Baudžiamoji byla Nr. 2K-172/2011
(Proceso Nr. 1-83-1-00112-2009-8)
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1;1.1.8.6.2;1.1.8.6.6;2.1.15.1.2.(S)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. gynėjo advokato Pauliaus Svirskio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų.
Iš D. B. priteista: Z. S. 7 193 Lt turtinei ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; R. K. ir V. K. po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 5520 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo D. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
nustatė:
D. B. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 22 d., apie 19 val., prie parduotuvės, esančios Rokiškio r., (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu kumščiu suduodamas V. K. smūgius į įvairias kūno vietas bei du kartus durdamas peiliu į krūtinę ir nugarą, taip padarydamas odos nubrozdinimus dešinės rankos plaštakoje, poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, durtinį-pjautinį nekiauryminį nugaros kairės pusės sužalojimą su kairio plaučio ir širdies pažeidimu, dėl ko nuo šio sužalojimo įvykus vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė V. K..
Kasaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo pakeisti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir paskirti D. B. mažesnę laisvės atėmimo bausmę bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį. Kasatorius teigia, kad teismų sprendimų dalys dėl bausmės kaltinamajam paskyrimo ir civilinių ieškinių yra nepagrįstos, nes skiriant bausmę buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos dėl bausmės skyrimo, lengvinančių aplinkybių nustatymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, kasatoriaus nuomone, nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatorius nurodo, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes kai kurių įvykio aplinkybių nevertino, kai kurias grindė niekuo nepagrįstomis prielaidomis. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino liudytojų V. O., Ž. B., D. L. parodymų, liko nepašalintų prieštaravimų liudytojų parodymuose dėl akivaizdžios muštynių pertraukos ir galimos būtinosios ginties situacijos (BK 28 straipsnis), kas laikytina esminiu BPK pažeidimu. Teismai privalėjo tikrinti, ar prieš D. B. nebuvo pradėtas bet koks realus kėsinimasis, bet šios aplinkybės nevertino. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino D. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kuri numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino D. B. parodymų dėl išvykimo priežasčių, to, kad kaltinamasis savo iniciatyva atlygino dalį turtinės žalos; tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, kas pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punktas). Kasatorius mano, kad nukentėjusysis elgėsi provokuojamai ir neatsargiai, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino to D. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Kadangi apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo visų aplinkybių, susijusių su apeliacinio skundo argumentais dėl kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tai laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, tai vertinama kaip esminis BPK pažeidimas. Kasatorius nurodo, kad skiriant bausmę buvo netinkamai pritaikytos BK bendrosios nuostatos dėl bausmės skyrimo, įtvirtintos BK 54, 59 straipsniuose, ir nepagrįstai D. B. atsakomybę lengvinančiomis nepripažintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punkte numatytos aplinkybės ir į jas neatsižvelgta skiriant bausmę, todėl teismų sprendimai keistini mažinant kaltinamajam paskirtą bausmę. Kasatorius teigia, kad teismai priteisė nepagrįstai didelį neturtinės žalos dydį, nors žalos atsiradimą, kasatoriaus nuomone, lėmė didelis nukentėjusiojo V. K. neatsargumas, sudaręs sąlygas jai atsirasti, todėl priteistina neturtinė žala turėjo būti esmingai sumažinta visiems civiliniams ieškovams.
Atsiliepime į nuteistojo D. B. gynėjo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė siūlo kasacinį skundą atmesti. Ji nurodo, kad kasatoriaus teiginys, jog pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes teismai neįvertino bylos įrodymų, jog D. B. veiksmai padaryti esant būtinajai ginčiai, yra nepagrįstas, nes muštynių metu abi grupės vartojo smurtą ne gynybos, o būtent abipusiam konfliktui ir muštynėms. Sprendžiant būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo klausimus, teismų sprendimuose padarytos išvados atitinka įstatymo reikalavimus ir nusistovėjusią teismų praktiką. Prokurorė nurodo, kad nėra teisinio pagrindo D. B. nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes šis prisipažino padaręs nusikaltimą tik po to, kai byloje buvo surinkti įrodymai, kurie tiesiogiai patvirtino, kad būtent jis nužudė V. K.. Nukentėjusiojo V. K. elgesyje nebuvo jokių provokuojančių požymių, todėl, prokurorės nuomone, nėra teisinio pagrindo nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, nėra teisinio pagrindo. Teismai pagrįstai pripažino, jog nebuvo būtinosios ginties situacijos, todėl negalimas ir būtinosios ginties ribų peržengimas. Bausmė D. B. parinkta įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą. Nenustačius naujų D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nėra pagrindo švelninti paskirtąją bausmę. Prokurorės nuomone, teismai, atsižvelgdami ir vertindami neturtinės žalos dydžio nustatymui CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, juos analizavo išsamiai, todėl priimti sprendimai dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiesiems yra teisėti ir pagrįsti.
