V. M. pagal BK 226 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-192-699/2018

Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00026-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.2.2.1; 2.2.1.2; 2.2.2.3.1.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Romualdui Betingiui,

išteisintajam V. M. ir jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

nukentėjusiųjų O. Č. ir J. Č. atstovui advokatui Giedriui Baziuliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžiu V. M. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį 300 MGL (11 295 Eur) dydžio bauda. Į šią bausmę įskaitytas taikyto laikinojo sulaikymo laikas nuo 2013 m. spalio 10 d. iki 2013 m. spalio 11 d. ir nustatyta, kad jam paskirta 298 MGL (11 219 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro ir nukentėjusiųjų atstovo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo V. M. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. M. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas dėl to, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 13 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini) UAB „B.“ komercijos direktorei O. Č. prisistatęs buvusiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) operatyviniu pareigūnu, pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnams, tiesiogiai pareikalavo neįvardyto dydžio kyšio už tai, kad būtų neteisėtai sutvarkytos O. Č. ir UAB „B.“ direktorės J. Č. problemos, susijusios su FNTT atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. spalio 4 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini), O. Č. ir J. Č. pakartotinai nurodė, kad jos turi problemų FNTT, bus naudojamos procesinės prievartos priemonės – kratos, suėmimai, ir tiesiogiai pareikalavo 20 000 Lt (5792,40 Eur) kyšio, pažadėdamas paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, kad nukentėjusiosios išvengtų galimų teisėsaugos veiksmų. Taip pat jis buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. spalio 7 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini), pakartojo, kad O. ir J. Č. turi problemų, ir parodė USB laikmenoje esančių dokumentų skaitmeninius variantus – O. ir J. Č. bei P. T. pokalbių suvestines, Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. rugsėjo 7 d. teikimą dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, kuriame prašoma leisti taikyti slaptą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą J. ir O. Č. bei kitų asmenų atžvilgiu, be to, tiesiogiai savo naudai pareikalavo duoti ir susitarė su O. Č. priimti dalį reikalaujamo kyšio, t. y. 5000 Lt (1148,10 Eur), pažadėjęs paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, kad šie neteisėtai veiktų ir neveiktų vykdydami įgaliojimus. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis (V. M.) 2013 m. spalio 10 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas savo pažintimis bei kita tikėtina įtaka FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnams, savo naudai tiesiogiai iš O. Č. priėmė dalį reikalauto kyšio, t. y. 5000 Lt (1148,10 Eur), pažadėjęs paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, kad šie neteisėtai veiktų ir neveiktų vykdydami įgaliojimus bei O. ir J. Č. nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn FNTT atliekamame ikiteisminiame tyrime.

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, konstatavo, kad byloje pakankamai neabejotinų įrodymų, patvirtinančių V. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nėra, todėl pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendį, kuriuo V. M. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

II. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. Puškorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendį be pakeitimų. Prokuroras skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisindamas V. M., kaip nepadariusį nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 2 dalyje, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, todėl toks išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

3.2. Aptardamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimų Nr. 26 ir 40 nuostatas, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismų praktiką, suformuotą kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006, 2K-610/2006, 2K-316-699/2015, prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos nesilaikė, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito ir tai lėmė, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį, kuriuo nepagrįstai pripažino, kad V. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 2 dalyje.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino nukentėjusiosios O. Č. parodymų prieštaravimo kitoms bylos aplinkybėms, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, sprendžiant klausimą dėl nukentėjusiosios O. Č. apsilankymo datų ir skaičiaus, šios nukentėjusiosios parodymai įvertinti kartu su kitais bylos duomenimis. Kasaciniame skunde aptariami šios nukentėjusiosios parodymai, duoti 2014 m. spalio 7 d. teisiamojo posėdžio metu (apie tai, kad ji, kai kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą (toliau – ir Biuras), kalbėjosi su vyriškiu, kitą dieną – su moteriške, pateikė savo įrašą bei paaiškino situaciją, po pareiškimo surašymo jai buvo duotas diktofonas), ir teigiama, kad jie sutampa su kaip liudytojo apklausto pareigūno D. V. parodymais. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuos bylos duomenis įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad abejoti O. Č. parodymais dėl jos apsilankymo policijoje iki pareiškimo surašymo pagrindo nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nevertino ir neanalizavo.

3.4. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai keliamos abejonės dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal 2013 m. spalio 7 d. nukentėjusiosios O. Č. protokolą-pareiškimą, teigiant, kad turėjo būti vertinama, ar baudžiamojo persekiojimo pradėjimo metu atitinkamus sprendimus priėmusio pareigūno duomenys sudarė tam pakankamą pagrindą. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, kad byloje nėra abejonių, jog pareigūnams, įgaliotiems atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, buvo pranešta apie nukentėjusiosios O. Č. 2013 m. spalio 4 d. susitikimą su V. M. bei šio susitikimo garso įrašą, ir pagrįstai atmetė versiją apie pareigūnų duotą diktofoną nukentėjusiajai.

