Dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-270/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-00407-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija 30.10

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovui E. R., ieškovo atstovui advokatui K. O., atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovei N. J.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl pripažinimo teisės į savavališkos statybos padarinių pašalinimą ir pagal atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos priešieškinį ieškovui E. R. dėl savavališkai pastatytų statinių nugriovimo; tretieji asmenys: Kauno rajono savivaldybė, G. J. ir P. Č.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti jam teisę pašalinti savavališkos gyvenamojo namo, pažymėto žyma lAlp, priestatų, pažymėtų žymomis 1a1b ir 2alb, ir ūkio pastato, pažymėto žyma 2I1m, (duomenys neskelbtini) kaime, statybos padarinius, įteisinant juos ieškovo vardu.

Atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti miško paskirties žemės sklype savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą su priestatais ir sutvarkyti statybvietę; šio įpareigojimo ieškovui teismo nustatytu terminu neįvykdžius, leisti atsakovui nugriauti pirmiau nurodytus statinius ir sutvarkyti statybvietę, išlaidas išieškant iš ieškovo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Teismas nustatė, kad ieškovas, 2003 m. rugpjūčio 14 d. nusipirkęs iš G. J. 7,86 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalį (3,03 ha), jame, neturėdamas projekto ir statybos leidimo, pastatė gyvenamąjį namą, priestatus ir ūkinį pastatą. 2005 m. rugpjūčio 22 d. surašytas savavališkos statybos aktas ir 2005 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje ieškovas buvo įpareigotas iki 2005 m. spalio 30 d. nustatyta tvarka pašalinti savavališkas statybas, tačiau jis šio įpareigojimo neįvykdė. Teismas nurodė, kad neteisėta (savavališka) statyba gali būti legalizuota, kompetentingai valstybės institucijai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinus statybos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimams, taip pat konstatavus, jog savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų; priešingu atveju įteisinimas negalimas (CK 4.103 straipsnio 3 dalis). Teismas argumentavo, kad Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo dėl savavališkų statybų priimti administraciniai sprendimai vykdomi pagal šių sprendimų surašymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas; taigi šiuo atveju ieškovui administracinis aktas surašytas iki 2006 m. lapkričio l d., vadovaujantis tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies l punktu, numačiusiu vienintelį savavališkos statybos padarinių šalinimą, t. y. statinio, esančio teritorijoje, kurioje draudžiama bet kokio statinio statyba, nugriovimą. Teismas pažymėjo, kad dėl žemės teisinio statuso ypatumų statybos santykiai inter alia reguliuojami Miškų ir Žemės įstatymų normų; teismo vertinimu, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenustatyta išimčių dėl statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl teismas sprendė, kad teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti įgyvendinta, o Miškų ir Žemės įstatymuose nustatyti aptariami ribojimai proporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, todėl nėra pagrindo teigti, jog savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Ieškovas statybos teisėtumą įrodinėjo, remdamasis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento (toliau – ir Reglamentas) 2 punktu, pagal kurį, jo teigimu, miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama pastatų, kai tokių reikia ne tik miškų ūkio veiklai, bet ir kitų pastatų statyba. Teismas nurodė, kad Reglamento 2 punktas Vyriausybės nutarimu negalioja nuo 2007 m. vasario 4 d., todėl netaikytinas šiam ginčui išnagrinėti. Teismo sprendimas turi būti priimamas vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-206/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-219/2004).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2011 m. spalio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą. Kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus, kad aplinkybė, jog pastatai pastatyti ant buvusių pastatų pamatų, galėtų būti reikšminga, nes statyba apskritai negalima pagal Miškų ir Žemės įstatymų normas. Ieškovui teigiant, kad statybų klausimų nereguliavo šių įstatymų normos, kolegija nurodė, jog iš Žemės įstatymo (2005 m. galiojusi redakcija) 21 straipsnio 1, 2 punktų, taip pat Miškų įstatymo (2005 m. galiojusi redakcija) 2 straipsnio 3 dalies nuostatų neišplaukia, kokie kiti, be šiose teisės normose nurodytų, statiniai gali būti miškų ūkio paskirties žemėje. Žemės įstatymo (2005 m. redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Kolegija argumentavo, kad Žemės įstatyme nėra kitų nuostatų, apibrėžiančių, kokie dar kiti statiniai gali būti statomi miškų ūkio paskirties žemėje; dėl to kolegija sprendė, kad visų kitų statinių, inter alia sodybų, statyba neleidžiama, o ieškovo teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo būti įgyvendinta. Atsakydama į ieškovo argumentus, kad tuo metu, kai buvo pradėtos ir vykdomos statybos galiojo Statybų privačioje žemėje reglamentas, kurio 2, 3 punktuose buvo nustatyta, jog miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus, kolegija nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu Reglamento 2 punkto nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją, ir neleidžia įstatymų lydimaisiais aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat įstatymo aiškinamaisiais aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytu įstatymo. Kolegija pažymėjo, kad kai buvo pradėta ir vykdoma ginčo gyvenamojo namo su priestatais statyba, pagal Miškų ir Žemės įstatymus miškų ūkio paskirties žemėje buvo leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba; visų kitų statinių, inter alia sodybų, statyba neleidžiama. Dėl to, kolegijos vertinimu, galiojusi Reglamento taisyklė dėl teisės į statybas miško ūkio paskirties žemėje negalėjo būti taikoma.

