Dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. D., D. K. ir M. Ž. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir nubausti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-157-768/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00021-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 16 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Danutės Švitinienės ir Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų J. Č. ir M. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo T. D., D. K. ir M. Ž. pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir nubausti:

- T. D. – laisvės atėmimu 2 metams; Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5, 6, 8, 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;

- D. K. – laisvės atėmimu 2 metams; Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5, 6, 8, 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti mokslą, jį pabaigus, per vieną mėnesį įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;

- M. Ž. – laisvės atėmimu 1 metams 10 mėnesių; Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 5, 6, 8, 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu tęsti darbą, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu nuteistiesiems T. D., D. K. ir M. Ž. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – po 20 MGL (1000 eurų) dydžio įmoka į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš T. D., D. K. ir M. Ž. Valstybinei ligonių kasai priteista po 602, 69 eurų turtinei žalai atlyginti ir po 3000 Eur M. Č. ir D. K. neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo J. Č. naudai iš nuteistųjų T. D., M. Ž. ir D. K. priteista po 333, 33 eurų atstovavimo išlaidų.

Iš nuteistųjų T. D., M. Ž. ir D. K. priteista po 30, 99 eurų teismo turėtų proceso išlaidų į valstybės pajamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. D., D. K. ir M. Ž. nuteisti už tai, kad 2022 m. sausio 1 d., apie 0.30 val., (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės centre, esančiame (duomenys neskelbtini), Naujųjų metų sutikimo šventės metu, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, tyčia smurtavo prieš nukentėjusiuosius M. Č. ir J. Č.: nuteistieji T. D. ir D. K. sudavė smūgius kumščiu nukentėjusiajam M. Č. į galvą, šiam parkritus, spyrė gulinčiam į galvą, į krūtinės sritį ties šonkauliais, į kairę bei dešinę kojas, viso M. Č. sudavė ne mažiau dešimties smūgių, padarydami nukentėjusiajam veido sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu nosies srityje, viršutinės lūpos srityje, poodines kraujosruvas kaktoje, apatinių vokų srityje, nosies kaulų lūžį, kairio žandikaulio ančio visų sienelių lūžius ir dešinio išorinio kulkšnelio lūžį; tuo metu nuteistieji M. Ž. su D. K., sudavė nukentėjusiajam J. Č. į galvą ne mažiau 10 smūgių, padarydami jam veido sumušimą, pasireiškusį kraujosruva dešinės akies vokuose, kaktoje, apatinio žandikaulio abipusį lūžį, nosies kaulų lūžį. Šiais bendrais veiksmais nuteistieji T. D., D. K. ir M. Ž. nukentėjusiesiems M. Č. ir J. Č. dėl padarytų sužalojimų sukėlė nesunkius sveikatos sutrikdymus.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji M. Č. ir J. Č. prašo

2.1. Apeliantų nuomone, priimdamas nuosprendį teismas nesilaikė esminių BPK 20, BPK 301 straipsnių nuostatų, o teisiamajame posėdyje pagarsintas liudininkų K. S., A. K., M. P., E. S. ir M. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų dalis pripažindamas esminės reikšmės byloje turinčiais įrodymais, pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis vadovaujantis minėti parodymai, sutinkamai su BPK 20 straipsnio nuostatomis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, negali būti pripažinti įrodymais.

2.2. Apeliantai teigia, jog teismas be jokio pagrindo konstatavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų tendencingumą ir įtaką ikiteisminio tyrimo duomenims, kadangi vertindamas liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teismas pripažino, kad apklausa neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, taip pat, kad nurodytas tikslus nukentėjusiesiems suduotų smūgių skaičius buvo nustatytas tik tam tikra ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva. Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai teisiamajame posėdyje apklausti nebuvo, todėl minėtos teismo išvados tėra niekuo nepamatuotos prielaidos. Taip pat apeliantai atkreipia dėmesį ir į tai, jog apeliantų teisės į teisingą teismo procesą buvo pažeistos, teismui atmetus šių prašymą į teismą iškviesti teismo medicinos specialistą.

2.3. Apeliantų nuomone, teismas be pagrindo išteisino kaltinamuosius pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tokį sprendimą grįsdamas prielaida, jog konfliktas tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų įvyko dėl tą vakarą vykusių sunkių konfliktų tarp minėtų asmenų. Tačiau tokia išvada tėra pagrįsta prielaidomis ir prieštaravimais, nes minimų patalpų koridoriuje konflikto, peraugusio į smurtinius veiksmus, nebuvo. Taip pat teismas nenustatė, kad kokį nors konfliktą turėjo kaltinamasis T. D., kuris pirmasis pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš apeliantus. Nukentėjusieji pažymi, jog kaltinamųjų elgesys buvo sąlygotas aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų žeminimo ir niekinimo, savo fizinės galios demonstravimo aplinkinių akivaizdoje, o tai yra ne kas kita, kaip chuliganiškos paskatos. Todėl anksčiau pateiktos įvykio aplinkybių interpretacijos neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

