A. Ž. pagal BK 202 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-201-719/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39152-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.6.1; 1.2.29.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį 110 MGL (5500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 65 MGL (3250 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. Ž. paskirta subendrinta 110 MGL (5500 Eur) dydžio bauda. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintas ir iš nuteistojo A. Ž. priteista Lietuvos valstybės biudžetui padaryta 1049,24 Eur turtinė žala. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir iš nuteistojo A. Ž. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 4865,08 Eur turtinė žala.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. Ž. nuteistas už tai, kad versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos neturėdamas leidimo veiklai, kuriai ji reikalinga, ir suklastojo tikrus dokumentus bei žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo:

1.1. Laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. kovo 15 d. Rietave neteisėtai, neužregistravęs vykdomos veiklos, neinformavęs centrinio mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, ėmėsi komercinės veiklos – prekybos naudotomis transporto priemonėmis. Jis tyčia, siekdamas išvengti mokėtinų mokesčių, pažeidė 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 35 straipsnio 2 dalies nuostatą: „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 (2013 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. VA-37 redakcija) patvirtintų Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo ir nenuolatinio Lietuvos gyventojo nuolatinės bazės įregistravimo Lietuvoje pažymų išdavimo taisyklių 4 punktą, kuriame nurodyta, kad „nuolatinis ar nenuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, apie tai teisės aktų nustatyta tvarka privalo informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. VA-36 patvirtintų Fizinių asmenų įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą / išregistravimo iš mokesčių mokėtojų registro taisyklių 9.5 punktą, kuriame nurodyta, kad „kiti individualią veiklą ar kitą veiklą vykdantys mokesčių mokėtojai prašymą turi pateikti ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną“.

A. Ž., siekdamas nuslėpti vykdomą veiklą ir iš vykdomos veiklos gautas pajamas, versliškai ir stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos bei apie naudotų automobilių pardavimą laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. kovo 15 d. į interneto puslapį www.autoplius.lt įkėlė ne mažiau kaip 50 skelbimų apie parduodamus automobilius. Jis iš UAB „Raelas“ įsigijo ne mažiau kaip 22 automobilius bei iš IĮ „Žyjokra“ – ne mažiau kaip 1 automobilį be apskaitos dokumentų ir juos pardavė šių įmonių vardu išrašydamas pardavimo dokumentus fiziniams ir juridiniams asmenims (iš viso – 23 epizodai).

A. Ž. iš neteisėtos veiklos gavo iš viso 62 350 Eur, t. y. daugiau nei 500 MGL dydžio pajamų, ir laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. kovo 15 d. nesumokėjo iš viso 5914,32 Eur privalomų sumokėti mokesčių ir įmokų: 1049,24 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 3649,26 Eur socialinio draudimo įmokų, 1215,82 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų (BK 202 straipsnio 1 dalis).

1.2. Be to, A. Ž., laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. kovo 15 d. neteisėtai vykdydamas automobilių pardavimo veiklą, neužregistravęs vykdomos veiklos, siekdamas nuslėpti save kaip automobilių pardavėją, parduodamas automobilius tyčia Rietavo mieste laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. kovo 15 d. klastojo automobilių pardavimo dokumentus, nurodydamas, kad 22 atvejais automobilius parduoda UAB „Raelas“ bei 1 atveju – IĮ „Žyjokra“, įrašydamas mažesnę automobilio pardavimo kainą, nei realiai buvo gauta pinigų, ir šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo pateikdamas pirkėjams, dėl to į Kelių transporto priemonių registrą buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija apie automobilio pardavėją (iš viso – 23 epizodai) (BK 300 straipsnio 1 dalis).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. Ž. ir jo gynėjas advokatas R. S. prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą A. Ž. nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Kasatorius teigia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už automobilių prekybą neįregistravus individualios veiklos jam buvo taikyta nepagrįstai, nes šioje byloje susiklostę teisiniai santykiai laikytini mokestiniais ginčais, o versliškumo ir stambaus masto požymiai buvo nustatyti formaliai. Teismai, pripažindami kasatorių kaltu, nenustatė, kad byloje susiklosčiusioje situacijoje baudžiamosios atsakomybės taikymas nuteistajam būtų proporcingas, atitiktų teisingumo ir protingumo principus, o baudžiamosios atsakomybės taikymas atitinka nuteistojo padarytų pažeidimų pavojingumą. Teismai tinkamai nemotyvavo, kad kasatoriaus veiksmai būtų didesnio pavojingumo, o administracinės atsakomybės taikymas nagrinėtos bylos kontekste būtų nepakankamas ir neproporcingas.

2.2. Kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo konstatuota neapklausus visų automobilius įsigijusių asmenų, remiantis prielaidomis apie kasatoriaus tariamą kaltumą bei pažeidus in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą. Be to, bylą nagrinėję teismai nesigilino ir nesiekė nustatyti tikrojo ekonominės veiklos mechanizmo, taip pat neįvertino kiekvieno ekonominės veiklos dalyvio (R. Ž., UAB „Raelas“) vaidmens ir reikšmės. Teismai neatskleidė nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, baudžiamąją atsakomybę kasatoriui taikė net už tuos automobilių pardavimus, kuriuos liudytojai nurodė pirkę iš moters. Teismai nenustatė, koks ryšys siejo kasatorių su nenustatyta moterimi, iš kurios dalis liudytojų įsigijo automobilius, kaip ir nebuvo nustatyta, kaip kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai buvo realizuoti, kai automobilius liudytojams pardavė ne kasatorius, o kiti byloje nenustatyti asmenys. Kasatoriaus baudžiamoji atsakomybė buvo konstatuota jo kaltę preziumuojant, o ne remiantis patikimais ir visapusiškai byloje ištirtais įrodymais. Reikšminga ir tai, kad dauguma byloje apklaustų liudytojų parodė, jog parduodant automobilius kasatorius veikė tik epizodiškai.

