Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-744/2019
(Nr. 1A-406-744/2018)
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55545-2018-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.2.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.4.6.1
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 11 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Jolantai Plungienei,
dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,
nuteistajam R. Ž., jo gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 7 dalimi ir 72² straipsniu, R. Ž. įpareigotas per visą bausmės atlikimo laiką nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, nebendrauti su nukentėjusiąja R. Ž., nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, nustatant, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per 8 mėnesius nuo šio nuosprendžio perdavimo vykdyti dienos. R. Ž. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas nebendrauti su nukentėjusiąja R. Ž. ir nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Kardomąją priemonę nuspręsta panaikinti įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, - kirvį, nuspręsta grąžinti nukentėjusiajai R. Ž..
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. R. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. lapkričio 20 d. apie 19.50 val. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), namuose, tyčia nenustatytą skaičių kartų delnu sudavė į veidą ir į galvą savo žmonai R. Ž., nukentėjusiajai R. Ž. sukeldamas fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.
2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėto nuosprendžio priėmimui. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines įvykio aplinkybes ir neteisingai kvalifikavo jo veiksmus, skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykio aplinkybių.
2.2. Nuteistojo R. Ž. teigimu, byloje nagrinėjamo įvykio dieną jis iš tikrųjų konfliktavo su žmona R. Ž. savo namuose. Dėl kilusio konflikto jis jaučiasi kaltas, savo kaltę jis pripažino teisme, atsiprašė žmonos, norėjo susitaikyti su ja ir nesiginčijo dėl jos nurodomų įvykio aplinkybių. Tačiau iš tikro jis savo žmonai nesudavė tokių smūgių, kurie jai sukeltų skausmą. Taip pat skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodoma, kad jis savo žmonai grasino kirviu. Jo žmona jam grasino kirviu ir smogė juo jam į petį, padarydama peties sumušimą. Kirvį jis iš jos atėmė ir tuo metu jai sudavė keletą nestiprių smūgių, nepadarydamas jokio kūno sužalojimo. Byloje ši faktinė aplinkybė neginčijamai įrodyta pačios nukentėjusios parodymais, kad jai jokių kūno sužalojimų nepadaryta, policijos pareigūnai savo iniciatyva po įvykio ją pristatė į (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, kur jokių sužalojimų jai nenustatė.
2.3. Apeliantas pažymi, kad teismas vadovavosi nukentėjusios parodymais apie tariamai jai sukeltą fizinį skausmą, jam sudavus jai nenustatytą skaičių delnu į veidą ir į galvą. Tačiau teismas neaptarė ir nevertino tos aplinkybės, kad sudavus keletą smūgių į veidą nebuvo jokių žymių. R. Ž. parodymai apie jai suduotus smūgius, kurie, pasak jos, buvo skausmingi, neatitinka tikrovės. Apeliantas mano, kad sudavus keletą smūgių nukentėjusiajai į veidą neabejotinai būtų likusios žymės. Tačiau šios aplinkybės teismas neaptarė ir nevertino. Todėl teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje, BPK 305 straipsnyje numatytų reikalavimų tinkamai įvertinti įvykio aplinkybes, esamus įrodymus vertinti pagrįstu, nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu.
2.4. Apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis priimtas neatsižvelgus į faktines įvykio aplinkybes, nuosprendyje neteisingai konstatuojama, kad jo veiksmuose yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalies sudėtis. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra įrodymų, kad jis savo veiksmais sukėlė fizinį skausmą savo žmonai R. Ž.. Jo kaltė iš dalies yra ta, kad jis spontaniškai įsivėlė į nukentėjusios išprovokuotą konfliktą, norėdamas atimti kirvį, sudavė keletą nestiprių smūgių, kurie tikrai negalėjo sukelti jai fizinio skausmo. Todėl tokie jo veiksmai negalėjo teismo būti įvertinti kaip nusikaltimas dėl jo veiksmų mažareikšmiškumo. Tai buvo šeimyninis konfliktas, išprovokuotas žmonos, kuri nori su juo nutraukti santuoką, o jis - ne. Nurodo, kad jis dirba (duomenys neskelbtini), žmona gyvena (duomenys neskelbtini) mieste, jis mažai būna namuose, todėl jų santykiai po bendro 24 metų gyvenimo pašlijo. Mano, kad jo žmonos teiginiai apie jai sukeltą skausmą yra jai naudingi, siekiant palankių santuokos nutraukimo pasekmių, jie neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į visas įvykio aplinkybes, jo veiksmų pavojingumo laipsnis yra nedidelis ir veika mažareikšmė, kadangi fizinio skausmo nukentėjusiajai jis nesukėlė.
