Dėl detaliųjų planų ir sąlygų jiems išdavimo, statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-243-916/2016

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00377-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.6.1; 2.1.6.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovams Šilutės rajono savivaldybės administracijai, Šilutės rajono savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Z. T., S. T., tretieji asmenys Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys, Aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, akcinė bendrovė „Lesto“, akcinė bendrovė TEO, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, Klaipėdos visuomenės sveikatos centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl detaliųjų planų ir sąlygų jiems išdavimo, statybą leidžiančio dokumento panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiami kultūros paveldo objekto teisinio statuso išviešinimo, saugomoms kultūros vertybėms suteiktos apsaugos pažeidimo klausimai.

Ieškovas prašė teismo 1) panaikinti 2005 m. liepos 12 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti; Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimą, kuriuo patvirtintas detalusis žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas; Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 18 d. statybos leidimą statyti individualų vienbutį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); 2009 m. kovo 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą; 2) įpareigoti atsakovus Z. T. ir S. T. per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal galiojančius teisės aktus pertvarkyti gyvenamojo namo projektinius dokumentus ir dėl pastato įteisinimo pateikti kompetentingoms institucijoms, kurios pagal savo kompetenciją įpareigotinos bendradarbiaujant su pastato savininkais projektinius dokumentus patikrinti ir jos atitikties teisės aktų reikalavimams atveju išduoti pastato savininkams naują statybą leidžiantį dokumentą.

Ieškovas nurodė, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys 2014 m. sausio 20 d. raštu informavo ieškovą, kad jis, vykdydamas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos patikrą Macikų dvare, nustatė, jog dvaro teritorijoje pastatytas gyvenamasis namas (36 m atstumu nuo kultūros vertybės – pietvakarių namo). Kultūros paveldo inspekcijos 1995 m. sausio 31 d. nutarimu Macikų dvaro sodyba įtraukta į laikinosios apskaitos sąrašus, todėl saugoma kaip nekilnojamosios kultūros vertybė. Atsakovai Šilutės rajono savivaldybė ir Šilutės rajono savivaldybės administracija šį faktą turėjo žinoti, nes apie saugotiną Macikų dvaro sodybą buvo paskelbta dar 1992 m. balandžio 7 d. Vyriausybės nutarime, Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakyme, kuriuo Macikų dvaro sodyba įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kaip turinti istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę vertę.

Gyvenamasis namas nepažymėtas Macikų dvaro sodybos teritorijos ir vizualinės apsaugos zonų ribų plane, tokiai statybai ieškovas nedavė pritarimo. Statybos nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje atveju privalomas nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės apsaugos reglamentas; pagal jo nuostatas savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas tarnautojas privalėjo pateikti paraišką dėl statinio projektavimo sąlygų parengimo už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingai institucijai. Be to, Šilutės rajono savivaldybės administracija, išduodama statinių projektavimo sąlygų sąvadus ir statybos leidimą, Nuolatinė statybos komisija, priimdama sprendimą siūlyti išduoti statybos leidimą, neatsižvelgė į įstatymų nustatytus apribojimus, nesilaikė nustatytų procedūrų, todėl statybos leidimas pripažintinas neteisėtu, o gyvenamojo namo statyba – atlikta pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį tenkino, panaikino 2005 m. liepos 12 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti; Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimą; Šilutės rajono savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 18 d. statybos leidimą; 2009 m. kovo 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą; įpareigojo atsakovus Z. T. ir S. T. per dvejus metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pagal galiojančius teisės aktus pertvarkyti pastato projektinę dokumentaciją ir pateikti ją pastato įteisinimo tikslu kompetentingoms institucijoms.

Teismas nurodė, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos antroji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2014 m. balandžio 14 d. aktu patikslino Macikų dvaro sodybos teritorijos ribas; ginčo namas patenka į valstybės saugomos ir Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Macikų dvaro sodybos teritoriją. Macikų dvaro sodybos teritorijoje, keičiant žemės naudojimo būdą, užstatymo režimą, rengiant detaliuosius planus, juos derinant ir tvirtinant, į šį procesą privalėjo būti įtraukta už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakinga institucija. Šilutės rajono savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2007 m. liepos 11 d. sprendimas išduoti statybos leidimą priimtas be atstovo, atsakingo už kultūros paveldo objektų apsaugą, dalyvavimo. Atsakovai šį faktą pripažįsta, tačiau nemano, kad turėjo kreiptis į ieškovą, nes Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti paveldosaugos apribojimai ar duomenys apie saugomas kultūros vertybes. Teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad vien tai, jog atitinkami su ginčo žemės sklypu susiję duomenys neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog administraciniai aktai teisėti ir pagrįsti. Dėl to teismas pripažino, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija, išduodama statinių projektavimo sąlygų sąvadus ir statybos leidimą, o Nuolatinė statybos komisija, priimdama sprendimą siūlyti išduoti statybos leidimą, pažeidė imperatyviąsias įstatymų normas, neatsižvelgė į nustatytus apribojimus, todėl statybos leidimą panaikino kaip neteisėtą.

