Dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. G. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai

Civilinė byla Nr. 3K-3-432/2011

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-11481-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 50.11.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį ir Kauno miesto savivaldybės priešieškinį R. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, dalyvaujant tretiesiems asmenims V. G. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl asmens, turinčio teisę į socialinį būstą, bet nesilaikiusio šio būsto suteikimo tvarkos ir savavališkai įsikėlusio į socialinio būsto statusą turinčias patalpas, iškeldinimo iš neteisėtai užimtų patalpų.

Ieškovė prašė pripažinti, kad tarp jos ir atsakovo susiklostė nuomos teisiniai santykiai, pagrįsti žodine sutartimi, ir pripažinti ją buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke bei įpareigoti atsakovą sudaryti su ja neterminuotą gyvenamosios patalpos nuomos sutartį.

Ieškovė nurodė, kad ginčijamame bute, nuosavybės teise priklausančiame atsakovui, ji su sutuoktiniu V. G. (trečiuoju asmeniu) ir mažamečiu sūnumi apsigyveno 1999 metais, tuo metu patalpa buvo niekieno negyvenama, apleista. Vėliau gimė duktė. Kauno miesto savivaldybės administracijos darbuotoja ją patikino, kad galima apsigyventi neužimtoje patalpoje ir po to tvarkytis dokumentus. Gavusi savivaldybės žodinį sutikimą, ieškovė savo lėšomis susiremontavo ginčijamą patalpą, moka mokesčius už komunalines paslaugas. Ieškovė nurodė, kad dėl sunkios turtinės padėties ji neturi galimybių susirasti kito būsto, todėl nesudarius nuomos sutarties būtų pažeisti vaikų teisės ir teisėti interesai.

Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovę kartu su trečiuoju asmeniu V. G. ir nepilnamečiais vaikais iš ginčijamo buto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.

Atsakovas nurodė, kad ieškovė savavališkai įsikėlė į ginčijamas patalpas, rašytinės nuomos sutarties su ja nesudaryta. Ieškovė, be teisinio pagrindo gyvendama ginčijamame bute, pažeidžia atsakovo teises. Ieškovės šeima nuo 2009 m. vasario 2 d. įtraukta į jaunų šeimų sąrašą socialiniam būstui išsinuomoti (2009 metų liepos mėnesio duomenimis – 848 numeriu). Atsakovas nurodė, kad jis negali ginčijamo buto pagal eilę išnuomoti asmenims, įrašytiems į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, taip pažeidžiami jų teisėti interesai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė: pripažino, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė nuomos teisiniai santykiai, pagrįsti žodine sutartimi, pripažino ieškovę buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininke ir įpareigojo atsakovą su ieškove sudaryti neterminuotą šio buto nuomos sutartį.

Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Ieškovė yra įregistruota darbo biržoje, jos ir trečiojo asmens šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, ieškovė ir jos šeimos nariai nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi. Ieškovė nuo 2009 m. vasario 2 d. įrašyta į šeimų ir asmenų sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti Kauno mieste. Iš byloje pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad ieškovė moka mokesčius už suteiktas paslaugas, savo gyvenamąją vietą nurodo ginčijamame bute. Nuo 2006 m. vasario 28 d. ieškovė ir jos šeimos nariai įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl ginčo išsprendimo. Teismas nustatė, kad ieškovės šeima atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti arba išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatytas sąlygas dėl socialinio būsto nuomos, ji įrašyta į eilę socialiniam būstui išsinuomoti Kauno mieste. Tai, kad šeima turi mažas pajamas, patvirtina byloje pateikti dokumentai. Priimdamas sprendimą, teismas vadovavosi Konstitucijos 24 straipsniu bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu, reglamentuojančiais žmogaus būsto neliečiamumą. Teismas kaip svarbią bylos aplinkybę įvertino tai, kad iki 2009 metų atsakovas nesikreipė į teismą dėl ieškovės iškeldinimo. Dėl to ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad ji gali naudotis ginčijama patalpa žodinio susitarimo pagrindu. Tokį ieškovės lūkestį patvirtina rašytiniai įrodymai apie jos lėšomis atliktą būsto remontą, sudarytos sutartys su paslaugų teikėjais. Teismas konstatavo, kad ieškovė įrodė jos ir atsakovo nuomos santykius, kilusius iš žodinės nuomos sutarties; sprendė, kad ieškovės iškeldinimas, nesuteikiant jai kitos tinkamos gyventi patalpos, atsižvelgiant į jos socialinį statusą, iš esmės pažeistų jos interesus. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės interesai nusveria teisėtus valstybės tikslus, o iškeldinimas nėra būtinas demokratinės visuomenės interesams, nėra proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 15 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalis, kuriomis patenkinti ieškinio reikalavimai, ir ieškinį atmetė; teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šalys nėra sudariusios gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, ieškovė ir jos šeima gyvenamojoje patalpoje apsigyveno savavališkai. Ieškovė ir trečiasis asmuo V. G. teigė, kad ginčijama gyvenamoji patalpa buvo apleista, jie padarė remontą, moka visus privalomus komunalinius mokesčius. Ieškovės šeimoje auga du mažamečiai vaikai. Teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos klausimą turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos kvalifikacijos ir apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už komunalines paslaugas, nors ir nesukuria teisės į nuomą, bet suformuoja pareigą vietos savivaldybės institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į teisines galimybes užtikrinti teisę į būstą, ypač jeigu šios teisės apsauga taikoma nepilnamečiams vaikams. Siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, turi būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl prievolių teisės normos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės ir jos šeimos iškeldinimas pažeistų vaikų interesus, būtų neproporcinga priemonė ginant Kauno miesto savivaldybės, kaip socialinio būsto valdytojos, teises, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai prioritetą teikė vaikų teisėms į būstą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas, jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už komunalines paslaugas, suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisės į būstą klausimą, tačiau nesukuria teisės į nuomą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog tarp ieškovės ir atsakovo susiklostė nuomos santykiai, ir įpareigojo sudaryti nuomos sutartį. Remdamasi tokiais argumentais, teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikino.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas Kauno miesto savivaldybės priešieškinis, ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias socialinio būsto suteikimo tvarką ir sąlygas. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas (toliau – Valstybės paramos įstatymas) yra specialusis nuomos santykius reglamentuojantis teisės aktas. Pagal šį įstatymą gyvenamosios patalpos, sudarančios savivaldybės socialinio būsto fondą, išnuomojamos konkrečiai nustatytai tikslinei paskirčiai – asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą, apgyvendinti nekomercinėmis sąlygomis. Savivaldybė, įgyvendindama jai įstatymo suteiktas funkcijas, turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar suteiktas socialinis būstas naudojamas pagal tikslinę paskirtį, o nustačius pažeidimų imtis priemonių jiems likviduoti, taip ginant miesto gyventojų interesus. Pagal CK 6.577 ir 6.579 straipsnių nuostatas gyvenamosios patalpos nuomos sutartis turi būti sudaroma raštu, jokių žodinių susitarimų nenustatyta. Valstybės paramos įstatymo 8 straipsnyje ir 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta asmenų teisė į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą bei socialinio būsto nuomos tvarką laikantis eiliškumo pagal savivaldybės vykdomojoje institucijoje sudarytus sąrašus. Taigi savivaldybės socialinis būstas gali būti suteikiamas tik tuo atveju, jei yra įvykdytos visos šios sąlygos: 1) asmuo atitinka imperatyviųjų teisės normų nustatytus reikalavimus; 2) asmuo yra pateikęs prašymą įtraukti į atitinkamą eilę socialiniam būstui gauti; 3) atėjo eilė socialiniam būstui gauti. Tik esant visoms šioms sąlygoms su asmeniu sudaroma rašytinė nuomos sutartis, jokio kito pagrindo naudotis socialiniu būstu įstatyme nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovė ir jos šeimos nariai įsikėlė į ginčijamas patalpas be jokio teisinio pagrindo, tačiau nepaisant to nusprendė jų neiškeldinti, taip sukurdamas precedentą, kad socialiniu būstu asmenys gali naudotis neatlygintinai ir be jokio teisinio pagrindo. Teismas nenurodė, kokiu įstatymo pagrindu kasatorius neprivalo laikytis imperatyviųjų įstatymo nuostatų dėl socialiniam būstui išnuomoti privalomo eiliškumo ieškovės ir jos šeimos atžvilgiu. Toks teismo sprendimas gali būti vertinamas kaip diskriminacinis kitų asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, atžvilgiu. Šiuo atveju prioritetas buvo suteiktas ne sąžiningai eilėje laukiančiam asmeniui, o tam, kuris užėmė socialinio būsto fondui priklausančias patalpas savavališkai, neteisėtai.

2. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad ieškovės ir jos šeimos narių ilgalaikis socialinio būsto patalpų faktinis naudojimas suformuoja pareigą vietos savivaldos institucijai spręsti tokių asmenų teisę į būstą klausimą, tačiau nesukuria teisės į nuomą, yra nesuprantamas ir laikytinas prieštaraujančiu imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms. Be to, nutartis neįvykdoma, nes ja sukurta dviprasmiška situacija, kai kasatorius, kaip turto savininkas, negali disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, taip pat priimti jokių sprendimų ir dėl ieškovės bei jos šeimos narių gyvenimo ginčijamose patalpose, nes jų iškeldinti negalima, tačiau nėra ir jokio pagrindo įteisinti jų naudojimąsi patalpomis ar reikalauti atsakomybės už neteisėtą naudojimąsi. Teismui konstatavus, kad ieškovės faktinis patalpų naudojimas nesukuria jai teisės į nuomą, nesuprantama, kaip kasatorius turi išspręsti jos teisės į būstą klausimą, kokiu pagrindu šiuo atveju ieškovei be eilės turėtų būti suteikiamos socialinio būsto patalpos.

3. Nei CK 6.612 straipsnyje, nei Valstybės paramos įstatymo 11 straipsnyje nenustatyta būsto savininko pareigos iškeldinamam iš savavališkai užimtų patalpų asmeniui suteikti kitą būstą, nors toks asmuo ir turi nepilnamečių vaikų. Vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti. Teismams konstatavus savavalio ir neteisėto ginčijamų patalpų užėmimo faktą ir esant CK nustatytiems pagrindams iškeldinti ieškovę ir jos šeimos narius, šios teisės normos turi būti taikomos. Teismų praktikoje daugelį kartu buvo pažymėta, kad rūpintis nepilnamečiais vaikais pirmiausia privalo tėvai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normos, užtikrinančios vaiko teisę turėti būstą, įpareigoja vaiko teisių apsaugos tarnybas, kaip vaiko interesus ginančias valdžios institucijas, rūpintis, kad vaikai neliktų be būsto, jei to neužtikrina jų tėvai. Apeliacinės instancijos teismas net nenagrinėjo aplinkybių, ar ieškovė ir trečiasis asmuo V. G. tinkamai vykdė savo kaip tėvų pareigas užtikrinant savo nepilnamečių vaikų teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, ar ėmėsi visų teisėtų priemonių šioms pareigoms tinkamai vykdyti. Teismas iš karto preziumavo savivaldybės pareigą užtikrinti tinkamas ieškovės ir trečiojo asmens vaikų gyvenimo sąlygas, paneigiant kitų asmenų ir jų vaikų, teisėtai laukiančių eilėje išsinuomoti savivaldybės socialinį būstą, teises ir teisėtus interesus.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai interpretavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Teisė į socialinį būstą negali būti aiškinama kaip absoliuti, besąlyginė asmens teisė. Teisės aktuose nustatyta socialinio būsto suteikimo tvarka, kurios būtina laikytis, t. y. teisė į būstą gali būti įgyvendinama tik atlikus įstatyme nurodytus veiksmus: pateikus dokumentus, sulaukus eilės ir pan. Teismai, nustatydami vienam asmeniui išimtį, kartu pažeidė kitų asmenų teises ir konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą. Taigi šiuo atveju teismai privatų ieškovės ir jos šeimos narių interesą iškėlė aukščiau viešojo intereso, t. y. kitų šeimų ir jų vaikų teises ir teisėtus interesus gauti socialinį būstą.

