R. T. pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-258-222/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00106-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1; 1.1.4.5.2.; 1.1.10.1; 1.2.14.5.2.3; 1.2.14.6.2.1; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. T., D. B., R. P., S. L., jo gynėjo advokato Petro Butkevičiaus, nuteistojo N. G. gynėjo advokato Arūno Justeikio, nuteistojo juridinio asmens VšĮ „N“ direktoriaus V. N. (V. N.) ir šio juridinio asmens gynėjo advokato Edgaro Dereškevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams;

– pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 63 straipsnio 9 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. nuosprendžiu, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. ir 2015 m. balandžio 27 d. baudžiamaisiais įsakymais paskirtomis bausmėmis ir R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas), dirbti (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

R. T. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) išteisintas, nes neįrodytas jo dalyvavimas padarant nusikaltimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

N. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas taikyto sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. gegužės 8 d. iki 2007 m. birželio 29 d., vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė – 194 MGL (7306,04 Eur) dydžio bauda.

N. G. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) išteisintas, nes neįrodytas jo dalyvavimas padarant nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Baudžiamosios bylos dalis, kurioje N. G. kaltintas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), 203 straipsnio 2 dalį (2004 m. sausio 9 d. įstatymo Nr. IX-1992 redakcija), nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš N. G. konfiskuotas jo pasisavinto 20 505,09 Eur (70 800 Lt) svetimo UAB „K“ turto vertę atitinkantis turtas.

D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija), taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 270 MGL (10 168,2 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas taikyto sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. birželio 29 d., vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausmė ir nustatyta galutinė bausmė – 116 MGL (4368,56 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš D. B. konfiskuotas jo pasisavinto 154 106,78 Eur (532 099, 90 Lt) svetimo UAB „B“ turto vertę atitinkantis turtas.

S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas taikyto sulaikymo laikas nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. gegužės 11 d., vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė – 244 MGL (9189,04 Eur) dydžio bauda.

S. L. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Baudžiamosios bylos dalis, kurioje S. L. kaltintas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir 222 straipsnio 1 dalį, nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš S. L. konfiskuotas jo pasisavinto 115 203,43 Eur (397 774, 42 Lt) svetimo VšĮ,,N“ turto vertę atitinkantis turtas.

R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas taikyto sulaikymo laikas nuo 2007 m. gegužės 10 d. iki 2007 m. birželio 26 d., vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir nustatyta galutinė bausmė – 154 MGL (5799,64 Eur) dydžio bauda.

Baudžiamosios bylos dalis, kurioje R. P. kaltintas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš R. P. konfiskuotas jo pasisavinto 81 968,63 Eur (283 021,31 Lt) svetimo UAB „A“ turto vertę atitinkantis turtas.

Juridinis asmuo VšĮ „N“ (VšĮ „S“) pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda.

Baudžiamosios bylos dalis, kurioje VšĮ „N“ (VšĮ „S“) kaltinta pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) ir 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Iš UAB „B“, D. B., N. G., R. T. ir R. Č. solidariai priteista Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 23 555,91 Eur.

Iš R. P., N. G., R. T. ir R. Č. solidariai priteista Vilniaus apskrities VMI 12 503,76 Eur.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. nuosprendis pakeistas: 1) panaikintas nuteistajam R. T. BK 75 straipsnio taikymas ir R. T. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose; 2) panaikinta nuosprendžio dalis, kuria Vilniaus apskrities VMI pareikšti civiliniai ieškiniai patenkinti visiškai, ir byloje pareikšti Vilniaus apskrities VMI civiliniai ieškiniai atmesti; 3) Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. birželio 29 d. nutarimu D. B. paskirta kardomoji priemonė – 5792,40 Eur užstatas, ji palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinta ir UAB „B“ priklausantys 5792,40 Eur grąžinti užstato davėjai UAB,,B“; 4) sumažintas iš nuteistųjų N. G., D. B., S. L. ir R. P., vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoto turto dydis: N. G. nuo 20 505,09 Eur iki 14 763,67 Eur; D. B. nuo 154 106,78 Eur iki 110 956,88 Eur, S. L. nuo 115 203,43 Eur iki 82 937,47 Eur, R. P. nuo 81 968,63 Eur iki 59 017,41 Eur; 5) panaikintas laikinas nuosavybės teisių į UAB „B“ rūsio patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), į sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), į sandėlį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), į automobilius „Kia Rio“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), „Kia Carnival“ (valst. Nr. PVB 222), „Citroen C5“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apribojimas, paskirtas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2007 m. gegužės 8 d. nutarimu; 6) panaikintas laikinas nuosavybės teisės į R. P. automobilį „Toyota Land Cruiser“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) apribojimas, paskirtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi, ir šis automobilis grąžintas jo savininkei R. P.. Kita nuosprendžio dalis nekeista. Nuteisto juridinio asmens VšĮ,,N“ (VšĮ,,S“) įgalioto atstovo apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat nuteistas R. Č. ir juridinis asmuo UAB „B“, tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. T. ir N. G. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), o R. T. dar ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) už tai, kad veikdami su R. Č. organizuota grupe, suburta keliems, tarp jų sunkiems, nusikaltimams daryti, kai kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, turi skirtingą vaidmenį, ir bendrininkų grupe su D. B., S. L., R. P. ir asmeniu, kuris VšĮ,,N“ direktoriumi buvo po 2006 m. liepos 1 d., bei V. M., A. V., R. K., R. P., R. M., kuriems priimti baudžiamieji įsakymai, sukčiaudami pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apskaičiavimo ir mokėjimo srityje, 2005 m. sausio – 2007 m. balandžio mėnesių laikotarpiu Vilniuje tęstiniais nusikalstamais veiksmais, gamindami netikrus dokumentus ir juos pateikdami įmonių vadovams, o pastariesiems apskaičius juos buhalterinėje apskaitoje ir jų pagrindu suklastojus PVM deklaracijas bei jas pateikus VMI, o įmonių pinigus išgryninus, apgaule panaikino dalį UAB „B“, VšĮ „N“, UAB „J“, UAB „I“, UAB „P“, UAB,,O“, UAB „L“, UAB „R“, UAB „K“, UAB „RA“, UAB,,A“ turtinių prievolių – šių bendrovių mokėtino PVM sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (konkrečiai UAB „B“ – 81 333,88 Lt, VšĮ „N“ – 281 599,23 Lt, UAB „J“ – 35 430,30 Lt, UAB „I“ – 3060 Lt, UAB „P“ – 27 901,80 Lt, UAB,,O“ – 62 688,60 Lt, UAB „L“ – 32 220,00 Lt, UAB „R“ – 42 683 Lt, UAB „K“ – 32 760 Lt, UAB „RA“ – 33 547,12 Lt, UAB,,A“ – 43 173,10 Lt), iš viso panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 676 397,03 Lt PVM ir padarė didelę žalą Lietuvos valstybės biudžetui, t. y.:

2005 m. sausio mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas pagal susitarimą, R. Č. pasiūlė UAB „B“ direktoriui D. B. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas ir tokiu būdu sumažinti realiai veikiančių įmonių Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, D. B. pateikė R. Č. UAB „B“ rekvizitus ir nurodė, kokios prekės bei paslaugos ir kokiomis kainomis turtėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „B“, po to R. Č. iš D. B. gautus duomenis perdavė R. T. ir N. G., o pastarieji žinodami, kad UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „B“, pagal iš R. Č. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ dokumentų pagaminimą, juose nurodoma, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „B“ iš viso nupirko paslaugų už 532 099,90 Lt (konkretūs dokumentai ir paslaugos nurodytos skundžiamuose nuosprendžiuose). Šie netikri dokumentai, pasirašyti UAB,,K“ direktoriaus pavaduotojos T. T., UAB „BU“ direktorių N. G. ir R. L., UAB,,V“ direktorės T. T., UAB,,T“ direktoriaus R. K. ir UAB,,PR“ direktoriaus J. K., per R. T. ir R. Č. buvo perduoti D. B., o pastarasis žinodamas, kad UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pasirašė juos pats bei nurodė pasirašyti UAB,,B“ vadybininkams D. A., S. L. ir administratorei J. P., nežinojusiems apie nusikalstamą veiką, be to, nurodė UAB,,B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei V. V., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas. Po to D. B. gautų netikrų dokumentų pagrindu laikotarpiu nuo 2005 m. vasario iki 2007 m. vasario mėnesio iš UAB,,B“ banko sąskaitos mokėjimo nurodymais pervedus į UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“, UAB,,PR“ banko sąskaitas atitinkamas pinigų sumas (konkrečiai nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose), iš viso – 532 099,90 Lt, R. T. kartu su N. G. organizavo jų išgryninimą. Vėliau R. Č. išgrynintus pinigus, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams paliko UAB,,B“ direktorius už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą, grąžino D. B., o pastarasis nurodė UAB,,B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei V. V., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukti į UAB,,B“ buhalterinę apskaitą jo pateiktus netikrus UAB,,K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ dokumentus ir jų pagrindu UAB,,B“ PVM deklaracijose už 2005 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, lapkričio ir gruodžio bei 2006 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 81 333,88 Lt suma bei šias suklastotas deklaracijas atitinkamu laiku (datos nurodytos skundžiamuose nuosprendžiuose) pateikus Vilniaus apskrities VMI apgaule panaikino dalį UAB,,B“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 81 333,88 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams tęsiant nusikalstamą veiką, 2005 m. sausio mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, N. G. pasiūlė VšĮ „N“ direktoriui S. L. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas bei tokiu būdu sumažinti realiai veikiančių įmonių Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, S. L. ir nuo 2006 m. liepos 1 d. tapęs VšĮ „N“ direktoriumi kitas asmuo pateikė N. G. VšĮ „N“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turtėtų būti įrašytos juridinio asmens dokumentuose kaip tariamai parduodamos VšĮ „N“ užsakymu, po to N. G. kartu su R. T. pagal iš S. L. ir kito asmens, nuo 2006 m. liepos 1 d. tapusio VšĮ,,N“ direktoriumi, pateiktus duomenis apie tariamas paslaugas organizavo žinomai netikrų UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ dokumentų pagaminimą, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o VšĮ „N“ iš viso nupirko paslaugų už 1 846 039, 42 Lt (konkretūs dokumentai ir paslaugos nurodytos skundžiamuose nuosprendžiuose). Šiuos netikrus dokumentus N. G. perdavė S. L. ir asmeniui, kuris VšĮ „N“ buvo direktoriumi po 2006 m. liepos 1 d. S. L., žinodamas, kad UAB „V“, UAB,,BU“, UAB „VK“ ir UAB,,IN“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pats ir per asmenį, kuris po 2006 m. liepos 1 d. buvo VšĮ,,N“ direktoriumi, pateikė šiuos žinomai netikrus dokumentus VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą. Po to S. L. ir po jo direktoriaus pareigas ėjusio asmens nurodymu gautų dokumentų pagrindu iš VšĮ „N“ kasos, tariamai atsiskaitant su UAB „V“ ir UAB „BU“, išrašant kasos išlaidų orderius, ir iš VšĮ „N“ banko sąskaitos, mokėjimo nurodymais pervedus lėšas į UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ sąskaitas, iš viso tariamai atsiskaičius ir pervedus 1 293 504,42 Lt, N. G. kartu su R. T. organizavo pinigų išgryninimą iš UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ sąskaitų. Vėliau N. G., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams pagal susitarimą paliko VšĮ,,N“ įmonės vadovai už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą, išgrynintus pinigus grąžino S. L. ir asmeniui, kuris buvo VšĮ,,N“ direktoriumi nuo 2006 m. liepos 1 d. VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą direktoriaus S. L. ir po jo direktoriaus pareigas ėjusio asmens pateiktus netikrus dokumentus ir UAB „V“, UAB,,BU“, UAB „VK“ ir UAB,,IN“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu VšĮ „N“ PVM deklaracijose už 2005 m. kovo, spalio, gruodžio, 2006 m. gruodžio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 281 599,23 Lt suma bei šias neatitinkančias tikrovės deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis VšĮ „N“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 281 599,23 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams tęsiant nusikalstamą veiką, 2005 m. liepos mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, R. Č. pasiūlė V. M. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas bei tokiu būdu sumažinti realiai veikiančių įmonių Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, V. M. pateikė R. Č. UAB,,J“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „J“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš V. M. gautus duomenis perdavė R. T. ir N. G., pastarieji žinodami, kad UAB „PR“, UAB „BU“ ir UAB „T“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „J“, pagal iš R. Č. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB,,PR“, UAB,,T“ ir UAB „BU“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Šie dokumentai per R. T. ir R. Č. buvo perduoti V. M., šis žinodamas, kad UAB,,PR“, UAB,,T“ ir UAB,,BU“ realiai jokių paslaugų neatliko, pasirašė jam pateiktus žinomai netikrus dokumentus ir perdavė UAB,,J“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. finansininkei V. K., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, bei nurodė jas įtraukti į UAB,,J“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas ir gautų minėtų dokumentų UAB,,PR“, UAB,,T“ ir UAB,,BU“ pagrindu iš UAB,,J“ banko sąskaitos pervedė į UAB,,PR“, UAB,,T“ ir UAB,,BU“ banko sąskaitas atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, iš viso pervedė 232 265,30 Lt, o R. T. kartu su N. G. organizavo šių pinigų išgryninimą. Vėliau R. Č., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams pagal susitarimą paliko UAB,,J“ vadovas už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą, išgryninimą, pinigus perdavė V. M.. Po to UAB,,J“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. finansininkei V. K., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB „J“ buhalterinę apskaitą direktoriaus V. M. pateiktus netikrus dokumentus ir UAB,,PR“, UAB,,T“ bei UAB,,BU“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB,,J“ PVM deklaracijose už 2005 m. spalio, lapkričio ir gruodžio bei 2006 m. birželio, rugsėjo ir spalio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 35 430,30 Lt suma bei šias tikrovės neatitinkančias deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB,,J“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 35 430,30 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams toliau tęsiant nusikalstamą veiką, 2005 m. spalio–gruodžio mėnesių laikotarpiu Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, V. M. pateikė R. Č. UAB,,I“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB,,I“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš V. M. gautus duomenis perdavė R. T., pastarasis žinodamas, kad UAB „VK“ ir UAB,,PR“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB,,I“, pagal iš R. Č. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB,,VK“ ir UAB,,PR“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Šie dokumentai, kai juos pasirašė UAB „VK“ direktorius N. B. (N. B.) ir UAB,,PR“ direktorius J. K. (J. K.), per R. T. ir R. Č. buvo perduoti V. M., pastarasis gautus dokumentus perdavė UAB „I“ direktoriui J. K., o šis, žinodamas, kad UAB,,VK“ ir UAB,,PR“ realiai jokių mokomųjų seminarų neorganizavo, pasirašė jam pateiktus dokumentus ir juos perdavė UAB,,I“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB,,TK“ atstovui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukti į UAB,,I“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas, tada iš UAB,,I“ banko sąskaitos pervedė į UAB,,VK“ ir UAB,,PR“ banko sąskaitas atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, o R. T. organizavo šių pinigų išgryninimą. Vėliau R. Č., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams paliko UAB,,I“ vadovas už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą, išgryninimą, pinigus perdavė V. M., o pastarasis – J. K.. Po to UAB,,I“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB,,TK“ atstovui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB,,I“ buhalterinę apskaitą direktoriaus J. K. pateiktus netikrus dokumentus ir UAB,,VK“ bei UAB „PR“ netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB,,I“ PVM deklaracijose už 2005 metų spalio ir gruodžio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 3060 Lt suma bei šias žinomai tikrovės neatitinkančias UAB,,I“ PVM deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „I“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 3060 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams tęsiant nusikalstamą veiką, 2005 m. lapkričio – 2007 m. kovo mėnesių laikotarpiu Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, V. M. pateikė R. Č. UAB,,P“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB,,P“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš V. M. gautus duomenis perdavė R. T. ir N. G., pastarieji žinodami, kad UAB,,VK“, UAB „PR“, UAB „BU“ ir UAB,,T“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „P“, pagal iš V. M. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB,,VK“, UAB,,PR“, UAB,,T“ ir UAB „BU“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Šie dokumentai, kai juos pasirašė UAB,,VK“ direktorius N. B., UAB,,T“ direktorius E. S., UAB,,PR“ direktorius J. K. ir UAB,,BU“ direktorius N. G., per R. T. ir R. Č. buvo perduoti V. M., o pastarasis juos perdavė UAB,,P“ direktoriui J. K., šis pasirašė jam pateiktus dokumentus ir perdavė juos UAB,,P“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB,,TK“ atstovui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė juos įtraukti į UAB,,P“ buhalterinę apskaitą. Iš UAB,,P“ banko sąskaitos pervedus į UAB,,VK“, UAB,,BU“, UAB,,PR“ ir UAB,,T“ banko sąskaitas atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, iš viso pervedus 182 911,80 Lt, R. T. kartu su N. G. organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Vėliau R. Č., be nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams pagal susitarimą paliko UAB,,P“ direktorius už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išgryninimą, pinigus perdavė V. M., o pastarasis – J. K.. Po to UAB,,P“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB,,TK“ atstovui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB,,P“ buhalterinę apskaitą direktoriaus J. K. pateiktus netikrus UAB,,VK“, UAB,,PR“, UAB,,T“ ir UAB,,BU“ dokumentus ir jų pagrindu UAB,,P“ PVM deklaracijose už 2005 m. lapkričio, gruodžio, 2006 m. birželio, lapkričio bei 2007 m. kovo mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 27 901,80 Lt suma bei šias žinomai neatitinkančias tikrovės UAB,,P“ PVM deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „P“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 27 901,80 Lt PVM.

Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, 2006 m. birželio – 2007 m. kovo mėnesiais Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, V. M. pateikė R. Č. UAB „O“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „O“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš V. M. gautus duomenis perdavė R. T. ir N. G., pastarieji žinodami, kad UAB,,BU“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „O“, pagal iš R. Č. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB,,BU“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Šiuos žinomai netikrus dokumentus pasirašė N. G. ir, jo nurodymu, R. L., tada šie netikri dokumentai per R. T. ir R. Č. buvo perduoti V. M., o pastarasis juos perdavė UAB „O“ direktoriui V. V., žinojusiam, kad UAB,,BU“ realiai jokių paslaugų neatliko, šis pasirašė jam pateiktus dokumentus, perdavė juos UAB,,O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. finansininkei G. R., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė juos įtraukti į UAB,,O“ buhalterinę apskaitą bei jų pagrindu pervesti lėšas į UAB „BU“ sąskaitą banke. UAB,,O“ buhalterinę apskaitą tvarkanti vyr. finansininkė G. R., nežinojusi apie vykdomą nusikalstamą veiką, gautų UAB „BU“ dokumentų pagrindu iš UAB,,O“ banko sąskaitos pervedė į UAB,,BU“ banko sąskaitą atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, iš viso – 410 958,60 Lt, o R. T. kartu su N. G. organizavo šių pinigų išgryninimą. Vėliau R. Č., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams pagal susitarimą paliko UAB,,O“ vadovas už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išgryninimą, pinigus perdavė V. M., o pastarasis – V. V.. UAB,,O“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. finansininkei G. R., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB,,O“ buhalterinę apskaitą direktoriaus V. V. pateiktus netikrus dokumentus ir UAB,,BU“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB,,O“ PVM deklaracijose už 2006 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio bei 2007 m. vasario ir kovo mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 62 688,60 Lt suma bei šias neatitinkančias tikrovės deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB,,O“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 62 688,60 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams tęsiant nusikalstamą veiką, 2005 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, R. Č. pasiūlė UAB „L“ direktoriui A. V. ir vyr. finansininkei R. K. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas ir tokiu būdu sumažinti realiai veikiančios įmonės Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, A. V. ir R. K. pateikė R. Č. UAB „L“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „L“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš A. V. ir R. K. gautus duomenis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje perdavė R. T. ir N. G.. R. T., žinodamas, kad UAB „VK“ ir UAB „BU“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „L“, pagal iš R. Č. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB,,BU“ ir UAB „VK“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Šiuos dokumentus pasirašius UAB „VK“ direktoriui J. Š., kaip UAB „BU“ direktorius pasirašė N. G.. Po to šie netikri dokumentai per R. T. ir R. Č. buvo perduoti UAB „L“ vyr. finansininkei R. K. ir generaliniam direktoriui A. V., pastarasis žinodamas, kad UAB „BU“ ir UAB „VK“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir nepardavė, pasirašė duotus dokumentus ir įtraukė juos į UAB „L“ buhalterinę apskaitą. R. K. šių dokumentų pagrindu laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 23 d. iki 2006 m. gruodžio 4 d. iš UAB „L“ banko sąskaitos pervedus į UAB „VK“ ir UAB „BU“ banko sąskaitas atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, iš viso – 70 800 Lt sumą, R. T. kartu su N. G. organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Vėliau R. Č., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams paliko UAB „L“ vadovas už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išgryninimą, šiuos pinigus perdavė A. V. ir R. K.. Pastarajai į UAB „L“ buhalterinę apskaitą įtraukus minėtus netikrus dokumentus ir UAB „VK“ bei UAB „BU“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „L“ PVM deklaracijose už 2005 m. spalio ir gruodžio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 32 220 Lt suma bei šias tikrovės neatitinkančias deklaracijas 2006 m. balandžio 5 d. elektroniniu būdu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „L“ turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 32 220 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams tęsiant nusikalstamą veiką, 2005 m. gruodžio mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, R. Č. pasiūlė UAB „R“ akcininkui ir komercijos direktoriui R. P. už ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas bei tokiu būdu sumažinti realiai veikiančios įmonės Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, R. P. pateikė R. Č. UAB „R“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „R“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš R. P. gautus duomenis perdavė R. T. ir N. G., pastarieji žinodami, kad UAB „PR“, UAB „VK“ ir UAB „K“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „R“, pagal iš R. Č. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB „PR“, UAB „VK“ ir UAB „K“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Šiuos dokumentus pasirašius UAB „PR“ direktoriui J. K., UAB „VK“ direktoriui N. B. ir N. G. nurodymu UAB „K“ direktoriaus pavaduotojai T. T., šie netikri dokumentai per R. T. ir R. Č. buvo perduoti UAB „R“ direktoriui R. P., šis žinodamas, kad UAB „PR“ realiai jokių statybos darbų neatliko, pasirašė dalį dokumentų (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose) ir dalį davė pasirašyti UAB „R“ direktoriui E. B., nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, tada visus šiuos netikrus dokumentus pateikė UAB „R“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei R. B., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė juos įtraukti į UAB „R“ buhalterinę apskaitą ir į PVM deklaraciją ir pervesti į UAB „PR“, UAB „VK“ ir UAB „K“ atitinkamas pinigų sumas iš UAB „R“ banko sąskaitų. Pervedus pinigus R. T. kartu su N. G. organizavo minėtų pinigų išgryninimą. Vėliau R. Č., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams pagal susitarimą paliko UAB „R“ direktorius už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą, išgrynintus pinigus perdavė R. P.. Pastarojo nurodymu UAB „R“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, nežinojęs apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukė į UAB „R“ buhalterinę apskaitą pateiktus netikrus dokumentus ir, UAB „PR“, UAB „VK“ ir UAB „K“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „R“ PVM deklaracijose už 2005 m. gruodžio, 2006 m. kovo, birželio, liepos, lapkričio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 42 683 Lt suma bei šias tikrovės neatitinkančias deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „R“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 42 683 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams tęsiant nusikalstamą veiką, 2006 m. rugpjūčio mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, R. T. pasiūlė N. G. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį UAB „K“ pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas ir tokiu būdu sumažinti ir UAB „K“ Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, N. G. pateikė R. T. UAB „K“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „K“. R. T., žinodamas, kad UAB „PR“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „K“, pagal iš N. G. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB „PR“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose) ir šiuos dokumentus perdavė N. G., šis žinodamas, kad UAB „PR“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, nurodė UAB,,K“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB,,K“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas. N. G. nurodymu UAB,,K“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, nežinojęs apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukė į UAB,,K“ buhalterinę apskaitą akcininko ir direktoriaus N. G. pateiktus netikrus dokumentus ir, UAB,,PR“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „K“ PVM deklaracijose už 2006 m. rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 32 760 Lt suma bei šias tikrovės neatitinkančias deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB,,K“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 32 760 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams tęsiant nusikalstamą veiką, 2006 m. spalio mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, R. M. pasakius UAB „RA“ generaliniam direktoriui A. G., kad yra galimybė už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas ir tokiu būdu sumažinti realiai veikiančios įmonės Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM, A. G. pateikė R. M. UAB „RA“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „RA“, po to R. M. iš A. G. gautus duomenis perdavė R. T. ir N. G., pastarieji žinodami, kad UAB „K“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „RA“, pagal iš R. M. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB „K“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose), N. G. šiuos žinomai netikrus dokumentus pasirašė kaip UAB „K“ direktorius ir nurodė pasirašyti UAB „K“ direktorės pavaduotojai T. T., po to šie netikri dokumentai per R. T. ir R. M. buvo perduoti UAB „RA“ generaliniam direktoriui A. G., šis žinodamas, kad UAB „K“ realiai jokių statybos darbų neatliko ir statybos medžiagų nepardavė, pasirašė šiuos žinomai netikrus dokumentus ir juos pateikė UAB „RA“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam vyr. finansininkui, nežinančiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas įtraukti į UAB „RA“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas, o jose nurodytas sumas pervesti į UAB „K“ sąskaitą. UAB „RA“ buhalterinę apskaitą tvarkantis vyr. finansininkas, nežinodamas apie vykdomą nusikalstamą veiką, gautų minėtų dokumentų pagrindu iš UAB „RA“ banko sąskaitos pervedė į UAB „K“ banko sąskaitą atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, iš viso – 219 920 Lt, o R. T. kartu su N. G. organizavo šių pinigų išgryninimą ir per R. M., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams paliko UAB „RA“ direktorius už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą, išgryninti pinigai buvo perduoti A. G.. Pastarojo nurodymu UAB „RA“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam vyr. finansininkui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB „RA“ buhalterinę apskaitą pateiktus netikrus dokumentus ir UAB,,K“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „RA“ PVM deklaracijose už 2006 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 33 547,12 Lt suma bei šias tikrovės neatitinkančias deklaracijas atitinkamu metu elektroniniu būdu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB „RA“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 33 547,12 Lt PVM.

