Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Civilinė byla Nr. 2A-28-357/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09396-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.5.2.1.; 3.3.1.18.2.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGRDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 11 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės ir Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. Z. ieškinį atsakovei M. P., trečiajam asmeniui M. Z., išvadą teikiančiai institucijai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 4 068,58 Eur (14048 Lt) sumą, kaip nepagrįstai įgytą turtą, 444,63 Eur (1535,25 Lt) nuostolių atlyginimo, 50, 86 Eur (175, 60 Lt) palūkanų už laikotarpį nuo 2013-12-18 dienos iki 2014-03-18 dienos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka bei nustatyta šalių nepilnamečių vaikų S. Z. bei M. Z. gyvenamoji vieta su motina M. P., o iš ieškovo priteistas išlaikymas po 144,81 Eur (500 Lt) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki vaikų pilnametystės. Po santuokos nutraukimo ieškovas ir atsakovė susitaikė ir toliau gyveno kartu, kartu vesdami bendrą ūkį. Išlaikymą vaikams ieškovas teikė tiesiogiai tenkindamas jų poreikius. Iškilus nesutarimams atsakovė 2011 m. liepos 08 d. pateikė antstoliui vykdyti pagal minėtą teismo sprendimą išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini)ir iš ieškovo buvo išieškota 516,95 Eur (1784,94 Lt). Ieškovui pateikus antstoliui įrodymus apie gyvenimą kartu, atsakovė žodžiu paprašė nevykdyti teismo sprendimo, tačiau 2012 m. gruodžio 31 d. vykdymo veiksmus atnaujino ir už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. sausio 2 d. prašė išieškoti išlaikymo įsiskolinimą, nors tokio įsiskolinimo nebuvo. Gindamas savo teises ieškovas kreipėsi į teismą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinys buvo patenkintas ir pripažinta, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu mokėti po 144,81 Eur (500 Lt) periodines mėnesines išmokas. Antstolis iš ieškovo išieškojo 5428, 64 Eur (18744 Lt), dalis 1360,05 Eur (4696 Lt) sudaro išlaikymo įsiskolinimas S. Z., likusi nepagrįstai iš ieškovo išieškota ir atsakovei perduota suma yra 4 068, 58 Eur (14 048 Lt). Šie pinigai iš ieškovo išieškoti nepagrįstai, nes teismo sprendimu yra pripažinta, jog ieškovas yra įvykdęs savo prievolę teikti išlaikymą M. Z., todėl iš atsakovės priteistinas be pagrindo įgytas turtas. Atsakovė apie savo nepagrįstą praturtėjimą sužinojo priėmus teismui sprendimą 2013 m. gruodžio 18 d.

3. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog po santuokos nutraukimo ieškovas pradėjo net šešis teisminius procesus prieš atsakovę. Atsakovė visus gautus pinigus panaudojo vaikų interesams, nes pinigai buvo priteisti vaikams, o ne atsakovei. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu konstatavo, kad ieškovas mokėdamas alimentus bei kitaip prisidėdamas prie vaiko išlaikymo, vykdė savo pareigą išlaikyti vaikus. Ieškovas nesikreipė į teismą dėl piniginio išlaikymo būdo pakeitimo, todėl piniginio reikalavimo išieškojimas pagal teismo sprendimą turėjo būti vykdomas. Atsakovė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, nes reikalavimas jai reiškiamas į turtą, kuris nėra jos nuosavybė, o yra nepilnamečio vaiko nuosavybė. Ieškovo nurodomame teismo sprendime jo pareigos vykdymas buvo siejamas su išieškoma suma ir pripažinta, jog prievolė įvykdyta tik įskaičius antstolio išieškotą sumą. Ieškovas minėtoje byloje nekonkretizavo kokiais būdais yra įvykdytas teismo sprendimas, todėl negalima teigti, jog išieškoti pinigai neapima Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendime nustatyto išlaikymo įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 4068,58 Eur, 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo teisme dienos (2014-03-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 881 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovės valstybės naudai 17,56 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

5. Teismas nurodė, kad ieškovo tinkamas prievolės, teikti nepilnamečiui vaikui M. Z. išlaikymą, laikotarpiu nuo 2010-11-22 iki 2012-12-21, įvykdymas yra pripažintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo laikotarpiu buvo susidaręs nepilnamečio vaiko M. Z. išlaikymo įsiskolinimas. Nors atsakovė tiek šioje nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje dėl išlaikymo prievolės įvykdymo teigė, kad ieškovas išlaikymo prievolės nevykdė tinkamai ir, kad ji viena rūpinosi nepilnamečių vaikų išlaikymu, tačiau įvertinus atsakovės į bylą pateiktą pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas 2011 metais, nustatyta, kad atsakovės atlyginimas per 2011 metus buvo tik 1821,41 Eur (6288,98 Lt), taigi, teismo vertinimu, yra visiškai nepagrįsti atsakovės samprotavimai, kad ji, gaudama tokio dydžio pajamas, galėjo įvykdyti savo ir ieškovo prievolę išlaikyti nepilnamečius vaikus.

6. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti, kad 2010-11-22 – 2012-12-21 laikotarpiu buvo susidaręs nepilnamečio vaiko M. Z. išlaikymo įsiskolinimas dėl jo būtinų poreikių nepatenkinimo bei, kad ieškovas ginčo laikotarpiu būtų teikęs mažesnio dydžio išlaikymą negu jis buvo nustatytas 2011-04-29 teismo sprendimu. Ieškovas teismo posėdyje aiškiai nurodė, kad jis gyvendamas kartu atsakove ir nepilnamečiais vaikais patenkindavo visus tiek nepilnamečių vaikų, tiek buvusios sutuoktinės poreikius. Teismo procese dėl išlaikymo prievolės įvykdymo patvirtinimo, atsisakė savo reikalavimo pripažinti, kad jis įvykdė prievolę kito sūnaus – S. Z. atžvilgiu todėl, kad už išlaikymui skirtus pinigus atsakovė dengė jau pilnamečio sūnaus susidariusius įsiskolinimus.

