Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių jūrinio vežėjo ir jo agento civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo bei Hagos-Visbiu taisyklėse nustatyto ieškinio senaties termino taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-41-690/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00709-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.4; 2.5.26; 2.5.39.2.5.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Jurgitai Judickienei,

atsakovių atstovei J. R. ir advokatui Vytui Ramanauskui,

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių bendrovės „DFDS A/S“ ir akcinės bendrovės „DFDS Seaways“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovėms bendrovei „DFDS A/S“ ir akcinei bendrovei „DFDS Seaways“ dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vlantana“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių jūrinio vežėjo ir jo agento civilinės atsakomybės sąlygas, aiškinimo ir taikymo bei Hagos-Visbiu taisyklėse nustatyto ieškinio senaties termino taikymo.

Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovių solidariai 198 967,85 Lt (57 625,07 Eur) žalos atlyginimą, 7213,07 Lt (2089,05 Eur) palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad bendrovė „DFDS A/S“, atstovaujama AB „DFDS Seaways“, ir UAB „Vlantana“ 2008 m. spalio 1 d. sudarė sutartį dėl ratinės technikos vežimo laivybos linijomis Klaipėda–Kylis ir (ar) Klaipėda–Zasnicas–Baltijskas, ir (ar) Klaipėda–Karlshamnas, ir (ar) Klaipėda–Federacija–Kopenhaga Nr. 409 (toliau – Vežimo sutartis), kuria bendrovė „DFDS A/S“ įsipareigojo trečiojo asmens jai perduotą krovinį – ratinę techniką – vežti jūriniais laivais arba keltais nustatytomis laivybos linijomis, o trečiasis asmuo įsipareigojo už tai sumokėti Vežimo sutartyje nustatytą frachtą, užtikrinti, kad pateikta vežti ratinė technika būtų tinkamai paruošta jūriniam vežimui. Vežimo sutarties 5.1 punkte šalys susitarė, kad jų tarpusavio atsakomybė nustatoma vadovaujantis 2002 m. sausio 1 d. Krovinių vežimo Šiaurės jūra sąlygomis (toliau – Krovinių vežimo Šiaurės jūra sąlygos) ir jų papildymais. Šių sąlygų 13 punkte nurodoma, kad vežėjo atsakomybė už prekių praradimą ar žalą joms, kai vežimas vykdomas nuo uosto iki uosto arba nuo vartų iki vartų, bus nustatoma pagal Hagos-Visbiu taisykles.

Ieškovė su trečiuoju asmeniu 2011 m. birželio 30 d. sudarė draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria ieškovė apdraudė sutarties prieduose nurodytas UAB „Vlantana“ priklausančias transporto priemones savanorišku draudimu. Šios transporto priemonės buvo apgadintos 2011 m. lapkričio 2 d., gruodžio 8 d., 2012 m. sausio 15 d., vasario 5 d., vasario 18 d. ir kovo 3 d., kai bendrovė „DFDS A/S“ vežė jas keltu pagal Vežimo sutartį.

Ieškovė nurodė, kad Draudimo sutarties pagrindu atlygino trečiojo asmens patirtą žalą dėl transporto priemonių apgadinimo vykdant jūrinį vežimą ir dėl padarytos žalos pareiškė pretenzijas AB „DFDS Seaways“, bet ši pripažino ir apmokėjo tik dalį ieškovės reikalavimų. Ieškovė teigia, kad atsakovė privalo jai kompensuoti ir likusią krovinio savininkei UAB „Vlantana“ išmokėtų draudimo išmokų dėl atsakovių kelte apgadintų daiktų dalį, nes atsakovės neįvykdė vežėjo pareigos tinkamai pritvirtinti krovinius prie denio – nebuvo naudojamos visos šešios transporto priemonių tvirtinimo kilpos, todėl kilpoms, kurios buvo naudojamos, teko didesnė apkrova, jos įtrūko ar visai nutrūko, prie denio pritvirtintos transporto priemonės atsilaisvino, pradėjo judėti ir apgadino gretimas transporto priemones. Ieškovė įsitikinusi, kad žalą turi atlyginti solidariai jūrinė vežėja ir jos agentė, nes dalį žalos pagal pretenzijas atlygino agentė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 198 967,85 Lt (57 625,07 Eur) žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškinio dalį dėl 7213,07 Lt (2089,05 Eur) palūkanų priteisimo atmetė; kitą bylos dalį nutraukė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido vienerių metų termino ieškiniui pateikti (tai padarė 2012 m. spalio 29 d., o žala trečiojo asmens turtui padaryta 2011 m. lapkričio 2 d. – 2012 m. sausio 15 d.).

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl sugadintų transporto priemonių, žalos ar palūkanų dydžio, žalos padarymo mechanizmo ir priežasčių. Nustatyta ir įrodyta, kad dėl audringo oro ir stipraus bangavimo reiso metu transporto priemonių tvirtinimo taškai (kilpos) neatlaikė veikiančių jėgų ir sulūžo, transporto priemonės pradėjo judėti į šonus, gadindamos šalia stovinčius automobilius, nepaisant įgulos, kuri bandė papildomai sutvirtinti, keitė greitį ir judėjimo kryptį, veiksmų.

Bendrovė „DFDS A/S“ yra jūrinių keltų valdytoja, o AB „DFDS Seaways“ – jos agentė, kuri vykdo prisiimtus rinkodaros ir pardavimų įsipareigojimus „BalticBridge“ linijose tarp Lietuvos ir Danijos pagal atsakovių 2004 m. rugsėjo 1 d. sudarytą Agentavimo sutartį (toliau – Agentavimo sutartis). Pagal nurodytą sutartį AB „DFDS Seaways“ privalo užtikrinti, kad visi darbai būtų vykdomi laikantis oficialių ir įprastinių saugos reikalavimų, naujausių saugos standartų, organizuoja krovinių pakrovimą, užtikrina visų reikalavimų laikymąsi ir kiek įmanoma geriausią bendrovės „DFDS A/S“ laivų aptarnavimą, rūpinasi išvežamo krovinio pakrovimu, privalo imtis visų reikiamų priemonių, siekdama išvengti žalos, veikti glaudžiai ir reguliariai bendradarbiaudama su bendrove „DFDS A/S“ (Agentavimo sutarties 2.4, 3.1.4–3.1.5, 3.3.1–3.3.3, 3.3.9–3.3.10 punktai). Remdamasis nurodytomis Agentavimo sutarties sąlygomis ir Hagos-Visbiu taisyklių 1, 2 straipsniais, teismas padarė išvadą, kad tiek vežėja, tiek jos agentė solidariai atsako už tinkamą vežimo sutarties vykdymą.

Byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad trečiojo asmens transporto priemonių tvirtinimo taškai buvo netinkami išlaikyti apkrovas, galinčias juos veikti konkrečiu atveju. Teismas padarė išvadą, kad vežėjos agentė priėmė pervežti transporto priemones, nes įsitikino, jog jos yra tinkamai paruoštos jūriniam vežimui – turi po šešis specialius tvirtinti prie denio tinkamus įrenginius. Nereikia įrodinėti faktų, kad spaudimas tvirtinimo grandinėse sumažėja, kai jos pritvirtinamos prie daugiau tvirtinimo taškų. Audros metu sustiprėjus bangavimui apkrova didėja ir išauga rizika, kad nepakaks įprastų krovinio tvirtinimo priemonių, nurodytų Krovinio tvirtinimo instrukcijoje. Šios instrukcijos trečio priedo 1.2 punkte nustatyta, kad, sprendžiant dėl tvirtinimo taškų skaičiaus ir tvirtumo, krovinio tvirtinimo įrangos elementų, kurie bus naudojami, būtina atsižvelgti į reiso trukmę, geografinį reiso regioną, tikėtinas jūros sąlygas, laivo dydį, konstrukciją ir charakteristikas, dinamines jėgas esant nepalankioms oro sąlygoms, gabenamų krovinių vienetų tipus ir kt. Teismas pažymėjo, kad vežėjas privalo įvertinti laivo tinkamumą plaukti ne tik įprastomis jūrinio reiso sąlygomis, bet ir konkrečiu atveju, atsižvelgiant į turėtus duomenis apie galimas nepalankias oro sąlygas.

Kiekvienas jūrinis vežėjas privalo atlikti Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnyje įtvirtintas pareigas ir įrodyti, kad ėmėsi jam prieinamų priemonių ir padarė tai, ką tokioje situacijoje būtų padaręs sąžiningas ir pareigingas vežėjas; tik tokiu atveju vežėjas gali pasinaudoti Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnyje nustatytomis atleidimo nuo atsakomybės už žalą sąlygomis. Teismo vertinimu, faktas, kad audros metu trūko tvirtinimo kilpos, įrodo, jog prieš reisą nebuvo tinkamai pagal Krovinio tvirtinimo instrukciją nuspręsta dėl tvirtinimo taškų ir jų skaičiaus; papildomų tvirtinimo priemonių bandyta imtis tik tada, kai tvirtinimo kilpos nutrūko ir transporto priemonės pradėjo judėti. Kadangi prieš reisą nebuvo tinkamai įvertintas laivo tinkamumas plaukti konkrečiu atveju ir dėl to kalta jūrinė vežėja ir jos agentė, tai teismas priteisė solidariai iš atsakovių ieškovei šios trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką dėl atsakovių neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.245 straipsnio 1, 4 dalys, 6.246–6.249 straipsniai, 6.265 straipsnio 1 dalis).

Teismas atmetė ieškinio reikalavimą priteisti 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo žalos atsiradimo momento, pažymėdamas, kad nesutampa žalos padarymo ir draudimo išmokos išmokėjimo momentas, todėl negalima teigti, kad atsakovės praleido terminą sumokėti konkrečią sumą pagal ieškovės pretenzijas, pareikštas įvairiais terminais.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovių apeliacinius skundus, 2015 m. kovo 24 d. nutartimi pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių 57 625,07 Eur žalos atlyginimą, 2089,05 Eur palūkanų ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2012 m. lapkričio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą bylos dalį nutraukė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, jog žala trečiojo asmens turtui (kroviniui) padaryta nuo 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. sausio 15 d.; ieškinys solidariai bendraskolei AB „DFDS Seaways“ gautas 2012 m. spalio 31 d. Kolegija sprendė, kad, ieškovei pareiškus ieškinį bendraskolei AB „DFDS Seaways“, remiantis CK 6.16 straipsniu, nutrūko ir ieškinio senaties termino eiga pareikšti tokį pat reikalavimą bendrovei „DFDS A/S“. Kolegijos vertinimu, atsakovių argumentai dėl ieškinio priėmimo momento ir jo tikslinimo neturi teisinės reikšmės ieškinio senaties termino taikymui, nes jis nenutrūksta tik teismui atsisakius priimti ieškinį, palikus jį nenagrinėtą ar ieškovui jo atsisakius (CK 1.130 straipsnio 4 dalis).

Aiškindama Hagos-Visbiu taisykles kolegija pažymėjo, kad jei krovinys sugadintas ar prarastas tuo metu, kai yra vežamas, tai laikoma, jog dėl to kaltas vežėjas, nebent šis įrodo, jog krovinys prarastas ar sugadintas dėl jo atsakomybę pašalinančių aplinkybių įtakos. Vertindama vežėjos pareigos pasirūpinti saugiu krovinio pakrovimu ir pritvirtinimu vykdymą, kolegija nustatė, kad kiekviena transporto priemonė turėjo po 6 tvirtinimo taškus (kilpas), tačiau krovinys buvo pritvirtintas prie denio naudojant tik po 4 iš jų. Pagal Krovinio vežimo instrukciją kapitonas turi apsispręsti dėl kiekvienam reisui naudojamų tvirtinimo taškų skaičiaus; jeigu numatomas audringas oras, turi būti naudojamasi papildomais sutvirtinimais arba imamasi atitinkamų operatyvinių priemonių, tokių kaip plaukimo uždelsimas ar kurso pakeitimas (1.5 punktas). Nors atsakovės nurodė, kad ratinės technikos priemonės įprastai tvirtinamos keturiomis kilpomis, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į bylos duomenis, kad vežėja buvo informuota apie nepalankų orą reiso metu, be to, minimalus gamintojo montuojamų kilpų skaičius ginčo transporto priemonėse yra didesnis. Dėl to kolegija sprendė, kad atsakovių argumentai dėl įprasto transporto priemonių tvirtinimo nepaneigia išvados dėl atsakovės kaip vežėjos nepakankamo kruopštumo ir rūpestingumo tvirtinant krovinį prieš reisą ir jo pradžioje. Tokios išvados nepaneigia ir aplinkybė, kad vežėja ėmėsi operatyvių veiksmų papildomai sutvirtinti jau atsilaisvinusias transporto priemones. Kadangi nė vienoje iš byloje esančių specialistų išvadų nėra vienareikšmiškai nustatyta trečiojo asmens transporto priemonių tvirtinimo kilpų nutrūkimo priežastis, tai kolegija jomis nesirėmė, pažymėdama, kad, vadovaujantis Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 2 dalies q punktu, atsakovės turėjo pateikti patikimus (ne paremtus tikimybėmis) įrodymus dėl tvirtinimo kilpų netinkamumo ir jo įtakos žalos atsiradimui.