Nors ieškovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog statybos pabaigoje galiojo Statybos įstatymo 28 straipsnio, kuriame buvo nustatytas savavališkos statybos padarinių šalinimas, įteisinant statybą, redakcija, kolegija atkreipė dėmesį į išsamius šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo argumentus ir išvadą, jog Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, 2005 m. rugpjūčio 22 d. surašęs savavališkos statybos aktą, vadovavosi akto priėmimo metu galiojusiu Statybos įstatymo (2005 m. galiojusi redakcija) 28 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatytas vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimas – statinio esančio teritorijoje, kurioje draudžiama bet kokio statinio statyba, nugriovimas. Iki 2006 m. spalio 31 d. galiojusioje Statybos įstatymo 28 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad gali būti leidžiama statytojui parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą tik tuo atveju, jei statinio statyba gali būti vykdoma, o tuo atveju, jei teritorijoje, kurioje vykdoma naujo statinio statyba ar statinys rekonstruojamas, draudžiama, bet kurio ar tam tikros paskirties naujo statinio statybą ar statinio rekonstravimą privaloma sustabdyti ir pareikalauti iš statytojo nugriauti statinį. Ieškovas po savavališkos statybos akto surašymo, kolegijos vertinimu, nesiėmė priemonių savavališkos statybos padariniams pašalinti, juos įteisinant.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ taikymo laiko atžvilgiu. Teismai, netaikę teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2, 3 punktų nuostatų, pažeidė Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatas. Nagrinėjamoje byloje administracinis aktas dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo surašytas 2005 m. rugpjūčio 22 d., nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje – 2005 m. rugpjūčio 29 d.; dėl to byloje turėjo būti taikomos tuo metu šalių teisinius santykius reguliavusių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos. Ieškinys atmestas, inter alia motyvuojant, kad tuo metu galiojo Miškų ir Žemės įstatymo nuostatos, pagal kurias statinių statyba miško paskirties žemėje buvo draudžiama. Kasatoriaus vertinimu, tokio draudimo nebuvo nustatyta Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ 2, 3 punktuose, kurie taikytini šioje byloje ginčui išnagrinėti. Pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad šis Vyriausybės nutarimas negaliojo nuo 2007 m. vasario 4 d., o sprendimas turi būti priimtas, vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-206/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-219/2004), apeliacinės – kad nurodytu Vyriausybės nutarimu patvirtinto Reglamento 2 punkto nuostata dėl joje nustatyto teisinio reguliavimo neatitikties įstatymams Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Nors kasatorius ieškinio teisinį reikalavimo pagrindą nurodė Reglamento 3 punktą, tačiau teismai dėl jo taikymo apskritai nepasisakė; šio punkto nuostata, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus, galiojo teisinių santykių atsiradimo metu, todėl turėjo būti taikoma, nepaisant to, jog bylos nagrinėjimo metu nuo 2007 m. vasario 4 d. buvo netekusi galios. Kasatorius pažymi, kad teismų išvada byloje neatitinka Konstitucinio Teismo išaiškinimo, jog iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, preziumuojama, jog toks teisės aktas atitinka Konstituciją ir kad teisiniai padariniai, atsiradę tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu susijęs lex retro non agit principas reiškia, jog teisės aktų galia nukreipta į ateitį ir negalimas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka.

