Civilinė byla Nr. 3K-3-47-219/2016
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12806-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. sausio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos, delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl daugiabučio namo buto savininko teisės atjungti savo patalpų šildymą nuo bendros namo šildymo sistemos ir pareigos atsiskaityti už tiektą šilumą į jam nuosavybės teise priklausančio buto dalį, kurioje šildymo sistema atjungta likviduojant avariją.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 3204,14 Eur (11 063,25 Lt) skolos už tiektą šilumą ir 61,45 Eur (212,19 Lt) delspinigių.
Ieškovė nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 45/100 dalys buto. Atsakovas vartoja šilumą, bet atsiskaito tik už dalį jos, be to, nereguliariai sumoka sąskaitas. Kadangi nustatytais terminais jis neatsiskaito už patiektą šilumą, tai atsakovui kyla pareiga mokėti delspinigius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad atsakovas 1996 m. kovo 1 d. įsigijo 31/100 dalį buto (65,29 kv. m ploto); bendraturčiai yra sudarę susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu, todėl šiai atsakovui priklausančiai buto daliai suteiktas adresas (duomenys neskelbtini); 1998 m. šildymo sezono metu šioje patalpose įvyko šilumos tiekimo avarija, dokumentai apie įvykį neišlikę, bet tolesni ieškovės veiksmai patvirtino šį faktą, nes ji ilgą laiką netiekė ir neskaičiavo šiam butui mokesčio; butui ir šiuo metu netiekiama šiluma, nes neišlikę šildymo prietaisai; 2004 m. rugsėjo 3 d. atsakovas įsigijo iš O. S. 13/100 dalių buto (26,39 kv. m), kuriam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini); 2004 m. spalio 12 d. sudaryta su ieškove sutartis dėl šilumos tiekimo; nuo 2010 m. lapkričio mėn. ieškovė pradėjo skaičiuoti atsakovui mokestį už patiektą šilumą dėl bendro 91,68 kv. m ploto. Teismas nurodė, kad šalys sudarė rašytinę šilumos tiekimo sutartį tik dėl buto (duomenys neskelbtini) ir tik dėl 26,39 kv. m šildymo. Dėl kitos buto dalies (buto 5-1A), viršijančios šį plotą, rašytinė sutartis nesudaryta. Šalių susitarimą teismas laikė logišku, nes kitoje atsakovui nuosavybės teise priklausančioje dalyje (butas (duomenys neskelbtini) po avarijos nebuvo šildymo įrenginių, į kuriuos būtų galima tiekti šilumos energiją. Ieškovė atsakovui siųstose sąskaitose nurodė, kad buto (duomenys neskelbtini) šildomas naudingas plotas – 26,39 kv. m, o buto (duomenys neskelbtini). Atsakovas sąskaitas tinkamai apmokėdavo, šalys viena kitai neturėjo pretenzijų iki ieškovė vienašališkai pakeitė buto (duomenys neskelbtini), šildomą naudingą plotą iš 26,39 kv. m į 91,67 kv. m, nors neturėjo tokios teisės vienašališkai keisti sutarties sąlygų dėl buto šildomo naudingo ploto. Po avarijos 26,36 kv. m bute (duomenys neskelbtini) buvo išmontuoti šildymo įrenginiai ir šilumos energija į šias patalpas netiekiama, o ieškovė nebereikalavo iš atsakovo mokėti už šio buto šildymą. Toks šalių faktinis elgesys, teismo vertinimu, patvirtino šilumos tiekimo santykių dėl buto (duomenys neskelbtini) nutraukimą. Teismas nesutiko su argumentu, kad atsakovas savavališkai atjungė 26,39 kv. m viršijančią patalpą (butą (duomenys neskelbtini) nuo šilumos tiekimo tinklų, nes labiau tikėtina išvada yra tai, jog specialiosios tarnybos, vykdydamos joms pavestas funkcijas, atjungė butą nuo šildymo tiekimo tinklų.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 3265,59 Eur skolos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir nesivadovavo teismų praktika dėl vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos. Kolegija nustatė, kad atsakovas yra buto (duomenys neskelbtini) 45/100 dalių (91,68 kv. m) savininkas; už šilumą, tiekiamą į dalį nuosavybės teise valdomo ploto, t. y. 26,39 kv. m (duomenys neskelbtini), atsakovas atsiskaito, tačiau nemoka už šilumą, patiektą į 65,29 kv. m (duomenys neskelbtini); nuo 1998 m. iki 2010 m. lapkričio mėn. atsakovui nebuvo skaičiuojamas mokestis už šilumą ginčo patalpoje, tačiau nuo 2010 m. lapkričio mėn., gavus namo butų bendraturčių skundą, ieškovė įtraukė ginčo patalpas į buto plotą, kuriam tiekiama šilumos energija, ir už šį plotą