7. Teismas nurodė, kad iš į bylą pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-08-11 Akto Nr. A715-4592/14(2.13.2.12-AD15) nustatyta, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai telefonu susisiekus su atsakove pastaroji paaiškino, kad apie 2027,34 Eur (7000 Lt) gautų pinigų panaudojo sūnaus S. Z. poreikiams tenkinti, o likusius pinigus panaudojo mažamečio sūnaus M. Z. poreikiams tenkinti (detaliau paaiškinti negalėjo). Teismas, grąžinus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui po apeliacijos, buvo nustatęs terminą trūkumams šalinti, pasiūlydamas atsakovei pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad ginčo laikotarpiu egzistavo išlaikymo įsiskolinimas bei įrodymus, pagrindžiančius kaip buvo panaudotos nepilnamečio vaiko M. Z. piniginės lėšos, kurios buvo išieškotos kaip išlaikymo įsiskolinimas. Parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovei buvo pasiūlyta pateikti banko sąskaitos išrašą, kuris galimai pagrįstų kaip buvo naudojamos išlaikymui priteistos lėšos. Tačiau atsakovė jokių įrodymų į bylą nepateikė, savo atsikirtimus ir nesutikimą su ieškiniu grindė vien savo paaiškinimais, kad išlaikymo įsiskolinimui išieškotas lėšas panaudojo kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti. Vertinant šias nurodytas aplinkybes pažymėtina, kad šalims nustojus gyventi kartu ieškovas kas mėnesį moka teismo priteistą išlaikymą, kuris 2014 m. gruodžio 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo padidintas iki 173,77 Eur, todėl nėra jokio pagrindo sutikti, kad vaiko išlaikymo įsiskolinimo pinigai buvo reikalingi vaiko kasdienių poreikių tenkinimui, nebent atsakovė šiais pinigais prisidėdavo prie savo dalies išlaikyti nepilnametį vaiką vykdymo. Nors atsakovė teismo posėdyje neigė, kad dalį pinigų panaudojo jau pilnamečio vaiko S. Z. įsiskolinimų dengimui, nurodydama, kad įsiskolinimus dengė iš sesers paskolintų lėšų, tačiau pažymėtina, kad į bylą pateikta 2011-05-20 Paskolos sutartis tarp atsakovės bei jos sesers M. P. dėl 2027,34 Eur (7000 Lt) paskolos suteikimo, kai šalys dar gyveno kartu ir nebuvo dengiami jokie sūnaus įsiskolinimai. Pati atsakovė teismo posėdyje nurodė, kad vyresnio sūnaus įsiskolinimai susidarė, kai sūnus persikėlė gyventi pas tėvą.

8. Teismas konstatavo, kad atsakovė, neegzistuojant nepilnamečio vaiko M. Z. išlaikymo įsiskolinimo, pateikė antstolei vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir lėšas, išieškotas kaip išlaikymo įsiskolinimas, panaudojo ne M. Z. poreikių patenkinimui, todėl ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės priteistina ieškovo naudai 4068,58 Eur nepagrįstai įgytų lėšų. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 444,63 Eur (1535,25 Lt) nuostolių atlyginimą, kurį sudaro antstoliui sumokėtas atlyginimas netenkintinas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad išlaikymo įsiskolinimas buvo išieškomas dviejų nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Iš bylos medžiagos negalima padaryti kategoriškos išvados, kad 444,63 Eur vykdymo išlaidų, kurias ieškovas įvardija nuostoliais būtų susidarę išieškant tik M. Z. ginčijamą išlaikymo įsiskolinimą. Pažymėtina, kad dalis šių vykdymo išlaidų yra paskaičiuota ir už išlaikymo 1784,94 Lt (516,95 Eur) išieškojimą, kurių ieškovas taip pat neginčija.

III. Apeliacinio skundo argumentai

9. Atsakovė M. P. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; prie bylos prijungti apeliacinio skundo prieduose pateiktus papildomus rašytinius įrodymus; priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovės naudai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Banko sąskaitos išrašo apeliantė pirmos instancijos teisminio nagrinėjimo metu nepateikė, kadangi pastaroji dažnai už vaiko pirkinius atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Atsakovė vaiko poreikių patenkinimui pirko ir nuolatos iki šiol perka įvairiausias būtinas prekes (maistą, drabužius, higienos, lavinimo priemones, mokėjo ir moka už būrelius, vaikų šventes, vaiką veža į keliones), už daugelį paslaugų atsiskaitinėja grynaisiais pinigais. Todėl, ta aplinkybė, kad atsakovė pirmos instancijos teisminio nagrinėjimo metu nepateikė banko sąskaitų išklotinių, liudijančių, kada ir kokį daiktą ginčo laikotarpiu ji vaikui pirko negali būti laikoma svariu argumentu, darančiu prielaidą, jog atsakovė išlaikymo įsiskolinimui išieškotas lėšas panaudojo ne kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti. Tai prieštarauja protingumo principui ir logikai.

9.2. Kai ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl to, jog būtų pripažinta, kad laikotarpyje nuo 2010-11-22 iki 2012-12-21 jis įvykdė prievolę išlaikyti sūnų M. Z., tuomet jis nepagrįstai teismui nurodė laikotarpį nuo 2010-11-2. Kadangi, tik 2011-04-29 sprendimu Šalių santuoka buvo nutraukta ir nuo to momento ieškovui kilo pareiga mokėti vaikams išlaikymą. Ieškovas 2010 metais dar gyveno santuokoje su atsakove, todėl per apsirikimą (ar rašymo klaidą) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-18 sprendimu buvo pripažinta, kad ieškovas nuo 2010 m. lapkričio 22 d. vykdo nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, kuri jam realiai teismo sprendimu atsirado tik nuo 2011-04-29, t.y. sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nepaisant to, pirmos instancijos teismas neatkreipė dėmesio į nurodytą faktinę aplinkybę, todėl priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė klaidingas išvadas.