2.4. Apeliantai pabrėžia, jog teismas, nuosprendyje konstatavęs, jog dėl kaltinamųjų bendrais veiksmais nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, buvo nutrauktas (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės rūmuose vykęs Naujų metų renginys, pripažino, kad sutinka su nukentėjusiųjų 2023 m. balandžio 25 d. prašymu dėl kaltinimo pakeitimo ir kaltinamųjų veika papildomai turėjo būti kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį. Tačiau pripažinęs, jog vadovaujantis protingumo, proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principais teisingumas bus pasiektas ir negrąžinant bylos tyrimui papildyti ir šį BPK pažeidimą pateisinęs argumentais, nesusijusiais su baudžiamojo proceso paskirtimi, įtvirtinta BPK 1 straipsnio 1 dalyje, bei teisingumo vykdymu, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

2.5. Apeliantai pabrėžia, jog nuosprendyje buvo konstatuota, kad kaltinamųjų padarytos veikos sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį ir šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos aplinkybės, priklausančios BK 284 straipsnio sudėties požymiams, kadangi yra akivaizdu, kad nusikalstamų veikų padarymo laikas, vieta, būdas, iš esmės – ir pasekmės yra tapatūs. Todėl pateiktas prašymas dėl kaltinimo pateikimo, apeliantų nuomone, atitinka BPK 256 straipsnio reikalavimus ir užtikrina galimybę pripažinti kaltinamuosius dėl visų padarytų nusikalstamų veikų.

2.6. Apeliantų nuomone, bausmės kaltinamiesiems paskirtos neteisingai ir atsižvelgiant į nustatytas kaltinamųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei nuosprendyje pateiktus neigiamai kaltininkus apibūdinančius duomenis, yra per švelnios. Todėl teismo išvada, kad kaltinamiesiems tikslinga už nusikalstamos veikos padarymą skirti laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis artimas įtvirtintam baudžiamąją atsakomybę numatančiame straipsnyje yra artimas minimumui yra neteisinga ir prieštaraujanti BK 54, 61 straipsniams.

2.7. Apeliantų nuomone, teismas jų – nukentėjusiųjų civilinio ieškinio klausimą taip pat išsprendė neteisingai, kadangi ikiteisminio tyrimo metu BPK 109 straipsnio reikalavimai iš esmės nebuvo vykdomi, teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiųjų atstovo prašymą į teismo posėdį iškviesti teismo medicinos specialistą, kurio dalyvavimas galėjo turėti esminės reikšmės neturtinei žalai apskaičiuoti bei sprendimas visiškai atmesti ieškinio dalį dėl materialinės žalos atlyginimo yra nepamatuotas nei įstatymu, nei bylos aplinkybėmis.

3. Nuteistasis M. Ž. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai konstatavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų tendencingumą ir įtaką ikiteisminio tyrimo duomenims vertindamas A. K. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantai tik formaliai nesutinka su teismo išvada dėl nekvalifikavimo nuteistųjų veiksmų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, tačiau kuo pasireiškė jų nesutikimas nenurodė.

3.2. Teismas pagrįstai neinkriminavo BK 284 straipsnyje numatytos veikos, nes pripažino, kad toks kaltinimo pakeitimas išplečiant kaltinimą naujais epizodais neleistinas ir neatitinka BPK 255 straipsnio reikalavimų. Pažymi, kad teismas dėl neturtinės ir turtinės žalos priteisimo / nepriteisimo buvo objektyvus ir teisingas.

4. Nuteistasis T. D. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

4.1. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad T. D. neva pirmasis pradėjo vartoti smurtą, pasižymėjusį brutalumu ir intensyvumu, yra grindžiami tik prielaidomis, neturint jokio faktinio pagrindo, nes byloje nėra nustatyta aiški konflikto pradžia, byloje esantys parodymai dėl kilusio konflikto yra skirtingi. Todėl be pagrindo apeliantai prašo nuteisti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

4.2. Mano, kad šiuo atveju BK 284 straipsnio inkriminavimas laikytinas naujos nusikalstamos veikos inkriminavimu, o ne kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių ir/ ar jos kvalifikavimo nekeitimu. Be to, neesant duomenų kas pradėjo atitinkamą konfliktą, yra lygiai tokia pati tikimybė, kad viešąją tvarką galėjo siekti sutrikdyti nukentėjusiaisiais pripažinti broliai Černiai, o ne kaltinamieji.

4.3. Teismo T. D. paskirtos bausmės dydis yra akivaizdžiai arčiau vidurio nei minimumo, t. y. priešingai nei teigia apeliantai. Mano, jog teismas tinkamai išsprendė civilinį ieškinį, nes apeliantai nepateikė pakankamai įrodymų, jog jie 2022 m. sausio – vasario mėnesiais būtų gavę pajamų jei nebūtų sužaloti, o neturtinė žala priteista pagal byloje nustatytas aplinkybes.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostata, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nukentėjusieji M. Č. ir J. Č. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, teigdami, kad teismas nepagrįstai pagarsino liudytojų parodymus bei jais vadovavosi priimdamas sprendimą. Taip pat nesutinka su teismo nusikalstamos veikos kvalifikavimu bei mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino kaltinamuosius pagal BPK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes kaltinamųjų elgesį sąlygojo nepagarba žmogui. Nukentėjusiųjų teigimu, bylos įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, jog kaltinamųjų veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį, muštynės įvyko Naujųjų metų vakarėlyje, visų akivaizdoje, ko pasekoje šventė buvo nutraukta. Tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau nepagrįstai atsisakė pripažinti naują kaltinimą. Taip pat išsprendė neteisingai nukentėjusiųjų civilinį ieškinį.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Apeliantai skunde nurodė, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20, BPK 301 straipsnių nuostatų, o teisiamajame posėdyje pagarsintas liudininkų K. S., A. K., M. P., E. S. ir M. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnams duotų parodymų dalis pripažindamas esminės reikšmės byloje turinčiais įrodymais, pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas. Toks skundo motyvas yra nepagrįstas.

8. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, o apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė skundžiamą nuosprendį, tinkamumo yra nepagrįstos. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus (nuteistųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, kitus rašytinius bylos įrodymus), juos aptarė ir padarė pagrįstas išvadas dėl to vakaro įvykusių įvykių. Atmesdama kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl pagarsintų liudytojų parodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesirėmė vien tik pagarsintais K. S., A. K., M. P., E. S. ir M. V. parodymais, o vertino K. S., A. K., M. P., E. S. ir M. V. parodymų turinį šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista BPK 276 straipsnio 4 dalis, kuri leidžia teismui pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

10. Apeliantai teigia, jog teismas be jokio pagrindo konstatavo ikiteisminio tyrimo pareigūnų tendencingumą ir įtaką ikiteisminio tyrimo duomenims, vertindamas liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai padarė tokią išvadą, nes būtent liudytojas A. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad po vidurnakčio eidamas į lauką koridoriuje pamatė, kaip du asmenys spardo ant žemės gulintį M. Č., jis puolė M. Č. ginti, tačiau iš nugaros gavo smūgį per galvą ir daugiau nieko neprisimena. Tą vakarą jis buvo išgėręs ir nelabai atsiminė aplinkybes. Taip pat nurodė, kad jis kitą dieną lankėsi ligoninėje pas M. Č., kad jis papasakotų, kas tą vakarą nutiko, nes pats negalėjo prisiminti. Kas tokie spardė M. Č., A. K. nurodyti negalėjo, nes jų nepažinojo, tik žinojo, kad stambūs. A. K. teisme pripažino, kad T. D. ir D. K. pavardžių nežinojo, jas jam pasakė jį apklaususi tyrėja. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tokia apklausa, kuomet liudytojui jį apklausiantis pareigūnas nurodo potencialių įtariamųjų pavardes, neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

11. Apeliantai teigia, kad jų teisės į teisingą teismo procesą buvo pažeistos, nes teismas atmetė šių prašymą į teismą iškviesti teismo medicinos specialistą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog byloje yra pateikta išsami medicinos specialisto išvada apie padarytus sužalojimus. Apeliantai nekėlė jokių abejonių dėl specialisto išvadų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį prašymą laikė kaip perteklinį. Pažymėtina, kad apeliantai apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, dėl kokių priežasčių turėjo būti apklaustas specialistas, su kokiomis išvadomis jie nesutinka, ar kokios išvados jiems kelia abejonių. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu apeliantų teisės į teisingą teismo procesą nebuvo pažeistos.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

12. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji mano, jog teismas be pagrindo išteisino kaltinamuosius pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes kaltinamųjų elgesys buvo sąlygotas žmogaus negerbimo, fizinės galios demonstravimo aplinkinių akivaizdoje. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą turi būti nustatytas kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą vartoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos neinkriminuojamos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2011, 2K-314/2012).

13. Nagrinėjamu atveju nuteistųjų T. D., M. Ž., D. K., nukentėjusiųjų M. ir J. Č., byloje apklaustų liudytojų parodymais nustatyta, kad 2021 m. gruodžio 31 d. vakarą tarp nukentėjusiųjų J. Č. ir M. Č. bei kartu su juo buvusio A. K. naujametiniame vakarėlyje dalyvavusių asmenų buvo keli konfliktai (tarp M. Č. ir J. Č. su M. Ž. prie šašlykinės, tarp A. K. ir R. L. prie vakarėlio dalyvių sukrautų daiktų, tarp D. K. ir vieno iš nukentėjusiųjų J. Č. ar M. Č.). Nors šie smulkūs konfliktai į rimtesnius konfliktus tuo metu neperaugo, po vidurnakčio, 2022 m. sausio 1 d., apie 0.30 val., tarp M. Č., ėjusio iš pastato vidaus į kiemą, ir koridoriuje buvusio T. D. kilo dar vienas konfliktas, kurio metu prasidėjo muštynės, į jas įsitraukė J. Č., D. K., M. Ž., A. K.. Tikslios konflikto pradžios ir priežasčių byloje nėra galimybės nustatyti, įvertinus tiek nukentėjusiųjų M. Č. ir J. Č. elgesį iki konflikto (liudytojai teigė, kad jų elgesys buvo provokuojantis, kalbėjo, kad tai yra jų kaimas, jiems niekas nenurodinės, tą vakarą jau buvo konfliktas tarp Č. ir M. Ž. prie šašlykinės, D. K. irgi skundėsi, kad nukentėjo nuo vieno iš brolių, taip pat buvo situacija, jog ir A. K., atėjęs kartu su broliais, neadekvačiai reagavo į liudytojos R. K. prašymą nevaikščioti prie jų daiktų), tiek kaltinamojo T. D., dalyvavusio pradiniame etape, suinteresuotumą, kitų asmenų, mačiusių konflikto pradžią, nebuvo. Taigi akivaizdu, kad nuteistųjų smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius lėmė ne dėl kaltinamųjų siekio pademonstruoti niekinamą požiūrį į nukentėjusiuosius arba fizinės galios demonstravimo aplinkinių akivaizdoje, kaip apeliantai teigia apeliaciniame skunde, o dėl tą vakarą vykusių smulkių konfliktų tarp renginyje dalyvavusių asmenų, kaltinamųjų bei nukentėjusiųjų, koridoriuje išaugusių į smurtinius veiksmus. Ir teigti, kad nusikalstamą veiką kaltinamieji padarė dėl chuliganiškų paskatų, kaip to prašo apeliantai nėra pagrindo.

