Baudžiamoji byla Nr. 2K-233/2009
Procesinio sprendimo kategorija
S-1.2.25.5.; 2.1.6.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. S. (F. S.) kasacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio, kuriuo F. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams. Pritaikius BK 67 straipsnį, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejiems metams naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemonę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Ieškovių T. Š., L. Ž. ir Z. G. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies. Priteista iš F. S. T. Š. naudai 8276,60 Lt neturtinei žalai atlyginti, L. Ž. naudai – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Z. G. naudai – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendis pakeistas: F. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejus metus naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemonę panaikinta. Priteistos nukentėjusiųjų naudai piniginės sumos neturtinei žalai atlyginti sumažintos: T. Š. iki 5276,60 Lt, L. Ž. ir Z. G. – kiekvienai iki 7000 Lt. Kita nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
F. S. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. sausio 26 d. apie 7.45 val., Šalčininkų mieste, Vilniaus gatvėje, priešais turgavietę, vairuodamas jam priklausantį automobilį „VW GOLF“, važiuodamas apie 30-40 km/h greičiu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 173 punkte nurodytus reikalavimus, t. y. atsiradus kelio važiuojamojoje dalyje kliūčiai - pėsčiajam M. Š. ir iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nesumažino automobilio važiavimo greičio, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti, dėl ko Vilniaus gatvės važiuojamosios dalies dešinėje pusėje automobilio kairio šono priekine dalimi bei priekinio stiklo kaire puse partrenkė pėsčiąjį M. Š., kuris kirto kelio važiuojamąją dalį ne pėsčiųjų perėjoje iš kairės į dešinę, ko pasėkoje dėl eismo įvykio metu pastarajam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo, nukentėjusysis M. Š. mirė.
Kasaciniu skundu nuteistasis F. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes teismai netinkamai vertino bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis). Jis apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą visiškai neatsižvelgė į bylos aplinkybes, dėl kurių jis davė parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme, o taip pat nenustatė priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių. Teismas visiškai nepagrįstai parodymus dėl įvykio vietoje buvusio mikroautobuso atsiradimo aplinkybių vertino kritiškai. Nebuvo paskirta papildoma autotechninė ekspertizė dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių: mikroautobuso atsiradimo, kuriam pravažiavus, į važiuojamąją kelio dalį išėjo pėsčiasis. Apeliacinės instancijos teismo išvados nesusietos su byloje nustatytomis aplinkybėmis bei su teisės normomis. Šiuo atveju buvo svarbu ne tik įvertinti paties kasatoriaus veiksmus dėl autoįvykio padarinių, o taip pat įvertinti ir paties nukentėjusiojo M. Š. veiksmus santykyje su atsiradusiais padariniais. Kasatorius teigia, kad iš autotechninės specialisto išvados seka, kad M. Š. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su autoįvykio pasekmėmis, kadangi nukentėjusiajam įžengus į važiuojamąją kelio dalį, jis privalėjo ne tik apsidairyti, bet ir elgtis atidžiai. Pats M. Š., anot kasatoriaus, pažeidė KET 89, 93.4 punktus. Apeliacinės instancijos teismas to neįvertino, nenustatė priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo M. Š. veiksmų bei kilusių padarinių, o tik apsiribojo autotechninės specialisto išvados rezoliucinės dalies įvardijimu, kaip įrodymu, kuris atseit pagrindžia kasatoriaus kaltę. F. S. teigia, kad pati specialisto išvada dviprasmiška, nes nepateikia konkretaus atsakymo dėl autoįvykio kaltininko, todėl akivaizdu, kad šių prieštaravimų pašalinimas turėjo būti atliktas apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
Kasatorius nurodo, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas privalėjo ištirti ir nustatyti konkretų greitį, kuris būtų saugus eismo įvykio vietos kelio sąlygomis ir tai, dėl ko prieš patį eismo įvykį vairuotojas stabdė automobilį, mažino judėjimo greitį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, jog „nustatyti saugų eismo įvykio vietos kelio sąlygomis konkretų transporto priemonės greitį praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio apylinkės teismas neturėjo galimybių, nes negalima atstatyti visiškai identiškų įvykio metu buvusių oro sąlygų, gatvės važiuojamosios dalies būklės dėl oro sąlygų, transporto priemonių, važiavusių gatve įvykio metu išdėstymo ir pan.“ leidžia pagrįstai abejoti šio teismo nešališkumu nagrinėjant bylą, nes BPK 1 straipsnyje tiesiogiai įtvirtinta pareiga tiek teismui, tiek ikiteisminio tyrimo institucijoms ne tik išsamiai atskleisti veiką, bet ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Tai rodo, kad byla ištirta neišsamiai. Be to, iš karto po įvykio policijos pareigūnai nenustatė liudytojų, nors eismo įvykis įvyko vos ne miesto centre, priešais turgavietę, kurioje būna daug žmonių. Dėl to, kaip teigia kasatorius, jam pačiam faktiškai prabėgus metams laiko po įvykio teko ieškoti liudytojų, mačiusių šį eismo įvykį, nors tai ne jo pareiga.
Kasatorius pažymi, kad jis apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad kaltinimo ir teisminio nagrinėjimo ribos nekonkrečios, nes buvo įrodinėjam tik jo kaltė. Jam pritaikytas objektyvus pakaltinamumas, kaltinimas abstraktus ir šališkas – greičio nepasirinkimas. Toks kaltinimas neatitinka Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto ir BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų ir suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą. Taip pat teisę į gynybą suvaržė ir neteisingas kaltinamasis aktas, nes jame nebuvo nurodyta svarbių bylos faktinių aplinkybių. Kasatorius savo argumentus grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 7 d. nutartimi Nr. 2K-415/2005.
Kasatorius daro išvadą, kad jo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nevisiškai, o visa tai, kas išdėstyta, rodo, kad buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalis, BPK 7 straipsnyje numatytas rungimosi principas, taip pat Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo F. S. kasacinį skundą atmesti.
Prokuroras teigia, kad dalis kasacinio skundo argumentų deklaratyvūs, taip pat nepagrįsti argumentai dėl BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo. Kasatorius nurodo, jog teismai visiškai nepagrįstai parodymus dėl įvykio vietoje buvusio mikroautobuso atsiradimo aplinkybių vertino kritiškai, tačiau apylinkės teismo nuosprendyje, kaip teigia prokuroras, nurodyti motyvai, kodėl teismas atmetė F. S. bei kitų liudytojų parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Dėl to BPK 305 straipsnio nuostatos nepažeistos. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai pasisakyta dėl visų liudytojų parodymų, pateiktos išvados išsamios ir aiškios. Dėl to, nėra pažeista ir BPK 320 straipsnio 3 dalis. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad kasatorius, neatskleisdamas turinio, mini faktą apie kaltinamajame akte neteisingai nurodytas svarbias veikos faktines aplinkybes, abstrakčias kaltinimo formuluotes, savo argumentus grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-415/2005, tačiau šis kasacinio skundo motyvas paremtas tik bendro pobūdžio teiginiais, dėl to yra nepagrįstas, o iš kaltinamojo akto matyti, kad jis atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Prokuroras mano, kad visi kasaciniame skunde minimi BPK reikalavimų pažeidimai pagrįsti paties kasatoriaus neteisingomis išvadomis. Nors F. S. kasaciniame skunde mini, kad jis buvo pripažintas kaltu, jog pažeidė KET 173 punkto reikalavimus, t. y. atsiradus važiuojamojoje kelio dalyje kliūčiai – pėsčiajam M. Š. ir iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nesumažino automobilio vairavimo greičio, tačiau nurodydamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto ir BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimus jau nurodo, kad kaltinimas abstraktus ir šališkas – greičio nepasirinkimas, tačiau F. S. nebuvo inkriminuotas KET 172 punkto pažeidimas. Prokurorui nesuprantamas kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį privalėjo ištirti ir nustatyti konkretų greitį, kuris būtų saugus eismo įvykio vietos kilimo sąlygomis, ir aplinkybę, kodėl prieš pat eismo įvykį vairuotojas stabdė automobilį, mažino greitį. Kaip minėta, F. S. nebuvo kaltinamas, jog nepasirinko saugaus greičio. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kodėl nebuvo galimybių nustatyti (įvykio vietoje tuo metu) saugų greitį (oro sąlygos, transporto priemonių išsidėstymas ir pan., nėra užfiksuota a/m ratų pėdsakų). Be to, saugų greitį privalo pasirinkti vairuotojas. F. S. parodė, kad pamatęs pėsčiąjį ėmė stabdyti, pasuko automobilį dešiniau, bet partrenkimo išvengti negalėjo, nes kelio danga buvo slidi. Taigi, ši aplinkybė buvo žinoma ir aptarta teismo sprendimuose, o baudžiamojoje byloje nustatyta, kad vairuotojas eismo įvykio metu buvusiomis sąlygomis turėjo objektyvią galimybę pastebėti pėsčiąjį didesniu nei jis pats nurodė 7-8 m atstumu, dėl to turėjo techninę galimybę laiku stabdydamas vairuojamą automobilį išvengti pėsčiojo patrenkimo.
Nukentėjusiosios L. Ž., Z. G. ir T. Š. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo F. S. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios mano, kad nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai neįvertino tos aplinkybės, jog pėsčiasis M. Š. pažeidė KET reikalavimus, nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp nukentėjusiojo veiksmų bei kilusių padarinių. Nukentėjusiosios teigia, kad M. Š. veiksmai iki to momento, kai jį patrenkė F. S. vairuojamas automobilis, buvo nustatyti ir įvertinti specialisto išvadoje Nr. 11-597(07). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai neneigia, kad nukentėjusysis taip pat pažeidė KET reikalavimus, o apeliacinės instancijos teismas rizikingą nukentėjusiojo elgesį pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Aplinkybė, kad pėsčiasis pažeidė KET reikalavimus, kaip teigia nukentėjusiosios, neatleidžia transporto priemonės vairuotojo nuo KET reikalavimų laikymosi. Paminėtoje specialisto išvadoje konkrečiai nurodyta, kaip turėjo elgtis vairuotojas F. S. iškilus eismo saugumo grėsmei – jis privalėjo stabdyti vairuojamą automobilį ir, važiuodamas jo paties nurodytu 30-40 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo M. Š. partrenkimo, laiku stabdydamas automobilį. Vairuotojo F. S. veiksmai, kaip ir pėsčiojo M. Š. veiksmai, sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Nukentėjusiosios nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad tokia išvada yra dviprasmiška, nes nepateikia atsakymo dėl autoįvykio kaltininko. Paminėta išvada įvertina kiekvieno eismo įvykio dalyvio veiksmus sąryšyje su kilusiu eismo įvykiu, o nustatyti kaltę – teismo kompetencijos klausimas. Teismas pripažino F. S. kaltu dėl eismo įvykio, kartu įvertindamas ir nukentėjusiojo elgesį KET pažeidimo kontekste. Dėl to, nukentėjusiosios mano, kad kasacinio skundo argumentas dėl prieštaravimų pašalinimo autotechninėje ekspertizėje ir, atitinkamai, įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme, nepagrįstas. Kasatorius nepagrįstai nurodo aplinkybes, kurios teismo procese nebuvo nustatytos. Nurodydamas KET 93.4 punkto draudimą pėsčiajam išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių, kasatorius teigia esant aplinkybę, jog nukentėjusysis išėjo iš už pravažiuojančio mikroautobuso. Šios aplinkybės buvimą F. S. bandė įrodinėti pirmosios instancijos teisme, ja jis rėmėsi ir apeliaciniame procese, tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas tai pripažino kaip gynybinę F. S. poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. F. S. pozicija dėl mikroautobuso buvimo atsirado tik pradėjus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme, F. S. ir jo žmonos L. S. teisme duoti parodymai prieštarauja jų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams bei neatitinka faktinių įvykio aplinkybių, F. S. pakviesti liudytojai G. D. ir A. Š. paties autoįvykio mechanizmo nematė. Šių liudytojų parodymai dėl mikroautobuso pravažiavimo vertintini kritiškai. Abu liudytojai, nors nei vienas iš jų nematė paties įvykio, o tik to įvykio metu partrenktą žmogų, sugebėjo pamatyti ir įsidėmėti pravažiuojantį tamsios spalvos mikroautobusą. Tokia situacija mažai tikėtina, nes, pasak F. S., pėsčiasis staiga išėjo iš už pravažiuojančio mikroautobuso, jis stabdė, po to įvyko susidūrimas su pėsčiuoju, kurio metu pėsčiasis buvo partrenktas. Per tokį laiko tarpą mikroautobusas, jeigu toks ir būtų buvęs, būtų nuvažiavęs, todėl pravažiuojant pro eismo įvykio vietą tuo metu, kai pėsčiasis jau buvo partrenktas, liudytojai tikrai nebūtų galėję jo matyti. Kasacinio skundo argumentas, anot nukentėjusiųjų, kad tuoj po įvykio nebuvo nustatyti ir apklausti liudytojai nedaro F. S. atžvilgiu priimto sprendimo neteisėtu. Nukentėjusiosios mano, kad byloje nebuvo pažeistas rungimosi principas ir kaltinamojo teisės. Nukentėjusiosios teigia, kad kasatoriaus teiginiai dėl kaltinimo ir teisminio nagrinėjimo ribų nekonkretumo, abstraktumo, yra prieštaringi ir neatitinka nustatytų aplinkybių. Kaltinimai dėl saugaus greičio nepasirinkimo juk F. S. nebuvo pareikšti ir ši aplinkybė nebuvo konstatuota teismo nuosprendžiu. Teismas nustatė, kad kaltininkas „laiku nesumažino automobilio važiavimo greičio, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti“. Dėl to, nukentėjusiosios nesupranta kasacinio skundo argumento, kad, atseit, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai privalėjo ištirti ir nustatyti konkretų greitį, kuris būtų saugus eismo įvykio vietos kelio sąlygomis, ir aplinkybę, kodėl prieš pat įvykį vairuotojas stabdė automobilį, mažino judėjimo greitį. Nukentėjusiųjų nuomone, šios aplinkybės nustatymas esamoje situacijoje iš viso nėra tikslingas. F. S. nebuvo inkriminuojama tai, kad jis būtų viršijęs leistiną saugų greitį. Teismas pripažino, kad F. S. važiuodamas apie 30 – 40 km/h greičiu pažeidė KET 173 punkto reikalavimus, t.y. atsiradus kelio važiuojamojoje dalyje kliūčiai – pėsčiajam M. Š. ir iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nesumažino automobilio važiavimo greičio, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti. Tokia teismo išvada paremta autotechnine specialisto išvada. Kaltinamasis aktas atitinka įstatymo reikalavimus, kaltinimai pareikšti konkretūs, F. S. nei viename procese nepareiškė, kad kaltinimai jam būtų nesuprantami, jis aktyviai gynėsi nuo pareikštų kaltinimų.
Nuteistojo F. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 281 straipsnio 5 dalies taikymo
BK 281 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę vairuotojui, kuris pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to kilo BK 281 straipsnio 1-6 dalyse numatyti padariniai. Minėto BK straipsnio dispozicija yra blanketinė. KET pažeidimai, dėl kurių gali kilti baudžiamoji atsakomybė, yra numatyti Kelių eismo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu (nauja redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768). Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik dėl tokio Kelių eismo taisyklių pažeidimo, kurio metu žūva žmogus (žmonės) ar padaromi nesunkūs ar sunkūs sveikatos sutrikdymai.
Kelių eismo taisyklių 173 punktas (naujos redakcijos nutarimo 134 punktas) numato, kad tais atvejais, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Teismai, įvertinę bylos duomenų visumą, nustatė, kad M. Š. kertant važiuojamąją kelio dalį ne pėsčiųjų perėjoje iš kairės į dešinę, F. S. laiku nesumažino vairuojamo automobilio važiavimo greičio, nors galėjo ir privalėjo tai padaryti, dėl ko patrenkė pėsčiąjį M. Š. Bylos aplinkybės nustatytos ir nuteistojo kaltė įrodyta F. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos L. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, specialisto V. M. parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, pažyma apie hidrometeorologines sąlygas, specialistų išvadomis: Nr. M 455/07 (01), Nr. 11-597 (07) bei Nr. 11-598 (07), transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo protokolu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi specialisto eismo įvykių tyrimo išvada, kurioje nurodyta, kad susidariusioms prieš eismo įvykį kelio aplinkybėms, iškilus eismo saugumo grėsmei – pėsčiajam M. Š. pradėjus eiti per gatvės važiuojamąją dalį, F. S., artėdamas prie pėsčiojo gatve, privalėjo stabdyti savo vairuojamą automobilį. Jis, važiuodamas jo paties nurodytu 30-40 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo M. Š. partrenkimo, laiku stabdydamas automobilį. Eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo tai, kad pėsčiasis M. Š., kirsdamas gatvės važiuojamąją dalį ne pėsčiųjų perėjoje sudarė kliūtį artėjusiam automobilio vairuotojui F. S., o pastarasis laiku nemažino vairuojamo automobilio greičio. Šios tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo ištirtos aplinkybės parodo priežastinį ryšį tarp nuteistojo M. Š. veiksmų bei kilusių padarinių – eismo įvykio ir nukentėjusiojo mirties. Tai patvirtina ir visi kiti byloje esantys įrodymai, paties nuteistojo parodymai, duoti, ikiteisminio tyrimo metu, liudytojos L. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, specialistų išvados ir kt., todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad byloje nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių. Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad teismai neįvertino to, kad paties nukentėjusiojo M. Š. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Šią aplinkybę teismas tyrė ir įvertino, pagrįstai pripažino nuteistojo F. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe būtent tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Dėl BPK normų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų
Kasatorius nurodo eilę BPK normų, kartu ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimų, kurie, jo nuomone, padaryti šioje byloje, ginčija kai kuriuos įrodymus, teigia, kad teismai privalėjo nustatyti konkretų greitį, kuriuo jis važiavo, daro išvadą, kad byla ištirta ir išnagrinėta neišsamiai, teismai netinkamai vertino bylos aplinkybes, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnį).
Ar bylos duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Dėl to, paties kasatoriaus neigiama nuomonė dėl vieno ar kito byloje esančio įrodymo nedaro šio įrodymo niekiniu. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės neprieštarauja teismo nuosprendyje aptartiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė paties kaltinamojo F. S. parodymus, liudytojos L. S. parodymus, nustatė, kad šių asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, keitėsi. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas įpareigoja teismą nuosprendyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis jis atmeta kokius nors įrodymus (duomenis). Tokie motyvai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti, t.y. teismas motyvuotai pasisakė, kodėl jis kritiškai vertino liudytojos L. S. ir kaltinamojo F. S. parodymus, duotus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Dėl to šioje dalyje nėra padaryta kokių nors BPK reikalavimų pažeidimų. Motyvai nuosprendyje yra išdėstyti ir dėl to, kodėl teismas nesirėmė liudytojų G. D. ir A. Š. parodymais. Nuosprendyje taip pat yra nuosekliai išdėstyti ir nurodyti visi kiti įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas. Nustatyta, kad šie įrodymai neprieštaringi, nuoseklūs. Jie patvirtina vienas kitą. Šiuos įrodymus dar kartą patikrino ir įvertino bylą nagrinėdamas apeliacinės instancijos teismas ir taip pat nenustatė kokių nors baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados pateiktos nutartyje atskirai nuo bylos medžiagos, t. y. nesiejant jų su konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei su specialiomis teisės normomis, vertintini kaip nepagrįsti, deklaratyvūs.
Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą laikėsi bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Teismo priimta nutartis atitinka jai keliamus BPK reikalavimus, joje yra išdėstytos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl M. S. apeliacinio skundo, taip pat nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl šis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas aptarė ir automobilio vairavimo greičio aplinkybes, išsamiai aptarta ir F. S. iškelta versija dėl mikroautobuso buvimo ir tai motyvuotai paneigta. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius M. S. apeliacinio skundo argumentus, jo apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai.
Kiti kasacinio skundo motyvai nėra susiję su BPK 369 straipsnyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo F. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Viktoras Aidukas
Vytautas Greičius