Atmesdama atsakovių argumentą, kad reikalavimas vežėjams įsitikinti, ar tvirtinimo kilpos yra tinkamos jūriniam vežimui, yra neįgyvendinamas, kolegija nurodė, jog jį paneigia Krovinio tvirtinimo instrukcija, kurioje nustatyta kapitono pareiga įsitikinti, kad krovinio vienetai, įskaitant transporto priemones, yra akivaizdžiai geros ir tinkamos būklės jūriniam transportavimui, bei jo teisė atsisakyti priimti transporto priemonę gabenti, kai abejojama, ar ji atitinka nustatytus tvirtinimo taškų skaičiaus ar stiprumo kriterijus. Kolegija pažymėjo, kad trečiojo asmens ratinė technika buvo pakrauta į laivą; turint duomenų apie nepalankias oro sąlygas, plaukimas nebuvo uždelstas, nebuvo panaudoti visi transporto priemonių tvirtinimo taškai; transporto priemonės sugadintos ne vieno reiso metu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes kolegija konstatavo, kad vežėja negali būti atleidžiama nuo atsakomybės Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes ji netinkamai įvykdė Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas.

Spręsdama dėl atsakovių solidariosios atsakomybės, kolegija nurodė, kad byloje aktualus CK 6.279 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrai padarę žalos nukentėjusiajam asmeniui atsako solidariai; be to, solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik bendrai padaryta žala, bet tam tikru bendrumu, ji egzistuoja ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu. Iš bylos duomenų visumos kolegija nustatė, kad AB „DFDS Seaways“ veiksmai teikiant agentavimo paslaugas, bendraujant su klientais ir organizuojant krovinių jūrinį vežimą neapsiribojo vien tik atstovavimu pasirašant vežimo paslaugų sutartį vežėjos vardu – Agentavimo sutartyje yra nustatytos AB „DFDS Seaways“ pareigos organizuoti krovinių pakrovimą, laivų aptarnavimą, užtikrinti visų reikalavimų ir saugos standartų laikymąsi, imtis reikiamų priemonių siekiant išvengti galimos žalos. Byloje neginčijama aplinkybė, kad krovinius vežti priėmė ir krovinio perdavimo aktus (konosamentus) išdavė atsakovė AB „DFDS Seaways“, turėjusi pareigą pasirūpinti saugiu ir tinkamu krovinio pakrovimu. Kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtino, kad atsakoves siejo bendri veiksmai, atsakovė AB „DFDS Seaways“ turėjo pareigą pasirūpinti tinkamu ir saugiu krovinio pakrovimu į laivą, tačiau vykdydama šią funkciją buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, dėl to savo veiksmais prisidėjo prie žalos trečiojo asmens kroviniui – ratinei technikai – atsiradimo.

Kolegija sutiko su atsakovėmis, kad Hagos-Visbiu taisyklių 4 bis straipsnio 2 dalis nėra atsakomybės taikymo pagrindas; jis užtikrina vežėjo agento ir (ar) darbuotojo teises pasinaudoti tomis pačiomis gynybos priemonėmis ir ribota atsakomybe, kurias turi vežėjai, tačiau sprendė, kad tai neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes atsakovė neįrodė, kad buvo pakankamai atidi ir rūpestinga saugiai ir tinkamai pakraudama priimtą vežti krovinį.

Kolegija nurodė, kad įstatyme nustatytas palūkanas (CK 6.37, 6.210 straipsniai) turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku, inter alia, esant deliktinei civilinei atsakomybei, kai atsiradusi žala atlyginama pinigais. Dėl to pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti kompensuojamąsias palūkanas nuo tos dienos, kai atsirado ieškovės teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, t. y. nuo pretenzijoje nurodytos datos, iki kurios buvo reikalaujama atlyginti žalą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės bendrovė „DFDS A/S“ ir AB „DFDS Seaways“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovei reikalavimo teisę AB „DFDS Seaways“ pripažino remdamasis Agentavimo sutartimi šios atsakovės prisiimtais įsipareigojimais. Agentavimo sutartyje nustatytos ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, remiantis CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutarties uždarumo doktrina, nesuteikia jokių reikalavimo teisių tretiesiems asmenims. Agentavimo sutartyje nurodyta, kad už jos pažeidimą agentė AB „DFDS Seaways“ atsako tik bendrovei „DFDS A/S“ (Agentavimo sutarties 3.1.4 punktas), jokia kita sutarties nuostata neteikia pagrindo daryti išvadą, kad ja suteikiamos reikalavimo teisės tretiesiems asmenims. Teismas, AB „DFDS Seaways“ veiksmus ir atsakomybę kvalifikavęs kaip jūrinės vežėjos bendrovės „DFDS A/S“ pasitelkto asmens, nepagrįstai netaikė sutarčių uždarumo principą įtvirtinančių CK 6.650 straipsnio 4 dalies ir 6.724 straipsnio nuostatų, draudžiančių klientui reikšti piniginius reikalavimus, susijusius su paslaugų teikėjo ir jo pasitelkto asmens sudarytos sutarties pažeidimu. CK 6.650 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė gali būti netaikoma tik tuo atveju, jei sutartyje šalys būtų susitarusios dėl galimybės reikšti reikalavimus paslaugų teikėjo ar rangovo pasitelktiems asmenims tiesiogiai arba jei tokia teisė būtų perleista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rombas“ v. UAB „ATEA“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-526/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-526/2012">3K-3-526/2012</a>; kt.). Vežimo sutarties 2.2 punkte susitarta, kad vežėja turi teisę savo nuožiūra pavesti savo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą kitiems asmenims ir už tokių asmenų pareigų vykdymą atsako jūrinė vežėja; į Vežimo sutartį įtrauktų Krovinių vežimo Šiaurės jūra sąlygų 7 ir 15 punktuose susitarta dėl jūrinio vežėjo teisės sudaryti sutartis su subrangovais dėl bet kurios ir visų pareigų, kokias tik yra prisiėmusi vežėja dėl krovinio, ir nustatyta taisyklė, draudžianti klientui reikšti pretenzijas vežėjos pasitelktiems asmenims. Dėl to vežėjos pasitelkto asmens AB „DFDS Seaways“ deliktinė civilinė atsakomybė gali kilti tik tuo atveju, jei jos taikymo pagrindas būtų nustatytas įstatyme.