3.5. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai teigiama, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai prieš V. M. buvo vykdomi dar iki 2013 m. spalio 4 d. Prokuroro nuomone, ikiteisminio tyrimo pradėjimo teisėtumui vertinti tokia aplinkybė reikšmės neturi, nes remiantis norminiais aktais Lietuvos kriminalinės policijos biuras yra kriminalinės žvalgybos subjektas ir galėjo vykdyti kitus kriminalinės žvalgybos tyrimus bei veiksmus, susijusius su V. M., įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais disponuoti informacija apie šį asmenį. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas raštas, kuriame nurodyta apie O. Č. apsilankymą Biure 2013 m. spalio 7 d., neleidžia daryti išvados, kad taip buvo siekiama nuslėpti jos apsilankymų 2013 m. spalio mėnesį skaičių bei aplinkybes. Juolab kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neanalizavo liudytojo D. V. parodymuose nurodytų priežasčių, dėl kurių šios nukentėjusiosios apsilankymas Biure nebuvo užfiksuotas 2013 m. spalio 4 d.

3.6. Teismas nepagrįstai kritiškai vertino ir kitą procesinį veiksmą – asmens atpažinimo pagal nuotrauką protokolą, motyvuodamas tuo, kad pareigūnas D. V. V. M. duomenų naršyklėje ieškojo ir jo nuotrauką tyrėjai perdavė po atpažinimo. Tačiau teismas nepagrįstai nevertino Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gegužės 6 d. rašte nurodytos informacijos apie Kriminalinės policijos biuro disponuotą informaciją apie V. M. dar iki 2013 m. spalio 1 d. bei turėtą jo nuotrauką, kuri ir buvo panaudota nukentėjusiajai atliekant asmens atpažinimą.

3.7. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino byloje esantį garso įrašą, kurį padarė ir tyrimui pateikė nukentėjusioji O. Č., motyvuodamas tuo, kad: 1) O. Č. diktofonas „Olympus“ turėjo būti perduodamas kartu su baudžiamosios bylos medžiaga teismui pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 1-383 patvirtintas rekomendacijas (toliau – Rekomendacijos); 2) šis diktofonas buvo nepagrįstai grąžintas 2014 m. balandžio 1 d. O. Č.; 3) nukentėjusiajai 2013 m. spalio 7 d. buvo išduotas skaitmeninis įrenginys „Gnome P“, kurio perdavimas neįformintas, jame nėra išsaugotas garso įrašas, nors jis perkeltas į kompaktinę laikmeną ir pridėtas prie bylos medžiagos. Tačiau prokuroras teigia, kad BPK 93 straipsnio 1, 2 dalių ir 108 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose nėra nurodytas privalomas įsipareigojimas saugoti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, jeigu jie yra tinkamai ištirti ir aprašyti. Nagrinėjamoje byloje 2013 m. spalio 7 d. nukentėjusiosios O. Č. pateiktas jos diktofonas buvo tinkamai apžiūrėtas, tyrimo metu buvo padarytos garso įrašo kopijos, ikiteisminio tyrimo metu garso įrašas buvo pateiktas V. M., šis pripažino, kad garso įraše yra jo balsas, o vėliau diktofonas, nesant būtinumo atlikti objektų tyrimą, buvo grąžintas nukentėjusiajai O. Č..

3.8. Prokuroras pažymi ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje nėra konkrečių ir motyvuotų argumentų, kuriais remdamasis teismas padarė išvadą apie diktofono privalomą perdavimą teismui laikantis Rekomendacijų, todėl kasaciniame skunde nėra galimybių pasisakyti detaliau dėl tokios teismo išvados. Kartu prokuroras nurodo, kad Rekomendacijose yra numatyta garso įrašų laikymo tvarka tik dėl tokių įrašų, kurie buvo daromi taikant procesines prievartos priemones, ir jose nėra numatyta garso įrašų, kuriuos pateikė proceso dalyviai, laikymo bei saugojimo tvarka. Be to, nei BPK, nei kitų teisės aktų nuostatos nereglamentuoja garso įrašymo įrenginio „Gnome P“ perdavimo, todėl jokie įstatymo reikalavimai, perduodant šią techniką nukentėjusiajai O. Č. ir ją grąžinant teisėsaugos pareigūnams, pažeisti nebuvo. Kartu apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2013 m. spalio 7 d. garso įrašas negalėjo būti naudojamas dėl padarytų BPK pažeidimų, o liudytojas D. V. nenurodė priežasties, kodėl atlikus slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus garso įrašo originalai nebuvo saugomi prie baudžiamosios bylos ir nebuvo padaryta kopija kitame standžiajame diske. Prokuroras nurodo, kad pagal Rekomendacijų 79 punkte nustatytą tvarką dėl vaizdo ir garso įrašų, padarytų BPK 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatyta tvarka, nėra nustatyto reikalavimo garso įrašo kopijas įrašyti į standžiuosius diskus. Priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, liudytojas D. V. pirmosios instancijos teisme nurodė priežastis, dėl kurių garso įrašų originalai nebuvo pridėti prie nagrinėjamos bylos, padarant įrašo kopiją. Be to, tai, kad slaptų tyrimo veiksmų protokoluose nenurodyta, jog buvo padarytos įrašų kopijos, neleidžia daryti išvados, jog šiais veiksmais buvo padaryti BPK pažeidimai, kadangi, esant Rekomendacijose nustatytai įrašo saugojimo ir laikymo tvarkai, liudytojas D. V., nesant galimybių saugoti garso įrašo originalo, padarė 2013 m. spalio 7 ir 10 dienų įrašų kopijas, jas pridėjo prie bylos ir Rekomendacijų nuostatų iš esmės nepažeidė. Prokuroras pažymi, kad iš nagrinėjamos bylos duomenų, t. y. nukentėjusiosios O. Č., liudytojų J. V. G., D. V., K. T. parodymų, matyti, jog diktofono „Olympus“ priklausomybė nukentėjusiajai O. Č. ir šio diktofono pateikimas teisėsaugos institucijoms yra akivaizdūs. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių duomenų ir visų aplinkybių, susijusių su garso įrašų kopijų darymu, nevertino ir į jas neatsižvelgė.