2.3. Stambaus masto, versliškumo požymiai ir pavojingumas nuteistojo veiksmuose konstatuoti formaliai, kasatoriui perkeliant teisinę atsakomybę už kitų asmenų vykdytą veiklą ir ignoruojant liudytojų parodymus, kurie nepatvirtino kasatoriaus dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Byloje nustatytos nusikalstamos veikos padarymui reikšmingos aplinkybės buvo vertinamos selektyviai, atsietai nuo įrodymų visumos, o išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo buvo daromos ne objektyviai, remiantis byloje esančių įrodymų visetu, o pirmumą teikiant kaltinimui palankiems įrodymams, nepatikrinus kasatoriaus nurodytos įvykių versijos bei nesiekiant pašalinti prieštaravimų, paneigiančių kasatoriaus kaltumą.

2.4. Kasatoriaus kaltė buvo grindžiama prielaidomis. Visų pirma, byloje nebuvo patikimai nustatyta, kad tarp kaltinamojo ir UAB „Raelas“ susiklostė transporto priemonių pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Vien ta aplinkybė, kad A. Ž. dėjo automobilių pardavimų skelbimus, niekaip nepatvirtina, kad jis įgijo nuosavybės teise automobilius iš UAB „Raelas“, IĮ „Žyjokra“. Automobilių įsigijimo nuosavybės teise nepatvirtina ir UAB „Raelas“ kratos metu rasti apskaitos dokumentai, automobilių registracijos liudijimai, kuriuose pieštuku buvo padaryti įrašai „A.“, „Ž.“, „Ž.“, nes šie įrašai niekaip nepatvirtina, kad automobiliai buvo parduoti A. Ž.. UAB „Raelas“ vadovė nurodė, kad šie įrašai padaryti siekiant žinoti, kas turi automobilius, be to, automobilius remontavo R. Ž., su juo UAB „Raelas“ turėjo sutartinių santykių, taigi būtent R. Ž. ir buvo pažymėtas įrašais „Ž.“, „Ž.“. Tuo tarpu įrašas „A.“ nebūtinai reiškia nuteistąjį, nes vardas „Andrius“ yra itin dažnas. Juo labiau kad bylos duomenys liudija, jog UAB „Raelas“ automobiliais prekiavo per tarpininkus, jų buvo daug, taigi įrašas „Andrius“ nebūtinai reiškė kasatorių. Galų gale baudžiamosios atsakomybės taikymas kasatoriui net ir už automobilių pardavimą S. M. (S.), E. G., T. V., J. K., L. Š., J. V. ir A. M. stokoja ne tik teisinio pagrindimo, bet ir elementarios logikos, nes minėti liudytojai nepatvirtino automobilius pirkę iš kaltinamojo.

2.5. Kasatorius mano, kad jo kaltė dėl automobilių pardavimo P. K., UAB „Diloreta“, G. F. M. M., UAB „Roleda“, S. M. (S.), E. G., T. V., J. K., L. Š., J. V. ir A. M. buvo grindžiama netiesioginiais įrodymais, tačiau šių įrodymų pagrindu gauti tarpiniai faktai yra itin fragmentiški ir pernelyg nutolę, kad patikimai patvirtintų, jog būtent kasatorius nurodytiems asmenims pardavė transporto priemones. Juo labiau, kaip pripažino apeliacinės instancijos teismas, dalis liudytojų negalėjo patvirtinti, kad automobilius jie tikrai įsigijo iš kaltinamojo, o dalis nurodė, kad automobilius pirko iš moters. Taigi byloje surinkti įrodymai nepagrindžia kasatoriaus skundžiamų teismų procesinių sprendimų išvadų, kad kasatorius pardavė transporto priemones.

2.6. Teismų išvadas dėl kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų paneigia dalies liudytojų parodymai, jiems nepatvirtinus, kad automobilius jie įsigijo iš kaltinamojo. Be to, dalis liudytojų net nebuvo apklausti, todėl net nėra aišku, kas iš tiesų pardavė automobilius šiems asmenims. Taip pat kaltinamojo kaltė dėl automobilių pardavimo P. K., UAB „Diloreta“, G. F. M. M., UAB „Roleda“, kurie baudžiamojoje byloje nebuvo apklausti, buvo konstatuota nepaisant to, kad byloje nebuvo išnaudotos galimybės visapusiškai ištirti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. pažeidus įrodymų pakankamumo taisykles.

2.7. Bylą nagrinėję teismai ne tik nepagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, bet ir bylos duomenys nepatvirtina, kad nuteistasis vykdė jam priklausančių automobilių pardavimą.

2.8. Iš bylos duomenų matyti, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog nuteistasis pardavė automobilius E. G., T. V., S. M., J. K., L. Š., J. V. bei A. M., – šie liudytojai negalėjo patvirtinti, kad automobilius pirko iš kasatoriaus. Taip pat byloje nebuvo surinkta duomenų dėl automobilių pardavimo P. K., UAB „Diloreta“, G. F. M. M., UAB „Roleda“ – šias aplinkybes pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Taigi teismai negalėjo remtis specialistės išvada dėl nuteistojo gautų pajamų ir grynojo pelno skaičiavimo, nes sąlygos, kurių pagrindu specialistė teikė išvadas, nepasitvirtino.

