R. R. pagal BK 129 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-322-511/2016

Teisminio proceso Nr. 1-62-1-00602-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1;

1.2.3.2.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Audronės Kartanienės ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

gynėjams advokatams Ričardui Raliui ir Anatolijui Svilai,

nuteistiesiems R. R. ir D. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. R. ir D. K. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų;

D. K. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Priteista iš R. R. ir D. K. solidariai 1631,22 Eur (5632,29 Lt) nukentėjusiajai I. G. turtinei žalai ir 5792,40 Eur (20 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartimi atmesti nuteistųjų D. K. ir R. R. apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo E. Gladučio pranešimą, nuteistojo R. R. ir jo gynėjo advokato R. Ralio, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, nuteistosios D. K. ir jo gynėjo advokato A. Svilos, prašiusių nuteistosios kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. R. R. ir D. K. nuteisti už tai, kad 2013 m., naktį iš rugsėjo 16 į 17 d., tikslus laikas nenustatytas, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, veikdami kartu J. Ž. priklausančio buto Joniškio r., (duomenys neskelbtini) kambaryje, išgertuvių metu dėl asmeninių paskatų kilus konfliktui su nukentėjusiuoju A. B., bendrais tyčiniais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš jį: D. K. pastūmė A. B., kuriam nukritus ant grindų spyrė kojomis ne mažiau kaip tris kartus į nugaros ir krūtinės sritis; R. R. sudavė ne mažiau kaip du kartus ranka ir ne mažiau kaip du kartus spyrė A. B. į nugaros ir krūtinės sritis. Jie bendrais tyčiniais veiksmais padarydami nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinės krūtinės ląstos pusės VI-IX šonkaulių lūžiais tarp priekinės ir vidurinės pažastinių linijų, X-XI šonkaulių lūžiais užpakalinės pažastinės linijos projekcijoje, kairės krūtinės ląstos pusės V-VII šonkaulių lūžiais vidurinės raktikaulinės linijos projekcijoje, VIII-IX šonkaulių lūžiais mentės linijos projekcijoje, kepenų dešinės skilties plyšimais, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, dėl to A. B. 2013 m. rugsėjo 17 d. įvykio vietoje mirė, taip bendrais veiksmais nužudė A. B. (D. K. tėvą).

2. Nuteistasis R. R. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį ir bylą jam nutraukti.

2.1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį, be to, pažeidė in dubio pro reo principą, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

2.2. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai padarė klaidingas išvadas dėl eksperto H. Daujoto paaiškinimų. Pirmosios instancijos teisme ekspertas kategoriškai nurodė, kad nukentėjusiojo mirtis negalėjo įvykti dėl smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo 2013 m. rugsėjo mėn., naktį iš 15 į 16 d. Esant nustatytiems sužalojimams nukentėjusįjį mirtis galėjo ištikti praėjus nuo kelių iki keliolikos valandų prieš tyrimą, o sužalojimai, sukėlę mirtį, galėjo būti padaryti prieš kelias (keliolika) valandų iki mirties; tai galėjo būti tik naktį iš 2013 m. rugsėjo 16 į 17 d. Ekspertas taip pat paaiškino, kad atliekant tyrimą pagal pareigūnų pavedimą jam nebuvo žinoma, jog nukentėjusysis A. B. virto daugiabučio namo laiptinėje ant laiptų pakopų ir buvo rastas ten gulintis. Kartu ekspertas paaiškino, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nėra būdingi vienai griuvimo traumai, tačiau griūnant keletą kartų ir griūnant ant laiptų pakopų tokie sužalojimai galimi. Tokie eksperto paaiškinimai paneigia teismų išvadą, kad tarp D. K. bei R. R. suduotų smūgių ir A. B. mirties nebuvo įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turėjęs lemiamos įtakos A. B. mirčiai.