Organizuotos grupės nariams tęsiant nusikalstamą veiką, 2006 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, R. Č. pasiūlė UAB „A“ direktoriui R. P. už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas bei tokiu būdu sumažinti realiai veikiančių įmonių Lietuvos Respublikos biudžetui mokėtiną PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, R. P. pateikė R. Č. UAB „A“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip tariamai parduodamos UAB „A“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš R. P. gautus duomenis perdavė R. T. ir N. G., pastarieji žinodami, kad UAB „K“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „A“, pagal iš R. Č. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB „K“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Šiuos žinomai netikrus dokumentus N. G. nurodė pasirašyti UAB „K“ direktorės pavaduotojai T. T., jai pasirašius šie dokumentai per R. T. ir R. Č. buvo perduoti R. P., šis žinodamas, kad UAB,,K“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pasirašė šiuos žinomai netikrus dokumentus ir nurodė UAB,,A“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB,,C“ atsakingam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Po to R. P. gautų UAB „K“ dokumentų pagrindu iš UAB,,A“ banko sąskaitos pervedė į UAB,,K“ banko sąskaitą atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, iš viso – 283 021,31 Lt, o R. T. kartu su N. G. organizavo šių pinigų išgryninimą. Vėliau R. Č., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams paliko UAB,,A“ direktorius už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išgryninimą, pinigus perdavė R. P., šis nurodė UAB,,A“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB,,C“ atsakingam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukti į UAB,,A“ buhalterinę apskaitą pateiktus netikrus dokumentus, o UAB,,A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui šiuos dokumentus įtraukus ir UAB,,K“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB,,A“ PVM deklaracijose už 2006 m. rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 43 173,10 Lt suma bei šias tikrovės neatitinkančias deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis UAB,,A“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 43 173,10 Lt PVM.

2. N. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „K“ priklausantį turtą – 70 800 Lt, t. y.: nuo 2006 m. gegužės 29 d. būdamas UAB „K“ akcininkas, o nuo 2006 m. spalio 18 d. direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „K“ turtą, 2006 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesių laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš R. T. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo netikrus UAB „PR“ dokumentus, kuriuose buvo nurodytos tikrovės neatitinkančios žinios, kad UAB „PR“ neva pardavė, o UAB „K“ iš viso nupirko paslaugų už 214 760 Lt. Pagal iš N. G. gautus duomenis R. T., žinodamas, kad UAB „PR“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „K“, organizavo žinomai netikrų UAB „PR“ dokumentų pagaminimą (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose), kuriuose buvo įrašyti žinomai neteisingi duomenys, kad UAB „PR“ neva UAB „K“ užsakymu atliko statybos darbų už bendrą 214 760 Lt sumą. Šiuos netikrus dokumentus R. T. nurodymu pasirašius UAB „PR“ direktoriui, šiuos dokumentus R. T. perdavė N. G., o pastarasis žinodamas, kad UAB „PR“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, nurodė UAB,,K“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB,,K“ buhalterinę apskaitą. Po to žinodamas, kad minėti dokumentai yra netikri ir realiai tarp UAB „K“ ir UAB „PR“ jokių sandorių nėra įvykę, jis pagal UAB „PR“ 2006 m. gruodžio 21 d. kasos pajamų orderį imitavo, jog atsiskaitė už suteiktas paslaugas sumokėdamas 70 800 Lt grynaisiais, ir R. T. pagal pateiktą kasos dokumentą perdavė tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį. Tokiu būdu N. G., būdamas UAB,,K“ direktorius ir akcininkas, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šios bendrovės turtą, pasisavino didelės vertės UAB „K“ turtą – išgrynintus 70 800 Lt.

3. D. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) ir BK 300 straipsnio 3 dalį (2006 m. sausio 20 d. įstatymo Nr. X-511 redakcija) už tai, kad, veikdamas bendra tyčia bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais R. Č., N. G. ir R. T., apgaule UAB „B“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 81 333,88 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už 2005 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, lapkričio, gruodžio bei 2006 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius sumokėjimo, t. y.: nuo 1997 m. spalio 1 d. būdamas UAB „B“ direktorius, turėdamas galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB,,B“ naudai ir interesais, 2005 m. sausio mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, susitarė su R. Č., kad šis už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks jo vadovaujamai UAB „B“ kitų įmonių PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai bendrovei UAB „B“ parduotas paslaugas ir tokiu būdu bus sumažintas UAB „B“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, D. B. pateikė R. Č. UAB „B“ rekvizitus ir nurodė, kokios prekės ir paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens PVM sąskaitose faktūrose kaip kitų įmonių tariamai parduodamos UAB „B“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš D. B. gautus duomenis perdavė R. T. ir N. G., pastarieji žinodami, kad UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ realiai nesuteikė jokių paslaugų UAB „B“, pagal iš R. Č. gautus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ dokumentų pagaminimą, juose buvo nurodoma, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „B“ iš viso nupirko paslaugų už 532 099,90 Lt (konkretūs dokumentai ir paslaugos nurodytos skundžiamuose nuosprendžiuose). Šiuos netikrus dokumentus pasirašius UAB,,K“ direktoriaus pavaduotojai, UAB „BU“ direktoriams N. G. ir R. L., UAB,,V“ direktorei, UAB,,T“ direktoriui ir UAB,,PR“ direktoriui J. K., šie dokumentai per R. T. ir R. Č. buvo perduoti D. B., šis žinodamas, kad UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pasirašė pats bei nurodė pasirašyti UAB,,B“ vadybininkams D. A., S. L. ir administratorei J. P., nieko nežinantiems apie nusikalstamą veiką, šiuos žinomai netikrus dokumentus, taip pat nurodė UAB,,B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei V. V., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas. UAB,,B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei V. V., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB,,B“ buhalterinę apskaitą direktoriaus D. B. pateiktus netikrus UAB,,K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ dokumentus ir jų pagrindu UAB,,B“ PVM deklaracijose už 2005 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, lapkričio ir gruodžio ir 2006 metų vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius netikrų dokumentų pagrindu neteisėtai padidinus paslaugų pirkimo PVM 81 333,88 Lt suma, taip deklaracijas (tikrus dokumentus) suklastojus bei šias suklastotas deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, D. B. pagamino netikrus dokumentus, juos panaudojo, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo sukčiaujant, taip apgaule panaikino dalį UAB,,B“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 81 333,88 Lt PVM, taip Lietuvos valstybei padarydamas didelę turtinę žalą.

4. D. B. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „B“ priklausantį turtą – 532 099,90 Lt, t. y.: nuo 1997 m. spalio 1 d. būdamas UAB „B“ direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „B“ turtą, 2005 m. sausio – 2006 m. gruodžio mėnesių laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, per R. Č. iš R. T. ir N. G. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo netikrus UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“ dokumentus, kuriuose nurodoma, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o UAB „B“ iš viso nupirko prekių ir paslaugų už 532 099,90 Lt (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Tęsdamas nusikalstamą veiką, D. B., žinodamas, kad UAB „K“, UAB „BU“, UAB „V“, UAB „T“ ir UAB „PR“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pasirašė pats ir nurodė pasirašyti UAB „B“ vadybininkams D. A., S. L. bei administratorei J. P., nieko nežinantiems apie nusikalstamą veiką, šiuos žinomai netikrus dokumentus bei nurodė UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei V. V., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Po to D. B. gautų netikrų dokumentų pagrindu laikotarpiu nuo 2005 m. vasario iki 2007 m. vasario mėnesio iš UAB „B“ banko sąskaitos pervedė į UAB „K“, UAB „BU“, UAB „V“, UAB „T“ ir UAB „PR“ banko sąskaitas atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, iš viso – 532 099,90 Lt, ir organizuotos grupės nariams R. T. kartu su N. G. organizavus minėtų pinigų išgryninimą, o R. Č. jam šiuos pinigus grąžinus, be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią organizuotos grupės nariams D. B. paliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą, D. B., būdamas UAB,,B“ direktorius ir savo žinioje einamų pareigų pagrindu turėdamas šios bendrovės turtą, jam grąžintus 532 099,90 Lt – didelės vertės UAB „B“ turtą – pasisavino.

5. D. B. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y.: nuo 1997 m. spalio 1 d. būdamas UAB „B“ direktorius, turėdamas teisę priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „B“ naudai ir interesais, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio l dalimi būdamas atsakingas už UAB „B“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, t. y. žinodamas, kad 2005 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, lapkričio, gruodžio bei 2006 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais UAB „B“ realiai jokių paslaugų iš UAB „K“, UAB „BU“, UAB „V“, UAB „T“ ir UAB „PR“ nepirko, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau – PVM įstatymas) 58 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 dalį (įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d.) ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį bei 13 straipsnį, pateikė UAB „B“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai vyr. buhalterei V. V., nežinojusiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, žinomai netikrus dokumentus (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose) ir nurodė jai visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB „B“ buhalterinę apskaitą. Šiuos UAB „K“, UAB „BU“, UAB „V“, UAB „T“ ir UAB „PR“ išrašytus dokumentus įtraukus į UAB „B“ buhalterinę apskaitą, 2005 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, lapkričio, gruodžio bei 2006 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais buvo įformintos neįvykusios ūkinės operacijos – paslaugų pirkimas iš UAB „K“, UAB „BU“, UAB „V“, UAB „T“ ir UAB „PR“ už bendrą 532 099,90 Lt sumą, įskaitant 81 333,88 Lt PVM, ir tokiu būdu D. B., būdamas atsakingas už UAB „B“ buhalterinės apskaitos organizavimą, iškreipė tikrąją UAB „B“ ūkinę, komercinę būklę ir duomenis apie turtą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ 2005 ir 2006 ūkinių finansinių metų turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

6. S. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) už tai, kad, veikdamas bendra tyčia bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais N. G., R. T., R. Č., apgaule VšĮ „N“ naudai panaikino dalį didelės vertės turtinės prievolės – 281 599, 23 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už 2005 m. kovo, spalio, gruodžio ir 2006 m. gruodžio mėnesius sumokėjimo, t. y.: nuo 2004 m. lapkričio 5 d. iki 2006 m. birželio 30 d. būdamas VšĮ „N“ direktorius, turėdamas galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas VšĮ „N“ naudai ir interesais, 2005 m. sausio mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, susitarė su N. G., kad šis už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks jo vadovaujamai VšĮ „N“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie kitų įmonių tariamai VšĮ „N“ parduotas paslaugas ir tokiu būdu bus sumažintas VšĮ „N“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, S. L. ir asmuo, kuris tapo VšĮ „N“ direktoriumi nuo 2006 m. liepos 1 d., pateikė N. G. VšĮ „N“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens dokumentuose kaip tariamai parduodamos VšĮ „N“ užsakymu, o N. G. kartu su R. T. pagal iš S. L. pateiktus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ dokumentų pagaminimą, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o VšĮ „N“ iš viso nupirko paslaugų už 1 846 039,42 Lt (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Visus šiuos netikrus dokumentus N. G. perdavė S. L. ir asmeniui, kuris po 2006 m. liepos 1 d. buvo VšĮ,,N“ direktoriumi. S. L., žinodamas, kad UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pats ir per asmenį, kuris po 2006 m. liepos 1 d. buvo VšĮ,,N“ direktoriumi, pateikė šiuos žinomai netikrus dokumentus VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą. VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą direktoriaus S. L. ir kito šios bendrovės direktoriaus pateiktus netikrus dokumentus ir UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu VšĮ „N“ PVM deklaracijose už 2005 m. kovo, spalio, gruodžio, 2006 m. gruodžio mėnesius neteisėtai netikrų dokumentų pagrindu įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis, taip neteisėtai padidinus paslaugų pirkimo PVM 281 599,23 Lt suma bei šias deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule panaikino dalį VšĮ „N“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 281 599,23 Lt PVM.

7. S. L. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už tai, kad tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės VšĮ „N“ priklausantį turtą – 397 774,42 Lt, t. y.: nuo 2004 m. lapkričio 5 d. iki 2006 m. birželio 30 d. būdamas VšĮ „N“ direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas VšĮ „N“ turtą, 2005 m. sausio – 2006 m. birželio mėnesių laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš N. G. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo netikrus UAB „V“ ir UAB „BU“ dokumentus, kuriuose nurodoma, kad UAB „V“ ir UAB „BU“ neva pardavė, o VšĮ „N“ iš viso nupirko paslaugų už 397 774,42 Lt (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). S. L., žinodamas, kad UAB „V“ ir UAB „BU“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pateikė šiuos žinomai netikrus dokumentus VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė visus šiuos netikrus dokumentus įtraukti į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, S. L., žinodamas, kad šie dokumentai yra netikri ir realiai tarp VšĮ „N“ ir UAB „V“ bei UAB „BU“ jokių sandorių nėra įvykę, jis pagal UAB „V“ ir UAB „BU“ kasos pajamų orderius imitavo, jog atsiskaitė grynaisiais, bei N. G. pagal pateiktus kasos dokumentus perdavė sutartą organizuotos grupės nariams tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį, taip pat iš VšĮ „N“ banko sąskaitos pervedė 70 000 Lt į UAB „BU“ banko sąskaitą, o N. G. kartu su R. T. organizavo šių pinigų išgryninimą iš UAB „BU“ sąskaitos ir N. G., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią S. L. paliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą, išgrynintus pinigus perdavė S. L.. Po to S. L., būdamas VšĮ,,N“ direktorius, pasisavino einamų pareigų pagrindu jo žinioje buvusį didelės vertės VšĮ „N“ turtą – 397 774,42 Lt.

8. R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) už tai, kad, veikdamas bendra tyčia bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais R. Č., N. G. ir R. T., apgaule UAB „A“ naudai panaikino dalį turtinės prievolės – 43 173,10 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už 2006 m. rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėnesius sumokėjimo, t. y.: nuo 2006 m. sausio 27 d. būdamas UAB „A“ direktorius, turėdamas galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas UAB „A“ naudai ir interesais, 2006 m. rugsėjo mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, susitarė su R. Č., kad šis už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks jo vadovaujamai UAB „A“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „A“ parduotas paslaugas ir tokiu būdu bus sumažintas UAB „A“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, R. P. pateikė R. Č. UAB „A“ rekvizitus, nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti nurodytos minėtose PVM sąskaitose faktūrose ir kituose dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB „A“, o R. Č., vykdydamas bendrą susitarimą, iš R. P. gautus duomenis perdavė R. T., pastarasis pagal gautus duomenis organizavo netikrų UAB „K“ dokumentų pagaminimą, o N. G. pagal iš R. P. pateiktus duomenis pagamino žinomai netikrus UAB „K“ dokumentus, kuriuose nurodoma, kad UAB „K“ neva pardavė, o UAB „A“ iš viso nupirko paslaugų už 283 021,31 Lt (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Po to, N. G. nurodymu minėtus dokumentus pasirašius UAB „K“ direktoriaus pavaduotojai T. T., šie dokumentai per R. T. ir R. Č. buvo perduoti R. P., šis žinodamas, kad UAB „K“ realiai jokių paslaugų neatliko, kaip UAB „A“ direktorius pasirašė jam pateiktus dokumentus, po to juos perdavė UAB,,A“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „C“ atsakingam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė juos įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą bei PVM deklaracijas. UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „C“ atsakingam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą direktoriaus R. P. pateiktus netikrus dokumentus ir UAB „K“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB,,A“ PVM deklaracijose už 2006 m. rugsėjo, lapkričio ir gruodžio mėnesius neteisėtai padidinus paslaugų pirkimo PVM 43 173,10 Lt suma bei šias suklastotas deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, R. P., veikdamas bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais R. Č., N. G. ir R. T., apgaule UAB „A“ naudai panaikino dalį šios bendrovės didelės vertės turtinės prievolės – 43 173,10 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo, taip padarydamas valstybei 43 173,10 Lt turtinę žalą.

9. R. P. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) už tai, kad pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „A“ priklausantį turtą – 283 021,31 Lt, t. y.: nuo 2006 m. sausio 27 d. būdamas UAB „A“ direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „A“ turtą, 2006 m. rugsėjo – 2007 m. vasario mėnesių laikotarpiu, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, per R. Č. iš R. T. ir N. G. už nenustatyto dydžio piniginį atlygį įsigijo netikrus UAB „K“ dokumentus, kuriuose nurodoma, kad UAB „K“ neva pardavė, o UAB „A“ iš viso nupirko paslaugų už 283 021,31 Lt (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose), ir perdavė šiuos netikrus dokumentus UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančios UAB „C“ atsakingam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas juos įtraukti į UAB „A“ buhalterinę apskaitą. Po to R. P. gautų UAB „K“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu iš UAB „A“ banko sąskaitos pervedė į UAB „K“ banko sąskaitą atitinkamas pinigų sumas, nurodytas skundžiamuose nuosprendžiuose, iš viso – 283 021,31 Lt. Tada R. T. kartu su N. G. organizavo šių pinigų išgryninimą, dalį UAB „A“ pervestų pinigų N. G. iš UAB „K“ sąskaitos banko pavedimais pervedė į UAB „VK“ ir UAB „IN“ banko sąskaitas, o likusius pats ir jo nurodymu T. T. išėmė grynaisiais iš UAB „K“ sąskaitos, R. T. nurodymu UAB „A“ pinigai iš UAB „IN“ sąskaitos buvo pervesti į UAB „VK“ banko sąskaitą, kur visi UAB „A“ pinigai, pervesti iš UAB „K“ ir UAB „IN“ sąskaitų, buvo išimti grynaisiais. Per R. Č., be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią R. P. paliko už netikrų dokumentų pagaminimą, perdavimą ir pinigų išėmimą organizuotos grupės nariams, išgryninti pinigai buvo perduoti R. P.. Taip R. P., būdamas UAB,,A“ direktorius ir einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šios bendrovės turtą, tyčia pasisavino didelės vertės UAB,,A“ turtą – 283 021,31 Lt.

