A. M. pagal BK 140 str., 281¹ str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-165-879/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06934-2022-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 17 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio, Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo A. M. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 9 (devyniems) mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei uždraudžiant vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas;

- pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL dydžio, t. y. 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirtas bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei uždraudžiant vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas, bei 60 MGL dydžio, t. y. 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi paskirtas bausmes sumažinus vienu trečdaliu, A. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, neskiriant intensyvios priežiūros, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei uždraudžiant vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas, bei 40 MGL dydžio, t. y. 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) bauda, ją įpareigojant sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais į laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas A. M. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. vasario 27 d. 19.40 val. iki 2022 m. kovo 1 d. 12.25 val. (2 paros).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nutarimo skirti kardomąją priemonę – specialiosios teisės sustabdymą – priėmimo dienos – 2023 m. kovo 20 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – transporto priemonės – automobilio „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (su užvedimu rakteliu-pulteliu), kuris saugomas UAB „Automera“ aikštelėje, esančioje adresu Panevėžys, Smėlynės g. 106B, konfiskavimas, perduodant jį valstybės nuosavybėn.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. M. nuteistas už tai, kad:

- 2022 m. vasario 27 d., apie 19.00 val., (duomenys neskelbtini), namuose, smurtavo prieš savo šeimos narę – sugyventinę I. G., t. y. tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus, ranka sudavė I. G. į dešinę galvos pusę, o nukentėjusiajai dengiantis galvą rankomis, pataikė į abi rankas, taip sukėlė I. G. fizinį skausmą.

- Be to, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, 2023 m. kovo 18 d., apie 17.10 val., Panevėžyje, Stetiškių gatvėje, ties pastatu Nr. 41, vairavo automobilį „VW Touareg“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas (alkoholio kiekio matuokliu 17.40 val. ir 17.56 val. jam buvo nustatytas 1,97 promilių girtumas).

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Apeliaciniu skundu prašoma pakeisti skundžiamą nuosprendį ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo A. M. paskirti mažesnės trukmės laisvės apribojimo bausmę, nekeičiant teismo nustatytų laisvės apribojimo bausmės atlikimo sąlygų.

2.1. Apeliantas neginčija nusikalstamų veikų kvalifikacijos, paskirtų bausmių rūšių, nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinka su jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės dydžiu, šią bausmę vertina kaip akivaizdžiai neteisingą ir per griežtą savo trukme, todėl prašo ją sumažinti.

2.2. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme, sakydama baigiamąją kalbą prokurorė prašė A. M. skirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, o pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas skirti galutinę 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, tačiau skundžiamu nuosprendžiu jam nemotyvuotai buvo paskirta griežtesnė – 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

2.3. Pasak A. M., paskirtas laisvės apribojimas savo trukme nėra proporcingas jo asmenybės ir nusikalstamos veikos pavojingumui, kadangi su nukentėjusiąja susitaikė, savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo pripažino visiškai, jokie sužalojimai nukentėjusiajai nebuvo nustatyti, pakartotinių smurto atvejų nefiksuota, dalyvavo smurtinį elgesį keičiančioje programoje, o naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo pirmosios nusikalstamos veikos.

3. Skundu taip pat prašoma panaikinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, A. M. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones arba sutrumpinti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą.

3.1. Nuteistojo gynėjo teigimu, specialiosios teisės vairuoti kelių transporto priemones turėjimas yra neatsiejama A. M. profesinio bei asmeninio gyvenimo dalis, šios teisės atėmimas stipriai pablogino jo gyvenimo kokybę, apsunkino socialinį funkcionavimą ir prisitaikymą. Pažymi, kad jo darbo vieta buvo (duomenys neskelbtini) mieste, o gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), todėl neturint teisės vairuoti kelionė į/iš darbo yra labai apsunkinta. Dėl spec. teisės atėmimo ir su nusikalstamos veikos padarymu susijusiu pasitraukimu iš pareigų valstybės tarnyboje ypatingai pablogėjo nuteistojo finansinė padėtis. Negalėdamas pats nuvykti į darbą kitame mieste ir dėl to negalėdamas dirbti, sunkiai galės įvykdyti ypač didelius įsipareigojimus bankui, be to, su sugyventine augina du jos nepilnamečius vaikus, o pats padeda materialiai savo pilnamečiam vaikui, kuris studijuoja.

