Civilinė byla Nr. e2A-58-739/2024
Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00969-2022-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.3.1.18.1.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 5 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Dambrauskaitės, Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės M. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-236-335/2023 pagal ieškovų D. V. ir Z. V. ieškinį atsakovei M. G. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, naudojimosi tvarkos nustatymo ir kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai D. V. ir Z. V. (toliau – ir ieškovai) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami atidalinti ieškovų ir atsakovės M. G.(toliau – ir atsakovė, ir apeliantė) turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės tokiu būdu: suteikiant lygiomis dalimis ieškovų nuosavybėn atsakovei priklausančią 429/10000 dalį Mašinų aptarnavimo pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įpareigojant ieškovus išmokėti atsakovei po 183,50 Eur (viso 367 Eur) kompensaciją pinigais; suteikiant lygiomis dalimis ieškovų nuosavybėn atsakovei priklausančią 429/10000 dalį pastato – arkinio sandėlio, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įpareigojant ieškovus išmokėti atsakovei po 161,50 Eur (viso 323 Eur) kompensaciją pinigais; nustatyti pastato-Garažo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką: atsakovei skirti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 1-15, 1-16 ir 1-17, o kitas patalpas palikti bendrai naudotis ieškovams; arba atsakovei skirti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 1-15, 1-2, o kitas patalpas palikti bendrai naudotis ieškovams, priteisti iš atsakovės ieškovų naudai 4 856 Eur kompensaciją.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovai ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo minėtus statinius, iš kurių atsakovei priklauso po 4,29 proc. kiekvieno iš šių objektų. Dviejuose iš trijų statinių jai priklauso tokio mažo ploto dalys, kad jų faktinis panaudojimas pagal paskirtį tampa visiškai ribotu ir itin apsunkintu: arkiniame sandėlyje atsakovės nuosavybei priklauso tik 23,25 kv. m ploto, o mašinų aptarnavimo pastate – vos 8,91 kv. m ploto. Šiuo turtu, ieškovų žiniomis, atsakovė ilgus metus nesinaudoja. Atsidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės natūra šiuose objektuose negalimas, todėl prašo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant atsakovei kompensaciją pinigais, kurios dydį apskaičiavo pagal VĮ Registrų centras nurodytą šių pastatų vidutinę rinkos vertę. Šiek tiek didesnė dalis (73,47 kv. m ploto) atsakovei priklauso garažų pastate. Kadangi šio turto dalimi, ženkliai didesne, nei jai priklauso, atsakovė naudojasi, tačiau nesutariama dėl naudojimosi tvarkos. Garaže atsakovė naudojasi (yra užsitvėrusi ir užsirakinusi) 276,28 kv. m. bendro ploto. Papildomais 202,81 kv. m. ji naudojasi nepagrįstai ir savavališkai, tai tęsiasi jau daug metų. Kadangi tokio ploto naudojimui atsakovė neturėjo nei ieškovų sutikimo, nei pritarimo, į raginimus atlaisvinti jai nepriklausantį plotą nereagavo, ieškovai reikalauja už savavališką šio ploto naudojimą jiems sumokėti kompensaciją pinigais – 3 437 Eur už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. (t. y. 0,15 Eur/mėn. už kv. m) ir 1 419 Eur (po 1 Eur už kv. m) už 7 mėn. nuo 2022 m. balandžio 1 d. iki ieškinio padavimo.