9.3. Ieškovas besąlygiškai remiasi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu, tačiau juo nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų įvykdęs sūnui M. Z. išlaikymo pareigas tokiai pat sumai, kokia iš jo buvo išieškota, t. y. teismas nenustatė, jog ieškovas kitais būdais būtų teikęs išlaikymą, koks yra priteistas sprendimu dėl išlaikymo.?

9.4. Po Šalių santuokos nutraukimo ieškovas nemokėjo sūnaus M. Z. išlaikymo, dėl to atsakovei ir teko kreiptis į antstolę. Atsakovė 2011-07-08 kreipėsi į antstolę to, kad ieškovas nemokėjo vaikams išlaikymo, vėliau, t.y. 2012-01-10 atsakovė ir vėl kreipėsi į antstolę, nurodydama, jog nuo pat santuokos nutraukimo 2011-04-29 sprendimu ieškovui priteisto vaikams mokėtino išlaikymo jis prievolės nevykdo. Atsakovė savo 2012-01-10 antstolei P. K. adresuotame prašyme išsamiai aprašė visą tarp šalių esamą situaciją ir dar kartą kreipėsi dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo iš ieškovo (pateikiama prieduose). Minimo sprendimo pagrindu, iš ieškovo buvo išieškota 5 428,64 Eur (dalis - 1 360,05 Eur sudarė išlaikymo įsiskolinimas šalių kitam sūnui S. Z.). Taigi, atsakovė, turėdama įsiteisėjusį teismo sprendimą, pagrįstai kreipėsi į antstolį. Priešingai pirmos instancijos teismo nuomonei, atsakovė būtent atliko teisinius veiksmus, kurie tik pagrindžia, kad ieškovas vaikams išlaikymo prievolės nevykdė.

9.5. Net iš 2013-12-18 sprendimo turinio, kuriuo ieškovas besąlygiškai remiasi, matyti, jog ieškovas pripažįsta, kad periodinėmis išmokomis vaikams išlaikymo neteikė, vadinasi jis pats neneigia, jog nevykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-29 įsiteisėjusiu teismo sprendimu jam nustatytos išlaikymo prievolės. Ginčo laikotarpiu ieškovas nesikreipė į teismą nei dėl išlaikymo teikimo būdo pakeitimo, nei dėl išlaikymo sumažinimo. Ieškovas įrodinėjo, kad bendru sutarimu išlaikymą vaikams teikė tiesiogiai tenkindamas visus vaikų poreikius, tačiau tai nėra laikoma tinkamu išlaikymo teikimu, tokio tarp šalių susitarimo nebuvo. Kadangi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo nustatyta konkreti šalių sūnui teikiamo kasmėnesinio išlaikymo suma, t. y. 500 Lt (144,81 Eur). Todėl, vien ta aplinkybė, jog ieškovas, gyvendamas kartu su atsakove, galimai atliko veiksmus, kurie paprastai yra atliekami vedant bendrą ūkį, nelaikytini kaip patvirtinantys ieškovo tinkamą prievolės mokėti išlaikymą vaikui atlikimu, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą, nenustatė, jog šiuos veiksmus ieškovas atliko vieno išlaikomo asmens, t. y. tik sūnaus M. Z. interesais ir tik jam vienam.

9.6. Ieškovas po to, kai tarp teismo sprendimu santuoka buvo nutraukta, liko gyventi atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute. Atsakovė po santuokos nutraukimo ieškovui geranoriškai leido kurį laiką dar pagyventi jos namuose, kol ieškovas susiras kitą gyvenamąją vietą. Tokiu būdu, ieškovui atsirado galimybė imituoti bendro ūkio su buvusia sutuoktine (atsakove) vedimą tam, kad jam nereiktų mokėti teismo sprendimu priteisto vaikams išlaikymo. Ieškovas kurį laiką naudojosi jam esančia palankia situacija, t.y. gyvendamas viename bute su atsakove jai, kaip vaikų uzufruktorei, kas mėnesį priteisto vaikams išlaikymo periodinėmis išmokomis nemokėjo.

9.7. Ieškovas, piktnaudžiaudamas atsakovės gerumu, iš atsakovės namų ir neketino išsikraustyti, dėl ko atsakovei 2012-2013 metais teko kreiptis į teismą su ieškiniu dėl ieškovo priverstinio iškeldinimo. 2013-03-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, kadangi ieškovas įsipareigojo išsikelti per vieną kalendorinį mėnesį nuo taikos sutarties teisminio patvirtinimo įsiteisėjimo dienos. Atkreipus dėmesį į įvykių datas matyti, jog ieškovas, siekė išvengti jam teismo sprendimu priteisto vaikams mokėtino išlaikymo, tačiau, suprasdamas, kad atsakovė turi teisėtą pagrindą jį iš jai priklausančios gyvenamosios vietos iškeldinti, ėmėsi inicijuoti teisminį procesą dėl to, kad būtų pripažinta, jog ginčo laikotarpiu jis vaikams išlaikymą teikė natūra. Taigi pirmos instancijos teismo teiginiai dėl to, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo laikotarpiu buvo susidaręs vaiko M. Z. išlaikymo įsiskolinimas, yra nepagrįsti. Iš visos įvykių sekos ir buvusių teisminių procesų matyti akivaizdus ieškovo išlaikymo prievolės vengimas ir manipuliavimas atsakove bei judviejų vaikais.

