį, kuria buvo konstatuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ pabaiga, – teismas nevertino K. B. veiksmų pagal BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytus požymius, todėl negalėjo konstatuoti jo veiksmų neteisėtumo.
Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Esantis kaltininko žinioje yra toks turtas, kai asmuo, dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Skirtingai nei nurodoma gynėjo kasaciniame skunde, svetimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas buvo patikėtas K. B. Pirmiausia šią aplinkybę neabejotinai įrodo likviduojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos K. B., ir UAB „Vakarų prekyba“, atstovaujamos jos direktoriaus A. Z., pasaugos sutarties sudarymo bei jos įvykdymo faktai, patvirtinantys, kad K. B. galėjo disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis. Nuteistajam K. B. bankrutuojančios įmonės turtas buvo patikėtas einamų pareigų, t. y. kaip įmonės administratoriaus įgalioto asmens, pagrindu pagal ĮBĮ 18 straipsnio 2 dalį, suteikiančią administratoriui teisę valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir lėšas bei jais disponuoti. Tačiau skunde pagrįstai nurodoma, kad tas pats turtas vienu metu negali būti patikėtas ir būti asmens žinioje. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje kaip perteklinis nurodytas dalyko požymis – asmens žinioje esantis turtas. Kadangi K. B. buvo materialiai atsakingas už įmonės turtą, tai jam šis turtas buvo patikėtas.
BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi pripažįstama, kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. Kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad tokios žalos nebuvo padaryta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausę 200 000 Lt pasaugos sutarties, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Vakarų prekyba“, pagrindu 2001 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimu buvo perduoti trečiajam asmeniui UAB „Vakarų prekyba“, kuri vėliau bankrutavo; pervestų lėšų įmonė neatgavo nei pinigine, nei jokia kita forma. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė reikalavimų perleidimo sutartis su trečiaisiais fiziniais asmenimis, taip užtikrindama lėšų susigrąžinimą, atmestinas, nes tretieji asmenys pinigų negrąžino, jų skolos buvo nurašytos kaip beviltiškos. Taigi turtinės žalos įmonei buvo padaryta, ir šio fakto nepaneigia tai, kad AB „Litimpeks bankas“ nepareiškė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo.
BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytas veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto iššvaistymas. Pagal BK 190 straipsnį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL. Veikos padarymo metu 1 MGL sudarė 125 Lt, taigi didelės vertės turtas buvo ne mažesnis kaip 31 250 Lt. Teismai nustatė, kad K. B. iššvaistė 200 000 Lt, vadinasi, iššvaistyto turto vertė ne tik atitiko didelės vertės požymį, bet ir jį gerokai (daugiau kaip šešis kartus) viršijo.
Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, konstatuotina, kad tarp nuteistojo K. B. veiksmų ir kilusių padarinių buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Būtent nuteistojo veiksmai, perduodant 200 000 Lt trečiajam asmeniui UAB „Vakarų prekyba“, tiesiogiai nulėmė tai, jog kilo padarinių – turtinės žalos dėl prarastų lėšų. K. B. neperdavus įmonės pinigų trečiajam asmeniui, tokių padarinių nebūtų, todėl jo veiksmai buvo būtinoji sąlyga ir priežastis nustatytiems padariniams kilti.
Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymo atveju, esant tiesioginei tyčiai, kaltininkas supranta, kad neteisėtai neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Bylos duomenys patvirtina, kad K. B. bankroto administratoriumi dirbo nuo 1998 m., t. y. ilgą laiką, ir gerai išmanė bankroto procedūras bei bankrutuojančios ar bankrutavusios ir likviduojamos įmonės turto valdymo klausimus, taigi pasaugos sutarties pagrindu perduodamas UAB „Vakarų prekyba“ bankrutavusiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 200 000 Lt, gautus pardavus AB „Litimpeks bankas“ įkeistą nekilnojamąjį turtą, aiškiai suvokė, kad veikė nesilaikydamas ĮBĮ 40 straipsnio nuostatų ir priešingai likviduojamos įmonės bei jos kreditorių interesams, tai suvokdamas, numatė, kad dėl to įmonės kreditoriai gali patirti turtinės žalos ir, nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido šiai žalai atsirasti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad K. B. iš tiesų siekė padaryti turtinės žalos UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nustatyta, jog jis nesirūpino pagal pasaugos sutartį sutartų palūkanų gavimu, perleido lėšas įmonei, kuri buvo nemoki (vėliau bankrutavo), nepasidomėjęs jos finansine padėtimi, be jokio realaus ir pateisinamo finansinio pagrindimo, taigi sąmoningai leido 200 000 Lt turtinei žalai atsirasti.
Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas (BK 184 straipsnio 2 dalis) K. B. padarytai veikai buvo pritaikytas teisingai, todėl tenkinti kasacinio skundo prašymą – panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą K. B. nutraukti – nėra teisinio pagrindo.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir kitų nuostatų taikymo
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir teisingai pasisakyta dėl baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike principo, įtvirtinto BK 3 straipsnyje, taikymo K. B. padarytai veikai, taip pat prokuroro teisių ir pareigų, susijusių su veikos kvalifikavimu, pateikiamu kaltinamajame akte. Atmestini kasacinio skundo teiginiai, kad prokuroras, atlikdamas pirminę K. B. veikos, padarytos galiojant senajam 1961 m. BK, kvalifikaciją, neturėjo jokios teisės jos perkvalifikuoti pagal naująjį 2000 m. BK. Pagal BPK 219 straipsnį kaltinamajame akte, be kitų aplinkybių, turi būti nurodomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Kolegija pažymi, kad prokuroras, kaltinamajame akte pateikdamas veikos teisinį vertinimą, turi vadovautis visomis BK normomis, tarp jų ir baudžiamųjų įstatymų galiojimo laike taisyklėmis, įtvirtintomis BK 3 straipsnyje. Nustatęs, kad naujasis baudžiamasis įstatymas, įsigaliojęs po veikos padarymo, lengvina įtariamojo padėtį, švelnindamas jo baudžiamumą, prokuroras pagal BK 3 straipsnio 2 dalį privalo ją kvalifikuoti pagal naująjį baudžiamąjį įstatymą. Kasaciniame skunde nurodoma Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatoma teismų teisė perkvalifikuoti nusikalstamas veikas pagal naująjį BK, netaikytina, nes prokuroras K. B. veiką ne perkvalifikavo, o ją kvalifikavo, taip pateikdamas savo poziciją dėl veikos teisinio vertinimo, o galutinį veikos teisinį vertinimą atliko teismas. Pažymėtina, kad pagal skunde dėstomą kasatoriaus logiką išeitų, kad prokuroras apskritai neturėtų reaguoti į jokius baudžiamųjų įstatymų, švelninančių asmens baudžiamąją atsakomybę už padarytas veikas, pasikeitimus, tačiau tokia pozicija būtų aiškiai neteisinga ir nepagrįstai pablogintų kaltinamųjų padėtį.
BPK 261 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su juo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ar neišsamumą. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistojo K. B. gynėjas pasinaudojo šia teise ir pateikė Klaipėdos apygardos teismui pastabas dėl šio teismo teisiamojo posėdžio protokolo, tačiau jos buvo pateiktos praleidus įstatymo nustatytą terminą. Iš Klaipėdos apygardos tesimo 2009 m. liepos 30 d. nutarties (T. 4, b. l. 102, 103) turinio matyti, kad teismas nenustatė pagrindų atnaujinti praleistą terminą pastaboms paduoti, kita vertus, jas laikė nepagrįstomis. Pagal BPK 318 straipsnio 1 dalį teismo nutartis dėl pastabų teisiamojo posėdžio protokole negali būti skundžiama apeliacine tvarka, tačiau prieštaravimai dėl jos gali būti pateikiami apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar nutarties. Nuteistasis ir jo gynėjas pasinaudojo šia galimybe ir savo apeliaciniame skunde nurodė atitinkamus prieštaravimus, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė. Taigi kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos BPK 261 straipsnio 6 dalies nuostatos dėl gynybos pateiktų pastabų teisiamojo posėdžio protokolui išsprendimo. Skirtingai nei nurodoma kasaciniame skunde, Apeliacinio teismo teisiamojo posėdžio protokole buvo užfiksuoti liudytojo V. E. parodymai dėl UAB „Vakarų prekyba“ galimybės grąžinti 200 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“: liudytojas patvirtino, kad tokios galimybės iš tiesų nebuvo, o pirmosios instancijos teisme, tik paveiktas emocijų, pasakė, jog trūko geros valios grąžinti šią sumą (T. 6, b. l. 43). Taigi apeliacinės instancijos teisme, fiksuojant teisiamojo posėdžio eigą, buvo laikomasi BPK 261 straipsnio reikalavimų.
Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio 3 ir 4 punktų reikalavimams ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Kolegija šių pažeidimų nenustatė. Pagal BPK 219 straipsnio 1 dalies 3 punktą kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas (veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taip pat turi būti išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės. Tiek kaltinamajame akte, tiek K. B. atžvilgiu priimtame apkaltinamajame nuosprendyje yra aprašytos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, atitinkančios būtinuosius BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius (dalykas, veika, padariniai, subjektas) ir subjektyviuosius (kaltė) požymius. Bylos duomenys patvirtina, kad šios baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nepavyko tiksliai nustatyti nusikalstamos veikos padarymo vietos, t. y. kur konkrečiai buvo sudaryta pasaugos sutartis ir jos pagrindu pasirašytas mokėjimo pavedimas dėl 200 000 Lt pervedimo į UAB „Vakarų prekyba“ sąskaitą. Tačiau nusikalstamos veikos padarymo vieta nėra būtinasis iššvaistymo nusikalstamos veikos požymis, todėl jos nenustatymas neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Jeigu apkaltinamajame nuosprendyje nenurodoma veikos padarymo vieta, kurios nepavyko nustatyti dėl objektyvių priežasčių, tačiau ji neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, nelaikytina, kad buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai. Taip pat iš kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikto veikos aprašymo matyti, kad iššvaistymas buvo padarytas, pažeidžiant ĮBĮ 18 straipsnio, 15 straipsnio 4 dalies 5 punkto, 40 straipsnio nuostatas, sudarius pasaugos sutartį, jos pagrindu atlikus mokėjimo pavedimą ir taip pervedus UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančius 200 000 Lt į kitos įmonės sąskaitą, taigi, priešingai nei teigia kasatorius, nusikalstamos veikos padarymo būdas buvo aprašytas. Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas veikos padarymo laikas. Bylos medžiaga patvirtina, kad pinigai buvo pervesti 2001 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimu. Mokėjimo pavedimo data nuosprendyje nurodyta teisingai – 2001 m. spalio 18 d. (T. 3, b. l. 145). Tai, kad mokėjimo pavedimas buvo įvykdytas galimai kitą dieną, negalima teigti, jog teismai iš esmės neteisingai nurodė nusikalstamos veikos padarymo laiką. Be to, galimas veikos laiko netikslumas veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės. Kaltinamajame akte nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, todėl BPK 219 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Pagal BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, o jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad šių nuostatų nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Tačiau, nesant motyvuotų išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas atsakė į visus esminius nuteistojo K. B. ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, pateikdamas tinkamai motyvuotas išvadas dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo K. B. veikoje, kitų baudžiamojo įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų laikymosi. Kasacinio skundo teiginiai dėl teismo neišnagrinėtų apeliacinio skundo argumentų neatitinka tikrovės; apeliacinio skundo motyvų atmetimas iš esmės tapatinamas su jų neišnagrinėjimu.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus ir palyginusi juos su bylos medžiaga, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad teismai, vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Visi skunduose ginčijami bylos įrodymai (liudytojų V. S., V. E. parodymai, rašytiniai bylos duomenys ir pan.) teismų buvo įvertinti, pateikiant dėl jų motyvuotas išvadas, t. y. nurodant, kodėl vienais iš jų remiamasi, o kiti atmetami. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinis skundas buvo neišnagrinėtas. Teismo šališkumo požymių, atitinkančių BK 58 straipsnyje numatytus nušalinimo pagrindus, taip pat nenustatyta.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nepadarė skunde nurodomų esminių BPK pažeidimų, todėl tenkinti nuteistojo gynėjo kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Sankcija yra įstatymo nustatytos bausmės skyrimo riba ir pagal bendrąją taisyklę teismas negali peržengti jos ribų; tik specialiai įstatymo numatytais atvejais teismas gali paskirti švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę. Be BK 62 straipsnio, tokia galimybė įtvirtinta ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam įstatymo pažeidimui ir aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pagal Lietuvos teismų praktiką nepateisinamai ilga baudžiamojo proceso trukmė, pažeidžianti asmens teisę į įmanomai trumpiausią bylos procesą, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, gali būti vertinama kaip išimtinė aplinkybė ir pripažįstama pagrindu skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007). Taip užtikrinamas bausmės teisingumo principo įgyvendinimas, kartu, atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kompensuojama dėl šio pažeidimo patirta žala (pvz., Sorvisto prieš Suomiją (Sorvisto v. Finland, no. 19348/04; judgement of 13 January 2009).