3.2. Apeliantas nurodo, kad jo ginamojo atžvilgiu paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių kiekis (spec. teisės atėmimas dvejiems metams, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančioje programoje (išklausyta) ir automobilio konfiskavimas) yra neproporcingas atliktų nusikalstamų veikų mastui, todėl teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimas turėtų būti paskirtas trumpesniam laikui arba neskirtinas visiškai.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nelaikė atsakomybę lengvinančia aplinkybės, kad A. M. savo noru atlygino padarytą žalą, kas galimai įtakojo netinkamą baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones, trukmės parinkimą.

3.4. Kadangi A. M. charakterizuojamas pakankamai teigiamai, anksčiau nėra padaręs jokio eismo įvykio ir šiurkščių KET pažeidimų, už administracinius nusižengimus paskirtas baudas sumokėjo, po šios nusikalstamos veikos nepadarė naujų KET pažeidimų, apelianto vertinimu, jo pavojingumas visuomenei nėra didelis, todėl spec. teisės atėmimo terminas turėtų būti sutrumpintas arba ši baudžiamojo poveikio priemonė netaikoma visiškai.

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė J. Vingilytė prašo skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad apeliaciniame skunde ginčijami laisvės apribojimo bausmės dydis ir baudžiamojo poveikio priemonė yra adekvatūs ir proporcingi A. M. padarytoms nusikalstamoms veikoms, pirmosios instancijos teismo paskirti atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiuo atveju apeliaciniame skunde keliamas klausimas tik dėl A. M. paskirtos laisvės apribojimo bausmės trukmės ir baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones panaikinimo arba jos termino sutrumpinimo.

Dėl laisvės apribojimo bausmės trukmės

7. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai, be kita ko, reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi, bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį.

8. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų etapų – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

9. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę kaltinamajam teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

10. A. M. už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, neskiriant intensyvios priežiūros, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant dirbti ar būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei uždraudžiant vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas. Pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinus bausmę vienu trečdaliu, paskirta galutinė – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

11. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajam A. M. už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis), atsižvelgė į padarytos veikos sunkumo ir pavojingumo laipsnius, kaltės formą, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių santykį.

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. A. M. neteistas, baustas administracine tvarka, išsituokęs, kaltinamojo teigimu – turi vieną jau pilnametį studijuojantį vaiką, kuriam dar teikia išlaikymą, gyvena faktinėje santuokoje, kurioje kartu gyvena ir sugyventinės du nepilnamečiai vaikai, pats dirba, darbdavių charakterizuojamas teigiamai, psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas. Apylinkės teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį atsižvelgė ir į A. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę -prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl jos nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę -nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

13. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (BK 48 straipsnio 2 dalis). Esant išdėstytoms aplinkybėms, siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. M. pagrįstai paskyrė sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą vieną švelnesnių sankcijoje numatytų bausmių rūšių – laisvės apribojimo bausmę, neskiriant intensyvios priežiūros, bausmės trukmę nustatant trumpesnę už šios bausmės rūšies vidurkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. M. paskirta laisvės apribojimo bausmė ir jos trukmė yra proporcinga jo asmenybei bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl nėra jokio pagrindo dar labiau ją švelninti.

14. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę parinkti kaltinamajam bausmės rūšį bei nustatyti jos trukmę ir neprivalo skirti prokuroro pasiūlytos bausmės. Vien ta aplinkybė, kad prokurorė, sakydama baigiamąją kalbą, siūlė skirti A. M. mažesnę savo trukme laisvės apribojimo bausmę negu paskyrė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo vertinti paskirtą bausmę kaip per daug griežtą. Taip pat svarbu paminėti, kad skunde nurodomos aplinkybės, kad A. M. savo kaltę dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo pripažino visiškai ir susitaikė su nukentėjusiąja, suteikė pagrindą ankstesniu pirmosios instancijos teismo sprendimu atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 38 straipsniu, o tai, kad naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo pirmosios nusikalstamos veikos, suteikė teismui pagrindą spręsti klausimą dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas pilna apimtimi. Taigi, apelianto skunde nurodytos aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo švelninti A. M. teisinės padėties ir skirti mažesnės trukmės laisvės apribojimo bausmę nei paskyrė pirmosios instancijos teismas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės

15. Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde prašoma panaikinti už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą A. M. skirtą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones arba sutrumpinti jos terminą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliaciniame skunde ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nesutikti su pirmosios instancijos teismo A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metų terminui ir ją naikinti ar trumpinti jos terminą nėra objektyvaus pagrindo.

16. Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamosios poveikio priemonės, tarp jų ir uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, skiriamos tais atvejais, kai asmuo padarė nusikalstamą veiką naudodamasis specialia teise. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atsižvelgiant į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), klausimą – skirti ar neskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise, kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-329/2013, 2K-431/2013).

17. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog paskirdamas A. M. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones), nustatant mažesnį už vidurkį šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo terminą, apylinkės teismas atsižvelgė į šias aplinkybes: numatytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tyčinis nusikaltimas), jo asmenybę (neteistas, administracine tvarka baustas, išsiskyręs, dirba, darbdavių charakterizuojamas teigiamai, psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas), į tai, jog jis padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų, t. y. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, į jo nustatytą neblaivumą (1,97 prom.), į atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Apylinkės teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, darė išvadą, kad siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus, užkirsti kelią tokio pobūdžio veikoms daryti ateityje bei užtikrinti visuomenės saugumą kelyje, įvertinus jau aptartas A. M. bei jo veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, tikslinga jam skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones – trumpesniam negu įstatyme numatytam vidutiniam šios poveikio priemonės terminui – 2 metams. Nustatė, kad pagrindo netaikyti šios poveikio priemonės byloje nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio vertinimo nepaneigia A. M. nurodytos aplinkybės, jog teisė vairuoti jam reikalinga darbo veikloje bei dėl šeiminių aplinkybių, kadangi šios aplinkybės jam buvo žinomos jau nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau nesulaikė jo nuo teisei priešingo elgesio.

18. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad A. M. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas A. M. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos taikymo terminą, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. M. padaryto KET pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. M. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – neblaivus vairavo automobilį, kuomet jo neblaivumas siekė 1,97 promilės, kuris pasireiškė dideliu pavojingumu ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties kaltininko sveikatai ar net gyvybei, galėjo sukelti skaudžias ir negrįžtamas pasekmes. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jis sėdo už transporto priemonės vairo neblaivus, nesant jokios būtinybės vairuoti (pirmosios instancijos teisme parodė, kad važiavo į degalinę nusipirkti cigarečių). Pakartotinai įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias A. M. asmenybę ir turinčias reikšmės baudžiamojo poveikio priemonių skyrimui, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 2 metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Pažymėtina, kad maksimalus šios poveikio priemonės taikymo terminas yra net 5 metai, todėl nuteistajam paskirtą teisės vairuoti uždraudimo terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą ar neproporcingą bei pažeidžiantį BK 68 straipsnio nuostatas, nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, mažesnio, A. M. poreikius atitinkančio draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas, pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą.