14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nusikalstamą veiką nuteistieji padarė ne dėl chuliganiškų paskatų, tačiau priėmė neteisingą sprendimą juos išteisindamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pažymėtina, jog T. D., M. Ž., D. K. yra pripažinti kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, todėl nekonstatavus kvalifikuojančio požymio – chuliganiškų paskatų, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti ne išteisinamąjį nuosprendį dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto, o perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktų į BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Dėl šių priežasčių priimtas nuosprendis dalyje dėl T. D., M. Ž. ir D. K. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą keičiamas nurodant, kad T. D., M. Ž. ir D. K. veika atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį

15. Apeliantai nurodo, kad kaltinamųjų veika papildomai turėjo būti kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį, nes dėl kaltinamųjų bendrais veiksmais nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų, buvo nutrauktas (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės rūmuose vykęs Naujų metų renginys. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais apeliantų argumentais.

16. BPK 255 straipsnis nustato nagrinėjimo teisme ribas. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ar kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos ar nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-236-648/2020, 2K-258-788/2022, 2K-95-594/2023 ir kt.).

17. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusieji 2023 m. balandžio 25 d. raštu pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo bei prašė pripažinti T. D., D. K. ir M. Ž. kaltu pagal 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktą bei 284 straipsnį. Prokuroras 2023 m. balandžio 25 d. taip pat pateikė raštu prašymą dėl kaltinamajam T. D. kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis bei prašė pakeisti veikos padarymo laiką, t. y. vietoj veikos padarymo laiko 2022 m. sausio 1 d., apie 00.40 val. į 2022 m. sausio 1 d. 00.30 val. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio 2023 m. balandžio 26 d. protokolo turinio matyti, kad nagrinėjimo teisme dalyviai apie tai buvo informuoti, taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl pertraukos suteikimo kaltinamiesiems ir jų gynėjams susipažinti su naujai prašomais pripažinti kaltinimais bei pasiruošti gynybai.

18. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte T. D. buvo suformuotas kaltinimas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, D. K. – pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, o M. Ž. - pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nurodant, jog T. D., D. K. ir M. Ž. 2022 m. sausio 1 d. apie 0.30 val. (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės centre, esančiame (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, veikdami bendrininkų grupe, tyčia, smurtavo prieš nukentėjusiuosius M. Č. ir J. Č.: kaltinamieji T. D. ir D. K. sudavė smūgius kumščiu nukentėjusiajam M. Č. į galvą, šiam parkritus, spyrė gulinčiam M. Č. į galvą, į krūtinės sritį ties šonkauliais, į kairę bei dešinę kojas, viso M. Č. sudavė ne mažiau dešimties smūgių, padarydami nukentėjusiajam veido sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių patinimu nosies srityje, viršutinės lūpos srityje, poodines kraujosruvas kaktoje, apatinių vokų srityje, nosies kaulų lūžį, kairio žandinio ančio visų sienelių lūžius ir dešinio išorinio kulkšnelio lūžį; tuo metu kaltinamasis M. Ž., kartu su kaltinamuoju D. K., sudavė kumščiais nukentėjusiajam J. Č. į galvą ne mažiau 10 smūgių, padarydami jam veido sumušimą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešinės akies vokuose, kaktoje, apatinio žandikaulio abipusį lūžį, nosies kaulų lūžį. Šiais bendrais veiksmais kaltinamieji T. D., M. Ž. ir D. K. nukentėjusiesiems M. Č. ir J. Č. dėl padarytų sužalojimų sukėlė nesunkius sveikatos sutrikdymus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme nukentėjusių pateiktame prašyme pakeisti (patikslinti) kaltinimą T. D., D. K. ir M. Ž. pagal 138 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktą bei 284 straipsnį nurodomos šios aplinkybės (t.6, b.l. 48 – 49): T. D., D. K. ir M. Ž., veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, dėl chuliganiškų paskatų, nesunkiai sužalojo J. Č. r M. Č., taip padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o būtent:

