Civilinė byla Nr. e3K-3-274-403/2018
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-14472-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 2.6.8.11.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. liepos 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir sutarties sąlygų pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto kredito sutarties kvalifikavimą kaip vartojimo sutarties, vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą teisėtumą, aiškinimo bei taikymo.
Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu vienašalį 2007 m. birželio 26 d. kredito sutarties, sudarytos jos ir atsakovės AB SEB banko, nutraukimą; pakeisti kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte nurodytą 15 (penkiolikos) kalendorinių dienų įspėjimo terminą į 2 mėnesių įspėjimo terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovė nurodė, kad 2007 m. birželio 26 d. sudarė su atsakove kredito sutartį, pagal kurią atsakovė ieškovei suteikė 20 904,71 Eur kreditą žemės sklypui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Ieškovė savo įsipareigojimus vykdė, tačiau kai 2014 m. susidūrė su finansiniais sunkumais, atsakovė nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė kredito sutartį. Ieškovė negavo atsakovės siųsto 2014 m. gruodžio 11 d. pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą, o apie šį faktą sužinojo tik antstoliui pradėjus atlikti priverstinio vykdymo veiksmus.
2015 m. balandžio 21 d. ieškovė pateikė prašymą sustabdyti išieškojimo procesą. Ieškovė mano, kad nuo šio prašymo gavimo dienos atsakovė prarado teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį, nes per protingą laiką pakartotinai nepranešė jai apie kredito sutarties nutraukimą. Be to, ieškovė toliau vykdė mokėjimus, atsakovė juos priėmė, todėl tai turėtų būti laikoma tinkamu kredito sutarties vykdymu.
Atsakovės inicijuotos procedūros dėl kredito sutarties nutraukimo yra neteisėtos ab initio (nuo pradžių) dėl nesąžiningų kredito sutarties nutraukimo sąlygų bei neteisėtų ir vienašališkų atsakovės veiksmų nutraukiant šią sutartį. Atsakovė, neieškodama geriausių abi puses tenkinančių problemos sprendimo būdų, iš karto nutraukdama sutartį ir siekdama priverstinio skolos išieškojimo, pažeidė bendradarbiavimo principą. Sutarties nuostatos, leidžiančios nutraukti ilgalaikę sutartį dėl ieškovę ištikusių laikinų finansinių sunkumų, kurių ji negalėjo numatyti, suteikė atsakovei perdėtą pranašumą. Po kredito sutarties atnaujinimo ieškovė negavo įspėjimų apie sutarties nutraukimą, toliau periodiškai vykdė mokėjimus, todėl pagrįstai tikėjosi sutarties tęstinumo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad kredito sutartis yra parengta pagal standartines sąlygas, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis (šiuo atveju – atsakovė), nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse, tai būtų pagrindas kredito sutartį laikyti vartojimo sutartimi. Tačiau byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 26 d. kredito sutartis buvo sudaryta dėl žemės sklypo pirkimo; sutartyje nedetalizuota sklypo paskirtis; nuo sutarties sudarymo dienos ieškovė įsigytame sklype nėra užregistravusi gyvenamosios ar ūkio paskirties statinių; nepateikta duomenų, kad išduotas statybos leidimas dėl pastatų šiame žemės sklype statybos ar kad ieškovė būtų kreipusis dėl statybos leidimo išdavimo; ieškovė turi kitą gyvenamąją patalpą. Dėl tokių aplinkybių teismas 2007 m. birželio 26 d. kredito sutarties nelaikė vartojimo sutartimi ir jai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2284 straipsnio nuostatos.
Teismas konstatavo, kad atsakovė (kredito davėja) turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškove, nes ji iš esmės pažeidė sutarties 5.2 punktą, t. y. pradelsė 73 d. sumokėti skolą ir 226 d. vėlavo sumokėti palūkanas. Byloje nustatyta, kad bankas siuntė pranešimus ieškovei jos nurodytu gyvenamosios vietos adresu, taip pat SMS žinutes jos nurodytu telefono numeriu, elektroninės bankininkystės sistemoje, ragindamas vykdyti prievolę. Aplinkybė, kad ieškovė galbūt neatsiėmė banko įspėjamųjų raštų, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog bankas netinkamai informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą ir neteisėtai ją nutraukė.
Teismas nepripažino, kad buvo pažeistas nebendradarbiavimo principas, nes ieškovė nepasinaudojo kredito sutarties 6 punkte nustatyta galimybe dėl kredito įmokų atidėjimo, neįvykdė sutarties 4.14 punkte nurodytos pareigos informuoti banką apie savo finansinės padėties pablogėjimą, nesikreipė į jį.
Teismas nurodė, kad atsakovė įspėjimais ir pranešimu tinkamai ir palankesniu negu sutartyje nurodytu būdu informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą. Be to, vykdomasis įrašas buvo išduotas tik 2015 m. vasario 19 d., todėl šioje situacijoje kredito sutarties nuostatos buvo taikomos išimtinai ieškovės naudai ir skirtas terminas pažeidimui pašalinti buvo ilgesnis nei prašomas ieškinio reikalavimu.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 30 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Kolegija nurodė, kad 2007 m. birželio 26 d. buvo sudaryta šalių kredito sutartis, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 20 904,71 Eur kreditą žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti; atsakovė 2014 m. gruodžio 11 d. pranešė ieškovei, kad nuo 2014 m. gruodžio 8 d. vienašališkai nutraukia kredito sutartį; Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaras 2015 m. vasario 19 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 19 532,47 Eur skolos išieškojimo iš ieškovės; 2015 m. balandžio 7 d. antstolis A. Selezniovas surašė turto arešto aktą, kuriuo areštavo skolininkei priklausantį žemės sklypą ir priėmė patvarkymą dėl žemės sklypo vertinimo, įpareigojo ieškovę pateikti reikiamą informaciją bei duomenis, reikalingus turto vertei nustatyti.
Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2007 m. birželio 26 d. kredito sutartis nepripažintina vartojimo sutartimi, todėl jai netaikytinos CK 6.2284 straipsnio nuostatos. 2007 m. birželio 26 d. kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, kad kreditas skirtas konkrečiam žemės sklypui įsigyti. Kredito sutartyje nėra nuostatų, kad žemės sklypas yra skirtas ieškovės asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, todėl ieškovė, nurodydama, jog žemės sklypas skirtas šeimos poreikiams tenkinti, privalo įrodyti tokias aplinkybes. Teismas nustatė, kad ieškovė tokių aplinkybių neįrodė (iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ieškovė nebuvo įregistravusi sklype gyvenamosios ar ūkio paskirties statinių, nėra išduotas statybos leidimas statyti tokius pastatus, ji turi kitą gyvenamosios paskirties turtą). Nors ieškovė nurodė, kad ji 2012 m. kreipėsi į AB SEB banką su prašymu suteikti kreditą namui statyti žemės sklype, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė, o jos pateikti eskizai neįrodo, jog būtų imtasi kokių nors veiksmų „ketinimams“ įgyvendinti.
2007 m. birželio 26 d. kredito sutartimi šalys susitarė, kad atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį anksčiau, negu nustatyta sutartyje, prieš 15 kalendorinių dienų raštu (registruotu laišku) įspėjusi ieškovę, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėja padaro esminių sutarties pažeidimų (nevykdo įpareigojimų ar juos netinkamai vykdo). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė netinkamai (ne laiku) vykdė sutarties sąlygas; 2014 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. lapkričio 5 d. jai buvo išsiųsti įspėjimai dėl galimo kredito sutarties nutraukimo, kuriais ieškovė buvo informuota iki 2014 m. gruodžio 8 d. sumokėti pradelstą skolą, priešingu atveju sutartis bus laikoma nutraukta ir bus vykdomas skolos išieškojimas įstatymų nustatyta tvarka; 2014 m. gruodžio 11 d. pranešimu atsakovė informavo ieškovę, kad, iki 2014 m. gruodžio 8 d. neįvykdžius atsakovės reikalavimų, kredito sutartis nuo 2014 m. gruodžio 8 d. laikoma nutraukta, o skola bankui yra 19 402,23 Eur; ieškovei kredito sutartyje nurodytu telefono numeriu buvo išsiųsta SMS žinutė dėl kredito sutarties vykdymo, taip pat ieškovė buvo informuota ir pranešimais elektroninės bankininkystės sistemoje; pranešimai siųsti registruotu paštu sutartyje nurodytu adresu. Nors ieškovė nurodė, kad laiškų negavo, toks banko pranešimų išsiuntimas atitiko kredito sutarties sąlygas. Konstatavus, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie kredito sutarties nutraukimą, nėra pagrindo taikyti CK 6.218 straipsnio 2 dalies nuostatą.
Kolegija nepripažino, kad ieškovės padaryti pažeidimai gali būti laikomi neesminiais. Kolegija ieškovės vykdytus mokėjimus po to, kai ji gavo antstolio patvarkymus, vertino kaip mokėtus savo nuožiūra ir tai nesudaro pagrindo jai tikėtis tolesnio sutarties vykdymo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė, sudariusi kredito sutartį, įsipareigojo laikytis nustatyto mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus nustatytus mokėjimus, ji žinojo apie teisines pasekmes pažeidus mokėjimų grafiką, prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Sutarties nuostatose buvo įtvirtinta jos teisė iškilus finansinių sunkumų kreiptis į banką, tačiau byloje nėra duomenų, kad ji būtų į jį kreipusis. Ieškovės 2015 m. balandžio 21 d. kreipimasis į atsakovę su prašymu sustabdyti skolos išieškojimo vykdymą dėl laikinų finansinių sunkumų nelaikytinas tinkamu kreipimusi į banką sutarties 6 punkto prasme. Kredito sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti kredito įmokas ir palūkanas pagal nustatytą mokėjimų grafiką. Atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį, nes ieškovė nuolat pažeidinėjo mokėjimų grafiką, nesilaikė nustatytų terminų, įmokas mokėjo pavėluotai; iki 2014 m. gruodžio 7 d. buvo pradelsusi 73 d. sumokėti skolą ir 226 d. mokėti palūkanas, todėl atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovė galės padengti susidariusią skolą ir laiku atlikti kitus mokėjimus.
Ieškovei apie sutarties nutraukimą buvo pranešta prieš daugiau kaip 30 dienų, be to, ji buvo įspėta kelis kartus, taigi iš esmės atsakovė laikėsi ne sutarties 5.2 punkto (15 dienų), o CK 6.217 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. ieškovei buvo nustatytas papildomas terminas sutarčiai įvykdyti ir tik tada sutartis buvo vienašališkai nutraukta prieš terminą (prieš 33 dienas). Vykdomasis įrašas išduotas tik 2015 m. vasario 19 d. Taigi šioje situacijoje kredito sutarties nuostatos buvo taikomos išimtinai ieškovės naudai.
Kolegija padarė išvadą, kad ieškovės padaryti pažeidimai yra esminiai, todėl atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškove.
Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės argumentai dėl šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo yra nepagrįsti ir neįrodyti. Byloje nustatyti atsakovės veiksmai rodo jos siekį tęsti sutartinius santykius, suteikiant ieškovei galimybę atnaujinti sutarties vykdymą. Tačiau byloje nustatyta, kad būtent ieškovė nebendradarbiavo su atsakove (nesikreipė į atsakovę atsiradus finansinių sunkumų, neinformavo, jog pasikeitė jos kontaktiniai duomenys).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai kredito sutartį aiškino išimtinai tik lingvistiniu metodu, bet netaikė sisteminio sutarčių aiškinimo metodo, nevertindami jos tikslo ir paskirties, aplinkybių, tikslų, dėl kurių ieškovė sudarė kredito sutartį, todėl pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 dalies normą. Teismai nelaikė šalių sudarytos sutarties vartojimo sutartimi, nes joje nedetalizuota sklypo paskirtis, ieškovė nesiėmė kokių nors veiksmų statyboms šiame sklype pradėti, be to, turi kitą gyvenamąją patalpą. Šiuo atveju teismai neatsižvelgė į tai, kad sutartį rengė atsakovė, todėl ji sprendė, ką įrašyti į sutartį. Teismai šias sąlygas turėjo aiškinti pasiūliusios šalies (atsakovės) nenaudai, juolab kad atsakovė nuo sutarties sudarymo pradžios suinteresuota nelaikyti sutarties vartojimo sutartimi. Netinkamai kvalifikavus sutartį, nebuvo taikytos vartotojų apsaugą reglamentuojančios teisės normos, todėl nebuvo galimybės apginti pažeistas ieškovės kaip vartotojos teises ir teisėtus interesus.
Teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, nes ignoravo ieškovės pateiktus įrodymus, kad ji nevykdė komercinės veiklos ir kreditą ėmė savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismų praktikoje pažymėta, kad teismas privalo motyvuoti išvadas dėl tam tikrų aplinkybių (įrodymų) nereikšmingumo bylai, t. y. nurodyti argumentus, kuriais vadovaudamasis grindžia tokias savo išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-169/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-169/2011">3K-3-169/2011</a>); sprendime turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės bei nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, išdėstyti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, bei teisės aktai ir teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas savo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė įsigytą žemės sklypą sodų bendrijoje naudojo komerciniams tikslams. Teismai atsižvelgė į tai, kad ieškovė turi kitą gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą (butą) (duomenys neskelbtini), tačiau nepagrindė, kodėl tokiu atveju kredito sutartis nelaikytina vartojimo sutartimi. Tai, kad sklype neįregistruota gyvenamosios ar ūkio paskirties statinių, nepaneigia argumento, kad ieškovė sklypą įsigijo šeimos poreikiams tenkinti (šiame sklype ieškovė augino daržoves, tenkino kitus poreikius). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinė tikslinė įsigyto pagal kredito sutartį žemės sklypo paskirtis yra žemės ūkio (sodų), tokios paskirties žemės sklypu ieškovė ir naudojosi.
Šalių kredito sutarties 5 straipsnio 2 punkte šalys susitarė, kad vienašališkai kredito davėjas gali nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu kredito gavėjas padaro esminių kredito sutarties pažeidimų; šio punkto 1 papunktyje sulygo, kad kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas yra esminis kredito sutarties pažeidimas; 4 straipsnio 1, 2, 4 punktuose ieškovė įsipareigojo pagal kredito gavėjui pateiktą mokėjimų grafiką laiku mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas ir delspinigius, taip pat mokėjimo dieną banko sąskaitoje, nurodytoje kredito sutartyje, turėti sukaupus reikalingą kiekį lėšų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos mėn. 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzE4LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-318-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-318-611/2017">e3K-3-318-611/2017</a> analogiškos atsakovės taikomos sąlygos dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą pagal sutarties 5 straipsnio 2 punkto 1 papunktį, 4 straipsnio 1, 2, 4 punktus pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos. Dėl to spręsdamas, ar kredito sutarties nutraukimas buvo teisėtas, esant negaliojančioms sutarties sąlygoms, teismas turi remtis įstatymo nuostatomis, nurodyti, kad kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 ir 6.209 straipsniuose įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė atsiųsdavo SMS žinutes, kai ieškovė vėluodavo mokėti įmokas, tačiau dėl ketinimo nutraukti sutartį ieškovė jokia priemone nebuvo informuota. Be to, sutarties pažeidimas negalėjo būti pripažintas esminiu, nes sutartį ieškovė sudarė trisdešimčiai metų, mokėjimus atlikdavo nuolat; didesnę skolą iš dalies lėmė ir tai, kad iš vėluojančių įmokų buvo išskaičiuojami delspinigiai, didinant skolą už palūkanas. Sutarties nutraukimo metu skola buvo 875,72 Eur, tai sudarė 4,7 proc. viso negrąžinto kredito sumos (16 792,23 Eur).
Teismas ex officio (pagal pareigas) turėjo pripažinta nesąžininga, neteisėta ir negaliojančia ab initio kredito sutarties 12 punkto nuostatą, pagal kurią laikoma, jog kredito gavėjas gavo paskutiniu bankui žinomu kredito gavėjo adresu paštu išsiųstus dokumentus trečią darbo dieną, einančią po tos darbo dienos, kai bankas siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Teisiniu reglamentavimu nėra nustatyta termino, per kurį pašto paslaugas teikianti įmonė, gavusi siuntą, privalo ją pristatyti gavėjui. Pagal CK 6.166 straipsnį preziumuojama, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją vietą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzE4LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-318-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-318-611/2017">e3K-3-318-611/2017</a> aiškinama, kad pranešimas laikomas įteiktu nuo to momento, kai pasiekia kontrahentą. Tam, kad pranešimas būtų laikomas pasiekusiu kontrahentą, užtenka, kad jis pasiektų jo adresą. Nagrinėjamu atveju sutarties nuostata būtų laikoma tinkama, jeigu būtų gauti duomenys, kada pašto įmonė pristatė korespondenciją nurodytu adresu, nepriklausomai nuo to, ar šią korespondenciją pavyko įteikti. Be to, kredito sutartyje nenurodyta, kad apie kredito sutarties nutraukimą būtų informuojama keliais būdais. Atsakovė apie vėluojančias įmokas informuodavo SMS žinute, tačiau tokio būdo netaikė, kad praneštų apie sutarties nutraukimą.