3. Atsiliepimu į nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą nukentėjusioji R. Ž. prašo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Nurodo, kad įvykio metu R. Ž. buvo labai girtas, išgėręs apie 2 butelius degtinės ir dar alaus. Nuo patirto smurto jai buvo savotiškas šokas, skausmas ir baimė dėl grasinimų įgyvendinimo, nepatogumai dėl mušimo žymių. Ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. pripažino, kad dėl girtumo beveik nieko neprisimena. Teismo posėdžio metu R. Ž. visiškai pripažino savo kaltę, neginčijo kaltinimo esmės. Teismas išsamiai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, išsiaiškino visas aplinkybes, susijusias su R. Ž. pareikštu kaltinimu ir priėmė teisingą ir pagrįstą nuosprendį.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. Ž. ir jo gynėja advokatė Lionė Musteikienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Jonas Trumpulis prašė nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Nuteistasis R. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo
7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-122/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-122/2013">2K-122/2013</a>). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
8. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia artimo giminaičio ar šeimos nario mušimu ar kitokiu smurtavimu prieš jį. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).
9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. Ž. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra išsamiai apklausė nukentėjusiąją R. Ž. ir nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) R. Ž., išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas, nagrinėdamas R. Ž. baudžiamąją bylą ir vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. R. Ž. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.
10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paties R. Ž., nukentėjusiosios R. Ž. parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistasis R. Ž. 2018 m. lapkričio 20 d. apie 19.50 val. žodinio konflikto metu naudojo fizinį smurtą R. Ž. atžvilgiu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu R. Ž. pripažino savo kaltę padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nurodė, kad 2018 m. lapkričio 20 d. vakare jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, grįžus jo žmonai kartu su mažamete dukra namo, tarp jo ir žmonos R. Ž. kilo žodinis konfliktas, jis nesusilaikė ir panaudojo fizinį smurtą prieš žmoną, delnu kelis kartus sudavė jai į galvos sritį (1 t., b. l. 56, 57). Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. Ž. kaltu prisipažino visiškai ir iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, taip pat nurodė, kad jis tiksliai neprisimena įvykio aplinkybių, tačiau neneigia, kad galėjo suduoti žmonai į galvos sritį, paaiškino, kad, jo nuomone, jo suduoti smūgiai galėjo sukelti skausmą sutuoktinei (1 t., b. l. 80, 81). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. Ž. parodė, kad 2018 m. lapkričio 20 d. vakare grįžus jai su dukra į namus, tarp jos ir sutuoktinio R. Ž. kilo žodinis konfliktas, R. Ž. ją įžeidinėjo ir delnu keturis – penkis kartus sudavė jai į veidą ir galvą. Tada ji rankomis užsidengė veidą ir galvą, kad neliktų kraujosruvų. Vyras jai dar kelis kartus rankomis sudavė į galvą, ją ji dengėsi rankomis, buvo susirietusi į kamuoliuką. Ji jo prašė daugiau nemušti. Kai vyras sudavė smūgius, ji juto stiprų fizinį skausmą nuo jo suduodamų smūgių, tačiau jokių sužalojimų neliko (1 t., b. l. 38-39). Šiuos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusioji R. Ž. patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme, kur paaiškino, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu vyras ją vadino negražiais žodžiais, puolė ją ir rankomis sudavė smūgius, ji juto skausmą galvos šonuose (1 t., b. l. 82). Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji R. Ž. tuoj po to, kai R. Ž. panaudojo prieš ją smurtą, paskambino į policiją. Šios aplinkybės užfiksuotos informaciniame pranešime ROIK (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad 2018 m. lapkričio 20 d. 19.53 val. R. Ž. pranešė, jog namuose neblaivus sutuoktinis R. Ž. muša ją rankomis, yra agresyvus, namuose yra mažametis vaikas (1 t., b. l. 4-8). Atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji R. Ž. išdėstė fizinio skausmo jai sukėlimo aplinkybes. Šios aplinkybės užfiksuotos 2018 m. lapkričio 20 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, kuriame užfiksuota nukentėjusiosios R. Ž. apklausa ir įvykio vietos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), apžiūra (1 t., b. l. 9-12).