2.9. Specialistė išvadoje vertino UAB „Raelas“ ir IĮ „Žyjokra“ pardavimo pažymose-sąskaitose, pardavimo PVM sąskaitose faktūrose apie parduotas transporto priemones nurodytas sumas, t. y. UAB „Raelas“ ir IĮ „Žyjokra“ buhalterinės apskaitos duomenis, nuo kurių buvo skaičiuojami ir mokėti mokesčiai. Nepaisydama to, specialistė, esant oficialiems bendrovių dokumentams apie automobilių pardavimo kainą, dėl nesuprantamų priežasčių nusprendė, esą transporto priemonių pardavimo kainos buvo kitokios, nei nurodytos bendrovių apskaitos dokumentuose. Taigi specialistė padarė loginę skaičiavimo klaidą, išlaidas vertindama kitaip, nei jos buvo atvaizduotos UAB „Raelas“ ir IĮ „Žyjokra“ buhalterinėje apskaitoje. Akivaizdu ir neįrodinėtina, kad bendrovėms UAB „Raelas“ ir IĮ „Žyjokra“ buvo netikslinga nuteistajam parduoti automobilius už mažesnę kainą nei tą, kuri fiksuota buhalterinės apskaitos dokumentuose.

2.10. Kasatorius mano, kad žemesnės instancijos teismų procesiniais sprendimais buvo pažeista kasatoriaus teisė į gynybą, nes teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, kaltinimo poziciją pagrindžiantiems įrodymams suteikė didesnę įrodomąją reikšmę. Tuo tarpu kaltinamojo nurodyta įvykių versija, paneigianti kaltinimą, buvo atmesta formaliais pagrindais bei nepatikrinta. Taip buvo pažeistas rungtyniškumo principas.

2.11. Apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai, kad R. Ž. teikė neobjektyvius parodymus, neva siekdamas padėti kasatoriui, stokoja elementarios logikos, nes, visų pirma, kasatoriaus argumentai dėl R. Ž. gautos naudos ir įvykdytų mokestinių prievolių buvo objektyviai patikrinami ir šių aplinkybių teismai nevertino nepagrįstai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo argumentai yra iš esmės neteisingi, nes kasatoriaus ir jo brolio R. Ž. santykiai, pradėjus kasatoriui ikiteisminį tyrimą, pašlijo, nes R. Ž., bijodamas, kad jam taip pat nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nuo kasatoriaus atsiribojo. Taigi R. Ž. nebuvo suinteresuotas padėti kasatoriui.

2.12. Procesas apeliacinės instancijos teisme neužtikrino kasatoriaus teisės į apeliaciją, nes, visų pirma, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus nagrinėjo selektyviai, netyrė kasatoriaus nurodytos įvykių versijos, kad jis su broliu vykdė bendrą veiklą, kurios pajamas ir mokesčius mokėjo R. Ž.. Antra, apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi apeliacinį skundą išnagrinėjo formaliai, perrašydamas pirmosios instancijos teismo argumentus, tačiau iš esmės nepasisakė ir nevertino kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo jo veiksmų kvalifikavimo. Minėtos aplinkybės suponuoja, kad procesu apeliacinės instancijos teisme nebuvo užtikrinta kasatoriaus teisė į teisingą teismą.

2.13. Įrodymai, kuriais remdamiesi bylą nagrinėję teismai grindė kasatoriaus kaltę, buvo surinkti neteisėtai. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamas akivaizdžiai neteisėtas privačių kasatoriaus pokalbių klausymasis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 154 straipsnis). Kasatorius mano, kad teismai negalėjo vadovautis įrodymais, kurie buvo gauti taikant neteisėtas procesines prievartos priemones.

2.14. Kasatoriaus asmeninių pokalbių negalėjo būti klausomasi ir jie negalėjo būti panaudoti šioje byloje, kurioje kasatorius buvo kaltinamas apysunkių nusikaltimų padarymu. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo argumentai, esą kasatoriaus pokalbių klausymasis atitinka BPK 154 straipsnio nuostatas, akivaizdžiai prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencijai ir pažeidžia supranacionalinės ES teisės nuostatas (Lietuvos Respublikos konstitucinis akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas). Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados, esą pokalbių klausymasis kasatoriui galėjo būti taikomas, nes atitiko BPK 154 straipsnio nuostatas, yra iš esmės neteisėtos bei nesuderinamos su pirmiau minėta ESTT jurisprudencija. Telefoniniai pokalbiai yra neteisėtai gauti įrodymai, taigi teismai negalėjo jais remtis priimdami kasatoriui apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Minėtos aplinkybės suponuoja, kad bylą nagrinėję teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą, priėmė iš esmės neteisėtus nuosprendžius, kuriais kasatoriui nepagrįstai buvo taikyta baudžiamoji atsakomybė.

2.15. Kasatoriui pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nepagrįstai išskirtas į atskirą ir tyrimas atliktas dėl kasatoriaus atskirai nuo ikiteisminio tyrimo, kuriame tiriami UAB „Raelas“ veiksmai. Taip buvo nukrypta nuo suformuotos kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Be to, sudarytos sąlygos susiklostyti teisiškai ydingai situacijai, kai dviejose skirtingose bylose gali būti nustatomos iš esmės viena kitai prieštaraujančios faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų veiksmų kvalifikavimui ir turinčios tiesioginę įtaką nuteistojo teisinei padėčiai.