Ieškovas negalėjo įvardyti tikslios žalos, padarytos saugomoms kultūros vertybėms, nes neatliktas papildomas tyrimas. Teismas konstatavo, kad, pastačius gyvenamąjį namą, buvo pažeistos kultūros vertybės, dėl to įpareigojo atsakovus per dvejų metų laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo pašalinti statybos pagal neteisėtai išduotą leidimą padarinius.

Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, todėl atmetė prašymą taikyti ieškinio senatį.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų Z. T., S. T., Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu panaikino Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Kolegija nustatė, kad Šilutės rajono savivaldybės Planavimo ir plėtros skyriaus vedėjas 2005 m. liepos 12 d. patvirtino planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti; Šilutės rajono savivaldybės taryba 2006 m. lapkričio 3 d. sprendimu patvirtino žemės sklypo detalųjį planą; Šilutės rajono savivaldybės administracija 2007 m. liepos 18 d. išdavė atsakovei Z. T. statybos leidimą statyti individualų vienbutį gyvenamąjį namą; 2009 m. kovo 2 d. aktu gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti; minėtas gyvenamasis namas patenka į valstybės saugomos ir Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės – Macikų dvaro sodybos teritoriją; Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu, paskelbtu „Valstybės žiniose“, Macikų dvaro sodyba įtraukta į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą; 1995 m. sausio 31 d. raštu Kultūros paveldo inspekcija pateikė Šilutės rajono valdybai Kultūros paveldo inspekcijos 1995 m. sausio 31 d. nutarimą, kuriame nurodyta, kad Macikų dvaro sodyba įtraukta į laikinosios apskaitos sąrašus, o tai reiškia, kad objektas, kol bus nuspręsta dėl jo įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, saugomas kaip nekilnojamosios kultūros vertybė; Kultūros paveldo centras 2004 m. parengė Macikų dvaro sodybos dosjė, pagal kurią dvaro sodybą sudaro 4 dvaro laikotarpio statiniai, senojo želdyno, kelių tinklo liekanos; Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Macikų dvaro sodyba įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kaip turinti istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę vertę. Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Macikų dvaro sodyba pripažinta valstybės saugomu objektu.

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nevykdė įstatyme nustatytos pareigos įregistruoti kultūros vertybę Nekilnojamojo turto registre. Be to, nuo 2007 m. balandžio 3 d. veikė Kultūros vertybių registras, todėl ieškovas turėjo pareigą tinkamai išviešinti ir suderinti turimus duomenis su kitomis atsakingomis valstybės institucijomis. Kadangi nebuvo duomenų apie tai, kad ginčo objektas įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tai nebuvo besąlygiško reikalavimo, jog išduodant planavimo sąlygas bei derinant detalųjį planą Nuolatinėje statybos komisijoje turi dalyvauti ir ieškovas. Planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti ir sprendimas dėl detaliojo žemės sklypo plano patvirtinimo priimti dar nepradėjus veikti Kultūros vertybių registrui, todėl nepagrįstas argumentas, jog Kultūros vertybių registras buvo viešas dokumentų rengimo metu.

Ieškovui nebuvo pateiktos statinio projektavimo sąlygos, jis nekviečiamas į Nuolatinės statybos komisijos posėdį dėl ginčijamo detaliojo plano derinimo, nes dvaro sodybai nebuvo nustatyti paveldosaugos reikalavimai. Nekilnojamojo turto registre nebuvo nurodyta, kad objektui nustatyti paveldosaugos reikalavimai, todėl Nuolatinė statybos komisija nežinojo ir negalėjo žinoti, kad nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra pripažintas saugomu valstybės ir patenka į kultūros paveldo teritoriją.

Remiantis teisėtai priimtomis planavimo sąlygomis detaliojo planavimo dokumentui rengti bei patvirtintas detaliuoju planu, teisėtai buvo išduotas statybos leidimas statyti individualų vienbutį gyvenamąjį namą. Tai, kad ieškovo atstovas nepasirašė Nuolatinės statybos komisijos protokolo, nesudaro pagrindo pripažinti leidimą neteisėtu. Kolegija pažymėjo, kad ieškovo atstovas neprivalėjo dalyvauti Nuolatinės statybos komisijos darbe, nes neišdavė sąlygų. Tačiau jis turėjo teisę dalyvauti Nuolatinės komisijos posėdžiuose savo iniciatyva.

Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad ginčo pastatas pastatytas atsakovams nepažeidus teisės aktų, statyba negali būti pripažinta savavališka, todėl nėra pagrindo taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančias teisės normas.

Ieškovas Nekilnojamojo turto registre neįregistravo duomenų apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, liečiančias kultūros vertybę – Macikų dvaro sodybą. Taigi atsakovai ir savivaldybės administracija negalėjo žinoti apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, susijusias su kultūros vertybe – Macikų dvaro sodyba. Ieškovo nurodomų teisės aktų (Kultūros paveldo inspekcijos 1995 m. sausio 31 d. nutarimo, Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimo ir kt.) pagrindu atsirandantys padariniai neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Byloje nėra duomenų apie atsakovų apgaulingų, neteisingų ar neišsamių duomenų pateikimą siekiant statybos leidimo išdavimo.

