(S) Civilinė byla Nr. 3K-3-227/2008 Procesinio sprendimo kategorijos:
116.5; 116.5.3; 104.9; 104.10
2008 m. balandžio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutarties peržiūrėjimo, kuriomis atmestas atsakovo D. M. prašymas peržiūrėti teismo sprendimą už akių, priimtą civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį atsakovams D. M., A. J. personalinei įmonei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – N. T. personalinė įmonė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį atsakovams D. M. ir A. J. personalinei įmonei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Jis prašė pripažinti negaliojančia N. T. personalinėje įmonėje 2000 m. vasario 17 d. įformintą pažymą-sąskaitą, pagal kurią atsakovas D. M. už 10 000 Lt nusipirko iš atsakovo A. J. personalinės įmonės automobilį „Mercedes Benz 210“.
Ieškinyje nurodyta, kad automobilio pirkimo-pardavimo sandoris yra tariamas, t. y. sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Šią aplinkybę patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad viena sandorio šalis – pardavėjas A. J. įmonė – buvo fiktyvi, nes nebuvo automobilio savininkė; kita sandorio šalis – pirkėjas D. M. – neketino tapti automobilio savininku (jis sutiko tik trumpam laikui įregistruoti automobilį savo vardu, darydamas paslaugą kitam asmeniui); pirkėjas nemokėjo pinigų ir negavo automobilio; įgaliojime parduoti automobilį ir pažymoje-sąskaitoje parašai yra suklastoti. Restitucija šiuo atveju netaikytina, nes baudžiamojoje byloje automobilis, kaip daiktas, kurio saugojimo išlaidos aiškiai per didelės ir kuris kaip kontrabandos dalykas negali būti grąžinamas savininkui, yra realizuotas. Kadangi tiksli atsakovų gyvenamoji ir darbo vieta nežinoma, tai procesiniai dokumentai jiems įteiktini viešo paskelbimo būdu.
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2006 m. liepos 17 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį patenkino. Teismas priėmė sprendimą už akių, nes atsakovai nepateikė atliepimo į pareikštą ieškinį, neatvyko į teismo posėdį, nors apie tai jiems buvo pranešta viešo paskelbimo būdu, o ieškovas prašė priimti sprendimą už akių.
Atsakovas D. M. pateikė teismui pareiškimą dėl priimto teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, prašo teismo sprendimą už akių panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Jis teigia, kad teismo sprendimas už akių priimtas nepagrįstai ir yra neteisėtas. Apie jam pareikštą ieškinį jis nieko nežinojo, nes jam įstatymo nustatyta tvarka nebuvo įteikti procesiniai dokumentai ir nepranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Pagal įstatymą procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu galimas tik tuo atveju, jeigu nežinoma atsakovo gyvenamoji ir darbo vieta bei nėra galimybės paskirti kuratoriaus. Šiuo atveju procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu buvo nepagrįstas, dėl šio būdo nesąžiningai veikė ieškovas. Atsakovas yra pareiškęs ieškinį Generalinei prokuratūrai kitoje civilinėje byloje, kurioje prašo atlyginti jam padarytą žalą dėl neteisėtų teisėsaugos pareigūnų veiksmų paėmus iš jo jam nuosavybės teise priklausantį tą patį automobilį „Mersedes Benz“ 210 ir už jį neatlyginus (šios civilinės bylos nagrinėjimo metu generalinis prokuroras pareiškė ieškinį dėl automobilio perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu). Civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo atsakovas prašė visus procesinius dokumentus siųsti jo atstovui (advokatei S. N.). Taigi Generalinė prokuratūra buvo informuota, kokiu būdu geriausiai įteikti jam procesinius dokumentus. Procesiniai dokumentai civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo siunčiami ne atsakovo atstovui, bet adresu: duomenys neskelbtini, Vilnius, nors atsakovas gyvena adresu: duomenys neskelbtini, ir šią gyvenamąją vietą yra deklaravęs. Atsakovas mano, kad ieškovas tyčia, siekdamas išeliminuoti atsakovą dalyvauti nagrinėjant civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepranešė jam apie bylos iškėlimą; nurodė teismui, kad nežino tikslios atsakovo gyvenamosios vietos; nuslėpė nuo teismo faktą, kad atsakovas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo prašė siųsti procesinius dokumentus jo atstovui. Be to, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, privalėjo tiesiogiai ištirti generalinio prokuroro pateiktus rašytinius įrodymus (liudytojų apklausos protokolus), t. y. liudytojus apklausti teisme. To nepadaręs, teismas neturėjo pagrindo remtis tokiais rašytiniais įrodymais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 13 d. nutartimi netenkino atsakovo pareiškimo dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Teismas nurodė, kad pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį teismas naikina sprendimą už akių ir atnaujina bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu konstatuoja, kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Ieškovas