2.16. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kasatoriaus gynėjas prašė leisti susipažinti su dėl UAB „Raelas“ nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, ikiteisminio tyrimo, atlikto dėl UAB „Raelas“, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei UAB „Raelas“ pareikšto kaltinimo turiniu, tačiau toks kasatoriaus gynėjo prašymas apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai buvo atmestas. Taip buvo užkirstas kelias patikrinti faktines aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas kasatoriui pareikštas kaltinimas.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Didelė dalis kasatorių dėstomų argumentų yra skirta įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą (pavyzdžiui, dėl liudytojų S. R., S. M. (S.), E. G., T. V., J. K., L. Š., J. V., A. M. ir kt. parodymų, kratų metu paimtų apskaitos dokumentų, automobilių registracijos liudijimų ir kt.), ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti (kaip antai dėl konkretiems asmenims parduotų automobilių ir pan.), o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

3.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas trūkumų neturi. Pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, visus įrodymus išdėstė nuosprendyje, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą. Teismas byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek A. Ž. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas ir BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama kasatoriaus kaltė, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, A. Ž. teisinančius, įrodymus. Teismas motyvuotai pasisakė ir dėl to, kodėl yra kritiškai vertinami kaltinamojo A. Ž. ir jo kasaciniame skunde nurodytų liudytojų R. Ž., S. M., E. G., T. V., J. K., L. Š., J. V., A. M. parodymai, bei išdėstė tokio vertinimo motyvus, kad kratos metu UAB „Raelas“ paimti dokumentai, nuteistojo A. Ž. naudojamo telefono numerio išklotinės, UAB „Diginet“ pateikti duomenys bei užfiksuoti telefoniniai pokalbiai patvirtina, jog kasaciniame skunde nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims automobilius pardavė būtent nuteistasis A. Ž.. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad nusikalstamos veikos, nustatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, padarymo faktines aplinkybes teismas nustatė išsamiai ir objektyviai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, t. y. įrodymų visumą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, dar kartą išanalizuota byloje surinktų įrodymų visuma, įvertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo, patikimumo, jų įrodomosios reikšmės ir konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus iš esmės vertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad surinktų įrodymų pakanka daryti vienareikšmei ir kategoriškai išvadai dėl A. Ž. kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 202 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje.

3.3. Kasatorių skundo argumentai, kad teismai, vertindami kratos metu paimtus UAB „Raelas“ apskaitos dokumentus ir automobilių registracijos liudijimus, kuriuose pieštuku padaryti įrašai „A.“, „Ž.“, „Ž.“, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, taip pat nepagrįsti. Tai kasatoriai grindžia savaip pateikta įrašų interpretacija, kuri teismų buvo patikrinta ir taip pat motyvuotai atmesta. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje argumentuotai paaiškinta, kokiais duomenimis remdamasis teismas padarė išvadą, kad nurodytuose dokumentuose pieštuku padaryti įrašai rodo, jog UAB „Raelas“ iš Prancūzijos atgabentos transporto priemonės buvo skirtos būtent nuteistajam A. Ž., ir paneigia kasatorių aiškinimus apie šių įrašų prasmę.

3.4. Iš bylos medžiagos matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-17913-18 pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 1891 straipsnio 1 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (dėl sunkaus, apysunkių ir nesunkaus nusikaltimų), nustačius, jog A. Ž. galimai padarė nusikalstamas veikas, nurodytas BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje (iš UAB „Raelas“ įsigijo 22 transporto priemones ir neteisėtai, neužregistravęs vykdomos veiklos, neinformavęs centrinio mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, ėmėsi komercinės veiklos – jas pardavė), buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-39152-20, kuris prokuroro nutarimu, vadovaujantis BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktu, siekiant greitesnio ir išsamesnio nusikalstamų veikų ištyrimo, buvo atskirtas į atskirą tyrimą.

3.5. Šiuo konkrečiu atveju bylos medžiaga ir skundžiamų teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Byloje nenustatyta nei teisinių, nei faktinių prielaidų, kurios leistų daryti išvadą, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtų buvę susaistyti baudžiamojoje byloje Nr. 01-17913-18 nustatytų aplinkybių ir tai būtų lėmę neteisingų, nepagrįstų teismų sprendimų A. Ž. nagrinėjamoje byloje priėmimą. Bylos medžiaga ir nuosprendžio turinys taip pat patvirtina, kad pagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo dėl UAB „Raelas“ galimai nusikalstamų veikų baigtis nėra tiesiogiai susijusi su šios baudžiamosios bylos baigtimi, kadangi šioje baudžiamojoje byloje nuteistasis A. Ž. iš UAB „Raelas“ įsigytas transporto priemones pardavinėjo kaip savo ir jeigu visais atvejais pirkėjams ir nesakė, tai sudarė įspūdį, kad automobilius parduoda UAB „Raelas“ vardu; šioje baudžiamojoje byloje konstatuota, jog nuteistasis A. Ž. iš UAB „Raelas“ įsigytas transporto priemones pardavė kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, todėl šiuo atveju ir baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį kyla būtent jam, o ne UAB „Raelas“.

3.6. Teismai, įvertinę elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautų duomenų pateikimo aplinkybes, juose užfiksuotą informaciją patikrinę kitais baudžiamojo proceso veiksmais (liudytojų parodymais, dokumentų apžiūra), padarė byloje surinktų duomenų viseto vertinimu pagrįstą išvadą, kad garso įrašuose užfiksuoti pokalbiai įrodo nuteistojo siekį vykdyti nusikalstamą veiką. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai teisėtai ir pagrįstai rėmėsi šiuose pokalbiuose užfiksuota informacija. Ši informacija yra susijusi su teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra reikšmingos bylai teisingai išspręsti (BPK 20 straipsnio 3 dalis), todėl teismai pagrįstai tokius duomenis vertino kaip įrodymus.

3.7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų protokolų turinys patvirtina, kad bylos procesas vyko laikantis rungimosi principo, nuteistasis kartu su gynėju aktyviai dalyvavo procese, naudojosi savo teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad būtinybės pridėti prie bylos kitoje byloje surašytą kaltinamąjį aktą ir išreikalauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis dėl UAB „Raelas“ nėra, nes visos aplinkybės specialistės yra ištirtos ir nėra pagrindo manyti, kad tenkinus prašymą būtų gauta bylai reikšmingų duomenų.