2. Dėl CPK 176–185 straipsnių pažeidimų, turėjusių įtakos byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir materialiajai teisei taikyti. Bylą nagrinėję teismai, kasatoriaus vertinimu, neištyrė ir nepasisakė dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad ginčo gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai pastatyti ant buvusių statinių pamatų, kuriuos kasatorius teisėtai įgijo pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu nusipirkęs miškų ūkio paskirties žemės sklypą (CK 6.395 straipsnio 1 dalis); nors nuosavybės teisių į statinius kasatoriui neįregistruota Nekilnojamojo turto registre, tačiau dėl to nepaneigiama kasatoriaus įgyta nuosavybės teisė; kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, bet teisių išviešinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. v. VĮ Valstybės turto fondas ir kt., bylos Nr. 3K-3-399/2010). Kasatoriaus vertinimu, atmestini apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad dėl to, jog pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (Žin. 1994. Nr. 96-1872; 2001 m., Nr. 35-1161) ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą miškų paskirties žemėje statyba apskritai draudžiama, nelaikytina reikšminga aplinkybė, jog statiniai pastatyti ant buvusių pastatų pamatų. Šiuose įstatymuose tik reglamentuota, kokia žemė priskirtina miškų ūkio paskirties žemei, kokie plotai – miško žemei. Teismas privalėjo įvertinti, kad šioje miško ūkio paskirties žemėje analogiški pastatai buvo pastatyti 1957 m., t. y. prieš 37 m. iki įstatymų įsigaliojimo ir šių pastatų pamatai (tai sudėtinė pastato dalis) buvo išlikę įstatymų priėmimo metu. Be to, ši aplinkybė kaip sąlyga reglamentuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkte, todėl teismai į ją turėjo atsižvelgti, spręsdami dėl CK 4.103 straipsnio 3 dalies taikymo. Kad miško ūkio paskirties žemėje 1957 m., t. y. iki pirmiau nurodytų įstatymų priėmimo buvo teisėtai pastatytas M. J. gyvenamasis namas, tvartas, patvirtinta įrašais Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos ir viršaičio dokumentų fonde esančioje 1986–1990 m. Smiltynės kaimo ūkinėje knygoje; tai patvirtino trečiasis asmuo G. J.