pateikė įrodymus, kad civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pateikdamas tripliką jis informavo atsakovą bei jo atstovą (advokatę S. N.) apie civilinės bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nagrinėjimą. Atsakovo pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti argumentai ir įrodymai neturi įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, todėl neprivalo tiesiogiai ištirti byloje esančius rašytinius įrodymus, patikrinti liudytojų parodymus, juos apklausiant teisme. Teismas konstatavo, kad nėra nė vieno iš CPK 288 straipsnio 4 dalyje nustatytų pagrindų teismo sprendimui už akių panaikinti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo D. M. atskirąjį skundą, 2007 m. vasario 20 d. nutartimi apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismo sprendimas už akių gali būti peržiūrėtas ir bylos nagrinėjimas atnaujintas iš esmės tik tuo atveju, kai yra visos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. kad šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir jos pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant civilinę bylą dėl žalos atlyginimo, Generalinės prokuratūros pateiktame triplike proceso dalyviai, tarp jų ir D. M. bei jo atstovė S. N., buvo informuoti apie tai, kad generalinis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu D. M. Taigi atsakovas, žinodamas apie teisme nagrinėjamą jo bylą, turėjo pareigą sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir domėtis bylos eiga. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimo tvarką, ir be pagrindo neįteikė procesinių dokumentų jam asmeniškai. Byloje nustatyta, kad atsakovui buvo bandoma įteikti procesinius dokumentus net keliais skirtingais adresais, tačiau nesėkmingai. Teismas 2006 m. birželio 13 d. nutartyje konstatavo, kad D. M. ieškinyje nurodytu adresu: duomenys neskelbtini, negyvena, taip pat negyvena ir adresu: duomenys neskelbtini, bei duomenys neskelbtini, pagal Sodros duomenis, Vilniuje nedirba, todėl įpareigojo ieškovą Generalinę prokuratūrą nurodyti atsakovo faktinę gyvenamąją vietą arba pasirinkti kitus įstatyme nustatytus procesinių dokumentų įteikimo būdus (CPK 117, 129, 130 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo pasirinktas procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu neprieštarauja procesinės teisės normoms ir yra laikytinas tinkamu. Atsakovo argumentas, kad ieškovas, dalyvaudamas civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, žinojo apie tai, kad atsakovas turi atstovą ir prašė visus procesinius dokumentus teikti jam, nesudaro pagrindo laikyti, jog atsakovas buvo netinkamai informuotas apie teismo posėdį. Teismas privalėtų atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, net nekonstatavęs pirmos aplinkybės, jeigu atsakovas pareiškime dėl sprendimo peržiūrėjimo už akių nurodytų įrodymus, kurie turėtų įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas nenurodė teismui įrodymų, galinčių turėti įtakos sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Aplinkybės, nurodytos atsakovo pareiškime, buvo teismo įvertintos, atlikus formalų įrodymų tyrimą byloje.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas D. M. prašo panaikinti teismų nutartis, patenkinti jo prašymą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo ir šį sprendimą panaikinti. Skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismo sprendimas už akių yra neteisėtas, nes priimtas esmingai pažeidus procesinės teisės normas. Teismas neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių. Teismas vadovavosi tik generalinio prokuroro pateiktais baudžiamosios bylos Nr. 10-1-876-00 dokumentais, o ne kitais šioje byloje esančiais dokumentais – 2005 m. sausio 28 d. prokuroro nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl automobilio kontrabandos; įsiteisėjusia teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartimi; liudytojos N. T. apklausos protokolu ir kt. įrodymais, kurie paneigia generalinio prokuroro ieškinyje nurodytas aplinkybes ir byloja atsakovo naudai. Teismas, neišreikalaudamas šios baudžiamosios bylos, neištyrė visų reikšmingų su ginčijamu sandoriu susijusių aplinkybių ir net apie jas nežinojo, nes ieškovas apie šias nieko nenurodė, o atsakovai teisme nebuvo išklausyti, nes jiems nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą. Teismas privalėjo viešai išnagrinėti civilinę bylą, suteikti atsakovui teisę pasisakyti teisme ir ištirti visas reikšmingas bylai aplinkybes, o ne atlikti formalų dalies įrodymų tyrimą, neištyrus kitų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų. Taigi teismo sprendimas už akių priimtas neatskleidus civilinio ginčo esmės ir dėl to neįvykdžius teisingumo, esmingai pažeidus atsakovo teises, nustatytas CPK 42 straipsnyje, taip pat rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo bei žodiškumo principus (CPK 12, 13, 15, 17 straipsniai).