CK ir Prekybinės laivybos įstatyme civilinė atsakomybė už žalą kroviniui po jo priėmimo iki išdavimo nustatyta vežimo sutartį sudariusiam vežėjui (CK 6.820 straipsnio 1 dalis, Prekybinės laivybos įstatymo 2 straipsnio 27 dalis, 39 straipsnio 3 dalis). Hagos-Visbiu taisyklės ginčo santykiui netaikomos, nes jos įtvirtina tik susitariančio jūrinio vežėjo jūra atsakomybę, o AB „DFDS Seaways“ nėra išdavusi konosamentų (Hagos-Visbiu taisyklių 1(b), 10 straipsniai); be to, Taisyklėse nenustatyta galimybė taikyti solidariąją atsakomybę keliems vežime dalyvavusiems vežėjams. Kasatorės nesutinka su teismo išvada, kad vežėjos agentė AB „DFDS Seaways“, kaip ir jūrinė vežėja, turėjo Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje vežėjui nustatytą pareigą tinkamai pakrauti priimtą vežti krovinį ir privalėjo įrodyti, kad buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, vykdydama Agentavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Jų įsitikinimu, jūrinio vežėjo pasitelktų asmenų atsakomybės teisinio pagrindo nenustatymas Hagos-Visbiu taisyklėse reiškia, kad šie asmenys atsako tik tuo atveju, jei toks pagrindas nustatytas nacionalinėje teisėje; Lietuvos teisėje tokių pagrindų nenustatyta, todėl teismas, spręsdamas dėl AB „DFDS Seaways“ atsakomybės, nepagrįstai taikė Hagos-Visbiu taisykles, taip jas pažeisdamas, ir nepagrįstai lex generalis (CK 6.279 straipsnio 1 dalies) pagrindu padarė išvadas dėl atsakovės civilinės atsakomybės, taip pažeisdamas CK 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.650 straipsnio 4 dalies, 6.724 straipsnio, 6.820 straipsnio 1 dalies, Prekybinės laivybos įstatymo ir Hagos-Visbiu taisyklių nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo AB „DFDS Seaways“ kaltę nenurodęs, kokią konkrečią pareigą ji pažeidė; pasisakydamas dėl bendrovės „DFDS A/S“ kaltės nurodė, kad būtent jai (vežėjai) kyla Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga tinkamai pakrauti krovinį. Teismas nepagrįstai jūrinės vežėjos pareigą ir jos nevykdymo pasekmes perkėlė jūrinės vežėjos agentei, kuri, neturėdama pareigos tinkamai pakrauti krovinį, negali būti atsakinga už tokios jūrinės vežėjos pareigos pažeidimą. Byloje taip pat nenustatytas bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas; ši pareiga negali būti aiškinama kaip nustatanti jūrinio vežėjo agentui analogišką elgesio standartą, koks specialiosiomis teisės normomis (Hagos-Visbiu taisyklėmis) nustatytas pačiam jūriniam vežėjui. Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta jūrinio vežėjo pareiga tinkamai pakrauti krovinį nustato aukštesnį elgesio standartą, nei reglamentuojamas CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad generalinio delikto pagrindu deliktinė atsakomybė gali kilti tik tuo atveju, kai asmens elgesys aiškiai nukrypsta nuo jam taikytinų standartų ir kai nustatoma asmens kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ,,Altervita“ v. BUAB „Varff-Joldija“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-179/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-179/2014">3K-3-179/2014</a>; kt.); kasatorės AB „DFDS Seaways“ veiksmai nepripažintini kaltais ir aiškiai nukrypstančiais nuo taikytinų standartų – jie atitinka keltų Krovinio tvirtinimo instrukcijos reikalavimus (puspriekabes sutvirtinti mažiausiai keturiais tvirtinimais), aplinkybę, kad krovinio tvirtinimas keturiuose taškuose turėjo būti pakankamas, patvirtina byloje pateikti programoje „Lashcon“ atlikti skaičiavimai.

Apeliacinės instancijos teismas ieškovės pateiktus krovinio perdavimo aktus nepagrįstai pripažino konosamentais, taip pažeisdamas CK 1.101 straipsnio 1, 8 dalies, 1.106 straipsnio 1 dalies, Hagos-Visbiu taisyklių nuostatas. Byloje pateikti krovinio perdavimo aktai yra skirti perduoto vežti krovinio būklei pakrovimo uoste, laive ir iškrovimo uoste fiksuoti, šie dokumentai neatlieka esminės konosamento funkcijos – nepatvirtina nuosavybės teisės.

Hagos-Visbiu taisyklių straipsnio 6 dalyje įtvirtintas vienerių metų terminas ieškiniui pareikšti savo teisinėmis pasekmėmis, taip pat skaičiavimo taisyklėmis, skiriasi nuo nacionalinėje teisėje įtvirtinto ieškinio senaties termino teisinių pasekmių ir skaičiavimo taisyklių – jis prasideda nuo prekių pristatymo dienos arba dienos, kai prekės turėjo būti pristatytos, ir priešingai negu CK įtvirtintas ieškinio senaties terminas, yra naikinamasis – jam suėjus išnyksta pati subjektinė teisė, todėl net jei šis terminas būtų praleistas dėl labai svarbių priežasčių, jis negali būti atnaujintas. Hagos-Visbiu taisyklės yra imperatyvaus pobūdžio, nenustato kitų pagrindų, įskaitant ginčą nagrinėjančio teismo materialiosios ar proceso teisės normas, nurodytam terminui pakeisti, išskyrus šalių susitarimą; 3 straipsnio 6 dalyje nurodyti termino praleidimo padariniai – vežėjas ir laivas bet kuriuo atveju visiškai atleidžiami nuo atsakomybės. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį ir CK 1.13 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jei Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios taisyklės negu tos, kurios įtvirtintos CK ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Sistemiškai aiškinant Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 dalies ir CK 1.130 straipsnio nuostatas, ieškinio senaties terminą nutraukia ne ieškinio išsiuntimas, bet ieškinio priėmimas, kai nustačius, kad nėra atsisakymo priimti ieškinį pagrindų, iškeliama civilinė byla (CPK 137 straipsnis). Ieškinio senatį nutraukia ieškinio pareiškimas konkrečiam asmeniui dėl konkretaus reikalavimo, todėl jo pareiškimas netinkamai atsakovei – jūrinės vežėjos agentei AB „DFDS Seaways“ 2012 m. spalio mėn., nesant pagrindo jai taikyti solidariąją atsakomybę, taigi ir CK 6.16 straipsnio 1 dalį, anot kasatorių, nelaikytinas ieškinio pareiškimu jūrinei vežėjai bendrovei „DFDS A/S“. Dėl nurodytų argumentų kasatorės daro išvadą, kad ieškinys bendrovei „DFDS A/S“ pareikštas 2013 m. sausio 17 d., o reikalavimams dėl žalos, padarytos iki 2012 m. sausio 17 d., taikytinas Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas terminas ieškiniui pareikšti (atmestinas ieškinys dėl 190 222,19 Lt (55 092,15 Eur) žalos atlyginimo priteisimo).

Skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose jūrinės vežėjos kaltė nepagrįstai aiškinama ex-post, t. y. kad žalos faktas įrodo jos kaltę. CK 6.248 straipsnio 3 dalyje kaltė apibrėžta kaip asmeniui taikytino rūpestingumo ir apdairumo standarto pažeidimas, todėl ji gali būti konstatuota tik nustačius jūriniam vežėjui taikytiną rūpestingumo ir apdairumo standartą bei konkrečius jo veiksmus (neveikimą), kuriais šis standartas pažeistas. Krovinio savininko interesas negali būti suabsoliutinamas nustatant tokį jūrinio vežėjo rūpestingumo ir apdairumo laipsnį, kad žalos faktas savaime reikštų jūrinį vežėją nebuvus tiek rūpestingą ir apdairų, kiek buvo būtina, t. y. kaltą dėl žalos; kaltė vertintina atsižvelgiant į konkrečius teisės aktuose įtvirtintus jūriniam vežėjui taikytinus standartus ir taisykles. Gabendama krovinį jūrinė vežėja laikėsi Krovinio tvirtinimo instrukcijos, atitinkančios Tarptautinės jūrų organizacijos, Tarptautinės standartizacijos organizacijos ir nacionalinius Lietuvos saugios laivybos administracijos nustatytus reikalavimus; tinkamą krovinio pritvirtinimą įrodo ir programa „Lashcon“ atlikti skaičiavimai. Kasatorės nesutinka su teismų išvadomis, kad jos nepasimokė iš žalos atvejų, pažymėdamos, jog net 95 proc. žalos, kurios atlyginimą prašoma priteisti, kilo vykdant reisus 2012 m. sausio 14–15 d. Kasatorių vertinimu, įrašas „blogas oras“ laivo „Tor Corona“ žurnale nepakankamai informatyvus; neaišku, ar buvo numatomas tiek nepalankus oras, kad jūrinė vežėja privalėjo atidėti reisą ar imtis kokių nors papildomų saugumo priemonių (programoje „Lashcon“ atlikti skaičiavimai patvirtina, kad krovinio tvirtinimas konkrečiomis 2012 m. sausio 14–15 d. reisų sąlygomis turėjo būti pakankamas). Teismai nustatė tokį rūpestingumo ir apdairumo standartą, koks neįtvirtintas tarptautiniuose ar nacionaliniuose teisės aktuose; reikalavimas numatyti tai, kas negalėjo būti numatyta net pasitelkus specialius metodus, t. y. specialia programa „Lashcon“, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismai rėmėsi Krovinio tvirtinimo instrukcijos 1.4 punktu („Jūrinis vežėjas privalo įsitikinti, kad krovinys, ypač sutvirtinimo tikslais, yra vizualiai geros būklės) ir neatsižvelgė į tai, kad vežėjas objektyviai gali patikrinti tik išorinę krovinio būklę, taip pat neįvertino, jog jokie teisės aktai, įskaitant Hagos-Visbiu taisykles, nenustato jūrinio vežėjo pareigos tikrinti, ar krovinys neturi paslėptų trūkumų. Vien ta aplinkybė, kad krovinys pritvirtintas keturiuose iš šešių galimų tvirtinimo taškų, nenustačius, kad krovinį pritvirtinus šešiuose taškuose žalos tikrai būtų išvengta, bei atsižvelgus į programos „Lashcon“ skaičiavimus, nėra pakankama jūrinės vežėjos kaltei pripažinti.

Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 2 dalies q punkte nustatyta jūrinio vežėjo pareiga įrodyti savo ir asmenų, už kuriuos jis atsako, kaltės nebuvimą, negali būti aiškinama kaip reiškianti jūrinio vežėjo pareigą įrodyti konkrečią žalos atsiradimo priežastį. Dėl to žalos atsiradimo priežasties neįrodymas negali būti kvalifikuojamas kaip pareigos įrodyti kaltės nebuvimą neįvykdymas – teismai, konstatuodami, kad bendrovė „DFDS A/S“ privalėjo patikimais įrodymais įrodyti krovinio tvirtinimo kilpų nepakankamą tvirtumą, o to nepadariusi, neįvykdė jai pagal Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 2 dalies q punktą tenkančios įrodinėjimo pareigos, netinkamai aiškino nurodytą teisės normą. Teismai nepagrįstai jūrinės vežėjos agentei AB „DFDS Seaways“ nustatė jūrinei vežėjai tenkančią Hagos-Visbiu taisyklių 4 straipsnio 2 dalies q punkte įtvirtintą įrodinėjimo pareigą. Be to, kasatorės mano, kad teismai be teisinio pagrindo, preziumavo, jog krovinio tvirtinimo kilpos buvo pakankamai tvirtos atlaikyti veikusias jėgas, nurodydami, kad šią prezumpciją turi paneigti kasatorės ir spręsdami, jog byloje pateikti įrodymai tam nepakankami

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorių argumentai paremti aplinkybe, kad AB „DFDS Seaways“, veždama krovinį, veikė tik kaip jūrinės vežėjos agentė, tačiau byloje toks faktas nenustatytas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad AB „DFDS Seaways“ nėra vien tik bendrovės „DFDS A/S“ agentė, šių šalių sudaryta sutartimi ji turėjo tiesioginių pareigų pakraunant krovinį, krovinio perdavimo aktus (konosamentus) išdavė savo vardu (nenurodė, kad veikia kito asmens vardu), ieškovės pretenzijas sprendė savo vardu, nuostolius už pripažintą žalą atlygino savo sąskaita, o šių aplinkybių pakanka AB „DFDS Seaways“ pripažinti vežėja. Neįrodžius, kad AB „DFDS Seaways“ veikė kaip jūrinės vežėjos agentė, teismas pagrįstai šiai atsakovei taikė tuos pačius standartus, kaip ir jūrinei vežėjai. Savo poziciją, kad AB „DFDS Seaways“ veikė kaip trečiasis asmuo, kurį jūrinė vežėja pasitelkė tam tikroms pareigoms vykdyti, kasatorės netinkamai grindžia kasacinio teismo nutartimis, kuriose pateikti rangos ir subrangos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimai; jūrinio vežimo ir rangos teisiniai santykiai pernelyg skirtingi, kad juos būtų galima laikyti tapačiais; skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Nagrinėjamai situacijai panašiausia kasacinio teismo praktika, suformuota bylose dėl vežimo teisinių santykių, pagal kurią pripažįstama ieškovo teisė reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo solidariai abiems tarptautiniame krovinio vežime dalyvavusiems vežėjams – tiek susitariančiajam, tiek faktiniam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Vilkma“ v. UAB „DSV Transport“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-437/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-437/2012">3K-3-437/2012</a>). Apeliacinės instancijos teismo nustatyti bendri atsakovių veiksmai vežant krovinį yra fakto klausimas, todėl su juo susiję skundo argumentai nenagrinėtini kasacine tvarka. Kasatorės turėjo paneigti CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatytą prezumpciją, tačiau to nepadarė, neįrodė, kad savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo.