3. Dėl teismų taikytos poveikio priemonės atitikties teisingumo principui (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi atitinkamų teisės aktų nesilaikymo faktais ir vadovaudamiesi CK 4.103 straipsniu, taikė griežčiausią sankciją – įpareigojo savavališkos statybos statinius nugriauti. Tokia teismų pozicija neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo; teismo priimtas sprendimas negali būti formalus, sukuriantis išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet toks, kuris savo turiniu nebūtų neteisingas. Tai reiškia, kad teismo taikomos poveikio priemonės už teisės pažeidimus turi būti proporcingos (adekvačios), neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, nei reikia, taikomos, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus laisves ir teises (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). EŽTT jurisprudencijoje taip pat konstatuota, kad net ir neteisėtai pastatytas statinys laikytinas statytojo nuosavybe, saugomas ir ginamas pagal nuosavybės neliečiamumo principą, nes tam tikrais atvejais dėl sprendimo nugriauti neteisėtai pastatytą statinį statytojas patiria ypač sunkių materialinių ekonominių padarinių (2007 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Hamer prieš Belgiją, 21861/03). Nagrinėjamoje byloje teismai neįvertino svarbių reikšmingų aplinkybių, t. y. neįvertino, kaip ir kokiu mastu savavališka statyba pažeidžia viešąjį interesą, nenustatė žalos ir jos dydžio, neišsprendė, ar padaryti pažeidimai objektyviai negali būti pašalinti kitais būdais, nei nugriaunant statinius, pavyzdžiui, pasodinant mišką, sumokant kompensaciją. Teismai neatsižvelgė ir nepasisakė dėl kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių (statoma ant buvusių pamatų, neiškertant miško, gavus rajono savivaldybės mero ir vyriausiojo architekto žodinį leidimą statyti ir garantiją, jog statybą bus galima įteisinti vėliau, bet dėl administracinių sprendimų dėl savavališkos statybos surašymo to nebebuvo galima padaryti). Kasatorius taip pat pažymi, kad jis atsidurs ypač sunkioje ekonominėje padėtyje, nes tai yra vienintelis gyvenamasis būstas, be to, bus pažeisti dviejų mažamečių vaikų, kuriuos kasatorius augina, interesai, nes jie taip pat liks be pastogės.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į kasacinį skundą prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo, kad savavališkos statybos aktas kasatoriui surašytas 2005 m. rugpjūčio 22 d., vadovaujantis tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuriame nustatytas vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas. Statiniai pastatyti miškų ūkio paskirties žemėje, kurioje statyba draudžiama. Kasatorius nepagrįstai savo teisę į statinius grindžia statybų metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 (Žin.. 1995, Nr. 106-2379) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2, 3 punktais; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu konstatuota, kad Reglamento 2 punkto nuostata prieštarauja Konstitucijai; nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją, ir neleidžia įstatymų lydimaisiais aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat įstatymų aiškinamaisiais aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais. Taigi tuo metu, kai buvo pradėta ir vykdoma ginčo gyvenamojo namo su priestatais statyba, Miškų ir Žemės įstatymuose buvo numatyta, kad miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su miškų susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių statyba, nepaisant to, ar ant buvusių statinių pamatų ar ne, nebuvo leidžiama. Be to, Reglamento 2, 3 punktai neteko galios nuo 2007 m. vasario 4 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 106 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“; Žin., 2007, Nr. 15-549). Ginčui išspręsti galiojusi taisyklė dėl teisės į statybas miško ūkio paskirties žemėje nebetaikytina. Tokia nuostata grįstina atsižvelgiant į tai, kad sprendimas turi būti priimamas vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-219/2004). Teismo sprendimo priėmimo metu nebuvo galiojančių materialiosios teisės normų, leidžiančių statinių, inter alia sodybų, statybą ar įteisinimą miškų ūkio paskirties žemėje. Dėl to, teismams pripažinus kasatoriui teisę šalinti savavališkos statybos padarinius, juos įteisinant, jis nebūtų galėjęs tokios teisės įgyvendinti dėl įstatymuose nustatyto reglamentavimo, paneigiančio galimybę statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje (Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 21 straipsnio 1, 2 punktai; 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas; Miškų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) 2 straipsnio 3 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-206/2008, konstatavo, kad pagal Miškų ir Žemės įstatymus miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama tik specializuotų statinių statyba: medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių, inter alia sodybų, statyba neleidžiama; statybos santykius miškų ūkio paskirties žemėje reglamentuojančiuose Miškų ir Žemės įstatymuose nenustatyta statinių, inter alia sodybų, statybos esamose ir buvusiose sodybose draudimo išimčių, todėl akivaizdu, kad kasatoriaus teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo būti įgyvendinta. Atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika, kad savavališkos statybos padariniams šalinti taikomi įstatymai, galiojantys padarinių šalinimo metu. Bylos nagrinėjimo metu pasikeitė Statybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios savavališkos statybos padarinių šalinimą (2010 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XI-992 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu“); pagal įtvirtintas nuostatas ir be teismo pripažinimo nustatyta statytojų teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius, tačiau teisė įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu statyba pagal teritorijų planavimo dokumentus galima.