2.3. Kasatorius nurodo, kad nepagrįsta įrodymais apeliacinės instancijos teismo išvada, jog dėl ilgai trukusio girtavimo asmenys, būdami neblaivūs, galėjo neįsiminti įvykusio tarp D. K. ir A. B. konflikto bei sužalojimų padarymo laiko. Kasatorius teigia, kad jis su D. K. pas A. B. atvyko 2013 m. rugsėjo 15 d., apie 18.15 val. Tai įrodyta nuteistųjų parodymais, patvirtintais elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos analize, liudytojo Z. J. parodymais. Konfliktas tarp D. K. ir A. B. vartojant alkoholį, dienos, kai atvyko į A. B. namus, vakare, o ne 2013 m. rugsėjo 16 d., kaip nurodyta kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose. Rugsėjo 16 ir 17 d. jis (R. R.) su D. K. keletą kartų ėjo į parduotuvę alkoholio, o nukentėjusysis A. B. rugsėjo 17 d. dar vaikščiojo po kiemą ir tik 19 val. buvo rastas parkritęs ant laiptų, o tarp 20 ir 22 val. – miręs.

Pasak kasatoriaus, prieš A. B. rugsėjo 15 d. vakare panaudotas fizinis smurtas – pastūmimas, kelių smūgių sudavimas, nuvertimas ant grindų – negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Kasatoriaus manymu, teismai neįvertino šių aplinkybių, o išvadas dėl jo kaltės pagrindė prielaidomis ir abejonėmis.

3. Kasaciniu skundu nuteistoji D. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

3.1. Kasatorė skundžia nuosprendį faktiškai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nuteisiant ją už tyčinį nužudymą, jos nuomone, neteisingai nustačius priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių bei kaltę.

3.2. Kasatorė nurodo, kad 2013 m. rugsėjo 15 d. įvykusio konflikto metu, A. B. puolant jos motiną, ji A. B. pastūmė ir po to basa koja pastūmė parkritusį. Kasatorė ginčija priežastinio ryšio tarp šių jos veiksmų ir kilusių padarinių buvimą. Jos teigimu, nukentėjusiojo kepenų dešinės pusės plyšimai, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę ir dėl nukentėjusysis mirė, buvo atsitiktinis veikos padarinys, todėl negali būti jai inkriminuojamas kaip padarytas tyčia.

3.3. Kasatorė teigia, kad, pastumdama nukentėjusįjį, ji suvokė, kad tai kelia pavojų jo sveikatai. Tačiau duodama parodymus dar būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir alkoholinės abstinencijos būsenos ji negalėjo detalizuoti, kokį sveikatos sutrikdymą savo veiksmais norėjo padaryti. Kasatorė nurodo, kad pagal teismų praktiką, jei asmuo nesuprato savo veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei ir nenumatė, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė, tačiau suprato ir numatė, kad dėl jo veikos gali būti sutrikdyta kito žmogaus sveikata ir taip veikdamas padarė sveikatos sutrikdymus, sukėlusius nukentėjusiojo mirtį, veika kvalifikuojama pagal BK 132, 135 ar 138 straipsnius, jeigu dėl žmogaus gyvybės atėmimo buvo neatsargi kaltė. Kasatorės manymu, veiką kvalifikuojant kaip tyčinį nužudymą, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes neatsižvelgta į nusikaltimo aplinkybes, veikos motyvus; jos kaltės forma turėtų būti vertintina kaip nusikalstamas nerūpestingumas.

4. Nuteistųjų R. R. ir D. K. kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

5. Kasatorius R. R. teigė, kad jis nuteistas teismams vadovaujantis prielaidomis; abu kasatoriai ginčijo priežastinį ryšį tarp jų veikų ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo A. B. mirties; kasatorė D. K. be to ginčijo turėjusi tyčią nužudyti A. B..

5.1. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai tikrina pagal žemesnių instancijų teismų byloje nustatytas aplinkybes.

5.2. Teismai nustatė, kad 2013 m., naktį iš rugsėjo 16 į 17 d., D. K. ir R. R. panaudojo prieš nukentėjusįjį A. B. fizinį smurtą, pargriovė nukentėjusįjį ant grindų bei suduodami ranka gulinčiam nukentėjusiajam, jį spardydami į nugarą ir krūtinę, padarė jam kepenų dešinės skilties plyšimus, kurie komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, nuo to nukentėjusysis 2013 m. rugsėjo 17 d. vakare mirė.

5.3. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, išsamiai ištyrė byloje esančius tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, išanalizavo kiekvieną iš jų ir palygino juos tarpusavyje, išdėstė jų vertinimo motyvus. Išvadas, kad nuteistieji tyčia nužudė A. B., teismas grindė byloje teisėtai gautais ir teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais – abiejų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, įvykį tiesiogiai mačiusios liudytojos J. Ž. parodymais ir jos parodymų patikrinimo vietoje metu duotais paaiškinimais, nukentėjusiosios I. G., liudytojų S. B., Z. J. parodymais, specialisto išvadomis, todėl nesutiktina su nuteistojo R. R. argumentais, kad jis nuteistas vadovaujantis prielaidomis.

5.4. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas ir numatomas veikos padarinys. Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-450/2011, 2K-428/2013, 2K-28-976/2015).

5.5. Teismai nustatė, kad tarp nuteistųjų neteisėtų veiksmų suduodant nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbias kūno dalis – krūtinę, nugarą – ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys, nes būtent abiejų nuteistųjų smurtiniai veiksmai buvo pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Šios teismų išvados pagrįstos byloje surinktais įrodymais ir išsamiai argumentuotos.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė apeliantų argumentus, kad jų konfliktas su nukentėjusiuoju, prieš jį panaudojant fizinį smurtą, vyko ne rugsėjo 16 d. vakare, bet rugsėjo 15 d., ir, kad, neva, pagal eksperto išvadas ir paaiškinimus nuteistųjų veiksmai, atsižvelgus į sužalojimų padarymo laiką, negalėjo būti priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi.

Atlikęs įrodymų analizę, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji rugsėjo 15 d. vakare atvyko į J. Ž. ir A. B. namus, kur kartu vartojo alkoholinius gėrimus; pritrūkus gėrimų rugsėjo 16 d. 11.49 val. (taip pat ir rugsėjo 17 d. 10.28 ir 18.21 val.) ėjo į parduotuvę jų įsigyti; rugsėjo 16 d. vėlų vakarą įvyko D. K. ir A. B. konfliktas, kurio metu abu nuteistieji panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog šis konfliktas įvyko rugsėjo 15 d. vakare, nuteistieji nurodė tik teismo posėdyje, tačiau pagal jų parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kitą dieną po šio konflikto nukentėjusysis skundėsi skausmais, bet dar vaikščiojo po namus, o vakare mirė. Kad nukentėjusysis mirė būtent kitą dieną po to, kai jį sumušė nuteistieji, patvirtino ir liudytoja J. Ž.. Specialisto išvadoje konstatuota, kad A. B. mirtis įvyko prieš 1,5–2,5 paros iki kūno tyrimo pradžios – 2013 m. rugsėjo 19 d. 9 val. Teismo posėdyje tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje, teismo medicinos ekspertas H. Daujotą patvirtino šią išvadą ir papildomai paaiškino, kad A. B. mirtis galėjo ištikti nuo kelių iki keliolikos valandų prieš tyrimą, o sužalojimai, sukėlę mirtį, galėjo būti padaryti prieš kelias – keliolika valandų iki mirties, vadinasi, tai galėjo būti 2013 m. rugsėjo 16–17 d. naktį.

Nuteistieji parodė, kad girtavimo metu nukentėjusįjį rado nugriuvusį ant laiptų ir iškėlė versiją, kad nukentėjusysis galėjo pats mirtinai susižaloti nugriūdamas ant kieto laiptų paviršiaus. Apeliacinės instancijos teismas šią versiją išsamiai ištyrė, įvertindamas specialistų išvadų duomenis, be to, teismo posėdyje apklausė ekspertą H. Daujotą, kuris davė kategorišką išvadą, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlę sužalojimai – kepenų plyšimai – negalėjo atsirasti nukentėjusiajam nugriuvus; kiti gi sužalojimai, nesukėlę šių sunkių padarinių – odos nubrozdinimai kaktoje, skruostuose, poodinė kraujosruva smakre – galėjo būti padaryti tiek dėl tiesioginių trauminių poveikių, tiek griūnant. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuo D. K. su R. R. atvykimo A. B. iš namų nebuvo išėjęs, vaikščiojo tik kieme, jokie kiti asmenys jo ir J. Ž. namuose nesilankė; nėra pagrindo manyti, jog A. B. galėjo būti sužalotas kitų asmenų ar kitomis, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis atmesta galimybė, kad tarp D. K. ir R. R. suduotų smūgių ir A. B. mirties būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turėjęs lemiamos įtakos kilusiems padariniams, yra motyvuotos ir nekeliančios abejonių.

5.6. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-302/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-302/2010">2K-302/2010</a>, 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005).

Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).

Nuteistoji D. K. neigė, turėjusi tyčią nužudyti A. B., jos nuomone, kaltės forma turėtų būti vertintina kaip neatsargumas (nusikalstamas nerūpestingumas), tačiau kaltinamojo tyčios turinys atskleidžiamas ne tik pagal jo parodymus, bet ir pagal objektyvias bylos aplinkybes (kaltinamųjų elgesį, smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą, nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą ir kt.). Teismai nustatė, kad D. K. pastūmė A. B., o šiam nukritus ant grindų, spardė jį kojomis, R. R. sudavė nukentėjusiajam smūgius ranka, spardė nukentėjusįjį į nugaros ir krūtinės sritis. Byloje nustatyta, kad šiais nuteistųjų veiksmais nukentėjusiajam padaryti kepenų plyšimai, sulaužyti iš viso dešimt šonkaulių. Tai rodo, kad smurtiniai veiksmai buvo intensyvūs, smūgiuota į gyvybiškai svarbias kūno dalis. Abu nuteistieji, matydami, kad kitas bendrininkas spardo nukentėjusįjį bei kiekvienas jų ir patys nukentėjusiajam suduodami smūgius, suvokė, kad tokiais bendrais veiksmais vykdo veiką, pavojingą žmogaus sveikatai ir gyvybei bei tuo vienas kito veiksmams pritarė. Bylos duomenimis, nors liudytoja J. Ž. prašė nuteistųjų šiuos veiksmus nutraukti, tačiau D. K. šio prašymo nepaisė, liepė liudytojai nesikišti ir jai grasino. Pažymėtina, kad mirtis nukentėjusįjį ištiko ne iš karto po sužalojimo, nukentėjusysis blogai jautėsi, tačiau nuteistieji, nukentėjusiajam pagalbos nesuteikdami, toliau girtavo. Taigi nuteistieji atėmė nukentėjusiajam gyvybę sąmoningai, suprasdami savo veiksmų pavojingumą, numatydami galimą mirtinų padarinių atsiradimą ir nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Konstatuotina, kad nuteistųjų kaltė pasireiškė netiesioginės tyčios forma (BK 15 straipsnio 2 dalis) ir negali būti vertinama kaip neatsargumas.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamąjį įstatymą – BK 129 straipsnio 1 dalį dėl nuteistojo R. R. nusikalstamos veikos, ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą – dėl nuteistosios D. K. nusikalstamos veikos, jai nužudžius savo artimąjį giminaitį – tėvą teismai pritaikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų R. R. ir D. K. kasacinius skundus

Teisėjai Gintaras Goda

Audronė Kartanienė

Eligijus Gladutis