9.8. Atsakovei visuomet materialiai padėdavo tėvai, taip pat atsakovei 2011-05-20 paskolos sutarties pagrindu jos sesuo S. P. jai paskolino 2027,34 Eur (7 000 litų). Paskolos pinigų suma buvo skirta šalių vyresniojo sūnaus S. Z. įsiskolinimams padengti, todėl atsakovės gaunamo darbo užmokesčio bei tėvų, sesers teikiamos kasdienės paramos pakako vaikams išlaikyti. Šalių sūnus S. Z. nuo 2011 iki 2013 metų turėjo prisiėmęs greitųjų kreditų, kitų skolinių įsipareigojimų, kurių pats padengti negalėjo, tuo tikslu atsakovė ir pasiskolino iš sesers pinigų, kad galėtų užmokėti už sūnaus skolas. Atsakovė už sūnaus S. Z. skolas mokėjo dalimis, todėl galutinai visus įsiskolinimus išmokėjo tik 2013 metais spalio mėnesį. Pirmos instancijos teismas savo sprendime klaidingai teigia, jog: „<...> / bylą pateikta 2011-05-20 paskolos sutartis tarp atsakovės bei jos sesers S. P. dėl 2027,34 Eur (7 000 litų) paskolos suteikimo, kai šalys dar gyveno kartu ir nebuvo dengiami jokie sūnaus įsiskolinimai. Pati atsakovė teismo posėdyje nurodė, kad vyresniojo sūnaus įsiskolinimai susidarė, kai sūnus persikėlė gyventi pas tėvą“. Pažymėtina, kad S. Z. greituosius kreditus ėmė jau nuo 2011 metų. Kai sūnus S. Z. persikėlė gyventi pas ieškovą buvo išsiaiškinta ir galutinė įsiskolinimų suma. Buvo pradėtas ikiteisminis greitųjų kreditų išieškojimas bendrai virš 9 tūkstančių litų sumai. Nors atsakovė ir mėgino tartis su ieškovu dėl judviejų pilnamečio sūnaus gelbėjimo nuo neatsakingų skolinių įsipareigojimų, tačiau ieškovas atsisakė bet kokia forma prisidėti prie pagalbos sūnui, nesutiko padėti padengti sūnaus skolų. Todėl, atsakovė ir pasiskolino iš sesers pinigų, tokiu būdu dalimis apmokėdama teismo skirtą sūnui S. Z. baudą bei pradelstas greitųjų kreditų įmonių paskolas su ypač didelėmis palūkanomis.

9.9. Tai, kad atsakovės finansinė padėtis nebuvo tokia bloga, kaip kad savo sprendime įvardija pirmos instancijos teismas, patvirtina sekančios atsakovės dėstomos aplinkybės. Kartu su apeliaciniu skundu teikiama 2011, 2012, 2013 metų atsakovės bankinių mokėjimų už komunalines paslaugas išklotinės bei teikiami mokėjimo pavedimai už vaiko M. Z. darželį. Ieškovas pirmos instancijos teisminio nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad ginčo laikotarpiu jis vienas išlaikė tiek nepilnamečius vaikus, tiek ir atsakovę, tariamai tenkindamas visus jų poreikius. Ieškovas iš gyvenamosios vietos, adresu: L. G. (duomenys neskelbtini)Vilnius, išsikėlė tik po 2013-03-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Tačiau minimą laikotarpį ieškovas mokesčių nemokėjo. Atsakovė neapsikentusi, jog ieškovas, neturėdamas teisės gyventi minimu adresu, geruoju iš jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios vietos neišsikrausto, kreipėsi į teismą, o pati kartu su vaiku M. Z. kuriam laikui išsikraustė pas savo tėvus. Atsakovė ir toliau mokėjo už buto, kuriame be teisinio pagrindo gyveno ieškovas, komunalinius mokesčius. Iš tos pačios pateiktos bankinių mokėjimų išklotinės matyti, jog net po to, kai atsakovė su vaiku gyvenamąją vietą deklaravo tėvų adresu (2012-12-14), už ieškovo gyvenimą jai nuosavybės teise priklausančiame bute tebemokėjo ji. Kadangi ieškovas iš buto išsikėlė po 2013-03-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusios nutarties, 2013-05-29 atsakovė su vaiku M. Z. savo gyvenamąją vietą vėl deklaravo adresu: L. G. (duomenys neskelbtini)ir atgal su vaiku persikraustė į jai nuosavybės teise priklausantį butą. Todėl atsakovės mokėjimais paneigiamos pirmos instancijos teismo išvados bei ieškovo klaidingi teiginiai, jog ginčo metu jis vienintelis išlaikė visą šeimą, kadangi, pasak ieškovo, atsakovės finansinė padėtis jai nebūtų leidusi išlaikyti tiek abu vaikus, tiek ir mokėti už kitas einamąsias paslaugas.

9.10. Iš prieduose pateiktų bankinių mokėjimų pavedimų matyti ir tai, jog atsakovė mokėjo už vaiko M. Z. darželį, todėl atsakovei nesuprantama pirmos instancijos teisme dėstoma pozicija, jog tik vienas ieškovas ginčo laikotarpiu tariamai išlaikė šeimą. Atsakovė minimų bankinių pavedimų nepateikė pirmos instancijos teismui, nes nemanė, jog jie yra tokie svarus. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo sprendimo turinio, tai tik realiai dėl atsakovės nepateiktų bankinių pavedimų išrašų teismas labiau palaikė ieškovo poziciją, konstatuodamas, jog ieškovas aiškiai nurodė, kad gyvendamas kartu su atsakove bei nepilnamečiais vaikais patenkindavo visus tiek nepilnamečių vaikų, tiek buvusios sutuoktinės poreikius. Tai yra paneigiama prieduose pateiktais išrašais bei visų faktinių bylos aplinkybių išdėstyta chronologine seka.

9.11. Skundžiamame teismo sprendime nurodoma, jog: „iš į bylą pateikto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisią apsaugos skyriaus 2014-08-11 akto Nr. A715-4592/14(2.13.2.12.-AD15) nustatyta, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai telefonu susisiekus su atsakove pastaroji paaiškino, kad apie 2027,34 Eur (7 000 Lt) gautų pinigų panaudojo sūnaus S. Z. poreikiams tenkinti, o likusius pinigus panaudojo mažamečio sūnaus M. Z. poreikiams tenkinti (detaliau paaiškinti negalėjo)“. Atsakovė pirmos instancijos teisminio nagrinėjimo metu paklausta apie šį faktą negalėjo jo detaliau paaiškinti, kadangi ji neprisiminė, kad apskritai kada nors su kažkuo būtų telefonu apie tokias aplinkybes kalbėjusi. Jeigu teismui ši faktinė aplinkybė pasirodė svarbi aiškinantis, ar sūnaus S. Z. įsiskolinimai buvo padengti iš paskolos sutarties pagrindu gautų pinigų, ar iš ieškovo antstolio pagalba išieškoto išlaikymo įsiskolinimo, tai teismas galėjo bylos nagrinėjimo metu liudytoju iškviesti ir apklausti minimą aktą surašiusį darbuotoją. A. V. teisių apsaugos darbuotojams tokių ar panašaus pobūdžio teiginių negalėjo minėti.