2. Teismai, netenkindami atsakovo pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, netinkamai taikė CPK 117, 285, 288 straipsnius; nesivadovavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintomis nuostatomis (teisė būti informuotam apie teisme iškeltą bylą, teisė į teisingą, viešą ir nešališką teismą); nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimo tvarką, taikymo praktikos.
Atsakovui nebuvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jam nebuvo įteikti procesiniai dokumentai (ieškinio nuorašas ir kt.), todėl pagal CPK 285 straipsnio 3 dalį neturėjo būti tenkinamas ieškovo prašymas priimti sprendimą už akių. Atsakovui taip pat nebuvo išsiųstas priimto teismo sprendimo už akių nuorašas. Teismai padarė nepagrįstą ir imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujančią išvadą, kad generalinio prokuroro civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pateiktas triplikas laikytinas tinkamu pranešimu atsakovui apie teisme nagrinėjamą civilinę bylą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atsakovo atstovė civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo (advokatė S. N.) neturėjo įgaliojimų atstovauti atsakovui civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes su ja nebuvo sudaryta teisinių paslaugų sutartis. Pagal CPK 122 straipsnio 1 dalį procesiniai dokumentai įteikiami fizinio asmens gyvenamojoje ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra. Atsakovas yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu: duomenys neskelbtini, ten ir gyvena. Tuo atveju, jei fizinis asmuo nerandamas jo gyvenamojoje vietoje ir jis neturi atstovo byloje, tai jam siunčiami procesiniai dokumentai turėjo būti įteikti gyvenamojo namo bendrijos administracijai (CPK 123 straipsnio 3 dalis). Teismas nesivadovavo šiomis teisės normomis, besąlygiškai patikėjo ieškovo teiginiu, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra nežinoma, dėl to neįteikė atsakovui įstatymo nustatyta tvarka procesinių dokumentų. Teismas pažeidė atsakovo teisę į teisingą, viešą ir nešališką teismą. Be to, teismas nepagrįstai perkėlė savo pareigą informuoti atsakovą apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jo atstovei (advokatei S. N.), neturinčiai įgaliojimų atstovauti jam civilinėje byloje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą dėl procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis), būtina laikytis dokumentų įteikimo eiliškumo: paštas, kurjeris, antstolis, viešas paskelbimas. Teismas pažeidė šią įstatymo normą.
3. Teismai turėjo nustatyti, kokį viešąjį interesą ir ar tikrai šiam interesui ginti yra pareikštas generalinio prokuroro ieškinys atsakovui.