19. Priešingos išvados aukštesnės instancijos teismui neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad paskirtas 2 metų teisės vairuoti atėmimo terminas yra neproporcingas nuteistojo asmenybės ir padaryto nusikaltimo pavojingumui, nustatytas neatsižvelgus į tai, kad A. M. charakterizuojamas pakankamai teigiamai, anksčiau nėra padaręs jokio eismo įvykio ir šiurkščių KET pažeidimų, už administracinius nusižengimus paskirtas baudas sumokėjo, po šios nusikalstamos veikos nepadarė naujų KET pažeidimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamu atveju A. M. padaryta nusikalstama veika, priešingai nei tai savo skunde nurodo apeliantas, kėlė pavojų ne tik asmeniškai pačiam vairuotojui, bet ir kitų eismo dalyvių bei visuomenės saugumui. Padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas visuomenei yra akivaizdus – A. M. automobilį būdamas neblaivus vairavo miesto teritorijoje, privačių gyvenamųjų namų kvartale tokiu paros metu kai pėsčiųjų ir motorinių transporto priemonių eismas potencialiai yra intensyvus (17.10 val.), o rimtesnių pasekmių buvo išvengta tik atsitiktinumo dėka. Be to, kilus pasekmėms dėl tokio kaltinamojo neteisėto elgesio, jo veika galėtų būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį griežtesnę atsakomybę. A. M., vairuodamas transporto priemonę, būdamas neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, sėdo už transporto priemonės vairo, kas rodo A. M. neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą. Vertinant paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumą nuteistojo asmenybei, svarbu atkreipti dėmesį ir į pažeidėjo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Bylos duomenimis, A. M. po to, kai jo vairuojamas automobilis įvažiavo į gyvenamojo namo gyvatvorę, pėsčiomis pasišalino iš eismo įvykio vietos, o netoli jos sustabdytas policijos pareigūnų nurodė, kad automobilį vairavo jo žmona, kuri iš išgąsčio pasišalino. Taigi, iš karto po įvykio A. M. pasišalino iš įvykio vietos ir policijos pareigūnams nurodė melagingas įvykio aplinkybes, siekdamas išvengti teisinės atsakomybės.

20. Kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Nors apeliantas prašo pripažinti A. M. atsakomybę dėl BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino eismo įvykiu padarytą žalą, tačiau žala buvo padaryta eismo įvykiu, už kurį A. M. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 7 dalį (2 t., b. l. 126). Būtent administracinėje byloje už eismo įvykio sukėlimą turėjo būti svarstomas klausimas dėl žalos atlyginimo pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nei eismo įvykio sukėlimas, nei jo metu padarytoji žala (kaip ir jos atlyginimo klausimas) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl neįžvelgė pagrindo žalos atlyginimo vertinti kaip A. M. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

21. Teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų. Kaip jau minėta, aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nustatė 2 metų teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, kuris atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kad bausmės (poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-85/2010). Juo labiau, jog jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti A. M. atsakomybę, paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones trumpesniam terminui ar apskritai neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo nuteistasis patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011).

22. Apeliacinio skundo teiginys, kad A. M. teisė vairuoti būtina darbinėms funkcijoms atlikti ar šeiminiams poreikiams patenkinti, nėra priežastimi netaikyti jam aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės. Nagrinėjamu klausimu formuojamoje teismų praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, jog vien tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia prioriteto baudžiamajai atsakomybei švelninti. Taip pat pažymėtina, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas nuteistajam netrukdo dirbti kitokio pobūdžio darbą, t. y. darbą, kuriame jo tiesioginės užimamos pareigos nebūtų tiesiogiai susijusios su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu toje pačioje ar kitoje darbovietėje. Jokių kliūčių, kurios trukdytų A. M. dirbti gan neilgą laikotarpį kitokio pobūdžio darbą, kuriam nereikia specialaus išsilavinimo, teisėjų kolegija nenustatė. Tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas A. M. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų, jog jis toliau savo nerūpestingu elgesiu nekeltų grėsmės nei sau, nei kitiems eismo dalyviams.

23. Atsižvelgdama į visa tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. liepos 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl paskirtos per griežtos laisvės apribojimo bausmės ar dėl neteisingai taikytos baudžiamojo poveikio priemonės ir sutrumpinti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą arba ją panaikinti nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Todėl nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, paliekant galioti skundžiamą nuosprendį pilna apimtimi.

24. Įvertinus visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindų jį keisti nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Donatas Jatužis

Danutė Švitinienė

Daina Vaidachavičienė