9.12. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą, kurioje yra nurodyta, kad atsakovės pinigų grąžinimas ieškovui apsunkintų atsakovės materialinę padėtį ir sumažintų galimybes teikti tinkamą išlaikymą vaikui M. Z. ir tai neatitiktų vaiko interesų.

9.13. Ieškovas neįrodė, jog atsakovė iš viso gavo kokius nors pinigus iš ieškovo. Ta aplinkybė, jog antstolės pagalba išieškoti pinigai buvo pervesti į atsakovės banko sąskaitą, nekeičia pinigų teisinio statuso, nes pinigai yra M. Z. iš ieškovo gaunamas išlaikymas. Tai, kad byloje keliamas klausimas dėl galimai buvusio dvigubo išlaikymo teikimo M. Z., o ieškovas M. Z., kaip atsakovui, reikalavimų nereiškė, bet, traktuodamas nepagrįstą praturtėjimą, reiškia reikalavimus atsakovei M. P., todėl toks ieškinys absoliučiai negali būti tenkinamas.

9.14. Pirmosios instancijos teismas priėmė klaidingą sprendimą, kadangi jis susikoncentravo ir aiškinosi antraeiles, su išlaikymo įsiskolinimu nesusijusias aplinkybes, o esminis faktas - t.y., kad ieškovas jam teismo sprendimu priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis vaikams nemokėjo, liko teismo neįvertintas ir pamirštas. Ieškovo mokėjimai už prekes ir paslaugas nėra priskiriami prie išlaikymo formų. Tuo tarpu, sprendžiant išlaikymo dydžio ir formos nustatymo ar jų pakeitimo klausimą turi būti atsižvelgiama į vieną iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų, įtvirtintų CK 3.3 str. 1 d. – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgiant, užtikrinti jų apsaugą. Kadangi ginčo laikotarpiu ieškovas nesikreipė į teismą dėl išlaikymo formos pakeitimo, todėl ir jo dėstomos aplinkybės dėl jo buvusio išlaikymo teikimo natūra teisine prasme iš viso nėra reikšmingos.

9.15. Kartu su šiuo apeliaciniu skundu atsakovė prieduose teikia papildomus įrodymus, t.y. antstolės P. K. pažymą apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą, pažymas apie šalių deklaruotos gyvenamosios vietos pakitimus ginčo laikotarpiu, atsakovės bankinių mokėjimų pavedimų išrašus, kuriais grindžia savo apeliaciniame skunde dėstomų faktinių bylos aplinkybių tikrumą ir kurie būtent paneigia pirmos instancijos teismo sprendime daromas išvadas. Tokių papildomų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik po to, kai atsakovė susipažino su pirmos instancijos teismo sprendimo turiniu, kadangi iš esmės skundžiamas sprendimas paremtas būtent prieduose pateikiamų dokumentų trūkumu ir ieškovo tikrovės neatitinkančiais teiginiais, jog ginčo laikotarpiu jis vienas išlaikė šeimos narius ir atliko visus mokėjimus.

10. Ieškovas L. Z. atsiliepimo į atsakovės M. P. apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų pateikimo

12. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje sprendžiant dėl naujų įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teismui pridėjimo prie bylos, yra atsižvelgiama į tai, kad teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą bei vertinama ar pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant apeliacinės instancijos teisme įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMTAxNC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-1014/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-1014/2013">2A-1014/2013</a>). Nagrinėjamu atveju apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė pažymas apie šalių deklaruotos gyvenamosios vietos pakitimus ginčo laikotarpiu, atsakovės bankinių mokėjimų pavedimų išrašus. Nurodė, kad papildomų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik po to, kai atsakovė susipažino su pirmos instancijos teismo sprendimo turiniu, kadangi iš esmės skundžiamas sprendimas paremtas būtent prieduose pateikiamų dokumentų trūkumu ir ieškovo tikrovės neatitinkančiais teiginiais, jog ginčo laikotarpiu jis vienas išlaikė šeimos narius ir atliko visus mokėjimus. Byloje papildomai gauta antstolio pažyma apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti išieškojimą bei išmokėjimą.

13. Šiuo atveju teisėjų kolegija, spręsdama dėl poreikio tenkinti apeliantės prašymą priimti naujus rašytinius įrodymus, atsižvelgia į ginčo pobūdį atitinkantį CPK 320 straipsnio reglamentavimą, į dokumentų sąsajumą su bylos nagrinėjimo dalyku, galimybę visapusiškai ir objektyviai išspręsti šį ginčą, į tai, kad dokumentų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl juos priima.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka bei nustatyta šalių nepilnamečių vaikų S. ir M. Z. gyvenamoji vieta su motina (atsakove), o iš ieškovo priteistas išlaikymas po 144,81 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki vaikų pilnametystės. Nutraukę santuoką, ieškovas ir atsakovė toliau gyveno ir tvarkė bendrą ūkį kartu. Iškilus nesutarimams, atsakovė 2011 m. liepos 8 d. pateikė antstoliui vykdyti pagal minėtą teismo sprendimą išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini)ir iš ieškovo buvo išieškota 1 784,94 Lt (516,95 Eur). Ieškovui pateikus antstoliui įrodymus, patvirtinančius, jog buvę sutuoktiniai gyveno kartu, atsakovė žodžiu paprašė nevykdyti teismo sprendimo, tačiau 2012 m. gruodžio 31 d. vykdymo veiksmus atnaujino ir už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. sausio 2 d. prašė išieškoti išlaikymo įsiskolinimą. Vykdomojo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini)pagrindu iš ieškovo iki 2013 m. sausio 4 d. išieškota 18 744 Lt (5 428,64 Eur) išlaikymo suma, o 2013 m. spalio 15 d. ir 2013 m. gruodžio 12 d. išmokėta atsakovei.

15. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-10194-726/2013) konstatuota, kad ieškovas nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu mokėti po 500 Lt (144,81 Eur) periodines mėnesines išmokas.

Dėl bylos esmės

16. Ieškovas ieškinį grindžia tuo, kad ieškovo tinkamas prievolės teikti nepilnamečiam vaikui M. Z. išlaikymą įvykdymas konstatuotas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu. Ieškovo nuomone, antstolės pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą išieškota 4 068, 58 Eur (14 048 Lt) suma turėtų būti vertintina kaip atsakovės nepagrįstas praturtėjimas.

17. CK 6.242 straipsnyje numatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Į praturtėjimo sumažėjimą, jeigu tai įvyko dėl priežasčių, už kurias nepagrįstai praturtėjęs asmuo neatsako, gali būti atsižvelgta ir atitinkamai sumažinta grąžintina suma. Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Į praturtėjimo sumažėjimą, jeigu tai įvyko dėl priežasčių, už kurias nepagrįstai praturtėjęs asmuo neatsako, gali būti atsižvelgta ir atitinkamai sumažinta grąžintina suma. Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.424 str. 1-3 d.).

18. Nagrinėjamu atveju, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo prašoma priteisti iš atsakovės pinigų suma yra išieškota iš ieškovo įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuris nėra pakeistas ar panaikintas, pagrindu, o tai suponuoja išvadą, kad nėra būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidų. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad atsakovei, kaip uzufruktatorei, tenkančios pareigos, susijusios su vaikui nuosavybės teise priklausančio turto, be kita ko, gaunamo ir kaip išlaikymas, tvarkymu, turi būti vykdomos sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai. Tėvų, nevykdančių ar netinkamai vykdančių savo pareigas vaikams veiksmai ar neveikimas pripažįstami priešingais teisei, t. y. neteisėtais, ir jie gali būti vertinami deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų kontekste, jeigu tokiais veiksmais kitiems asmenims padaroma nuostolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzkvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-239/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-239/2009">3K-3-239/2009</a>).

19. Kaip jau minėta, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu iš ieškovo priteistas išlaikymas po 144,81 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. lapkričio 22 d. (nuo ieškinio pateikimo teismui dienos) iki vaikų pilnametystės. Taigi, minėtu sprendimu priteisdamas išlaikymą nepilnamečiams vaikams ne nuo sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo), bet nuo ieškinio pateikimo, teismas preziumavo, kad L. Z. nuo 2010 m. lapkričio 22 d. neteikė išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams iki 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo priėmimo.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu dėl juridinio fakto nustatymo pripažino, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykdė nepilnamečio sūnaus M. Z. išlaikymo prievolę, nustatytą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu mokėti sūnui M. Z. išlaikymą kasmėnesinėmis periodinėmis 500 Lt dydžio išmokomis. Sprendime teismas nustatė, jog antstolis, vykdydamas išlaikymo įsiskolinimą, areštavo ieškovo pinigus banke, jog ieškovas ir atsakovė su vaiku M. Z. laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. tiesiogiai piniginėmis išmokomis nemokėjo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui M. Z.. Apeliantė teisingai pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu priteisto išlaikymo piniginėmis išmokomis būdas nebuvo pakeistas.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso, arba jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-14/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-14/2008">3K-3-14/2008</a>). Taigi, byloje turi būti nustatomos aplinkybės, reikšmingos klausimui dėl išlaikymo įskolinimo priteisimo išspręsti, ir konstatuojamas teisės reikalauti išlaikymo atsiradimo momentas. Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, įtvirtintą CPK 178 straipsnyje, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti.

22. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu nebuvo nustatyta, jog ieškovas būtų įvykdęs sūnui M. Z. išlaikymo pareigas tokiai pat sumai, kokia buvo priteista Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu dėl išlaikymo. Nors ieškovas įrodinėjo, kad bendru sutarimu išlaikymą vaikams teikė tiesiogiai tenkindamas visus vaikų poreikius, tačiau tai nėra laikoma tinkamu išlaikymo prievolės įvykdymu, nes tokio tarp šalių susitarimo dėl lėšų tikslinės paskirties, nebuvo. Todėl, vien ta aplinkybė, jog ieškovas, gyvendamas kartu su atsakove, galimai atliko veiksmus, kurie paprastai yra atliekami vedant bendrą ūkį, nelaikytini kaip patvirtinantys ieškovo tinkamą prievolės mokėti piniginį išlaikymą vaikui įvykdymą, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą, nenustatė aplinkybių, jog įvairia forma skirdamas šeimai lėšas, jas teikė ieškovas tik išimtinai sūnaus M. Z. interesais ir tik jam vienam.

23. Po santuokos nutraukimo ieškovui vis dar kartu gyvenant su atsakove, jo patirtos išlaidos perkant šalių nepilnamečiam vaikui M. Z. maistą, drabužius, avalynę ar panašiai, nelaikytinos išlaikymo teikimo forma, kadangi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. teismo sprendime nustatyta išlaikymo teikimo tvarka kitu būdu nei nustatyta teismo sprendime dėl išlaikymo, nėra pakeista, todėl ieškovas savarankiškai negalėjo pakeisti teismo sprendimo įvykdymo tvarkos. Teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio piniginis išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo, dovanoti daiktus t.y. tiek pinigine, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus. Be to, ieškovas į bylą nėra pateikęs jokių rašytinių įrodymų apie tai, kokias sumas ginčo laikotarpiu tiesiogiai skyrė savo nepilnamečiui vaikui M. Z.. Ieškovo nurodomų aplinkybių įrodinėjimo našta šiuo atveju negali būti perkelta kitai šaliai, juo labiau teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-404/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-404/2013">3K-3-404/2013</a>, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMjg4LTM3OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-288-378/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-288-378/2017">e3K-3-288-378/2017</a>).

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovei buvo pasiūlyta pateikti banko sąskaitos išrašą, kuris galimai pagrįstų kaip buvo naudojamos išlaikymui priteistos lėšos, atsakovė įrodymų į bylą nepateikė, savo atsikirtimus ir nesutikimą su ieškiniu grindė paaiškinimais, kad išlaikymo įsiskolinimui išieškotas lėšas panaudojo kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė negali būti laikoma pakankamu pagrindu daryti išvadą, jog antstolio išieškotas išlaikymo įsiskolinimas sumas, atsakovė panaudojo ne M. Z. poreikių patenkinimui. Be to, pažymėtina, kad argumentus apie netinkamą atsakovės, kaip uzufruktorės, teisių įgyvendinimą nepilnamečio M. Z. atžvilgiu, ieškovas remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu, iš esmės grindė tik deklaratyviais teiginiais.

25. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ta aplinkybė, jog atsakovė pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu nepateikė banko sąskaitų išklotinių, liudijančių, kada ir kokį daiktą ginčo laikotarpiu pirko nepilnamečiui vaikui M. Z., negali būti laikoma svariu argumentu, leidžiančiu prielaidą, jog atsakovė išlaikymo įsiskolinimui išieškotas lėšas panaudojo ne kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į bylos ginčo pobūdį, apeliacinės instancijos teismui su šiuo apeliacinio skundo argumentu nėra pagrindo nesutikti.

26. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai laiko nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-08-11 Akte Nr. A715-4592/14(2.13.2.12-AD15) nustatytų aplinkybių. Taip pat nesutiktina su pirmosios instancijos teismo 2011-05-20 Paskolos sutarties, kuri buvo sudaryta, tarp atsakovės bei jos sesers M. P. dėl 2027,34 Eur (7000 Lt) paskolos suteikimo, vertinimu. Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės pačios savaime nei patvirtina nei paneigia nepilnamečiui M. Z. skirtų lėšų panaudojimo pilnamečio S. Z. poreikiams. Tiesioginių įrodymų apie kitam sūnui - pilnamečiui S. Z. perduotas lėšas, išieškotas ir skirtas nepilnamečiui M. Z., byloje nėra.

27. Iš atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų 2011-2012 metų bankinių pavedimų išklotinių matyti, kad ginčo laikotarpiu atsakovė už komunalines paslaugas atliko šiuos bankinius pavedimus: 2011-10-02 – 287,87 Lt suma, gavėjas 99-oji daugiabučių namų savininkų bendrija Fabija (toliau – DNSB); 2011-10-06 – 512,99 Lt, gavėjas AB LESTO; 2011-10-06 – 658,13 Lt ir 388,57 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2011-11-04 – 148,78 Lt suma, gavėjas AB LESTO; 2011-11-04 – 50,40 Lt,148,61 Lt ir 32,96 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2011-12-02 – 72,40 Lt, gavėjas DNSB; 2011-12-02 – 128,14 Lt, gavėjas AB LESTO; 2011-12-02 – 136,01 Lt ir 169,84 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2011-12-02 – 32,96 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-01-06 – 70 Lt, gavėjas DNSB; 2012-01-06 – 137,17 Lt, gavėjas AB LESTO; 2012-01-06 – 379,94 Lt ir 127,38 Lt, gavėjas: Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-01-06 – 37,33 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-02-07 – 74,50 Lt, gavėjas DNSB; 2012-02-07 – 129,06 Lt, gavėjas AB LESTO; 2012-02-07 – 213,86 Lt ir 167,04 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-02-07 – 37,33 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-02-29 – 74,36 Lt, gavėjas DNSB; 2012-02-29 – 118,46 Lt, gavėjas AB LESTO; 2012-02-29 – 421,59 Lt ir 146,16 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-02-29 – 28,59 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-04-03 – 70 Lt, gavėjas DNSB; 2012-04-03 – 135,99 Lt, gavėjas: AB LESTO; 2012-04-03 – 412,87 Lt ir 187,92 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-04-03 – 41,70 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-05-06 – 86 Lt, gavėjas DNSB; 2012-05-06 – 121,11 Lt, gavėjas AB LESTO; 2012-05-06 – 502,71 Lt ir 167,04 Lt, gavėjas: Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-05-06 – 32,96 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-06-13 – 75 Lt, gavėjas DNSB; 2012-06-13 – 133,48 Eur, gavėjas AB LESTO; 2012-06-13 – 328,36 Lt ir 172,88 Lt, gavėjas: Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-06-13 – 54,81 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-07-02 – 75 Lt, gavėjas DNSB; 2012-07-02 – 82,21 Lt, gavėjas AB LESTO; 2012-07-02 – 86,44 Lt; gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-07-02 – 28,59 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-08-02 – 113,59 Lt, gavėjas AB LESTO; 2012-08-07 – 180,89 Lt ir 153,13 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-07-07 – 41,70 Lt, gavėjas UAB „ Vilniaus vandenys“; 2012-08-07 – 75 Lt, gavėjas DNSB; 2012-09-06 – 115,36 Lt, gavėjas AB LESTO; 2012-09-06 – 41,70 Lt, gavėjas: UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-10-02 – 196,22 Lt ir 137,01 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-10-02 – 75 Lt, gavėjas DNSB; 2012-10-19 – 167,11 Lt, gavėjas AB LESTO; 2012-10-19 – 240,64 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-10-19 – 46,07 Lt, gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-10-19 – 80 Lt, gavėjas DNSB; 2012-11-05 – 59,67 Lt, gavėjas AB LESTO, 2012-11-05 – 109,38 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-11-05 – 24,22 Lt, gavėjas: UAB „Vilniaus vandenys“; 2012-11-05 – 80 Lt, gavėjas DNSB; 2012-12-10 – 152,05 L, gavėjas AB LESTO; 2012-12-10 – 106,87 Lt ir 240,64 Lt, gavėjas Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas2012-12-10 – 50,44 Lt suma; gavėjas UAB „Vilniaus vandenys“ (II t. b. l. 74-96).