Nuteistojo D. B. gynėjo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 28 straipsnio taikymo
Nuteistojo gynėjas teigia, kad pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai, nes pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, jog D. B. veiksmai padaryti esant būtinajai ginčiai, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, o apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą privalėjo atlikti įrodymų tyrimą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis. Teismas nustatė, kad kaltinamasis D. B. su D. B. nuėjo prie vaikinų prašyti cigaretės ir iš karto N. K. sudavė D. B. smūgį ir dėl to kilo konfliktas iš pradžių tarp D. B. ir N. K., po to ir tarp dviejų jaunuolių grupių. Visi įvykio vietoje buvę liudytojai patvirtino, kad prasidėjo bendros muštynės, kuriose vienodai aktyvios ir panašaus pajėgumo buvo abi konfliktavusios grupės. Kaltinamasis D. B. tvirtino, jog peilį panaudojo gindamasis nuo užpuolimo, esant būtinosios ginties sąlygoms. Teismas nustatė, kad muštynių metu abi jaunuolių grupės smurtavo ne gynybos, bet puolimo tikslu, todėl nekilo teisės į būtinąją gintį. Be to, byloje nustatyta, kad D. B., būdamas automobilyje, dar prieš konfliktą buvo išsitraukęs su savimi turėtą peilį ir pareiškęs, jog prireikus turės kuo apsiginti, t. y. neatmetė peilio panaudojimo galimybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi grupės vadovavosi agresyviais, puolamais interesais, smurtą vartojo ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl nekyla teisės į būtinąją gintį. Kaltinamojo D. B. teiginiai, kad jis nukentėjusįjį V. K. sužalojo, mosuodamas peiliu prieš puolančius asmenis, paneigti specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad sužalojimai, dėl kurių mirė V. K., padaryti smūgiavimo būdu. Nuosprendyje taip pat pažymėta, kad kaltinamasis D. B. vieną iš smūgių nukentėjusiajam V. K. sudavė į nugarą, t. y. D. B. jau esant V. K. už nugaros. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant nustatytoms aplinkybėms nebuvo būtinosios ginties sąlygų.
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio pagrįstumas, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nutarties, patikrintas apeliacine tvarka. Iš byloje esančio Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. posėdžio protokolo matyti, kad kolegijos pirmininkė klausė proceso dalyvių nuomonės, ar reikia atlikti įrodymų tyrimą. Visi proceso dalyviai (taip pat nuteistojo D. B. gynėjas advokatas P. Svirskis) pritarė prokurorės nuomonei, kad įrodymų tyrimas netikslingas, todėl teisėjų kolegija pasitarusi nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, o vertinti byloje surinktus įrodymus. Nuteistajam D. B. apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jis nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos ištirtus įrodymus pripažino nuosprendį teisėtu ir pagrįstu.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pažeisti BPK reikalavimai. Teismai tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismai pagrįstai nustatė, kad šio įvykio metu nebuvo būtinosios ginties situacijos, nes nukentėjusiojo V. K. veiksmai negali būti vertinami kaip tiesiogiai gresiantis kėsinimasis į nuteistojo D. B. gyvybę ar sveikatą. Taigi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje baudžiamojoje byloje pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų ir bausmės švelninimo
Nuteistojo D. B. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad teismai nepagrįstai nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose numatytas aplinkybes, todėl skirdami bausmę D. B. netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi ar padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme („Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgos“ 7 punktas).