Kolegija akcentavo, kad ieškovas nepateikė argumentų, kokia buvo padaryta žala kultūros paveldo objektui ar jo vertingosioms savybėms, t. y. kokie konkretūs statinio projekto sprendiniai netinkami, todėl neįmanoma nustatyti, ar tikslingas ginčo pastato projektinės dokumentacijos pertvarkymas. Pirmosios instancijos teismas nepašalino nurodytų abejonių, nepagrindė taikytos neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonės, netaikė jos neįvykdymo padarinių.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 13 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimą Nekilnojamojo turto registre ir teisines pasekmes. Tik nuosavybės teisę turintis asmuo ar patikėtinis gali įregistruoti, išregistruoti nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registre. Kasatorius niekada nebuvo šių daiktų savininkas ar patikėtinis, todėl negalėjo teikti šių daiktų registruoti Nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas netyrė aplinkybių, kokie nekilnojamieji daiktai buvo suformuoti Macikų dvaro sodybos teritorijoje, kokie jų įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kas buvo jų savininkas, ar kasatorius galėjo teikti prašymą registruoti svetimus daiktus Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Paveldo apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 10 dalies 13 punkto nuostatą, kaip įpareigojančią kasatorių teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, jų sudedamąsias dalis ar teritorijas, nors jis nėra nei šių daiktų savininkas, nei valstybės turto patikėtinis, o šie daiktai turi savininkus.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tik juridinio fakto apie nekilnojamosios kultūros vertybės įtraukimą į valstybinę kultūros vertybių apskaitą išviešinimas Nekilnojamojo turto registre sukelia teisinius padarinius, o kitoks jų teisinio statuso išviešinimas teisinių pasekmių nesukuria. Nekilnojamoji kultūros vertybė pripažįstama saugoma ir jai pradedami taikyti paveldosaugos reikalavimai nuo jos įtraukimo į valstybinę nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą, bet ne nuo juridinio fakto išviešinimo Nekilnojamojo turto registre. Kasacinio teismo pažymėta, kad teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne juridinio fakto registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.), su kuria siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-329/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-329/2007">3K-3-329/2007</a>; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo padarė išvadą, kad kasatorius Nekilnojamojo turto registre neįregistravo duomenų apie specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Pagal Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 nuostatas apskrities valdytojas, apskrities viršininkas, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjas ir kt. yra subjektai, įpareigoti nustatyti ir įregistruoti specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Kasatorius nepatenka į sąrašą asmenų, turinčių tokią teisę.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį. Macikų dvaro sodyba pripažinta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu ne Paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pagrindu, bet Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies pagrindu, pagal kurią nekilnojamosios kultūros vertybės, įregistruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos. Apie Macikų dvaro sodybos įtraukimą į valstybinę nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą kelis kartus buvo paskelbta „Valstybės žiniose“ (Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 dvaro sodyba įtraukta į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą; Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 Macikų dvaro sodyba įtraukta į buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų, kurioms nustatomas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas, sąrašą; Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Į-534 dvaro sodyba įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, kaip turinti istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę vertę; kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-190 Macikų dvaro sodyba pripažinta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu). Taigi, Šilutės rajono savivaldybė ir Nuolatinė statybos komisija žinojo ir galėjo žinoti, kad žemės sklypas patenka į kultūros paveldo teritoriją.

Apeliacinės instancijos teismo išvada neatitinka administracinių teismų praktikos, pagal kurią tais atvejais, kai buvo paskelbta Vyriausybės nutarimu apie buvusio dvaro sodybos įtraukimą į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, tačiau juridinis faktas apie nekilnojamosios kultūros vertybės įtraukimą į valstybinę nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą neišviešintas Nekilnojamojo turto registre, pripažintina, kad apie kultūros paveldo objekto teisinį statusą tapo žinoma nuo minėtų teisės aktų paskelbimo „Valstybės žiniose“ (Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. 1-1561-423/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A525-361/2010; 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A602-923/2013).

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kultūros paveldo objekto paveldosaugos reikalavimų taikymo pradžią siejo su Kultūros vertybių registro veiklos pradžia. Macikų dvaro sodyba įtraukta į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą dar Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256; apie tai, kad Macikų dvaro sodyba buvo įtraukta į buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų, kurioms nustatomas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas, sąrašą, tapo žinomas, kai buvo paskelbtas Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 369; kt. Kultūros paveldo centras 2004 m. parengė kasatoriaus nustatytą apskaitos dokumentą – kultūros vertybės Macikų dvaro sodybos pagrindinę dosjė, kurioje užfiksavo dvaro sodybos sudedamąsias dalis ir nustatė istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę vertę. Nuo 2007 m. balandžio 3 d. pradėjus veikti Kultūros vertybių registrui, buvo perkelti jau suformuoti duomenys apie Macikų dvaro sodybą kaip kultūros vertybę, bet ne sukurta (apskaityta) nauja kultūros vertybė. Dėl to nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tik pradėjus veikti Kultūros vertybių registrui buvo išviešinti faktai apie nekilnojamųjų kultūros vertybių įtraukimą į valstybinę apskaitą ir taikomą valstybės apsaugą, todėl tik nuo to momento galėjo būti pradėtos taikyti teisės aktų normos, reglamentuojančios už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingų institucijų atstovų privalomą dalyvavimą teritorijų planavimo ir statybos leidimų išdavimo procesuose, taip pat Teritorijų planavimo ir Statybos įstatymuose nustatytos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos priemonės.