3.8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, pagrįsdami nusikalstamos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį sudėties požymių visumą A. Ž. veiksmuose, motyvavo tuo, kad inkriminuotu laikotarpiu A. Ž. ėmėsi individualios veiklos įstatymų nustatyta tvarka jos neįregistravęs ir neįgijęs verslo liudijimo, būtino norint verstis naudotų transporto priemonių veikla. Taigi A. Ž. tyčia, nepranešęs apie individualios veiklos, kuriai reikalingas leidimas, suteikiantis teisę verstis atitinkamos rūšies veikla, pradžią, nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. kovo 15 d. sąmoningai tęsė nuslėpdamas ją bei iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus.

3.9. Teismai, nustatydami, kad nuteistajam A. Ž. inkriminuotoje veikoje yra abu esminiai neteisėto vertimosi komercine veikla požymiai – versliškumas ir stambus mastas, nurodė, jog A. Ž. neteisėtos veiklos versliškumą rodo visa veiksmų seka; ši seka parodo neteisėtų veiksmų, kuriuos jis tęsė daugiau negu dvejus metus, sistemą, kuri pasireiškė tuo, jog A. Ž. neteisėtai veiklai vykdyti aktyviai ieškojo automobilių, kurie skirti parduoti, o juos įsigyti padėjo R. R.. Iš pokalbių tarp A. Ž. ir R. R. matyti, kad A. Ž. reguliariai teikė užsakymus R. R. dėl automobilių įsigijimo ir pristatymo į Lietuvą, intensyviai domėjosi, ar pastarasis turi jam parduoti automobilių, derėjosi dėl įsigyjamo automobilio kainos, domėjosi automobilių technine būkle, prašė atsiųsti automobilio nuotraukas, o parvežus iš Prancūzijos automobilius, važiuodavo pasiimti automobilio, dokumentų. A. Ž., įsigijęs automobilius, intensyviai ieškojo pirkėjų ne tik dėdamas skelbimus apie parduodamus automobilius interneto puslapyje www.autoplius.lt (nustatyta, kad nurodytu laikotarpiu įdėjo ne mažiau kaip 50 skelbimų), bet ir per savo ir R. R. pažįstamus. Taip pat nustatyta, kad nuteistasis A. Ž. (pagal jo parodymus) jam inkriminuojamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, mokėsi, atliko praktiką, arba net kai dirbo, prekyba naudotais automobiliais, kaip pagrįstai nustatyta byloje, jam buvo reikšmingas papildomas pajamų ir pragyvenimo šaltinis, tai rodo didesnį jo neteisėtos veikos pavojingumą ir pagrindžia versliškumo požymį.

3.10. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. Ž., nurodytu laikotarpiu neteisėtai vykdydamas naudotų automobilių pardavimo veiklą, neužregistravęs vykdomos veiklos, siekdamas nuslėpti save kaip automobilių pardavėją, parduodamas automobilius tyčia Rietavo mieste klastojo tikrus automobilių pardavimo dokumentus: 22 atvejais UAB „Raelas“ vardu išrašytas pažymas-sąskaitas ir pinigų priėmimo kvitus, iš kurių 12 atvejų įrašė žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis apie automobilių kainą, bei 1 atveju IĮ „Žyjokra“ vardu išrašytą pažymą-sąskaitą ir pinigų priėmimo kvitą, nurodydamas, jog automobilius parduota minėtos įmonės. Taip dokumentų turinyje įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus – pažymas-sąskaitas ir pinigų priėmimo kvitus – panaudojo pateikdamas pirkėjams bei UAB „Raelas“. Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtinamos liudytojų parodymais, kratos metu paimtais UAB „Raelas“ dokumentais, VĮ „Regitra“ bylai pateiktais duomenimis ir kita rašytine bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad A. Ž. veikos padarymo metu UAB „Raelas“ ir IĮ „Žyjokra“ nedirbo.

3.11. Baudžiamasis įstatymas saugo dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą, tikros informacijos ir ja paremtų teisingų sprendimų priėmimą. Šia prasme suklastotos tikros UAB „Raelas“ ir IĮ „Žyjokra“ vardu išrašytos pažymos-sąskaitos, patvirtinančios parduodamų transporto priemonių pirminį savininką, neabejotinai yra reikšmingos, nes transporto priemonę įsigijęs asmuo privalo jas turėti ir pateikti už automobilių įregistravimą atsakingai institucijai, o UAB „Raelas“ ir IĮ „Žyjokra“ vardu išrašytos pažymos-sąskaitos pateiktos nurodytoms bendrovėms ir įtrauktos į jų buhalterinę apskaitą. Taigi minėtų tikrų dokumentų suklastojimas ir panaudojimas, kurį įvykdė A. Ž., buvo prielaida teisiškai reikšmingiems padariniams atsirasti.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinis skundas atmestinas.

Nenagrinėtini kasacinio skundo argumentai

5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. BPK 372 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodyta, kad kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu jis aiškiai neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

6. Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų netiriant ir nevertinant, naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes buvo atsižvelgta į visus svarbius bylos duomenis, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.

7. Dėl paminėtų priežasčių kasacinio skundo teiginiai, kuriais ginčijamas šioje byloje esančių įrodymų vertinimas (taip pat ir siekiant padidinti ar sumenkinti kai kurių liudytojų parodymų, taip pat netiesioginių įrodymų įrodomąją reikšmę) ir pateikiamas savas jų vertinimas bei interpretavimas, išdėstant savąją įvykių traktuotę, dėstomos ir aiškinamos faktinių aplinkybių detalės, kritikuojamas specialisto išvadų patikimumas, ginčijamas įrodymų pakankamumas, vertinimas ar nurodomi tyrimo trūkumai (pagal kasatorius, nuteistajam inkriminuoti ir tie atvejai, kai liudytojai nebuvo apklausti ar apklausti nepatvirtino iš jo pirkę automobilius, tačiau šias versijas žemesnės instancijos teismai aptarė ir motyvuotai paneigė išanalizavę bylos duomenis) ir pan., nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat nebus nagrinėjami kasacinio skundo argumentai ir dėl BK 300 straipsnio taikymo bei dėl pažeistos nuteistojo teisės į gynybą, nes ir dėl šių dalių kasacinio skundo teiginiai susiję išimtinai su įrodymų pakankamumu ir jų vertinimu, o dėl kasacinio skundo argumentų dėl ikiteisminio tyrimo išskyrimo ir atmesto gynėjo prašymo susipažinti su kita baudžiamąja byla nėra pateikti išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys kasacijos pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Dėl BK 202 straipsnio taikymo