3.9. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad Kriminalinės policijos biuras atsisakė išslaptinti duomenis, ir nepateikti motyvuoti argumentai, kaip šie duomenys gali būti susiję su atliekamu ikiteisminiu tyrimu ir galimu V. M. provokavimu daryti nusikalstamą veiką. Tai, kad Biuras disponavo informacija apie V. M., neleidžia daryti išvados, jog dar iki 2013 m. spalio 7 d. nukentėjusiosios ir V. M. kontaktai vyko pareigūnams apie tai žinant. Juolab kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs asmenys. Privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Pirmosios instancijos teismas provokacijos versiją įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad vien tai, jog nukentėjusioji O. Č. bendravo su pareigūnais iki ikiteisminio tyrimo pradžios, nėra pagrindas daryti išvadą dėl provokacijos, nes iki 2013 m. spalio 7 d. nukentėjusioji O. Č. jokių veiksmų su pareigūnų žinia neatliko, o garso įrašą su pareigūnų žinia darė tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Prokuroras teigia, kad būtent pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad V. M. buvo skatinamas daryti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Taip pat šis teismas teisingai nustatė ir tai, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji O. Č. pati ėmėsi veiksmų duomenims apie V. M. korupcinio pobūdžio veiklą gauti, prieš kreipdamasi su oficialiu pareiškimu bendravo su pareigūnu, šiuo atveju neleidžia daryti išvados, kad prieš V. M. buvo vykdomi kokie nors neoficialūs ir tinkamai nesankcionuoti procesiniai veiksmai. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. M. buvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką, jo laisvės pasirinkti teisėto elgesio variantą niekas nevaržė, jis turėjo visas galimybes savarankiškai atsisakyti pabaigti nusikaltimą ar kreiptis į kompetentingas valstybines institucijas ir pranešti apie, jo nuomone, provokavimą daryti nusikaltimą, tačiau to nepadarė, savo laisva valia tęsė prieš tai pradėtus nusikalstamus veiksmus.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK 20 straipsnio ir 331 straipsnio 1 bei 2 dalių nuostatų taikymo