10. Juridinis asmuo VšĮ „N“ pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) už tai, kad, atstovaujamas nuo 2004 m. lapkričio 5 d. iki 2006 m. birželio 30 d. direktoriaus S. L., o nuo 2006 m. liepos 1 d. direktoriaus pareigas einant kitam asmeniui, apgaule panaikino dalį turtinės prievolės – 281 599,23 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už 2005 m. kovo, spalio ir gruodžio ir 2006 m. gruodžio mėnesius sumokėjimo, t. y.: S. L., nuo 2004 m. lapkričio 5 d. iki 2006 m. birželio 30 d. būdamas VšĮ „N“ direktorius, turėdamas galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, veikdamas VšĮ „N“ naudai ir interesais, 2005 m. sausio mėnesį Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, susitarė su N. G., kad šis už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateiks jo vadovaujamai VšĮ „N“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai VšĮ „N“ parduotas paslaugas ir tokiu būdu bus sumažintas VšĮ „N“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, S. L. ir kitas asmuo, kuris tapo VšĮ „N“ direktoriumi nuo 2006 m. liepos 1 d., pateikė N. G. VšĮ „N“ rekvizitus ir nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens dokumentuose kaip tariamai parduodamos VšĮ „N“ užsakymu, o N. G. kartu su R. T. pagal iš S. L. pateiktus duomenis organizavo žinomai netikrų UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ dokumentų pagaminimą, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o VšĮ „N“ iš viso nupirko paslaugų už 1 846 039,42 Lt (konkretūs dokumentai nurodyti skundžiamuose nuosprendžiuose). Visus šiuos netikrus dokumentus N. G. perdavė S. L. ir kitam asmeniui, po 2006 m. liepos 1 d. ėjusiam VšĮ,,N“ direktoriaus pareigas. S. L., žinodamas, kad UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pats ir per kitą asmenį, po 2006 m. liepos 1 d. ėjusį VšĮ,,N“ direktoriaus pareigas, pateikė šiuos žinomai netikrus dokumentus VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, ir nurodė visus juos įtraukti į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą. VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, nežinojusiam apie vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą direktoriaus S. L. ir kito asmens, po 2006 m. liepos 1 d. ėjusio VšĮ,,N“ direktoriaus pareigas, pateiktus netikrus dokumentus ir UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu VšĮ „N“ PVM deklaracijose už 2005 m. kovo, spalio, gruodžio, 2006 m. gruodžio mėnesius padidinus paslaugų pirkimo PVM 281 599,23 Lt suma bei šias suklastotas deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule buvo panaikinta dalis VšĮ „N“ didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 281 599,23 Lt PVM. Tokiu būdu juridinis asmuo VšĮ „N“ apgaule panaikino dalį didelės vertės turtinės prievolės – 281 599,23 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM sumokėjimo.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

11. Kasaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo panaikinti dėl jo priimtą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikintas BK 75 straipsnio taikymas, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

11.1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad nėra pagrindo kasatoriui taikyti BK 75 straipsnį, padarė esminį BPK 20 straipsnio pažeidimą, nes bylos įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, o tai lėmė neteisėtą ir nepagrįstą realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimą.

11.2. Nagrinėjamu atveju yra abi BK 75 straipsnio taikymo sąlygos: kasatorius nuteistas už vieno sunkaus ir vieno apysunkio tyčinių nusikaltimų padarymą laisvės atėmimo bausme, kurios dydis neviršija ketverių metų; yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nors baudžiamajame įstatyme nenustatytas imperatyvus reikalavimas, tačiau teismas kiekvieną kartą, kai nuteistojo padarytos veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis bei paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalies sąlygas, privalo svarstyti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir spręsti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas BK 75 straipsnio taikymo galimybę analizavo ir vertino, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ši analizė ir vertinimas buvo atlikti remiantis vien tik kasatoriui nepalankiais bylos duomenimis, be to, iki galo neatskleidžiant jų turinio ir teisinės reikšmės. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas akcentavo ankstesnius kasatoriaus teistumus, nors teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad šios aplinkybės neturi būti sureikšminamos ir vertinamos atskirai nuo kitų aplinkybių, tačiau pažymėtina, jog net ir asmeniui, per penkerius metus nuteistam šešis kartus, neskirta reali laisvės atėmimo bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-61-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-61-895/2015">2K-61-895/2015</a>). Vėliau kasatoriui priimtuose įsiteisėjusiuose nuosprendžiuose kitose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. lA-532-209/2017 ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0yNDkyLTI3MS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-2492-271/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-2492-271/2017">1-2492-271/2017</a>) padarytos išvados, jog yra sąlygos bei pagrindai taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Taigi šioje byloje paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę už prieš 11–12 metų įvykdytas nusikalstamas veikas ir atidedant bausmės vykdymą už panašaus pobūdžio veikas, padarytas prieš porą metų, formuojama nenuosekli praktika. Be to, už analogiškas nusikalstamas veikas kartu su kasatoriumi tuo pačiu nuosprendžiu nuteistiems asmenims taikytos nepalyginti švelnesnės sankcijos.

11.3. Neneigiant kasatoriui nepalankių bylos duomenų apie jo teistumą ir byloje nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, būtina įvertinti teigiamai jį charakterizuojančią bylos medžiagą, kurią apeliacinės instancijos teismas ignoravo. Kaltinamajame akte nurodyta, jog R. T. baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis prisipažino padaręs inkriminuojamus nusikaltimus ir padėjo išaiškinti juose dalyvavusius asmenis. Be to, jis yra vedęs, turi tris vaikus, kuriuos išlaiko, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirba UAB „AL“ vadybininku. Senyvo amžiaus motinos N. T. sveikatos būklė yra labai bloga (prie skundo pridedami Santaros klinikos 2017 m. gruodžio 7 d. išrašas iš medicinos dokumentų bei 2018 m. sausio 8 d. stacionaro epikrizė liudija, kad N. T. diagnozuota širdies ritmo sutrikimai, leukemija, glaukoma ir katarakta), todėl be kasatoriaus, kuris yra vienturtis sūnus, nebūtų kam tinkamai ja pasirūpinti. Be to, pridedamas UAB Saulėtekio klinikos 2018 m. sausio 25 d. medicinos dokumentų išrašas patvirtina, kad nuo 1996 m. kasatoriaus sutuoktinė T. T. serga astma, todėl jai vienai sunku uždirbti pakankamai pragyvenimui lėšų ir rūpintis jųdviejų vaikais.

11.4. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, kitus duomenis, sudarančius prielaidas daryti išvadą, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-58/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-58/2009">2K-58/2009</a>). Turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius, atkreiptas dėmesys į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Bylos duomenys liudija, jog realios laisvės atėmimo bausmės kasatoriui paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visuma, teigiami socialiniai ryšiai, padarytos nusikalstamos veikos santykinai išnykęs pavojingumas (įvykdyta prieš 11–12 metų) patvirtina, kad bausmės tikslai byloje bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą ir paskiriant BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio, taip pažeidė bausmių skyrimo proporcingumo principą ir nevisiškai atsižvelgė į BK 54 straipsnio nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

12. Kasaciniu skundu nuteistasis S. L. ir jo gynėjas advokatas P. Butkevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria S. L. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

12.1. Abiejų instancijų teismai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus sprendimus dėl nuteistojo S. L. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, nes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnį, nesilaikė teismų praktikos dėl BK 182 ir 183 straipsnių atribojimo ir šių normų konkurencijos, taip pat padarė esminius BPK pažeidimus: abu skundžiami nuosprendžiai grindžiami neleistinais ir neteisėtu būdu gautais įrodymais (BPK 20 straipsnis); abiejų instancijų teismai nepašalino prieštaravimų bei visiškai nevertino nuteistojo kaltę paneigiančių įrodymų, taip pat netinkamai aiškino ir taikė BPK normas, reglamentuojančias įtariamojo ir kaltinamojo teisę į gynybą ir teisę turėti gynėją nuo pat sulaikymo momento (BPK 50 straipsnis).

12.2. Nuteistojo S. L. teisė į gynybą buvo pažeista ikiteisminio tyrimo metu ir tai lėmė dalies ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė, neleistinumą ir neteisėtumą. Kasatorius faktiškai sulaikytas 2007 m. gegužės 9 d. apie 10 val. VšĮ „N“ patalpose, tačiau jo laikino sulaikymo protokolas buvo surašytas tik po trijų valandų – 2007 m. gegužės 9 d. apie 13.30 val., ir jame nurodyta, kad S. L. sulaikytas nuo 13.30 val., jam nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tai padaryta tik kitą dieną (2007 m. gegužės 10 d. jam buvo įteiktas pasirašyti teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolas). Be to, iš S. L. iškart buvo atimti telefonai, neleista niekam skambinti. Atsižvelgiant į tai, kad S. L. sulaikymas VšĮ „N“ patalpose neužfiksuotas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) pareigūnų atliktose kratose VšĮ „N“ patalpose jis dalyvavo be aiškaus procesinio statuso. S. L. kratų atlikimo dieną nedirbo VšĮ „N“ ir nebuvo šios įstaigos dalininkas (2006 m. birželio mėnesį jis perleido savo pajus A. L.), todėl jo dalyvavimas kratoje kitokiu statusu nei įtariamasis nėra suprantamas. Įvertinus faktą, kad į kratos atlikimo vietą S. L. atvyko ir kratoje dalyvavo FNTT pareigūnų pageidavimu, laikytina, kad jis sulaikytas nuo kratos atlikimo pradžios (10.20 val.). Kitos aplinkybės, patvirtinančios nuteistojo teisės į gynybą pažeidimą, yra tai, kad atliekant kratą VšĮ „N“ patalpose dalyvavo šios įstaigos direktorius G. T. (atstovas) (tad kyla klausimas, kokiu tikslu buvo kviečiamas dar ir S. L., kuris apskritai neturėjo teisės atstovauti VšĮ „N“, nes kratos metu nebuvo nei jos darbuotoju, nei dalininku), taip pat tai, kad S. L. kratos metu dalyvavo kaip įtariamasis, nes vėliau tą pačią dieną krata buvo atliekama ir jo gyvenamojoje vietoje, o po to jis pareigūnų buvo nuvežtas į FNTT patalpas, kur 13.30 val. surašytas įtariamojo sulaikymo protokolas, o nuo 13.45 val. iki 14.10 val. FNTT patalpose buvo atlikta jo asmens krata. Abiejų instancijų teismų padaryta išvada, kad nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista, kad kratoje, atliktoje VšĮ „N“ patalpose, jis dalyvavo kaip bendrovės atstovas pagal įstatymą, neatitinka BPK 145 straipsnio 4 dalyje nurodytų specialaus subjekto požymių ir prieštarauja BPK normoms, reglamentuojančioms teisę į gynybą. Be to, apeliacinės instancijos teismo samprotavimai, kad S. L. pats nepasirūpino gynėjo turėjimu nuo sulaikymo momento ir todėl neva jo teisė į gynybą nebuvo pažeista, yra absoliučiai neteisėti.

12.3. Abiejų instancijų teismai nesivadovavo kasacinio teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTkyLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-592/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-592/2010">2K-592/2010</a>, 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-461/2011, 2K-545/2012, 2K-245-693/2016 ir kt.) dėl įrodymų (kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų) vertinimo, nes suabsoliutino nuteistojo S. L. 2007 m. gegužės 11 d. duotus parodymus tyrėjui ir 2007 m. gegužės 15 d. – ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurių metu jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Teismai ignoravo aplinkybę, kad 2007 m. gegužės 11 d. parodymai buvo gauti neteisėtai panaudojus spaudimą, kai jis buvo laikinai sulaikytas, o 2007 m. gegužės 15 d. apklausa pas ikiteisminio tyrėjo teisėją realiai nevyko, prokuroras tiesiog perdavė elektroninę laikmeną teisėjui, kur jau buvo įrašyti S. L. parodymai, ikiteisminio tyrimo teisėjas tik paklausė, ar S. L. parodymus patvirtina, o pastarasis nurodė, jog patvirtina (abiejų apklausų protokolai identiški). Teismai turėjo remtis ne ikiteisminio tyrimo metu gautais nuteistojo parodymais ir paaiškinimais, o parodymais, gautais teisme, turėjo įvertinti tai, kokiomis aplinkybėmis jie gauti (ne laisva valia duotais paaiškinimais pasitikėti negalima). Kita vertus, S. L. objektyviai negalėjo pakeisti savo parodymų arba atsisakyti 2007 m. gegužės 11 d. duotų parodymų, nes bijojo dėl savo ateities (kad vėl gali būti sulaikytas). Apeliacinės instancijos teismas suabejojo nuteistojo teiginiais nurodydamas, kad apie psichologinį smurtą jis pareiškė tik po trejų metų, tačiau neatsižvelgė į tai, kad po 2007 m. gegužės 15 d. įvykusios apklausos trejus metus su S. L. nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, jis nerašė skundų dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų iš baimės būti sulaikytas.

12.4. Be to, 2007 m. gegužės 11 d. apklausa buvo neteisėta, nes organizuota pažeidžiant BPK 140 straipsnį – pradėta 11.03 val., t. y. praėjus daugiau nei 48 val. nuo faktinio jo sulaikymo 2007 m. gegužės 9 d. apie 10 val. VšĮ „N“ patalpose atliekant kratą. Dėl to šie parodymai negalėjo būti įrodymai (BPK 20 straipsnis). Analogiški pažeidimai (BPK 140 straipsnio 6 dalis) buvo padaryti ir atliekant 2007 m. gegužės 10 d. apklausą, prasidėjusią 16.15 val., t. y. praėjus daugiau nei 24 val. po S. L. sulaikymo, net ir skaičiuojant, kad jis sulaikytas sulaikymo protokole nurodytu laiku (2007 m. gegužės 9 d. 13.30 val.). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad prisipažinimas negali būti vienintelis įrodymas ir juo negali būti paremtas apkaltinamasis nuosprendis, ypač kai jo nepatvirtina kiti įrodymai, tuo tarpu minėti ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra vienintelis netiesioginis ir neobjektyvus S. L. kaltumo įrodymas. Nagrinėjamu atveju buvo paneigta nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje.

12.5. Abiejų instancijų teismų nuosprendžiai grindžiami T. T., R. L., J. Š. ir R. M. parodymais, kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį minimi UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ dokumentai buvo pasirašyti šių bendrovių direktorių – atitinkamai T. T., R. L., J. Š. ir R. M., dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas kitoje byloje, tačiau nutrauktas konstatavus, kad nepakanka duomenų jų kaltei pagrįsti. Minėti asmenys pripažino darę nusikaltimus, nepaisant to, esant surinktiems tiems patiems dokumentams buvo padaryta išvada, kad nepakanka duomenų jų kaltei pagrįsti, nors duomenų S. L. kaltei pagrįsti pakako. Be to, šie asmenys buvo apklausti kaip specialieji liudytojai ir priesaikos dėl melagingų parodymų nedavė, todėl yra pagrindas manyti, jog jie susitarė su prokuroru, kad duos kaltinimui naudingus parodymus su sąlyga, kad tyrimas jiems bus nutrauktas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių asmenų parodymų patikimumo pasisakė deklaratyviai, nepašalino akivaizdžių prieštaravimų.

12.6. Byloje esančių telefoninių pokalbių, kuriais grindžiama S. L. kaltė, autentiškumas nėra patikrintas; S. L. neigė jo ir N. G. pokalbio tikrumą, bet prašymą dėl fonoskopinės ekspertizės skyrimo teismas atmetė. Be to, N. G. parodė, kad jis nebendravo su S. L. dėl pinigų išgryninimo, o iš užfiksuotų N. G. ir N. J. telefoninių pokalbių turinio matyti, kad būtent šie asmenys tarpusavyje sprendė finansinius klausimus, bendravo nuolat ir intensyviai. Dėl to šių pokalbių duomenys turėjo būti aiškinami S. L. naudai.

12.7. Teismai neturėjo teisės remtis VšĮ „N“ patalpose atliktos kratos metu paimtais dokumentais, nes jie neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų, kadangi paimti atliekant kratą, kai iš nuteistojo buvo atimta teisė turėti gynėją. Be to, S. L. nuosekliai tvirtino, kad jo parašai šiuose dokumentuose yra suklastoti, jis jų nepasirašinėjo. Specialisto išvadoje Nr. l40-(4308)-ISI-4724 nurodyta, kad lyginant rašyseną, kuria atlikti parašai su pateiktais tyrimui S. L. rašysenos ir parašų pavyzdžiais, buvo nustatyti bendrų ir specialių požymių sutapimai ir skirtumai, bet atsakyti į klausimą, ar parašai, esantys dokumentuose (sutartyse, atliktų darbų aktuose, PVM sąskaitose faktūrose ir kasos pajamų orderiuose), yra S. L., ar kito asmens, nėra galimybių. Ši specialisto išvada turėjo būti vertinama nuteistojo naudai, tačiau teismai ją įvertino priešingai ir taip pažeidė in dubio pro reo principą. Abejoti S. L. parašų tikrumu yra pagrindas ir dėl to, kad jis VšĮ „N“ pareigas ėjo tik formaliai, netvarkė jos finansų ir jam nebuvo suteikti įgaliojimai realiai organizuoti įmonės darbą (tai patvirtina N. G., L. T. ir N. J. parodymai). VšĮ „N“ realiai vadovavo ir visus finansinius klausimus sprendė G. T. (tai patvirtina liudytojų D. B., L. T., N. J. parodymai). Iš S. L. teismui pateiktos AB banko „Swedbank“ pažymos matyti, kad 2005 m. vasario 11 d., 2005 m. spalio 10 d., 2005 m. gruodžio 30 d. ir 2006 m. sausio 6 d. pavedimus iš VšĮ „N“ sąskaitos atliko N. J.. Be to, aktualiu metu S. L. nepažinojo nė vienas asmuo, susijęs su kaltinamajame akte nurodytomis veikomis, išskyrus N. G..

12.8. FNTT specialisto 2010 m. liepos 12 d. išvada Nr. 5-1/86, kurioje nustatyta valstybei padaryta žala, neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintų reikalavimų. Šioje išvadoje neatsispindi objektyvus tyrimas, jis paremtas subjektyvia išankstine tyrėjo nuomone dėl sandorių ir dokumentų fiktyvumo. Specialistui pateikta užduotis (formuluotė) iš esmės prieštarauja BPK įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, nes jau ikiteisminio tyrimo metu konstatuojamas sandorių ir dokumentų fiktyvumas, ikiteisminio tyrimo pareigūnės nuomonė, kurios pagrindu formuluojami specialisto atsakymai. Tai, kad teismai subjektyvią tyrėjo nuomonę vertino kaip objektyvų įrodymą, rodo teismų šališkumą. FNTT specialisto 2010 m. liepos 12 d. išvados Nr. 5-1/86 įrodomąją reikšmę paneigia ir tai, kad specialistai rėmėsi liudytojų ir kaltinamųjų parodymais, o tai daryti draudžiama, nes pasikeitus šių asmenų parodymams iš esmės keistųsi ir išvados; specialistai rėmėsi byloje nesančiais liudytojo G. R. (G. R.) parodymais, o kadangi teisme šis asmuo nebuvo apklaustas, gynyba negalėjo užduoti jam klausimų; išvadoje yra akivaizdžių prieštaravimų (atsakant į pirmą klausimą nurodoma, kad tyrimui nebuvo pateikti tam tikri dokumentai už 2006 m. gruodžio mėnesį, dėl to negalima patikrinti, kaip buvo apskaitomos UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ vardu 2006 m. gruodžio mėnesį išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir jose išskirtos PVM sumos, tačiau atsakant į trečią klausimą dėl žalos valstybei nurodyta, kad PVM už 2006 m. gruodžio mėnesį buvo įtrauktas į atskaitą); išvados pateiktos neįvertinus pirminių VšĮ „N“ buhalterinės apskaitos dokumentų (tyrimas atliktas pagal žiniaraščius, kurie nepatikrinti ir nepatvirtinti įmonės buhalterio arba direktoriaus), tuo tarpu UAB „VA“ specialistės S. R. 2010 m. lapkričio 4 d. ataskaitoje konstatuota, kad pagal tokius dokumentus ir tokia apimtimi, kokia buvo surašyta ginčijama specialisto išvada, jokių išvadų pateikti nėra galimybės, nes nepakanka duomenų. Apie tai apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė.

12.9. Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė ir aiškino BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Pagal kasacinio teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2010">2K-575/2010</a>, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012), sukčiavimas PVM grobstymo srityje laikomas baigtu ne nuo PVM deklaracijos užpildymo ir pateikimo mokesčių administratoriui momento, o nuo tada, kai nustatoma, kad valstybei buvo padaryta žala, kuri turi būti reali. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nuteistojo S. L. kaltę grindė tik tuo, kad pinigai buvo išgryninti neteisėtai ir pirkėjai (UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“) teisės į PVM atskaitą neįgijo, kadangi ūkinės operacijos, užfiksuotos PVM sąskaitose faktūrose, realiai nevyko, t. y. PVM sąskaitos faktūros buvo suklastotos. Taigi apeliacinės instancijos teismas akcentavo tik sudarytų sutarčių bei PVM sąskaitų faktūrų fiktyvumą, tačiau nevertino, ar dėl tokių nuteistųjų veiksmų kilo žala. PVM apskaičiavimas, deklaravimas ir atskaitymas susideda iš tam tikros eilės veiksmų, t. y. PVM sąskaitos faktūros išrašymo, jos įtraukimo į pardavėjo (UAB „V“, UAB „VK“, UAB „BU“ ir UAB „IN“) ir pirkėjo (VšĮ „N“) buhalterinę apskaitą. Išrašius PVM sąskaitą faktūrą pardavėjui kyla pareiga sumokėti PVM į valstybės biudžetą, o pirkėjas, įsigijęs prekes ir sumokėjęs PVM pardavėjui, įgyja teisę į PVM atskaitą. Pardavėjui sumokėjus PVM už prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė ir paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas: pardavėjui sumokėjus PVM, o pirkėjui neleidžiant jo atskaityti, parduotos prekės (suteiktos paslaugos) PVM galimai būtų apmokestinamos du ar daugiau kartų. Taigi būtina ištirti visų juridinių asmenų, neva dalyvavusių nusikalstamame susitarime dėl PVM grobstymo, veiklą ir tai, ar PVM sąskaitose faktūrose nurodytas PVM dydis buvo sumokėtas į valstybės biudžetą. Siekiant nustatyti, ar tam tikru atveju juridiniai asmenys turėjo nusikalstamą sumanymą panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM, būtina ištirti juridinio asmens (pirkėjo) teisę įtraukti pirkimo PVM į PVM deklaracijas ir teisę jį atskaityti bei nustatyti, ar kitas juridinis asmuo (pardavėjas) sumokėjo į valstybės biudžetą PVM. Tik tuo atveju, kai pardavėjas nesumoka PVM, o pirkėjas ją įtraukia į PVM atskaitą, galima kelti klausimą dėl žalos atsiradimo valstybei. Skundžiamuose nuosprendžiuose yra išanalizuota tik UAB VšĮ „N“ teisė į PVM atskaitą, tačiau nesiaiškinta, ar pagal neva egzistavusią nusikalstamą PVM grobstymo schemą UAB „VK“, UAB „V“, UAB „BU“ ir UAB „IN“ sumokėjo į valstybės biudžetą PVM. Šiuo klausimu padaryta apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka teismų praktikos ir leidžia teigti, kad vien teisė į PVM atskaitą ir jos realizavimas laikytini nusikaltimais.