2022 m. sausio l d., apie 0 val. 30 min. - 0 val. 40 min., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Naujųjų metų sutikimo šventės metu, T. D., D. K. ir M. Ž., būdami apsvaigę nuo alkoholio, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, elgdamiesi įžūliai, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, be priežasties pradėjo vartoti fizinį smurtą J. Č. ir M. Č. atžvilgiu. Patalpų koridoriuje T. D. tyčia sudavė stovinčiam M. Č. dešimt smūgių kumščiais į galvą, o D. K. tyčia sudavė tris smūgius M. Č. į galvą. Kai nuo suduotų smūgių M. Č. parkrito, gulinčiam M. Č. septynis kartus į galvą tyčia spyrė T. D. o D. K. tyčia spyrė M. Č. į galvą, krūtinę ir kojas. Tuo pat metu J. Č. bandant apginti M. Č., M. Ž. laikė J. Č. už kaklo, o D. K. tyčia sudavė kumščiu penkis smūgius J. Č. į galvą, M. Ž. tyčia sudavė kumščiu dešimt smūgių J. Č. į galvą. J. Č. ir M. Č., T. D., D. K. ir M. Ž. veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jiems padaryti: M. Č. - veido sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu nosies srityje, viršutinės lūpos srityje, poodinėmis kraujosrūvomis kaktoje, apatinių vokų srityje, nosies kaulų lūžiu, kairiojo žandinio ančio visų sienelių lūžiais ir dešinio išorinio kulkšnelio lūžiu, o J. Č. - veido sumušimais, pasireiškusi poodinė kraujosrūva dešiniame akies voke, kaktoje, apatinio žandikaulio abipusiu lūžiu, nosies kaulų lūžiu. Akivaizdu, kad nuteistųjų pakeisto kaltinimo apimtis ir sunkumas nepakito, buvo tik patikslintos kai kurios faktinės aplinkybės bei nurodoma papildoma kvalifikacija iš esmės už tą pačią veiką. Pažymėtina, kad BK 256 straipsnio 2 dalyje, reglamentuojančiame kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimo pakeitimą teisme, numatyta, kad išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu. Minėta įstatymo nuostata leidžia daryti išvadą, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu gavęs prašymą dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo, nagrinėdamas bylą sprendžia, kurios nusikalstamos veikos kvalifikaciją atitinka kaltinamųjų veiksmai ir atitinkamai juos kvalifikuoja bei pripažįsta kaltais pagal tą BK straipsnį, kurio sudėties požymius atitinka kaltinamųjų veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad tai yra jau ne tik naujos faktinės aplinkybės, bet ir naujas nusikaltimas. Pirmosios instancijos teismas priėmęs į bylą nukentėjusiųjų patikslintą kaltinimą už kaltiname akte nurodytą veiką turėjo šį klausimą išspręsti, tačiau to nepadarė, todėl teisėjų kolegija šį klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teisme.

19. BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, dėl kurio sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, įžūlūs veiksmai su gyvūnais ar prieš juos, kitokie veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, tai gali būti trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį lemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, kaip gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). Viešosios tvarkos pažeidimo padarinys gali būti ir gyvūnų sužalojimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2013). Tam, kad veiką būtų galima laikyti nusikaltimu ir kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, yra būtinas šio nusikaltimo sudėtyje įtvirtintų padarinių kilimas. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. dėl kaltininko veiksmų, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams, kyla baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nors nusikaltimo padarymo motyvas neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas ir asmeniniais motyvais, tačiau būtina nustatyti, kad veika (įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai) sukėlė padarinius – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir pan. Tačiau smūgių nukentėjusiesiems sudavimas ir sužalojimų padarymas net ir viešojoje vietoje, bet asmeniniais motyvais, nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą. Kadangi padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, yra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015, 2K-371-696/2015). Pažymėtina, kad iš principo konfliktas, nors ir kilęs viešojoje vietoje, gali nepažeisti viešosios tvarkos bei rimties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2014). Nuteisiant asmenį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti tyčinę kaltę, t. y. asmuo suvokia, kad viešoje vietoje daro veiksmus, kurie yra įžūlūs, nepriimtini, numato, kad dėl to bus pažeista viešoji tvarka ar rimtis, ir nori ją pažeisti ar yra abejingas galimiems padariniams.

20. Byloje nustatyta, kad įvykis vyko 2022 m. sausio 1 d., apie 00.30 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Tai neabejotinai buvo viešoji vieta, tą įtikinamai argumentavo ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad liudytojas L. G. nurodė, kad po vidurnakčio kilus triukšmui koridoriuje jis buvo salėje, kas vyksta koridoriuje, iš pradžių nesuprato, tačiau nuėjęs į koridorių pamatė vykstančias muštynes. Koridoriuje matė T. D., M. Ž., kažkurį iš brolių Č., kuris buvo kruvinas, matė, jog ir koridoriaus sienos krauju išteptos. Pasibaigus muštynėms kartu su drauge nusprendė eiti namo, nors prieš tai kaip ir planavo nakvoti. Liudytoja A. P. parodė, jog ji nepamena muštynių po vidurnakčio dėl tuo metu apėmusio šoko. Liudytoja R. J. po vidurnakčio, kartu su A. P. ir R. Ž. būdama virtuvėlėje, išgirdo triukšmą koridoriuje. Pradarius duris ir išėjusi į koridorių pamatė D. K. ir T. D. spardančius ant grindų gulintį M. Č., tuo metu M. Ž. prirėmęs prie sienos kumščiavo J. Č.. Ji paėmusi už rankos koridoriuje buvusią R. K. už rankos, išsivedė į lauką bei siūlė kviesti pagalbą, tačiau nei viena neturėjo telefono. Ji iškart grįžo į koridorių, pamatė, kaip T. D. toliau spardo gulintį M. Č., o M. Ž., tik su D. K., muša J. Č.. Ji pribėgo prie J. Č., paėmė jį už rankos ir ištraukė į kiemą, pasakė, kad reikia kviesti policiją, abu nubėgo pas J. Ž. į namus ir iškvietė policiją.