Kasatorių nurodomi argumentai dėl AB „DFDS Seaways“ kaltės nebuvimo (susiję su tuo, ar atsakovės ėmėsi tinkamų priemonių kroviniui sutvirtinti, ar laikėsi atitinkamo rūpestingo ir atidaus asmens standarto) yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia. AB „DFDS Seaways“ neginčija, kad vykdė pareigą pakrauti krovinius į laivą, ir byloje neįrodė, jog veikė vien tik kaip bendrovės „DFDS A/S“ agentė, todėl jai priskirtina įstatyme nustatyta pareiga tinkamai ir saugiai pakrauti krovinius į laivą (Prekybinės laivybos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos saugios laivybos įstatymo 31 straipsnio 2 dalis). Tokia pareiga nustatyta ir Krovinio tvirtinimo instrukcijos 1.4. punkto b papunktyje, 1.5 punkte. Atsakovėms nepateikus duomenų, kas buvo laivų valdytojas reisų, kurių metu buvo apgadinti kroviniai, metu, AB „DFDS Seaways“ savo vardu iš trečiojo asmens priėmusi vežti krovinius ir juos pakrovusi, pripažintina savo veiksmais prisidėjusia prie trečiajam asmeniui padarytos žalos dėl netinkamo krovinių pritvirtinimo.

Krovinio perdavimo aktų turinio vertinimas yra fakto, o ne teisės klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje nustatė, kad AB „DFDS Seaways“ išdavė krovinio perdavimo aktus (konosamentus), todėl pagrįstai konstatavo, jog ši atsakovė prisiėmė tiesiogines pareigas UAB „Vlantana“ už krovinio išsaugojimą. Krovinio perdavimo aktai atitinka Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 3 ir 7 dalyse konosamentams nustatytus reikalavimus, be to, Prekinės laivybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad krovinių vežimo jūra sutarties sudarymo faktas ir jos turinys patvirtinamas konosamentu ar kitu dokumentu. Vertinimas, ar sudaryti krovinio perdavimo aktai laikomi konosamentais, neturi reikšmės taikant Hagos-Visbiu taisykles ginčo situacijoje – jų taikymas nustatytas Vežimo sutarties 5.1 punkte, kuriame pateikta nuoroda į Krovinių vežimo Šiaurės jūra sąlygas; pagal kurias vežėjo atsakomybė už prekių praradimą ar žalą joms, nustatoma pagal Hagos-Visbiu taisykles.

Hagos-Visbiu taisyklėse nustatytas tik ieškinio senaties terminas, o jo nutraukimo ir sustabdymo tvarka nereglamentuota, todėl būtina vadovautis Lietuvos Respublikos teisės aktais; tokia taisyklė nurodyta ir Prekybinės laivybos įstatymo 76 straipsnio 1 dalyje. Kadangi atsakovių atsakomybė solidari, tai byloje taikytinas CK 6.16 straipsnis, kurį aiškinant kartu su CK 1.130 straipsniu darytina išvada, kad ieškinio pareiškimas vienam iš solidariųjų bendraskolių nutraukia ieškinio senatį ir kito solidariojo bendraskolio atžvilgiu. Ta aplinkybė, kad ieškinys buvo tikslinamas ir patikslintas ieškinys teismui išsiųstas 2013 m. sausio 14 d., o priimtas vėliau, neturi teisinės reikšmės, nes, patikslinus trūkumus, ieškinys laikomas įteiktu pradinio jo pateikimo teismui dieną ir nuo tos dienos laikoma nutraukta ieškinio senaties termino eiga (CK 1.122 straipsnis, CPK 115 straipsnio 3 dalis, 138 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pirminis ieškinys teismui pateiktas 2012 m. spalio 29 d., vėliau iškelta civilinė byla, taigi jo padavimas nutraukė ieškinio senatį abiem solidariosioms atsakovėms. Kiekviena šalis turi teisę keisti ieškinio dalyką ir pagrindą, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus (CPK 42 straipsnis), o šių teisių įgyvendinimas procese neturi įtakos ieškinio senaties eigai, kuri nutraukta pareiškus ieškinį. Nurodytos teisės normos patvirtina, kad ieškinio senatį nutraukia būtent ieškovo veiksmai – ieškinio išsiuntimas arba įteikimas teismui; priešingas aiškinimas (kad ieškinio senatį nutraukia teismo veiksmai – bylos iškėlimas) prieštarautų ieškinio senaties termino prasmei, nes jo eiga taptų priklausoma ne nuo ieškovo, o nuo teismo veiksmų. Tiek CK, tiek Hagos-Visbiu taisyklės ieškinio senaties nutraukimą aiškiai sieja su ieškinio pareiškimu, o ne su bylos iškėlimu. Teismui nusprendus, kad atsakovių atsakomybė nėra solidari, nagrinėjant klausimą dėl ieškinio senaties termino reikalavimui kiekvienai iš atsakovių pareikšti, ieškovė prašo spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo, nes atsakovė bendrovė „DFDS A/S“ jį praleido dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) – AB „DFDS Seaways“ elgėsi kaip atsakingas už žalą asmuo ir niekuomet ieškovės neinformavo apie tai, kad ji veikia kaip bendrovės „DFDS A/S“ agentė; apie Vežimo sutartį ieškovei tapo žinoma AB „DFDS Seaways“ ją pateikus į bylą kartu su atsiliepimu. Kadangi AB „DFDS Seaways“ išduoti krovinio perdavimo aktai savo turiniu prilyginami konosamentams (pakankami įrodyti sutarties sudarymo faktą), atsakovė žalos atlyginimo klausimus derino savo vardu (neatskleidė atstovavimo fakto), tai ieškovė nurodo, kad neturėjo jokio pagrindo manyti, jog buvo sudaryta atskira rašytinė sutartis dėl krovinių vežimo.