12.10. Apeliacinės instancijos teismas žalos faktą ir dydį grindžia 2010 m. liepos 12 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau teisme specialistė D. B. patvirtino, kad tuo atveju, jei UAB „BU“ ir kitos įmonės sumokėjo PVM, žalos valstybei nėra ir reikėtų tikrinti pastarąsias įmones (tam reikalinga nauja užduotis). Be to, teismas pripažino, jog specialisto išvadoje pateikti atsakymai į klausimus dėl padarytos žalos valstybei buvo paremti subjektyvia tyrėjo nuomone apie PVM sąskaitų faktūrų ir jose užfiksuotų ūkinių komercinių operacijų fiktyvumą (skundžiamo nuosprendžio 26.2 pastraipa); tai prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms.

12.11. Faktines aplinkybes apie mokestinės prievolės įvykdymą – PVM sumokėjimą – patvirtina: liudytojos T. T. parodymai apie tai, kad UAB „V“ turėdavo finansinių sunkumų, tačiau VMI deklaruodavo tinkamai, nes buvo realiai veikianti įmonė; liudytojos R. G. (UAB „V“ buhalterės) parodymai, kad įmonė savo veiklą vykdė, mokesčius deklaruodavo teisingai ir mokėdavo laiku; liudytojo R. L. parodymai, kad UAB „BU“ mokėjo mokesčius, mokesčio deklaracijas pateikdavo VMI; nuteistojo R. T. parodymai, kad UAB „V“ deklaravo ir mokėjo PVM, UAB „BU“ deklaravo ir mokėjo PVM į biudžetą pagal VšĮ „N“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Be to, byloje buvo pateikti įrodymai, jog VšĮ „N“ apskritai nepasinaudojo ir nerealizavo teisės susigrąžinti PVM. Tai paneigia teismų išvadas dėl valstybei padarytos žalos. Pagal bylos duomenis, VšĮ „N“ už 2006 m. gruodžio mėnesį pirminėje deklaracijoje deklaravo 172 976 Lt grąžintiną PVM, tačiau šios sumos iš Lietuvos Respublikos biudžeto grąžinti neprašė, todėl atitinkamos teisės nerealizavus žala valstybei objektyviai negalėjo būti padaryta, taigi turtinės prievolės panaikinimas neįrodytas. Kaltinimas neatitinka bylos duomenų: S. L. nuteistas už turtinės prievolės išvengimą, nors nustatyta, kad VšĮ „N“ įgijo teisę į PVM atskaitą, o ne panaikino mokestinę prievolę. Svetimos turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ir jos panaikinimas yra alternatyvios sukčiavimo veikos; esant nors vienai iš jų veikos kvalifikacija nesikeičia, tačiau kiekvienu atveju gynyba gali būti skirtinga. Šiuo aspektu buvo pažeista S. L. teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, taip pat iš esmės pažeista teisė į gynybą.

12.12. Nesutinkant su S. L. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį akcentuota tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje žala (t. y. būtinasis objektyvusis požymis) laikoma tai, kad S. L. disponavo VšĮ „N“ lėšomis. Tokia teismo išvada neteisėta, o byloje nėra jokių duomenų, kad lėšos, net jei ir būtų neteisėtai pervestos, nebūtų grąžinamos įmonei. Byloje nepareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, priešingai – VšĮ „N“ yra nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tuo pagrindu, kad visi veiksmai buvo atlikti būtent juridinio asmens naudai. Taigi kyla klausimas, kaip VšĮ „N“ dėl tų pačių neva nusikalstamų veiksmų galėjo gauti naudos ir tuo pačiu patirti žalą prarasdama savo turtą (S. L. yra nuteistas už VšĮ „N“ turto – išgrynintų lėšų grobstant PVM – pasisavinimą). Neaiškus ir nuteistojo S. L. tikrasis sumanymas, t. y. į ką buvo nukreipta jo tyčia – pasisavinti VšĮ „N“ lėšas ir naudoti savo poreikiams ar sukurti VšĮ „N“ naudą (panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM). Nuosprendžiuose konstatavus, kad S. L. siekė naudos sau, akivaizdu, kad VšĮ „N“ negalėjo būti pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes jokios naudos negavo, ir, priešingai, konstatavus, kad VšĮ „N“ gavo naudą, S. L. negali būti pripažintas kaltu pasisavinęs bendrovės pinigus. Toks teismų sprendimų prieštaringumas akivaizdžiai parodo, kad byla išnagrinėta formaliai, netyrus ir nevertinus tikrųjų nuteistojo ketinimų. Tai lėmė netinkamą BK normų taikymą ir esminius BPK pažeidimus, kurių neįmanoma pašalinti bylą nagrinėjant kasacinėje instancijoje.

12.13. Apeliacinės instancijos nuosprendžio formuluotė, kad S. L. veikė bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais, yra neteisėta, nes nėra aišku, kokią bendrininkavimo formą nustatė teismas ir nuo kokio kaltinimo S. L. turi gintis. Be to, bendrininkavimas yra galimas tarp asmenų, o ne tarp skirtingų bendrininkavimo formų, kas konstatuota teismo nurodžius apie bendrininkų grupę ir organizuotą grupę. Tai vertintina kaip nuteistojo teisės į gynybą pažeidimas. Kita vertus, pagal byloje nustatytas aplinkybes apskritai nėra pagrindo spręsti, kad tarp S. L. ir kitų nuteistųjų buvo susitarimas panaikinti juridinių asmenų naudai prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM, priešingai – nė vienas iš organizuotos grupės narių, t. y. nei R. T., nei N. G., nei R. Č. su S. L. nėra bendravę pinigų išgryninimo klausimu; R. T. ir R. Č. net nepažinojo S. L., tačiau nustatyta, kad visi trys nurodyti asmenys bendravo su G. T., veikusiu VšĮ „N“ vardu, ir VšĮ „N“ dalininku N. J.. Faktą, kad S. L. nebuvo susitaręs su minėtais asmenimis dalyvauti PVM grobstymo schemoje, pagrindžia ir tai, kad byloje užfiksuoti keli S. L. pokalbiai su N. G., kurie nėra susiję su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, jokių kitų pokalbių su kitais nuteistaisiais nėra. Kartu pažymėtina, kad pats G. T. apklaustas nebuvo. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad S. L. apskritai nebuvo žinoma apie sukurtą PVM grobstymo schemą, VšĮ „N“ vadovo pareigas jis ėjo tik iki 2006 m. birželio mėnesio, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad S. L. veikė bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais, apkaltinamasis nuosprendis nepagrįstas, o byla turėjo būti nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

13. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens VšĮ „N“ atstovas direktorius V. N. ir gynėjas advokatas E. Dereškevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria VšĮ „N“ nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

13.1. Kasatoriai skunde nurodo, kad teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį.

13.2. Kasacinis skundas grindžiamas analogiškais argumentais, išdėstytais nuteistojo S. L. ir jo gynėjo kasaciniame skunde, nurodant apie FNTT specialisto 2010 m. liepos 12 d. išvados Nr. 5-1/86 (ne)patikimumą ir jos įrodomąją reikšmę, taip pat nurodant argumentus dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir kaltinimo prieštaringumo, dėl byloje neteisingai nustatyto žalos fakto ir jos dydžio, dėl VšĮ „N“ prievolės sumokėti PVM valstybei įvykdymo, dėl to, kad VšĮ „N“ apskritai nepasinaudojo teise susigrąžinti PVM, taip pat dėl to, kad VšĮ „N“ nuteisimas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį yra nelogiškas įvertinus įmonės vadovo S. L. nuteisimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, VšĮ „N“ atstovų kasacinio skundo argumentai pakartotinai (atskirai) nedėstomi.

14. Kasaciniu skundu nuteistojo N. G. gynėjas advokatas A. Justeikis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria N. G. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

14.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai priėmė nepagrįstus ir neteisėtus nuosprendžius dėl N. G. pripažinimo kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, nes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos praktikos, kurioje išaiškinti BK 182 ir 183 straipsnių taikymo klausimai. Abu skundžiami nuosprendžiai yra grindžiami neleistinais ir neteisėtu būdu gautais, todėl neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų įrodymais, be to, teismai nepašalino prieštaravimų ir visiškai nevertino nuteistojo kaltę paneigiančių įrodymų.

14.2. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad N. G. kaltumas padarius nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 183 straipsnio 3 dalyje, yra įrodytas byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas vertindamas įrodymus, kadangi: 1) nė vieno iš liudytojų (N. B., J. K., J. Š., V. M., J. K., V. V., A. G., R. K., R. P., E. K., D. A., S. L., A. L., D. B., R. G. ir kt.) parodymai nepagrindė nuteistojo N. G. kaltės, visi šie liudytojai nurodė nepažįstantys nuteistojo arba susidūrę su juo tik nesusijusioje su darbu aplinkoje; 2) nuteistųjų R. T. ir S. L. parodymai iš dalies patvirtina nuteistojo N. G. kaltę, tačiau jie gauti neteisėtu būdu – esant spaudimui (nurodomos tos pačios aplinkybės kaip ir nuteistojo S. L. ir jo gynėjo kasaciniame skunde dėl S. L. apklausų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat atkreipiamas dėmesys, kad R. T. duodant parodymus jo žmona buvo pripažinta įtariamąja), todėl tikėtis iš jų objektyvių parodymų nebuvo prasmės, tačiau į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė ir nepasisakė dėl minėtų asmenų parodymų įrodomosios vertės visų bylos duomenų kontekste; 3) skundžiami nuosprendžiai grindžiami T. T., R. L., J. Š. ir R. M., kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymais, kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių (išdėstyti argumentai dėl šių asmenų parodymų patikimumo analogiški nuteistojo S. L. ir jo gynėjo kasaciniame skunde išdėstytiems argumentams, todėl nekartojami).

14.3. Kasaciniame skunde taip pat ginčijama FNTT specialisto 2010 m. gegužės 26 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybei padarytos žalos nustatymo, kaip neatitinkanti BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse įtvirtintų reikalavimų, analizuojami BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos PVM grobstymo srityje objektyvieji požymiai bei nesutinkama su teismų nustatyta bendrininkavimo forma. Kadangi skundo argumentai minėtais klausimais yra identiški pirmiau išdėstytiems S. L. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentams, todėl jie nekartojami.

14.4. Pasak kasatoriaus, pagal byloje nustatytas aplinkybes apskritai nėra pagrindo spręsti, kad tarp N. G. ir kitų nuteistųjų buvo susitarimas panaikinti juridinių asmenų naudai prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM, priešingai – nė vienas iš organizuotos grupės narių, t. y. nei N. G., nei R. T., nei R. Č. nėra bendravę pinigų išgryninimo klausimais; o galimai vieno iš nuteistųjų sumanymas iš dalies atlikti nusikalstamus veiksmus akivaizdžiai prieštarauja bylos duomenims apie tai, kad N. G. tai žinojo. Taigi tarp N. G. ir kitų nuteistųjų šioje byloje nebuvo susitarimo grobstyti PVM, N. G. apskritai nebuvo žinoma apie sukurtą PVM grobstymo schemą, todėl jis nuteistas nepagrįstai.

14.5. Kasaciniame skunde teigiant apie netinkamą BK 183 straipsnio taikymą atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (ar buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime nereiškia, jog padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika; būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje žalos kaip būtinojo šio nusikaltimo požymio buvimas grindžiamas vien tuo, kad N. G. disponavo UAB „K“ lėšomis (tai prilyginta žalos bendrovei padarymui). Tokia teismo išvada akivaizdžiai neteisėta, nes byloje nėra jokių duomenų, kad lėšos, net jei būtų neteisėtai pervestos, nebūtų grąžinamos įmonei, be to, nėra pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo, taip pat nenustatytas N. G. kaip bendrovės vadovo tyčios turinys (kryptingumas).

15. Kasaciniu skundu nuteistasis R. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį ir bylą jam nutraukti arba perduoti ją nagrinėti iš naujo. Kasatorius skunde nurodo:

15.1. R. P. nuteistas už tai, kad padedant organizuotos grupės nariams R. Č., N. G. ir R. T. pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „A“ priklausantį turtą – 283 021,31 Lt, t. y. pinigus, kurie buvo pervesti UAB „K“ už atliktus statybos darbus, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pinigai banko pavedimais buvo pervesti UAB „K“ ir nėra jokių įrodymų apie jų išgryninimą bei perdavimą R. P.. R. Č. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad ne kartą yra perdavęs dokumentus R. P., tačiau jokių pinigų jis neperdavė; teisminio nagrinėjimo metu jis taip pat nurodė, kad niekada nesitarė su R. P. pasisavinti pinigus ar jam juos perduoti. Be to, R. P. nuteistas už konkrečios sumos – 283 021,31 Lt – pasisavinimą, nors pačiame kaltinime nurodyta, kad šie pinigai buvo perduoti be tiksliai nenustatytos pinigų dalies, kurią pasiliko organizuotos grupės nariai. Pažymėtina, kad į šią sumą įskaičiuotas ir 43 179 Lt PVM, kuris jau buvo sumokėtas VMI. Taigi net ir tuo atveju, jei R. P. ir buvo perduoti pinigai, šioje byloje nenustatyta ir neaišku, kokia pinigų suma galėjo būti perduota. Lygiai taip pat galėjo būti apkaltintas ir UAB „A“ komercijos direktorius E. K., kuriam R. Č. kelis kartus perdavė UAB „A“ dokumentus neva su pinigais, tačiau šiuo atveju nusikaltimas neįžvelgtas.

15.2. Byloje esantys žinučių telefone įrašai ir pokalbių išklotinės nepatvirtina, jog UAB „K“ sumokėti pinigai buvo išgryninti ir perduoti R. P.. Jo siųstos žinutės tekstas „25“ reiškia tai, kad jis padarė pavedimą pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Jokių įrodymų, kad realiai pinigai buvo perduoti R. P., nėra, kaltinamajame akte netgi nenurodyta, kokia tiksliai suma neva buvo šiam perduota. Be to, atliktų kratų pas R. P. metu pinigų nebuvo rasta. Net Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2009 m. spalio 7 d. atsiliepimu į prašymą dėl skolininko dalies, įeinančios į bendrąją jungtinę nuosavybę, nustatymo sutiko, jog civilinėje byloje dėl R. P. dalies, įeinančios į bendrąją jungtinę nuosavybę, nustatymo būtų atidalintas jam priklausantis turtas, ir nurodė, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad R. P. turtas būtų įsigytas už nusikalstamas lėšas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad R. P. šiuos pinigus pasisavino.

15.3. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu, ir taip padaro žalą turto savininkui. UAB „K“ sumokėti pinigai negali būti laikomi turtu, buvusiu R. P. žinioje ar jam patikėtu turtu, kadangi jis apskritai negalėjo disponuoti šios bendrovės lėšomis. Dėl to R. P. negali būti laikomas pasisavinęs jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą.

15.4. R. P. taip pat nuteistas už tai, kad žinodamas, jog UAB „K“ neatliko jokių darbų, pasirašė darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus, sumokėjo už darbus ir šiuos dokumentus įtraukė į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, taip panaikino dalį prievolės valstybės biudžetui, t. y. sumažino mokėtiną PVM. Tai, kad UAB „K“ direktorei T. T., pasirašiusiai tuos pačius darbų atlikimą patvirtinančius dokumentus (sąskaitas faktūras, atliktų darbų aktus), 2015 m. balandžio 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl tokių pačių kaltinimų buvo nutrauktas nesant nusikaltimo sudėties, rodo tyrimo šališkumą.

15.5. Kita vertus, R. P. kaip UAB „A“ vadovas pats neprižiūrėjo ir nekontroliavo UAB „K“ atliekamų darbų eigos, tai darė UAB „A“ statybos vadovai. R. P. įvertindavo tik galutinį rezultatą, t. y. darbų atlikimo atitiktį pateiktiems dokumentams, o kadangi statybos darbai, dėl kurių atlikimo buvo tartasi su UAB „K“, buvo atlikti, jis neturėjo pagrindo abejoti UAB „K“ pateiktais dokumentais (darbų perdavimo aktais, PVM sąskaitomis faktūromis). Dėl to R. P. priėmė UAB „K“ pateiktus dokumentus ir pateikė juos UAB „A“ administratorei, o ši perdavė šiuos dokumentus buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei.

15.6. Nuosprendyje išdėstyti vyr. specialisto L. M. paaiškinimai, jog UAB „A“ 2016 m. gegužės–liepos mėnesiais pati atliko visus darbus užsakovui „NV“ ir tuos pačius darbus įskaitė kaip UAB „K“ atliktus darbus 2016 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais, neatitinka tikrovės, nes dalį darbų (pamatų liejimą) UAB „A“ atliko gegužės–rugpjūčio mėnesiais, o kitiems darbams (sienų mūrijimo, perdangų betonavimo ir kt.) UAB „A“ samdė subrangovę – UAB „K“. Tai galėjo patvirtinti ir UAB „A“ darbuotojai, tačiau teismas netenkino R. P. ir jo gynėjo prašymų juos apklausti, kad būtų galima nustatyti, kas iš tiesų ir kada atliko minėtus darbus. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad visi darbai, nurodyti UAB „K“ atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktuose ir už kuriuos buvo išrašytos sąskaitos faktūros, buvo atlikti iš tikrųjų, tai patvirtino UAB „K“ buvusi direktorė T. T.. Jokių duomenų, kad darbus atliko kiti asmenys ar įmonės, o šiems buvo sumokėta, byloje nėra. UAB „A“ nėra pareikšta reikalavimų. Taigi liko neatsakyta į klausimą, kas atliko statybos darbus, jeigu jų neatliko UAB „K“.

15.7. R. P. pareikšti kaltinimai iš esmės paremti vien tuo, kad UAB „K“ išrašytose sąskaitose faktūrose nurodyti duomenys yra melagingi, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad esminiai duomenys (atlikti darbai, apskaičiuoti mokesčiai, užsakovės bei rangovės rekvizitai), surašyti sąskaitose faktūrose, yra teisingi, pagal šiuos duomenis sumokėti pinigai rangovei ir apskaičiuoti bei sumokėti mokesčiai, įskaitant ir PVM. Todėl šios sąskaitos faktūros, kurių ekspertizė neatlikta, negali būti pripažintos suklastotomis remiantis vien tiktai FNTT tyrėjo, kuris nėra finansų specialistas, prielaida.

15.8. R. P. nuteistas ir už apgaulingą buhalterijos tvarkymą, nors pats bendrovės buhalterijos netvarkė, nes dėl buhalterijos tvarkymo buvo sudaryta sutartis su UAB „C“. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą už buhalterinių įrašų teisingumą atsako pagal sutartį paslaugas teikianti įmonė. R. P. kaip bendrovės vadovas galėtų būti kaltinamas apgaulingu apskaitos tvarkymu tik tuo atveju, jei pats tvarkytų bendrovės buhalteriją.

15.9. Teisminio nagrinėjimo metu apklausta specialistė I. L. pareiškė, kad 2009 m. gruodžio 10 d. išvadas surašė preziumavusi dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) klastojimą, nes tai nurodyta pateiktoje FNTT 2009 m. lapkričio 6 d. užduotyje. Specialistai netyrė, kas – UAB „A“ ar UAB „K“ darbuotojai, ar kokie kiti asmenys – faktiškai atliko statybos darbus, taip pat netyrė jokių kitų įrodymų, išskyrus tai, ką pateikė FNTT. Kaip matyti iš FNTT tyrėjo 2009 m. lapkričio 6 d. tarnybinio pranešimo, tyrimui dėl UAB „A“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo siunčiama medžiaga susideda iš užduoties atlikti tyrimą (1 lapas), UAB „A“ apskaitos dokumentų (PVM sąskaitos faktūros su priedais, 13 lapų), ikiteisminio tyrimo medžiagos (2 lapai); užduotyje nurodyta, kad UAB „A“ realiai prekių ir paslaugų dokumentuose nurodytomis sumomis nepirko, t. y. preziumuojama, kad dokumentai suklastoti. Šios aplinkybės patvirtina, kad 2009 m. gruodžio 10 d. specialisto išvada buvo surašyta iš anksto turint nusistatymą dėl dokumentų suklastojimo ir netiriant visų aplinkybių. Vilniaus apskrities VMI 2010 m. birželio 17 d. patikrinimo akte, pasirašytame vyr. specialisto L. M., taip pat remiamasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, t. y. tais pačiais FNTT tyrėjo 2009 m. lapkričio 6 d. pateiktais dokumentais, kuriuose nurodoma, kad dokumentai yra suklastoti. Šiame patikrinimo akte nurodyti teiginiai prieštarauja Vilniaus apskrities VMI 2007 m. spalio 3 d. pateiktame pranešime nurodytam faktui, kad UAB „A“ 2007 m. spalio 3 d. yra permokėjusi 9399 Lt + 527 Lt PVM ir iki galo atsiskaičiuosi su valstybės biudžetu.

15.10. Apibendrinant konstatuotina, kad teisminio nagrinėjimo metu liko neatsakyta į klausimą, ar UAB „A“ sumokėjo PVM. R. P. ir jo gynėjas kelis kartus prašė teismo tai išsiaiškinti, tačiau teismas šiuos ir kitus jų prašymus atmetė. Iš teisminio proceso ir nuosprendžio matyti, kad teismas buvo šališkas, nes pagrindiniams organizatoriams skyrė mažiausias bausmes, netenkino nė vieno R. P. ir jo gynėjo prašymo, be to, visas abejones vertino R. P. nenaudai. Skundžiamame nuosprendyje neatsakyta į R. P. ir jo gynėjo iškeltus prieštaravimus ir abejones, jame surašyti tokie kaltinimai, kurių net neteikė prokuroras, antai, kad R. P. pinigus pasisavino, o po to dalį grąžino R. Č., nors pagal prokuroro pateiktą kaltinimą R. Č. dalį pinigų pasiliko, o likusius, nors jų ir nematė, perdavė R. P.. Teismas darė išvadą, jog R. P., klastodamas dokumentus ir juos naudodamas, sukčiavo veikdamas UAB „B“ interesais, kurios naudai buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė, nors nei kaltinamajame akte, nei teisminio nagrinėjimo metu R. P. nėra niekaip susietas su UAB „B“. Jokių faktinių duomenų, kad R. P. būtų pasisavinęs lėšas, nėra, o tokios prielaidos padarytos remiantis abejotinais ir nenuosekliais liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismo šališkumą patvirtina ir tai, kad R. P. apeliaciniame skunde nurodytą akivaizdų BPK pažeidimą – R. P. apkaltinimą ir nuteisimą pagal pakeistą sunkesnį kaltinimą (neva R. P. sukčiavo UAB „B“ interesais) – teismas įvertino kaip techninę klaidą. BPK nustatyta tvarka kaltinimas nebuvo keičiamas.