Pagal Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 patvirtintų buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos bendrąsias nuostatas nauji pastatai, statiniai gali būti statomi buvusių dvarų sodybose tik pagal nustatyta tvarka suderintą projektą šiais atvejais: siekiant atkurti pažeistą sodybos planinę, erdvinę ir funkcinę struktūrą, plėtoti sodybos gyvenamosios, rekreacinės bei ūkinės veiklos tradicijas pagal sodybos teritorijos funkcinį zonavimą. Ginčo gyvenamojo namo statyba buvo nauja, ja nebuvo siekiama atkurti buvusio pastato, todėl apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad į Kultūros vertybių registrą įrašyto dvaro sodyboje nauji pastatai gali būti statomi nesuderinus projekto su kasatoriumi ir nesiekiant atkurti pažeistos sodybos planinės, erdvinės ir funkcinės struktūros, plėtoti sodybos gyvenamosios ir kt. veiklos tradicijų.

Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje imperatyviai nurodyta, kad teritorijų, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, bendrieji ir detalieji planai tvirtinami pagal teritorijų planavimą tvirtinančių institucijų lygmenis. Savivaldybės lygmens – kai yra Departamento ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti; šio straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad jeigu planuojamoje teritorijoje yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius planus turi būti konsultuojamasi su Departamento įgaliotu specialistu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A602-923/2013, išaiškino, kad kai detaliojo planavimo metu neužtikrinamas Departamento atstovo dalyvavimas, kartu pažeidžiami ir teisės aktai, įgyvendinantys teritorijų planavimo įstatymą. Pagal Teritorijų planavimo 25 straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojusi tvirtinant detalųjį planą), nepaisant to, ar institucija, turinti išduoti planavimo sąlygas, jas išdavė ar ne, ji dalyvauja derinant teritorijų planavimo dokumentą Nuolatinėje statybos komisijoje. Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-696, 12.2.1 punkte imperatyviai nurodyta informuoti visus Nuolatinės statybos komisijos narius apie posėdžio laiką, nurodant, kurių narių dalyvavimas (nuomonės pateikimas raštu) yra privalomas. Kadangi Šilutės rajono savivaldybės administracija neinformavo kasatoriaus atstovo apie komisijos posėdį, todėl nepagrįstu laikytinas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad kasatoriaus atstovas galėjo dalyvauti Nuolatinės statybos komisijos posėdyje savo iniciatyva.

Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovė sutinka su kasacinio skundo argumentais, jog gyvenamasis namas patenka į valstybės saugomos ir Kultūros vertybių registre registruotos nekilnojamosios kultūros vertybės Macikų dvaro sodybos teritoriją; gyvenamojo namo statyba vyko negavus kasatoriaus pritarimo. Tačiau kasatoriaus prašymas taikyti neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones neargumentuotas: kokia žala kultūros paveldo objektui ar jo vertingoms savybėms padaryta (tik nustačius konkrečią žalą valstybei, galima parinkti veiksmingas priemones padariniams šalinti); kokie konkretūs statinio projekto sprendiniai netinkami (dėl to neaišku, ar tikslinga pertvarkyti ginčo pastato projektinius dokumentus), kokios kompetentingos institucijos įpareigotinos bendradarbiauti su pastato savininkais patikrinant projektinius dokumentus ir, jei šiems atitinka teisės aktų reikalavimus, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą (nei inspekcija, nei savivaldybės administracija negali būti atsakingos už statinio projekto atitikties paveldosaugos reikalavimams įvertinimą, tai priskirtina kasatoriui).

Atsakovai Z. T. ir S. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorius netinkamai vykdė savo pareigą vadovauti kultūros paveldo objektų stebėsenai, ją koordinuoti ir organizuoti. Būtent kasatorius buvo atsakingas už kultūros paveldo vertybių registravimą Nekilnojamojo turto registre. Kadangi nebuvo duomenų Nekilnojamojo turto registre apie saugotiną vertybę, tai asmenys nežinojo apie jai taikomus paveldosauginius reikalavimus. Kasatorius nurodo prieštaraujančius vienas kitam teiginius dėl savo negalėjo registruoti nekilnojamojo turto objektų Nekilnojamojo turto registre, vienus pripažindamas tiek teisę, tiek pareigą registruoti tokius juridinius faktus, bet neturėjęs pakankamai lėšų šiai funkcijai įgyvendinti, kitus neigdamas tokią jam įstatymo suteiktą funkciją.

Kasatorius, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, neperdavė nei Nekilnojamojo turto registrui, nei žemės sklypo savininkui duomenų apie tai, kad objektas yra saugomas kultūros paveldo objektas, nors turėjo pareigą užtikrinti Kultūros vertybių registro sąveiką su kitais valstybės registrais. Argumentu, kad buvo galima sužinoti iš kitų teisės aktų apie Macikų dvaro sodybos įtraukimą į saugotinų vertybių sąrašą, keliamas fakto klausimas. Be to, kasatoriaus išvardytuose teisės aktuose nebuvo duomenų apie dvaro sodybos teritoriją ir vizualines apsaugos zonų ribas. Tokios ribos patvirtintos tik Kultūros vertybių apsaugos departamento 2004 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. Į-534.