5. Apeliacinės instancijos teismas neatliko pagrindinės teismo funkcijos – išspręsti šalių ginčą iš esmės. Esant galiojančiam teismo sprendimui, šalys pakartotinai nebegali kelti analogiško ginčo teisme, o šiuo sprendimu ginčas neišspręstas, abiejų šalių reikalavimai atmesti. Teismai teisingai nustatė, kad ieškovė ir jos šeimos nariai atitinka CK 6.612 straipsnyje nustatytą savavališkai užėmusių patalpas ir iškeldintinų asmenų statusą, tačiau nesiėmė jokių teisinių priemonių tokiam pažeidimui panaikinti. Taip buvo paneigta įstatymų leidėjo valia ir tikslai, kurių buvo siekiama sprendžiant šalių ginčą teisme. Be to, teismai paneigė CK 1.137 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, to paties straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą piktnaudžiauti savo teisėmis, taip pat padarinius tokio piktnaudžiavimo atveju – teismo galimybę atsisakyti ginti asmens subjektinę teisę, taip pat kituose įstatymuose įtvirtintas iš esmės analogiškas nuostatas.

Atsiliepimo į kasacinį skundą, atitinkančio įstatymų reikalavimus, nepateikta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl socialinio būsto nuomos sąlygų

Socialinio būsto nuoma yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktas). Savivaldybei nuosavybės teise priklausančios ar patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos sudaro savivaldybės socialinio būsto fondą, kuris turi įstatyme konkrečiai nustatytą tikslinę paskirtį – yra skirtas nuomoti asmenims (šeimoms), turintiems teisę į socialinį būstą (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Valstybės paramos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje socialinis būstas apibrėžtas kaip nekomerciniu pagrindu, pagal Vyriausybės nustatytą nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką nuomojamos savivaldybės gyvenamosios patalpos, skirtos mažas pajamas turintiems asmenims ir šeimoms apgyvendinti pagal šio įstatymo nustatytas sąlygas. To paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šeimos ir asmenys, turintys teisę į savivaldybės socialinį būstą pagal šio įstatymo 8 straipsnį, pateikę rašytinį prašymą, registruojami savivaldybės vykdomojoje institucijoje pagal deklaruotą gyvenamąją vietą; kartu su prašymu pateikiami dokumentai, įrodantys teisę į socialinį būstą. Pagal Valstybės paramos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį savivaldybėje, remiantis prašymo įregistravimo savivaldybės vykdomojoje institucijoje data, sudaromi šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašai. Savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus; gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis su savivaldybės socialinio būsto nuomininkais sudaroma vadovaujantis Civiliniu kodeksu (Valstybės paramos įstatymo 11 straipsnio 3 dalis). Taigi įstatyme nustatytos tokios sąlygos socialinio būsto nuomai: 1) asmuo pagal įstatymą turi teisę į socialinį būstą; 2) asmuo padavė savivaldybei prašymą suteikti socialinį būstą ir dokumentus, įrodančius teisę į socialinį būstą; 3) asmuo įtrauktas į sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti; 4) atėjus eilei, įstatymų nustatyta tvarka sudaroma rašytinė socialinio būsto nuomos sutartis.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė nurodytų sąlygų socialinio būsto nuomai neįvykdė: ieškovė ir jos šeimos nariai Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiame socialinio būsto statusą turinčiame bute 1999 metais apsigyveno savavališkai, t. y. įstatymų nustatyta tvarka nesudarę socialinio būsto nuomos sutarties. Kita vertus, teismai taip pat nustatė, kad 2009 m. vasario 2 d. ieškovės šeima įtraukta į Kauno miesto savivaldybėje sudarytą jaunų šeimų sąrašą socialiniam būstui išsinuomoti. Tai reiškia, kad ieškovės šeimos teisė į socialinį būstą, kaip tokia, neginčijama, nes kasatoriaus atsakingų pareigūnų sprendimu yra konstatuota, jog ieškovės šeima atitinka įstatymo reikalavimus ir gali pretenduoti į socialinį būstą, tik teisę į socialinio būsto nuomą ji įgyvendino pažeidus įstatymų nustatytą tvarką – nesilaikius socialinio būsto patalpų suteikimo eiliškumo ir nesudarius su savivaldybe rašytinės nuomos sutarties. Kasatoriaus teigimu, nustačius, kad ieškovės šeima socialinio būsto patalpose gyvena neteisėtai, turi būti taikomas CK 6.612 straipsnis, kuriame nurodyta, jog savavališkai užėmę gyvenamąją patalpą, t. y. įsikėlę į ją be nuomos sutarties, asmenys iškeldinami teismo tvarka ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje neginčijant ieškovės ir jos šeimos teisės į socialinį būstą, neteisėto patalpų užėmimo faktas savaime nėra pagrindas patenkinti savivaldybės reikalavimą iškeldinti iš užimtų patalpų pagal CK 6.612 straipsnį. Iškeldinimas reiškia teisės į būsto neliečiamybę apribojimą, todėl CK 6.612 straipsnis, reglamentuojantis iškeldinimą iš neteisėtai užimtų patalpų, turi būti aiškinamas ir taikomas kartu su žmogaus teises (konkrečiai – teisę į būsto neliečiamybę) įtvirtinančiomis tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normomis.

Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę

Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę yra konstitucinė teisė, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Konvencija pagal Lietuvos teisinės sistemos sandarą ir 1995 m. balandžio 27 d. įstatymą Nr. I-865, kuriuo buvo ratifikuota Konvencija, bei 1997 m. gruodžio 23 d. įstatymą Nr. VIII-582 dėl pareiškimų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 25 ir 46 straipsnius, yra privalomas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje,,Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vertindamas Konvencijos santykį su Lietuvos valstybės vidaus teisine sistema konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, t. y. tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygmeniu. Apibrėždamas Konstitucijos ir Konvencijos santykį, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad ratifikuota Konvencija taps valstybės teisės aktų sistemos dalimi; ratifikuodama Konvenciją Lietuva kartu prisiims įsipareigojimą garantuoti Konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises ir laisves kiekvienam jos jurisdikcijoje esančiam asmeniui; valstybės organai, vykdantys teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą, turės tiesiogiai taikyti Konstitucijos normas, taip pat įgyvendinti Konvencijos nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-363/2008; kt.). Taigi nacionalinis teismas turi vadovautis Konvencijos nuostatomis kaip Lietuvos teisės sistemos dalimi, jų ignoravimas ar netinkamas taikymas gali lemti Konvencijos pažeidimą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Konvencijos 19, 32 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-3-895/2003; 2004 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, bylos Nr. 3K-7-298/2004; 2007 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-196/2007; kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje „būsto“ sąvoka Konvencijos 8 straipsnio prasme aiškinama kaip autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos ir apimanti ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą; tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996‑IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00, § 43–45). Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis šiais Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimais, formuoja praktiką, pagal kurią, sprendžiant asmenų iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų klausimą, turi būti nustatyta šalių (neteisėtai patalpas užėmusių asmenų ir patalpų savininkų) interesų pusiausvyra, atsižvelgiant į tai, kad savavališko patalpų užėmimo faktas savaime nepaneigia asmens teisės į būsto neliečiamybę, tačiau ši teisė gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susiklosčiusių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010; 2011 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. S. V., M. V., bylos Nr. 3K-3-267/2011; kt.), t. y. klausimas, ar keldinamų asmenų teisė į būsto neliečiamybę gintina ir kokia apimtimi, turi būti sprendžiamas remiantis individualiomis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis. Tokiose bylose svarbiausia, nustačius ir įvertinus visas reikšmingas faktines aplinkybes, atsakyti į klausimą, ar iškeldinimas yra proporcinga neteisėtai užėmusių gyvenamąsias patalpas asmenų teisės į būsto neliečiamumą apribojimo priemonė, ar toks teisių apribojimas yra ne tik numatytas įstatyme ir juo siekiama įstatyme įtvirtintų tikslų, bet ir ar jis būtinas demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant šį klausimą, privalo būti atsižvelgiama į asmenų apsigyvenimo socialiniame būste aplinkybes, laikotarpį, kurį asmenys