21. Dėl to, kas nurodyta 19–20 punktuose teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytomis aplinkybėmis T. D., M. Ž., D. K., visgi, pažeidė viešąją tvarką, nes viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės namuose, Naujųjų metų vakarėlyje, susirinkusių pažįstamų ir ne tik pažįstamų akivaizdoje, tyčia atliko nusikalstamus veiksmus: naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, nesunkiai sutrikdydami jų sveikatą. Tokie T. D., M. Ž., D. K. veiksmai – fizinis smurtas prieš nukentėjusiuosius viešoje vietoje, laikytini įžūliais, nes pasireiškė agresija, nepriimtini moralės požiūriu, šokiravo aplinkinius. Aplinkybė, kad smurtas viešoje vietoje galimai buvo panaudotas dėl nukentėjusiųjų netinkamo elgesio, nagrinėjamu atveju nepaneigia įžūlaus elgesio požymio, nes aptariamomis aplinkybėmis nuteistieji neturėjo teisės naudoti smurtą prieš M. ir J. Č. ir padaryti jiems sveikatos sutrikdymą. Būtent T. D., M. Ž., D. K. veiksmais neabejotinai buvo sukelti nusikalstami padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes jie realiai pradėjo konfliktą, kiekvienas nukentėjusiesiems sudavė ne po vieną smūgį rankomis ir spardė kojomis, konfliktas tęsėsi kurį laiką, kol konfliktuojančių neišskyrė liudytojai bei buvo iškviesta policija. Visa tai matė šioje byloje liudytojais apklausti asmenys ir atitinkamai reagavo – vieni buvo šokiruoti tokio elgesio, kiti ėmėsi priemonių nutraukti konfliktą ir, aišku, visų jų normalus poilsis, buvimas (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės namuose buvo sutrikdytas. Taip pat buvo nutraukta ir naujametinė šventė. Objektyvūs bylos duomenys patvirtina ir subjektyviosios pusės požymius T. D., M. Ž., D. K. veikoje – veikimą tiesiogine tyčia. Nekyla abejonių, kad jie suvokė savo atliekamų veiksmų pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl tokių jų veiksmų ne tik bus sutrikdyta nukentėjusiųjų sveikata, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams, sukeliant jiems šoką bei nutraukiant Naujametinį vakarėlį.

22. Taigi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad T. D., D. K. ir M. Ž., veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, nesunkiai sužalojo J. Č. r M. Č., taip padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o būtent: T. D., D. K. ir M. Ž. 2022 m. sausio l d., apie 0 val. 30 min. - 0 val. 40 min., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Naujųjų metų sutikimo šventės metu, T. D., D. K. ir M. Ž., būdami apsvaigę nuo alkoholio, būdami iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, elgdamiesi įžūliai, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, pradėjo vartoti fizinį smurtą J. Č. ir M. Č. atžvilgiu. Patalpų koridoriuje T. D. tyčia sudavė stovinčiam M. Č. dešimt smūgių kumščiais į galvą, o D. K. tyčia sudavė tris smūgius M. Č. į galvą. Kai nuo suduotų smūgių M. Č. parkrito, gulinčiam M. Č. septynis kartus į galvą tyčia spyrė T. D. o D. K. tyčia spyrė M. Č. į galvą, krūtinę ir kojas. Tuo pat metu J. Č. bandant apginti M. Č., M. Ž. laikė J. Č. už kaklo, o D. K. tyčia sudavė kumščiu penkis smūgius J. Č. į galvą, M. Ž. tyčia sudavė kumščiu dešimt smūgių J. Č. į galvą. J. Č. ir M. Č., T. D., D. K. ir M. Ž. veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jiems padaryti: M. Č. - veido sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu nosies srityje, viršutinės lūpos srityje, poodinėmis kraujosrūvomis kaktoje, apatinių vokų srityje, nosies kaulų lūžiu, kairiojo žandinio ančio visų sienelių lūžiais ir dešinio išorinio kulkšnelio lūžiu, o J. Č. - veido sumušimais, pasireiškusi poodinė kraujosrūva dešiniame akies voke, kaktoje, apatinio žandikaulio abipusiu lūžiu, nosies kaulų lūžiu.

23. Esant šioms aplinkybėmis nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas) ir T. D., D. K. beii M. Ž. pripažįstami kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

24. Apeliantų nuomone, bausmės kaltinamiesiems paskirtos neteisingai ir atsižvelgiant į nustatytas kaltinamųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes bei nuosprendyje pateiktus neigiamai kaltininkus apibūdinančius duomenis, yra per švelnios. Todėl teismo išvada, kad kaltinamiesiems tikslinga už nusikalstamos veikos padarymą skirti laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis artimas įtvirtintam baudžiamąją atsakomybę numatančiame straipsnyje yra artimas minimumui yra neteisinga ir prieštaraujanti BK 54, 61 straipsniams.

25. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę. Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. D., M. Ž. ir D. K. bausmes, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra.

26. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. D., M. Ž. ir D. K. bausmes atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes - į tai, kad padarytas vienas apysunkis nusikaltimas, į nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų pobūdį (sužalojimai abiem nukentėjusiesiems padaryti galvoje, M. Č. - ir kojoje, dėl šių sužalojimų nukentėjusieji patyrė nemažai nepatogumų), į nusikalstamos veikos priežastis ir aplinkybes, kaltinamųjų vaidmenį ir veiksmų apimtį (kaltinamasis T. D. pradėjo nusikalstamus veiksmus, prie jo prisidėjo kiti abu kaltinamieji, fizinį smurtą D. K. naudojo prieš abu nukentėjusiuosius, T. D. ir D. K. ne tik smūgiavo rankomis, bet spardė ir kojomis). Skirdamas bausmes teismas taip pat atsižvelgia ir į kaltinamųjų asmenybes: visi trys kaltinamieji yra neteisti (2 t. 104-106 b. l., 3 t. 62-64, 193-194 b. l.), kaltinamasis M. Ž. – iki nusikalstamos veikos buvo baustas administracine tvarka, buvo baustas 1 kartą ir po nusikalstamos veikos padarymo (2 t. 97-103 b. l.), kaltinamasis D. K. taip pat baustas iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir po jos (3 t. 190-192 b. l.), kaltinamasis T. D. nors iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo baustas (neturėjo galiojančių nuobaudų), po nusikalstamos veikos padarymo administracine tvarka baustas du kartus (3 t. 54-58 b. l.), atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, o atsakomybę sunkinančią aplinkybę pripažino tai, kad nusikalto veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas taip pat turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1, 9 dalys). Todėl siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusius asmenis, bet ir juos paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiant įgyvendinti teisingumo principą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bausmės dydį skyrė arčiau vidurkio nei minimumo, t. y. paskyrė griežtą bausmę. Nuteistiesiems T. D., M. Ž. ir D. K. paskirtos bausmės nėra per švelnios, todėl dar labiau jų griežtinti nėra teisinio pagrindo.

27. Apeliacinės instancijos teismui papildomai pripažinus T. D., M. Ž. ir D. K. kaltais pagal BK 284 straipsnį, spręstinas už šią nusikalstamą veiką skirtinos bausmės klausimas taip pat iš naujo spręstini bausmių bendrinimo ir galutinės bausmės skyrimo klausimai. Už BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

28. Įvertinus nutarties 26 punkte aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (kaltinamieji nėra teisti, nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę), parenkama laisvės apribojimo bausmė, nustatant jos dydį artimą vidurkiui – 1 metams.

29. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintinos taikant bausmių apėmimo būdą griežtesne bausme apimant švelnesnę.

30. Nuosprendžio dalis dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo nuteistiesiems paliekama nepakeista.

Dėl turininės ir neturtinės žalos atlyginimo

31. Apeliantai nurodo, kad teismas netinkamai išsprendė jų civilinį ieškinį bei mano, jog teismas turėjo priteisti J. Č. 1 151 Eur neturtinę žalą ir 10 000 Eur neturtinę žalą, o M. Č. – 1 472 Eur turtinę žalą ir 15 000 Eur neturtinę žalą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantų argumentais.

32. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis CK 6.283 straipsnio 1 dalimi, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai civilinė atsakomybė kyla pažeidus asmens sveikatą. Pats normos turinys suponuoja, kad ja siekiama užtikrinti kompensuojamosios civilinės atsakomybės funkcijos įgyvendinimą – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki delikto padarymo. CK 6.283 straipsnio 2 dalyje nustatytas dėl sveikatos sužalojimo asmeniui atsirandančių nuostolių turinys. Šiuos nuostolius sudaro ir nagrinėjamu atveju aktualios su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos). Taigi pagal įstatymą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį, išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, Nr. 3K-3-286-313/2017, Nr. 3K-3-148-248/2019, Nr. e3K-3-164-1075/2019; kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70-942/2022, Nr. 2K-175-489/2023).

33. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį dėl padarytos turtinės žalos, o konkrečiai negautų pajamų, atlyginimo netenkino visiškai, nes įvertinęs byloje surinktus įrodymus padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusieji nepateikė pakankamai įrodymų, kad jie 2022 m. sausio – vasario mėnesiais būtų gavę pajamų jei nebūtų sužaloti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje ar apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų (sutarčių), kad jie iki sužalojimo turėjo kokią veiklą, už kurią gavo pajamas ar turėjo vykdyti statybų darbus 2022 m. sausio – vasario mėnesiais, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl patirtų sužalojimų jie negavo pajamų. Ta aplinkybė, jog byloje yra pateikta pajamų mokesčių deklaracija už 2021 metus nepatvirtina aplinkybės, jog dėl patirtų sužalojimų J. Č. negavo – 1 151 Eur pajamų, o M. Č. – 1 472 Eur. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad M. Č. nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. kovo 6 d., o J. Č. nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. kovo 8 d. buvo registruoti Užimtumo tarnyboje ir išmokos jiems nebuvo mokamos. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo.

34. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi teismų pareiga tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-669/2006, 2K-209/2007).

35. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas iš dalies tinkamai vadovavosi tiek BPK 115 straipsnio, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ne tik į tipinius, bet ir konkrečiai šiai bylai reikšmingus nukentėjusiesiems M. ir J. Č. padarytos neturtinės žalos atlyginimo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinę žalą atsižvelgė į tai, kad kaltinamųjų smurtą galėjo iš dalies išprovokuoti ir pačių nukentėjusiųjų elgesys, o padaryti sužalojimai nesukėlė negrįžtamų pasekmių, todėl sprendė, kad jog nukentėjusieji dėl prieš juos padarytų nusikalstamų veikų patyrė po 3000 Eur neturtinės žalos. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia pirmosios instancijos išvada. Pažymėtina, kad nukentėjusysis J. Č. 2022 m. sausio 1 d. buvo stacionarizuotas į VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos Veido ir žandikaulių chirurgijos skyrių, jam 2022 m. sausio 3 d. buvo atlikta operacija, išvalyta lūžio linija, atliktas žandikaulio atstatymas, lūžiai fiksuoti plokštėmis, žaizdos susiūtos. 2022 m. sausio 6 d. nukentėjusysis J. Č. buvo išrašytas ambulatoriniam gydymui. Jam buvo paskirta 2 mėnesių minkšto maisto dieta. Dėl patirto žandikaulio lūžio abiejuose pusėse, J. Č. jautė diskomfortą net 8 mėnesius, negalėjo normaliai valgyti. Pažymėtina, kad vertinant nustatytas byloje aplinkybes ir nukentėjusiojo J. Č. teiginius po sužalojimo, kad „užsirovė“ brolis, M. Č. elgesys galėjo turėti įtakos ir nusikalstamos veikos padarymui. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl žandikaulių sulaužimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-255-697/2022, 2K-17-648/2023) J. Č. priteistinas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

36. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimą M. Č. atžvilgiu, nes nustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai bei dėl jos kilusiems padariniams ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų kriterijus. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlygintiną dydį nustatė teisingai vadovaudamasis minėtomis BPK ir CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie neteisingai išspręstą atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą tokios išvados nepaneigia. Juolab kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas ir negali būti vienodas, nes įstatymas nenustato konkretaus neturtinės žalos dydžio visiems atvejams. Teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo svyruoja nuo 144,84 eurų iki 7240,50 eurų, tačiau įprastai priteisiama suma kiek mažesnė ir siekia iki 2800 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019), tačiau ne tokios, kaip šiuo atveju prašo apeliantai.

37. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajam M. Č. 3 000 Eur pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti, nei BPK, nei CK nuostatų nepažeidė.

Dėl proceso išlaidų

38. Nukentėjusieji M. Č. ir J. Č. pateikė apeliacinį skundą ir tuo pagrindu prašo atlyginti M. Č.patirtas 1 000 Eur dydžio atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Jų dydį patvirtina pateiktas pinigų priėmimo kvitas.

39. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. APD-2023-13124 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant M. Ž. sudaro 206,67 Eur, kurios turi būti priteistos valstybei. Taip pat buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. rugsėjo 4 d. pažyma Nr. APD-2023-13192 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant D. K. sudaro 93,33 Eur, kurios turi būti priteistos valstybei.

40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

41. Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiųjų apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija esminius skundo prašymus skirti griežtesnę bausmę, tenkinti civilinį ieškinį, atmetė, tenkindama tik prašymą veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Tokioje situacijoje spręstina, kad nukentėjusiųjų bylinėjimosi išlaidos atlyginamos, o kaltinamųjų bylinėjimosi išlaidos, kurios atsirado pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, nepriteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiuosius atstovavo tas pats advokatas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje, teismo posėdis nagrinėjant apeliacinį skundą trūko 1 val. ir 9 min., teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos yra proporcingos, todėl prašoma priteisti suma 1000 Eur yra priteisiama. Atsižvelgiant į tenkintus apeliacinio skundo reikalavimus, iš kaltinamųjų priteisti po 333,33 Eur bylinėjimosi išlaidų nukentėjusiajam M. Č..

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 27 d. nuosprendį:

nuosprendžio dalį dėl T. D., M. Ž. ir D. K. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pakeisti ir T. D., M. Ž. ir D. K. veikos kvalifikaciją pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

T. D. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą pagal BK 284 straipsnį subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą bausmes apimant ir skirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 2 metams.

M. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą pagal BK 284 straipsnį subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą bausmes apimant ir skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 10 mėnesių.

D. K. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir skirti jam bausmę – laisvės apribojimą 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmę, paskirtą pagal BK 284 straipsnį subendrinti su bausme, paskirta pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą bausmes apimant ir skirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.

Pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2023 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių išsprendimo:

J. Č. priteistą 3000 Eur neturtinę žalą padidinti iki 4000 Eur (keturi tūkstančiai eurų).

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prašymo iš nuteistųjų M. Ž. ir D. K. išieškoti išlaidas dėl jiems suteiktos antrinės teisinės pagalbos.

Nukentėjusiajam M. Č. iš kaltinamųjų T. D., M. Ž. ir D. K. priteisti po 333, 33 Eur (tris šimtus trisdešimt tris eurus ir 33 ct) atstovavimo išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Sigitas Bagdonavičius

Danutė Švitinienė

Donatas Jatužis