8. Kasatoriai teigia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį už automobilių prekybą neįregistravus individualios veiklos nuteistajam A. Ž. buvo taikyta nepagrįstai, nes šioje byloje susiklostę teisiniai santykiai laikytini mokestiniais ginčais, o versliškumo ir stambaus masto požymiai buvo nustatyti formaliai, be to, teismai tinkamai nemotyvavo, kad kasatoriaus veiksmai būtų didesnio pavojingumo, o administracinės atsakomybės taikymas nagrinėtos bylos kontekste būtų nepakankamas ir neproporcingas. Taigi, šioje byloje aktualu atsakyti į klausimą, ar teismai pagrįstai nustatė, kad nuteistojo veikoje yra stambaus masto ir versliškumo požymių, ir ar nuteistajam pagrįstai taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

9. BK

10. Verslo tvarkos reglamentavimas apima tiek bendrąsias verslo subjektų teises ir pareigas, tiek specialiuosius reikalavimus, keliamus atskiroms verslo rūšims. BK 202 straipsnio 1 dalies prasme vertimasis kuria nors iš išvardytų veiklų yra neteisėtas, kai vykdant veiklą padaromi ne atskiri pažeidimai (pvz., neapskaičiuojamos, nuslepiamos pajamos), o pažeidžiami esminiai teisiniai reikalavimai, keliami veiklos (verslo) legalumui. Taikant BK 202 straipsnio 1 dalį nepakanka atskleisti, kad kaltininkas pažeidė teisės aktus vykdydamas kokią nors veiklą, bet būtina nustatyti ir tai, kad tokia neteisėta veikla pažeidžiama nustatyta tvarka, ji prieštarauja sąžiningos verslininkystės principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2012, 2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pažymėtina, kad sąvoka „vertimasis veikla“ suprantama kaip visuma tarpusavyje susijusių veiksmų, kuriais paprastai siekiama gauti pajamų; tai tokia veikla, kuriai būdingas pastovumas, sistemingumas, aktyvūs veiksmai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 202 straipsnio 1 dalį negalima, jei nėra vieno iš būtinųjų požymių – versliškumo arba stambaus masto (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102-222/2018).

11. Versliškumo požymis veikoje nustatomas konstatavus, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar reikšmingas papildomas kaltininko pajamų ar pragyvenimo šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013). Versliškumas suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą negu pažeidimo, užtraukiančio administracinę atsakomybę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 127 straipsnis), jis negali būti identifikuojamas vien pagal padarytų pažeidimų skaičių, veikos pastovumą, pajamų dydį ar sistemingumą, bet identifikuojamas ir pagal kitus požymius, rodančius didesnį veikos pavojingumo laipsnį (parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai). Versliškumas kaip baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus iš esmės reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto kriterijumi. Kiekvienu atveju šis požymis nustatomas individualiai, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-240-696/2015, 2K-262-697/2016). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pabrėžiama, kad, įvertinus versliškumo kriterijaus neapibrėžtumą, baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą ekonominę veiklą pagal šį kriterijų visada turi būti pagrįsta teismo vidiniu įsitikinimu dėl tokios neteisėtos veiklos didesnio pavojingumo ir administracinės atsakomybės nepakankamumo ir neproporcingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-515/2014, 2K-165-976/2018).

12. Stambaus masto požymis BK nekonkretizuojamas, tačiau, sistemiškai aiškinant BK ir ANK normas, galima daryti išvadą, kad, asmens neteisėtu būdu gaunamoms pajamoms (įplaukoms) ar paskutinių dvylikos mėnesių pajamoms (įplaukoms), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertei viršijant ANK 127 straipsnyje nustatytą 500 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių sumą (25 000 Eur), visais atvejais kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė.

13. Nagrinėjamoje byloje žemesnės instancijos teismai išsamiai ir argumentuotai pagrindė abiejų BK 202 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių – stambaus masto ir versliškumo – buvimą nuteistojo A. Ž. veikoje. Teismai nustatė, kad jis, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, neužregistravęs vykdomos veiklos, neinformavęs centrinio mokesčių administratoriaus apie pradėtą vykdyti individualią veiklą, ėmėsi komercinės veiklos – prekybos naudotomis transporto priemonėmis ir šią veiklą vykdė kiek ilgiau negu dvejus metus – nuo 2017 m. sausio 12 d. iki 2019 m. kovo 15 d. Per šį laikotarpį A. Ž.be apskaitos dokumentų įgijo ir kitų įmonių vardu pardavė ne mažiau kaip 23 automobilius, iš neteisėtos veiklos gavo iš viso 62 350 Eur, t. y. žymiai daugiau nei 500 MGL dydžio pajamų, ir aptariamu laikotarpiu nesumokėjo iš viso 5914,32 Eur privalomų sumokėti mokesčių ir įmokų: 1049,24 Eur gyventojų pajamų mokesčio, 3649,26 Eur socialinio draudimo įmokų, 1215,82 Eur privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Veikos versliškumo požymį teismai argumentavo ir tuo, kad nuteistasis atliko kryptingus paruošiamuosius darbus savo veiklai vykdyti: į tinklalapius kėlė skelbimus apie parduodamus automobilius, nurodydamas savo mobiliojo ryšio telefono numerį, elektroninio pašto adresą, skelbimus apmokėdavo iš savo sąskaitos. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistojo vykdoma veikla buvo sisteminga, jis nuolat pardavinėjo naudotus automobilius, per dvejus metus pardavė 23 automobilius ir už juos gavo pajamų, ir padaryta išvada, kad ši kaltinamojo veikla buvo pagrindinis ar reikšmingas papildomas jo pajamų ir pragyvenimo šaltinis, nes, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus duomenis, verslo liudijimą A. Ž. buvo įsigijęs tik laikotarpiu nuo 2019 sausio 3 d. iki 2019 m. sausio 31 d. ir tik pagal veiklą – t. y. variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas, daugiau nebuvo įsigijęs verslo liudijimų, įregistravęs individualios veiklos pagal pažymą ar individualios įmonės. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai, remdamiesi kasacinės instancijos teismo praktikoje formuojamais kriterijais, pagrįstai pirmiau aptartą nuteistojo veiklą pripažino nusikalstama veika. Be kita ko, nuteistojo suvokimą apie šios veiklos neteisėtumą rodo ir tai, kad jis klastojo automobilių pardavimo dokumentus, nurodydamas, kad automobilius parduoda kitos įmonės, ir įrašydamas mažesnę automobilio pardavimo kainą, nei realiai buvo gauta pinigų.