pradėjo skaičiuoti mokestį. Kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad tarp ieškovės (šilumos tiekėjos) ir kasatoriaus (šilumos vartotojo) susiklostė faktiniai šilumos tiekimo santykiai. Šilumos sistemos gedimas ar neteisėtas šilumos sistemos atjungimas nenutraukia (ir negali nutraukti) šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių. Dėl to atsakovą pripažino šilumos energijos vartotoju ir nustatė prievolę mokėti už šilumos energiją iki tol, kol jis teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo sistemos atjungimą nuo bendros (centralizuotos) namo šildymo sistemos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika bylose dėl savavališko atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lituko“ v. V. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-591/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-591/2013">3K-3-591/2013</a>; 2012 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. A. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-44/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-44/2012">3K-3-44/2012</a>), nors nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų bylų. Šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro šalių susiklosčiusių šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykių turinys, o ne savavališko atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos padariniai. Šioje byloje nustatyta, kad šildymo sistemos įrenginius iš kasatoriui priklausančio buto pašalino specialiosios tarnybos po įvykusios šilumos tiekimo sistemos avarijos; po šilumos tiekimo sistemos avarijos ieškovė ar kiti asmenys nereikalavo iš kasatoriaus sumontuoti šildymo sistemos įrenginius, ieškovė netiekė šilumos į butą ir neskaičiavo mokesčių; šalys nebuvo sudariusios šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties dėl buto (duomenys neskelbtini); kasatoriui 2004 m. rugsėjo 3 d. nupirkus butą (duomenys neskelbtini), šalys 2004 m. spalio 12 d. sudarė šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartį dėl 26,39 kv. m, už tiektą į šį butą šilumą kasatorius atsiskaitydavo tinkamai; 2010 m. vasario mėn. ieškovė vienašališkai pakeitė 2004 m. spalio 12 d. šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartimi nustatytą buto (duomenys neskelbtini) plotą (26,39 kv. m pakeitė į 91,68 kv. m) ir atitinkamai padidino mokestį už šilumą. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis dėl savavališko atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos suformuotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis.
8.2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai pagrįstas, nenurodyta, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nėra duomenų apie 1998 m. ginčo patalpose įvykusį gedimą, tačiau pirmosios instancijos teismas šį faktą nustatė iš šalių paaiškinimų ir faktinio šalių elgesio. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl fakto, kad ilgą laiką ieškovė neskaičiavo mokesčio už dalį patalpų, nors pirmosios instancijos teismas iš ieškovės paaiškinimų nustatė, jog mokestis galėjo būti neskaičiuojamas iš avarinės tarnybos gavus pranešimą apie šildymo prietaisų išmontavimą, šalinant gedimą.
8.3. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas, nes nesivadovavo šalių paaiškinimais, netaikė logikos dėsnių ir įrodymų pakankamumo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie ginčo patalpose įvykusį gedimą, padaryta netinkamai vertinant įrodymus. Kasatorius paaiškino teismui, kad ginčo patalpose įvyko gedimas, ieškovė nustojo reikalauti mokėti už tiektą į šias patalpas šilumos energiją, nes neliko šilumos įrenginių; ieškovė pripažino, kad mokestis galėjo būti neskaičiuojamas, jei buvo gautas avarinės tarnybos pranešimas apie šildymo prietaisų išmontavimą, šalinant gedimą, ir negalėjo nurodyti kitos priežasties, dėl kurios nebeskaičiavo mokesčio; ieškovė pripažino, kad vienašališkai pakeitė sutartyje nurodytą šildymo plotą, gavusi gyventojų skundą; praėjus 16 metų po avarijos, negalima protingai tikėtis surasti dokumentus, kurie patvirtintų avarijos faktą. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai labiau tikėtina pripažino išvadą, kad avarija buvo.