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas bausmę, teismas nustatė vieną D. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai ir argumentuotai pasisakyta, kodėl nėra pagrindo pripažinti D. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. B., 2009 m. kovo 22 d. padaręs nusikalstamą veiką, pabėgo iš įvykio vietos, o 2009 m. kovo 23 d. išvyko iš Lietuvos (T. 2, b. l. 3), buvo paskelbta jo paieška, išduotas Europos arešto orderis ir tik 2010 m. kovo 11 d. buvo sulaikytas. Apklausiamas 2010 m. kovo 11 d. kaip įtariamasis D. B. parodymus duoti atsisakė, kaip ir neatsakė į teisėjo klausimus dėl padarytos veikos Rokiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 12 d. posėdyje skiriant jam kardomąją priemonę (T. 2, b. l. 37), ir tik 2010 m. kovo 25 d. apklausiamas dar kartą kaip įtariamasis prisipažino ir gailėjosi, nors apie tai, kad padarė šią nusikalstamą veiką, tyrimo organams jau buvo žinoma, buvo atlikti įvairūs procesiniai veiksmai. Taigi teismai pagrįstai nepripažino šios aplinkybės kaip lengvinančios jo atsakomybę.
D. B. negali būti taikoma ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, nes tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta, kad nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiojo V. K. veiksmai ar provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad iki tol, kol prasidėjo muštynės, ir jų metu V. K. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę nuteistąjį D. B. jį nužudyti. Teisėjų kolegija sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada.
Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatą kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Kasacinės instancijos teismas nenustatė, kad skiriant bausmę D. B. buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. B., vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis atitinka bausmės paskirtį bei tikslus (BK 41 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrino aplinkybes, susijusias su bausmės paskyrimu nuteistajam, ir motyvuotai atmetė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo D. B. taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų nuostatų ir tenkinti kasatoriaus prašymo, skirti nuteistajam mažesnę laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, D. B. padaryta veika kvalifikuota teisingai, o bausmė paskirta teisingai, laikantis BK 54 straipsnyje numatytų pagrindų.
D. B. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad esą apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo visų aplinkybių, susijusių su apeliacinio skundo argumentais dėl kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl laikytina, jog apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir tai vertintina kaip esminis BPK pažeidimas.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, nutartyje iš esmės atsakė į visus jame keltus klausimus, todėl negalima išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Tai, kad kasatorius mano, jog surinktus byloje įrodymus derėtų vertinti kitaip, negu vertino apeliacinės instancijos teismas, neduoda pagrindo teigti, kad šis teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Dėl civilinių ieškinių
Kasatorius nurodo, kad teismai nustatė nepagrįstai didelį neturtinės žalos dydį ir neatsižvelgė į tai, kad žalos atsiradimą lėmė didelis nukentėjusiojo neatsargumas, sudaręs sąlygas jai atsirasti, todėl priteistina neturtinė žala turėjo būti esmingai sumažinta visiems civiliniams ieškovams.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas patikrina teismų sprendimus šiuo klausimu teisės taikymo aspektu, t. y. tiek, kiek tai yra susiję su tinkamu baudžiamojo proceso teisės ir civilinės teisės normų taikymu.
Iš byloje esančių civilinių ieškinių matyti, kad nukentėjusioji Z. S. prašė iš D. B. priteisti 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusieji V. K. ir R. K. – po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo kiekvienam, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, priteisė nukentėjusiajai Z. S. daug mažesnę, t. y. 70 000 Lt, sumą neturtinei žalai atlyginti, o nukentėjusiųjų V. K. ir R. K. prašymus priteisti neturtinę žalą nurodyta apimtimi (po 50 000 Lt) iš D. B. visiškai patenkino.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą nukentėjusiesiems, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus bei CK 6.250 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiesiems priteistos nepagrįstai didelės neturtinės žalos, padarė teisingą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Iš to kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, svarstydamas apelianto argumentus dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pateikė dėl jų motyvuotas išvadas ir konstatavo, jog nukentėjusiojo V. K. elgesys nusikaltimo metu nebuvo nei provokuojantis, nei rizikingas, nei labai neatsargus. Taigi prašymas tuo pagrindu sumažinti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstai atmestas.
Teisėjų kolegija pagal kasacinio skundo motyvus nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo D. B. gynėjo kasacinį skundą.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Jonas Prapiestis
Vladislovas Ranonis