Atsakovas taip pat nelaiko, kad kasatorius pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu įgijo išlikusius buvusios sodybos statinių pamatus. Byloje nėra duomenų, kad kasatoriaus žemėje buvo išlikusi sodybvietė, gyvenamieji namai ar kiti pastatai. UAB „Geometra“ 2006 m. sausio 17 d. parengtame žemės sklypo plane ir IĮ „Paulimatas“ statinių išdėstymo 2008 m. birželio 2 d. plane pamatų liekanos užfiksuotos kitoje, nei kasatoriaus pastatytas gyvenamasis namas, vietoje. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis, kasatoriaus vardu nuosavybės teisė registruota į 22600/78663 dalį miškų ūkio paskirties žemės sklypo, tačiau neįregistruota šiame žemės sklype statinių ar išlikusių pamatų; pamatų liekanos nėra nekilnojamieji daiktai. Atsakovas laiko atmestinais kasacinio skundo argumentus dėl teismų taikytos netinkamos poveikio priemonės; atsakovo vertinimu, padariniai negali būti pašalinti kitu būdu, nes statyba šioje žemėje apskritai draudžiama. Teismai taiko poveikio priemones, kurios nustatytos įstatymo. Kasatorius elgėsi neatsakingai ir nerūpestingai, nes žinojo apie šias aplinkybes, tačiau jų nepaisė, o su šeima apsigyveno savavališkos statybos name, žinodamas apie dėl jo priimtus administracinius aktus, kuriais įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Atsiliepime į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno rajono savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo, kad kasatorius nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika bylose dėl teisės normų taikymo laiko atžvilgiu; šiuo atveju sprendžiama dėl teisės normų, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Vadinasi, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu kaip prieštaraujanti Konstitucijai pripažinta Reglamento 2 punkto nuostata negalėjo būti taikoma nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismų sprendimų priėmimo metu, nes sprendimas priimamas, vadovaujantis jo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Be to, kasatorius neturėjo Reglamento 2 punkte nustatyto parengto detaliojo plano miškų ūkio paskirties žemėje pastatams statyti. Vadinasi, jis vykdė savavališkas statybas, pažeisdamas ne tik Reglamento, bet ir Statybos, Miškų ir Žemės įstatymų nuostatas. Bylos duomenimis, statyba baigta 2007 m., t. y. po Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Tai reiškia, kad savavališka statyba nebuvo pasibaigusi, o įteisinimo procedūra, kaip civilinis teisinis santykis, negalima pagal negaliojančią normą. Pasibaigus teisės normos, kaip pagrindo teisei įgyti, galiojimo terminui, baigiasi galimybė toje teisės normoje nustatytomis sąlygomis įgyti jame nurodytas teises. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1025/2000); nors joje nurodyta apie įstatymo galiojimo pasibaigimą ir teisinius padarinius, bet, trečiojo asmens vertinimu, tapačių padarinių atsiranda ir pasibaigus įstatymo aiškinamojo akto galiojimui. Tokia situacija, kai antikonstitucine pripažintos teisės normos taikymas negalimas dabartiniams santykiams, atitinka Konstitucijos 107, 110 straipsnius. Bylą nagrinėję teismai tinkamai išaiškino, kad miško paskirties žemėje statybos santykius reglamentuojančiuose Miškų ir Žemės įstatymuose nenustatyta draudimo statyti sodybas esamose ir buvusiose sodybose išimčių; (LVAT 2008 m. vasario 12 d. nutarimas byloje Nr. A-556-206-08). Reglamente buvęs nustatytas kitoks reguliavimas neturi reikšmės, nes įstatymo aiškinamajame akte įtvirtinta norma nėra specialioji įstatymo normos atžvilgiu. Turėjo būti vadovaujamasi įstatymais, bet ne įstatymo lydimaisiais aktais. Šioje byloje savavališkos statybos aktas surašytas, galiojant Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punktui, kuriame įtvirtintas vienintelis savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – nugriovimas. Po akto surašymo kasatorius tęsė statybą, statybos darbų pabaiga užfiksuota 2007 m.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo

Ieškovo savavališka statyba užfiksuota ir įpareigojimas dėl statybos padarinių šalinimo duotas 2005 m. rugpjūčio 22 d., todėl padarinių šalinimui taikytini teisės aktai, galioję šių procedūrų atlikimo metu. Tuo metu galiojusi Statybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2001 m. lapkričio 8 d. Nr. IX-583 įstatymo redakcija) kaip galimus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdus numatė tiek pareikalauti iš statytojo nugriauti statinį, tiek leisti statytojui (užsakovui) parengti statinio projektą ir gauti statybos leidimą. Tačiau tais atvejais, kai teritorijoje, kurioje vykdoma naujo statinio statyba ar statinys rekonstruojamas, yra draudžiama bet kurio ar tam tikros paskirties naujo statinio statyba ar statinio rekonstravimas, galimas tik vienas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas – savavališkai pastatytų statinių nugriovimas (23 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Būtent šios teisės normos pagrindu ieškovas įpareigotas nugriauti ginčo pastatus.

Tuo metu galiojusioje CK 4.103 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali 1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai patvirtinti projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu; 2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.); 3) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti.

Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančiame CK 103 straipsnyje (2011 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-993 redakcija) nustatyta, jog teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka (4 dalis). Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad teismas savo sprendimu gali leisti statytojui teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Taigi ir pagal dabartinį teisinį reguliavimą tais atvejais, kai visų ar tam tikrų statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso neleidžiama, galimas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas yra tik tokių statinių nugriovimas ir statybvietės sutvarkymas.

Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

Dėl to šioje byloje visų pirma aktualu nustatyti, ar žemės sklype, kuriame yra ieškovo savavališki statiniai, galima tokių statinių statyba. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai, dėl kurių vyksta ginčas, pastatyti miškų ūkio paskirties žemėje. Šis faktas nėra ginčijamas. Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus (1998 m. birželio 1 d. nutarimas). Taigi tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai galimi ir teisės aktais ribojant statybą miško žemėje. Be pagrindinio statybos teisinius santykius reglamentuojančio teisės akto – Statybos įstatymo, statybos miškų ūkio žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų, Žemės įstatymai. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje (t. y. nepakeitus pagrindinės žemės naudojimo paskirties) galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Įstatymuose nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie dar statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės. Taigi gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama. Taip šios normos aiškinamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, 2008 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą byloje Nr. A-556-206/2008). Kasaciniame skunde toks Miškų ir Žemės įstatymų nuostatų aiškinimas nekvestionuojamas, tačiau nurodoma, kad statybos metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas, kurio 2, 3 punktuose įtvirtinta galimybė statyti ir kitokius nei numatyti Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje statinius.

Reglamento 2 punktu buvo leidžiama pastatų, kurių reikia miškų ūkio veiklai, statyba. Ieškovas neįrodė, kad jo savavališkai pastatyti statiniai reikalingi miškų ūkio veiklai. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovas pastatė gyvenamosios paskirties pastatus. Dėl to pagal šią Reglamento nuostatą ginčo pastatai negalėtų būti įteisinti ir tuo atveju, jei Reglamentas galiotų šiuo metu ir atitiktų aukštesnės galios teisės aktais nustatytą reglamentavimą (Reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai, Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui).

