Civilinė byla Nr. 3K-3-249-313/2016
Teisminio proceso Nr. 2-28-3-02564-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.5.1; 3.4.5.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarties peržiūrėjimo pareiškėjo S. V. bankroto byloje dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, suinteresuoti asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Swedbank lizingas“, bankroto administratorius Rimvydas Siutilas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimus, keliamus fizinio asmens mokumo atkūrimo planui, ir dienpinigių paskirtį, aiškinimo bei taikymo.
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi iškėlė pareiškėjui S. V. bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė R. Siutilą, 2015 m. sausio 5 d. nutartimi patvirtino vienintelės kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ finansinį reikalavimą, kurio suma 75 433,80 Eur (260 457,84 Lt). Kitų kreditorių byloje nėra.
Pareiškėjo bankroto administratorius pateikė teismui prašymą patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planą. Nurodė, kad kreditorių susirinkimui buvo pateiktas tvirtinti parengtas fizinio asmens mokumo atkūrimo planas. 2015 m. vasario 12 d. įvykęs pirmasis kreditorių susirinkimas šiam planui nepritarė, 2015 m. liepos 14 d. ir 2015 m. liepos 29 d. įvykę kreditorių susirinkimai nepritarė ir patikslintam planui. 2015 m. vasario 24 d. teismui buvo pateiktas pirmasis S. V. mokumo atkūrimo plano projektas, jis vėliau keletą kartų buvo tikslinamas ir galutinai teismui pateiktas 2015 m. liepos 31 d.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi patvirtino 2015 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkime apsvarstytą patikslintą bankrutuojančio S. V. mokumo atkūrimo planą.
Teismas nurodė, kad pateiktas mokumo atkūrimo plano projektas kreditorės interesų nepažeidžia. Teismas nenustatė, jog mokumo atkūrimo plano projekte būtų pateikta neteisinga informacija apie pareiškėjo turtą ir pajamas, įsipareigojimus bei nemokumo priežastis. Teismas kaip pagrįstus vertino S. V. argumentus, kad gaunamų dienpinigių jis negali panaudoti skoloms dengti, nes išlaidos komandiruotėms nėra laikomos pareiškėjo darbo užmokesčiu arba pajamomis, jos neapmokestinamos ir Valstybinio socialinio draudimo fondui informacija apie komandiruotes ir jose mokamas išlaidas nebūna teikiama. Pareiškėjo darbas susijęs su krovinių vežimu tarptautiniais maršrutais, todėl dienpinigiai skiriami būsto, kelionės, ryšių ir degalų išlaidoms kompensuoti Lietuvos Respublik?s teisės aktų nustatyta tvarka. Teismo nuomone, įpareigojimas susirasti geriau mokamą darbą, atsižvelgiant į pareiškėjo amžių, išsilavinimą ir galimybes, neduotų kreditorės laukiamo rezultato, priešingai – pareiškėjas galėtų patekti į situaciją, pažeidžiančią kreditorės interesus.
Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Teismas atmetė trečiojo asmens argumentus, jog į mokumo atkūrimo planą turėtų būti įtraukti ir pareiškėjo gaunami dienpinigiai, kadangi pastarieji nelaikomi atlyginimu ir neįskaičiuojami į vidutinį darbuotojo darbo užmokestį; be to, dienpinigiai negali būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir dėl jų dydžio bei išmokėjimo kintamumo. Teismas taip pat pažymėjo, jog, vadovaujantis CPK 739 straipsnio 2 punktu, negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti numatyta skirti kas mėnesį po 129,75 Eur, kas sudaro mažiau nei pusę minimaliosios mėnesinės algos dydžio, o kreditorės reikalavimams tenkinti jis numatė skirti 173,77 Eur sumą, sutaupytą iš dienpinigių ir būtinųjų poreikių lėšų. Teismo nuomone, S. V. nesiekia vien tik skolų nurašymo, tačiau geranoriškai stengiasi surasti papildomų lėšų kreditorės finansiniams reikalavimams tenkinti. Teismas, nurodęs, kad tai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, atmetė trečiojo asmens argumentus, jog dienpinigiai turi būti laikomi pajamomis, iš kurių gali būti išlaikoma pareiškėjo nepilnametė duktė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. bei Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis ir priimti naują sprendimą – netvirtinti pareiškėjo S. V. mokumo atkūrimo plano. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, turinčias esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui bei taikymui. Bankroto procese negalima tapatinti sumų, iš kurių negalima išieškoti priverstinio vykdymo proceso metu, su bankrutuojančio fizinio asmens gaunamomis sumomis (pajamomis), iš kurių, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, turėtų būti dengiama bent dalis kreditorių reikalavimų.
Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią dienpinigiai laikomi asmens pajamomis. Dienpinigiai turėjo būti laikomi pajamomis, iš kurių turėtų būti išlaikoma pareiškėjo nepilnametė duktė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog šis klausimas yra nesusijęs; pareiškėjo nepilnametė duktė taip pat yra kreditorė ir dėl visų išmokų konkuruoja su kitais kreditoriais.
Pareiškėjas S. V. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasatorė nepagrįstai teigia, kad mokumo atkūrimo plane į pareiškėjo pajamas nebuvo įtraukti dienpinigiai. Plane yra aiškiai nurodyta, jog kreditorės reikalavimai bus dengiami ne tik iš pareiškėjo darbo užmokesčio, bet ir iš sutaupytų dienpinigių bei būtinųjų poreikių lėšų. Plane numatyta suma kreditorės finansiniams reikalavimams tenkinti yra didesnė, nei kreditorės būtų gauta vykdant priverstinį skolos išieškojimą.
Kasatorės cituojamoje praktikoje kalbama apie išlaikymo dydžio nustatymą, bet ne apie išlaikymo mokėjimą. Pareiškėjo nepilnametei dukteriai išlaikymas yra nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl nagrinėjamoje byloje šis klausimas nėra sprendžiamas. Kasatorės nurodoma teismo praktika bylose dėl išlaikymo vaikui dydžio nustatymo (keitimo) nėra aktuali ir taikytina šioje byloje, skiriasi bylų ne tik faktinis, bet ir teisinis pagrindai. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė apie maistpinigių ir butpinigių, kurie nuolat ir nepertraukiamai mokami asmeniui kaip atlyginimo dalis, įtraukimą į bendrąsias pajamas, o ne apie dienpinigius, kurie mokami tik tuo atveju, jei darbuotojas vyksta į komandiruotę.
Bankroto administratorius R. Siutilas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasatorė nepagrįstai teigia, kad mokumo atkūrimo plane nurodyta neteisinga informacija apie pareiškėjo gaunamas pajamas. Plane nustatyta, kad kreditorės reikalavimai bus dengiami tiek iš darbo užmokesčio, tiek iš sutaupytų dienpinigių bei būtinųjų poreikių lėšų. Nors išieškojimas iš dienpinigių yra teisės aktų draudžiamas, pats pareiškėjas, siekdamas kuo didesne dalimi patenkinti kreditorės reikalavimus, numatė tam skirtas lėšas ir iš dienpinigių.
Kasatorė, teikdama skundą ir sutikdama su CPK 739 straipsnio 2 punkto nuostatomis, pati sau prieštarauja ir mėgina pakeisti teisės normos taikymą bankrutuojančiam asmeniui. Sudarant mokumo atkūrimo planą buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas labai daug laiko praleidžia užsienio komandiruotėse, naudojasi skiriamais dienpinigiais, todėl būtinųjų išlaidų poreikio apimtis buvo sumažinta iki minimalios.
Kasatorė vadovaujasi teismų praktika, kurioje nagrinėjami klausimai skiriasi nuo nagrinėjamų šioje byloje; be to, nepagrįstai teigia, jog pareiškėjo nepilnametė duktė konkuruoja su kitais kreditoriais. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 29 straipsnio 3 dalį, reikalavimai dėl išlaikymo (alimentų) tenkinami pirmąja eile.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūros
Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi fizinio asmens bankroto procedūra stengiamasi suteikti reikalingą apsaugą skolininkui su kuo mažesne intervencija į kreditorių teises.
Fiziniam asmeniui, kuriam iškelta bankroto byla, tenka labai svarbus vaidmuo, nes nuo sąžiningų šio asmens pastangų priklauso mokumo atkūrimo plano įvykdymo sėkmė, o kartu ir jau minėtų fizinio asmens bankroto tikslų įgyvendinimas. Tokiam asmeniui nebendradarbiaujant ir nesiekiant maksimalaus galimo kreditorių reikalavimų tenkinimo, bankroto procesas nebus rezultatyvus, nebus užtikrintas kreditorių interesų gynimas, kartu bus pažeista skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Todėl fizinis asmuo privalo būti aktyvus, sąžiningai naudotis jam bankroto įstatymu suteiktomis teisėmis ir vykdyti jam nustatytas pareigas.
Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos. Plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys). Tuo atveju, jeigu kreditorių susirinkimas pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui nepritaria dėl to, kad planas neatitinka šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytų reikalavimų, plano projektas gali būti tikslinamas ir pakartotinai teikiamas kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju fizinis asmuo, atsižvelgdamas į kreditorių pastabas, turi patikslinti mokumo atkūrimo plano projektą taip, kad jis atitiktų įstatymo reikalavimus, nepažeistų kreditorių interesų pusiausvyros, ir pakartotinai teikti kreditorių susirinkimui svarstyti.
Jei pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria pateiktam mokumo atkūrimo plano projektui, šis pateikiamas teismui. Teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis ir įvertinti, ar fizinis asmuo dėjo pastangas ištaisyti plano projektą taip, kad jis kuo labiau atitiktų skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nesutikdamas su plane nurodytomis mokumo atkūrimo priemonėmis, jų įgyvendinimo galimybėmis, bet matydamas bankrutuojančio fizinio asmens pastangas siekti didesnio kreditorių reikalavimo patenkinimo, teismas turėtų ne pats jas (planą) keisti, o nurodyti fiziniam asmeniui kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sudarant plano projektą. Taigi plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas tvirtintinas, ar ne (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. Plesevičiaus pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjMtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-263-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-263-706/2015">3K-3-263-706/2015</a>).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo S. V. mokumo atkūrimo plano projektas kreditorių susirinkimui buvo teikiamas tris kartus. Pareiškėjas, atsižvelgęs į vienintelės kreditorės pastabas, taisė plano projektą, tačiau kreditorė nepritarė ir patikslintam planui, pažymėjo, jog planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, t. y. mokumo plane neteisingai nurodoma informacija apie pareiškėjo gaunamas pajamas, todėl kreditorės finansiniams reikalavimams tenkinti numatytos nepagrįstai mažos sumos.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, jog bankrutuojantis fizinis asmuo S. V. dėjo pastangas pataisyti mokumo atkūrimo planą ir jame nurodė, be kita ko, kad iš gaunamų dienpinigių jis kiekvieną ketvirtį skirs po 173,77 Eur (28,96 Eur per mėnesį), o viso mokumo atkūrimo proceso pabaigoje – 8566,14 Eur kreditorės finansiniam reikalavimui patenkinti (byloje nustatyta, kad asmeniniams būtiniesiems poreikiams tenkinti bus skiriama 129,75 Eur per mėnesį, o dienpinigių bus gaunama vidutiniškai 544,65 Eur per mėnesį). Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad tokios pastangos nėra pakankamos tam, jog būtų maksimaliai išlaikyta kreditorės ir skolininko interesų pusiausvyra, ypač vertinant visas skolininko gaunamas pajamas, įskaitant ir dienpinigius, kurių jis nepagrįstai neįtraukė į gautinas sumas, skirtas kreditorės reikalavimams patenkinti.
Atsižvelgdama į minėtas įstatyme įtvirtintas mokumo atkūrimo plano tvirtinimo procedūras, teisėjų kolegija panaikina teismų procesinius sprendimus ir prašymą patvirtinti planą palieka nenagrinėtą, suteikdama galimybę pareiškėjui pataisyti nurodytus trūkumus ir pataisytą plano projektą pateikti svarstyti kreditorių susirinkimui (FABĮ 8 straipsnio 1, 2 dalys).
Dėl kreditorės reikalavimų tenkinimo iš dienpinigių
Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalis nustato, jog darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Šių padidėjusių išlaidų kompensavimo garantija darbuotojui detalizuota Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“.
Kreditorė (kasatorė), grįsdama savo atsisakymą tvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo plano projektą, nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog jos finansinis reikalavimas negali būti tenkinamas iš pareiškėjo gaunamų dienpinigių. Taigi byloje kilo ginčas dėl to, ar dienpinigiai laikytini pajamomis ir ar iš jų turėtų būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais bankroto procese.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje: pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus šiame įstatyme numatytas išimtis.
Pareiškėjas ir jo administratorius nurodo, kad dienpinigiai nėra apmokestinami. Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai dienpinigiai yra neapmokestinamosios pajamos, tačiau tai nėra absoliuti taisyklė. Jeigu komandiruotės metu darbuotojui išmokėta dienpinigių suma viršija teisės aktais nustatytus dydžius ir ši suma nėra grąžinama, tai minėtus dydžius viršijanti suma yra gyventojų pajamų mokesčio objektas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 99) buvo apriboti dienpinigių, laikomų komandiruočių kompensacijomis, kurios gali būti priskiriamos gyventojų neapmokestinamosioms pajamoms pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį, dydžiai. Vadovaujantis šio nutarimo 2.5 punktu neapmokestinami komandiruočių į užsienį dienpinigiai, kurių bendra suma per mėnesį neviršija 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, arba kai darbo užmokestis yra apskaičiuotas taikant valandinį tarifinį atlygį, neviršijantį minimaliojo valandinio atlygio, padauginto iš koeficiento 1,3. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo gaunami dienpinigiai neviršija 50 procentų jam nustatyto darbo užmokesčio, todėl nėra apmokestinami.