11. Netikėti nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios R. Ž. parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme buvo iš esmės nuoseklūs ir vienodi, tiek nuteistasis R. Ž., tiek nukentėjusioji R. Ž. buvo apklausti netrukus po įvykio, nes byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka. Nuteistojo R. Ž. ir nukentėjusiosios R. Ž. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys (informacinis pranešimas ROIK (duomenys neskelbtini), 2018 m. lapkričio 20 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas), kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo R. Ž. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.
12. Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde bando įtikinti, kad nukentėjusiosios R. Ž. parodymai neatitinka tikrovės, nes ne jis, o jo žmona jam grasino kirviu ir smogė juo jam į petį, padarydama peties sumušimą, kirvį jis iš jos atėmė ir tuo metu jai sudavė keletą nestiprių smūgių, nepadarydamas jokio kūno sužalojimo. Be to, apelianto tvirtinimu, jo santykiai su R. Ž. po bendro 24 metų gyvenimo yra pašliję ir jo žmonos teiginiai apie jai sukeltą skausmą yra jai naudingi, siekiant palankių santuokos nutraukimo pasekmių. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji R. Ž. galėjo apkalbėti apeliantą nepagrįstai apkaltindama jį smurto panaudojimu. Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji parodymus davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jos parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Todėl manyti, kad nukentėjusiosios R. Ž. parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykio aplinkybės, ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo R. Ž. teiginiais nėra pagrindo.
13. Įvertinus ankščiau aptartus įrodymus, nekyla abejonių, kad R. Ž. kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo patvirtinimui byloje surinktų duomenų pakanka, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taip pat pažymėtina, kad R. Ž. atliktų veiksmų pobūdis ir sukeltos pasekmės nukentėjusiajai pagrįstai leidžia daryti išvadą, jog jis, būdamas psichiškai sveikas žmogus, būdamas suaugęs ir turėdamas gyvenimiškos patirties, suvokė savo veiksmų pavojingumą, kad suduodamas delnu į galvos sritį sukelia nukentėjusiajai fizinį skausmą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali kilti tokie padariniai ir sąmoningai leido jiems atsirasti, taigi R. Ž. veikė tiesiogine tyčia.
14. Nuteistasis R. Ž., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikaltimo, apeliaciniame skunde nurodo, kad jis savo žmonai nesudavė tokių smūgių, kurie jai sukeltų skausmą, sudavus keletą smūgių į veidą nebuvo jokių žymių, jai jokių kūno sužalojimų nepadaryta, policijos pareigūnai savo iniciatyva po įvykio ją pristatė į ligoninę, bet ten jokių sužalojimų jai nenustatė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nukentėjusiajai R. Ž. nebuvo nustatyti jokie akivaizdūs sužalojimai ar žymės galvos srityje, tačiau tai neturi reikšmės dėl R. Ž. pripažinimo kaltu, nes jo smurtavimo prieš nukentėjusiąją R. Ž. faktas neginčijamai įrodytas nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis. Byloje nustatyta, kad R. Ž. sudavė delnu nukentėjusiajai į veidą ir į galvą ir sukėlė jai fizinį skausmą. Fizinio skausmo suvokimas yra subjektyvus ir nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti, todėl šį faktą gali nustatyti ir teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.