15.11. Be to, Lietuvos apeliaciniame teisme baigiant nagrinėti bylą Vilniaus apygardos teismo teisėja R. Pocienė buvo paskirta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja. Taigi to paties teismo teisėjai buvo suinteresuoti pateisinti priimtą sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja dirba ir minimalia bausme nuteisto R. Č. artima giminaitė J. Čepukėnienė. Šioje byloje R. Č. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nes neįrodytas jo dalyvavimas padarant nusikaltimą, kuriame jis aktyviai dalyvavo kartu su R. P., pagal tuos pačius kaltinimus ir veiksmus nuteistu pagal BK 183 straipsnį. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje sumažino R. P. ir kitiems konfiskuoto turto dalį pripažindamas, kad R. Č. pasisavino 28 procentus, t. y. 22 951 Eur nuo sumos, kurią atidavė R. P.. Tai iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytam visų piliečių lygybės prieš įstatymą principui (apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje R. Č. paminėtas kaip nepadavęs apeliacinio skundo ir niekaip nesusietas su R. P.).

15.12. UAB „A“ byla nutraukta kaip mirusiajam esmingai pažeidžiant BPK 3 straipsnio 7 punktą, kuris negali būti taikomas juridiniam asmeniui. Pašalinus iš teisminio nagrinėjimo UAB „A“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas buvo R. P., negalima iki galo išspręsti R. P. atsakomybės bei žalos atlyginimo klausimų.

15.13. Pagal baudžiamąjį įstatymą galima konfiskuoti tik nusikalstamu būdu įgytą turtą. Šioje byloje jokių nusikalstamai įgytų lėšų ar turto nerasta, niekaip neįrodyta ir netirta, kad šios lėšos pamestos, iššvaistytos ar kitokiu būdu dingo. Priešingai – Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra 2009 m. spalio 7 d. atsiliepimu į prašymą dėl skolininko dalies, įeinančios į bendrąją jungtinę nuosavybę, nustatymo sutiko, jog civilinėje byloje dėl R. P. dalies, įeinančios į bendrąją jungtinę nuosavybę, nustatymo būtų atidalintas jam priklausantis turtas, ir nurodė, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra duomenų, kad R. P. turtas būtų įsigytas už nusikalstamas lėšas. Atliktų kratų metu jokių lėšų ar nusikalstamai įgyto turto taip pat nerasta.

16. Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 22 d. nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį bei 300 straipsnio 3 dalį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

16.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK pažeidimus. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas pripažino esant įrodytą kaltinimą, kad UAB „B“ sudaryti sandoriai su UAB „K“ dėl popierinių kartoninių pakuočių pirkimo, su UAB „BU“ dėl konsultacijų bei polietileno ir popierinių kartoninių pakuočių atliekų pirkimo, UAB „V“ dėl interneto tinklalapio ir jo administravimo paslaugos pirkimo, su UAB „T“ dėl autokrautuvų remonto darbų, su UAB „PR“ dėl polietileno ir popierinių kartoninių pakuočių atliekų pirkimo yra neįvykę. Teismas sprendė, kad D. B. įvykdė sukčiavimą, turto pasisavinimą, dokumentų klastojimą ir apgaulingą UAB „B“ apskaitos tvarkymą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, patikimais nuteistojo kaltės įrodymais pripažino R. Č., R. T. ir kitų jau nuteistų kitose bylose asmenų parodymus, specialistų išvadą, UAB „B“ kratos metu paimtus įmonės dokumentus, bankų sąskaitų išklotines, pinigų išgryninimo kvitus, telefoninių pokalbių tarp D. B. ir R. Č. įrašus.

16.2. R. Č., liudydamas apie savo paties nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taip pat apie D. B., nebuvo nuoseklus, jo parodymai keitėsi, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prieš D. B. duotų parodymų atsisakė. Iš telefoninių pokalbių įrašų matyti, kad duomenų apie D. B. nusikalstamus ketinimus nėra. Teismai, vertindami bylos įrodymus – specialistų išvadas, finansinius dokumentus, sutartis, pasirinko selektyvaus duomenų vertinimo kelią, todėl esminiai prieštaravimai liko nepašalinti.

16.3. Kalbant apie R. Č. vaidmenį galima padaryti elementarią loginę išvadą, kad jis siekė savanaudiškų tikslų, o įkliuvęs – sušvelninti savo padėtį, todėl jo parodymai prieš D. B. yra melagingi. D. B. paaiškino, kad nėra padaręs nusikalstamų veikų, o atsižvelgiant į įmonės, kurios direktoriumi buvo, finansinę situaciją, jo santykį su įmone, motyvų nusikalsti neturėjo. Apie UAB „B“ veiklą ir finansinę padėtį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. gegužės 22 d. nutartyje pasisakė, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB „B“ sėkmingai vykdo savo veiklą ir pagal esamus duomenis neturi finansinių sunkumų, prokuroras, 2005 m. gegužės 8 d. ir 2007 m. gegužės 9 d. nutarimais apribodamas šios bendrovės nuosavybės teises į visas bankų sąskaitose esamas lėšas, teismo vertinimu, nesilaikė proporcingumo principo. Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B22824-392/2013 matyti, kad teismas patvirtino patikslintą bankrutuojančios UAB „B“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, kuriame D. B. yra tarp pirmos eilės kreditorių (darbo užmokesčio skola 15 189,92 Lt) ir tarp trečios eilės kreditorių (276 130,25 Lt, kadangi skolino įmonei savo asmenines lėšas). Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad D. B. negalėjo veikti pažeisdamas įmonės, jos darbuotojų teises ir teisėtus interesus, tačiau jo parodymai teismuose apie įmonės veiklą, santykius su R. Č. iš esmės liko neįvertinti. Atitinkamai byloje nėra duomenų, patvirtinančių D. B. tikslą nusikalsti, jis nuteistas tik už tai, kad bendravo su R. Č..

16.4. Reikšminga yra tai, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas 2007 m. gegužės 5 d., o operatyviniai veiksmai (R. Č. telefoninių pokalbių klausymasis) prasidėjo 2006 m. birželio mėnesį. Vienerius metus buvo kontroliuojamas ir D. B. elgesys, todėl kyla klausimas, kodėl pareigūnai leido R. Č. laisvai neteisėtai veikti, įtraukiant į nusikalstamą veiką normaliai veikiančius ūkio subjektus. Šio prieštaravimo teismai nepašalino.

16.5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo rašomas praėjus penkeriems metams nuo to, kai buvo apklausti specialistai, tačiau tai negali pateisinti pamatinių teisingumo principų bei procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir jų vertinimą, pažeidimų. Šiuo atveju teismas sukūrė situaciją, kad specialistai (kurių išvada teismas remiasi) vertina ir net paneigia Z. S. patikrinimo akto išvadas. Maža to, proceso metu A. I. ir H. A. teismas suteikė galimybę susipažinti su patikrinimo aktu, tuo tarpu Z. S. neturėjo galimybės susipažinti su kolegų išvada ar bylos medžiaga. Taigi šie rašytiniai įrodymai dėl esminių prieštaravimų nepatvirtina fakto, kad UAB „B“ ir D. B. klastojo dokumentus, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą ir sukčiavo, siekdami panaikinti dalį turtinės prievolės.

16.6. Teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, padarė nepagrįstas išvadas, kad D. B. kaltas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Teisme D. B. parodė, kad bendrovė atsiskaitė su įmonėmis už prekes ir paslaugas, savo reikmėms jis įmonės lėšų nenaudojo, duomenų apie įmonei padarytą žalą byloje nėra, apie R. Č. ir kitų asmenų veiklą, susijusią su pinigų išgryninimu ir jų dalybomis, jam nėra žinoma. Be to, D. B. kategoriškai tvirtino, kad prekes (makulatūrą ir kitas atliekas) įmonė gavo, kad pasinaudojo ir kitomis pirktomis paslaugomis. BUAB „B“ pateikė teismui duomenis apie tai, kad 2005–2006 m. sudaryti sandoriai su UAB „K“, UAB „BU“ ir UAB „PR“ dėl popieriaus, kartono ir polietileno pakuočių atliekų pirkimo buvo realiai įvykdyti. Pirkėjai už parduotas prekes atsiskaitė į UAB „B“ banko sąskaitą sumokėdami daugiau nei milijoną litų. Taigi nurodyti faktai ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (UAB „B“ prekių apyvartos ataskaitų kopijos) patvirtina realų prekių tiekimo faktą, tačiau skundžiamuose nuosprendžiuose dėl šių duomenų nepasisakyta. Nuosprendžiai grindžiami tik R. Č. prieštaringais parodymais. Byloje, nesilaikant kasacinio teismo išaiškinimų (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2010">2K-575/2010</a>, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012), nevertinta tai, ar pinigai, už kurių pasisavinimą nuteistas D. B., buvo panaudoti įmonės reikmėms ir ar įmonei buvo padaryta žala. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo prašoma atlikti įrodymų tyrimą, išsiaiškinti abejones dėl reikšmingų bylai aplinkybių, tačiau prašymai buvo atmesti. Nors priimti sprendimą dėl įrodymų tyrimo yra teismo diskrecija, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

17. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras V. Kukaitis atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo S. L. gynėjo advokato P. Butkevičiaus, nuteistojo N. G. gynėjo advokato A. Justeikio, nuteistojo juridinio asmens VšĮ „N“, nuteistojo R. P., nuteistojo R. T. ir nuteistojo D. B. kasacinius skundus atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

17.1. Kasatorių S. L., N. G. ir VšĮ „N“ kasacinių skundų argumentai dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį yra nepagrįsti, todėl atmestini. Nagrinėjamoje byloje reikšmingos PVM įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 57, 58, 64, 80, 89, 90 straipsnių nuostatos. Esant byloje įrodytoms aplinkybėms dėl melagingų neįvykusių sandorių sudarymo ir jų pagrindu suformuotos melagingos PVM atskaitos, interpretacijos dėl PVM prievolės „perkėlimo“ neva kitoms fiktyvioje apgaulės pagrindu suformuotoje PVM grandinėje esančioms įmonėms iš realiai neįvykusių sandorių yra paneigiamos įrodytais pačios nusikaltimo sudėties, numatytos BK 182 straipsnyje, požymiais. PVM įstatymo 3 straipsnis yra būtent šioje byloje esančiai teisinei situacijai tiesiogiai taikytina teisės norma, kuri aiškiai apibrėžia PVM objekto sąvoką ir turinį. Kasatorių teiginiai apie tariamą netinkamą fiktyvių „pardavėjų“ pareigų mokėti pardavimo PVM į valstybės biudžetą prieštarauja įrodytai nusikalstamos veikos schemai ir ją atskleidžiančioms aplinkybėms.

17.2. Fiktyvūs sandoriai nepanaikina pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, būtent tokiais tariamais sandoriais to ir buvo siekiama. Teismų praktikoje pripažįstama, kad realiai neįvykusių sandorių dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo įforminimas PVM sąskaita faktūra, po to šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenų įtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant nepatirto pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą, kvalifikuojami kaip sukčiavimas. Tokios veikos, kurios pasireiškia suklastotų dokumentų panaudojimu, siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kvalifikuojamos kaip sukčiavimas išvengiant (panaikinant) turtinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-112/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-112/2012">2K-7-112/2012</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMjIvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-322/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-322/2013">2K-7-322/2013</a>). Tarp visų objektyvių nuteistųjų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys su sukeltais nusikalstamais padariniais. Bendrininkai apgaule VšĮ „N“ naudai ir interesais pagal PVM grobstymo schemą, pasitelkę fiktyvias UAB „VK“, UAB „V“, UAB „BU“ ir UAB „IN“, panaikino (išvengė) turtinę prievolę sumokėti mokėtiną į biudžetą PVM. Visus šiuos veiksmus atliko tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad atsiras BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. bus apgaule panaikinta prievolė sumokėti mokėtiną PVM, ir norėjo taip veikti. Nuteistųjų norėjimas taip veikti yra aiškiai išreikštas nuo pat nusikalstamos veikos sumanymo pradžios (byloje nustatytas jų tyčios kryptingumas siekiant nemokėti PVM), jie sąmoningai ir sistemingai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų minimi nusikalstami padariniai.

17.3. Žalos padarymo faktas yra nustatytas detalių specialistų tyrimų išvadose. Turtinė žala kilo iš apgaulės pagrindu suformuotų PVM deklaracijose nurodytų melagingų duomenų, išvengiant (panaikinant) turtinės mokėtino PVM (prieš tai gauto pardavimo PVM) prievolės ir taip nesumokant PVM. Kasatorių teiginiai dėl nesikreipimo teisės susigrąžinti PVM (tai neva paneigia teismų teiginius apie nustatytą valstybei padarytą žalą) yra nepagrįsti, kadangi inkriminuotas turtinės prievolės panaikinimo požymis – mokėtino PVM nesumokėjimas (išvengimas), o ne svetimo turto įgijimas – grąžintino PVM užvaldymas.

17.4. Kasatorių S. L., N. G., VšĮ „N“, R. P. ir D. B. kasacinių skundų argumentai dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnį taip pat yra nepagrįsti, todėl atmestini. Abiejų instancijų teismų nustatytos faktinės aplinkybės įrodo, kad nuteistieji pagal fiktyvius sandorius kitoms fiktyvioms bendrovėms pervestus pinigus užvaldė, t. y. veikdami tiesiogine tyčia pasisavino. Byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą paneigti kaltinimą, kad įmonės turtas nebuvo pasisavintas. Reikšmingi bylai duomenys teismų patikrinti tinkamai, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio nuostatos. Byloje įrodytas įmonės turto pasisavinimas ir padarytos žalos tikrumas bei tai, kad nuteistieji suprato, jog savinasi įmonės turtą, numatydami daromą žalą ir to norėdami. Teisės taikymas nagrinėjamoje byloje atitinka kasacinę jurisprudenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>).

17.5. Kasacinių skundų argumentai dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 183 straipsnio 2 dalies konkurencijos ir neva negalimo abiejų veikų kvalifikavimo yra nepagrįsti. Abi veikos sudaro idealią sutaptį, jų objektyvieji požymiai išplaukia iš fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų suklastojimo ir panaudojimo, jų duomenų atvaizdavimo buhalterinėje apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje panaikinant turtinę prievolę (BK 182 straipsnio 2 dalies požymis) ir pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras pervedant / išgryninant ir bendrovės pinigus, kuriuos užvaldė fiziniai asmenys, taip užvaldę (pasisavinę) svetimą turtą (BK 183 straipsnio 2 dalies požymis). Vienos veikos pasekmė – žalos padarymas valstybei, nesumokant mokėtino PVM, kitos – svetimo turto – įmonės lėšų išgryninimas fiktyviu pagrindu, jų nepanaudojimas įmonės naudai ar interesais.

17.6. Kasatorių S. L. ir N. G. kasacinių skundų argumentai dėl bendrininkavimo yra nepagrįsti, todėl atmestini. N. G., R. T. ir R. Č., iš anksto susitarę, dalyvavo gerai organizuotos nesąžiningos ekonominės veiklos schemoje, kurios tikslas buvo gauti neteisėtą didelės vertės naudą valstybės biudžeto sąskaita panaikinant dalį minėtų bendrovių prievolės sumokėti nustatyto dydžio PVM į valstybės biudžetą, o kartu gaunant neteisėtą naudą ir sau. Bendrininkų grupės narių veikla buvo aukšto organizuotumo lygio – bendro tikslo jie siekė kryptingai, glaudžiai tarpusavyje bendradarbiaudami, pasiskirstę vaidmenimis ir užduotimis. Nusikalstamos schemos sumanytojai ir vykdytojai pagal užsakovų – bendrininkų pateiktus duomenis surašydavo netikras sutartis ir aktus dėl darbų atlikimo ir paslaugų suteikimo, juose melagingai įrašydami, kad darbai atlikti ir paslaugos suteiktos; tuomet už neva atliktus darbus ar suteiktas paslaugas išrašydavo netikras sąskaitas faktūras ir jas perduodavo nustatytų įmonių vadovams, kad pastarieji, gautus netikrus dokumentus perdavę į buhalterinę apskaitą, pervestų fiktyviose sutartyse nurodytas sumas. Gavę iš bendrovių pinigus, organizuotos grupės nariai juos išgrynindavo ir be tiksliai nenustatytos pinigų dalies, kurią įmonių vadovai palikdavo už suteiktas paslaugas, pervestus pinigus grąžindavo sukčiavimo bendrininkams – nustatytų įmonių vadovams. Veikiama buvo pasiskirsčius vaidmenimis: R. T. ir N. G. palaikė ryšius su minėtais įmonių vadovais, įskaitant S. L., užtikrindavo netikrų dokumentų su įrašytais, įmonių vadovų perduotais, norimais duomenimis pagaminimą. Tai jie darė pritraukdami kitus apie neteisėtus veiksmus nežinančius asmenis, sprendė pinigų išgryninimo klausimus; R. Č. palaikė ryšius su asmenimis (vadovais), siekiančiais išsigryninti bendrovių pinigus ir susimažinti valstybei mokėtinus mokesčius, perduodavo jiems netikrus dokumentus ir išgrynintus pinigus. Šie ieškojo naujų realiai veikiančių įmonių – klientų – organizuotos grupės narių nusikalstamam verslui. Taigi nuteistųjų tyčia apėmė nekonkretizuotą įmonių skaičių. Bendrininkų veiksmai tarpusavyje buvo suderinti, nes nuo jų visų nusikalstamų veiksmų sėkmės priklausė bendras veiklos rezultatas. Organizuotos grupės nariai suprato, kad, buhalterinėje apskaitoje apskaitytų netikrų dokumentų pagrindu išgryninus pinigus, o tikrovės neatitinkančias deklaracijas pateikus VMI, bus panaikinta dalis bendrovių prievolės nuo išgrynintų pinigų sumokėti PVM mokestį į valstybės biudžetą. Kaip matyti iš nuteistųjų R. T., iš dalies N. G. ir R. Č. parodymų, jų pajamos buvo tiesiogiai procentiškai susijusios su išgrynintų pinigų sumos dydžiu; iš jų parodymų matyti, kad įmonių vadovams jie siūlydavo susimažinti valstybei turimą prievolę sumokėti PVM mokestį ir taip įgyti grynųjų pinigų, kurie nebūtų apskaityti juridinių asmenų buhalterinėje apskaitoje, todėl naudojami nemokant valstybei mokesčių. Kaip matyti iš byloje apklaustų (kaip specialiųjų liudytojų) įmonių vadovų parodymų, būtent tuo tikslu jie dalyvavo gaminant netikrus dokumentus, juos naudojo savo įmonių apskaitoje ir teikdami deklaracijas VMI. Taigi organizuotos grupės narių nusikalstamus veiksmus, gaminant netikrus dokumentus įmonių vadovams pagal jų pačių nurodytus duomenis, juos perduodant jiems ir išgryninant pagal netikrus dokumentus pervestus pinigus, siejo vienas nusikalstamas sumanymas: kuo daugiau jų išgryninus, atitinkamai sumažinti įmonių prievolės dalį sumokėti į valstybės biudžetą PVM ir taip gauti didesnį atlygį už šiuos savo veiksmus. Visi organizuotos grupės nariai buvo verslininkai, palaikė glaudžius tarpusavio ryšius. Jie suprato, kad jų pagaminti ir perduoti įmonių vadovams netikri dokumentai bus įtraukti į tų įmonių buhalterinę apskaitą, o kartu ir į PVM deklaracijas, kurios bus pateiktos VMI, nes, priešingu atveju, pinigų gryninimas įmonėms neturėtų prasmės. Taigi R. T., N. G. ir R. Č. savo veiksmais tiesiogiai dalyvavo kuriant apgaulės panaudojimo mechanizmą ir jį realizuojant įmonėms sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje. Jie suprato, kad dėl jų nusikalstamų veiksmų valstybės biudžetui bus padaryta žala, ir savo veiksmais to siekė, norėdami gauti sau didesnę naudą. Taigi jie veikė tiesiogine bendra tyčia, bendrininkaudami su D. B., S. L. ir R. P. bei V. M., A. V., R. K., R. P., R. M., kuriems priimti baudžiamieji įsakymai, ir asmeniu, kuris nuo 2006 m. liepos 1 d. buvo VšĮ „N“ direktoriumi ir yra miręs. Pastarieji, būdami įmonių direktoriai, Vilniaus apskrities VMI pateikė tikrovės neatitinkančias deklaracijas, neteisėtai padidindami pirkimo PVM. Taip buvo panaikinta dalis minėtų bendrovių prievolės sumokėti į valstybės biudžetą PVM mokestį nuo organizuotos grupės narių išgrynintos pinigų sumos. Teismų pagrįstai konstatuota, kad R. T., N. G., R. Č., esant bendrai tyčiai, tęstiniais veiksmais padarė nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, veikdami organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis). Teismų padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403/2011">2K-403/2011</a>, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-543/2012, 2K-35/2013, 2K-7-29-942/2016).

17.7. Kasatorių S. L., N. G., VšĮ „N“, R. P. ir D. B. kasacinių skundų argumentai dėl specialisto išvadų ir specialistų paaiškinimų įrodomosios reikšmės yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus (pakartotus ir kasaciniuose skunduose) detaliai išnagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas specialistų išvadas, išklausė specialistų, atlikusių ūkinės finansinės veiklos tyrimus, paaiškinimus. Visi nuteistieji ir jų gynėjai bei atstovai pirmosios instancijos teisme turėjo teisę užduoti specialistams klausimus dėl išvadų turinio ir tokiomis teisėmis naudojosi. Specialistai teisme patvirtino savo duotas išvadas, pagal savo kompetenciją atsakė į jiems užduotus klausimus. Apeliacinės instancijos teismui dėl specialistų kompetencijos ar byloje pateiktų specialistų išvadų išsamumo ir atitikties baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių nekilo. Specialistų išvados šioje byloje nėra pagrindinis įrodymas, teismai nuteistųjų kaltumą grindė ne vien tik jomis. Pirmosios instancijos teismas visas specialistų išvadas vertino kitų bylos įrodymų kontekste (nuteistųjų, liudytojų parodymai, pokalbių tarp nuteistųjų išklotinių turinys, dokumentai ir kiti rašytiniai bylos įrodymai), nurodydamas, kurie bylos įrodymai vieni kitus patvirtina, papildo ir sutampa tarpusavyje. Nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pateiktos specialistų išvados yra sąlyginės, teisine prasme jos tinkamai įvertintos kartu su kitais bylos įrodymais jų visumos kontekste.