Reglamento 3 punkte nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemėje ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Ši Reglamento nuostata galiojo iki 2007 m. vasario 4 d. (panaikinta Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr.106). Taip įstatymo lydimuoju aktu buvo nustatyti leistinos miško žemėje statybos atvejai, nenustatyti įstatymų. Teisinio reguliavimo neaiškumai galėtų būti aiškinami asmens naudai, nes pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos standartus nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias apribojamos Konvencijoje garantuojamos asmens teisės, turi būti pakankamai prieinamos, aiškios ir numatomos (žr., pvz., James and Others v. United Kingdom, judgment of 21 February 1986, Series A no. 98, par. 67, Lithgow and Others v. United Kingdom, judgment of 8 July 1986, Series A. no. 102, par. 110). Tačiau pažymėtina, kad net ir sutinkant su kasatoriaus pozicija, kad pagal Reglamento 3 punktą miškų ūkio žemėje esančiose sodybvietėse statyba tam tikru laikotarpiu buvo galima, ji turėjo būti vykdoma teisės aktų nustatyta tvarka. Tokiai statybai taikytinos Statybos įstatymo nuostatos dėl statinio projekto ir leidimo būtinumo (20, 23 straipsniai). Asmens teisėtų lūkesčių apsaugos principas reiškia, kad garantuojama asmens, kuriam teisinė sistema duoda pagrindą tikėtis, jog jis turės tam tikrą rezultatą, jei veiks teisėtai, interesus. Taigi asmens teisėtų lūkesčių apsaugai svarbu paties asmens veiksmų teisėtumas. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Šiuo atveju kasatorius neįgyvendino savo teisių teisės aktų nustatyta tvarka. Jis, žinodamas apie statybą leidžiančių dokumentų būtinumą, nustatyta tvarka (pateikdamas prašymą) nesikreipė dėl jų gavimo į kompetentingas institucijas, o žodžiu tarėsi dėl pastatų įteisinimo po to, kai jie bus pastatyti savavališkai, pastatus pastatė neturėdamas nustatyta tvarka patvirtinto projekto ir statybos leidimo, Reglamento galiojimo metu nustatyta tvarka nepradėjo statybos įteisinimo procedūrų. Vadovaujantis bendruoju protingumo principu, toks elgesys nelaikytinas sąžiningu teisių įgyvendinimo būdu statybų srityje. Apibendrinant konstatuotina, kad kasatorius Reglamento galiojimo metu iš jo kylančios gintinos teisės neįgijo, jo reikalavimas pripažinti teisę į savavališkos statybos padarinių šalinimą, statybą įteisinant šio Reglamento pagrindu, negali būti tenkinamas. Priėjus tokią išvadą nagrinėjamoje byloje nebeaktualu, ar žemės sklype, kuriame vykdyta savavališka statyba, yra buvusi sodyba, todėl teismai pagrįstai šios aplinkybės nenustatinėjo.

Dėl teismų taikytos priemonės atitikties konstituciniam teisingumo principui, neteisėtai pastatyto statinio gynimo pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje įtvirtintus nuosavybės apsaugos standartus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnio kontekste

Kasatorius teigia, kad konkrečiu atveju įpareigojimas taikyti griežčiausią sankciją – nugriauti savavališkos statybos statinius – dėl padarytų teisės aktų pažeidimų statybų srityje neatitinka konstitucinio teisingumo principo bei laikytinas neproporcinga poveikio priemone taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytų tarptautinių žmogaus teisių apsaugos standartų kontekste. Kasatorius savo tvirtinimams pagrįsti nurodo šiuos argumentus - nagrinėjamoje byloje teismai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. viešojo intereso pažeidimo būdo ir apimties, nenustatė žalos ir jos dydžio, kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei atitinkamai galimų švelnesnių pažeidimo padarinių šalinimo būdų, turint omenyje itin sunkius ekonominius padarinius, kurių patirs kasatorius ir jo šeima (teigiama, kad būtų prarastas vienintelis šeimos gyvenamasis būstas), pritaikius su ginču susijusių statinių nugriovimą. Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių.

Kaip nurodo ir kasatorius, neteisėtai pastatytas statinys gali būti laikomas statytojo nuosavybe, taigi saugomas ir ginamas pagal nuosavybės neliečiamumo principą, siekiant išvengti itin sunkių materialinių padarinių (remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu, priimtu byloje Hamer v. Belgium, no. 21861/03, 27 November 2007, kuris taip pat cituojamas Konstitucinio Teismo doktrinoje – Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarime). Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat pažymėjo, kad ekonomikos imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą.