Kasatoriaus nuomone, ieškinys pareikštas ne viešajam interesui, bet ikiteisminio tyrimo įstaigos interesams ginti. Atsakovas nebuvo įtariamasis baudžiamojoje byloje, jis buvo tik liudytojas. Tačiau, nepaisant to, jo nuosavybė – automobilis „Mersedes Benz 210“ – teisėsaugos institucijų iš jo paimtas, automobilis jam negrąžintas ir už jį neatlyginta. Dėl to jis pareiškė ieškinį teisėsaugos institucijoms dėl žalos atlyginimo. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas – Generalinė prokuratūra – pateikė teismui ieškinį dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškinys grindžiamas tik Generalinės prokuratūros parinktais rašytiniais įrodymais, visa baudžiamosios bylos medžiaga nepateikta ir joje esantys įrodymai, bylojantys atsakovo naudai, netiriami. Apie civilinės bylos iškėlimą prokuroras paminėjo tik jo pateiktame civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo triplike. Kitų procesinių dokumentų nei atsakovas, nei jo atstovė negavo, o teismas priėmė sprendimą už akių. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms teismai privalėjo ištirti ir įvertinti, ar prokuroro pareikštu ieškiniu neginami kiti su viešuoju interesu nesusiję veiksmai ir faktai, pvz., ar nesiekiama palankaus teismo sprendimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, ypač kai yra faktas, kad baudžiamoji byla, kurios tik dalį ieškovas pateikė teismui savo nuožiūra, nepateikdamas nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą, teismo nutarties dėl prokuroro įpareigojimo išspręsti automobilio klausimą ir kitų įrodymų, paneigiančių ieškinį. Teismai nepagrįstai nenustatinėjo, ar prokuroro ieškinys yra susijęs su viešuoju interesu, ar pateiktas siekiant kitų tikslų ir ginant kitą – tarnybinį – interesą.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo teismų nutartis palikti nepakeistas. Jame nurodoma, kad teismai pagrįstai netenkino atsakovo prašymo peržiūrėti sprendimą už akių, nes byloje nenustatyta CPK 288 straipsnio 4 dalyje nurodytų pagrindų tokiam sprendimui panaikinti. Domėtis bylos eiga yra ne teismo, bet šalių teisė ir kartu pareiga, todėl teismas niekaip negalėjo tokios pareigos perkelti atsakovo atstovui. Atsakovas nuo 2006 m. liepos 5 d. turėjo žinoti apie civilinės bylos dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl turėjo pakankamai laiko pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, nustatytomis CPK 42 straipsnyje. Tačiau jis elgėsi pasyviai ir ignoravo šiuos bylos nagrinėjimą. Jis, per pusantrų metų turėdamas galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, nepateikė nė vieno įrodymo, paneigiančio priimto teismo sprendimo už akių pagrįstumą it teisėtumą. Pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nenutrauktas, jis vykdomas toliau, o 2005 m. sausio 28 d. prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas tik dėl atskirų asmenų (Z. N., E. N., R. Š.).
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
1. Kasacinio skundo argumentas dėl CPK 12, 13, 15, 17 straipsnių pažeidimo siejamas su sprendimo už akių pagrįstumu. Teismo sprendimo už akių pagrįstumą sudaro faktinės aplinkybės, kurios nustatomos atlikus formalų byloje esančių įrodymų vertinimą. Jeigu teismas turi procesinių prielaidų priimti teismo sprendimą už akių, tai jis atlieka byloje esančių įrodymų formalų vertinimą. Apimties požiūriu tai reiškia, kad formaliai teismas turi įvertinti faktinius duomenis, kurie pateikti ieškovo, ir faktinius duomenis, kurie gali būti pateikti kitų byloje dalyvaujančių asmenų. Priimdamas teismo sprendimą už akių teismas pagal tyrimo apimtį atlieka visų byloje esančių įrodymų vertinimą, bet neprivalo reikalauti daugiau duomenų. Jeigu teismas mano, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos ir prieštaringos, kad sprendimu už akių jis negali pasisakyti dėl bylos esmės – patenkinti ar atmesti reikalavimą - tai teismas neprivalo priimti sprendimo už akių ir gali nagrinėti bylą įprastine tvarka neatvykus daliai ar daugumai dalyvaujančių byloje asmenų. Nagrinėjant bylą įprastine tvarka reikštų bylos aplinkybių tyrimą iš esmės, o ne formaliai, apimties požiūriu tai reiškia, kad gali būti reikalaujama įrodymų, kurie pašalintų byloje esančių įrodymų fragmentiškumą, prieštaringumą, netikslumus ar kitokius jų esminius trūkumus arba bylos aplinkybių neaiškumą, trukdančius teismui apsispręsti ir išnagrinėti bylą iš esmės. Formalaus įrodymų tyrimo metu bylos aplinkybės nėra išsamiai tiriamos, nes neapklausiami teismo akivaizdoje liudytojai, neskelbiami įrodymai. Teismas susipažįsta su įrodymų priemonių turiniu ir vertina, kad pasitvirtintų tai, ką asmuo teigia.
Kai paduodamas pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, tai, be procesinių pažeidimo aspektų, turi būti pagrindžiamas teismo sprendimo už akių neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 287 straipsnio 3 dalis 4 punktas). Teismas, spręsdamas šį pareiškimą, įvertina, ar jame nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus argumentus, kad priimant teismo sprendimą už akių buvo pažeistos procesinės nuostatos, nes nebuvo apklausti liudytojai, nebuvo išreikalauti kiti baudžiamosios bylos dokumentai. Esminiai duomenys apie parašų ir dokumentų klastojimą teismui buvo pateikti, o kiti prieštaringo turinio ar kitokie akivaizdžiai paneigiantys duomenys proceso metu pareiškime ar skunde nebuvo nurodyti. Vien nurodymo, kad baudžiamojoje byloje yra kitokių duomenų, paneigiančių ieškinį, nepakanka pagrįsti teismo sprendimo už akių nepagrįstumą.
Pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo ir atskirasis skundas buvo grindžiami tik procesiniais pažeidimais ir motyvuojami netinkamu procesinių dokumentų įteikimu bei rėmimusi netinkamais įrodymais – baudžiamojoje byloje atliktomis liudytojų apklausomis. Buvo ginčijama, kad liudytojai turėjo būti apklausti teisme. Liudytojų apklausų baudžiamojoje byloje protokolai atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus ir galėjo būti vertinami formaliai vertinant įrodymus, kai teismas priėmė teismo sprendimą už akių.
Teismas, atlikdamas formalų įrodymų vertinimą ir priimdamas teismo sprendimą už akių, išvadas darė ne tik iš liudytojų apklausų protokolų, pateiktų iš baudžiamosios bylos. Teismas rėmėsi ekspertizių išvadomis dėl parašų ir antspaudo suklastojimo. Tai yra objektyvaus pobūdžio ir kategoriško turinio duomenys. Jų visuma buvo pagrindas teismui spręsti, kad jis gali priimti sprendimą už akių ir patenkinti ieškinio reikalavimą darant išvadą, kad įrodymų visumos, kurią sudarė subjektyvūs ir objektyvūs patikimi duomenys, turinys pasitvirtins.
2. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu dėl teisės į teismą pažeidimo.
Teisės į teisingą teismo procesą pažeidimas grindžiamas tuo, kad teismas atsakovo tinkamai neinformavo apie teismo procesą, neįteikė jam procesinių dokumentų, todėl nebuvo sąlygų priimti teismo sprendimo už akių. Iš teismo sprendimo už akių teksto matyti, kad byloje teismo sprendimas už akių buvo priimtas dėl atsiliepimo į ieškinį nepateikimo, t. y. CPK 142 straipsnio 4 dalies pagrindu. Dėl šios normos pažeidimo teisinių argumentų kasaciniame skunde nepateikta.
CPK 117 straipsnyje reglamentuojami procesinių dokumentų įteikimo būdai. Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra vienas iš CPK nustatytų ir pagal CPK 117 straipsnį leidžiamų įteikimo būdų, todėl ši norma nebuvo pažeista. Kasaciniame skunde nepateikta išsamių teisinių argumentų dėl CPK 117 straipsnio pažeidimo, todėl teisėjų kolegija šio klausimo išsamiau neanalizuoja.
Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 122 straipsnio pažeidimo yra faktinio pobūdžio. Jie kasaciniame skunde nurodomi melagingai, t. y. kad teismas rėmėsi tik ieškovo pateikta informacija, o faktų netikrino. Byloje yra teismo pranešimas, iš kurio matyti, kad pradinis atsakovo adresas buvo klaidingas, bet patikslintas ir jau patikslintu adresu buvo siunčiami procesiniai dokumentai (b. l. 54); 2006 m. birželio 13 d. teismas priėmė nutartį, kuria ieškovą įpareigojo pašalinti ieškinio trūkumus ir nurodyti atsakovo adresą, kuriuo jis gyvena (b. l. 59). Ieškovas pagal šią nutartį teikė papildomą informaciją (b. l. 61). Šie duomenys rodo aiškiai melagingus kasacinio skundo teiginius, kurie turi būti vertinami kaip šalies piktnaudžiavimas teise (CPK 95 straipsnis). Teisėjų kolegija daro išvadą kad kasacijos pagrindas dėl CPK 122 straipsnio pažeidimo nesuformuluotas.
CPK 123 straipsnyje reglamentuojama procesinių dokumentų įteikimo tvarka, kai dokumentai pristatomi įteikimui adresatams paštu, per kurjerius, kitus asmenis, kurie pagal CPK gali įteikti dokumentus. Kasacinio skundo argumentas, kad byloje procesiniai dokumentai nebuvo įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrįstas, nes teismo siųstas pranešimas nebuvo įteiktas kitiems asmenims – namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai. CPK 123 straipsnyje nenustatyta, kad neradus adresato – fizinio asmens, jam skirtos teismo siuntos neįteiktos būtų grąžinamos teismui. Teismo siuntas pagal CPK įteikiantys asmenys turi vadovautis jų įteikimo tvarka, nustatyta CPK 123 straipsnyje, ir negali vadovautis kitais norminiais ar lokaliniais teisės aktais (pvz., pašto siuntų įteikimo taisyklėmis, ne CPK, o kitų įstatymų nustatytomis teismo procesinių dokumentų įteikimo taisyklėmis ar tvarka, įteikimo paslaugas teikiančiomis siuntų įteikimo taisyklėmis ar tvarka, kurios kitaip, negu CPK 123 straipsnis, reglamentuoja teismo siuntų įteikimą), nes teismo procesinių dokumentų įteikimo tvarką nustato CPK, o kitų įstatymų nuostatomis galima vadovautis tik tada, kai CPK suteikiama pirmenybė kitų įstatymų normoms (CPK 1 straipsnio 1, 2 dalys). CPK 123 straipsnyje nenustatyta, kad gali būti vadovaujamasi kitokiomis, o ne CPK nuostatomis dėl teismo procesinių dokumentų įteikimo tvarkos. Ta aplinkybė, kad teismo procesinius dokumentus pristatantis asmuo, neradęs adresato, įteikia juos kitiems asmenims pagal CPK 123 straipsnio 3 dalį, nepaneigia dokumentus pristatančio asmens teisės pagal kitus norminius ar lokalinius teisės aktus palikti pranešimus adresatui apie gautą jo vardu siuntą, nedraudžia jiems informuoti teismo, kad negalima įteikti procesinių dokumentų tiesioginiam adresatui ir nurodyti neįteikimo priežasčių (kad asmuo negyvena, išvykęs, nerastas ar kt.), bet nesuteikia teisės grąžinti teismo siuntos atgal į teismą neįteiktos. Tai reikštų CPK 123 straipsnio 3 dalies nevykdymą ir trukdymą teismo procesui, taip pat pristatymo paslaugos suteikimą ne pagal įstatymo reikalavimus arba jos nesuteikimą. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 123 straipsnio turinio ir taikymo teisiškai pagrįsti, bet jie šioje byloje netaikomi, nes teismas gavo duomenų, kad atsakovo gyvenamoji vieta tapo nežinoma. Teismas, turėdamas duomenų, kad atsakovo gyvenamoji vieta tapo nežinoma, pasirinko ir taikė kitą įteikimo būdą, todėl CPK 123 straipsnis neturėjo būti taikomas ir nėra pažeistas.