8.4. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Remdamasis teismų praktikoje suformuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, kasatorius daro išvadą, kad šalys sudarė šilumos tiekimo sutartį tik dėl 26,39 kv. m buto (duomenys neskelbtini) šildymo. Šalių nuostatos dėl šilumos tiekimo nesikeitė ir po to, kai kasatorius įsigijo butą (duomenys neskelbtini) – ieškovė skaičiavo mokestį už šilumą tik butui, dėl kurio sudaryta šilumos tiekimo sutartis. Ieškovė savo elgesiu nuo 1998 m. iki 2010 m. sukūrė kasatoriui teisėtus lūkesčius, kad reikia mokėti tik už realiai gautą šilumos energiją. Taigi, pagal CK 6.200 straipsnį kasatorius turi prievolę mokėti tik už patalpų, dėl kurių sudaryta šilumos tiekimo sutartis, šildymą, o ieškovė neturi teisės vienašališkai keisti šilumos tiekimo sutarties sąlygų, tarp jų – ir šildomo ploto. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatoriui kyla pareiga mokėti už 26,39 kv. m viršijantį plotą, prieštarauja šalių sudarytos šilumos tiekimo sutarties sąlygoms.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškovės AB „Kauno energija“ atsiliepimą į kasacinį skundą, nes jis pateiktas praleidus įstatyme nustatytą terminą, o ieškovė nenurodė termino praleidimo priežasčių, neprašė šio termino atnaujinti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl daugiabučio gyvenamojo namo buto savininko teisės ir tvarkos atjungti patalpų šildymą nuo namo bendros šilumos tiekimo sistemos
Byloje nustatyta, kad kasatorius 1996 m. įgijo (duomenys neskelbtini) buto dalį (65,29 kv. m), kuriai suteiktas adresas (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, tuo metu įgytoje namo dalyje, kaip ir kituose namo butuose, buvo įrengti buto šildymo įrenginiai, name veikė bendra šildymo sistema. Kasatorius nurodo, kad 1998 metais dėl avarinio gedimo buvo atjungti šiame jam priklausančiame bute šildymo įrenginiai ir nuo to laiko šilumos energija į minėtą patalpą neteikiama. Kasatoriaus nuomone, ši aplinkybė rodo, kad jam priklausančios buto šildymo įrenginiai nuo namo šildymo sistemos atjungti teisėtai, šiluma į jam priklausančią buto dalį neteikiama, ir dėl to jis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš jo priteista mokėti už, jo teigimu, negautą šilumos energiją.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų, kitų patalpų savininkų (šilumos vartotojų) teisės atjungti savo patalpas nuo namo bendros šildymo sistemos, pažymi, kad daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo įranga, taip pat bendroji patalpų šildymo sistema, butų ir kitų patalpų savininkams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.82 straipsnio 1 dalis); buto ar kitų patalpų savininkas turi naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo šildymo sistema pagal jos funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų teisių ir teisėtų interesų (CK 4.83 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad gyvenamojo namo buto ar kitų patalpų savininkų teisė atjungti patalpų šildymo įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo reglamentuojama Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 723,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 704 dalinio pakeitimo“, ūkio ministro 2000 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 20 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“, statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.03:1997 patvirtinimo“. Šiuose (taip pat vėliau priimtuose) teisės aktuose buvo nustatytos specialios šilumos tiekimo įrangos atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto ar patalpų savininkas daugiabučiame name (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. R. Z., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNTkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-359/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-359/2007">3K-7-359/2007</a>). Privaloma atsijungimo nuo daugiabučio namo šildymo sistemos tvarka nustatyta dėl šilumos namui tiekimo ir įrangos specifikos, nes tam, kad būtų galima atjungti namo patalpų dalį nuo bendros sistemos, reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą, atskirose patalpose esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti derinamas su šilumos tiekėjo, kitų namo šilumos vartotojų interesais ir atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą, gavus tokių darbų leidimą. Tai savo ruožtu reiškia, kad gyvenamojo namo buto savininko teisės naudojant bendrąja dalinės nuosavybės teise valdomą namo šildymo įrengimų sistemą ir atsijungiant nuo jos yra reglamentuotos teisės aktais ir namo buto savininkas, kuris naudojasi bendrąja šilumos namui tiekimo įranga gaunant bute šilumos energiją, nuo jos gali atsijungti tik įstatymų nustatyta tvarka ir nepažeisdamas kitų namo butų, patalpų savininkų interesų. Taigi daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas – turi teisę atjungti savo patalpas nuo namo bendros šilumos sistemos, tačiau įrenginių atjungimo projektavimo, įrengimo ir kiti su atjungimu susiję darbai turi atitikti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, kitų teisės aktų reikalavimus, jų nustatytą atjungimo tvarką.
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tam, jog šilumos vartotojo prievolės pagal šilumos tiekimo sutartį pasibaigtų, būtinas ne tik faktinis, bet ir teisinis, t. y. atliktas pagal teisės aktų reikalavimus, šilumos tiekimo įrenginių atjungimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lituko“ v. V. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-591/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-591/2013">3K-3-591/2013</a>). Tokia kasacinė praktika formuojama įvertinus faktinių šilumos tiekimo santykių ypatumus ir juos atspindintį teisinį reglamentavimą.