Atsakovė AB SEB bankas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vadovavosi teismų praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nes sudarytos kredito sutarties rūšis nustatyta ne tik aiškinant kredito sutarties nuostatas, bet ir vertinant kitus byloje esančius įrodymus, ieškovės paaiškinimus. Kredito sutartis sudaryta iš bendrosios ir specialiosios dalių. Specialiosios dalies nuostatos yra rengiamos kiekvienam konkrečiam klientui, taigi prieš pasirašymą buvo aptartos su ieškove asmeniškai ir individualizuotos pagal ieškovės nurodytus bankui tikslus finansuoti žemės sklypo įsigijimą. Be to, ieškovė sutiko su sudarytoje kredito sutartyje nurodytomis nuostatomis, jas patvirtino savo parašu ir jų neginčijo. Teismai įvertino ir kitas bylos aplinkybes (dėl statybos leidimo sklype nebuvimo, kitos gyvenamosios vietos turėjimo). Ieškovė nepagrįstai teigia, kad įsigyjamo žemės sklypo paskirtis patvirtina tai, jog sudaryta buvo būtent vartojimo sutartis. Ieškovė neįrodė, kad žemės sklypą įsigijo asmeniniams šeimos poreikiams tenkinti. Ieškovė gyveno kitame būste, savo poreikiams tenkinti sklype nestatė statinių, neužsiėmė daržininkyste.
Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas turi teisę tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams jų papildomai neaiškindamas.
Net ir konstatavę, kad kredito sutartis nepriskirtina prie vartojimo sutarčių, teismai vertino visas aplinkybes dėl kredito sutarties pažeidimo ir banko teisės vienašališkai nutraukti sutartį. Atkreiptas dėmesys į tai, kad kredito sutartis vienašališkai nutraukta dar 2014 m. gruodžio 8 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vienašališkas kredito sutarties nutraukimas nelaikytinas neteisėtu dėl to, kad po sutarties nutraukimo ieškovė toliau vykdė įsipareigojimus bankui. Nutraukus kredito sutartį ieškovei išliko pareiga grąžinti pasiskolintus pinigus, sumokėti palūkanas ir netesybas, šią pareigą (o ne galiojančią sutartį) ieškovė ir vykdė. Atitinkamai bankas kaip kreditorius turėjo pareigą priimti skolos dengimą.
Pagal sutarties nutraukimo pagrindus, įtvirtintus įstatyme (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas), sistemingas prievoles pažeidžiantis kredito gavėjo elgesys davė pagrindą atsakovei abejoti, kad kredito sutartis ateityje bus tinkamai vykdoma. Teismai išsamiai įvertino situaciją atsižvelgdami ir į įstatyme nustatytas kredito sutarties vienašalio nutraukimo normas, išsamiai pasisakė tiek dėl ieškovės elgesio vykdant sutartinius įsipareigojimus, tiek dėl sutarties nutraukimo, tiek dėl sąlygų laikymosi privalomumo. Nutraukdamas kredito sutartį, bankas tinkamai pasinaudojo turima teise bei įvykdė pagrindinę savo pareigą valdyti kredito riziką, susijusią su nemokaus kliento prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymu, ne kartą įspėjo ieškovę ir suteikė ilgesnius nei kredito sutartyje (ir net įstatyme) nustatytus terminus skolai padengti, ilgai laukė aktyvių ieškovės veiksmų. Taigi ieškovei neteko neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad nutraukiant kredito sutartį buvo pažeisti jos teisėti interesai.
Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės argumentas dėl Kredito sutarties 12 punkto aiškinimo negali būti nagrinėjamas, nes tai naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Be to, pašto paslaugas teikiantis subjektas pažymi pristatymo datą ir, esant ginčui, šios aplinkybės galėjo būti nagrinėjimo dalykas jau nuo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė pati pripažino, jog ji nesikreipė į banką, jo neinformavo apie pasikeitusią savo gyvenamąją vietą. Taigi ieškovė pati pažeidė bendradarbiavimo pareigą. Tačiau bankas, iki imdamasis kraštutinių veiksmų, stengėsi ieškovę informuoti visais įmanomais būdais, tai pripažįsta ir ieškovė. Kredito sutarties bei įstatymo nuostatos įpareigoja banką raštu informuoti kredito gavėją apie ketinimus vienašališkai nutraukti sutartį, tai ir buvo padaryta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kredito sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties
Nagrinėjamoje byloje ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ginčo sutarties nekvalifikavo kaip vartojimo sutarties, netaikė vartotojų apsaugą įtvirtinančių teisės normų. Byloje taikytinas ginčijamos kredito sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas, t. y. CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.188 straipsnis (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.), įtvirtinantys vartojimo sutarties sampratą, nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse draudimą ir sąžiningumo kontrolę. Šiuo metu atitinkamos teisės normos išdėstytos CK 6.2281, 6.2284 straipsniuose.
Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartojimo sutarties sąvokos apibrėžtimi, vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis bei kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį. Vartotojų teisės sritis yra suderinta Europos Sąjungos teisės aktais, todėl nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad neprieštarautų Europos Sąjungos teisei ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) formuojamai praktikai.
CK 6.188 straipsniu į nacionalinę teisę perkeltos 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) nuostatos. Tai lemia būtinybę šio straipsnio nuostatas aiškinti ir taikyti Direktyvos 93/13 nuostatų kontekste bei atsižvelgiant į šias nuostatas aiškinančius Teisingumo Teismo sprendimus.
Remiantis Direktyvoje 93/13 įtvirtintomis apibrėžtimis, „vartotojas“ yra bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma minėta direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu ar profesija. Be to, „pardavėjas ar tiekėjas“ yra bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma Direktyva 93/13, veikia savo verslo, prekybos ar profesijos tikslais, nesvarbu, ar tai būtų viešoji, ar privati nuosavybė (2 straipsnio b ir c punktai).
Direktyvos 93/13 dešimtoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad vienodos teisės normos dėl nesąžiningų sąlygų turėtų būti taikomos „visoms <...> sutartims“, pardavėjų ar tiekėjų sudaromoms su vartotojais, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 2 straipsnio b ir c punktuose (Teisingumo Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties Dumitru Tarc?u ir Ileana Tarc?u prieš Banca Comercial? Intesa Sanpaolo Rom?nia SA ir kt., C‑74/15, EU:C:2015:772, 21 punktas).
Sutarties dalykas neturi reikšmės nustatant šios direktyvos taikymo sritį. Taigi, sutartys, kurioms taikoma Direktyva 93/13, šioje direktyvoje apibrėžiamos remiantis jas sudarančių asmenų statusu pagal tai, ar jie veikia vykdydami savo profesinę veiklą (minėtos nutarties Tarc?u 22, 23 punktai).
Šis kriterijus atitinka idėją, kuria pagrįsta Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema, t. y. kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl turimos informacijos, taigi jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (minėtos nutarties Tarc?u 24 punktas).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius. Pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo. Antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, kuris veikia savo verslo (plačiąja prasme) tikslais). Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad vartotojo apibrėžtis yra susijusi su specifiniu tikslu, kuris būdingas vartojimo santykiams ir kurio ta sutartimi siekia viena iš šalių. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo. Fizinio asmens, kaip vartotojo, teisės ginamos tada, kai jis prekes ar paslaugas vartoja asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>).
Teismai nagrinėjamoje byloje nustatė, kad ieškovės (kredito gavėjos fizinio asmens) ir atsakovės (kredito įstaigos AB SEB banko) 2007 m. birželio 26 d. sudarytos kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodyta, jog gautas kreditas skirtas žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad kredito sutartyje nėra nurodyta, jog įsigytas žemės sklypas yra skirtas ieškovės asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, todėl sprendė, kad ieškovė, nurodydama, jog būtent tokia buvo šio žemės sklypo paskirtis, privalo įrodyti nurodytas aplinkybes (CPK 12, 178 straipsniai). Teisėjų kolegija su nurodytomis bylą nagrinėjusių teismų išvadomis nesutinka.
Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad sąvoka „vartotojas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą, yra objektyvaus pobūdžio. Ginčą dėl sutarties nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą ir, be kita ko, šios sutarties sąlygas, turi patikrinti, ar paskolos gavėjas gali būti laikomas vartotoju, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą. Tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas konkretaus atvejo aplinkybes (be kita ko, į prekės ar paslaugos, dėl kurios sudaryta atitinkama sutartis, pobūdį), galinčias atskleisti, kokiu tikslu ši prekė ar paslauga įgyta (žr. Teisingumo Teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Hora?iu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C‑110/14, EU:C:2015:538, 21–23 punktus).
Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sutartyje nesant nurodyto konkretaus paskolos naudojimo tikslo, sutarties pobūdis vertintinas atsižvelgiant į turto pobūdį bei naudojimą (byloje buvo atsižvelgta į tai, kad kredito gavėjas per trumpą laikotarpį sudarė kelias paskolos sutartis žemės sklypams įgyti, pakeitęs tikslinę naudojimo paskirtį, juos parduodavo, kredito gavėjas laikytas verslininku, todėl jo sudaryta paskolos sutartis nevertinta kaip vartojimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02NS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-65/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-65/2012">3K-3-65/2012</a>).
Teismų nustatyta, kad ieškovė yra fizinis asmuo, o bankas – verslininkas, ginčo dėl to nėra. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl kredito sutartimi paimto kredito tikslo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo sutarties prigimtį bei teismų nustatytas sutarties sudarymo ir kitas aplinkybes, sprendžia, kad kredito sutarties, kuria suteikiamas kreditas nekilnojamam turtui įsigyti, kvalifikavimas kaip vartojimo sutarties neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl kai pastaroji sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Vartotojų apsauga yra ypač svarbi banko su vartotoju sudarytos kredito sutarties atveju, atsižvelgiant į tai, kad asmuo prisiima didelės apimties ir ilgą laiką trunkančias pareigas, susijusias su finansine rizika, kurią dažnai sunku numatyti ir apibrėžti.
Siekiamo įsigyti nekilnojamojo turto – žemės sklypo, esančio sodų bendrijoje, pobūdis suponuoja, kad ginčo sutartis buvo sudaryta siekiant patenkinti privačius asmens poreikius, t. y. poilsio, sodo ar gyvenamosios paskirties statinių statybos. Priešingai, byloje nebuvo nustatyta duomenų, paneigiančių aplinkybę, kad ieškovė veikė kaip privatus galutinis vartotojas, kuris pirkdamas žemės sklypą suteikiant kreditą neužsiima verslo ar profesine veikla.
Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, jog aplinkybės, kad įsigytame žemės sklype nėra užregistruoti gyvenamosios ar ūkio paskirties statiniai, taip pat kad ieškovė turi kito nekilnojamojo turto – t. y. butą, yra teisiškai nereikšmingos kredito sutarčiai kaip vartojimo sutarčiai kvalifikuoti.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad siekiant, jog vartotojas neprarastų jam teisės aktais garantuojamos apsaugos, įrodinėjimo našta negali būti perkeliama silpnesniajai šio santykio šaliai – vartotojui. Atsakovė įrodymų, paneigiančių, kad žemės sklypas būtų naudotas ne asmeniniams poreikiams tenkinti, byloje nepateikė.
Nustačius minėtus požymius, šalių sudaryta sutartis turi būti kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių ir, atsižvelgiant į tai, ginčo santykiui greta bendrųjų sutarčių teisės normų turi būti taikomos specialiosios taisyklės, užtikrinančios vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą. Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus.
Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino kredito sutarties tikslą ir paskirtį, aplinkybes, dėl kurių kredito sutartis buvo sudaryta, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, dėl to nepagrįstai sprendė, kad kredito sutarčiai netaikytinos CK 6.188 straipsnio nuostatos.
Dėl kredito sutarties nutraukimo esant esminiam sutarties pažeidimui
Ieškovė nurodo, kad savo esme analogiškos kredito sutarties nuostatos, reglamentuojančios vienašališką jos nutraukimą, kasacinio teismo praktikoje buvo pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzE4LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-318-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-318-611/2017">e3K-3-318-611/2017</a>), todėl spręsdami, ar kredito sutarties nutraukimas buvo teisėtas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo remtis ne sutartyje, o įstatyme įtvirtintais sutarties nutraukimo pagrindais; įstatymo pagrindu sutarties pažeidimas negalėjo būti vertinamas kaip esminis.
Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas numatyti standartines sąlygas, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Ši norma įgyvendinta CK 6.188 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Taigi, pagal šią normą nesąžiningomis, be kita ko, laikomos tokios sąlygos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su numatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę situaciją, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintas priemones, kad būtų užkirstas kelias naudoti nesąžiningas sąlygas (Teisingumo Teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68 punktas; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Banco Popular Espa?ol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaqu?n Valldeperas Tortosa, Mar?a?ngeles Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).
Aptardamas sąlygą dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, Teisingumo Teismas nurodytame 2013 m. kovo 14 d. sprendime Mohamed Aziz prieš Caixa d’Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, konstatavo, kad nacionalinis teismas visų pirma turi patikrinti, ar pardavėjo arba tiekėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar nacionalinėje teisėje nustatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes (Teisingumo Teismo sprendimo Aziz 73 punktas).
Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu vienašalį kredito sutarties nutraukimą; pakeisti kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte nurodytą 15 (penkiolikos) kalendorinių dienų įspėjimo terminą į 2 mėnesių įspėjimo terminą. Nors ieškinyje nebuvo reiškiamas reikalavimas 5.2 punkto sąlygą pripažinti nesąžininga, tai neatleidžia bylą nagrinėjančio teismo nuo pareigos minėtos sąlygos atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio.
Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 28 ir 29 punktus; 2002 m. lapkričio 21 d. sprendimo Cofidis, C-473/00, ECLI:EU:C:2002:705, 32 ir 33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Mostaza Claro, C-168/05, ECLI:EU:C:2006:675, 27 ir 28 punktus ir kt.). Nacionalinio teisėjo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų nesąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, Teisingumo Teismas yra konstatavęs 2000 m. birželio 27 d. sprendime Océano Grupo Editorial et Salvat Editores (C-240/98–C-244/98, ECLI:EU:C:2000:346, 26, 29, 32 punktai).
Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yNzIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-272/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-272/2011">3K-7-272/2011</a>; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtNDM4LTQxNS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-438-415/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-438-415/2016">e3K-3-438-415/2016</a>, 28 punktas; 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzE4LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-318-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-318-611/2017">e3K-3-318-611/2017</a>, 49 punktas ir kt.).
Nagrinėjamu atveju kredito sutarties 5.2 punktu šalys susitarė, kad bankas gali vienašališkai nutraukti sutartį, jei kredito gavėja padaro esminių sutarties pažeidimų. Pagal 5.2.1 punktą esminiais sutarties pažeidimais laikomi bendrosios dalies 4.1–4.10 punktuose nustatytų įsipareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kredito sutarties 4 straipsnio 1, 2, 4 punktuose ieškovė įsipareigojo pagal jai pateiktą mokėjimų grafiką laiku mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas ir delspinigius, taip pat mokėjimo dieną banko sąskaitoje, nurodytoje kredito sutartyje, turėti sukaupus reikalingą kiekį lėšų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad nurodytų sutarties sąlygų pagrindu atsakovė (kreditorė) paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, o įstatymo pagrindu ji tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių sudarytoje kredito sutartyje įtvirtintas ginčijamas vienašalis sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, nes pastato ją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, kasacinis teismas tokią sutarties sąlygą pripažino nesąžininga ir negaliojančia nuo kredito sutarties sudarymo dienos. Kartu konstatuota, kad tai per se (savaime) nereiškia, jog kiti ieškovės reikalavimai – pripažinti vienašališką Kredito sutarties nutraukimą prieš terminą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę atnaujinti Kredito sutarties galiojimą nekeičiant ankstesnių sutarties sąlygų – turėtų būti tenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos mėn. 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzE4LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-318-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-318-611/2017">e3K-3-318-611/2017</a>, 60, 62 punktai).
Direktyvoje 93/13 neįtvirtinta galimybė nacionaliniams teismams pakeisti (modifikuoti) galimai nesąžiningą sąlygą vartotojo naudai. Vadovaujantis Direktyvos 93/13 nuostatomis, tokios sąlygos nacionalinis teismas gali tik netaikyti ir palikti galioti šalių sudarytą sutartį, jei tai įmanoma, be šios sąlygos.
Teisingumo Teismas savo sprendimuose yra pažymėjęs, kad galimybė modifikuoti vartojimo sutartis neprisidėtų prie Direktyva 93/13 siekiamų tikslų užtikrinimo, skatintų pardavėjus ir paslaugų tiekėjus ir toliau naudoti tokias nesąžiningas sąlygas sutartyse su vartotojais, tačiau pabrėžė, kad tais atvejais, kai nacionalinėje teisėje yra dispozityvi nuostata, kuria gali būti pakeista nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, ir pagal nacionalinės teisės nuostatas nesąžiningą sąlygą galima pakeisti tokia dispozityvia sąlyga, šis pakeitimas galimas siekiant išsaugoti sutartį (Teisingumo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas?rp?d K?sler, Hajnalka K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13, 76–85 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 ir 6.209 straipsniuose įtvirtintų taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).
CK 6.209 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi būdų. Jeigu nukentėjusi šalis gauna kitos šalies pranešimą apie tai, jog pastaroji sutarties neįvykdys ir per papildomą terminą, arba pasibaigus šiam terminui sutartis neįvykdoma, tai nukentėjusi šalis gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus. Pagal CK 6.209 straipsnio 3 dalį, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai pasibaigus šiam terminui ji gali sutartį nutraukti. Jeigu papildomas terminas nustatytas neprotingai trumpas, tai jis turi būti atitinkamai pailgintas. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Pagal CK 6.209 straipsnio 4 dalį, šio straipsnio 3 dalis netaikoma, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį.
CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas nuolat laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).
Nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2012">3K-3-58/2012</a>).
Pagal kasacinio teismo praktiką, analizuojant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų esminio sutarties pažeidimo kriterijų turinį, pirma, vertintini du prievolės vykdymai: pažadėtasis ir faktiškai atliktas. Kuo didesnis atotrūkis tarp šių įvykdymų, tuo didesnė esminio sutarties pažeidimo tikimybė. Atotrūkis bus maksimalus visiško neįvykdymo atveju. Antra, sprendžiant, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, vertintina, ar konkrečios sutarties sąlygos neįvykdymas nulems kreditoriaus intereso dėl prievolės egzistavimo praradimą. Trečia, sprendžiant, ar prievolė neįvykdyta tyčia, ar dėl didelio neatsargumo, būtina analizuoti pažeidėjo kaltės formą pagal bendrąsias civilinės atsakomybės nuostatas ir nuspręsti, ar pažeidėjo kaltė didelė ir, jei didelė, ar tyčia. Kuo kaltė didesnė, tuo nukentėjusios šalies pagrįstas interesas tęsti sutartinius santykius yra mažesnis. Ketvirta, sprendžiant, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, būtina nustatyti, ar sutartį pažeidusi šalis elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, taip pat ar net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso pajėgi sutartį įvykdyti. Galiausiai, penkta, vertintina, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Šiuo atveju turimi omenyje ne įprastiniai, bet labai dideli, neproporcingi nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-297/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-297/2012">3K-7-297/2012</a>).
Šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė; paskutinis argumentas) priemonę. Pripažįstant sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašalio sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDUvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-345/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-345/2013">3K-3-345/2013</a>).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad bendra kredito suma sudarė 20 904,71 Eur, galutinis kredito grąžinimo terminas buvo 30 metų. Nors pradelsta skola – 875,72 Eur sudarė nedidelę sutartinių prievolių dalį, t. y. 4,7 proc. viso negrąžinto kredito sumos, teismų nustatyta, kad ieškovė nuo 2011 metų pabaigos prievoles pagal kredito sutartį vykdė netinkamai, atsakovė, reaguodama į ieškovės skolas, nuolat siuntė ieškovei pranešimus, kuriais būdavo prašoma padengti susidariusią skolą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės sudarytą kredito grąžinimo ir (ar) palūkanų mokėjimo grafiką ir ieškovės atliktų įmokų suvestinę bei atsakovės pateiktus ieškovės sąskaitos išrašus laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 2 d., konstatavo, jog ieškovė kredito grąžinimo grafike nustatytų terminų nesilaikė, įmokas mokėjo pavėluotai. Byloje nustatyta, kad pirmasis įspėjimas dėl galimo kredito sutarties nutraukimo buvo išsiųstas 2014 m. rugsėjo 24 d., jame nurodant terminą iki 2014 m. spalio 25 d. padengti 552,59 Eur skolą. 2014 m. lapkričio 5 d. buvo išsiųstas pakartotinis įspėjimas iki 2014 m. gruodžio 8 d. padengti 818,24 Eur skolą. 2014 m. gruodžio 11 d. pranešimu ieškovė buvo informuota, kad nuo 2014 m. gruodžio 8 d. kredito sutartis laikoma nutraukta. 2015 m. vasario 19 d. Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaras išdavė vykdomąjį įrašą dėl 19 532,47 Eur skolos išieškojimo iš ieškovės. Atsakovei nutraukus sutartį ir pradėjus išieškojimą, ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama sustabdyti išieškojimą, vykdymo veiksmai buvo sustabdyti, tačiau, ieškovei nesikreipus dėl sutarties atkūrimo, 2016 m. birželio 15 d. atsakovė nurodė išieškojimo veiksmus atnaujinti.
Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė kaip kredito įstaiga tikėjosi, jog prievolės, kylančios iš Kredito sutarties, bus vykdomos laiku, banko veiklai griežtas terminų laikymasis yra reikšmingas, tačiau ieškovės elgesys ilgą laiką reguliariai nemokant bankui įmokų bei nesant byloje duomenų, patvirtinančių, kad jei kredito sutartis bus atnaujinta, ieškovė bus finansiškai pajėgi ją tinkamai ir laiku vykdyti, nesudarė pagrindo atsakovei manyti, kad sutartiniai įsipareigojimai bus įvykdyti. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovės padaryti pažeidimai yra esminiai ir atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį su ieškove, todėl nėra pagrindo vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė vienašalį sutarties nutraukimą grindė sutartiniu ir įstatymo nustatytu pagrindu, tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad savo esme analogiška teismo išvada būtų pasiekta situaciją vertinant ir pagal įstatyme įtvirtintus sutarties nutraukimo pagrindus (CK 6.217 straipsnio 2 dalis), kadangi nuolatinis prievoles pažeidžiantis ieškovės elgesys davė pagrindą atsakovei nesitikėti, kad kredito sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Taip pat tokią išvadą bankui leido daryti ieškovės finansinių galimybių neturėjimas bei kitų kreditorių reikalavimai jai.
Dėl pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą
Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad atsakovė tinkamai neinformavo jos apie kredito sutarties nutraukimą, nes pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą negavo, apie nutrauktą sutartį sužinojo tik antstoliui pradėjus vykdyti išieškojimą. Ieškovė prašo teismo ex officio pripažinti kredito sutarties 12 punktą nesąžiningu, neteisėtu ir negaliojančiu ab initio, kadangi pranešimas turi pasiekti adresato gyvenamąją vietą, o galiojančiu teisiniu reguliavimu nėra nustatytas terminas, per kurį pašto paslaugas teikianti įmonė, gavusi pašto siuntą, privalo pristatyti ją gavėjui.
Draudimas kasaciniame skunde ne tik reikšti naujus reikalavimus, bet ir remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme, įtvirtintas CPK 347 straipsnio 2 dalyje. Pagal CPK išdėstytą teisinį reglamentavimą naujų ieškinio reikalavimų pateikimas galimas pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, išskyrus CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas išimtis, o apeliaciniame skunde jis nėra galimas, juolab naujų reikalavimų pateikimas negalimas kasaciniame skunde.
Nagrinėjamos bylos atveju, kaip pirmiau nurodyta (žr. šios nutarties 47–48 punktus), ginčą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Kadangi ieškovės pareikštas naujas reikalavimas dėl kredito sutarties sąlygos, nustatančios sutarties šalių tarpusavio bendravimo ir susižinojimo tvarką, vertintinas sąžiningumo aspektu, teisėjų kolegija sprendžia pasisakyti dėl šio kasacinio skundo argumento.
Remiantis šalių sudarytos Kredito sutarties Bendrosios dalies 12 punktu, vienas iš šalių susisiekimo būdų pagal šį punktą – registruotos pašto siuntos siuntimas Specialiosios dalies 11 punkte nurodytu šalies adresu. Atsakovė būtent šį būdą pasirinko informuoti ieškovę apie būsimą sutarties nutraukimą, ir šis būdas yra teisėtas bei atitinka šalių sutartį. Pagal kredito sutarties bendrųjų sąlygų 12 punktą laikoma, kad paskutiniu atsakovei žinomu ieškovės adresu paštu išsiųstus dokumentus ieškovė gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai atsakovė ieškovei siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Be to, ieškovė kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13 punkte įsipareigojo informuoti atsakovę apie pasikeitusius adresą, banko sąskaitos numerį ar kitus rekvizitus.
Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutarties sąlygų nesilaikanti šalis prisiima su tuo susijusią riziką. CK 6.166 straipsnis nustato žinojimo prezumpciją, pagal kurią preziumuojama, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą.
UNIDROIT tarptautiniai sutarčių principai nustato panašią taisyklę 1.10 punkte. Pagal ją pranešimas laikomas įteiktu tinkamai, jeigu yra išsiunčiamas kontrahento adresu. Pranešimas laikomas įteiktu nuo to momento, kai pasiekia kontrahentą. „Pasiekia“ nebūtinai reiškia, kad patenka į kontrahento rankas ir yra jo perskaitomas. Tam, kad pranešimas būtų laikomas pasiekusiu kontrahentą, užtenka, kad jis pasiektų jo adresą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzE4LTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-318-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-318-611/2017">e3K-3-318-611/2017</a>, 42 punktas).
Nagrinėjamu atveju teismai nustatė, kad ieškovė, nepranešdama atsakovei apie pasikeitusią gyvenamąją vietą (ją nurodė tik 2015 m. balandžio 21 d. pateikdama prašymą bankui sustabdyti išieškojimą), prisiėmė neigiamus to padarinius, nes netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą. Atsakovės pranešimas ieškovei apie Kredito sutarties nutraukimą įteiktas tinkamai, todėl nėra pagrindo spręsti dėl kredito sutarties 12 punkto pripažinimo nesąžiningu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismų nustatyta, jog atsakovė informavo ieškovę apie sutarties nutraukimą netgi palankesniu negu sutartyje nurodytu būdu, t. y. laikydamasi ne sutarties 5.2 punkto, o CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimų (prieš 33 dienas).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad, nors bylą nagrinėję teismai kredito sutarties, kurios nutraukimo teisėtumas ginčijamas šioje byloje, nepagrįstai nelaikė vartojimo kredito sutartimi, tačiau tinkamai aiškino ir taikė vienašališko kredito sutarties nutraukimo prieš terminą teisėtumą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 4,82 Eur tokių išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 4,82 Eur (keturis Eur 82 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė
Algirdas Taminskas