5. Kasaciniu skundu, paduotu BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 dalyje nustatytu pagrindu, prokuroras prašo apeliacinės instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nevertino jų visumos, neatsižvelgė į bylos duomenis, kurie patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei lėmė neteisėto ir nepagrįsto išteisinamojo nuosprendžio, pripažįstant, jog V. M. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 2 dalyje, priėmimą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. M. 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 13 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini), UAB „B.“ komercijos direktorei O. Č. prisistatęs buvusiu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos operatyviniu pareigūnu, pasinaudodamas savo pažintimis ir kita tikėtina įtaka FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnams, tiesiogiai pareikalavo iš jos neįvardyto dydžio kyšio už tai, kad būtų neteisėtai sutvarkytos O. Č. ir UAB „B.“ direktorės J. Č. problemos, susijusios su FNTT atliekamu ikiteisminiu tyrimu; tęsdamas pradėtą nusikalstamą veiką, 2013 m. spalio 4 d. (nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomi ne 2013 m., o 2014 m.) apie 14 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini) O. Č. ir J. Č. pakartotinai nurodė, kad jos turi problemų FNTT, kad bus naudojamos procesinės prievartos priemonės – kratos, suėmimai, ir tiesiogiai pareikalavo 20 000 Lt kyšio, pažadėdamas paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, kad nukentėjusiosios išvengtų galimų teisėsaugos veiksmų; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. spalio 7 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini), pakartojęs, kad O. ir J. Č. turi problemų, ir parodęs USB laikmenoje (atmintinėje) esančių dokumentų skaitmeninius variantus – O. ir J. Č. bei P. T. pokalbių suvestines, Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. rugsėjo 7 d. teikimą dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, kuriame prašoma leisti taikyti slaptą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą J. ir O. Č. bei kitų asmenų atžvilgiu, tiesiogiai savo naudai pareikalavo duoti ir susitarė su O. Č. priimti dalį reikalaujamo kyšio, t. y. 5000 Lt, pažadėdamas paveikti FNTT, prokuratūros ir teismo pareigūnus, kad šie neteisėtai veiktų ir neveiktų vykdydami įgaliojimus; tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. spalio 10 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini) savo naudai iš O. Č. priėmė dalį reikalauto kyšio – 5000 Lt. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, šis teismas gynybos keliamą versiją dėl provokacijos atmetė. Teismas pasisakė, kad vien tai, jog nukentėjusioji O. Č. pati ėmėsi veiksmų – 2013 m. spalio 4 d. savo diktofonu įrašė su V. M., prisistačiusiu vardu Dainius, vykusį pokalbį, kuriame dalyvavo ir jos motina J. Č., prieš kreipdamasi į policiją su oficialiu pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bendravo su policijos pareigūnu, – nėra pagrindas daryti išvadą, jog „prieš V. M. buvo vykdomi kokie nors neoficialūs ir tinkamai nesankcionuoti procesiniai veiksmai“; „kad visi duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, yra gauti BPK nustatyta tvarka, teisėtais būdais. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš V. M. taikant BPK 159 straipsnyje numatytą procesinę prievartos priemonę – nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus – nebuvo naudojama provokacija, t. y. nepažeistos šio straipsnio 3 dalies nuostatos, patvirtina tiek faktiniai duomenys, gauti iš privataus asmens iki šios priemonės taikymo, tiek gauti ją taikant“. Taigi šis teismas, pripažindamas, kad byloje ištirti duomenys yra įrodymai, atitinkantys BPK 20 straipsnio reikalavimus, savo išvadas dėl V. M. kaltumo, padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apkaltinamajame nuosprendyje pagrindė nukentėjusiųjų O. Č., J. Č., liudytojų V. Mc., J. V. G., D. L., D. V. parodymais, apie susitikimų su O. Č. bei jos motina J. Č. aplinkybes ir paties kaltinamojo parodymais, atliktų proceso veiksmų protokolais, perklausytais garso ir peržiūrėtais vaizdo įrašais, kitais rašytiniais dokumentais ir kitais byloje ištirtais duomenimis.

7. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir V. M. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Šis teismas priimtame naujame nuosprendyje nurodė, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentais, kuriais teismas grindė V. M. kaltę, sutikti negalima; kad „Pareiga įrodyti nusikaltimą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nesant byloje pakankamai neabejotinų V. M. kaltės įrodymų, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas (BPK 329 straipsnio 1 punktas)“.

8. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

9. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10. BPK 331 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismo, kaip ir pirmosios instancijos teismo, nuosprendžio turiniui taikomos BPK 305 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, reikalaujančios, kad išteisinamajame nuosprendyje būtų išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktai). Be to, pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto apkaltinamojo nuosprendžio įrodymus.

11. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus BPK reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Tokią išvadą teisėjų kolegija motyvuoja taip:

11.1. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad konstatavus, jog veikos padarymą nulėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Kasacinės instancijos teismo nutartyse, pasisakant šiuo klausimu baudžiamojo proceso normų aspektu, ne kartą pažymėta, kad baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima informacijos apie asmens galimai daromą nusikalstamą veiką, tačiau proceso veiksmai negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Taip pradėtas procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas: proceso veiksmai privalo būti atliekami paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“. Kokiais vertinimo kriterijais ir taisyklėmis turi būti vadovaujamasi sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, teismų praktikoje yra pažymima, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi atitikti reikalavimą, jog jie būtų atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų (NVIV) dalyvis, taip pat kaip ir asmuo, veikiantis pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį (NVIM), naudojamą pagal Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymą (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymą), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmens padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima, padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009, 2K-418/2010, 2K-192/2010, 2K-361-699/2015 ir kt.). Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nemažą dalį jo aprašomosios dalies paskyręs pakartojimui teismų praktikoje suformuotų taisyklių bei kriterijų, kuriais remiantis gali būti konstatuojama, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė būdamas išprovokuotas ją padaryti, jokių išvadų nagrinėjamoje byloje (šiuo aspektu) nepadarė, aiškių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog V. M. padaryti nusikalstamą veiką nebuvo išprovokuotas, nenurodė.

11.2. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės nepaneigdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų, kai kurių aplinkybių, reikšmingų daromoms išvadoms, apskritai neanalizavo ir nevertino, apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimą ir naujo išteisinamojo nuosprendžio priėmimą motyvavo nuosprendyje nurodydamas argumentus, kurie kelia abejonių jų pagrįstumu arba išdėstyti taip, kad lieka neaišku, ką jais norima pasakyti, kokias išvadas jais remiantis galima daryti ir kokios išvados daromos.