Teigdami, kad iš dienpinigių negali būti vykdomi mokėjimai kreditoriams, pareiškėjas ir jo administratorius vadovaujasi CPK 739 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip sumos, mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę. Teisėjų kolegija pažymi, jog priverstinio vykdymo proceso negalima tapatinti su fizinio asmens bankroto procesu. Kaip jau minėta, bankroto proceso sėkmė priklauso nuo paties bankrutuojančio asmens pastangų ir geranoriškumo. Bankroto procesas nėra skirtas vien tik skoloms nurašyti, todėl, dėdamas dideles pastangas, fizinis asmuo gali reabilituotis ir grįžti į stabilią finansinę padėtį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sudarydamas sąlygas atkurti fizinio asmens mokumą, fizinio asmens bankroto procesas reiškia ir kiek didesnį finansinį suvaržymą, nei kad buvo iki bankroto proceso pradžios, tam, kad, pasibaigus bankroto procesui, asmuo galėtų gyventi nevaržomas skolų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog tai, kad dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą, sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo.
Nors dienpinigių paskirtis yra kompensuoti padidėjusias darbuotojo išlaidas dėl išvykimo į komandiruotę, tačiau, kaip pats pareiškėjas nurodė pirmame mokumo atkūrimo plano projekte, į dienpinigius nėra įskaičiuojamos gyvenamojo ploto nuomos, transporto ir degalų išlaidos, susijusios su komandiruotės tikslais, dokumentų tvarkymo, mokesčių už kelius, ryšių, automobilių saugojimo aikštelėse išlaidos ir kitos su komandiruote susijusios būtinosios išlaidos. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėtų apsvarstyti didesnės dalies dienpinigių skyrimo galimybes kreditorės finansiniams reikalavimams tenkinti.
Dėl kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo
Kasaciniame skunde UAB „Swedbank lizingas“ teigia, kad dienpinigiai turėjo būti laikomi pajamomis, iš kurių turėtų būti išlaikoma pareiškėjo nepilnametė duktė. Teisėjų kolegija su šiuo teiginiu nesutinka.
Pareiškėjo nepilnametei dukteriai išlaikymas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl šiuo atveju išieškojimui iš pareiškėjo pajamų taikytinas CPK 739 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribojimas išieškoti iš sumų, kurios mokamos darbuotojui, vykstančiam į tarnybinę komandiruotę, t. y. dienpinigių ir kitų su komandiruote susijusių sumų.
Kasatorė taip pat nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo nepilnametė duktė dėl išlaikymo konkuruoja su kitais kreditoriais. Vadovaujantis FABĮ 29 straipsniu, reikalavimai dėl piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai) tenkinami pirmąja eile (3 dalis), o antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai (4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ finansinis reikalavimas bus tenkinamas tik po to, kai bus patenkintas nepilnametės pareiškėjo dukters reikalavimas dėl išlaikymo.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, ir pirmosios instancijos teismas, patvirtinęs pareiškėjo mokumo atkūrimo planą, netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens bankroto tikslą, dienpinigių reikšmę fizinio asmens bankroto procese, todėl panaikina teismų procesinius sprendimus ir pareiškėjo administratoriaus pateiktą prašymą patvirtinti mokumo atkūrimo planą palieka nenagrinėtą. Pareiškėjas, siekdamas, kad mokumo atkūrimo planas būtų patvirtintas, turi pataisyti mokumo atkūrimo planą taip, kad šis labiau atitiktų skolininko ir kreditorės interesų pusiausvyrą, ir tik po to kreiptis į teismą dėl plano tvirtinimo (FABĮ 8 straipsnio 5 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 4,97 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, šios išlaidos turėtų būti priteisiamos iš abiejų šalių per pusę, tačiau šioms išlaidoms sudarant mažiau negu 3 Eur, jų atlyginimas valstybei nepriteisiamas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartį ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo S. V. prašymą patvirtinti bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planą palikti nenagrinėtą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gintaras Kryževičius
Dalia Vasarienė