3. Atsakovė M. G. atsiliepime nurodė sutinkanti su ieškiniu iš dalies: sutiko turimo nekilnojamojo turto dalis atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės (dėl mašinų aptarnavimo pastato ir arkinio sandėlio) bei nusistatyti garažų pastato naudojimosi tvarką, tačiau nesutiko su ieškovų siūlomais atsidalijimo būdais ir naudojimosi tvarka bei dėl kompensacijų, taip pat bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad ne kartą siuntė D. V. prašymus dėl nekilnojamojo turto atsidalijimo ir siūlė nustatyti naudojimosi tvarką. Tačiau jis teigdavęs, kad jam gerai, kaip yra ir faktiškai, naudojosi visomis mašinų aptarnavimo pastato ir arkinio sandėlio patalpomis (ten yra įsirengęs lentpjūvę), o atsakovei buvo leidžiama naudotis garažu. Paaiškino, kad 2001 m. atsakovės sutuoktinis A. G. įregistravo ūkininko ūkį ir garažą pradėjo naudoti pagal tikslinę jo paskirtį, t. y. laikė žemės ūkio techniką, produkciją, trąšas ir pan. Ieškovai nuosavybės teise dalį šių patalpų gavo tik 2004 m. ir ją įgydami žinojo, kad atsakovė realiai naudojasi šiomis patalpomis. Ji visuomet buvo geranoriškai nusiteikusi ieškovų atžvilgiu, nereiškė pretenzijų, kai jai nepranešę ir neprašydami jos sutikimo, mašinų aptarnavimo pastate ir arkiniame sandėlyje įsirengė lentpjūvę. Teigė, jog priėmus ieškovų pasiūlymą (reikalavimą), patalpose nebebūtų galima laikyti žemės ūkio technikos ir produkcijos ir ji negalėtų naudoti nuosavybės teise turimo turto pagal jo tikslinę paskirtį. Taip pat teigė, kad ieškovų siūlomi atidalijimo būdai ir naudojimosi bendra nuosavybe nustatymo tvarka jai nepriimtini ir pažeistų jos nuosavybę, kurią, pasak atsakovės, siekiama užvaldyti. Išreiškė nesutikimą ir dėl reikalavimo iš jos priteisti 4 856 Eur dydžio kompensaciją už didesnio ploto patalpų garaže užvaldymą ir naudojimą, kadangi šiomis patalpomis ji visą laiką naudojosi su ieškovų žinia ir jų sutikimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendim
5. Teismas nustatė, kad tarp bendraturčių yra susiklosčiusi aštri konfliktinė situacija dėl bendro turto naudojimo, kai per ilgą laikotarpį nuo jo įsigijimo ir įregistravimo VĮ Registrų centras jie aiškiai nesutarė kas kuo naudosis ir pirmesne faktine turto dalies valdytoja tapo atsakovė.
6. Teismas, spręsdamas ginčą dėl arkinio sandėlio ir mašinų aptarnavimo stoties pastato, kuriuose atsakovei nuosavybės teise iš tikrųjų priklauso mažas plotas lyginant su ieškovų valdoma dalimi, atsižvelgė į tai, jog ji faktiškai nenaudoja šių pastatų dalių, tik arkiniame sandėlyje yra laikomos lentos, kurias jos sūnus teismui nurodė esąs pasirengęs paimti. Tuo tarpu ieškovų naudojimasis jomis įrengtai lentpjūvei eksploatuoti, medienai sandėliuoti, naudojant ir finansines lėšas jų remontui (ypač stogo), esant konfliktinei situacijai su bendraturte, yra apsunkintas. Dėl to sprendė, kad racionalu ir protinga atidalinti šį turtą iš bendrosios nuosavybės, išmokant atsakovei adekvačią kompensaciją, proporcingą vidutinei rinkos vertei pagal VĮ Registrų centras duomenis ir tai nelaikytina jos, kaip savininkės, esminiu teisių pažeidimu.
7. Teismas sprendė, kad 1985 m. statybos arkinio sandėlio vertė 2022 m. duomenimis yra 7520 Eur, o proporcingai atsakovės turimos pagal tenkantį plotą dalies vertė yra 323 Eur, 1983 m. statybos mašinų aptarnavimo stoties pastato vertė 2003 m. duomenimis yra 8544 Eur ir atitinkamai atsakovės jame turimos dalies vertė 367 Eur. Teismas nurodė, kad atsakovė, turėdama atstovus, profesionalius teisininkus, šio turto vertės neginčijo, savo įrodymų dėl, galbūt, kitokios turto vertės ar ieškinyje nurodyto jai priteistinos kompensacijos dydžio, nuomonės neišreiškė ir neginčijo, tik vien siūlė išmainyti šio mažesnio vertingumo turto dalis į garažo plotą, kas nepriimtina ieškovams.
8. Be to, teismas nustatė, kad esminis ginčas tarp bendraturčių yra kilęs dėl 1972 m. statybos garažų pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos, kuriame yra ir žemesni, ir aukštesni garažai. Atsakovei pagal 1995 m. rugsėjo 1 d. Protokolą Nr. 6 ir perdavimo-priėmimo aktą – buvusios (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės dokumentus – priklauso 429/10000 jo dalis ir teisinė registracija atlikta 2003 m., jai tenkantis plotas sudaro 73,47 kv. m., bet jos šeima nuo pat įgijimo naudojasi 276,28 kv. m garažų plotu, t. y. 202,81 kv. m. daugiau, nei priklauso nuosavybės teise, ką pripažino ji pati ir jos artimieji liudytojai A. ir V. G..