Vertinant ribojimo atitiktį teisėtam tikslui, pabrėžtina, kad šioje civilinėje byloje jis akivaizdžiai susijęs su poreikiu užtikrinti tinkamą teritorijų planavimą ir miško zonos apsaugą. Pastarųjų metų praktikoje dėl aplinkosauginių motyvų Teismas yra pabrėžęs, kad šiandienos visuomenė yra vis labiau suinteresuota apsaugoti aplinką, kuri turi ypatingą vertę. Ekonominiai imperatyvai ir netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje. Tokiu atveju valstybės institucijos turi pareigą tinkamu laiku imtis veiksmų, kad nuspręstos įgyvendinti aplinkosaugos priemonės netaptų neveiksmingos (žr. cituotą Hamer, par. 79). Vis dėlto būtina pažymėti ir tai, kad skundžiami nuosavybės teisių apribojimai leistini su sąlyga, kad bus nustatyta teisinga individualių ir kolektyvinių interesų pusiausvyra.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ribojimo proporcingumo aspektui įvertinti gali būti reikšmingos įvairios aplinkybės. Kaip jau pirmiau nurodyta, vertinant kasatoriaus lūkesčių svarumą, sąžiningumą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo statybų pradžios akivaizdi kasatoriaus rūpestingumo stoka vykdant statybų veiklą visuomenės požiūriu vertingoje – miškų – teritorijoje (statybos vykdytos be jokių oficialių leidimų, remiantis, kaip aiškina kasatorius, žodiniais pareigūnų leidimais ir pan.). Be to, nors ir pripažįstant valstybės delsimą imantis aktyvių veiksmų viešajam interesui apginti iki galo, pažymėtina, kad viešojo intereso pažeidimo konstatavimas įvyko pakankamai greitai. Kasatoriui buvo žinomi administraciniai sprendimai, jis jų neginčijo, tačiau ir nevykdė. Taip kasatorius prisiėmė riziką dėl galimų neigiamų savavališkos statybos padarinių.

Kitas svarbus dalykas, pabrėžtas Hamer byloje buvo tas, kad, Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, jokia kita priemonė (pvz., įpareigojimas nebenaudoti pastato, įsakymas nutraukti statybos darbus, sumokėti atitinkamo turto kainą), išskyrus vietovės pirminės padėties atkūrimą, neatrodė tinkama dėl nepaneigiamo miškingos teritorijos, kurioje joks pastatas nebuvo leistinas, vientisumo suvaržymo. Nagrinėjamoje byloje situacija panaši. Prieš tai minėta, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl gyvenamosios statybos miško žemėje, todėl tokia teisė negali būti įgyvendinama.

Atsakydama į pareiškėjo argumentą dėl sunkių ekonominių padarinių, šeimos būsto netekimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius savo nerūpestingu, neapdairiu elgesiu pats sukėlė sau ir savo šeimai atitinkamus sunkumus. Apie savavališką statybą ir įpareigojimą statinius nugriauti jam buvo žinoma dar iki santuokos sudarymo ir vaikų gimimo. Šeimos, mažamečių vaikų turėjimas šiuo atveju neturėtų būti laikomas aplinkybe, iš esmės pateisinančia neteisėtų situacijų įteisinimą, įstatymų ar įsipareigojimų kitiems asmenims nesilaikymą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus teisių apribojimas atliktas pagal įstatymą, turi teisėtą tikslą ir yra proporcingas. Naikinti skundžiamus teismų sprendimus kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus E. R. kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Iš kasatoriaus E. R. valstybės naudai priteistina 94,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. pažyma), ir atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui 75,60 Lt kelionės išlaidų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3, 9 punktai, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. R., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 94,40 Lt (devyniasdešimt keturis litus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme, ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, biudžetinės įstaigos kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 75,60 Lt (septyniasdešimt penkis litus 60 ct) kelionės išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Juozas Šerkšnas