11.3. Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, kyšio iš O. Č. buvo pradėta reikalauti 2013 m. rugsėjo 30 d. Nuosprendyje nustatyta, kad O. Č. V. M. nepažinojo, kad pats V. M. ją susirado, t. y. 2013 m. rugsėjo 30 d. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini) susitikimas su O. Č., kurio metu V. M. prisistatė vardu Dainius, įvyko paties V. M., o ne O. Č. iniciatyva. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šios aplinkybės nėra paneigtos, į jas niekaip nebuvo atsižvelgta ir įvertinta.

11.4. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pažymima, kad „nuosprendyje nurodyta, jog O. Č. per pirmąją apklausą parodė, kad į policiją su pareiškimu kreipėsi tik vieną kartą – 2013 m. spalio 7 d. atvykusi į Policijos departamentą. Liudytojas pareigūnas D. V. parodė priešingai, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai po pirmo pokalbio su O. Č. nebuvo pradėti, nes po poros dienų, kai ji atėjo dar kartą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKTD vyr. prokuroro I. Mikelionio rašte nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai V. M. atžvilgiu buvo pradėti iki 2013 m. spalio 4 d. Lietuvos kriminalinės policijos 2014 m. spalio 22 d. rašte nurodyta, kad O. Č. Lietuvos kriminalinės policijos biure laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. spalio 7 d. lankėsi 2013 m. spalio 7 d. (t. 5, b. l. 2), o 2014 m. lapkričio 14 d. raštu tas pats pareigūnas nurodė, kad su O. Č. Lietuvos kriminalinės policijos biure bendravo 2013 m. spalio 4 d. Teismo posėdyje liudytojas D. V. parodė, kad su O. Č. susitikinėjo prieš 2014 m. spalio 7 d. ne vieną kartą LKPB patalpose, tą patvirtino ir O. Č., nurodydama, kad pareigūnai, kažką fiksuodami savo kompiuteryje, jai pasakė, kad reikia parašyti pareiškimą (t. 5, b. l. 17). Teismas nepagrįstai nevertino prieštaravimų tarp šių parodymų ir jais rėmėsi“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, jog O. Č. Kriminalinės policijos biure buvo 2013 m. spalio 4 d. (penktadienį), bendravo su pareigūnu D. V., turėjo savo diktofoną, kuriuo buvo įrašiusi pokalbį su Dainiaus vardu prisistačiusiu asmeniu, paaiškino situaciją, tačiau oficialaus pareiškimo (nurodžiusi asmenines priežastis) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nerašė; 2013 m. spalio 7 d. O. Č. atvyko į Kriminalinės policijos biurą, buvo surašytas protokolas-pareiškimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme O. Č. buvo ne vieną kartą apklausta, be to, ji buvo apklausiama ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, o kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolų ir apeliacinės instancijos teisme vykusio posėdžio protokolo, jos parodymai, kad į policijos pareigūnus ji kreipėsi tada, kai jau savo diktofonu buvo įrašiusi 2013 m. spalio 4 d. pokalbį su Dainiaus vardu prisistačiusiu asmeniu, nėra prieštaringi. Kaip liudytojo apklausto (tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme) D. V. parodymai, kad su O. Č. pirmą kartą bendravo 2013 m. spalio 4 d., taip pat nesikeitė. Todėl teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo pasisakymą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino prieštaravimų tarp O. Č. ir D. V. parodymų bei jais rėmėsi, pripažįsta kaip nepagrįstą šių asmenų duotų parodymų turinio išanalizavimu ir įvertinimu, lyginant su kitais byloje ištirtais duomenimis.