Pagal BPK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal BPK 44 straipsnio 5 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos užtikrina asmens teisę į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko procesą, numatytą ir EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje.
Asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Kriterijai, kuriais remiantis vertinamas baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai ir kt.); pareiškėjo (t. y. asmens, kuris skundžiasi proceso trukme, nagrinėjamoje byloje – šiame procese persekiojamo asmens) elgesys; institucijų veiksmai organizuojant procesą; proceso reikšmė pareiškėjui (taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir taikymo laikas, kt.) (pavyzdžiui, Kravtas prieš Lietuvą (Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgement of 18 January 2011); kasacinės nutartys Nr. 2K-256/2009, 2K-7/2010, 2K-503/2010).
Bylos medžiaga patvirtina, kad K. B. nusikalstamą veiką padarė 2001 m. spalio 18 d., tačiau ikiteisminis tyrimas prasidėjo tik 2004 m. lapkričio 19 d., t. y. beveik po trejų metų. Atsižvelgiant į tai, jog nusikalstamos veikos požymiai paaiškėjo tik 2004 m. lapkričio 9 d., teisėsaugos institucijoms gavus Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. lapkričio 8 d. nutartį, nurodytas trejų metų laikotarpis, kaip teisingai nurodoma prokuroro kasaciniame skunde, negali būti vertinamas kaip teisiškai reikšmingas analizuojant baudžiamojo proceso trukmę.
Kita vertus, negalima sutikti su prokuroro argumentu, kad „objektyviai vertinamo laikotarpio pradžia“ laikytina įtarimo pareiškimo data (2005 m. gruodžio 5 d.). Pagal EŽTT praktiką baudžiamojo proceso prieš asmenį pradžia gali būti siejama ne tik su oficialiu įtarimo pareiškimu BPK prasme, bet ir su kitomis baudžiamąjį persekiojimą vykdančių institucijų taikomomis priemonėmis, kurios EŽTK 6 straipsnio prasme suponuoja įtarimą, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką ir daro esminį poveikį jo padėčiai, be kita ko, su ikiteisminio tyrimo pradėjimu (Grauslys prieš Lietuvą (Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgement of 10 October 2000); Simonavičius prieš Lietuvą (Simonavičius v. Lithuania, no. 37415/02, judgement of 27 June 2006). Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent dėl K. B. veikos; jam apie tai buvo žinoma. Taigi vertinamas laikotarpis prasidėjo 2004 m. lapkričio 19 d.
2004 m. lapkričio 19 d. prasidėjęs ikiteisminis tyrimas truko iki 2006 m. birželio 21 d. (surašytas kaltinamasis aktas), t. y. vienerius metus septynis mėnesius ir dvi dienas. Per šį laikotarpį atlikta nedaug ir nesudėtingų procesinių veiksmų: daugiausia buvo vykdomos nedaugelio liudytojų apklausos, apžiūrimi rašytiniai bylos dokumentai. Be to, susidaro įspūdis, kad 2005 m. kovo – lapkričio laikotarpiu byloje iš esmės apskritai nebuvo atliekami jokie tyrimo veiksmai. Taigi tyrimas buvo nepagrįstai ilgas.
Po kaltinamojo akto surašymo ir bylos perdavimo teismui (2006 m. birželio 22 d.) teismo nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priimta tik po beveik keturių mėnesių (2006 m. spalio 13 d.). Teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, prasidėjęs 2006 m. spalio 13 d. (nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje) ir vykęs iki 2009 m. liepos 3 d. (priimtas apkaltinamasis nuosprendis), tęsėsi dvejus metus ir beveik devynis mėnesius. Per šį laikotarpį teismo posėdžiai buvo atidėti dešimt kartų dėl gynėjo, nuteistojo K. B. ligos, gynėjo užimtumo kitose bylose, jo tėvystės atostogų. Dėl šių priežasčių bylos nagrinėjimas užsitęsė maždaug vienuolika mėnesių. Tačiau dar didesnių ir nepateisinamų delsimų būta dėl teismo posėdžių organizavimo trūkumų. Nuo 2008 m. rugsėjo 10 d. iki 2009 m. gegužės 15 d., t. y. beveik aštuonis mėnesius, neįvyko nė vieno teismo posėdžio. Be šios nepateisinamai ilgos pertraukos byloje, posėdžiai neįvyko dar ir dėl teisėjo komandiruotės, prokurorės mokymų, taip pat beveik tris mėnesius buvo delsiama paskirti posėdį gavus bylą po gynėjo apeliacinio skundo dėl teismo nutarties, kuria buvo atmestas gynėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Taigi darytina išvada, kad dėl valstybės institucijos (teismo) delsimo teisminis nagrinėjimas nepagrįstai užsitęsė apie vienerius metus ir šešis mėnesius.
Teisminis nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko beveik metus (nuo 2009 m. spalio 21 d. iki 2010 m. spalio 29 d.). Nors teismo posėdžiai du kartus buvo atidėti dėl gynėjo ligos, tačiau teismo nustatytos pertraukos buvo nepateisinamai ilgos (du trys mėnesiai), todėl bylos nagrinėjimas irgi be pagrindo užsitęsė.
Taigi nagrinėjamoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (2004 m. lapkričio 19 d.) iki šios kasacinės bylos išnagrinėjimo (2011 m. balandžio 12 d.) – beveik šešeri metai penki mėnesiai. Tai gana ilgas baudžiamosios bylos tyrimo ir jos nagrinėjimo laikotarpis, ypač atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą. Ši byla negali būti vertinama kaip sudėtinga, nes nusikalstama veika susideda tik iš vieno epizodo, neturi sudėtingo nusikaltimo mechanizmo ar tarptautinio elemento, jos padarymu buvo įtariamas, vėliau kaltinamas ir nuteistas tik vienas asmuo, kuris viso baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nesislapstė, (išskyrus pirmosios instancijos teisme) davė parodymus apie jam inkriminuotą veiką, be to, byloje nėra didelio įrodymų kiekio, sudėtingos faktinės ir teisinės situacijos. Nustatytas šešerių metų ir beveik penkių mėnesių baudžiamojo proceso laikas jau pats savaime negali būti laikomas adekvatus bylos sudėtingumui. Tai, kad proceso metu K. B. nebuvo taikytos procesinės prievartos priemonės, suponuoja santykinai mažesnę proceso reikšmę jam, tačiau nepaneigia fakto, jog K. B. ilgą laiką turėjo gyventi netikrumo dėl baudžiamojo proceso prieš jį baigties būsenoje (Merit prieš Ukrainą (Merit v. Ukraine, no. 66561/01, judgement of 30 March 2004, § 75). Mažesnis baudžiamojo proceso poveikis asmens situacijai nepaneigia jo teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir atitinkamų valstybės institucijų pareigų.
Nors K. B. įvykdytas nusikaltimas priskiriamas prie sunkių (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir jo iššvaistyta pinigų suma yra didelė (200 000 Lt), tačiau civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo byloje nepareikštas; asmenų, pripažintų nukentėjusiaisiais, nėra; K. B. apibūdinamas tik teigiamai: praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka, vedęs, turi šeimą, nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo nesislapstė, nuo nusikalstamos veikos padarymo iki pat šiol jokių naujų veikų nepadarė. Būtina pažymėti, kad nuo nusikaltimo padarymo (2001 m. spalio 18 d.) iki bylos išnagrinėjimo kasacinės instancijos teisme (2011 m. balandžio 12 d.) praėjo devyneri metai ir beveik penki mėnesiai. Tai iš tiesų yra ilgas laikotarpis teisingumo vykdymo prasme, todėl nėra pagrindo paneigti apeliacinės instancijos teismo išvados, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju turėtų didesnį neigiamą poveikį, nei leistų pasiekti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su padarytos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumu, visumą bei pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę, dėl kurios buvo pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (EŽTK 6 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamas atvejis gali būti vertinamas kaip išimtinis ir pateisinantis apeliacinės instancijos teismo sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Prokuroro kasacinio skundo argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, todėl pirmiau išdėstytais motyvais nėra pagrindo tenkinti prokuroro skundą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo K. B. gynėjo ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Rimantas Baumilas
Josifas Tomaševičius