Kasatorius, ieškiniu reikalaudamas ne nugriauti statinį, o tik iš naujo suderinti projektinius dokumentus ir gauti naują statybos leidimą, pripažįsta, kad šioje teritorijoje statyba galima. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kasatorius netinkamai suformulavo reikalavimą, nepagrindė, kokia žala padaryta kultūros objektui, kokie konkretūs statinio projekto sprendimai netinkami, todėl neįmanoma nustatyti, kad pertvarkyti projektinius dokumentus yra tikslinga. Paveldo objektų vizualinės apsaugos pozoniuose draudžiami darbai, trukdantys apžvelgti paveldo objektus. Kasatorius neįrodė, kad ginčo objektas kenkia kultūros vertybės kraštovaizdžiui ar optimaliam jo apžvelgimui, todėl nepagrįsta, jog šis procedūrinis pažeidimas esminis. Statybos leidimo panaikinimas tokiu atveju neatitiktų protingumo kriterijų.

Pirmosios instancijos teismas kasatoriaus netinkamai vykdytos pareigos padarinius perkėlė atsakovams, nors nevertino pačių atsakovų kaltės. Atsakovai atliko visus būtinus veiksmus, reikalingus statybos leidimui gauti, detaliojo plano dokumentams rengti, todėl statybų metu elgėsi sąžiningai. Byloje nėra duomenų apie jų apgaulingą, neteisėtą elgesį. Jie negalėjo numatyti viešojo administravimo subjekto neteisėtų, procedūrą pažeidžiančių veiksmų.

Trečiasis asmuo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo spręsti reikalavimą savo nuožiūra, nes kasatorius neginčija Šilutės priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos kompetencijai priklausančių veiksmų.

Atsakovė Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 13 punkte nustatyta pareiga kasatoriui teikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui duomenis apie kultūros paveldo objektus, t. y. ne apie nekilnojamąjį daiktą ar nuosavybės teisę, o juridinį faktą, kad žemės sklypas patenka į Nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritoriją.

Pagal Paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 10 dalį su kasatoriaus specialistu turi būti konsultuojamasi rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius planus, jei šioje teritorijoje yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių. Kasatoriui netinkamai vykdant Paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 13 punkte nustatytą pareigą ir neįregistravus tokių duomenų, savivaldybei nekyla pareiga konsultuotis. Atsakovė pažymi, kad Kultūros vertybių registras pradėjo veikti tik 2007 m. balandžio 3 d. Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 nustatyti imperatyvieji reikalavimai kasatoriui teikti duomenis Nekilnojamojo turto registrui. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta kasatoriaus pareiga ne tik privalomai registruoti duomenis Kultūros vertybių registre, bet per 15 d. po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Nagrinėjamu atveju rengiant detaliuosius planus tokių duomenų nebuvo. Kasatoriaus neveikimas negali pažeisti kitų asmenų teisėtų lūkesčių.

Kasatoriaus įvardijamuose administracinio teismo procesiniuose dokumentuose nebuvo sprendžiamos analogiškos šiai bylai situacijos, todėl teismai neturėjo pagrindo atsižvelgti į išaiškinimus nurodomose bylose.

Kasatorius nepagrindė, kokia žala padaryta kultūros objektui, kokie konkretūs statinio projekto sprendimai netinkami, todėl neįmanoma nustatyti, kad tikslinga pertvarkyti projektinę dokumentaciją.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl subjekto, turinčio pareigą Nekilnojamojo turto registre registruoti nekilnojamąsias kultūros vertybes

Nekilnojamojo turto registre registruojami Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti nekilnojamieji daiktai, kai jie suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris. Juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, registruojami padarant žymą atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 1 dalis). Atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše gali būti daromos žymos apie juridinius faktus, tarp jų ir nekilnojamojo daikto įrašymą į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą; nekilnojamojo daikto buvimą nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje arba jų apsaugos zonoje; nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamento ar specialių naudojimo sąlygų nustatytus daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą suvaržymus (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 17–19 punktai).

Prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą paduoda jį įgijęs asmuo, o kai registruojamos kitos daiktinės teisės, taip pat šių teisių į nekilnojamuosius daiktus suvaržymai, – šių teisių turėtojas arba asmuo, suinteresuotas jų įregistravimu. Prašymą įregistruoti juridinius faktus paduoda įgaliota institucija ar jų įregistravimu suinteresuotas asmuo (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1 dalis).

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą organizuoja ir už jį atsako kultūros ministras, kuris įgalioja ministerijos padalinius ir prie ministerijos įsteigtas institucijas atlikti apsaugos funkcijas (Paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Departamentas, tarp jų teikia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įregistruoti nekilnojamuosius daiktus, kurie yra kultūros paveldo objektai, tokių objektų sudedamąsias dalis ar teritorijas, su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus; teikia Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui įrašyti arba pakeisti kultūros paveldo objektų, kaip daiktinės teisės objektų, įteisinimo ir apribojimų naudotis nekilnojamuoju turtu duomenis (Paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 13, 14 punktai).