28. Iš atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų 2011-2012 metų bankinių pavedimų išklotinių už vaikų darželį „(duomenys neskelbtini)“, kurį lankė šalių nepilnametis vaikas M. Z., išklotinių matyti, kad ginčo laikotarpiu atsakovė atliko šiuos bankinius pavedimus: 2011-11-18 – 175,20 Lt; 2011-12-09 – 111,34 Lt; 2012-02-13 – 170 Lt; 2012-05-17 – 100 Lt; 2012-06-13 – 10 Lt (II t. b. l. 98-99).

29. Įvertinus nustatytas aplinkybes, sutiktina su apeliante, kad ginčo laikotarpiu atsakovės finansinė padėtis nebuvo tokia bloga, kaip kad įvardijo pirmosios instancijos teismas ginčo sprendime. Šie įrodymai taip pat paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog lėšas, išieškotas kaip išlaikymo įsiskolinimas, atsakovė panaudojo ne nepilnamečio M. Z. poreikių patenkinimui. Ankščiau (27, 28 punktuose) aptarti įrodymai paneigia ieškovo teiginius, jog ginčo laikotarpiu jis vienas išlaikė tiek nepilnamečius vaikus, tiek ir atsakovę, tenkindamas visus jų poreikius. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovas iš gyvenamosios vietos, adresu L. G. (duomenys neskelbtini)Vilnius, kurioje gyveno kartu su atsakove, išsikėlė tik po 2013-03-26 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Iš pateiktos bankinių mokėjimų išklotinės matyti, jog net po to, kai atsakovė su nepilnamečiu vaiku M. Z. gyvenamąją vietą deklaravo tėvų adresu (2012-12-14), už ieškovo gyvenimą atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute mokėjo ne ieškovas, o atsakovė: 2012-12-10 - 152,05 Lt suma, gavėjas AB LESTO; 2012-12-10 – 106,87 Lt suma, gavėjas: Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-12- 10 - 240,64 Lt suma, gavėjas: Vilniaus įmokos už komunalines paslaugas; 2012-12-10 - 50,44 Lt suma; gavėjas: UAB „Vilniaus vandenys“.

30. Kaip matyti iš atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktų 2013 metų bankinių pavedimų išklotinių, atsakovė po ginčo laikotarpio ir toliau mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas ir šalių nepilnamečio vaiko M. Z. darželio mokestį (II t. b. l. 97, 100, 118-119). Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovė tiek ginčo laikotarpiu, tiek po jo, tinkamai vykdė savo kaip uzufruktorės pareigas ir ieškovo sąskaita nepraturtėjo.

31. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO informacinės sistemos nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu iš dalies pakeistas 2011-04-29 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. N2-931-131/2011, kuriuo buvo nustatytas M. Z. išlaikymas, ir priteistas iš L. Z. išlaikymas nepilnamečiui sūnui M. Z. po 600 Lt (173,77 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos iki vaiko pilnametystės.

32. Iš antstolio D. K. kontoros 2019 m. sausio 8 d. Šiaulių apygardos teismui pateiktos informacijos nustatyta, kad antstoliui D. K. yra perduotas antstolės P. K. archyvas, tarp jų ir 2011-11-03 baigta vykdyti v.b. Nr. (duomenys neskelbtini)dėl išlaikymo išieškojimo iš L. Z. išieškotojos M. P. naudai pagal Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo (c. b. Nr. N2-931-131/11) išduotą vykdomąjį raštą, o taip pat 2014-04-16 perduota toliau vykdyti antstolės P. K. vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išlaikymo išieškojimo iš L. Z. išieškotojos M. P. naudai pagal Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo (c. b. Nr. N2-931-131/11) išduotą vykdomąjį raštą. Antstolė P. K. nuo 2012-12-21 išmokėjo šias išieškotas sumas: 15 884,06 Lt – 2013-10-15; 1075 Lt – 2013-12-12. Iš antstolės P. K. 2014-04-16 vykdyti toliau perimta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) baigta 2015-05-12. Pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą (c.b Nr. N2-21059-131/2014) išlaikymo išieškojimą iš L. Z. išieškotojos M. P. naudai nuo 2017-02-10 vykdo antstolė J. B..

33. Antstolis D. K. toliau vykdyti perimtoje vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), baigtoje 2015-05-12, pagal L. Z. prievoles neišieškojo ir išieškotojai M. P. nepaskirstė bei nepervedė jokios sumos (II t. b. l. 118). Taigi, ta aplinkybė, kad 2013 m. sausio mėnesį buvo vykdomas tolimesnis išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas iš ieškovo, o po 2013 metų gruodžio mėnesio laikotarpio iki vykdomosios bylos užbaigimo 2015 metais, nebuvo išieškotas išlaikymas iš ieškovo rodo, kad ieškovas ir toliau tinkamai nevykdė pareigos teikti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui M. Z..

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė išlaikytą įsiskolinimą panaudojo ne sūnaus M. Z. poreikių patenkinimui. Ieškovas neįrodė, kad atsakovė savo, kaip uzufruktorės pareigas, susijusias su nepilnamečiui vaikui M. Z. nuosavybės teise priklausančio turto, gauto kaip išlaikymas, tvarkymu, vykdė nesąžiningai. Nesant pagrindo taikyti atsakovei deliktinę atsakomybę, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

36. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas, iš ieškovo atsakovės naudai priteisiamos 146 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme ir 587 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinėje instancijoje. Iš ieškovo taip pat priteisiama valstybės naudai 19,73 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

A. M. P. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo L. Z. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei M. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo L. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 733 Eur (septynių šimtų trisdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš ieškovo L. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 19,73 Eur (devyniolikos eurų ir 73 ct) bylinėjimosi išlaidas. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos sąskaitą.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Rasa Bartašienė

Irena Stasiūnienė

Egidijus Mockevičius