14. Kartu pažymėtina, kad objektyvieji požymiai (versliškumas arba stambus mastas), rodantys didesnį neteisėtos veiklos pavojingumą, yra ir baudžiamosios bei administracinės atsakomybių atribojimo kriterijai, todėl jų nustatymas, kartu ir tinkamas motyvavimas yra būtini tokio pobūdžio bylose. Nustačius bent vieną iš šių požymių, o tai šioje byloje ir buvo padaryta, neteisėta veikla užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę pagal ANK 127 straipsnį (kuris atitinka iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnį) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-976/2018, 2K-202-303/2020).

15. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasaciniame skunde gana plačiai cituojama kasacinio teismo praktika, susijusi tiek su BK 202 straipsnio taikymu, tiek ir su baudžiamosios bei administracinės atsakomybės atribojimu, tačiau nepateikiami teisiniai argumentai, pagrindžiantys, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai ar nemotyvuotai būtų nukrypę nuo šios praktikos. Bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka, kad kasaciniame skunde aptariama teismų praktika iš esmės yra aktuali ir taikytina nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, ir konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, taikydami BK 202 straipsnio 1 dalį nuteistajam A. Ž., nuo šios praktikos nenukrypo.

16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. Ž. veika pagrįstai pripažinta nusikaltimu ir teisingai kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį.

Dėl BPK 154 straipsnio pažeidimo

17. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistojo asmeninių pokalbių negalėjo būti klausomasi ir jie negalėjo būti panaudoti šioje byloje, kadangi nuteistasis buvo kaltinamas apysunkių nusikaltimų padarymu. Šiuo atveju pokalbių klausymasis prieštarauja ESTT jurisprudencijai (sprendimui byloje C-746/18) ir pažeidžia supranacionalinės ES teisės nuostatas (Lietuvos Respublikos konstitucinis akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas). Taigi teismai negalėjo remtis duomenimis, gautas klausantis nuteistojo telefoninių pokalbių.

18. Kasaciniame skunde nurodomas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-746/18, kaip neva pagrindžiantis telefoninių pokalbių klausymosi neteisėtumą, yra pernelyg nutolęs nuo nagrinėjamoje byloje pateikiamų argumentų dėl BPK 154 straipsnio taikymo pagrįstumo. Kasatoriai, nurodomi motyvą, kad ši priemonė pagal ESTT jurisprudenciją gali būti taikoma kovojant tik su sunkiais nusikaltimais, iškreipia pačių nurodomo sprendimo argumentų esmę. Pažymėtina, kad, be kita ko, pirmiau paminėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, leidžiančios valdžios institucijų prieigą prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, kurie gali suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą ir leisti padaryti tikslias išvadas apie jo privatų gyvenimą, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, neribojant šios prieigos taikymo vien procedūroms, kuriomis siekiama kovoti su sunkiais nusikaltimais arba užkirsti kelią didelėms grėsmėms visuomenės saugumui, neatsižvelgiant į laikotarpio, dėl kurio prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę ir turimų tokio laikotarpio duomenų kiekį ar pobūdį. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad nacionalinėje teisėje turi būti nustatytos sąlygos, kuriomis elektroninių ryšių paslaugų teikėjai kompetentingoms nacionalinėms institucijoms turi suteikti prieigą prie duomenų, kuriais jie disponuoja. Vis dėlto, kad būtų laikomasi proporcingumo reikalavimo, tokiose teisės normose turi būti nustatytos aiškios ir tikslios taisyklės, reglamentuojančios nagrinėjamos priemonės apimtį ir taikymą bei nustatančios minimalius reikalavimus, kad asmenys, kurių asmens duomenys tvarkomi, turėtų pakankamai garantijų, leidžiančių veiksmingai apsaugoti šiuos duomenis nuo piktnaudžiavimo pavojų. Tokios teisės normos turi būti teisiškai privalomos pagal nacionalinę teisę ir jose turi būti nurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis gali būti imtasi tokios duomenų tvarkymą numatančios priemonės, taip užtikrinant, kad teisių suvaržymas neviršytų to, kas griežtai būtina. Taigi šiame ESTT sprendime pateikiami reikalavimai valdžios institucijų prieigos prie visų elektroninių ryšių priemonėmis perduodamo srauto ar vietos nustatymo duomenų teisiniam reguliavimui, niekaip nepagrindžia kasacinio skundo argumentų dėl BPK 154 straipsnio, kuris reglamentuoja teismo nutartimi skiriamą procesinę prievartos priemonę – elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą, pažeidimų.

19. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo pagrindai nurodyti BPK 154 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad kai pagal prokuroro prašymą yra priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso 1521 straipsnyje, 162 straipsnio 2 dalyje, 170 straipsnyje, 1982 straipsnio 1 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje, arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Taigi, vienas iš pagrindų taikyti BPK 154 straipsnyje nurodytą procesinę prievartos priemonę yra pagrįstas manymas, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie BPK 154 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus.

20. Žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad tiek pokalbių klausymasis, tiek slaptas įtariamų nusikalstamas veikas darančių asmenų sekimas renkant duomenis atlikti teisėtai, jų rinkimas patvirtintas Tauragės apylinkės teismo nutartimis, kurių teisėtumu abejoti teismai neturi pagrindo. Su tokia išvada nesutikti neturi teisinio pagrindo ir bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

21. Bylos duomenys patvirtina, kad, atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-17913-18 kitoje baudžiamojoje byloje, Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo leista klausytis M. R., R. R. ir S. R. telefoninių pokalbių, daryti jų įrašus, juos fiksuoti bei kaupti, nes tokiu būdu galima gauti duomenų apie BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą apysunkį nusikaltimą. Kasaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl BPK 154 straipsnio taikymo pagrįstumo R. R., nors iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad klausantis būtent R. R. telefoninių pokalbių buvo gauta duomenų apie A. Ž. galimai padarytus nusikaltimus, nustatytus BK 202 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, dėl ko 2020 m. liepos 8 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarimu atskirtas į atskirą. Todėl BPK 154 straipsnio taikymo pagrįstumas kitiems asmenims neatsiejamai susijęs su nagrinėjamoje byloje gautų duomenų teisėtumu.

22. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas paprastai taikomi siekiant gauti duomenų apie rengiamus, daromus ar padarytus BPK 154 straipsnyje nurodytus nusikaltimus. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-17913-18 baudžiamojoje byloje buvo atliekamas dėl nusikaltimų, kuriuos tiriant gali būti taikoma BPK 154 straipsnyje nustatyta procesinė prievartos priemonė. Bylos duomenys bei teismų sprendimų analizė leidžia teigti, kad procesiniai sprendimai dėl šios prievartos priemonės taikymo buvo atlikti laikantis BPK reikalavimų bei teismų praktikos taisyklių.

23. Nors BPK 154 straipsnyje nėra pateiktas asmenų, kuriems gali būti taikoma ši prievartos priemonė, sąrašas, tačiau, atsižvelgiant į jos taikymo tikslus, tokie asmenys nustatomi pagal tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad jų klausantis gali būti gauta duomenų apie BPK 154 straipsnyje nurodytus nusikaltimus. Procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo nepaneigia ir tai, kad buvo leista klausytis kitų asmenų, o ne tiesiogiai nuteistojo A. Ž. pokalbių, nes kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad baudžiamajame procese įrodymais taip pat laikytini tokie duomenys, kurie gauti apie asmens, dėl kurio buvo atliekama slapta elektroniniais ryšiais (telekomunikacijų tinklais) perduodamos informacijos turinio kontrolė, nusikalstamos veikos bendrininkus ar kitus su jo daroma nusikalstama veika susijusius asmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015).

24. Dėl faktinio procesinių prievartos priemonių taikymo pagrindo A. Ž. apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisakė, tačiau iš skundžiamos nutarties konteksto spręstina, kad buvo įvertintos ir jų taikymo aplinkybės bei tikslingumas. Būtent taikant procesines prievartos priemones buvo surinkta duomenų apie padarytas nusikalstamas veikas. Neatlikus nagrinėjamų ikiteisminio tyrimo veiksmų, būtų apsunkintas ar apskritai neįmanomas tiek nusikalstamų veikų ištyrimas, tiek visų jose dalyvavusių asmenų nustatymas. BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytas nusikaltimas, už kurio padarymą A. Ž. nuteistas, priskiriamas apysunkiams nusikaltimams (BK 11 straipsnio 4 dalis). Taigi šis nusikaltimas patenka į sąrašą nusikaltimų, dėl kurių gali būti taikoma BPK 154 straipsnyje nurodyta procesinė prievartos priemonė. Tai, kad nusikalstama veika, dėl kurios buvo sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, vėliau (ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo metu) buvo perkvalifikuota pagal kitą BK normą, savaime nepaneigia šių duomenų reikšmės ir jų naudojimo baudžiamajame procese galimybių (leistinumo). Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimas baudžiamojo proceso metu negali nulemti teisėtai gautų duomenų neleistinumo (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2010, 2K-246/2013, 2K-194/2014, 2K-168-139/2015, 2K-P-94-895/2015).

25. Bylą nagrinėjanti kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tas faktas, jog nusikalstama veika buvo išaiškinta, savaime nepatvirtina procesinės prievartos priemonės taikymo teisėtumo ir tikslingumo. Bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju turi ne tik įvertinti, ar procesinės prievartos priemonės buvo taikomos laikantis BPK nustatytų formalių reikalavimų, bet ir atsižvelgti į taikomų priemonių proporcingumą ir būtinumą. Kiekviena procesinė prievartos priemonė varžo asmens, prieš kurį ji nukreipta, laisves, o BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas įpareigoja asmens laisvių nevaržyti daugiau, nei tai būtina konkrečiame baudžiamajame procese. Šioje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad kasatoriui taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neproporcingos, savitikslės ar nebūtinos, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nuteistojo kaltę grįsdami BPK 154 straipsnyje nurodytų procesinės prievartos priemonių taikymo metu gautais duomenimis, baudžiamojo proceso reikalavimų nepažeidė.

26. Nenustačius, kad teismai padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų ar netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, remiantis kasacinio skundo argumentais, naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. Ž. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas