A. R. pagal BK 182 str., 235 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-307-648/2016

Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00070-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.1;

1.2.14.5.1;

1.2.19.4;

1.2.20.5;

1.2.20.6

2.3.2.2.11 (S)

2016 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams, BK 228 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, BK 236 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. redakcija) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 235 straipsnio 1 dalį (2010 m. liepos 20 d. redakcija) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Iš A. R., E. T., Ž. U. solidariai priteista AB „Lietuvos draudimas“ 29 430 Lt (8523 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

Iš A. R. valstybei priteista 211,93 Lt (61 Eur) proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti E. T. ir Ž. U., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžiu Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendis pakeistas.

Pakeista nuosprendžio aprašomosios dalies A. R., E. T. ir Ž. U. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, aplinkybė, jog „maždaug nuo 20.00 iki 20.30 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, Šilutės mieste, tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, A. R. perdavė automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio automobilio užvedimo raktelį E. T., o pastarasis atvažiavo minėtu automobiliu į Klaipėdos rajoną ir paslėpė jį Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose, kuriomis nuomos pagrindais naudojosi asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas“, į tai, kad „tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, A. R. automobiliu BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo į Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančias patalpas, kuriomis nuomos pagrindais naudojosi asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir ten automobilį paslėpė“.

Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies A. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, aplinkybė, kad „jis leido, jog šį ikiteisminį tyrimą jam pavaldūs Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnai atliktų iki 2011 m. rugsėjo 29 d., kol Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro sprendimu ikiteisminį tyrimą atlikti buvo perduota kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai“.

Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies A. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, aplinkybė, kad jis „be to, žinodamas, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 94-1-00560-11 yra pradėtas pagal jo pateiktą melagingą informaciją ir kad byloje tiriamas nusikaltimas – automobilio vagystė – nėra įvykdyta, taip klaidindamas jam pavaldžius pareigūnus, leido šiems ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 kreiptis į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą, prašant leisti taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 154 ir 155 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus A. R., žinodamas, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 pagal jo pateiktą melagingą informaciją dėl tariamos automobilio vagystės 2011 m. rugpjūčio 25 d. yra priimtas Šilutės rajono apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimas, patvirtintas Šilutės rajono apylinkės teismo teisėjo, dėl leidimo susipažinti su informacija, leido šio dokumento pagrindu ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams rinkti informaciją iš mobiliojo ryšio operatorių, t. y. gauti mobiliojo ryšio abonentų Nr. 8-607-05988, 8-673-86689, 8-612-58665, 8-698-28564 ir 8-662-08413 išklotines apie įvykusius elektroninių ryšių įvykius. Taip pat žinodamas, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 pagal jo pateiktą melagingą informaciją dėl tariamos automobilio vagystės 2011 m. rugpjūčio 29 d. yra priimta Šilutės rajono apylinkės teismo nutartis dėl leidimo klausytis asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir D. R. telefoninių pokalbių, leido šio dokumento pagrindu ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. klausytis asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir D. R. telefoninių pokalbių. Be to, žinodamas, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 tiriamas nusikaltimas – automobilio vagystė – nėra įvykdytas, žinodamas, kad Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnai 2011 m. rugpjūčio 23 d. Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose, surado išardytą automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sulaikė ten buvusius asmenis, siekdamas, kad nebūtų nustatytos tikrosios automobilio atgabenimo ir laikymo šiose patalpose aplinkybės, ir siekdamas sudaryti įvaizdį, kad jis pats yra suinteresuotas nustatyti jo automobilį pavogusius asmenis, 2011 m. rugpjūčio 24 d. Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiajam tyrėjui E. N. nurodė šioje ikiteisminio tyrimo byloje vadovaujantis BPK 140 straipsniu laikinai sulaikyti asmenį, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, kaip asmenį, įvykdžiusį BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. automobilio BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę. Vykdant minėtą nurodymą, Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos D. T. nutarimo pagrindu asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, buvo laikinai sulaikytas nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. iki 2011 m. rugpjūčio 26 d.“

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį A. R. paskirtos dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, A. R. įpareigotas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į atliktos laisvės atėmimo bausmės terminą įskaitytas laikinojo sulaikymo terminas nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2012 m. vasario 9 d., taip pat iš dalies atlikta laisvės atėmimo bausmė nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 15 d.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1. A. R. nuteistas už tai, kad kartu su E. T., Ž. U. veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, apgaule įgijo svetimą turtą bei išvengė turtinės prievolės, būtent:

A. R., E. T., Ž. U. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaule gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės – AB,,Lietuvos draudimas“ už tariamai pavogtą pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. draudimo sutartį Nr. 148223718 draudimu apdraustą UAB,,Swedbank lizingas“ priklausantį automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo A. R. naudojosi 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT085403 pagrindu, taip pat išvengti A. R. turtinės prievolės – mokėti įmokas UAB,,Swedbank lizingas“ pagal 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT085403, 2011 m., tiksli data ir laikas nenustatyti, susitarė, kad E. T., asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, suteiks patalpas automobiliui BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paslėpti, ten minėtą automobilį paslėps, organizuos jo išardymą ir detalių pardavimą, o A. R. praneš policijai apie tariamai įvykdytą automobilio vagystę, apie tai informuos draudimo bendrovę AB,,Lietuvos draudimas“ bei UAB,,Swedbank lizingas“ ir taip apgaule gaus draudimo išmoką bei A. R. išvengs prievolės mokėti likusias privalomas įmokas UAB,,Swedbank lizingas“ pagal 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT085403.

Vykdydamas bendrą nusikalstamą sumanymą, 2011 m. rugpjūčio 14 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, A. R. automobiliu BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo į Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) esančias patalpas, kuriomis nuomos pagrindais naudojosi asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir ten automobilį paslėpė.

Tęsdamas bendrą nusikalstamą sumanymą, A. R., žinodamas, kad automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pavogtas, o tyčia paslėptas Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiame pastate ir laikomas kitų bendrininkų – E. T. bei asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, žinioje, 2011 m. rugpjūčio 15 d., apie 9.30 val., su pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariatą, esantį Šilutėje, Lietuvininkų g. 31, melagingai pranešdamas apie aiškiai nebūtą nusikaltimą, t. y. kad 2011 m. rugpjūčio 15 d., apie 9.10 val., pastebėjo, jog yra pavogtas automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjęs Šilutėje, prie (duomenys neskelbtini) namo. Be to, apie tariamai įvykdytą automobilio vagystę 2011 m. rugpjūčio 16 d. pranešė AB,,Lietuvos draudimas“ ir UAB,,Swedbank lizingas“.

Tęsdami nusikalstamą veiką, nusikaltimo bendrininkai E. T., Ž. U. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 15 d. iki 2011 m. rugpjūčio 23 d. Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose laikė paslėptą automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasitelkę D. R. ir D. V., nežinojusius, kad minėtas automobilis yra paieškomas kaip vogtas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11, jį išardė ir dalį išardytų detalių, t. y. variklio dangtį, du priekinius kairės ir dešinės pusės sparnus, galines dureles – dangtį, kairės ir dešinės pusės priekines ir galines dureles, priekinio buferio skersinį metalinį balkį, priekabos vilkimo įtaisą su nuimamu kabliu, priekinės pakabos ir variklio tvirtinimo rėmą, galinio rato pakabos tvirtinimo rėmą, variklio aušinimo radiatorių su kondicionavimo sistemos ir tepalo tepimo sistemos radiatoriumi, automobilio kėbulo priekinį skydelį, variklio plastikinį gaubtą, prietaisų skydelį, oro srauto matuoklį, elektroninio valdymo skydelį ir kitas tiksliai nenustatytas minėto automobilio detales nuvežė į Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) UAB,,A“ naudojamą aikštelę jas realizuoti.

Be to, E. T., Ž. U. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, 2011 m. rugpjūčio 22 d. sužinoję, kad Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnai gali atlikti kratą patalpose, esančiose Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) kur buvo laikomas išardyto automobilio BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulas bei kitos dalys, siekdami, kad nebūtų identifikuotas ten laikomas automobilis ir nebūtų nustatyta, kad tai yra ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 ieškomas kaip vogtas automobilis ir kad šis automobilis realiai pavogtas nebuvo, ėmėsi veiksmų, kad Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) ir Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), laikomos automobilio BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) detalės būtų paslėptos ir pašalinta nuo jų informacija, pagal kurią būtų galima identifikuoti automobilį, t. y. 2011 m. rugpjūčio 23 d., maždaug nuo 00.00 iki 01.00 val., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, būdami Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) esančioje UAB,,A“ naudojamoje aikštelėje, pasitelkę D. V. ir D. R., nežinojusius, kad automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra paieškomas kaip vogtas, surinko ten buvusias automobilio BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) detales, ketindami jas išvežti, sudaužė automobilio durelių stiklus, kad pagal juos nebūtų identifikuotas automobilis, nuo automobilio BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) elektrinių detalių nuėmė identifikacinius lipdukus, taip pat dalį detalių paslėpė tyrimo metu tiksliai nenustatytame automobilyje. Be to, toliau tęsdami nusikalstamus veiksmus, E. T. ir Ž. U. nurodė asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, iš (duomenys neskelbtini) Klaipėdos r. esančių patalpų išgabenti ten laikomas automobilio BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei kitų automobilių detales. Asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, vykdydamas E. T. ir Ž. U. nurodymą, pasitelkęs D. R., D. V. ir G. Š., nežinojusius ir nesupratusius, kad Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) laikomos automobilių detalės yra nuo automobilių, kurie yra paieškomi kaip vogti, 2011 m. rugpjūčio 23 d., nuo 01.20 iki 02.00 val. Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose buvusias automobilių,,Mercedes Benz (duomenys neskelbtini) (valst. Nr. (duomenys neskelbtini),,Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) detales krovė į automobilį,,Mercedes Benz Sprinter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su priekaba (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ketindami jas išvežti ir paslėpti, tačiau to padaryti nespėjo, nes buvo sulaikyti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono policijos komisariato pareigūnų.

Dėl tokių A. R., E. T., Ž. U. ir asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bendrų veiksmų ir apgaulės būdama suklaidinta AB,,Lietuvos draudimas“ pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. draudimo sutartį Nr. 148223718 2011 m. rugsėjo 10 d. sumokėjo naudos gavėjui – UAB,,Swedbank lizingas“ 29 430 Lt (8523,51 Eur) draudimo išmoką už pavogtą automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) UAB,,Swedbank lizingas“ pagal 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT085403 iš gautos draudimo sumos užskaitė 16 111,39 Lt (4666,18 Eur) A. R. likusių nesumokėtų įmokų ir likusią 13 318,61 Lt (3857,33 Eur) draudimo išmokos sumą 2011 m. rugsėjo 16 d. sumokėjo A. R..

Taip A. R., E. T., Ž. U. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo 29 430 Lt (8523,51 Eur) AB,,Lietuvos draudimas“ turto, iš kurių 16 111,39 Lt (4666,18 Eur) įgijo AB,,Swedbank lizingas“ naudai, o 13 318,61 Lt (3857,33 Eur) – A. R. naudai, taip pat apgaule išvengė 16 111,39 Lt (4666,18 Eur) A. R. turtinės prievolės AB,,Swedbank lizingas“ pagal 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT085403.

2. A. R. nuteistas ir už tai, kad pranešė apie aiškiai nebūtą nusikaltimą, būtent:

A. R., siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. apgaule gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės AB,,Lietuvos draudimas“ už tariamai pavogtą pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. draudimo sutartį Nr. 148223718 draudimu apdraustą UAB,,Swedbank lizingas“ priklausantį automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo jis naudojosi 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT085403 pagrindu, taip pat išvengti turtinės prievolės – mokėti įmokas UAB,,Swedbank lizingas“ pagal 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT085403, žinodamas, kad automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pavogtas, o tyčia paslėptas Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiame pastate, kuriuo nuomos pagrindais naudojosi asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, 2011 m. rugpjūčio 15 d., apie 9.30 val., su pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariatą, esantį Šilutėje, Lietuvininkų g. 31, melagingai pranešdamas apie aiškiai nebūtą nusikaltimą, t. y. kad 2011 m. rugpjūčio 15 d., apie 9.10 val., pastebėjo, jog yra pavogtas automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjęs Šilutėje, prie (duomenys neskelbtini) namo.

3. A. R. nuteistas ir už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus, būtent:

2011 m. rugpjūčio 15 d. Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariate, esančiame Šilutėje, Lietuvininkų g. 31, ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 apklausiamas kaip liudytojas, būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, žinodamas, kad automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pavogtas, o tyčia paslėptas Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiame pastate, kuriuo nuomos pagrindais naudojosi asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, tyčia melagingai parodė, kad 2011 m. rugpjūčio 15 d., apie 9.00 val., atėjęs prie Šilutėje, (duomenys neskelbtini) namo, pastebėjo, jog yra pavogtas jo automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį buvo pastatęs 2011 m. rugpjūčio 14 d., apie 22 val.

4. A. R. nuteistas ir už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos, būtent:

A. R., būdamas statutinis valstybės tarnautojas, t. y. (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininku, pagal 2008 m. spalio 10 d. Klaipėdos apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 30-TE-22 patvirtintą Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininko pareigybių aprašymo 7.1. punktą būdamas asmeniškai atsakingas už Kriminalinės policijos skyriui pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą, taip pat privalėdamas nuolat kontroliuoti pavaldiems pareigūnams pavestų funkcijų vykdymą, pagal tų pačių pareigybių aprašymo 7.3 punktą privalėdamas užtikrinti, kad Kriminalinės policijos skyriaus veikloje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, taip pat būdamas ikiteisminio tyrimo įstaigos padalinio – (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus, kurio viena iš funkcijų, numatytų Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato nuostatų, patvirtintų 2011 m. liepos 28 d. Klaipėdos apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 30-V-524, 17.1.8 punktą, yra ikiteisminio tyrimo atlikimas baudžiamosiose bylose, viršininkas, pagal BPK 172 straipsnio 3 dalį privalėdamas organizuoti ikiteisminio tyrimo padalinio veiklą ir kontroliuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinę veiklą taip, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, pažeisdamas anksčiau išvardytų teisės aktų nuostatas, taip pat pažeisdamas 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1694 ir 2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-286 redakcija) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 punkto, 4 punkto ir 5 punkto reikalavimus, nustatančius, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nustatantį, kad valstybės tarnautojas privalo nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia, 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punktą, nustatantį, kad pareigūnas, gavęs žinių apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, taip pat būdamas liudytoju, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią rengiamam ar daromam teisės pažeidimui, taip pat 2000 m. spalio 17 d. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nustatantį, kad policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, privalo imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai, siekdamas asmeninės turtinės naudos, t. y. apgaule gauti draudimo išmoką iš draudimo bendrovės AB,,Lietuvos draudimas“ už tariamai pavogtą pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. draudimo sutartį Nr. 148223718 apdraustą UAB,,Swedbank lizingas“ priklausantį automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo jis naudojosi 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutarties Nr. LT085403 pagrindu, taip pat išvengti turtinės prievolės – mokėti įmokas UAB,,Swedbank lizingas“ pagal 2009 m. lapkričio 23 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT085403, žinodamas, kad automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pavogtas, o tyčia paslėptas Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiame pastate, kuriuo nuomos pagrindais naudojosi asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, 2011 m. rugpjūčio 15 d., apie 9.30 val., su pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariatą, esantį Šilutėje, Lietuvininkų g. 31, melagingai pranešdamas apie aiškiai nebūtą nusikaltimą, t. y. kad 2011 m. rugpjūčio 15 d., apie 9.10 val., pastebėjo, jog yra pavogtas automobilis BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjęs Šilutėje, prie (duomenys neskelbtini) namo. Taip A. R., suvokdamas, kad realiai automobilio vagystė nėra įvykdyta, taip pat suvokdamas, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės bus pagrindas jam gauti draudimo išmoką bei pagrindas išvengti privalomų įmokų mokėjimo UAB,,Swedbank lizingas“, tyčia inicijavo, kad 2011 m. rugpjūčio 15 d. Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariate būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, 2011 m. rugpjūčio 15 d. apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11, tyčia ikiteisminio tyrimo pareigūnui davė melagingus parodymus apie tariamas automobilio vagystės aplinkybes, nepranešė tyrimą atliekančiam pareigūnui tikrų jam žinomų aplinkybių, kad automobilis pavogtas nėra, o yra laikomas Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini)

Taip A. R., siekdamas asmeninės turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. tarnybinę padėtį naudojo ne tarnybos interesais, o savanaudiškais tikslais, taip siekdamas asmeninės turtinės naudos – neteisėtai gauti draudimo išmoką už tariamai pavogtą automobilį, taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 būtų nustatyta objektyvi tiesa, per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika, o priešingai, sąmoningai klaidino ikiteisminį tyrimą atliekančius, jam pavaldžius Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pareigūnus, ir, žinodamas, kad nėra teisinio pagrindo, duodamas melagingus parodymus, sudarė sąlygas ikiteisminio tyrimo byloje taikyti BPK 140, 154 ir 155 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones. Taip pat tokiais veiksmais A. R. sulaužė duotą priesaiką sąžiningai atlikti jam patikėtas pareigas ir visada saugoti gerą vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardą, pažemino pareigūno vardą, sumenkino pasitikėjimą ir pažemino Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato bei Šilutės rajono policijos komisariato autoritetą, taip šioms institucijoms bei valstybei padarė didelę neturtinę žalą.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo A. R. gynėjas advokatas Sauliaus Juzukonis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

5.1. Kasatorius mano, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai A. R. yra neteisėti ir nepagrįsti, priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį) ir padarius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 4 dalių), dėl to buvo suvaržytos A. R. procesinės teisės į gynybą ir sukliudyta priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 2 ir 3 dalys).

5.2. Teismai, anot kasatoriaus, tinkamai nemotyvavo būtinojo visų A. R. inkriminuotų nusikaltimo sudėčių požymio – tyčinės kaltės, rėmėsi spėlionėmis, prielaidomis ir nevertino byloje ištirtų įrodymų visumos. A. R., gynėjo teigimu, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, ir apeliaciniame skunde nenurodė jokių kitų jam žinomų faktinių aplinkybių, kurias būtų galima laikyti jo kaltės ir, konkrečiai, tiesioginės tyčios, įrodymu. Kaltinamasis A. R. naudojosi teise į gynybą, davė atitinkamus paaiškinimus neigdamas aplinkybę dėl automobilio perdavimo E. T. ar kitiems nuteistiesiems ir tvirtindamas, kad automobilis BMW X5 iš tikrųjų buvo pagrobtas ir jis dėl to kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje dėl A. R. kaltės (tiesioginės tyčios) turinio pateikė visiškai naują išvadą – kad nors nuteistųjų veika pagal BK 182 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, bet nusikalstamos veikos aprašyme yra aplinkybių, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pasak kasatoriaus, neaišku kokiais argumentais remiantis apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad „tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku A. R. automobiliu BMW X5 atvažiavo į Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančias patalpas, kuriomis nuomos pagrindais naudojosi asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir ten automobilį paslėpė“ – ši apeliacinės instancijos teismo išvada keletą kartų pakartota nuosprendžio aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyse. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, vadovaudamasis BPK 256 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, neįspėjo kaltinamojo apie iš esmės keičiamas kaltinimo faktines aplinkybes. Be to, kiekviena nusikaltimo sudėčiai reikšminga faktinė aplinkybė turi būti nustatyta ne spėjimais, o patikimais įrodymais, juos įvertinant bei palyginant su kitais byloje esančiais duomenimis. Teismai, anot gynėjo, nesugebėjo konstatuoti ir motyvuoti tikrųjų bylos faktinių aplinkybių dėl A. R. veiksmų bei tariamo suvokimo apie automobilio BMW X5 praradimą, todėl A. R. tyčinė kaltė yra preziumuota. Teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, o tai tiesiogiai turėjo įtakos ir netinkamam baudžiamojo įstatymo – dėl visų A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų –pritaikymui.

5.3. Teismai A. R. veiksmus pagal BK 182 straipsnio 1 dalį netinkamai kvalifikavo ne tik todėl, kad jo veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia, bet ir todėl, kad, anot gynėjo, objektyvusis nusikaltimo sudėties požymis – apgaulė. Kasatorius teigia, kad A. R. kreipimasis į policijos įstaigą buvo sąžiningas, jam būnant tikram, kad apdraustas automobilis BMW X5, už kurį buvo mokamos įmokos pagal išperkamosios nuomos sutartį, buvo pagrobtas nežinomų asmenų, A. R. supratimu, informacija draudimo bendrovei buvo pateikta teisinga, o tai eliminuoja apgaulės požymį jo veiksmuose.

5.4. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai A. R. netinkamai taikė BK 182 straipsnio 1 dalį, nes neatskleistas jo susitarimo bendrai daryti nusikalstamą veiką su kitais nuteistaisiais pobūdis, laikas, kitos aplinkybės. Byloje nėra nustatyta, kad visi kaltinamieji būtų sudarę bendrą susitarimą apgaule įgyti svetimą turtą ir išvengti turtinės prievolės ir kad jie kartu parengė nusikalstamos veikos planą, mechanizmą ar būtų pasiskirstę vaidmenis. Kaltinamųjų Z. U. ir E. T. parodymai ikiteisminio tyrimo metu vienareikšmiškai paneigia jų susitarimą su A. R. sukčiauti, piktnaudžiauti tarnyba. Dėl šio argumento apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvuotų išvadų, o tik pakartojo kaltinamajame akte ir nuosprendyje nustatytą aplinkybę – kad buvo išankstinis A. R., E. T. ir V. M. susitarimas atgabenti automobilį BMW X5 į angarą (duomenys neskelbtini) tačiau nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai šios išvados nepatvirtina. Todėl teismai, pasak gynėjo, konstatuodami bendrininkų grupę, netinkamai taikė BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai pripažindami tai A. R. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

5.5. Nesant A. R. neteisėtų veiksmų perduodant šį automobilį kitiems nuteistiesiems ar suvokimo apie kitų nuteistųjų nusikalstamus tikslus, A. R. veiksmuose negali būti konstatuojamas būtinasis BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių požymis – tiesioginė tyčia, o tai reiškia, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5.6. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bandė taisyti akivaizdžius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo, tačiau, pakeitęs didžiąją dalį pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių (kartu ir kaltinimą), pripažino, kad A. R. padarė šį nusikaltimą, nes melagingai pranešė apie aiškiai nebūtą nusikaltimą – tariamą automobilio vagystę, ir davė melagingus parodymus. Tačiau tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka BK 228 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties aiškinimo ir taikymo praktikos, nes subjektyviai A. R. buvo įsitikinęs, kad kreipiasi į teisėsaugos institucijas ir draudimo bendrovę sąžiningai manydamas, jog jo automobilis buvo pagrobtas. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta veika nebuvo padaryta A. R. vykdant tarnybines pareigas, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada apie pareigūno vardo, policijos ir valstybės autoriteto pažeminimą yra nepagrįsta. Jokių savo, kaip policijos darbuotojo, tiesioginių ar netiesioginių tarnybinių funkcijų jis nepažeidė. Teismų praktikoje laikomasi priešingos pozicijos – pagal nusikalstamų veikų sutaptį valstybės pareigūno ar tarnautojo veika kvalifikuojama tik tada, kai kiti nusikaltimai (pavyzdžiui kontrabanda, vagystė, tas pats sukčiavimas ir pan.) padaromi piktnaudžiaujant tarnyba, t. y. einant tarnybines pareigas ir atliekant konkrečias teisės aktuose numatytas funkcijas, ar jų neatliekant, o ne priešingai. Gynėjo nuomone, valstybės pareigūno, tarnautojo ar jiems prilyginto asmens padarytos nusikalstamos veikos ne tarnybos srityje gali būti laikomos jų tarnybinės etikos pažeidimais, drausminės, politinės, bet jokiu būdu ne baudžiamosios atsakomybės sąlyga.

5.7. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. R. veiksmuose nėra būtinųjų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėčių požymių, bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, todėl materialinės BK normos byloje pritaikytos netinkamai.

5.8. Kasatorius nurodo, kad nuteistojo A. R. ir jo gynėjo apeliaciniame skunde buvo pateikti motyvuoti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų, įskaitant BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir kt. Todėl, pasak kasatorius, neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad „atskiros apygardos teismo nustatytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, dėl kurių skundžiamas nuosprendis keičiamas“, minėti proceso pažeidimai nebuvo pripažinti esminiais, nors jie tiesiogiai susiję su A. R. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėčių požymiais, šių požymių įrodinėjimu ir jo kaltumo klausimu.

5.9. Apeliacinės instancijos teismui nutarties rezoliucinėje dalyje pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį ir nustačius naujas esmines aplinkybes dėl A. R. veiksmų sukčiaujant su kitais asmenimis, jam buvo pateikta neteisėta procesinė staigmena, kuri pažeidė jo teisę į veiksmingą gynybą nuo pareikšto kaltinimo (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 3 dalies a ir b punktai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis ir BPK 44 straipsnio 5 dalis). Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismui pašalinus iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aplinkybes, susijusias su A. R. inkriminuotais veiksmais piktnaudžiavimo tarnyba epizode (pagal BK 228 straipsnio 2 dalį) – jam pavaldžių ikiteisminio tyrimo pareigūnų klaidinimą, leidimą šiems ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 kreiptis į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą, prašant leisti taikyti BPK 154 ir 155 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones, duodant leidimą laikinai sulaikyti V. M. ir kt., neaišku, kokie A. R. veiksmai (neskaitant anksčiau šiame skunde nurodytų deklaratyvių apeliacinės instancijos teismo teiginių apie A. R. kreipimosi į policiją dėl pavogto automobilio reikšmę ikiteisminiam tyrimui Nr. 94-1-00560-11 (kuriame jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju)) sudaro BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punkto nuostatų dėl įrodymų išdėstymo ir motyvuotų išvadų pateikimo, teismai nesilaikė. Nuosprendžio rezoliucinė dalis turi būti formuojama taip, kad nekiltų jokių neaiškumų vykdant ją ir nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį. Apeliacinės instancijos teismas dar labiau supainiojo teisiškai reikšmingas bylai aplinkybes, pažeisdamas A. R. teisę žinoti, už ką jis nuteistas.

5.10. Pasak gynėjo, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. R. nuteisimo padaryta nesilaikant išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1, 4 dalys), ir šie pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), o pateikta A. R. veikos kvalifikacija neatitinka tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo reikalavimų (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. R. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinį skundą atmesti.

6.1. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, išsamiai argumentavo, kokiais įrodymais remdamiesi padarė išvadą, jog nuteistasis A. R. kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistieji vykdydami jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką veikė bendrininkų grupe yra pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma. Visi nuteistieji veikė pagal vieningą nusikalstamą sumanymą, bendrais veiksmais realizavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius požymius ir suprato, kad savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo.

6.2. Atsiliepime teigiama, kad priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, teismas pakankamai aiškiai ir išsamiai motyvavo tiesioginės tyčios buvimą vykdant A. R. inkriminuotas nusikalstamas veikas.

6.3. Prokuroro nuomone, kasacinio skundo argumentai, kad nuteistojo A. R. veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dar ir dėl to, kad kitos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nėra susijusios ir nebuvo padarytos, jam vykdant tarnybines pareigas, yra nepagrįsti, nes A. R. melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą ir davė melagingus parodymus būtent tame policijos komisariate, kuriame ėjo atsakingas vadovaujamas pareigas, todėl teismo išvada, kad nuteistasis A. R. savo veiksmais demonstravo nusistatymą nesilaikyti galiojančių norminių teisės aktų reikalavimų, iškraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos – funkcijas ir veiklos principus, taip sumenkindamas ir pažemindamas ne tik pareigūno vardą, bet ir institucijų (Lietuvos policijos departamento, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šilutės rajono policijos komisariato) autoritetą, dėl to šios institucijos ir valstybė patyrė didelę žalą, yra pagrįsta ir jo veika tinkamai kvalifikuota ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

6.4. Apeliacinės instancijos teismas, pasak prokuroro, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų, nes patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nuosprendyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, išsamiai argumentavo, kodėl sutiko su dalimi apeliacinio skundo argumentų ir iš dalies patenkino nuteistojo A. R. gynėjo apeliacinį skundą bei pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Prokuroro nuomone, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismas nepažeidė BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų ir nuteistojo teisės į gynybą, nes kaltinimo esmės nepakeitė. Atsiliepime teigiama, kad teismas nepažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatų, nebuvo šališkas ir nepažeidė nuteistojo teisės į gynybą, nusprendęs iš dalies patenkinti apeliacinio skundo argumentus, pašalinęs iš A. R. nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, aprašymo aplinkybes.

7. Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio kasacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 235 straipsnio 1 dalies ir 236 straipsnio 1 dalies taikymo

8. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje būdamas liudytoju ar nukentėjusiu asmeniu davė melagingus parodymus, būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad proceso metu duoda melagingus parodymus ir nori taip veikti.

8.1. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie neva padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų.

8.2. Kasatorius skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai jo ginamąjį pripažino kaltu nesant jo veiksmuose būtino BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Pasak kasatoriaus, inkriminuoti minėti nusikaltimai yra tiesiogiai susiję su A. R. suvokimu apie automobilio BMW X5 praradimo aplinkybes, o nesant jo neteisėtų veiksmų perduodant automobilį kitiems nuteistiesiems ar suvokimo apie jų nusikalstamus tikslus, negali būti konstatuojama A. R. kaltė.

8.3. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad A. R. jokių nusikalstamų veiksmų paslepiant automobilį neatliko ir buvo įsitikinęs, kad jo automobilis yra pavogtas, todėl jo veiksmuose nėra kaltės. Tokie skundo argumentai yra paneigti abiejų teismų išvadomis.

Byloje teismai nustatė, kad A. R. 2011 m. rugpjūčio 15 d. su pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariatą, pranešdamas apie nusikaltimą – automobilio BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę. Pagal pareiškimą policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, liudytoju apklaustas pareiškėjas A. R. paaiškino automobilio dingimo aplinkybes, kurios atitiko nurodytas pareiškime. Teismai padarė išvadą, kad A. R. naudojamas automobilis BMW X5 nebuvo pavogtas, o tyčia paslėptas ir išardytas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuteistojo A. R. kaltę, nurodė, kad pranešdamas policijai apie tariamą automobilio vagystę bei duodamas parodymus, A. R. suvokė, kad praneša apie žinomai nebūtą nusikaltimą bei duoda melagingus parodymus ir norėjo taip veikti, t.y. veikė tiesiogine tyčia.

8.4. Teismų išvados iš esmės yra teisingos, pagrįstos visapusišku bylos įrodymu ištyrimu, tačiau šioje dalyje abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą A. R. veiksmus kvalifikuodami kaip BK 236 straipsnio 1 dalyje ir 235 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sutaptį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad jei asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį, ir vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos – melagingo įskundimo – motyvus ir tikslus. Tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458/2011). Taigi A. R. nusikalstami veiksmai – melagingų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo metu, yra ne atskiras nusikaltimas, o kito nusikaltimo – melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą – tęsinys ir jo nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuojami tik pagal BK 236 straipsnio 1 dalį. Teismai dėl šios dalies netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl teismų nuosprendžiai keistini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo

9. BK 182 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – šios baudžiamojo įstatymo normos dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.

Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir kurie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Teismų praktikoje išskiriamos vadinamosios aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517/2004, 2K-274/2011).

Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013). Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės turinys teismų praktikoje atskleidžiamas ne tik remiantis kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad tyčinė kaltės forma, kaip ir kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalo būti įrodyta ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais.

9.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai netinkamai byloje pritaikė baudžiamąjį įstatymą, remdamiesi spėlionėmis ir prielaidomis, nepagrįstai nustatė A. R. veiksmuose BK 182 straipsnio 1 dalyje, numatytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – tyčinę kaltę, taip pat objektyvųjį sudėties požymį – apgaulę. Šiuos teiginius kasatorius grindžia, jo nuomone, egzistuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis, kad A. R. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, neperdavė automobilio kitiems nuteistiesiems, automobilio vagystė buvo realiai įvykdyta, o kreipdamasis į draudimo bendrovę jis pateikė teisingą informaciją ir tai eliminuoja apgaulės požymį jo veiksmuose.

9.2 Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą pažymėta, kad baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumą kasacinės instancijos teismas tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes, o tais atvejais, kai kasaciniuose skunduose ginčijamas įrodymų gavimo teisėtumas, jų tyrimas ir vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina, ar tai padaryta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetenciją, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes kasacinės instancijos teismas įrodymų nerenka, netiria, iš naujo nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja. Pažymėtina ir tai, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime nėra laikomos prieštaraujančios įstatymui.

9.3. Šioje baudžiamojoje byloje teismų išvada, kad A. R. padarė sukčiavimą, remiasi bylos faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu (t. y. nuteistųjų E. T., Ž. U., V. M., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, liudytojų S. R., P. S., R. Ž., A. S., M. Č., D. R. ir D. V., taip pat liudytojais apklaustų policijos pareigūnų R. V., L. B., G. G. ir A. L., kurie dalyvavo atliekant procesinius veiksmus tiriant automobilio BMW X5 vagystę, parodymais, rašytinėje bylos medžiagoje – kratų, daiktų apžiūros protokoluose, specialistų išvadose – užfiksuotais duomenimis). Iš bylos medžiagos, teismų pateiktų A. R. veikos objektyviųjų požymių aprašymo bei vertinimo, matyti, kad teismams nekilo abejonių, jog A. R. veikė tyčia. Teismai nustatė, kad A. R., veikdamas bendrininkų grupe su E. T., Ž. U. ir asmeniu, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, vykdydami bendrą nusikalstamą sumanymą, apgaule gavo draudimo išmoką už tariamai pavogtą apdraustą ir UAB,,Swedbank lizingas“ priklausantį automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi A. R. išperkamosios nuomos sutarties pagrindu, taip pat išvengė turtinės prievolės – mokėti įmokas UAB,,Swedbank lizingas“, nes A. R. nugabeno automobilį į Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančias patalpas, ir ten automobilį paslėpė, o E. T., Ž. U. ir asmuo, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, išardę automobilį, turėjo pasirūpinti detalių pardavimu; A. R., žinodamas, kad automobilis BMW X5 nėra pavogtas, o tyčia paslėptas, pareiškimu kreipėsi ne tik į Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariatą melagingai pranešdamas apie tariamai įvykdytą automobilio vagystę, bet ir į AB,,Lietuvos draudimas“ ir UAB,,Swedbank lizingas“.

9.4. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismų nustatytos bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. R. sąmoningai (tyčia) suklaidino draudimo ir lizingo bendroves, nurodydamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie tariamai pavogtą AB,,Lietuvos draudimas“ apdraustą ir UAB,,Swedbank lizingas“ priklausantį automobilį. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė suklaidinimu juridinių asmenų pateikiant jiems minėtą esminę informaciją, kuri buvo melaginga ir kurios pagrindu AB „Lietuvos draudimas“ visą draudimo išmoką sumokėjo UAB „Swedbank lizingas“, o pastarasis – dalį nuteistajam A. R.. A. R. suvokė, kad apgaule suklaidinęs draudimo ir lizingo bendroves jis neteisėtai gaus draudimo išmoką už tariamai pavogtą apdraustą AB,,Lietuvos draudimas“ ir UAB,,Swedbank lizingas“ priklausantį automobilį, taip pat išvengs turtinės prievolės – mokėti įmokas UAB,,Swedbank lizingas“, numatė, kad dėl jo neteisėtos veikos AB „Lietuvos draudimas“ atsiras turtinė žala, ir norėjo tokių padarinių. Teismai pagrįstai konstatavo, kad A. R., atlikdamas tokius veiksmus, suprato savo veiksmų pobūdį bei jų pavojingumą, neteisėtumą, kokie padariniai dėl to gali kilti, ir jų siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

9.5. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. R. veikoje yra nustatyti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinieji tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji sudėties požymiai, todėl teismai baudžiamąjį įstatymą šioje dalyje taikė tinkamai.

Dėl BK 228 straipsnio 2 dalies taikymo

10. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 2 dalyje, specialaus subjekto, akcentuojama, kad nuteistojo A. R. veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal nurodytą baudžiamąjį įstatymą, nes tariamai melagingas pranešimas teisėsaugos institucijai apie įvykdytą automobilio vagystę niekaip nėra susijęs su A. R., kaip policijos pareigūno pareigomis, jam vykdant tarnybines funkcijas.

10.1. Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už piktnaudžiavimą atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių ir jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 straipsnį atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad valstybės tarnautojai yra valstybės politikai, valstybės pareigūnai, teisėjai, valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir kiti asmenys, kurie, dirbdami ar kitais įstatyme numatytais pagrindais eidami pareigas valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į šias pareigas.

10.2. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnį (kuriame išaiškintos šio įstatymo sąvokos) policija yra asmens, visuomenės saugumą bei viešąją tvarką užtikrinanti policijos įstaigų ir pareigūnų visuma. Vieni pagrindinių policijos uždavinių yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas; saugaus eismo priežiūra (įstatymo 5 straipsnis). Šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, kad policijos pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį uždraustą veiką, ir pranešti apie tai policijos įstaigai.

Policijos veiklos įstatymas nustato policijos paskirtį, veiklos principus ir teisinius pagrindus, taip pat nustato ne tik policijos pareigūnų įgaliojimus ir teises, bet ir jų pareigas, kurių tinkamas atlikimas privalomas visiems policijos pareigūnams – priimtiems statutiniais valstybės tarnautojais į policijos įstaigą ir turintiems viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims (įstatymo 1, 2 straipsniai). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 228 straipsnį, turi būti vertinama ne vien tai, ar pareigūnas pažeidė (ar nepažeidė) konkrečius draudimus ar kitais norminiais aktais nustatytas jo veiklą detalizuojančias taisykles, bet ir, kas yra ne mažiau svarbu, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas; ar neiškraipė savo tarnybinės veiklos turinio ir esmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-660/2007, 2K-190/2008, 2K-37-699/2016 ir kt.).

10.3. Byloje yra nustatyta, kad A. R. inkriminuojamų veikų padarymo metu buvo statutiniu valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininku. Pareiškimą dėl tariamai pavogto automobilio jis pateikė būtent tame policijos komisariate, kuriame ir dirbo struktūrinio padalinio, atliekančio ikiteisminius tyrimus, vadovu. Pagal šį pareiškimą policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, A. R. buvo apklaustas, apklausos metu davė melagingus parodymus, taip sąmoningai klaidino jam pavaldžius pareigūnus, atlikusius ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl tariamos automobilio vagystės. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis A. R., kaip ikiteisminio tyrimo įstaigos struktūrinio padalinio vadovas, ne tik privalėjo užtikrinti, kad jo vadovaujamo skyriaus veikloje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų, bet ir pats privalėjo laikytis šių reikalavimų, o būtent gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia bei tinkamai įgyvendinti pareigą užkirsti kelią rengiamoms ar daromoms nusikalstamoms veikoms. Tačiau A. R. elgėsi visiškai priešingai – melagingai pranešė apie aiškiai nebūtą nusikaltimą – tariamą automobilio vagystę, taip pat davė melagingus parodymus ir tai padarė būtent tame policijos komisariate, kuriame ėjo atsakingas vadovaujamas pareigas. Todėl teismo išvada, jog nuteistasis A. R., sąmoningai melagingai pranešdamas apie nebūtą nusikaltimą ir duodamas melagingus parodymus, suprato, kad veikia priešingai tarnybos interesams, dėl to bus iškreipta tarnybos esmė, sumenkintas ir pažemintas pareigūno vardas, teisėsaugos institucijų ir valstybės autoritetas, kad tuo bus padaryta didelė neturtinė žala, ir savo veiksmais leido šiems padariniams atsirasti, yra pagrįsta.

BK 25 straipsnio 2 dalies taikymo

11. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai A. R. ir kitų nuteistųjų veiksmus netinkamai įvertino kaip padarytus bendrininkų grupe ir tai nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

11.1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC05LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-9/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-9/2009">2K-P-9/2009</a>, 2K-90/2013). Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214/2011, 2K-630/2011).

11.2. Bendrininkavimas yra pavojingesnė nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl BK atskiras bendrininkavimo formas numato kaip nusikaltimą kvalifikuojančias aplinkybes arba kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis).

11.3. Byloje nustatyta, kad pagal išankstinį A. R., E. T. ir V. M. susitarimą automobilis BMW X5 buvo atgabentas į angarą Kanuvėnų k., kur buvo ardomas tam, kad būtų parduotas dalimis. Vėliau prie nusikalstamos veikos prisijungė ir Ž. U., kuris kartu su E. T. ir E. M. ėmėsi veiksmų, kad nepaaiškėtų, jog angare laikomas A. R. automobilis. Nuteistieji patvirtino žinoję, kad A. R. automobilis yra apdraustas ir vagystės atveju jis gaus draudimo išmoką. Veikdami bendrai nuteistieji suprato, kad savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl teismai pagrįstai A. R., Ž. U. ir E. T. pripažino bendrininkais ir nusikaltimo vykdytojais (E. M. baudžiamasis procesas nutrauktas).

11.4. Kasaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama, kad teismas neatskleidė A. R. susitarimo su kitais nuteistaisiais bendrai daryti nusikalstamą veiką laiko ir vaidmenų pasiskirstymo, nes iš BK 25 straipsnio 2 dalies turinio matyti, kad susitarimo daryti nusikalstamą veiką, ją tęsti ar užbaigti momentas gali būti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, o bendrininkų vaidmenų pasiskirstymas apskritai nenumatytas – tai organizuotos grupės požymis.

11.5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgus į išdėstytus argumentus, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 25 straipsnio 2 dalies ir 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos pritaikytos tinkamai.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų taikymo

12. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktų įrodymų vertinimas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl BPK 20 straipsnyje nustatytų pagrindinių įrodymų vertinimo taisyklių turi laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai. Įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo (jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas, 331 straipsnio 1, 2 dalys). Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Kadangi teismų sprendimų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais BPK pažeidimais, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, apeliacinės instancijos teismas turi pareigą itin kruopščiai patikrinti žemesnės instancijos teismo pagrįstumą ir teisėtumą. Tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir spręsdamas apie atlikto bylos įrodymų vertinimo tinkamumą bei konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumą, apeliacinės instancijos teismas dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (nutarties) privalo priimti atitinkamai motyvuotą sprendimą, t. y. laikytis BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, nuostatų; pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; esant būtinybei, atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis); vadovaudamasis BPK 331 ir 332 straipsniuose nustatytais reikalavimais, savo sprendime nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy02MjkvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-629/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-629/2006">2K-7-629/2006</a>, 2K-P-221/2008).

12.1. Nesutiktina, su kasacinio skundo argumentais, kad šioje byloje tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijų teismai nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir taip iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo procesinio įstatymo taikymo aspektu, konstatuoja, kad teismai tirdami ir vertindami bylos įrodymus nepadarė kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų. Teismai A. R. kaltę patvirtinančius įrodymus ištyrė teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose numatytais proceso veiksmais, įvertino juos tiek atskirai, tiek jų visumą tarpusavyje sulygindami ir pateikė motyvuotas išvadas atitinkančias įrodymų turinį. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas visapusiškai ištirti bylos aplinkybes atliko dalinį įrodymų tyrimą, dar kartą patikrino įrodymų patikimumą, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus. A. R. kaltumas padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas nustatytas remiantis įrodymų visumos analize.

12.2. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismui pašalinus iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio kaltinimo aplinkybes, susijusias su A. R. inkriminuotais veiksmais pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, tapo nebeaišku, už ką A. R. yra nuteistas, be to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl įrodymų išdėstymo ir motyvuotų išvadų pateikimo nuosprendyje.

12.3. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, o 4 dalyje nurodyta, kad jeigu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turi būti nurodomos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

12.4. Byloje apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir apklausęs kaip liudytojus buvusį policijos tyrėją E. N., prokurorus M. M. ir R. K., įvertinęs kitus įrodymus, padarė išvadą, kad A. R. kaltinime dėl piktnaudžiavimo tarnyba nepagrįstai yra inkriminuota tai, kad jis leido savo melagingo pareiškimo pagrindu pradėtą ikiteisminį tyrimą atlikti jam pavaldiems pareigūnams iki tyrimas buvo perduotas kitai ikiteisminio tyrimo įstaigai, leido jiems ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 94-1-00560-11 kreiptis į ikiteisminį tyrimą kontroliuojantį prokurorą, prašant leisti taikyti BPK 154 ir 155 straipsniuose numatytas procesines prievartos priemones, leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams prokuroro nutarimo, patvirtinto ikiteisminio tyrimo teisėjo, pagrindu rinkti informaciją iš mobiliojo ryšio operatorių, leido pareigūnams ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties pagrindu klausytis asmenų telefoninių pokalbių, nurodė BPK 140 straipsnio tvarka laikinai sulaikyti V. M.. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų nuostatų, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodyta pripažintas nusikaltimo, numatyto BPK 228 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes, įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus, taip pat išsamius veikos kvalifikavimo motyvus. Teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodė, kokias nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes pašalina iš pirmosios instancijos nuosprendžio aprašomosios dalies. Iš teismo nuosprendžio turinio matyti, už kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus A. R. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, o kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo teisės žinoti už ką nuteistas pažeidimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos nuosprendis atitinka tokiam dokumentui proceso įstatyme keliamus reikalavimus.