17.8. Kasatorių S. L., N. G., R. P. ir D. B. kasacinių skundų argumentai dėl jų pačių ir kitų asmenų parodymų vertinimo bei įrodomosios reikšmės yra nepagrįsti, todėl atmestini. Atitinkami kasatoriaus S. L. argumentai nurodyti apeliaciniame skunde (jie šiame skunde pakartoti), apeliacinės instancijos teismas juos detaliai aptarė ir išanalizavo: S. L. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta 2007 m. gegužės 15 d. įtariamajam būnant laisvėje, dalyvaujant jo pasirinktam gynėjui; įtariamasis apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolą asmeniškai pasirašė, patvirtindamas jo turinio teisingumą, ir nei jis pats, nei jo gynėjas pareiškimų ar pastabų dėl apklausos procedūros ar dėl protokolo turinio nepareiškė (19 t., b. l. 26–27). Niekuo nepagrįsta tai, kad S. L., pasikeitus jo gynėjui, duodamas papildomus parodymus 2010 m. balandžio 13 d. (praėjus beveik trejiems metams nuo jo pirminių apklausų), atsisakė savo ankstesnių 2007 m. gegužės 11 ir 15 d. duotų parodymų, nes neva jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo pareigūnai naudojo psichologinį poveikį, gąsdindami paskirti kardomąją priemonę – suėmimą, jei šis neduos palankių kaltinimui parodymų. Byloje nėra skundų dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir šie teiginiai prieštarauja bylos medžiagai, iš kurios matyti, kad visos įtariamojo apklausos vyko jo pasirinkto advokato akivaizdoje, visi apklausos protokolai pasirašyti tiek paties įtariamojo, tiek jo gynėjo, patvirtinant tokių apklausų metu duotų parodymų teisingumą. Teismai pagrįstai atmetė argumentus dėl nuteistojo S. L. laikino sulaikymo neteisėtumo, teisės turėti gynėją (nuo sulaikymo) pažeidimo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

17.9. Kasaciniai skundai dėl aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje asmenų parodymai gauti neteisėtais būdais, nepagrįsti, nes abiejų instancijų teismai vertino tiek nuteistuosius kaltinančius, tiek ir juos teisinančius jų pačių ir liudytojų parodymus, gretino juos tarpusavyje ir su kitais bylos įrodymais, šalino esamus prieštaravimus ir pateikė išsamius parodymų vertinimo motyvus.

17.10. Kasatoriaus N. G. skundo teiginiai dėl tariamai netinkamo parodymų fiksavimo, gavimo yra deklaratyvūs, jie apeliacinės instancijos teismo detaliai išanalizuoti ir įvertinti kartu su visa bylos medžiaga.

17.11. Pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai apklausti kaltinamieji R. T. ir R. Č., teismas taip pat kruopščiai tyrė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (balsu perskaitydamas), tikslino ir šalino juose nustatytus prieštaravimus. Nuteistieji R. T. ir R. Č. teisme iš dalies pripažino savo kaltę ir davė pakankamai išsamius parodymus apie savo ir kitų asmenų dalyvavimą ir vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, susijusias su dokumentų klastojimu ir sukčiavimu PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje. Proceso dalyviai turėjo teisę kaltinamiesiems užduoti jiems svarbius klausimus, tikslinti jų nurodomas aplinkybes ir tokiomis teisėmis naudojosi. Tai, kad kasatoriai nesutinka su jiems nepalankiais nuteistųjų R. T. ir R. Č. parodymais, nereiškia, kad šių nuteistųjų parodymai yra neobjektyvūs ir neteisingi. Teismas šių nuteistųjų parodymus vertino kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir rėmėsi tais jų parodymais, kuriuos patvirtino kiti bylos įrodymai.

17.12. Kasatorių S. L. ir D. B. kasacinių skundų argumentai dėl telefoninių pokalbių leistinumo ir duomenų įrodomosios reikšmės yra nepagrįsti, todėl atmestini. Kasatorių nurodomos abejonės dėl byloje atliktų operatyvinių veiksmų teisėtumo neturi jokio teisinio pagrindo. Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės ir įrašų darymo metu gauti faktiniai duomenys atitinka BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus. Apeliacinėje instancijos teismo nuosprendyje šie argumentai kruopščiai ir detaliai išdėstyti, kasaciniuose skunduose faktinių duomenų, kurie paneigtų teismo išvadas, nėra.

17.13. Atmestini kaip nepagrįsti ir kasatorių S. L. ir R. P. kasacinių skundų argumentai dėl pažeistos teisės į gynybą, nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo ir teismų šališkumo. Kasatorių argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo yra detaliai aptarti ir pagrįstai atmesti apeliacinės instancijos teismo kaip neturintys faktinio pagrindimo. Kasacinių skundų argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo yra aiškiai deklaratyvaus, o ne teisinio pobūdžio: duomenų apie bet kokią įtaką dėl giminystės ryšių, taip pat nuosprendį priėmusios teisėjos perkėlimo ir atitinkamos įtakos apeliacinės instancijos skundus nagrinėjančiai kolegijai nėra nustatyta. Tariamas lygiateisiškumo pažeidimas yra susijęs išimtinai su faktinių aplinkybių konstatavimu, jų įvertinimu ir tinkamu veikų kvalifikavimu. Tai, kad kasatoriui teismo išvados yra nepalankios, nesudaro jokio pagrindo konstatuoti lygiateisiškumo pažeidimo. Techninio pobūdžio, apsirikimo klaidos nėra teismo sprendimų neteisėtumo ar teismo šališkumo patvirtinimas.

17.14. Kasatoriaus R. T. argumentai dėl BK 75 straipsnio taikymo taip pat yra nepagrįsti ir atmestini. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai ištaisė pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo – BK 75 straipsnio – taikymo klaidą ir tinkamai įvertino aplinkybes dėl recidyvisto R. T. veikų, vaidmens ir bausmės tikslų pasiekimo. R. T. iki skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo jau buvo teistas trylika kartų, po nusikalstamų veikų padarymo 2005–2007 m., už kurias jis nuteistas 2016 m. liepos 21 d. nuosprendžiu, jis padarė nusikalstamas veikas 2009 m. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo jis nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį), 2009–2010 m. (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendis, kuriuo jis nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį), 2011 m. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. baudžiamieji įsakymai, kuriais jis nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį), 2012 m. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo jis nuteistas pagal BK 245 straipsnio 1 dalį, Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. baudžiamasis įsakymas, kuriuo jis nuteistas pagal BK 221 straipsnio 1 dalį). Tokie faktiniai duomenys niekaip neleidžia daryti išvados, jog nuteistojo R. T. resocializacija be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo būtų galima. Nuteistasis R. T. – recidyvistas, niekaip nedarantis reikiamų išvadų, ignoruojantis visuomenėje nustatytas taisykles, todėl, atidėjus bausmės vykdymą, neįmanoma užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo ir pasiekti kitų BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų. Nuteistojo R. T. nusikalstamos veikos, susijusios su nusikaltimais nuosavybei, valstybės finansų sistemai, dokumentų klastojimu, tapo jo gyvenimo būdu. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad R. T. ne tik veikė organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir klastojo dokumentus, bet ir kontroliavo apgaulės mechanizmo įgyvendinimą padarant sukčiavimą, koordinavo organizuotos grupės veiklą, duodavo nurodymus organizuotos grupės nariams, t. y. R. T. veiksmai padarant nusikalstamas veikas buvo aktyviausi. Tokiu būdu nėra jokio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis visiškai atitinka įstatymo reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką.

17.15. Nepagrįsti yra ir nuteistojo R. P. kasacinio skundo argumentai dėl BPK 3 straipsnio 7 punkto pažeidimo jį taikant juridiniam asmeniui. Abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad UAB „A“ išregistravimas yra absoliuti kliūtis baudžiamajai atsakomybei taikyti, todėl 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi baudžiamasis procesas UAB „A“ atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nutrauktas pagrįstai. Įstatymo analogiją ir nagrinėjamoje byloje nustatytą juridinio asmens pasibaigimą prilyginę fizinio asmens mirčiai, teismai baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

18. Nuteistųjų R. T., D. B., R. P., S. L., jo gynėjo advokato P. Butkevičiaus, nuteistojo N. G. gynėjo advokato A. Justeikio, nuteistojo juridinio asmens VšĮ „N“ direktoriaus V. N. ir šio juridinio asmens gynėjo advokato E. Dereškevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo R. T. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 75 straipsnio taikymu

19. Kasatorius R. T. prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, nes tam yra BK 75 straipsnyje nurodytos sąlygos, o apeliacinės instancijos teismas neįvertino jį ir jo socialinius ryšius teigiamai apibūdinančių duomenų.

20. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal nusikalstamų veikų padarymo ir šiuo metu galiojančias BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą, bausmės vykdymo atidėjimas apskritai nėra (nebuvo) galimas. Visgi, pagal BK 3 straipsnio nuostatas, šioje byloje kasatoriui taikytas tarpinis, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojęs įstatymas (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), pagal kurį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

21. R. T. padaryti nusikaltimai ir už juos paskirtos bausmės (taip pat ir galutinė subendrinta bausmė) iš tiesų formaliai atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Pagal BK 75 straipsnio nuostatas bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje, kaip tai nustatė apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistajam R. T. galėtų būti atidėtas bausmės vykdymas ir taip realizuota BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis.

22. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme neįvardintos aplinkybės, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91/2014">2K-91/2014</a>, 2K-132-942/2016, 2K-372-697/2017 ir kt.), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) ir kt. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius tik formalias BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymas atidedamas, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas, veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>). Taip pat pažymėtina, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas neturėtų paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016 ir kt.).

23. Taigi BK 75 straipsnio taikymas turi būti grindžiamas bylos aplinkybių visuma, kiekvienu atveju teismui sprendžiant, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Toks sprendimas turi atitikti BK 41 straipsnyje ir kituose BK bendrosios dalies straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei.

24. Klausimas dėl BK 75 straipsnio taikymo R. T. buvo sprendžiamas abiejų instancijų teismuose, teismai šiuo klausimu priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, iš esmės akcentavo vieną aplinkybę, t. y. kad po nusikaltimų padarymo yra praėję pakankamai daug laiko (devyneri metai) ir praeityje jam nebuvo skiriamos su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą R. T., atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, tęstinį jų pobūdį, į aktyvų nuteistojo vaidmenį (jis organizavo nusikaltimus, klastojo dokumentus, kontroliavo PVM sukčiavimo įgyvendinimą, koordinavo organizuotos grupės veiklą ir vadovavo jos nariams), į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), į tai, kad R. T. nusikaltimus padarė praeityje būdamas teistas, ir daug kartų nusikaltęs dar iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje dienos, o tai rodo jo nusikalstamų veiksmų dėsningumą, nulemtą sąmoningo teisės ignoravimo.

25. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl BK 75 straipsnio 1 dalies netaikymo, atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinis kasacinio skundo argumentas, kodėl R. T. turėtų būti taikoma BK 75 straipsnio 1 dalis, iš esmės yra susijęs su vertinamąja sąlyga – nuteistąjį, jo nuomone, teigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis ir jo socialiniais ryšiais, tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai (ne)taikė BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog bausmės vykdymo atidėjimas iš esmės yra išimtis iš bendrųjų bausmės įgyvendinimo taisyklių, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>, 2K-115-648/2016 ir kt.). Šiuo atveju kasatoriaus nurodomos jį teigiamai apibūdinančiomis aplinkybės (vedęs, turi tris vaikus, kuriuos išlaiko, turi įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirba UAB „AL“ vadybininku, Vilniaus priklausomybės ligų centre, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre bei Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesikonsultavo ir nesigydė, prižiūri sunkios sveikatos ir senyvo amžiaus motiną) nėra pakankamos minėtoms abejonėms pašalinti. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad, net ir esant nuteistojo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas sankcijos vidurkis.

26. Kasaciniame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEtODk1LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-61-895/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-61-895/2015">2K-61-895/2015</a>, kurioje per penkerių metų laikotarpį šešis kartus teistam asmeniui buvo pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos, tačiau vien tai, kad kitoje byloje kitam asmeniui buvo pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos, niekaip nepagrindžia būtinybės BK 75 straipsnio nuostatas taikyti ir kasatoriui, nes kiekvienu konkrečiu atveju bausmės yra individualizuojamos, juolab kad šiose bylose nustatytos aplinkybės, nuteistųjų asmenybės ir turimi socialiniai ryšiai nėra tapatūs.

27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant BK 75 straipsnio taikymo klausimą, tinkamai aiškino šio straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidos nepadarė.

Dėl kasatorių nuteistojo S. L. ir jo gynėjo, nuteistojo N. G. gynėjo, nuteistojo juridinio asmens VšĮ „N“ atstovo ir gynėjo bei nuteistųjų R. P. ir D. B. argumentų, susijusių su BPK 20 straipsnio pažeidimais

28. Kasaciniuose skunduose ginčijamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiuose įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymas, t. y. tai, kad nuteistieji sudarė fiktyvius sandorius, klastojo dokumentus, neteisėtai išgrynino bendrovių (įmonių) lėšas ir jas pasisavino, siekė panaikinti juridinio asmens prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM, ir kitos aplinkybės, atskleidžiančios nusikalstamų veikų, už kurias nuteisti S. L., N. G., R. P., D. B. bei juridinis asmuo VšĮ „N“, padarymo būdą, padarinius. Tai grindžiama BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimais. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad šių pažeidimų buvimas daugiausia argumentuojamas teiginiais apie tai, jog teismai rėmėsi nepatikimais T. T., R. L. ir kitų asmenų, kuriems ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymais, telefoninių pokalbių (užfiksuotų operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose atliekant slaptą R. Č., R. T., N. G., N. B. telefoninių pokalbių kontrolę ir fiksavimą) duomenimis, kurių tikrumas (autentiškumas), pasak kasatorių, nepatikrintas, specialistų išvadomis, kuriose yra prieštaravimų ir kurių įrodomoji reikšmė abejotina, nes užduotyse specialistams suformuluota išankstinė ikiteisminio tyrimo pareigūnės (tyrėjos) nuomonė dėl dokumentų suklastojimo, be to, specialistai rėmėsi ne visais ar netinkamais duomenimis (liudytojų, įtariamųjų parodymais). Dėl to minėti įrodymai neatitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų. Kasaciniuose skunduose nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu laikant jį šališku, teigiama, kad bylos įrodymai, pavyzdžiui, liudytojų N. B., J. K., A. L., R. G. ir kitų asmenų parodymai, nepatvirtina nuteistųjų kaltumo, taip pat ir bendrininkavimo darant nusikaltimus. Nuteistojo S. L. ir jo gynėjo kasaciniame skunde akcentuojamos šio nuteistojo sulaikymo aplinkybės ir teigiama, kad S. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir perrašyti organizuojant jo apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat VšĮ „N“ patalpose atliktos kratos metu paimti dokumentai negalėjo būti laikomi įrodymais, nes pažeista įtariamojo teisė turėti gynėją (pasak kasatorių, faktiškai S. L. sulaikytas ne sulaikymo protokole nurodytu laiku, o anksčiau – pradėjus kratą, kurioje jis dalyvavo be aiškaus procesinio statuso, neišaiškinus teisės turėti gynėją).

29. Pažymėtina, kad dalį kasacinių skundų argumentų sudaro teiginiai, išreiškiantys kasatorių požiūrį (nuomonę) į tai, kaip turėjo būti įvertinti įrodymai, atkreipiamas dėmesys į atskirus įrodymus ar faktus įžvelgiant jų vertinimo trūkumus ir darant priešingas išvadas, nei išdėstytos skundžiamuose teismų nuosprendžiuose, kartu nekreipiamas dėmesys į išnagrinėtais klausimais padarytas apeliacinės instancijos teismo išvadas bei motyvus, kartojami tie patys argumentai, kurie buvo nurodyti apeliaciniuose skunduose ginčijant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą. Iš esmės kasacinių skundų teiginiai apie padarytus BPK pažeidimus kildinami ne iš bylos duomenų visumos, bet iš atrinktų atskirų duomenų apie tam tikrus faktus, galinčius turėti reikšmės, daugeliu atvejų – turint nusistatymą apie jų nepatikimumą. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos įrodymų tyrimas, jų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas – ne kasacinės instancijos teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas skundžiamus šių instancijų teismų sprendimus (nuosprendžius ir nutartis) patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir tik BPK 369 straipsnyje nurodytais pagrindais, t. y. tikrinant, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų. Dėl to kasacinių skundų teiginiai dėl teismų išvadų pagrįstumo nustatant byloje įrodinėtinus, tačiau kasatorių ginčijamus faktus nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK 20 straipsnio pažeidimais, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

30. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Esminiai įrodymų vertinimui keliami reikalavimai, įtvirtinti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, yra šie: teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad kiekvienoje byloje duomenys tikrinami atsižvelgiant į tos bylos aplinkybes, atliekant toje byloje įmanomus atlikti proceso veiksmus. Visais atvejais teismas įrodinėjimo procese privalo remtis byloje esamais ir išnagrinėtais konkrečiais duomenimis, jų palyginimu tarpusavyje, išvadas dėl įrodinėtinų faktinių aplinkybių buvimo pagrįsti įvertinęs tiek kiekvieno įrodymo atskirai, tiek jų visumos patikimumą bei pakankamumą. Nagrinėjamoje byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka minėtus BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, pažymėtina, kad tai, jog teismo pateiktas bylos įrodymų vertinimas yra nepalankus nuteistajam, neatitinka jo ar kitų proceso dalyvių nuomonės, savaime nereiškia teisės pažeidimo, taip pat ir teismo šališkumo (nešališkumo principo pažeidimo).

31. Iš bylos medžiagos ir teismų nuosprendžių matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje itin išsamiai išanalizuoti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, atskleistas jų turinys, nurodyta, kokiais įrodymais vadovautasi nustatant nusikalstamas veikas atskleidžiančias aplinkybes ir konkrečių asmenų kaltumą, bei paaiškinta, kokie įrodymai ir kodėl atmetami (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas); apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistųjų ir jų gynėjų (atstovų) apeliaciniuose skunduose iškeltus klausimus bei tikrindamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurių buvimą neigė apeliantai (taip pat ir kasatoriai), įrodytumą, iš naujo įvertino bylos įrodymus, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teismo posėdžiuose. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstant įrodymų vertinimo motyvus pasisakyta dėl jų patikimumo bei pakankamumo (tai, kaip minėta, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas), kartu nuosekliai bei argumentuotai paaiškinta, kodėl apeliacinių skundų argumentai minėtais klausimais yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas pripažindamas įrodytomis faktines aplinkybes apie tai, kad N. G. veikė organizuota grupe su kitais nuteistaisiais (R. T. ir R. Č.) sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje; nuteistieji, pasiskirstę atitinkamais vaidmenimis, 2005 m. sausio – 2007 m. balandžio mėnesių laikotarpiu gamindavo netikrus dokumentus, pateikdavo juos realiai veikiančių įmonių vadovams, tarp jų UAB „B“, UAB „A“, VšĮ „N“ vadovams (atitinkamai D. B., R. P. ir S. L., kurie su pirmiau nurodytais trimis organizuotos grupės nariais veikė bendrininkų grupe), vėliau išgrynindami pagal netikrus dokumentus (sutartis, PVM sąskaitas faktūras ir kt., nurodytus teismų nuosprendžiuose) pervestus pinigus (be su įmonių vadovais suderintos, jiems paliktos už paslaugas pinigų dalies), grąžindavo įmonių vadovams, o pastarieji, nurodę netikrus dokumentus įtraukti į įmonių buhalterinę apskaitą ir VMI deklaracijas ir žinomai tikrovės neatitinkančias deklaracijas, suklastotus dokumentus pateikė Vilniaus apskrities VMI; taip panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 676 397,03 Lt PVM. Teismų nuosprendžiuose nustatyta, kad nuteistųjų D. B., R. P. ir S. L. veiksmai pasireiškė netikrų dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų) įtraukimu į atitinkamos įmonės buhalterinę apskaitą ir VMI deklaracijas, šių žinomai tikrovės neatitinkančių deklaracijų pateikimu Vilniaus apskrities VMI bei išgrynintų pinigų už fiktyvius sandorius pasisavinimu.

32. Abiejų instancijų teismai, vertindami tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus (nuteistųjų R. T., R. Č., N. G. parodymus, asmenų, kuriems buvo pareikšti įtarimai, bet ikiteisminis tyrimas nutrauktas, ar kitų asmenų (liudytojų) parodymus), vadovavosi bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nė vienam iš įrodymų nesuteikdami pranašumo prieš kitus. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, atsakant į apeliacinių skundų argumentus (taip pat nurodytus kasaciniuose skunduose), pagrįstai nurodyta, jog šios bylos nagrinėjimo ribos (BPK 255 straipsnio 1 dalis) neapima klausimų, susijusių su ikiteisminių tyrimų nutraukimu kai kuriems asmenims, tačiau vertintini tų asmenų (T. T., J. K., N. B., R. L. ir kt.) parodymai, kurie gauti įstatymų nustatyta tvarka, tiesiogiai ištirti teismo posėdžiuose, o jų nurodytos aplinkybės susijusios su šioje byloje įrodinėtinais faktais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad abiejų instancijų teismai, vertindami nuteistojo R. Č. parodymų patikimumą, palygino juos su kitais bylos duomenimis, iš jų – su protokoluose užfiksuotų telefoninių pokalbių (tarp R. Č., R. P., R. T.) turiniu; be kita ko, šie duomenys ypač išsamiai išanalizuoti ir aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taigi kasatorių teiginiai dėl netinkamo nuteistųjų ar liudytojų parodymų vertinimo nepagrįsti ir iš esmės neparemti konkrečių BPK 20 straipsnio pažeidimų buvimu.

33. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas bylos duomenis, gautus vykdant nuteistųjų telefoninių pokalbių (ir susirašinėjimų) kontrolę, taip pat pasisakė dėl jų atitikties BPK 20 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytiems reikalavimams ir išnagrinėjo nuteistųjų bei jų gynėjų skundų argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio (ne)pagrįstumo tuo aspektu, kad teismas esą rėmėsi tik ta šių duomenų dalimi, kuri patvirtina kaltinimo aplinkybes, be to, nepagrįstai nepaskyrė fonoskopinės ekspertizės. Šiais klausimais padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados pakankamai išsamios ir aiškios, jos paremtos bylos medžiaga ir teisiškai argumentuotos. Taip pat apeliacinės instancijos teismas detaliai išnagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su nuteistojo S. L. sulaikymu, jo apklausomis ikiteisminio tyrimo metu ir krata, atlikta VšĮ „N“ patalpose 2007 m. gegužės 9 d., kai buvo paimti dokumentai (sutartys, darbų aktai, PVM sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai). Pažymėtina, kad iš tiesų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, pakartojimas protokole užfiksuojant to paties asmens (S. L.) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, laikytinas trūkumu, tačiau atsižvelgtina į tai, kad S. L. kaip įtariamajam visų apklausų metu buvo užtikrinta teisė turėti pasirinktą gynėją, šią teisę jis realiai įgyvendino ir tiek jis, tiek gynėjas patvirtino apklausų, iš jų ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, protokolų turinio teisingumą. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad minėti nuteistojo S. L. parodymai, patvirtinantys kaltinimo aplinkybes, teismų įvertinti lyginant su kitais įrodymais, jų patikimumas patikrintas, be to, vien šie parodymai nelėmė teismų išvadų dėl jo kaltumo. Dėl to nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nuosprendžiai grindžiami neleistinais įrodymais, esmingai pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas detaliai aptarė tai, kokiomis aplinkybėmis ir kada (t. y. 2007 m. gegužės 9 d. 13.30 val.) S. L. buvo laikinai sulaikytas (BPK 140 straipsnis), kartu jam išaiškintos jo teisės, iš jų ir teisė turėti gynėją; pranešimas apie įtarimą įteiktas 2007 m. gegužės 10 d., tuomet dar kartą išaiškinta teisė turėti gynėją, kurią jis įgyvendino. BPK 145, 149 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka prieš S. L. sulaikant, bet jam dalyvaujant 2007 m. gegužės 9 d. 10.20–12 val. buvo atlikta krata VšĮ „N“ patalpose (kratos metu dalyvavo ir šios įmonės direktorius, administratorė). Esant nurodytoms aplinkybėms kasatorių (nuteistojo S. L. ir jo gynėjo) teiginiai, kad šios kratos metu paimti dokumentai nelaikytini įrodymais, nes krata neteisėta (dėl to, kad jos metu S. L. esą faktiškai buvo sulaikytas), neatitinka tikrovės, šių teiginių nepagrįstumas paneigtas motyvuotomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

34. Kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama ir specialistų išvadoms bei paaiškinimams (buvo atlikta vienuolikos įmonių, susijusių su nusikalstamų veikų vykdymu, ūkinės finansinės veiklos tyrimų). Dėl šių tyrimų rezultato teisinio vertinimo pasisakyta tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kuriame išsamiai išdėstytas specialistų išvadų turinys, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, kuriame aptarti kasaciniuose skunduose (kaip ir apeliaciniuose skunduose) nurodyti prieštaravimai ar netikslumai, pasisakyta dėl specialistų išvadų patikimumo bei juose nurodytų aplinkybių atitikties kitiems bylos duomenims (pavyzdžiui, paimtų dokumentų apžiūros protokolais ir pan.). Taigi teismai, nustatydami nuteistiesiems inkriminuotus nusikalstamų veikų padarinius – žalos faktą, jos dydį, objektyviai įvertino specialistų išvadas ir paaiškinimus kartu su kitais bylos įrodymais, palyginę juos tarpusavyje, sugretinę faktus, bet ne besąlygiškai suteikdami šiam įrodymui (specialistų išvadoms) išskirtinę vertę. Pažymėtina, kad specialistų išvados – tik vienas iš įrodymų, vertintinų faktų nustatymo procese, o taip nagrinėjamoje byloje ir buvo vertinamos specialisto išvados. Kaip pažymėta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, specialistai, atlikdami tyrimus, tyrė jiems pateiktus bendrovių buhalterinės apskaitos ir kitus ūkinės finansinės veiklos dokumentus (jie kaip priedai yra sudedamoji išvadų dalis), išvadas teikė pagal savo kompetenciją, vadovaudamiesi atitinkamomis taisyklėmis, ir, priešingai nei nurodo kasatoriai (ir apeliantai), aplinkybių, sudarančių teisinį pagrindą atmesti specialisto išvadas kaip nepatikimas ir (ar) nelaikyti jų įrodymais, nėra.

35. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje, kaip pirmiau minėta, itin išsamiai išdėstė visus bylos įrodymus, išanalizavo jų turinį bei nurodė aplinkybes, kurias patvirtina ar paneigia teisiamajame posėdyje ištirti bylos duomenys. Tai iš dalies rodo ir nuosprendžio apimtis (191 lapas) ir – kas svarbiausia – jo turinys. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo vertindamas įrodymus bei pasisakydamas dėl jų patikimumo ir pakankamumo, išnagrinėjo apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes (jos pakartotos ir kasaciniuose skunduose), kurios skundus padavusiesiems kėlė abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo. Taigi kasatorių iškeltos versijos dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių tikrumo apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje argumentuotai paneigtos. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas pašalino netikslumus (ar prieštaravimus), kurie, kaip konstatavo šis teismas, neturėjo esminės reikšmės ir nesukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį pripažįstant S. L., N. G., R. P., D. B., VšĮ „N“ kaltais. Nėra pagrindo nesutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta klaida (dėl R. P. sąsajos su UAB „B“) yra techninio pobūdžio, kurią lėmė didelė bylos apimtis. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad kasatoriaus nurodomoje nuosprendžio pastraipoje (157 lapas) kalbama apie UAB „A“ turtinės prievolės panaikinimą, o klaidingai paminėta UAB „B“ tėra apsirikimas ir tai rodo kontekstas bei visos kitos nuosprendžio išvados aptariant bylos duomenis bei įrodinėtinų faktinių aplinkybių buvimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir pateikė motyvuotus atsakymus dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Nagrinėjamu atveju kasaciniuose skunduose pateiktos interpretacijos dėl galimo teisėjos R. Pocienės, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, ar apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos šališkumo neparemtos konkrečiais teisiniais argumentais, o tik kasatorių nuomone, kilusia dėl to, kad įrodymų vertinimas neatitinka jų versijų, tačiau savaime tai nereiškia teisės pažeidimo. Tuo tarpu objektyvių aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėję teisėjai būtų negalėję to daryti, ar tokių aplinkybių, kurios leistų teigti apie jų suinteresuotumą (BPK 58 straipsnis), nenustatyta. Taigi BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamo asmens teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, nebuvo pažeista.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje dėl faktinių aplinkybių, atskleidžiančių nuteistųjų S. L., N. G., R. P., D. B. ir VšĮ „N“ kaltumą padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, įrodytumo daryti kitokias išvadas nėra teisinio pagrindo. Šias aplinkybes teismai nustatė motyvuotai įvertinę kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Vertinant įrodymus esminių BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų nepadaryta.

Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 2 dalis, 183 straipsnio 2 dalis) taikymo

37. Kaip jau buvo minėta, kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal pagrindus, nustatytus BPK 369 straipsnyje, t. y. jeigu kasaciniame skunde nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tai, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK specialiosios dalies normos) kvalifikuojant nusikalstamas veikas, t. y. ar nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinių skundų argumentai, nesusiję su baudžiamojo įstatymo (teisės) taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su tokių faktų neigimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

a) dėl BK 182 straipsnio taikymo nuteistiesiems S. L., N. G., R. P., D. B., VšĮ „N“

38. Kasatoriai teigia, kad nuteistiesiems S. L., N. G., R. P., D. B. ir juridiniam asmeniui VšĮ „N“ nepagrįstai taikyta BK 182 straipsnio 2 dalis. Be to, kasatorių nuteistojo S. L. ir jo gynėjo bei nuteistojo juridinio asmens VšĮ „N“ atstovo ir gynėjo teigimu, pažeista nuteistųjų teisė žinoti, kuo yra kaltinami, ir tinkamai gintis, nes kaltinime ir apkaltinamajame nuosprendyje prieštaringai išdėstytos BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nurodant, jog S. L. ir VšĮ „N“ apgaule panaikino dalį turtinės prievolės – 281 599,23 Lt mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM už 2005 m. kovo, spalio ir gruodžio ir 2006 m. gruodžio mėnesius sumokėjimo, nors bylos duomenimis nustatyta, kad VšĮ „N“ įgijo teisę į PVM atskaitą.

39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir skundžiamuose nuosprendžiuose aprašant nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes, be kita ko, nurodyta, kad N. G., veikdamas su R. T. ir R. Č., sukčiavo PVM apskaičiavimo ir mokėjimo srityje (tai kiekvienu atveju buvo daroma su skirtingų įmonių vadovais, tarp jų VšĮ „N“ vadovu S. L., UAB „A“ vadovu R. P., UAB „B“ vadovu D. B. ir pačiu N. G., kuris vadovavo UAB „K“): tęstiniais nusikalstamais veiksmais jie gamino netikrus dokumentus (prekių ar paslaugų pirkimo sutartis, aktus, pažymas, PVM sąskaitas faktūras) ir juos pateikdavo įmonių vadovams, o pastariesiems apskaičius juos buhalterinėje apskaitoje ir jų pagrindu suklastojus PVM deklaracijas ir jas pateikus VMI, o įmonių pinigus išgryninus, apgaule panaikino dalį VšĮ „N“, UAB,,A“, UAB „B“ ir kitų nuosprendžių aprašomosiose dalyse nurodytų realiai veikusių įmonių turtinių prievolių – šių bendrovių mokėtino PVM sumokėjimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą (konkrečiai VšĮ „N“ – 281 599,23 Lt, UAB,,A“ – 43 173,10 Lt, UAB „B“ – 81 333,88 Lt, UAB „K“ – 32 760 Lt ir kt.), iš viso panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą 676 397,03 Lt PVM ir padarė didelę žalą Lietuvos valstybės biudžetui. Nurodomų VšĮ „N“, UAB „A“, UAB „B“ bei kitų įmonių vadovų veiksmai pasireiškė tuo, kad jie patys pateikė duomenis, kuriuos reikėtų atvaizduoti fiktyviose PVM sąskaitose faktūrose, ir gavę šiuos žinomai netikrus dokumentus, kuriuose nurodoma, kad tam tikros realia ūkine veikla neužsiimančios bendrovės (UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“, UAB „IN“ ir kt.) pardavė, o jų vadovaujamos įmonės nupirko prekių ar paslaugų (realiai jokios paslaugos nebuvo suteiktos ir darbai nebuvo atlikti), juos įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, vėliau šių netikrų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu įmonių PVM deklaracijose įrašius tikrovės neatitinkančius duomenis ir taip neteisėtai padidinus paslaugų pirkimo PVM bei šias deklaracijas atitinkamu metu pateikus Vilniaus apskrities VMI, apgaule panaikino dalį didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM (konkrečiai VšĮ „N“ – 281 599,23 Lt, UAB,,A“ – 43 173,10 Lt, UAB „B“ – 81 333,88 Lt, UAB „K“ – 32 760 Lt ir kt.).

40. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią, panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaip sukčiavimas kvalifikuojami ir veiksmai, kuriais siekiama įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus. Veikos kaip sukčiavimo kvalifikavimo kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnį PVM – tai viena iš mokesčio rūšių, kurį mokesčių mokėtojas privalo sumokėti į valstybės biudžetą. Mokesčių santykiai yra prievoliniai teisiniai santykiai tarp valstybės ir mokesčio mokėtojo. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą. Prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas (PVM įstatymo 14 straipsnio 1 dalis). PVM apmokestinama pridėtinė vertė, t. y. skirtumas tarp prekių ir paslaugų parduodamosios ir perkamosios vertės įvairiose jų tiekimo ir teikimo (gamybos) stadijose. Šis mokestis įtraukiamas į kainą ir tarifą. Būtent parduodamas prekę ar paslaugą PVM mokėtojas iš pirkėjo gauna tą pinigų sumą, kurią kaip PVM privalo sumokėti į valstybės biudžetą. Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su Valstybine mokesčių inspekcija pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas (kartais ir kitus dokumentus) ir taip suklaidinant dėl PVM prievolės dydžio ar teisės į atskaitą apimties. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje) fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio, kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė išvengiant PVM reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016). Tokia veika pagal teismų praktiką paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – asmens (fizinio ar juridinio) turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu, pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU2LTc4OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-156-788/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-156-788/2016">2K-156-788/2016</a>, 2K-363-746/2016). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje yra pripažinta, jog asmens veikos, kuri reiškiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, kvalifikavimas kaip sukčiavimas apgaule įgyjant svetimą turtą yra nepagrįstas, nes šiuo atveju į biudžetą dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybe, ir asmens veiksmai, kai apgaule išvengiama šio mokesčio sumokėjimo, negali būti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule. Tokia praktika susiformavo atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifiką ir galimybę suklastotų sąskaitų faktūrų ir PVM deklaracijų pagrindu sukurti fiktyvią teisę į šio mokesčio sugrąžinimą (tiesiogiai ar užskaitos būdu). Pažymėtina, kad tokiomis veikomis iš esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, šiais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę. Teismų praktikoje sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo to momento, kai mokesčių administratoriui pateikiama PVM deklaracija, kurioje, siekiant apgaule išvengti PVM, įrašyti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetą mokėtiną PVM sumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-112/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-112/2012">2K-7-112/2012</a>). Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką kvalifikuojant tokią veiką kaip sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią panaikinti prievolę į valstybės biudžetą sumokėti PVM, kuri pasireiškia per tai, kad tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Išvada dėl kaltininko tyčios turinio daroma, be kita ko, atsižvelgus į tai, ar kaltininkas, perduodamas suklastotus dokumentus bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, jam nurodo šiuos dokumentus ne tik įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, bet ir jų duomenis panaudoti PVM deklaracijoje.

41. Būtent už dalyvavimą tokioje veikloje yra nuteisti S. L., N. G., R. P., D. B. ir VšĮ „N“. Kasatorių dėstomos interpretacijos dėl galimo PVM prievolės perkėlimo neva kitoms fiktyvioje apgaulės pagrindu suformuotoje PVM grandinėje esančioms įmonėms iš realiai neįvykusių sandorių, t. y. kad realiai ūkine veikla neužsiimančios (fiktyvios) įmonės neva sumokėjo iš S. L., N. G., R. P. ir D. B. vadovaujamų įmonių gautą PVM, yra nepagrįstos esant byloje įrodytoms aplinkybėms dėl pačių įmonių fiktyvumo, dėl realiai neįvykusių sandorių sudarymo ir jų pagrindu suformuotos melagingos PVM atskaitos. Šiame kontekste pažymėtina, kad be realiai veikiančių įmonių (jų vadovų) iniciatyvos susimažinti valstybės biudžetui mokėtiną PVM fiktyvių įmonių egzistavimas apskritai būtų beprasmis, šios įmonės tėra įrankis, leidžiantis realia ūkine veikla užsiimančioms įmonėms per įvairius tikrovės neatitinkančius sandorius panaikinti (sumažinti) savo mokestinę prievolę, todėl kasatorių teiginiai, kad byloje nustatytos fiktyvios įmonės sumokėjo iš nuteistųjų valdomų įmonių gautą PVM ir atitinkamai dėl to valstybė nepatyrė jokios turtinės žalos, prieštarauja BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos PVM grobstymo srityje esmei ir šios veiklos turiniui.

42. Visus pirmiau nurodytus objektyvius nuteistųjų veiksmus (fiktyvių sandorių sudarymas, suklastotų dokumentų įtraukimas į įmonės buhalterinę apskaitą ir pagal juos užpildytų įmonių PVM deklaracijų su neteisėtai padidintu prekių ar paslaugų pirkimo PVM pateikimas Vilniaus apskrities VMI) sieja tiesioginis priežastinis ryšys su sukeltais nusikalstamais padariniais (panaikinta įmonių prievole sumokėti PVM į valstybės biudžetą ir atitinkamai didele turtine žala valstybei), t. y. S. L. su kitais bendrininkais apgaule VšĮ „N“ naudai ir interesais pagal pirmiau nurodytą ir nuosprendžiuose atskleistą PVM grobstymo schemą pasitelkė fiktyvias, veiklos nevykdančias UAB „VK“, UAB „V“, UAB „BU“ ir UAB „IN“, kurios realiai jokių prekių ir paslaugų neteikė, ir taip panaikino (išvengė) turtinę prievolę sumokėti mokėtiną į biudžetą PVM. Analogiškai veikė ir R. P., veikęs savo vadovaujamos UAB „A“ naudai ir interesais ir pasitelkęs UAB „K“, kuri realiai jokių paslaugų neatliko, taip pat D. B., veikęs savo vadovaujamos UAB „B“ naudai ir interesais ir pasitelkęs UAB „K“, UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“ ir UAB,,PR“, kurios realiai nesuteikė jokių paslaugų, bei N. G., veikęs savo vadovaujamos UAB „K“ naudai ir interesais ir pasitelkęs fiktyvią UAB „PR“ (be šių veiksmų jis kaip organizuotos grupės narys ieškojo realiai veikiančių įmonių vadovų, kuriems būtų aktualu susimažinti bendrovių mokėtiną PVM, kartu su kitais grupės nariais klastojo dokumentus, organizavo gautų pinigų išgryninimą ir taip iš viso panaikino turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą 676 397,03 Lt PVM). Visus pirmiau aptartus veiksmus nuteistieji atliko tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad atsiras BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, t. y. bus apgaule panaikinta prievolė sumokėti mokėtiną PVM, ir norėjo taip veikti. Nuteistųjų norėjimas taip veikti buvo aiškiai išreikštas nuo pat nusikalstamos veikos sumanymo pradžios, jie sąmoningai ir sistemingai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų minimi nusikalstami padariniai. Taigi pagal teismų nustatytas ir nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes pirmiau aptarti nuteistųjų S. L., N. G., R. P., D. B. ir juridinio asmens VšĮ „N“ veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 2 dalies objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl šių asmenų veikos kaip sukčiavimas PVM srityje teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

43. Nepagrįsti ir kasatorių S. L. ir jo gynėjo bei nuteistojo juridinio asmens VšĮ „N“ atstovo ir gynėjo argumentai dėl kaltinimo (tuo pačiu – apkaltinamojo nuosprendžio) prieštaringumo ir atitinkamai teisės žinoti, kuo yra kaltinami, bei gintis pažeidimo. Byloje nustatyta, kad S. L., būdamas VšĮ „N“ direktorius, susitarė su N. G., kad šis pateiks jo vadovaujamai VšĮ „N“ PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai VšĮ „N“ parduotas paslaugas ir taip bus sumažintas VšĮ „N“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinas PVM. Įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, S. L. pateikė N. G. VšĮ „N“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos juridinio asmens dokumentuose kaip tariamai parduodamos VšĮ „N“ užsakymu, po to N. G. kartu su R. T. pagal iš S. L. pateiktus duomenis organizavo žinomai netikrų kaltinime išvardintų UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ dokumentų pagaminimą, kad minėtos bendrovės neva pardavė, o VšĮ „N“ iš viso nupirko paslaugų už 1 846 039,42 Lt. Visus netikrus dokumentus N. G. perdavė S. L., o pastarasis žinodamas, kad UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ realiai jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko, pateikė šiuos žinomai netikrus dokumentus VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui ir nurodė juos įtraukti į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą. VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo įtraukė į VšĮ „N“ buhalterinę apskaitą direktoriaus S. L. pateiktus netikrus dokumentus ir UAB „V“, UAB „BU“, UAB „VK“ ir UAB „IN“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu VšĮ „N“ PVM deklaracijose už 2005 m. kovo, spalio gruodžio, 2006 m. gruodžio mėnesius padidino paslaugų pirkimo PVM 281 599,23 Lt suma bei šias suklastotas deklaracijas pateikė Vilniaus apskrities VMI. Taip nuteistieji S. L. ir VšĮ „N“ apgaule panaikino dalį didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 281 599,23 Lt PVM. Taigi, remiantis pirmiau (aptariant BK 182 straipsnio taikymą) nurodytais teismų praktikos išaiškinimais, nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aplinkybės nurodytos aiškiai, suprantamai ir logiškai. Šiame kontekste svarbus ir kitų nuteistųjų ir jų vadovaujamų įmonių vaidmuo šioje PVM sukčiavimo veikloje, būtent tai, kad byloje nustatyta, jog šios įmonės nevykdė jokios realios veiklos ir nemokėjo PVM, į kurio atskaitą neva įgijo teisę VšĮ „N“. Būtent parduodamas prekę ar paslaugą PVM mokėtojas iš pirkėjo (konkrečiu atveju – VšĮ „N“) gauna ir tą pinigų sumą, kurią kaip PVM privalo sumokėti į valstybės biudžetą. O tai, bylos duomenimis, nebuvo padaryta. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, fiktyvios įmonės tėra įrankis, kuriuo pasinaudojusios per tikrovės neatitinkančius sandorius realiai veikiančios įmonės susimažina valstybei mokėtiną PVM, todėl ir baudžiamoji atsakomybė už turtinės prievolės panaikinimą apgaule kyla būtent realiai veikiančioms įmonėms (šiuo atveju VšĮ „N“).

44. Be to, iš teismų nuosprendžių aprašomųjų dalių, kuriose išdėstytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, visiškai aišku, kokius veiksmus atliko nuteistieji. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, viso proceso metu nuteistieji teigė, kad kaltinimų esmė jiems aiški. Taigi visiškai nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad buvo pažeista kaltinamųjų (nuteistųjų) teisė žinoti, kuo yra kaltinami, ir atitinkamai gintis. Kartu darytina išvada, kad apkaltinamojo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

45. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas (BK 182 straipsnio 2 dalis) S. L., N. G., R. P., D. B. bei VšĮ „N“ taikytas tinkamai, todėl naikinti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos nuosprendžius kasaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

b) dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo nuteistiesiems S. L., N. G., R. P., D. B.

46. Kasaciniuose skunduose nuteistasis S. L. ir jo gynėjas, nuteistojo N. G. gynėjas ir nuteistieji R. P. bei D. B. teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 183 straipsnio 2 dalį, nes byloje nenustatytas atitinkamai įmonėms VšĮ „N“, UAB „K“, UAB „A“ ir UAB „B“ žalos padarymo faktas (nėra pareikšta civilinių ieškinių), taip pat nenustatyta, kad neva išgryninti pinigai nebuvo panaudoti įmonių veiklai. Nuteistieji neigia pasisavinę savo vadovaujamų įmonių turtą. Tuos pačius argumentus jie nurodė ir apeliaciniuose skunduose. Šie kasatorių teiginiai prieštarauja bylos medžiagai ir skundžiamų nuosprendžių turiniui, iš kurių matyti, kad teismai atskleidė ir nustatė nuteistųjų S. L., N. G., R. P. ir D. B. veiksmuose visas didelės vertės svetimo turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 2 dalis) faktines aplinkybes, atitinkančias BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį sudarančius požymius. Dėl šių aplinkybių nustatymo, kiek tai susiję su įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų taikymu, yra pasisakyta anksčiau šioje nutartyje. Tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, kaip minėta, teisėjų kolegija sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismo nuosprendžiuose nurodytas aplinkybes.

47. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas pasireiškia neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalos turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC03OC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-78/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-78/2012">2K-P-78/2012</a>). Subjektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis yra tiesioginė tyčia, pasireiškianti tuo, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (ar yra jo žinioje) svetimas turtas, disponuodamas juo, nori paversti jį savo turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13-693/2013).

48. Tais atvejais, kai asmuo, kuris einamų pareigų pagrindu savo žinioje turi įmonės turtą, paima (tiesiogiai ar per fiktyvius sandorius) lėšas iš įmonės sąskaitos (ar kasos), darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, be kita ko, vertinamos ir aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA4LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-208/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-208/2008">2K-208/2008</a>, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-P-78-2012). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Dėl to kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms priimtini tiek, kiek jie gali būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NC8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-84/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-84/2012">2K-7-84/2012</a>, 2K-P-78-2012). Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi esminės reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYyLTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-462-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-462-489/2016">2K-462-489/2016</a>). Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiems kitiems, nesusijusiems su įmonės poreikių tenkinimu, tikslams buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo fakto, kai kaltininko veikoje nustatytos kitos aptariamo nusikaltimo sudėties požymius atitinkančios aplinkybės.

49. Abiejų instancijų teismai nustatė ir nuosprendžiuose nurodė (itin išsamiai tai padaryta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje), kad S. L., būdamas VšĮ „N“ direktorius, inkriminuotu laikotarpiu savo veiksmais per fiktyvius sandorius išgrynindamas lėšas, jas paversdamas savomis (palikdamas dalį pinigų kaip atlygį asmenims, parengusiems fiktyvius sandorius patvirtinančius dokumentus), pasisavino jam svetimą šiai bendrovei priklausantį turtą, kurio bendra vertė – 397 774,42 Lt (115 2013,43 Eur); N. G., būdamas UAB,,K“ akcininkas, o nuo 2006 m. spalio 18 d. direktorius, inkriminuotu laikotarpiu analogiškais veiksmais pasisavino jam svetimą šiai bendrovei priklausantį turtą, kurio bendra vertė – 70 800 Lt (20 505,10 Eur); R. P., nuo 2006 m. sausio 27 d. būdamas UAB „A“ direktorius, inkriminuotu laikotarpiu analogiškais veiksmais pasisavino jam svetimą šiai bendrovei priklausantį turtą, kurio bendra vertė – 283 021,31 Lt (81 968,64 Eur); D. B., nuo 1997 m. spalio 1 d. būdamas UAB „B“ direktorius, inkriminuotu laikotarpiu analogiškais veiksmais pasisavino jam svetimą šiai bendrovei priklausantį turtą, kurio bendra vertė – 532 099,90 Lt (154 106 Eur). Nagrinėjamais atvejais kasatoriai dėl einamų pareigų turėjo savo žinioje atitinkamų bendrovių turtą ir lėšas, jomis disponavo ir įsigiję netikrus realiai jokia veikla neužsiimančių įmonių dokumentus, kuriuose nurodoma, kad šios bendrovės neva pardavė, o VšĮ „N“, UAB „K“, UAB „A“ ir UAB „B“ nupirko prekių ir paslaugų už atitinkamai 397 774,42 Lt, 70 800 Lt, 283 021,31 Lt ir 532 099,90 Lt. Tuo pasinaudodami jie gautų netikrų dokumentų pagrindu pervedė nurodytas sumas į tų realiai neveikiančių įmonių banko sąskaitas, vėliau atgavo jau išgrynintus pinigus, tačiau negrąžino šių pinigų savo vadovaujamoms bendrovėms ir nepanaudojo jų bendrovių reikmėms. Kaip nustatė teismai, kasatorių keliama versija, kad išgryninti pinigai buvo panaudoti atitinkamų įmonių veiklai (nors iš tiesų apskritai neigiamas sandorių fiktyvumas), paneigta, kasaciniuose skunduose taip pat nėra konkrečių paaiškinimų, kam buvo panaudoti atgauti (išsigryninti) pinigai. Nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nepašalina kasaciniuose skunduose nurodoma aplinkybė, kad byloje nepareikšti civiliniai ieškiniai, nes pagal byloje nustatytas aplinkybes jie pasisavino svetimą turtą, o VšĮ „N“, UAB „K“, UAB „A“ ir UAB „B“ taip prarado dalį savo turto, tuo tarpu byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, kurie sudarytų pagrindą paneigti kaltinimą, kad kasatorių vadovaujamų įmonių turtas nebuvo pasisavintas.

50. Taigi apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji S. L., N. G., R. P. ir D. B. pasisavino jų žinioje buvusias lėšas, o tai atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek šio teismo išvadų teisingumą patikrinęs apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius būtinuosius požymius, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir teismų nuosprendžiuose nurodytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai.

51. Be to, kasaciniuose skunduose nurodoma, jog įvertinus tai, kad S. L. kaip VšĮ „N“ vadovas yra nuteistas už VšĮ „N“ turto – išgrynintų lėšų – pasisavinimą (BK 183 straipsnio 2 dalis), neaišku, kaip VšĮ „N“ galėjo gauti naudos, jeigu ji prarado savo turtą (pinigus, kurie buvo išgryninti vykdant PVM grobstymo schemą), todėl pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteista nepagrįstai. Šie kasacinių skundų argumentai dėl BK 182 straipsnio 2 dalies ir 183 straipsnio 2 dalies konkurencijos ir neva negalimo abiejų veikų kvalifikavimo yra nepagrįsti. Abi veikos sudaro idealią sutaptį, jų objektyvieji požymiai atsiskleidžia per fiktyvių PVM sąskaitų faktūrų suklastojimą ir panaudojimą, jų duomenų atvaizdavimą buhalterinėje apskaitoje ir finansinės atskaitomybės dokumentuose panaikinant turtinę prievolę (BK 182 straipsnio 2 dalies požymis) ir pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras pervedant (išgryninant) ir bendrovės pinigus, kuriuos užvaldė fiziniai asmenys, taip užvaldę (pasisavinę) svetimą turtą (BK 183 straipsnio 2 dalies požymis). Vienos veikos pasekmė – žalos padarymas valstybei nesumokant mokėtino PVM, kitos – svetimo turto – įmonės lėšų išgryninimas fiktyviu pagrindu, jų nepanaudojimas įmonės naudai ar interesais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad būtent įmonė turi prievolę valstybei sumokėti PVM, o S. L. kaip VšĮ „N“ vadovas veikė būtent šios įmonės naudai – kartu su kitais asmenimis apgaule panaikino dalį didelės vertės turtinės prievolės – sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš viso 281 599,23 Lt PVM, todėl, vadovaujantis BK 20 straipsnio 2, 3 dalimis, šiam juridiniam asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė už fizinio asmens (S. L.) padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Dėl kasatorių nuteistojo S. L. ir jo gynėjo bei nuteistojo N. G. gynėjo argumentų, susijusių su bendrininkavimo grupės požymio nustatymu

52. Kasatoriai nurodo, kad kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį formuluotė „veikdamas su bendrininkų grupe su organizuotos grupės nariais“ yra neteisėta, nes nėra aišku, kokią bendrininkavimo formą nustatė teismas. Be to, bendrininkavimas, anot kasatorių, yra galimas tarp asmenų, o ne tarp skirtingų bendrininkavimo formų. Šie kasacinių skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

53. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tokia tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimo formos yra apibrėžtos BK 25 straipsnyje: bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis); organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (BK 25 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad bendrininkų susitarimas dėl bendros nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales; svarbu tai, kad jie suprato bendrai su kitais asmenimis darantys nusikalstamas veikas, jų pobūdį ir bendrą tikslą, kurie patvirtina jų veiksmuose buvus subjektyviuosius požymius – susitarimą ir bendrą tyčią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-429/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-429/2014">2K-429/2014</a>). Teismai, spręsdami klausimą dėl organizuotos grupės buvimo, turi atsižvelgti į padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Atribojant organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės, turi būti vertinamas organizuotumo lygis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2008">2K-254/2008</a>, 2K-7-96/2012, 2K-159-746/2015 ir kt.). Kiekvienu atveju, sprendžiant dėl organizuotos grupės buvimo, atsižvelgtina ne tik ir ne tiek į grupės narių skaičių, lyderį, pasiskirstymą vaidmenis, o būtent į tai, kas susibūrė į šią grupę ir kokiu tikslu. Tikslas – pavyzdžiui, kuo didesnio pelno siekimas, susitelkimas į grupę įvertinant objektyvias jos galimybes (įgūdžiai, ryšiai, specializacija, grupės dalyvių profesionalumas) – viena iš aplinkybių, apibūdinančių grupės organizuotumą, dėl kurio ir sudaromos sąlygos ilgalaikei nusikalstamai veiklai (grupės pastovumas). Organizuotai grupei paprastai būdingi profesionalios veiklos požymiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk3LTk0Mi8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-297-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-297-942/2017">2K-297-942/2017</a>). Pažymėtina, kad galimi atvejai, kai nusikalstamos veikos daromos tiek esant įvairioms bendrininkų rūšims (vykdytojui, organizatoriui, kurstytojui ar padėjėjui), tiek įvairioms bendrininkavimo formoms (bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas). Apie atitinkamų požymių buvimą sprendžiama iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, atskleidžiančių dalyvaujančių nusikalstamoje veikoje asmenų tyčios turinį, konkretų jų vaidmenį siekiant nusikalstamo rezultato ir kt.

54. Nagrinėjamoje byloje, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo konstatuota, kad nuteistieji N. G. (taip pat ir R. T., R. Č.) sukčiaujant PVM srityje veikė organizuota grupe, o kiti nuteistieji (realiai veikiančių įmonių vadovai), tarp jų ir S. L., su šiais asmenimis kiekvienas atskirai veikė bendrininkų grupe. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, iš jų ir nuteistųjų R. T., R. Č., iš dalies nuteistųjų N. G., S. L., R. P., D. B. parodymus, liudytojų N. B., J. K., T. M., J. K., V. V., A. G., R. K., R. P., L. T., T. T., A. V., A. K. (A. K.), R. A., R. G. parodymus, kratos ir dokumentų poėmio protokolus, specialistų išvadas ir kitus rašytinius bylos dokumentus, nustatė, kad būtent R. T., R. Č. ir N. G. sumanė ir susitarė vykdyti neteisėtą veiklą – padėti realiai veikiančioms įmonėms panaikinti PVM prievolę valstybės biudžetui panaudojant PVM sukčiavimo schemą; kiekvienas jų turėjo savo užduotį: R. Č. ieškojo realiai veikiančių įmonių vadovų, kuriuos sudomintų įmonės pinigų išgryninimas, pasiūlydavo jiems pateikti PVM sąskaitų faktūrų su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai juridinio asmens vardu parduotas paslaugas ir tokiu būdu sumažinti įmonės mokėtiną PVM valstybės biudžetui; R. T. ir N. G., gavę iš R. Č. realiai veikiančių įmonių rekvizitus, duomenis apie jų veiklą ir reikiamas prekes ar paslaugas, organizuodavo žinomai netikrų dokumentų pagaminimą, juose nurodant, kad jų žinioje esančios realiai veiklos nevykdančios (fiktyvios) bendrovės (UAB,,BU“, UAB,,V“, UAB,,T“, UAB,,PR“ ir kt.) neva pardavė, o tos realiai veikiančios įmonės (UAB „B“, VšĮ „N“, UAB „A“ ir kt.) nupirko prekes ar paslaugas; vėliau realiai veikiančių įmonių vadovams ar buhalteriams pervedus pinigus į neveikiančių įmonių banko sąskaitas R. T. ir N. G. organizavo šių pinigų išgryninimą ir per R. Č. grąžindavo veikiančių įmonių vadovams, pasilikdami sau tam tikro dydžio atlygį. Byloje nustatyta vienuolika įmonių, tarp jų ir D. B. vadovaujama UAB „B“, S. L. vadovaujama VšĮ „N“, N. G. vadovaujama UAB „K“ bei R. P. vadovaujama UAB „A“, kurios pasinaudojo R. T. ir N. G. kontroliuojamų įmonių teikiamomis neteisėtomis paslaugomis, t. y. iš jų įgijo netikrus dokumentus, savo įmonių ūkinėje finansinėje veikloje užfiksavo realiai nevykusius sandorius, į įmonių buhalterines apskaitas įtraukė netikras PVM sąskaitas faktūras, jų pagrindu suklastojo PVM deklaracijas ir tokias suklastotas deklaracijas pateikė VMI; tokiu būdu iš dalies buvo panaikinta realiai veikiančių įmonių prievolė mokėti PVM ir taip buvo padaryta žala valstybės biudžetui.

55. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą, dar kartą išanalizavo byloje esančius ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tarp jų ir liudytojų N. B., J. K., J. Š., taip pat jau nuteistų asmenų, kai kurių realiai veikusių įmonių vadovų V. M., J. K., V. V., A. G., A. V., R. K. ir R. P. parodymus, ir juos įvertinęs nurodė, kad nuteistieji R. T., R. Č. ir N. G., pasinaudodami asmeninėmis pažintimis, surasdavo įmones, kurioms buvo reikalingos netikros PVM sąskaitos faktūros, ir atlygintinai tarpininkavo tokioms įmonėms jas teikiant, žinodami, kad remiantis tokiomis fiktyviomis PVM sąskaitomis faktūromis bus panaikinama prievolė valstybei mokėti PVM; realiai veikiančios įmonės, sudariusios fiktyvius sandorius su fiktyviai veikiančiomis arba neteisėta veikla užsiimančiomis realiai veikiančiomis įmonėmis, iš pastarųjų gautas fiktyvias PVM sąskaitas faktūras įtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą, o šių duomenis į PVM deklaracijas ir pastarąsias pateikdavo mokesčių inspekcijai. Apeliacinės instancijos teismas išskyrė tokius nuteistųjų vaidmenis: R. T. faktiškai kontroliavo visą nusikalstamą veiką, derino veiksmus, organizavo fiktyvių dokumentų išrašymą, pinigų išgryninimą ir perdavimą; R. Č. ieškojo asmenų, kuriems reikalingi fiktyvūs dokumentai, kuriais remiantis būtų galima sumažinti mokesčius, perduodavo duomenis, dokumentus ir grąžindavo pinigus; N. G., būdamas UAB,,K“ savininkas ir direktorius, ruošė ir pasirašė netikrus dokumentus savo įmonės vardu, tarpininkavo šiuos dokumentus perduodant. Pagal tokias byloje nustatytas faktines aplinkybes apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad tarp nuteistųjų R. T., R. Č. ir N. G. egzistavo nuolatinis tarpusavio ryšys, jie suvokė, jog veikia organizuota grupe ir yra tokios grupės nariai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.

56. Abiejų instancijų teismai padarė teisingas išvadas ir dėl kitų nuteistųjų, tarp jų ir kasatoriaus S. L., bendrininkavimo formos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. L. su pirmiau nurodytais trimis organizuotos grupės nariais (BK 25 straipsnio 3 dalis) veikė bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis); apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinių skundų argumentus, detaliai paaiškino, kodėl S. L. ir kiti realiai veikiančių įmonių vadovai, tarp jų ir nuteistieji D. B. ir R. P., nelaikytini organizuotos grupės nariais, skirtingai nuo nuteistųjų R. T., R. Č. ir N. G.. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai sprendė, kad šių asmenų susitarimas su organizuotos grupės nariais daryti sukčiavimą PVM mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo srityje apėmė tik jų vadovaujamų įmonių ūkinę veiklą; jie, neteisėtai įgydami PVM sąskaitas faktūras ir jas panaudodami savo vadovaujamų įmonių apskaitoje, subjektyviai nesuvokė, jog veikia su bendrininkais aukštesniu organizuotumu lygiu (organizuota grupe), nes nežinojo apie N. G., R. T. ir R. Č. pasiskirstymą konkrečiais vaidmenimis, tačiau suvokė, kad veikia bendrai su kitais asmenimis, žinojo apie kiekvieno jų dalyvavimą daromame nusikaltime, ir jiems buvo aiškus siekiamas bendras tikslas – bendromis pastangomis panaikinti jų vadovaujamų bendrovių prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM mokestį. Teismų išvados apie tyčios turinį bendrininkaujant kiekvienu atskiru atveju grindžiamos įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą, taip pat iš dalies pačių nusikalstamą veiką padariusių asmenų parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Teismų nustatytos bendrininkavimo formos buvimo nuteistųjų S. L. ir N. G. veikose nepaneigia ir kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu S. L. tiesiogiai nepažinojo kitų nuteistųjų R. T. ir R. Č. ar kad N. G. nebendravo pinigų išgryninimo klausimais su kitais organizuotos grupės nariais R. T. ar R. Č.. Nebūtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka abipusio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamų veikų padarymo planą jie realizuoja bendrai, kiekvienas prisidėdamas prie nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo. Būtent tai ir buvo nustatyta nagrinėjamoje byloje.

57. Taigi kasatorių teiginiai, kad toje pačioje nusikalstamoje veikoje negali dalyvauti ir bendrininkų grupės, ir organizuotos grupės nariai, yra atmestini, nes, visų pirma, tai parodo skundžiamuose teismų nuosprendžiuose nurodytos faktinės aplinkybės, o antra, jos atitinka BK 24, 25 straipsniuose nurodytus bendrininkavimo rūšių ir formų požymius.

58. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 24, 25 straipsnius, reglamentuojančius bendrininkavimo požymius, kvalifikuodami N. G. veiksmus kaip sukčiavimą, padarytą organizuota grupe, o S. L. – kaip sukčiavimą, padarytą bendrininkų grupe.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

59. Kasatoriai R. P. ir D. B. nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis D. B. šiuo klausimu nepateikia išvis jokių teisinių argumentų, todėl teisėjų kolegija apie tai ir nepasisako. O nuteistasis R. P. teigia, kad pats bendrovės buhalterijos netvarkė, dėl buhalterijos tvarkymo buvo sudaryta sutartis su UAB „C“, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą už buhalterinių įrašų teisingumą atsako pagal sutartį paslaugas teikianti įmonė. Kasatoriaus nuomone, jis kaip UAB „A“ vadovas galėtų būti kaltinamas apgaulingu apskaitos tvarkymu tik tuo atveju, jei pats tvarkytų bendrovės buhalteriją. Iš skundžiamų nuosprendžių turinio matyti, kad kasatorius R. P. yra nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, o bylos dalis, kurioje R. P. kaltintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teisme šis klausimas apskritai nebuvo keliamas ir nagrinėjamas, atitinkamai, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, nebus nagrinėjamas ir kasacine tvarka.

60. Nuteistojo R. P. kasacinio skundo argumentai dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto (atitinkantis dabartinės įstatymo redakcijos 5 punktą) pažeidimo jį taikant juridiniam asmeniui UAB „A“ niekaip nepagrindžia jo prašymo nutraukti jam bylą arba perduoti ją nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.95 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro, bei VĮ Registrų centro pateikta informacija, kad 2011 m. lapkričio 10 d. UAB,,A“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro, 2012 m. gegužės 4 d. nutartimi baudžiamąjį procesą UAB,,A“, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nutraukė. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl BPK 3 straipsnio 7 punkto pažeidimo, pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimui ir konstatavo, kad UAB,,A“ išregistravimas yra absoliuti kliūtis taikyti baudžiamąją atsakomybę, todėl pirmosios instancijos teismas, pritaikęs įstatymo analogiją ir byloje nustatytą juridinio asmens pasibaigimą prilyginęs fizinio asmens mirčiai, baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad teismo posėdyje svarstant UAB,,A“ atstovo ir gynėjo prašymą nutraukti baudžiamąjį procesą UAB,,A“ dalyvavo ir nuteistasis R. P. bei jo gynėjas ir tokiam prašymui neprieštaravo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis R. P., formaliai nurodęs nesutinkantis su šiomis teismų išvadomis, jokiais argumentais nepagrindžia, kad tai būtų sutrukdę teismams priimti teisingą sprendimą jo atžvilgiu ar kaip nors dėl to būtų suvaržytos jo teisės. Atsižvelgdama į visa tai, klausimo dėl bylos nutraukimo UAB „A“ teisėjų kolegija nenagrinėja.

61. Kasaciniame skunde nuteistasis R. P. užsimena ir apie jam taikytą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą teigdamas, kad pagal baudžiamąjį įstatymą galima konfiskuoti tik nusikalstamu būdu įgytą turtą, o pas jį atliktų kratų metu jokių lėšų ar nusikalstamai įgyto turto nerasta. Konkretus prašymas dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės kasaciniame skunde nesuformuluotas, teisinių argumentų, pagrindžiančių netinkamą BK 72 straipsnio taikymą, taip pat nenurodyta. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad remiantis fiktyviais dokumentais iš UAB „A“ buvo pervesti 283 021,31 Lt ir išgryninus grąžinti R. P., kuris juos pasisavino, taigi UAB „A“ priklausę 283 021,31 Lt (81 968,63 Eur) yra R. P. nusikalstamos veiklos rezultatas, kuris, vadovaujantis BK 72 straipsnio nuostatomis, teismo nuosprendžiu konfiskuotas. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl turto konfiskavimo, tačiau sumažino konfiskuotino turto vertę ta dalimi (28 procentais), kuri atiteko organizuotos grupės nariams už suklastotų dokumentų pateikimą ir pinigų išgryninimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje nustatyta, jog tyčiniais nuteistojo R. P. veiksmais, atitinkančiais BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, akivaizdžiai padaryta žalos UAB „A“, o iš įmonės pasisavinti pinigai atiteko būtent R. P., konstatuoja, kad teismai pagrįstai juos pripažino gautais iš nusikalstamos veikos bei teisėtai konfiskavo, pritaikydami BK 72 straipsnio nuostatas.

62. Remdamasi tuo, kad išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, keisti ar naikinti skundžiamų teismų nuosprendžių kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų R. T., D. B., R. P., S. L., jo gynėjo advokato Petro Butkevičiaus, nuteistojo N. G. gynėjo advokato Arūno Justeikio, nuteistojo juridinio asmens VšĮ „N“ direktoriaus V. N. ir šio juridinio asmens gynėjo advokato Edgaro Dereškevičiaus kasacinius skundus.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas

Dalia Bajerčiūtė