9. Nusprendęs, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovės ieškovų reikalaujamą 4856 Eur kompensaciją už 9,5 metų atsakovės naudojamą didesnę turto dalį, sprendė, kad nenustačius konkrečios naudojimosi garažo pastatu tvarkos kuriuo nors ieškovų siūlomu alternatyviu būdu, kai nei vienas atsakovei nepriimtinas, toliau neišvengiamai tęstųsi konfliktai tarp bendraturčių.
10. Nurodė, kad siekiant savininkų interesų pusiausvyros ir įmanomo patogumo esamoje konfliktinėje situacijoje, nustačius, jog nuosavybės teise atsakovei iš esmės priklauso tik vieno garažo plotas, bet ji atkakliai prieštaravo dėl 1-2 indeksu pažymėtos patalpos, teismas atsakovės naudojimui skyrė greta esančias patalpas 1-15, 1-16 ir 1-17, kurių bendras plotas kiek didesnis – 74,94 kv. m (22,68+21,15+31,11), o likusias – ieškovų naudojimui. Nurodė, kad priešingai atsakovės argumentams, 1-15 indeksu plane pažymėtoje patalpoje, esant poreikiui, tilptų ir kombainas, jeigu tik būtų išsiardyta plona sienos pertvara ir įsirengti vartai. Tuo pačiu nurodė, kad realiai kombainas laikomas kieme ir net atsakovės pasikviesto antstolio apžiūros metu jos naudojamoje garažo patalpoje jo nebuvo, vadinasi, tokio poreikio net ir nėra, todėl sprendė, kad atsakovės interesas naudotis būtent ta didesne plotu patalpa nelaikytinas esminiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir ieškovų ieškinį atmesti visiškai.
11.1. Teigia, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovė ginčo objektais naudojasi nuo 1995 metų, kai ieškovai šias patalpas įgijo tik 2004 metais. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas faktiškai naudojosi visomis patalpomis, esančiomis mašinų aptarnavimo pastate ir arkiniame sandėlyje, kur savo vienasmenišku sprendimu yra įkūręs lentpjūvę bei šias patalpas naudoja savo ūkinėje veikloje. Byloje nustatyta, kad pastatu garažu jam (ir sutuoktinei) priklausančia dalimi ieškovas nesinaudoja. Vienas ir pagrindinis ieškovo D. V. motyvų byloje kodėl jam reikalingos visos patalpos, pažymėtos plane Nr. 1-31, tai, kad jis neturi kur laikyti savo miško pramonei vystyti skirtos technikos. Tačiau byloje nustatyta, kad atsakovė (kartu su savo sutuoktiniu ir sūnumi) naudojasi tik dalimi patalpos Nr. 1-31. Šioje patalpoje pagal savo technines charakteristikas atsakovė gali sandėliuoti žemės ūkio produkciją, laikyti žemės ūkio techniką, kas ir buvo daroma nuo pat 1995 metų. Apeliantės teigimu, teismui tenkinus ieškovų prašymą dėl turto atidalijimo ir paskyrus atsakovei naudotis tam tikras patalpas (administracinio, pagalbinio pobūdžio), atsakovė paranda galimybę 1995 metais įsigytas ir nuo to momento naudotas patalpas toliau naudotis pagal jų tikslinę paskirtį – kaip ūkininkė laikyti žemės ūkio techniką, žemės ūkio produkciją, tai yra teismo sprendimu yra apribojama ir suvaržoma, net ir panaikinama jos teisė į nuosavybę. Teigia, kad ir atlikus šių patalpų rekonstrukciją, jų vis tiek nebūtų galima naudoti ūkininko veiklai vystyti.
11.2. Apeliantės teigimu, teismas sprendimu pripažino, kad ieškovams patalpos, esančios Nr. 1‑31, yra reikalingos laikyti technikai. Tačiau teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad ieškovai pastate garaže nuosavybės teise valdo kitas patalpas, kuriose gali laikyti savo techniką, tačiau jomis nesinaudoja, o jas yra išnuomoję tretiesiems asmenims, įrengę gyvenamąsias patalpas ir faktiškai jiems nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis nesinaudoja.
11.3. Apeliantė mano, kad ieškovai nori jos, kaip bendraturtės, tiesiog atsikratyti, ieškovai ir kreipėsi į teismą su ieškiniu, kad būtų nustatyta būtent tokia naudojimosi tvarka – atsakovei perduotos naudotis tokios patalpos, kurių, kaip ūkininkei, nebūtų galima toliau naudoti pagal jų tikslinę paskirtį (laikyti žemės ūkio veiklai vystyti reikalingos produkcijos, žemės ūkio produkcijos, žemės ūkio technikos) ir, praradus ūkinę-ekonominę svarbą, ateityje būtų perleistos ieškovams, tuo pačiu ieškovams tampant absoliučiais pastato garažo savininkais.
11.4. Mano, kad teismais, pažeisdamas protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus bei teismų suformuotą praktiką, kitas patalpas pripažindamas ieškovų nuosavybe, nepagrįstai priteisė piniginę kompensaciją atsakovei, o tuo labiau tokio dydžio, kuri visiškai neatitinka rinkos kainų, tuo labiau, kad tai pripažino ir patys ieškovai.
11.5. Pasak apeliantės, viso teismo proceso metu ieškovai kategoriškai nesutiko su atsakovės racionaliu pasiūlymu, kad jai nuosavybės teise priklausanti turto dalis būtų prijungta („pridėta“) prie turto dalies pastate-garaže. Tokio savo nesutikimo motyvų ieškovai negalėjo motyvuoti viso proceso metu, atsakovės teigimu, galima daryti tik prielaidą, kad taip ieškovai siekė sąmoningai sumažinti atsakovės turto dalį.
11.6. Teigia, kad teismas, nustatydamas kompensacijos dydį, nurodo, kad tai atitinka rinkos kainas, tačiau netgi patys ieškovai viso proceso metu teigė, kad kompensacijos dydis neatitinka tikros rinkos vertės, taigi mano, kad teismas pažeidė pareigą priteisti tokio dydžio piniginę kompensaciją, kuri atitinka tikrąją rinkos vertę.
11.7. Be to, pažymi, kad proceso metu A. G. ir V. G., kurie atitinkami yra atsakovės sutuoktinis ir sūnus, teismo prašė pripažinti juos byloje trečiaisiais asmenims, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, dėl tokio prašymo nutartis nebuvo priimta. Mano, kad teismo sprendimas bet kokiu atveju sukelia tam tikras teisines pasekmes atsakovės sutuoktiniui ir sūnui, kurie, kaip asmenys bendrojoje jungtinėje sutuoktinų nuosavybėje (A. G.), ūkininkai, ūkininko šeimos nariai, naudojasi, valdo ginčo objektus, todėl teismui, atmetus jų prašymą pripažinti byloje trečiaisiais asmenims, buvo pažeisti jų interesai, lūkesčiai, procesinės teisės.
12. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jokiu būdu nepasisakė, kad ieškovai naudojasi visu pastatų plotų, kaip tendencingai interpretuoja atsakovė, o tik tai, kad atsakovė šiais statiniais (jų dalimis) faktiškai nesinaudoja. Ir tokia teismo pozicija visiškai teisinga. Tą įrodinėjo ir ieškovai, nuodydami, kad tokia aplinkybė rodo, kad šių pastatų dalys atsakovei faktiniam naudojimui nėra ir reikalingos, nes daug metų jomis nesinaudoja.
12.2. Mano, kad atsakovės pozicija, kad teismo sprendimu atidalijus arkinį sandėlį ir mašinų aptarnavimo cechą iš bendrosios dalinės nuosavybės bei garažo pastate nustačius naudojimosi tvarką, jai, esą, apribojama ir suvaržoma, net ir panaikinama, jos teisė į nuosavybę, vertintina ne kaip kitaip, kaip tik deklaratyvia emocija, neturinčia nieko bendro su teisiniu vertinimu. Atidalijimu iš bendrosios dalinės nuosavybės pati nuosavybė jokiu būdu nesibaigia bei nėra apribojama, suvaržoma ar panaikinama. Baigiasi tik bendrosios nuosavybės teisė, kai viena nuosavybės forma yra pakeičiama kita nuosavybės formą, juo labiau nuosavybė nėra panaikinama nustatant nuosavybės objekto (daikto) naudojimosi tvarką.
12.3. Mano, kad atsakovė taip pat visiškai neteisi, kad jai paskyrus naudotis garažo patalpomis 1-15, 1-16, 1-17 jų atsakovė negalės naudoti pagal tikslinę paskirtį, net jas rekonstravus. Pažymi, kad šių patalpų net nereikia rekonstruoti, o pakaktų remonto darbų, pritaikant patalpas atsakovės poreikiams: įrengiant norimo dydžio duris ir/ar išardant pertvarą tarp patalpų.
12.4. Priešingai nei atsakovė teigia apeliaciniame skunde, ieškovai mano, kad nesant protingos galimybės garažo atsidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės (atsakovei su tuo nesutinkant ir siekiant išlaikyti nuosavybės teisę į šio pastato dalį), naudojimosi tvarkos nustatymas – teisėtas, teisingas, racionalus ir pagrįstas ieškovų siekis.
12.5. Teigia, kad ieškovai niekada procese netvirtino ir nepripažino, kad VĮ Registrų centras nurodytos ginčo objektų vertės neatitinka rinkos vertės. Priešingai, jau ieškinyje ieškovai pažymėjo, kad jų vertinimu, šios vertės atitinka rinkos kainas, atsižvelgiant į esamą turto būklę, tačiau nurodė, kad atsakovei pateikus įrodymus, dėl kitokios vertės, spręstų dėl priteistinos kompensacijos perskaičiavimo. Nesutikdama su vertėmis atsakovė turėjo tiek teisę, tiek pareigą teikti priešpriešinius įrodymus ir/ar prašyti byloje skirti ekspertizę turto vertei nustatyti. Jokių veiksmų atsakovė nesiėmė, o toks jos nepagrįstas neveikimas negali tapti argumentu apeliacinėje instancijoje. Be to, apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, esą, vertės neatitinka rinkos kainų, tačiau ir toliau jokių įrodymų, patvirtinančių tai, nepateikiama.
12.6. Nors apeliantė teigia, kad ieškovai „niekuo nemotyvuodami“ nepagrįstai atsisakė (nesutiko), kad atsakovė savo turimas nuosavybės dalis arkiniame sandėlyje ir mašinų aptarnavimo ceche perkeltų į garažo pastatą, ieškovai pažymi, kad jie neturėjo jokios pareigos motyvuoti tokio savo nesutikimo, nes niekas negali priversti savininkų „mainyti“ skirtingus turto objektus ar jų dalis. Maža to, ieškovai, skirtingai nei teigia apeliantė, savo nesutikimą paaiškino ir motyvavo: visi trys statiniai yra skirtingų paskirčių, netapačios būklės ir netapačios vertės.
12.7. Ieškovai nesutinka, kad apeliantės nurodomi asmenys turėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis. Vien tai, kad šie asmenys yra atsakovės šeimos nariai ir vien šiuo pagrindu yra suinteresuoti, kad bylą laimėtų būtent atsakovė, dar nedaro jų trečiaisiais asmenimis, t. y. suinteresuotais bylos baigtimi procesine prasme.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teismo sprendimo dalies, kuria patenkintas ieškovų ieškinys dėl turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės bei naudojimosi turtu nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
15. Byloje nustatyta, kad ginčo šalys yra bendraturčiai, kuriems kartu priklauso mašinų aptarnavimo pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – arkinis sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovei priklauso 429/10000 dalys minėtų pastatų, tokia pati dalis atsakovei priklauso ir pastato – garažo, iš viso 73,47 kv. m.
16. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami atidalinti mašinų aptarnavimo pastatą ir arkinį sandėlį, priteisiant šiuos pastatus ieškovams, o atsakovei išmokant kompensaciją pinigais, tokį reikalavimą grįsdami aplinkybe, kad atsakovei priklauso itin maža dalis minėtų pastatų ploto, o atsakovė šiais pastatais niekada nesinaudojo. Ieškovai kitu reikalavimu prašė nustatyti naudojimosi pastatu – garažu tvarką, teigė, kad atsakovė naudojasi žymiai didesne garažo dalimi nei jai priklauso, kadangi garažų atidalijimas būtų neekonomiškas, manė, kad naudojimosi tvarkos nustatymas labiau atitiks bendraturčių interesus. Be to, ieškovai taip pat prašė priteisti iš atsakovės kompensaciją už ilgą laiką naudojimąsi didesne dalimi garažų, nei jai priklauso. Atsakovė su ieškinio reikalavimais sutiko iš dalies, t. y. iš esmės sutiko dėl pastatų atidalijimo, su sąlyga, kad vietoj jų jai bus suteikta proporcinga dalis garažų.