15. R. Ž. savo veiksmus taip pat bando pateisinti, apeliaciniame skunde teigdamas, jog konfliktą išprovokavo pati nukentėjusioji, kuri nori su juo nutraukti santuoką, o jis – nenori. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, aplinkybių, kad nukentėjusioji įžeidinėjimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į R. Ž. provokavo tolimesnius neteisėtus nuteistojo veiksmus, byloje nenustatyta. Priešingai, kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų tiek nukentėjusiosios R. Ž., tiek nuteistojo R. Ž. parodymų, 2018 m. lapkričio 20 d. vakare R. Ž. su mažamete dukra grįžus namo, neblaivus R. Ž. pats sukėlė konfliktą, pradėjęs nukentėjusiąją įžeidinėti ir kaltinti neištikimybe, vartodamas necenzūrinius žodžius (1 t., b. l. 9, 10, 38, 39, 56, 57). Jokių aplinkybių apie tai, kad žodinį konfliktą grįžusi namo būtų sukėlusi pati nukentėjusioji ar būtų elgusis provokuojančiai, nuteistasis nenurodė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginių apie provokuojantį nukentėjusios veiksmų pobūdį nepatvirtina nei kiti byloje esantys duomenys. Pažymėtina, kad vien įtemptų santykių, įsisenėjusių konfliktų tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvimas, nenustačius, jog R. Ž. veikė provokuojančiai būtent prieš smurtinių veiksmų jos atžvilgiu panaudojimą, nėra pakankama aplinkybė teigti, jog R. Ž. neteisėtus veiksmus įvykio metu įtakojo nukentėjusiosios elgesys.
Dėl veikos mažareikšmiškumo
16. Apelianto R. Ž. teigimu, atsižvelgus į visas įvykio aplinkybes, jo veiksmų pavojingumo laipsnis yra nedidelis ir veika yra mažareikšmė, kadangi fizinio skausmo nukentėjusiajai R. Ž. jis nesukėlė.
17. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2013">2K-364/2013</a>, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).
18. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299-648/2015">2K-299-648/2015</a>). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299-648/2015">2K-299-648/2015</a>). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzY0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-364/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-364/2013">2K-364/2013</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LTY0OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299-648/2015">2K-299-648/2015</a>, 2K-180-689/2018).
19. Apelianto teigimu, jis nukentėjusiajai sudavė keletą nestiprių smūgių, kurie tikrai negalėjo sukelti jai fizinio skausmo, todėl tokie jo veiksmai negalėjo teismo būti įvertinti kaip nusikaltimas dėl jo veiksmų mažareikšmiškumo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami, šioje normoje nurodyti, padariniai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. Ž., delnu suduodamas į veidą ir į galvą savo žmonai R. Ž., sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, tai yra dėl jo veiksmų kilo BK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai. R. Ž. padaryta veika yra ne tik draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja kėsintasi į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta prieš savo sutuoktinę, dukters motiną. Tokie smurtiniai veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Sprendžiant dėl veikos mažareikšmiškumo svarbu ir tai, kad nukentėjusiajai buvo suduotas ne vienas smūgis, o keli smūgiai, ir jie buvo suduoti ne bet kur, o į veidą ir galvą, tuo ženkliai padidinant galimybę sužaloti nukentėjusiąją (nesvarbu, kad smūgiai buvo suduoti delnu). Atsižvelgus į fizinę, protinę ir socialinę nuteistojo brandą jis turėjo suprasti, kad jo toks elgesys – fizinio smurto naudojimas kito asmens atžvilgiu, yra nusikalstamas ir netoleruotinas, todėl konstatuoti, kad nuteistojo R. Ž. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas, nėra teisinio pagrindo.
20. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo R. Ž. apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei neteisingo veikos kvalifikavimo yra nepagrįsti. Nuteistasis R. Ž. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam R. Ž. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
n u t a r i a :
nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjai Boleslovas Kalainis
Nerijus Masiulis
Laisvydas Zederštremas