Pažymėtina, kad nekilnojamasis kultūros paveldas apibūdinamas kaip praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos (ne)išlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija; nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 20, 21 punktas). Tai reiškia, kad objektas, atitinkantis įstatyme nustatytos kultūros vertybių kriterijus, gali būti pripažintas saugotina kultūros vertybe neatsižvelgiant į tai, kam jis nuosavybės teise priklauso.

Minėtų teisės normų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas turi pareigą teikti Nekilnojamojo turto registrui su nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga susijusius juridinius faktus net kai nekilnojamoji kultūros vertybė jau turi kitą savininką ar valdytoją. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad jis, nebūdamas nekilnojamosios kultūros vertybės savininkas ar patikėtinis, negalėjo įregistruoti su šio objekto apsauga susijusių juridinių faktų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius iš esmės pripažįsta šią savo pareigą nurodydamas kitą šiam kasaciniam argumentui prieštaraujantį teiginį, jog dėl biudžeto lėšų stygiaus negali įregistruoti visų juridinių faktų apie nekilnojamąsias kultūros vertybes.

Dėl juridinio fakto apie nekilnojamosios kultūros vertybės įtraukimą į valstybės kultūros vertybių apskaitą išviešinimo ir jo teisinių padarinių

Paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Departamentas ar savivaldybės paveldosaugos padalinys sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą saugomu privalo registruoti Kultūros vertybių registre ir po 15 d. po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas šią nuostatą aiškino ne tik kaip pagrindžiančią kasatoriaus pareigą įregistruoti juridinį faktą apie nekilnojamąją kultūros vertybę, bet ir kaip sudarančią pagrindą netaikyti objektui kultūros paveldo objekto apsaugos režimo. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė išvadą, kad tik juridinio fakto apie nekilnojamosios kultūros vertybės įtraukimą į valstybės kultūros vertybių apskaitą išviešinimas sukelia teisinius padarinius, t. y., nesant įrašo apie Macikų dvaro įtraukimą į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, šio objekto apsaugai netaikytinos specialios naudojimo sąlygos ar apsauga pagal Paveldo apsaugos įstatymą. Kasatorius nurodo, kad teismo išvada dėl teisinio kultūros vertybės statuso išviešinimo padaryta netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas. Teisėjų kolegija šį kasacinio skundo argumentą pripažįsta pagrįstu.

Civilinės teisės ir pareigos atsiranda CK ir kitų įstatymų numatytais pagrindais (CK 1.136 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas įtvirtino principinę nuostatą, kad kultūros paveldo objektui įstatyme nustatyta apsauga pradedama taikyti nuo jo paskelbimo įstatyme nustatyta tvarka saugomu ar kultūros paminklu, įregistravus Kultūros vertybių registre ir atlikus kitus 10 straipsnio 1 dalyje nustatytus veiksmus (Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 31 punktas, 10 straipsnio 1, 4, 6 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis būdas taikomas tiems kultūros paveldo objektams, kurie naujai (nustačius vertingąsias jo savybes) pripažįstami saugomais ir registruotinais. Tačiau į Kultūros vertybių registrą gali būti įrašyti ir kultūros paveldo objektai, dėl kurių nepriimtas sprendimas skelbti juos saugomais ar neskelbti. Nekilnojamosios kultūros vertybės vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga, ji registruojama į Kultūros paveldo registrą kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės (Paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalis). Tokiam į Kultūros vertybių registrą įrašytam objektui taikoma pradinė apsauga (Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 26 punktas, 9 straipsnis). Pradinė apsauga netenka galios priėmus sprendimą skelbti kultūros paveldo objektą saugomu ar neskelbti saugomu, kt. (Paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 6 dalis).

Įstatymų leidėjas reglamentavo ir trečią galimą teisinę situaciją, kai kultūros paveldo objektai jau iki įstatymo įsigaliojimo buvo įtraukti į kultūros vertybių apskaitą, paskelbti saugomais. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ (1995 m. sausio 24 d. įstatymas Nr. I-761, Žin., 1995, Nr. 9-184) 9 straipsnį į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyti bei į laikinąją istorijos ir kultūros paminklų apskaitą įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, turi būti saugomi, kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Istorijos ir kultūros paminklų apsaugos dokumentai (apsaugos ir nuomos sutartis, apsaugos sutartis, įsipareigojimas saugoti paminklą), jų apsaugos zonų nustatymo ir kiti dokumentai galioja, kol jie bus pakeisti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą.

Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2452 (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija) 3 straipsnyje nustatyta nekilnojamųjų kultūros vertybių, kurios iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo įtrauktos į valstybės apskaitą, apsauga. Pagal šio straipsnio 1 dalį visi objektai, saugoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės pagal įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo“ 9 straipsnį, pripažįstami Kultūros vertybių registre registruotomis nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis; 2 dalyje nurodyta, kad Nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios buvo registruotos Kultūros vertybių registre iki šio įstatymo įsigaliojimo, kultūros ministro sprendimu gali būti pripažintos saugomomis nuo jų įregistravimo dienos. Taigi net ir neįregistruotoms Kultūros vertybių registre, tačiau pripažintoms saugomomis kultūros vertybėms taikomas toks pats teisinis režimas (apsauga) kaip ir saugomoms ir į registrą įrašytoms vertybėms.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad objekto įrašymas į norminį teisės aktą (Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr. 256, kuriuo vertybė įtraukta į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą) suponuoja išvadą, jog nuo minėtų teisės aktų paskelbimo „Valstybės žiniose“ tapo žinoma apie kultūros paveldo objekto teisinį statusą; kadangi objektas (dvaro sodyba) ginčijamų sprendimų priėmimo metu buvo kultūros vertybė, tai jis turi būti saugomas pagal teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A602-923/2013; Kauno administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1561-423/2015); vien tai, kad atitinkami su ginčo žemės sklypu susiję duomenys neregistruoti Nekilnojamojo turto registre, negali teikti pagrindo daryti išvadą, jog administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-361/2010).

Teismų nustatyta, kad Vyriausybės 1992 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“, paskelbtu „Valstybės žiniose“ (Žin., 1992, Nr. 17-491) Macikų dvaro sodyba įtraukta į privatizuotinų su paminklosaugos sąlygų dokumentacija buvusių dvarų sodybų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą; Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir paminklų sodybų apsaugos“ (Žin., 1993, Nr. 18-460) Macikų dvaro sodyba įtraukta į buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų, kurioms nustatomas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas, sąrašą; Kultūros paveldo inspekcija 1995 m. sausio 31 d. raštu pateikė Šilutės rajono valdybai Kultūros paveldo inspekcijos 1995 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 413, kuriame nustatyta, jog dvaro sodyba įtraukta į laikinosios apskaitos sąrašus; 2004 m. parengtas Macikų dvaro sodybos pagrindinė dosjė, kurioje sukaupti šios vertybės duomenys, Kultūros paveldo centro direktorius 2004 m. gruodžio 17 d. patvirtino dvaro sodybos teritorijos ir vizualinių apsaugos zonų ribų planą; Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. Į-534 „Dėl objektų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą“ (Žin., 2005, Nr. 15-484) Macikų dvaro sodyba (unikalus kodas registre G494K) įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip turinti istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę vertę. Kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ (Žin., 2005, Nr. 58-2034) Macikų dvaro sodyba (kodu G494K) pripažinta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu (nustatytas apsaugos tikslas – viešajam pažinimui ir naudojimui).

Pažymėtina, kad Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 įsteigtas Kultūros vertybių registras ir nustatyta jo veiklos pradžia – 2007 m. balandžio 3 d., taip pat nustatyta, kad duomenys, sukaupti teisės aktų nustatyta tvarka registruojant nekilnojamąsias kultūros vertybes pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ir kilnojamąsias kultūros vertybes pagal Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, turi būti perkelti į steigiamą Kultūros vertybių registrą (nutarimo 5.1 punktas).

Nagrinėjamu atveju duomenys apie Macikų dvaro sodybą kaip kultūros vertybę jau iki Paveldo apsaugos įstatymo įsigaliojimo buvo įtraukti į kultūros vertybių apskaitą, todėl taikytina ne Paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta skelbimo saugoma ir registravimo tvarka ir visi iš to kylantys teisiniai padariniai, o Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2452 (2004 m. rugsėjo 28 d. redakcija) 3 straipsnio nuostatos. Dėl to nepagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad už kultūros vertybių apskaitą atsakinga institucija turėjo atlikti veiksmus, nustatytus naujai formuojamam kultūros paveldo objektui, o šių neatlikus, savivaldybei nekilo pareiga rengiant ir tvirtinant detalųjį planą derinti jį su Departamentu. Teisės ir pareigos, susijusios su kultūros vertybių apsauga, atsiranda nuo įstatyme nustatytų aplinkybių, su kuriomis siejamas civilinių teisinių santykių atsiradimas ar pasibaigimas, o ne nuo juridinio fakto išviešinimo (registracijos) Nekilnojamojo turto registre. Kadangi juridinis faktas apie saugotina paskelbtą kultūros vertybę neišviešintas Nekilnojamojo turto registre, bet apie jį paskelbta viešai skelbiant „Valstybės žiniose“ apie priimamus teisės aktus, tai suponuoja išvadą, kad nuo teisės aktų paskelbimo tapo žinoma apie kultūros paveldo objekto teisinį statusą ir šis objektas turi būti saugomas pagal teisės aktus.

Dėl Departamento dalyvavimo planuojant teritorijas, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų vertybių, ir sutikimo statyti naujus statinius

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad siekiant, kad saugomo objekto ar vietovės vertingosioms savybėms nebūtų padaryta neigiamo poveikio, turi būti gautas už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas, jeigu norima saugomo objekto teritorijoje keisti žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų ar statinių paskirtį (šios dalies 2 punktas); saugomo objekto teritorijoje ir apsaugos zonose statyti statinius ir kt. (šios dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas pagal šio straipsnio 6 dalį nebūtinas, jeigu tokie veiksmai leidžiami pagal savivaldybės tarybos ir už to objekto apsaugą atsakingos institucijos patvirtintą saugomo objekto teritorijos ir jos apsaugos zonų tvarkymo planą ir (ar) paveldotvarkos projektą, kuriuose nustatomas galimas kiekvieno sklypo naudojimo pobūdis ir užstatymo sąlygos (19 straipsnio 7 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju saugomo objekto teritorijos ir jos apsaugos zonų tvarkymo planas, taip pat paveldotvarkos projektas nebuvo patvirtintas, todėl buvo būtinas už to objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas dėl naujo namo statybos.

Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad teritorijų, kuriose yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, bendrieji ir detalieji planai tvirtinami, kai yra Departamento ir savivaldybės paveldosaugos padalinio atstovų pasirašytas Nuolatinės statybos komisijos protokolas, kuriuo rekomenduojama planą patvirtinti; šio straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu planuojamoje teritorijoje yra registruotų nekilnojamųjų kultūros vertybių, rengiant bendruosius, specialiuosius ir detaliuosius planus turi būti konsultuojamasi su Departamento įgaliotu specialistu. Iš esmės analogiškos nuostatos dėl Departamento privalomo dalyvavimo rengiant teritorijų planavimo ir projektavimo sąlygas, derinant jas Nuolatinėje statybos komisijoje, nustatytos statybą ir teritorijų planavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (pvz., Statybos įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalys, Teritorijų planavimo įstatymo 6 dalis; Teritorijų planavimo sąlygų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. Dl-262, 20.3 ir 27 punktai; aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-696 patvirtintų Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 5, 13 punktai).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-602-923/2013; 2010 m. vasario 22 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A525-361-2010; kt.) akivaizdžiu teisės aktų pažeidimu (privalomų reikalavimų nevykdymu) pripažįstami atvejai, kai, nustatant detaliojo plano tvirtinimo tvarką; sprendžiant dėl sąlygų išdavimo; svarstant statybos klausimus Nuolatinėje statybos komisijoje ir pritariant Nuolatinėje statybos komisijoje projektinei dokumentacijai, parengtai be Departamento išduotų projektavimo sąlygų, nesikonsultuojama su Departamento įgaliotu specialistu, jis nekviečiamas į posėdį ir neinformuojamas apie jį.

Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad nebūtinas Departamento dalyvavimas rengiant ir tvirtinant detalųjį planą, derinant gyvenamojo namo statybos darbus.

Dėl procesinės bylos baigties

Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė nekilnojamosioms kultūros vertybėms taikytinos apsaugos išviešinimą ir iš to kylančius padarinius, taip pat teritorijų planavimo ir statybos leidimo išdavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl padarė teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl nekilnojamosios kultūros vertybės įtraukimo į valstybės kultūros vertybių apskaitą išviešinimo ir jai taikytinos apsaugos momento, taip pat, kad detalaus plano rengimo ir tvirtinimo, gyvenamojo namo statybos procedūra nebuvo pažeista. Dėl padarytų teisės normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas naikintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad statybos darbai atlikti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, taikė Statybos 281 straipsnio 2 dalyje nustatytus padarinius, t. y. įpareigojo atsakovus iš naujo atlikti teritorijos planavimo ir statybos leidimo išdavimo procedūrą. Pagal 281 straipsnio 2 dalies 4 punktą panaikinus dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų statybą leidžiančius dokumentus, nauji dokumentai gali būti išduodami, jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų planų ar žemės valdos projektų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų planų ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas taikė neteisėtos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančias teisės normas tik nustatęs procedūros pažeidimą ir neįvertinęs, ar padarytas procedūrinis teritorijos planavimo ir statybos leidimo išdavimo pažeidimas yra esminis, dėl kurio padarymo galėjo būti priimtas nepagrįstas sprendimas teritorijai planuoti ir statybos leidimui išduoti ir kilo grėsmė nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai. Kadangi byla susijusi su viešuoju interesu – kultūros vertybės apsauga, tai pirmosios instancijos teismas turėjo imtis iniciatyvos ir įvertinti, ar naujų statybos leidimo dokumentų išdavimas neprieštarauja imperatyviesiems paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Pakartotinas visų teritorijų planavimo ir statinio statybos leidimo procedūrų, dalyvaujant kasatoriui, atlikimas, jei nebuvo pažeisti esminiai nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugai taikytini reikalavimai, arba nesiekiant įstatymo tikslo – atkurti pažeistą sodybos planinę, erdvinę ir funkcinę struktūrą, išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis, būtų savitikslis ir neatitiktų protingumo kriterijų. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui spręsti neteisėtos statybos padarinių taikymo klausimą. Bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turi ištirti ir įvertinti, ar procedūrinis teritorijos planavimo ir statybos leidimo išdavimo pažeidimas yra esminis, dėl jo galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas teritorijai planuoti ir statybos leidimui išduoti, kilo grėsmė nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai, ar prašomu taikyti teisių gynimo būdu iš tiesų siekiama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo tikslo, nes, minėta, visos procedūros kartojimas nesant esminio pažeidimo ar nesiekiant atkurti pažeistos nekilnojamojo kultūros vertybės būtų neprotingas (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 14,18 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir Šilutės rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Šilutės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Gintaras Kryževičius

Dalia Vasarienė