Byloje nustatyta, kad nėra galimybės atsakovui asmeniškai pasirašytinai įteikti ieškinio nuorašą, todėl buvo pagrindas vadovautis CPK 124 straipsnio 3 dalimi. Pagal ją procesiniai dokumentai gali būti įteikiami viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis). Pagal 130 straipsnį viešo paskelbimo būdu galima įteikti procesinius dokumentus, jeigu: 1) adresato gyvenamoji vieta ar darbo vieta nežinoma ir jeigu šio kodekso nustatyta tvarka nėra galimybės paskirti kuratorių; 2) jeigu byloje yra tam tikras skaičius dalyvaujančių byloje asmenų, bet jie nepaskyrę atstovo, todėl negali pasinaudoti CPK 120 straipsnio tvarka. Kasatorius nurodo, kad šiuo atveju nebuvo laikytasi normos reikalavimų, nes teismas turėjo pasinaudoti galimybe paskirti kuratorių. Šis skundo argumentas yra pagrįstas, nes pagal CPK 130 straipsnio 1 dalį dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu galimas, jeigu nėra galimybės paskirti kuratorių. Byloje nėra įrodymų, kad teismas bandė skirti kuratorių, todėl šios galimybės neišnaudojo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismo veiksmai neatitiko CPK 130 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindu gali būti ne bet koks procesinės teisės pažeidimas, bet toks, kuris turėjo įtakos neteisėto teismo sprendimo priėmimui. Teismas pažeidė procesines teismo sprendimo už akių taisykles, nes priėmė teismo sprendimą už akių, nesant sąlygų jam priimti. Taip buvo pažeista tame bylos nagrinėjimo etape asmens teisė į tinkamą teismo procesą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnį, ir kasacinis teismas šį pažeidimą pripažįsta. Tačiau vėlesnio bylos nagrinėjimo metu šis procesinis pažeidimas buvo ištaisytas ir asmens teisė į teisingą teismą buvo užtikrinta, o atsakovas ir jo atstovas nesielgė sąžiningai, ir todėl teismas gali atsisakyti ginti jo teises, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą.
CPK 287 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas už akių gali būti peržiūrėtas, paduodant pareiškimą. Sprendimo už akių peržiūrėjimo pagrindai yra dvi aplinkybių grupės: viena susijusi su asmens, prieš kurį priimtas teismo sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Vien procesinio pasyvumo (neatvykimo į teismą, nepateikimo procesinio dokumento ar kt.) aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo už akių, nes pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 dalį turi būti nurodytos pareiškime dvi aplinkybių grupės. Tuo tarpu vien teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas) ir teisinės valstybės principą yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių. Pasinaudodamas CPK nustatyta teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo galimybe, pareiškėjas nurodė procesinius pažeidimus, padarytus priimant sprendimą už akių, bet nenurodė, kokie materialinio pobūdžio faktai ar aplinkybės sudarytų pagrindą vertinti, kad priimtas teismo sprendimas už akių yra nepagrįstas. Pareiškimą dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo svarstė pirmosios instancijos teismas, o jo nutartį peržiūrėjo apeliacinės instancijos teismas.. Jie nustatė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, jog teismo sprendimas už akių yra neteisėtas dėl nepagrįstumo, t. y. kaip priimtas nesant faktinio pagrindo. Pareiškime dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, atskirajame skunde dėl teismo nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių, yra remiamasi tik procesinio pobūdžio argumentais ir aplinkybėmis. Pagal CPK 288 straipsnio 4 dalį tai nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą už akių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šioje byloje nustatytas aplinkybes, kad ši byla yra kilusi iš civilinės bylos, kurioje atsakovas reikalauja žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, laikydamas save turto savininku pagal sutartį. Šioje byloje yra sprendžiama dėl sutarties tariamo pobūdžio, nes suklastoti pardavėjo duomenys, pirkėjas neketinęs ir iš tikrųjų nevaldęs turto, ikiteisminio tyrimo metu turtas paimtas ne iš pirkėjo, kuris save vadina savininku ginčijamos sutarties pagrindu, o iš kito asmens. Į bylą pateiktas 2006 m. birželio 1 d. triplikas, kurio tekste nurodyta, kad yra užvesta byla dėl sandorio ginčijimo. Iš to daromos išvados, kad atsakovas buvo informuotas ir žinojo apie šią bylą, o ginčas tarp šalių nėra naujas ir faktinės aplinkybės šalių yra nagrinėjamos ir kitoje byloje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad padarytas procesinis pažeidimas nebuvo esminis, nesuvaržė atsakovo teisių civiliniame procese dėl įrodymų teikimo, kad būtų galima pagrįstai abejoti dėl teismo sprendimo už akių pagrįstumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas procesinio pobūdžio pažeidimas pagal šios bylos aplinkybes nesudaro pagrindo panaikinti teismų nutartis kasacine tvarka, nes nenustatyta, kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Kasacinio skundo argumentai dėl viešojo intereso gynimo nesiejami su materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimais, nepagrįsti teisiniais argumentais, todėl neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ir nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistas.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