Teismai išsamiai ištyrė ir įvertino jūrinės vežėjos veiksmus, o jos kaltę dėl krovinių apgadinimo nustatė tinkamai pritaikę įrodinėjimo taisykles reglamentuojančias teisės normas. Kaltė yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia; ginčą nagrinėję teismai vienareikšmiškai nustatė, kad atsakovės elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, kaip konkrečiomis jūrinio vežimo sąlygomis buvo būtina, ir konstatavo jų kaltę dėl netinkamo krovinių pritvirtinimo, dėl kurio buvo padaryta žala kroviniams. Teismai teisingai konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog puspriekabių tvirtinimo taškai buvo netinkami apkrovoms, galinčioms veikti tvirtinimo taškus konkrečiu atveju, išlaikyti; gamintojo atstovas patvirtino, kad puspriekabių tvirtinimo kilpos yra sertifikuotos ir nuolat testuojamos, jos skirtos puspriekabėms tvirtinti keltuose. Dėl to kasatorėms, kurios byloje rėmėsi aplinkybe, kad žala buvo padaryta dėl puspriekabių tvirtinimo kilpų netinkamo tvirtumo, kilo pareiga tokią poziciją pagrįsti; tokiu būdu būtų paneigta atsakovių atsakomybės už žalą prezumpcija. Kasatorės nepateikė įrodymų, kad puspriekabių tvirtinimo kilpos turėjo paslėptų defektų, todėl jų argumentus dėl vežėjo galimybės patikrinti tik išorinę krovinio būklę ieškovė vertina kaip pagrįstus vien prielaidomis.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Lietuvos Respublikos Seimas 2003 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. IX-1682 ratifikavo 1979 m. gruodžio 21 d. Briuselyje priimtą Protokolą (Protokolas dėl SST), iš dalies pakeičiantį 1924 m. rugpjūčio 25 d. Tarptautinę konvenciją dėl kai kurių teisės normų, susijusių su konosamentais, suvienodinimo (Hagos taisyklės), iš dalies pakeistą 1968 m. vasario 23 d. protokolu (Visbiu taisyklės). Pagal Protokolo dėl SST 6 straipsnio 2 dalį, kai protokolą ratifikuoja valstybė, kuri nėra Konvencijos Šalis, tai prilygsta Konvencijos ratifikavimui, todėl, ratifikuodama Protokolą dėl SST, Lietuva atitinkamai ratifikavo ir Hagos taisykles, iš dalies pakeistas Visbiu taisyklėmis (toliau konsoliduotas tekstas vadinamas Hagos-Visbiu taisyklėmis, Taisyklėmis).

Tarptautinės sutartys aiškinamos vadovaujantis 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – Vienos konvencija), prie kurios Lietuvos Respublika prisijungė Lietuvos Respublikos Seimo 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“ ir kuri yra taikoma nuo 1992 m. vasario 14 d. Vienos konvencijos 31 straipsnyje nurodyta, kad sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą. Aiškinant sutartį, be jos teksto, atsižvelgiama į sutarties kontekstą, vėlesnę tos sutarties taikymo praktiką, kuri išreiškia tos sutarties šalių sutarimą dėl sutarties aiškinimo (Vienos konvencijos 31 straipsnio 1–2 dalys, 3 dalies b punktas). Kaip papildomos sutarties aiškinimo priemonės gali būti naudojami sutarties parengiamieji darbai ir sutarties sudarymo aplinkybės (Vienos konvencijos 32 straipsnis).

Doktrinoje aiškinant Hagos-Visbiu taisykles, siūloma atsižvelgti į patį taisyklių tekstą, kuris yra kompromisas tarp civilinės ir bendrosios teisės tradicijos įstatymų leidybos, juo įtvirtintas derybų, kuriomis siekta įvairių siuntėjų ir vežėjų interesų patenkinimo, rezultatas ir sukurtas subtilus siuntėjo ir vežėjo interesų balansas (žr., pvz., Tetley W., Q. C. Interpretation and Construction of the Hague, Hague/Visby and Hamburg Rules, Journal of International Maritime Law (JIML) 10, 2004, p. 30–70).

Dėl Hagos-Visbiu taisyklių taikymo vežėjo agentui ir konosamento

Hagos-Visbiu taisyklės skirtos normoms, susijusioms su konosamentais, vienodinti, jose nustatytos jūrų vežėjo pareigos, vežėjo atsakomybė siuntėjui. Vežėju laikomas laivo savininkas ar frachtuotojas, sudarantis vežimo sutartį su siuntėju (1 straipsnio a punktas). Taisyklėse nustatytos vežėjo pareigos, jo atsakomybė, atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, galimybė vežėjui naudotis Taisyklėse numatytomis gynybos priemonėmis ir atsakomybę ribojančiomis nuostatomis dėl jam pareikšto ieškinio dėl vežimo sutartyje nurodytų prekių praradimo ar sugadinimo, nepriklausomai nuo to, ar ieškinys grindžiamas sutartimi ar deliktu (3–4bis straipsniai). Būtent vežėjas pagal kiekvieną vežimo jūra sutartį yra įpareigotas laikytis Hagos-Visbiu taisyklėse nustatytų pareigų, jis turi teisę naudotis Taisyklėse įtvirtintomis teisėmis ir imunitetais prekių pakrovimo, tvarkymo, sukrovimo, vežimo, saugojimo, priežiūros ir iškrovimo metu (2 straipsnis).

Hagos-Visbiu taisyklės nėra skirtos vežėjo ar siuntėjo agentų veiksmams, pareigoms ir atsakomybei reguliuoti. Tiek vežėjo, tiek ir siuntėjo agentai yra minimi vos kelete Taisyklių nuostatų: nurodoma, kad vežėjas ar jo agentas priėmęs prekes išduoda konosamentą, vežėjui arba jo agentui iškrovimo uoste turi būti pranešama apie prekių netekimą ar sužalojimą (3 straipsnio 3 ir 6 dalys), vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jei už prekių netekimą ar sužalojimą atsakingas siuntėjas, prekių savininkas arba jo agentas (4 straipsnio 2 dalies i punktas).

Vežėjo agento atsakomybė pagal Hagos-Visbiu taisykles nėra įtvirtinta ir 4bis straipsnio 2 dalyje, kuri nustato ne vežėjo agento atsakomybės taikymo pagrindą, o agento teisę pasinaudoti tomis pačiomis gynybos priemonėmis, kokias pagal Taisykles turi vežėjas (dar vadinama Himalajos taisykle (angl. the Hymalaya rule). Iš Taisyklių parengiamųjų darbų (pranc. travaux préparatoires) matyti, kad 4bis straipsnio tikslas buvo efektyviai apriboti vežėjo agento atsakomybę tais atvejais, kai siuntėjas, dėl Taisyklėse nustatytų atsakomybės ribojimo sąlygų ar senaties terminų netekęs galimybės pareikšti reikalavimo vežėjui, tokį reikalavimą nukreipdavo į vežėjo agentą ar darbuotoją, o šie nebūdami vežimo sutarties šalys negalėjo pasinaudoti Taisyklėse nustatytomis atsakomybės ribojimo sąlygomis (žr. The Travaux Préparatoires of the Hague Rules and of the Hague-Visby Rules, p. 596–630).

Šioje byloje nėra ginčo, kad Hagos-Visbiu taisyklės atsakovei bendrovei „DFDS A/S“ taikomos kaip jūrinei vežėjai. Taisyklių taikymas vežėjos atsakomybei nustatyti įtvirtintas Krovinių vežimo Šiaurės jūra sąlygose, kurios bendrovei „DFDS A/S“ taikomos vadovaujantis Vežimo sutarties 5.1 punktu. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl galimybės taikyti Hagos-Visbiu taisykles atsakovės AB „DFDS Seaways“ atsakomybei nustatyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje taikytinoje Lietuvos Respublikos prekybinės laivybos įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. liepos 1 d., nurodyta, kad kroviniai vežami jūra vadovaujantis Hagos-Visbiu taisyklėmis, o konosamentai išduodami pagal Taisyklėse nustatytas sąlygas (14 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 1 dalis). Taigi, Hagos-Visbiu taisyklės taikytinos šalių santykiams ir tais atvejais, kai šalis pagal Taisyklių nuostatas yra išdavusi konosamentą.