17. Pirmosios instancijos teismas reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės bei naudojimosi turtu tvarkos nustatymo tenkino, reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo atmetė. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimis dėl turto atidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo, teigdama, kad teismas priteisė neteisingą kompensaciją, kad nepagrįstai nesvarstė jos siūlymo dėl turto dalių išmainymo, kad nustatyta naudojimosi tvarka iš esmės atima iš jos galimybę naudoti turimą turto dalį pagal paskirtį. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, priėjo išvados, kad apeliantė skundo argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo nepagrindė.
18. Visų pirma, atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismo sprendimas turi įtakos kitų asmenų, t. y. atsakovės sutuoktinio ir sūnaus, su kuriais atsakovė, pasak jos, kartu ūkininkauja, teisėms ir pareigoms, kurie į šią bylą nebuvo įtraukti dalyvauti trečiaisiais asmenimis, o byloje apklausti tik kaip liudytojai.
19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 266 straipsnį draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 360 straipsnis). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Bylos duomenys patvirtina, kad prašymas įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis atsakovės sutuoktinį ir sūnų buvo reiškiamas pirmosios instancijos teisme, tačiau teismo 2023 m. birželio 8 d. protokoline nutartimi buvo atmestas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pareikšto ginčo esmė – dėl konkretaus nekilnojamojo turto atidalijimo ir naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, byloje esant nustatytoms ir nenuginčytoms aplinkybėms, kad ginčo turto dalis nuosavybės teise priklauso būtent atsakovei, paneigia apeliantės teiginius, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos apeliantės minimų asmenų teisėms arba pareigoms, kadangi šie asmenys nėra ginčo teisinio santykio dėl bendro turto atidalijimo ar jo naudojimo subjektai, sprendimas nekeičiant šių asmenų teisinės padėties ir nesukuria jiems jokių teisių ir pareigų (CPK 47 straipsnis).
20. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022, 20 punktas).
21. Asmeniui, siekiančiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019, 25 punktas). Atidalijimo būdas, įgyvendinant atidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022, 27 punktas). Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).
22. Pagal kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl antrosios sąlygos daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; taip pat žr. 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010). Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų, pagrindžiančių bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, visetą.
23. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atidalinti arkinį sandėlį ir mašinų aptarnavimo stoties pastatą, priteisiant juos ieškovams, o atsakovei priteisiant kompensaciją, atsižvelgė į tai, kad šiuose pastatuose atsakovei nuosavybės teise priklauso mažas plotas (4,29 proc., kas arkiniame sandėlyje sudaro 23,25 kv. m plotą, mašinų aptarnavimo pastate – 8,91 kv. m plotą) lyginant su ieškovų valdoma dalimi, taip pat atsižvelgė tai, jog faktiškai atsakovė nenaudoja šių pastatų dalių, arkiniame sandėlyje laiko lentas, kurias jos sūnus teismui nurodė esąs pasirengęs paimti. Teismas vertino, kad būtent ieškovai naudojasi minėtais pastatais, juose yra įsirengę lentpjūvę, sandėliuoja medieną, todėl turto atidalijimas, priteisiant atsakovei tinkamą kompensaciją, nesukels esminio atsakovės teisių pažeidimo.
24. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir pirmosios instancijos teismo argumentus, teisėjų kolegija, sutinka su apylinkės teismo išvada, jog ieškovų prašomas taikyti atidalijimo būdas nepažeidžia atsakovės, kaip ginčo pastatų bendraturtės, teisių ir teisėtų interesų ir šioje faktinėje situacijoje, atsižvelgus į prieš tai nurodytas ir atsakovės apeliaciniu skundu neneigtas aplinkybes dėl atsakovei priklausančio turto ploto ir nesinaudojimo turtu, iš esmės yra priimtiniausias ginčo turto, arkinio sandėlio ir mašinų aptarnavimo stoties pastato, atidalijimo būdas.