gyvena socialiniame būste, jų elgesį (nuomos, komunalinių mokesčių mokėjimas ir pan.), turtinę padėtį, galimybes jiems apsirūpinti gyvenamuoju būstu, savivaldybės, kaip socialinio būsto savininko, elgesį administruojant socialinius būstus, taip pat į tai, kad socialinio būsto nuomos santykiai susiklosto savivaldybei įgyvendinant jai priskirtą socialinę funkciją, todėl šių santykių sritis siejasi ir su kitų asmenų, įtrauktų į savivaldybės sąrašus socialiniam būstui išsinuomoti, teisėtais interesais, ir pan. Nustačius, kad neteisėtai užimtose patalpose gyvena nepilnamečiai vaikai, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikų interesų apsaugai, nes tai yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P., G. P. v. Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-445/2010; kt.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nepilnamečiai vaikai – viena iš labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, tarptautinė bendrija bei nacionaliniai teisės aktai vaikams nustato padidintos teisinės apsaugos reikalavimus (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis), todėl, ginant vaikų teises, turi būti pasirenkamas toks racionalus sprendimo būdas, kad tos minimalios gyvenimo sąlygos, kurias jie turėjo, būtų išsaugotos. Bendrojo vaiko teisių apsaugos principo, pagal kurį nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams ir kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010; kt.).

Dėl iškeldinimo iš savavališkai užimtų socialinio būsto patalpų

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir jos šeimos nariai kasatoriui nuosavybės teise priklausančiame bute (duomenys neskelbtini) apsigyveno 1999 metais. Būstas tuo metu buvo apleistas, neprižiūrimas ir negyvenamas. Ieškovė ir trečiasis asmuo V. G. butą suremontavo, jame gyvena su dviem nepilnamečiais vaikais, savo vardu sudarė sutartis su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis ir moka įmokas už teikiamas paslaugas, rūpinasi butu ir laiko jį savo namais, visuose dokumentuose buto adresą nurodo kaip savo namų adresą, kitos gyvenamosios patalpos neturi. Kasatorius, 2009 metais įtraukdamas ieškovės šeimą į savivaldybėje sudarytą jaunų šeimų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašą, pripažino ieškovės šeimos sunkią turtinę padėtį ir gyvenamojo būsto poreikį. Savivaldybė pakankamai ilgai delsė imtis teisinių veiksmų savo kaip savininkėms teisėms apginti. 1999 m. rugsėjo 29 d. buvo priimtas Kauno miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro nutarimas dėl ieškovės šeimos iškeldinimo, tačiau jo vykdymas 2002 m. lapkričio 13 d. atšauktas motyvuojant tuo, kad, įsigaliojus 2000 m. CK, asmenys gali būti keldinami tik teismo tvarka. Kauno apygardos prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimu 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimas dėl iškeldinimo panaikintas. Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2003 m. sausio 3 d. nutarimu 2002 m. gruodžio 3 d. nutarimas paliktas galioti ir Kauno miesto savivaldybei pasiūlyta dėl iškeldinimo kreiptis į teismą. Kauno miesto savivaldybė tik 2009 m. balandžio 10 d., t. y. praėjus dešimčiai metų nuo ieškovės šeimos apsigyvenimo ginčijamame bute, surašė įspėjimą ieškovei, kuriame nurodė, kad ji socialinio būsto patalpose gyvena be teisinio pagrindo ir per mėnesį privalo atlaisvinti patalpas. Gavusi šį įspėjimą, ieškovė kreipėsi iš pradžių į savivaldybę, o šiai atsisakius – į teismą dėl įpareigojimo sudaryti su ja rašytinę patalpų nuomos sutartį. Tik po to, kai ieškovė teisme iškėlė bylą dėl nuomos sutarties sudarymo, Kauno miesto savivaldybė 2009 m. gruodžio 18 d. pareiškė priešieškinį dėl iškeldinimo.

Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad dėl kasatoriaus delsimo imtis aktyvių veiksmų jo, kaip savininko, ir kitų į socialinį būstą pretenduojančių asmenų teisėms apginti, per dešimt metų susiformavo ieškovės ir jos šeimos tvirti ilgalaikiai ryšiai su jų gyvenamąja vieta, kurią jie laiko savo namais, ja rūpinasi. Ryšys su gyvenamuoju būstu ypač akcentuotinas sprendžiant dėl ieškovės ir trečiojo asmens nepilnamečių vaikų teisių apsaugos ir atsižvelgiant į tai, kad vienas vaikas toje patalpoje gyvena nuo vienerių metų, kitas – nuo gimimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės ir jos šeimos iškeldinimas nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iš esmės pažeistų nepilnamečių vaikų interesus ir būtų neproporcinga šių asmenų teisių į būstą apribojimo priemonė. Pažymėtina, kad šis sprendimas nereiškia teismų praktikos formavimo neteisėtų veiksmų – savavališko socialinio būsto patalpų užėmimo – įteisinimo linkme. Kasacinio teismo teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad savavališkas socialinio būsto užėmimas yra netoleruotinas ir neteisėtas veiksmas, tačiau, minėta, sprendžiant tokių asmenų iškeldinimo klausimą turi būti ieškoma šalių interesų pusiausvyros ir atsižvelgiama į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas priimtinas ieškovės šeimos, atitinkančios įstatymo reikalavimus socialiniam būstui išsinuomoti ir dešimt metų tvarkingai gyvenančios socialiniame būste bei auginančios du nepilnamečius vaikus, naudai.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa, be to, ja neišspręstas ginčas ir sukurta situacija be išeities, nes nėra teisinio pagrindo sudaryti su ieškove jos naudojamo socialinio būsto nuomos sutartį, o iškeldinti negalima. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, jog ieškovė neturi teisės sudaryti su savivaldybe nuomos sutartį. Teismo nutartyje tik nurodyta, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nuomos sutartis buvo sudaryta. Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti, kad tarp šalių susiklostė nuomos teisiniai santykiai, pagrįsti žodine sutartimi, tik šio reikalavimo pagrindu pirmosios instancijos teismas buvo patenkinęs ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, nesprendė ieškovės teisės į nuomą, kaip tokios, klausimo, bet, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl Konvencijos 8 straipsnio nuostatų aiškinimo, atsisakė patenkinti priešieškinį dėl iškeldinimo, konstatavęs, kad ieškovė turi teisę į jos buto neliečiamybę ir ši teisė gintina Konvencijos pagrindu. Pažymėtina, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog nėra teisinio pagrindo sudaryti su ieškove nuomos sutartį. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, minėta, yra Lietuvos teisinės sistemos dalis. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Valstybės paramos įstatymo 11 straipsnio 3 dalį sprendimą išnuomoti socialinį būstą priima savivaldybės vykdomoji institucija. Taigi tai nėra teismo kompetencija, todėl šis klausimas ir negalėjo būti išspręstas apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Remiantis išdėstytais argumentais pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis yra aiški ir neprieštaringa, atitinkanti įstatymo reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Česlovas Jokūbauskas

Egidijus Laužikas