11.5. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad „pagrįstų abejonių byloje kelia ir pirminiai ikiteisminio tyrimo dokumentai – 2013 m. spalio 7 d. O. Č. protokolas – pareiškimas, kad iš jos neteisėtai pinigų reikalauja nežinomas asmuo vardu Dainius, kai kriminalinės žvalgybos veiksmai V. M. atžvilgiu buvo vykdomi dar iki 2013 m. spalio 4 d. Nuosprendyje pasisakyta, kad „Lietuvos kriminalinės policijos biuras, atsakydamas į teismo užklausimą dėl O. Č. pareiškimo priėmimo aplinkybių, iš esmės vengė tiesaus atsakymo“, nežiūrint to, teismas tuo rėmėsi ir taip paneigė nekaltumo prezumpcijos principą. Sprendžiant, ar baudžiamasis persekiojimas pradėtas pagrįstai, būtina vertinti, ar baudžiamojo persekiojimo pradėjimo metu atitinkamus sprendimus priėmusio pareigūno duomenys sudarė tam pakankamą pagrindą“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 166 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalį prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2013 m. spalio 7 d. gavus O. Č. pareiškimą, kuriuo ji kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą informuodama, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 13 val. ir 2013 m. spalio 4 d. apie 14 val. prekybos ir pramogų centre (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „N.“, priklausančioje UAB „B.“, registruotai (duomenys neskelbtini), kurioje ji dirba komercijos direktore, asmuo, vardu Dainius, reikalavo sumokėti jam 20 000 Lt už tai, kad jis „sutvarkys reikalus“ FNTT ir ji bei jos motina J. Č., kuri yra 100 proc. UAB „B.“ akcijų savininkė ir minėtos bendrovės direktorė, nebus patrauktos baudžiamojon atsakomybėn už jų padarytas nusikalstamas veikas finansų srityje, ir prašė pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir prokuroras turi reaguoti kiekvieną kartą, kai gaunama informacija apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, ir kai yra pagrindas manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas pats savaime nereiškia, kad vien jau jo pradėjimu pažeidžiamas asmens nekaltumo prezumpcijos principas. Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014 m. spalio 22 d. rašte buvo nurodoma, kad O. Č. Biure nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2013 m. spalio 7 d. lankėsi 2013 m. spalio 7 d., o 2014 m. lapkričio 4 d. rašte – kad 2013 m. spalio 4 d. su O. Č. bendravo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos vyriausiasis tyrėjas D. V.. Pirmosios instancijos teismas pasisakė: „Lietuvos kriminalinės policijos biuras, atsakydamas į teismo užklausimą dėl O. Č. pareiškimo priėmimo aplinkybių, naudodamas sąvokas „lankėsi“ ir „bendravo su tyrėju“ iš esmės vengė tiesaus atsakymo į teismo užklausimą, nors jau pirmuoju raštu, kurį rengė D. V., galėjo suteikti baudžiamosios bylos nagrinėjimui reikšmingą informaciją; kad bendravimas su konkrečiu tyrėju atvykus į jo darbovietę atitinka ir „lankymosi“ sąvoką, neatsižvelgiant į tai, ar piliečio atvykimas buvo oficialiai užregistruotas. Teismas, atkreipdamas dėmesį į 2014 m. spalio 22 d. rašto trūkumus, pagrindo įžvelgti galimo klastojimo požymius aukščiau nurodytais motyvais nenustato.“ Taip pat šis teismas, pasisakydamas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios, nurodė: „Byloje nėra abejonių, jog pareigūnams, įgaliotiems atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmus, buvo pranešta apie O. Č. susitikimą 2013 m. spalio 4 d. su V. M., susitikimo garso įrašą. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas 2013 m. spalio 7 d. pagal pareiškėjos O. Č. pareiškimą. Teismas, atmesdamas versiją, jog diktofoną O. Č. davė pareigūnai, pasisako, kad byloje jokių duomenų apie tai, jog O. Č. garso įrašą 2013 m. spalio 4 d. būtų palikusi pareigūnams, būtų sutikusi 2013 m. spalio 4 d. oficialiai kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo, nėra, todėl argumentą, jog ikiteisminis tyrimas nepagrįstai nepradėtas 2013 m. spalio 4 d., atmeta.“ Apeliacinės instancijos teismas, nepasisakęs, kodėl šiuos argumentus atmeta, pats, nepadaręs jokių išvadų, nuosprendyje išdėstė tik abejones, iš kurių neaišku, ką tomis abejonėmis šis teismas norėjo pasakyti.

11.6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodoma: „Pagrįstų abejonių kelia ir teismo 2013 m. spalio 7 d. asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolo vertinimas ir pripažinimas įrodymu. Protokolas pradėtas 13 val. 15 min. ir baigtas 13 val. 30 min., nors iš Informatikos ir Ryšių departamento 2015 m. sausio 29 d. ir 2015 m. vasario 11 d. raštų matyti, kad pareigūnas D. V. POLIS II naršyklėje fizinių asmenų paieškoje V. M. duomenų teisėtai ieškojo 2013 m. spalio 7 d. 15 val. 28 min., t. y. praėjus dviem valandoms po to, kai tyrėja K. T. pateikė V. M. nuotrauką atpažinti O. Č. ir kuri jį atpažino nurodytoje nuotraukoje Nr. 3, nors protokole iš anksto buvo atspausdintas tekstas, kad nuotrauka Nr. 3 yra V. M., o kitos nuotraukos yra asmenų, nesusijusių su tiriama baudžiamąja byla.“ Teisėjų kolegija pažymi, kad parodymas atpažinti yra parodymų patikrinimo veiksmas, numatytas BPK 191 straipsnyje. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2013 m. spalio 7 d. protokole užfiksuota, kad O. Č. atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 3 kaip asmenį, su kuriuo buvo susitikusi 2013 m. rugsėjo 30 d. apie 13 val. ir 2013 m. spalio 4 d. apie 14 val. prekybos centre (duomenys neskelbtini) ir kuris reikalavo sumokėti 20 000 Lt už tai, kad „sutvarkys reikalus“ FNTT ir ji su motina J. Č. nebus patrauktos baudžiamojon atsakomybėn už padarytas nusikalstamas veikas finansų srityje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo keliamas klausimas, iš kur tarp O. Č. parodytų 6 nuotraukų buvo gauta V. M. nuotrauka, nes pagal bylos duomenis pareigūnas D. V. POLIS II naršyklėje duomenų ieškojo jau po atlikto atpažinimo pagal nuotrauką veiksmo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje ištirtus duomenis, nuosprendyje pasisakė, kad, O. Č. 2013 m. spalio 7 d. atvykus į Biurą rašyti pareiškimo, pareigūnams buvo žinoma V. M. asmenybė, jo asmens duomenys, turima jo nuotrauka; kad, pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gegužės 6 d. raštu pateiktą informaciją, pirminė informacija apie V. M. galimai daromą nusikalstamą veiką Biuro buvo gauta ir vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatomis duomenų bazėse buvo tikrinama iki 2013 m. spalio 1 d.; kad, pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 „Dėl rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese“ patvirtintų rekomendacijų 7 punktą, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl tiriamo asmens ar grupės asmenų padarytos nusikalstamos veikos, kriminalinės žvalgybos tyrimas gali būti tęsiamas dėl tiriamo asmens ar grupės (ar jos dalies) asmenų galimai padarytų, rengiamų ar daromų kitų nusikalstamų veikų, buvusių kriminalinės žvalgybos objektu, kol nenustatyti nusikalstamos veikos požymiai; kad „vien turimų asmens duomenų panaudojimas baudžiamajame procese pradėjus ikiteisminį tyrimą nėra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, juo nebuvo esmingai suvaržytos kaltinamojo teisės, nedaro tolesnio proceso neteisėto“. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nėra pasisakyta. Kita vertus, lieka nesuprantama, kodėl šis teismas, jeigu jau kilo abejonių dėl šiuo procesiniu veiksmu – parodymais atpažinti pagal nuotrauką – gautų duomenų patikimumo, nesprendė klausimo, ar jie pripažintini įrodymais, ar tokiais negali būti pripažįstami, nes vertintini kaip gauti esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, byloje neabejotinai nustatyta, jog asmuo, kuris susitikinėjo su O. Č., yra V. M., šis faktas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka nebuvo ginčijamas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepasisakyta, kokią reikšmę galėjo turėti ar turėjo parodymas atpažinti pagal V. M. nuotrauką, parodant ją kartu su kitų penkių asmenų nuotraukomis, nagrinėjamos bylos kontekste.