25. Svarbu tai, kad atsakovė byloje iš esmės neprieštaravo dėl turto atidalijimo, tačiau siekė ne gauti kompensaciją, o turimas arkinio sandėlio ir mašinų aptarnavimo stoties pastato dalis iškeisti į kitą ginčo šalims priklausančio turto dalį, t. y. į tokią dalį garažo, kokia atsakovei priklauso minėti kiti pastatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės argumentai ir reikalavimas sukeisti šalių turimo turto dalis atskiruose nekilnojamojo turto objektuose laikytini nepagrįstais vien dėl to, kad konkretaus, aiškiai suformuluoto reikalavimo teismui atsakovė neformulavo, priešieškinio nereiškė. Nors apeliantė teigia, kad ieškovai visiškai nemotyvuotai nesutiko su tokiu turto atidalijimo būdu, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė argumentus, kodėl jie nesutinka iškeisti turto dalių. Pasak ieškovų, atidalinti pastatai ir garažas yra visiškai kitos paskirties ir kitokios vertės turtas, o šiuos ieškovų argumentus patvirtina pačių bylos šalių pozicija ir kilusio ginčo esmė, t. y. esminis ginčas byloje būtent ir kilo dėl pastato – garažo, dėl šio turto reikalingumo abejoms ginčo šalims, dėl jo funkcionalumo, bei byloje esantys duomenys apie turtą, pvz. arkinis sandėlis yra pagalbinio ūkio paskirties, medinis, mašinų aptarnavimo stoties pastatas – gamybinės paskirties, nedidelio ploto statinys.
26. Nors apeliaciniame skunde atsakovė teigia kad teismas nepagrįstai priteisė neatitinkančią rinkos kainų piniginę kompensaciją atsakovei, apeliantė nenurodo jokių argumentų kodėl pirmosios instancijos teisme ji nepasinaudojo įstatymo jai suteikiama galimybe įrodyti savo argumentų pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Našta įrodyti faktines aplinkybes, t. y. faktinį šalies reikalavimo ar atsikirtimo pagrindą, tenka ne teismui, o šaliai, turinčiai įrodinėjimo naštą. Šis reikalavimas tiesiogiai kildinamas iš CPK 12 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo, kuris kiekvienai šaliai nustato naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Kadangi, šiuo konkrečiu atveju, atsakovė tik deklaratyviai teigė, jog arkinio sandėlio ir mašinų aptarnavimo stoties vertė yra didesnė, nei nurodyta ieškovų teikiamuose rašytiniuose įrodymuose, ir iš esmės nesiėmė jokių veiksmų tam, kad įrodytų savo atsikirtimus į ieškinį, atsakovė turi prisiimti dėl to kilusias, galimai, jai nenaudingas teisines pasekmes.
27. Esminiai atsakovės apeliacinio skundo argumentai – kad teismas, nuspręsdamas nustatyti ieškovų siūlytą naudojimosi turtu tvarką, iš esmės apribojo atsakovės galimybę naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, kadangi patalpos, kurias atsakovei skyrė teismas, yra administracinio pobūdžio, jose nebus galimybės laikyti žemės ūkio technikos, iki šiol atsakovė naudojosi kitomis patalpomis.
28. Šioje byloje reikalavimo atidalinti garažo pastatą šalys nereiškė, pasak ieškovų, dėl to, kad garažo atidalijimas nebūtų ekonomiškas, prašė tesimo nustatyti naudojimosi minėtu pastatu tvarką dviem alternatyviais būdais: atsakovei skirti naudotis patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 1-15, 1-16 ir 1-17, arba patalpomis, plane pažymėtomis indeksais 1-15, 1-2, kitas patalpas paliekant ieškovams naudotis bendrai. Jau minėta, kad atsakovė su tokia naudojimosi tvarka nesutiko, teikdama, kad nei vienų siūlomų patalpų ji negalės naudoti pagal paskirtį vykdydama žemės ūkio veiklą.
29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, ginčo dėl to byloje nėra, kad pastate yra ir žemesni, ir aukštesni garažai, o atsakovei 429/10000 garažų dalis, jai tenkantis plotas sudaro 73,47 kv. m, tačiau atsakovė naudojasi plane indeksu 1-31 pažymėtos patalpos 276,28 kv. m dalimi, kuri priskirtina aukštam garažui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovei priklauso turto dalis, lygi iš esmės tik vieno garažo plotui, o kadangi atsakovė atkakliai prieštaravo dėl 1-2 indeksu pažymėtos patalpos naudojimosi, teismas skyrė jai greta esančias patalpas 1-15, 1-16 ir 1-17, kurių bendras plotas kiek didesnis – 74,94 kv. m, nei atsakovei priklausanti turto dalis. Pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentus, kad jai būtina naudojimui skirti aukštą garažą, kadangi ten ji turi laikyti žemės ūkio techniką, laikė neįrodytais ir sprendė, kad tikroji priežastis dėl, dėl kurios atsakovė pageidauja, kad jai atitektų jos pageidaujamas turtas – atsakovės atliktas garažo stogo remontas. Be to, teismas nurodė, kad realiai atsakovės kombainas laikomas kieme, todėl atsakovės intereso naudotis jos nurodoma ir naudojama didesne plotu patalpa nelaikė esminiu.
30. Pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad nesutikdama su ieškovų siūlomos naudojimosi turtu tvarkos variantais, atsakovė konkrečių savo siūlymų, kurie atitiktų abiejų šalių teisėtus interesus, kurie nepažeistų ieškovų teisių ir interesų, neteikė, iš esmės laikėsi pozicijos, kad jai reikalinga ta patalpa, kuria ji naudojosi iki šiol (aukštas garažas), nors byloje buvo neginčijamai nustatyta, kad atsakovė naudojasi daugiau nei tris kartus didesniu pastato plotu, nei jai priklauso nuosavybes teise, kas akivaizdžiai pažeidžia kitų bendraturčių teisėtus interesus. Atsakovei nepateikus konkrečių siūlymų, projektų, kaip turėtų būti nustatyta abiejų šalių interesus užtikrinanti naudojimosi tvarka patalpa, pažymėta indeksu 1-31, pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai nustatė naudojimosi turtu tvarką pagal vieną iš ieškovų siūlomų variantų, atsižvelgęs ir į atsakovės prieštaravimus, pvz. dėl patalpos 1-2.
31. Aktualu ir tai, kad, pateikusi apeliacinį skundą, atsakovė niekaip nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad atsakovė ginčo pastate žemės ūkio technikos – kombaino, nelaiko, liudytojas (atsakovės sūnus), pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kombainas stovi kieme. Be to, atsakovė taip pat niekaip neįrodė savo teiginių, kad ji netenka galimybės naudotis patalpomis grūdų sandėliavimui, kadangi byloje nėra įrodymų, jog atsakovės nurodomą produkciją (apie 70 t nukuliamų grūdų, kaip teigė liudytojas V. G.) būtų įmanoma sandėliuoti net ir palikus atsakovei naudotis tomis pačiomis 1-31 patalpomis, tik 73,47 kv. m jų plotu, t. y. tiek, kiek priklauso nuosavybės teise atsakovei, ir kaip tai būtų galima padaryti užtikrinant tiek ieškovų, tiek atsakovės interesus. Nors atsakovė viso proceso metu akcentavo, kad ji daug metų naudojasi patalpomis 1-31, toks faktas negali lemti, kad apeliantė dėl to įgijo teisę naudotis didesne dalimi, nei jai priklauso pagal jos dalį nuosavybės teisėje.
32. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama apeliacinės instancijos teismo teisė nutartyje, kuria apeliacinis skundas atmetamas, iš naujo nekartoti visų pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių ir argumentų, bet tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams. Tam, kad apeliacinis teismas galėtų tokiu būdu motyvuoti savo procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados turi būti tinkamai motyvuotos, t. y. jame turi būti pateikti konkretūs pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiantys argumentai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas ir kuriems, nustatęs, kad jie yra pagrįsti, gali pritarti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 87 punktas).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus skundžiamo sprendimo argumentus, kurie sprendime išdėstyti motyvuotai, įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, kurios nurodomos ir apeliaciniame skunde, tik atsakovės vertinamos kitaip, pirmosios instancijos teismas nustatė tokią naudojimosi tvarką, kuri šioje konkrečioje situacijoje mažiausiai riboja bendraturčių interesus ir, labiau tikėtina yra racionaliausia turto naudojimo atžvilgiu pagal šalių lūkesčius bei jų turimas turto dalis, todėl atsižvelgiant į faktinių bylos aplinkybių visumą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje dėl naudojimosi pastatu – garažu tvarkos nustatymo, priėmė teisingą, labiausiai šalių interesus atitinkantį teismo sprendimą.
34. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė byloje materialines ir procesines teisės normas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
35. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, spręstina dėl ieškovų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.
36. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas D. V. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 500 Eur, šios ieškovo išlaidos yra pagrįstos, neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 punkte numatytos maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumos, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovės.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2023 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Rita Dambrauskaitė
Laimantas Misiūnas
Dalia Pranckienė