12.5. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai ir dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos patikrinti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Pagal įstatymą teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Pažymėtina, kad BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į visus apeliacinio skundo argumentus. Teismas turi pareigą atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus. Šioje byloje apeliantas nuteistojo A. R. gynėjas advokatas S. Juzukonis apeliaciniu skundu apeliacine tvarka skundė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo, padarytų procesinių pažeidimų, teismo išvadų neatitikties nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, iš dalies sutiko su nuteistojo A. R. gynėjo advokato S. Juzukonio apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 punktu, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį, motyvuotai atsakė ir į kitus esminius apeliacinio skundo argumentus. Teismo nuosprendyje pagal BPK 331 straipsnio reikalavimus išdėstytos motyvuotos išvados dėl A. R. gynėjo advokato S. Juzukonio apeliacinio skundo esmės, įvertintas nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo tinkamumas ir pritaikyto baudžiamojo įstatymo pagrįstumas, pasisakyta dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių, bendrininkavimo instituto taikymo, skiriamos bausmės ir jos vykdymo atidėjimo, argumentuotai paaiškinta, kuri apeliacinio skundo dalis patenkinta, o kurie skundo argumentai atmetami. Konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

12.6. Taigi teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje buvo iš esmės pažeisti BPK 20, 305, 320, 331 straipsnių reikalavimai.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl pažeistos jo teisės į veiksmingą gynybą nuo pareikšto kaltinimo

13. Asmens teisės į gynybą (BPK 10 straipsnis) baudžiamajame procese įgyvendinimas, be kita ko, yra tiesiogiai susijęs ir su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis) užtikrinimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

13.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius naujas faktines aplinkybes dėl nuteistojo A. R. veiksmų sukčiaujant su kitais asmenimis, jam buvo pateikta procesinė staigmena, kuri pažeidė jo teisę į veiksmingą gynybą, dėl to apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuteistojo A. R. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, teisė į teisingą procesą bei teisė į gynybą, taip pat BPK 256 straipsnyje nustatyta nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių keitimo tvarka. Tokie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

13.2. Baudžiamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pakeitė A. R. (ir kitiems bendrininkams) pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybę, kad A. R. perdavė automobilį BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio automobilio užvedimo raktelį E. T., o pastarasis atvažiavo minėtu automobiliu į Klaipėdos r. ir paslėpė jį Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančiose patalpose, į tai, kad A. R. automobiliu BMW X5 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo į Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) esančias patalpas, ir ten automobilį paslėpė.

13.3 Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-233/2008, 2K-381/2011, 2K-651/2012, 2K-282/2013, 2K-262/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

13.4. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje A. R. pareikšto kaltinimo aprašyme nurodytos automobilio paslėpimo aplinkybės yra svarbios atskleidžiant nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo mechanizmą, tačiau nėra lemiančios nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Kvalifikuojant asmens veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas. Jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Minėta, kad byloje objektyvusis sukčiavimo požymis – apgaulė – A. R. veikoje yra nustatytas. Todėl apeliacinės instancijos teismo padarytas A. R. pareikšto kaltinimo vienos iš faktinių aplinkybių pakeitimas (patikslinimas) neturėjo jokios esminės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui.

13.4. Nesutiktina su skundo argumentu, kad kaltinimo aplinkybių pakeitimas nuteistajam A. R. buvo procesinė staigmena ir tai pažeidė jo teisę į veiksmingą gynybą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje vienas iš tiesiamųjų E. T. pirmosios instancijos teisme pakeitė parodymus ir nurodė kitokias aplinkybes (taip pat ir dėl A. R. inkriminuoto sukčiavimo padarymo aplinkybių) nei prieš tai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Būtent E. T. ir nurodė, kad A. R. pats asmeniškai nuvairavo ir paslėpė automobilį BMW X5 angare, Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas aiškinosi kaltinamojo E. T. parodymų pakeitimo priežastis, tyrė jo nurodytas veikos padarymo aplinkybes, teisme apklausiant E. T. klausimus uždavė proceso dalyviai, taip pat A. R. gynėjas, posėdyje dalyvavo ir A. R.. Atkreiptinas dėmesys, kad baigiamosiose kalbose A. R. gynėjas argumentuotai vertino E. T. parodymus, išdėstė savo nuomonę dėl jų teisingumo, objektyvumo ir patikimumo. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje vertindamas įrodymus bei darydamas išvadas nurodė, kad A. R. pats nuvairavo automobilį ir jį paslėpė angare, esančiame Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nusikalstamos veikos aprašyme nepakeitė kaltinimo faktinių aplinkybių. Į tai dėmesį atkreipė ir nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, kur, be kita ko, nurodė prieštaravimus teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir ginčijo tokių kaltinimo faktinių aplinkybių buvimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju nusikalstamos veikos aprašyme vienos iš kaltinimo aplinkybių pakeitimas nuteistajam buvo procesine prasme visiškai netikėtas. Bylos nagrinėjimo procesas rodo, kad nuteistasis A. R. ir jo gynėjas žinojo apie vieno iš bendrininko nurodomas A. R. nepalankias veikos padarymo aplinkybes ir aktyviai gynėsi, pateikdami savo argumentus ir vertinimus. Kalbant, ar kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės pakeitimas galėjo turėti įtakos gynybai, ar ji būtų buvusi kitokia, pastebėtina, kad A. R. viso proceso metu neigė nusikaltęs, nepripažino jokių aplinkybių dėl nusikalstamų veikų padarymo. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nėra pateikti argumentai, jog nuteistojo gynyba dėl pakeistų kaltinimo faktinių aplinkybių būtų buvusi kitokia.

13.5. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje A. R. teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, teisė į teisingą procesą nebuvo pažeistos, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė ir BPK 255 ir 256 straipsnyje nustatytos kaltinimo faktinių aplinkybių keitimo tvarkos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį:

A. R. nusikalstamas veikas, kvalifikuotas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, kvalifikuoti kaip vieną nusikalstamą veiką pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. Įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) ir paskirti laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalį dėl A. R. paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, A. R. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti taikant bausmių apėmimą ir paskirti A. R. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Alvydas Pikelis

Artūras Pažarskis