11.7. BPK 98 straipsnyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas, jų atstovai, taip pat bet koks fizinis ar juridinis asmuo gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. 2013 m. spalio 7 d. skaitmeninio diktofono pateikimo protokole, kurį surašė Lietuvos kriminalinės policijos biuro ITV 1-ojo skyriaus vyriausioji tyrėja K. T., užfiksuota, kad O. Č. savo iniciatyva pateikė skaitmeninį diktofoną „Olympus Digital Voice Recorder WS-100“ su 2013 m. spalio 4 d. pokalbio, įvykusio tarp O. Č., J. Č. ir Dainiaus, garso įrašu. 2013 m. spalio 8 d. skaitmeninio diktofono apžiūros protokole, surašytame vadovaujantis BPK 92, 179 ir 207 straipsniais, užfiksuoti apžiūrėto diktofono duomenys ir požymiai (pavadinimas, spalva, numeris), nurodyti rasti aplankai ir failai, nurodyta, kad garso įrašas, esantis faile „WS 10001“, nukopijuotas į CD-R laikmeną „Verbatim“, padaryta garso įrašo stenograma. Kartu pažymima, kad skaitmeninis diktofonas „Olympus“ Nr. 200148540, CD-R laikmena „Verbatim“ ir stenograma pridedami prie bylos. O. Č. 2014 m. balandžio 1 d. skaitmeninį diktofoną pagal pakvitavimą iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus specialisto D. L. atsiėmė. Pagal 2014 m. birželio 2 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, O. Č., dalyvaujant jos atstovui advokatui G. Baziuliui, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistui D. L. dar kartą pateikė skaitmeninį diktofoną, jis tą pačią dieną Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos tarnybinėse patalpose buvo apžiūrėtas, nufotografuotas (2014 m. birželio 2 d. apžiūros protokolas) ir O. Č. grąžintas pagal pakvitavimą. Bylą nagrinėjant teisme, O. Č. teigė diktofono pateikti negalinti, nes jo jau nebeturinti, kada, kur ir kaip jį praradusi, konkretizuoti negalinti. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šiuos ir kitus byloje ištirtus duomenis, konstatavo, kad byloje jokių abejonių, jog O. Č. 2013 m. spalio 4 d. įrašą darė savo diktofonu, nėra, kad gynybos versija, jog ji šį įrašą darė policijos pareigūnų duotu diktofonu, nepagrįsta, todėl atmetama. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo klausimu iš esmės nieko nepasisakyta, jame akcentuojama tik tai, kad diktofonas, ikiteisminio tyrimo metu apžiūrėtas kaip daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nepagrįstai buvo grąžintas O. Č.. Pagal BPK 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme, yra apžiūros, kratos, poėmio, parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje, eksperimento ir kitų proceso veiksmų protokolai, taip pat teisiamojo posėdžio protokolai; pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą taip pat ir magnetiniai, lazeriniai ir elektroniniai įrašai: garso ir vaizdo juostos, kompaktinės plokštelės ir kitos elektroninės informacijos laikmenos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai ir kiti įrašai laikomi daiktais, jeigu jie turi šio kodekso 91 straipsnyje nurodytų požymių. BPK 179 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atliekant tyrimo veiksmus, rašomi protokolai; tyrimo veiksmų metu taip pat gali būti fotografuojama, filmuojama, daromas vaizdo ir garso įrašas, daromi pėdsakų atspaudai ir išliejos, sudaromi planai ir schemos bei naudojami kitokie fiksavimo būdai. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nuotraukos, negatyvai, skaitmeninės informacijos priemonės, garso ir vaizdo įrašai bei kiti techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus rezultatai yra tyrimo veiksmo protokolo priedai. Pirmosios instancijos teismas ir skaitmeninio diktofono apžiūros protokolą, ir garso įrašą, nukopijuotą į CD-R laikmeną „Verbatim“, bei padarytą garso įrašo stenogramą pripažino duomenimis (kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje), atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. leistinais, turinčiais įrodomąją vertę, ir vertino juos kartu su visais ištirtais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šiuo aspektu iš esmės nieko nepasisakyta, jokio vertinimo – ar minėti duomenys galėjo, ar negalėjo būti pripažįstami įrodymais – nėra. Pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo taikomos procesinės prievartos priemonės – slaptas sekimas (BPK 160 straipsnis), taip pat ir BPK 159 straipsnyje numatytas nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prieš V. M. procesinės prievartos priemonės panaudotos teisėtai ir pagrįstai. Dėl tokios pirmosios instancijos teismo išvados apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje taip pat nepasisakyta. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kad garso įrašymo priemonės, naudotos atliekant nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo 2014 m. kovo 7 d., 2013 m. gruodžio 4 d. protokoluose nurodytą garso fiksavimą, yra nustatytos, kad esminių trūkumų šių veiksmų atlikimo protokoluose nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta: „Bylos duomenimis, pokalbiai tarp V. M. ir O. Č. buvo įrašinėjami skaitmeninėmis garso įrašymo priemonėmis „OLYMPUS Digital voice recorder WS – 100“, „Gnome – P“ ir „Okulus“. Šiose skaitmeninėse garso įrašymo priemonėse išsaugoti garso įrašai buvo perkelti į skaitmenines laikmenas, garso įrašymo įrenginys „OLYMPUS Digital voice recorder WS – 100“ neišlikęs, kiti du garso įrašymo įrenginiai neidentifikuoti. Lietuvos teismo ekspertizės 2014 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. S-1212 nurodyta, kad, nesant garso įrašų, įrašytų įrenginiais „Okulus“ ir „Gnome – P“, originalaus formato skaitmeninės kopijos, identifikuojančios fonoskopinės ekspertizės atlikti nėra galimybės.“ Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos teismo ekspertizės centro šiame rašte pateiktas paaiškinimas nuosprendyje pacituotas interpretuojant jo turinį. 2014 m. lapkričio 11 d. rašte Nr. S-1212 pasisakyta taip: „kad, jeigu bus pateiktos garso įrašų, įrašytų su įrenginiais „Okulus“ ir „Gnome-P“, originalaus formato skaitmeninės kopijos („Gnome-P“ atveju negalima keisti netgi failo pavadinimo), tai įrašų autentiškumą galima nustatyti kategoriškai. Kitais atvejais, be konkrečių garso įrašo darymo sąlygų įvertinimo bei pačių garso įrašų tyrimo negalime atsakyti, ar įmanoma duoti kategoriškas išvadas apie įrašų vientisumą ir montažą. Asmens identifikavimo pagal balsą rezultatų kategoriškumas priklauso nuo tiriamųjų ir lyginamųjų garso įrašų kokybės, todėl be konkrečių įrašų įvertinimo pasakyti, kokios būtų išvados, negalime. Norime pastebėti, kad, jei nėra galimybės pateikti pirminių įrašų, kurie buvo įrašyti į nurodytų įrenginių atmintį, tačiau išliko nepakeistos (nekonvertuotos, neredaguotos) jų kopijos PC diske ar kompaktiniuose diskuose, tuomet tokio tipo įrašų autentiškumas (įrašų vientisumas ir montažas) nustatomas duodant kategoriškas išvadas“.

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnyje ir 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų reikalavimų pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (ar nutartį), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Pranas Kuconis

Artūras Ridikas

Aldona Rakauskienė