Byloje nėra duomenų dėl 1998 m. įvykusio namo centralizuotos šildymo sistemos ar kasatoriaus buto šildymo įrangos gedimo ir jo šalinimo. Kasatoriaus teigimu, toks gedimas buvo ir avarinė tarnyba atjungė jam priklausančios buto dalies (65,29 kv. m) šildymo įrenginius nuo bendros namo šilumos tiekimo sistemos; nuo to laiko šiluma į jo butą netiekiama. Teisėjų kolegija pažymi, kad avarinė tarnyba neįgaliota ir negali spręsti dėl nuolatinio šilumos tiekimo atjungimo atskiram butui nuo namo šildymo bendros sistemos. Ši tarnyba šalina iš anksto nenumatytus, netikėtai įvykusius gedimus tam, kad sustabdytų namui, atskiram jo butui gedimu daromą žalą. Taigi avarinė tarnyba dėl gedimo laikinai atjungia buto šildymo įrangą iki ji bus tinkamai sutvarkyta ir galės veikti pagal savo paskirtį. Pažymėtina, kad 1998 m. galiojusių energetikos ministro 1991 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 6 patvirtintų Šilumos energijos vartojimo laikinųjų taisyklių 7.2 punkte nustatyta šilumos tiekėjo teisė nedelsiant nutraukti šilumos tiekimą vartotojui, jei šilumos įrenginių techninė būklė nepatenkinama ir dėl to gresia avarija arba susidaro pavojus aptarnaujančių darbuotojų bei gyventojų gyvybei; 7.4 punkte nustatyta, kad tokiu atveju tiekėjas šilumos energiją pradeda tiekti po to, kai vartotojas pašalina šilumos energijos tiekimo nutraukimo priežastis ir sumoka papildomą mokestį už atjungto vartotojo prijungimą prie šilumos tinklų. Tai reiškia, kad pagal kasatoriaus nurodomo gedimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buto savininkas buvo atsakingas už buto šildymo įrengimų tinkamą funkcionavimą. Šildymo įrenginių gedimo ir dėl to jų laikino atjungimo nuo bendros šildymo sistemos atveju buto savininkas privalėjo organizuoti įvykusio gedimo padarinių pašalinimą ir atkurti buto šildymo įrangos funkcionavimą. Taigi kasatorius po 1998 m. įvykusio gedimo turėjo pareigą sutvarkyti jam nuosavybės teise priklausančio buto šildymo įrenginius ir kreiptis į šilumos tiekėją dėl šilumos tiekimo atnaujinimo arba pasinaudoti teise ir teisės aktų nustatyta tvarka atjungti buto šildymo įrangą nuo namo bendros šilumos tiekimo sistemos. Bylos duomenimis, kasatorius iki 2010 m. pabaigos nesutvarkė buto šildymo įrenginių ir nustatyta tvarka buto šildymo nuo namo šildymo sistemos neatjungė, todėl ieškovė, gavusi kitų namo butų savininkų pranešimą apie jų, kaip namo šildymo sistemos bendraturčių, interesų pažeidimą, turėjo teisinį pagrindą 2011 m. atnaujinti dėl įvykusio gedimo kelerius metus neskaičiuotą mokesčio už tiekiamą šilumą skaičiavimą ir reikalauti, kad kasatorius jį mokėtų. Kasatoriaus pateiktas aktas, kad bute šiuo metu nėra šildymo įrenginių (įrangos), nesukuria teisinių padarinių ir neatleidžia jo nuo pareigos mokėti už buto šildymą, nes, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, nesant teisėto, teisės aktais nustatyta tvarka buto šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, buto savininkas išlieka namui tiekiamos šilumos buitinis vartotojas ir privalo mokėti už šilumos energiją.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų kasatoriaus atsikirtimuose į ieškinį nurodytų argumentų, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas motyvuoti teismo sprendimus ar nutartis jokiu būdu nereiškia, jog teismas privalo analizuoti ir pasisakyti dėl bylos dalyvių kiekvieno argumento. Apeliacinės instancijos teismas privalo aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį ieškinio ar atsikirtimo į jį argumentą. Tačiau neprivalu detaliai analizuoti ir vertinti argumentų, nesusijusių su nagrinėjama byla ar neturinčių teisinės reikšmės bylai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes (CPK 176, 185 straipsniai) ir tinkamai jas kvalifikavo pagal aptartą ginčo santykių teisinį reglamentavimą, todėl atmetami kasatoriaus argumentai, kad teismas neatskleidė ginčo esmės, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nemotyvavo savo procesinio sprendimo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 6,34 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 4 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 6,34 Eur (šešis Eur 34 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė
Vincas Verseckas