Taisyklių 1 straipsnio b punkte nustatyta, kad Taisyklės taikomos tik toms vežimo sutartims, kurios yra nurodytos konosamente arba panašiame nuosavybės teisę patvirtinančiame dokumente, jei toks dokumentas yra susijęs su prekių vežimu jūra. Hagos-Visbiu taisyklės privalo būti taikomos kiekvienam konosamentui dėl prekių vežimo tarp dviejų skirtingų valstybių uostų, jeigu yra tenkinamos Taisyklių 10 straipsnyje nurodytos sąlygos.

Doktrinoje nurodoma, kad Hagos-Visbiu taisyklės yra dokumentinio taikymo tipo, t. y. nesant šalių susitarimo dėl Taisyklių taikymo, jos taikomos tik tais atvejais, kai išduodamas vežimo sutartį patvirtinantis konosamentas ar kitas panašus nuosavybę patvirtinantis dokumentas. Būtent minėtų dokumentų egzistavimas suponuoja vežimo jūra sutarties sudarymą tarp jūrinio vežėjo ir siuntėjo (žr., pvz., Hoeks M. Multimodal Transport Law, The Law Applicable to the Multimodal Contract for the Carriage of Goods, Kluwer Law International, 2010, p. 300, 311, 313–316; Sinkevičius E. Krovinių vežimo dokumentai, jų funkcijos ir teisinė reikšmė, Jurisprudencija, 2008 1(103), p. 47; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad užsienio teismų precedentai nėra privalomi Lietuvos teismams, tačiau gali būti naudingi lyginamuoju aspektu, ypač tarptautinių sutarčių taikymo praktikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Darvydas“ v. J. K. IĮ „Banga“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-227/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-227/2012">3K-3-227/2012</a>; kt.). Ieškovės rašytiniuose paaiškinimuose pateikta gausi užsienio teismų praktika dėl vežėjo agento atsakomybės leidžia daryti išvadą, kad tais atvejais, kai vežėjo agentas savo vardu išduoda vežimo jūra sutartį patvirtinantį dokumentą – konosamentą, tokį agentą Hagos-Visbiu taisyklių taikymo prasme užsienio teismai laiko jūriniu vežėju (žr., pvz., 1993 m. vasario 11 d. Kanados federalinio teismo sprendimą Canastrand Industries Ltd. v. Lara S; 2013 m. kovo 13 d. Lordų rūmų sprendimą Starsin, Owners of cargo v Starsin, Owners &/or demise charterers; kt.). Savo vardu konosamentą išdavusį jūrinio vežėjo agentą užsienio teismai sprendimuose laikė solidariai atsakingu su jūriniu vežėju, su kuriuo sudaryta krovinių vežimo jūra sutartis (žr., pvz., Prancūzijos Orealno apeliacinio teismo 2004 m. balandžio 9 d. sprendimą Ahlron MTE and Lloyd's of London v. Alstom Power Turbomachines and Others; kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi 30–32 punktuose išdėstytais išaiškinimais, konstatuoja, kad pagal Hagos-Visbiu taisykles jūriniu vežėju laikytinas toks jūrinio vežėjo agentas, kuris savo vardu išduoda vežimo sutartį patvirtinantį konosamentą ar kitą panašų nuosavybę patvirtinantį dokumentą, atitinkantį Taisyklių 1 straipsnio b punkto reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas AB „DFDS Seaways“ išduotus krovinių perdavimo aktus laikė konosamentais, o juos išdavusią AB „DFDS Seaways“ – jūrine vežėja, kuriai taikytinos Hagos-Visbiu taisyklės, ir tuo grindė jos ir bendrovės „DFDS A/S“ solidariąją atsakomybę ieškovei dėl netinkamo Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos jūrinio vežėjo pareigos tinkamai ir rūpestingai pakrauti, tvarkyti, sukrauti, vežti, laikyti, prižiūrėti ir iškrauti prekes vykdymo. Teisėjų kolegija su tokiu perdavimo aktų teisiniu kvalifikavimu nesutinka.

Ne bet koks vežėjo agento išduotas dokumentas laikytinas konosamentu. CK 1.106 straipsnio 1 dalyje konosamentas apibrėžtas kaip vertybinis popierius, įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėjo teisę gauti konosamente nurodytus daiktus (krovinį) bei jais disponuoti. Taigi, pirma, konosamentas patvirtina vežimo sutarties sudarymo faktą, antra, konosamentą turinčio asmens teisę gauti krovinį ir juo disponuoti, t. y. įgalina konosamento turėtoją atsiimti prekes jų pristatymo vietoje, perduoti prekes kitam asmeniui konosamentą indosuojant ar kitais būdais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, AB „DFDS Seaways“ išduoti krovinio perdavimo aktai neatitinka 35 punkte nurodytų kriterijų, jie taip pat nelaikytini ir kitais nuosavybę patvirtinančiais dokumentais Hagos-Visbiu taisyklių 1 straipsnio b punkto prasme. Šiuose aktuose užfiksuotas tik krovinio pakrovimo faktas ir iki bei po pervežimo nustatyta transporto priemonių būklė, tačiau tokiu perdavimo aktu nėra patvirtinama jį turinčio asmens nuosavybės teisė į krovinį, teisė krovinį atsiimti ar juo disponuoti vežimo metu.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant AB „DFDS Seaways“ vardu išduotų konosamentų ar kitų su jūriniu vežimu susijusių nuosavybę į krovinį patvirtinančių dokumentų, AB „DFDS Seaways“ nelaikytina jūrine vežėja ir jai Hagos-Visbiu taisyklės nėra taikomos tokia apimtimi kaip jūrinei vežėjai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, AB „DFDS Seaways“ veikė kaip bendrovės „DFDS A/S“ agentė Agentavimo sutarties pagrindu. Vežimo sutarties 2.2 punkte nurodyta bendrovės „DFDS A/S“ teisė sutartyje nustatytus įsipareigojimus įgyvendinti pačiai ar šių įsipareigojimų įgyvendinimą perduoti kitam asmeniui, tačiau nustatyta, kad bet kuriuo atveju bendrovė „DFDS A/S“ atsako siuntėjui už tokiam asmeniui perduotų teisių ir pareigų pagal Vežimo sutartį vykdymą. Į Vežimo sutartį įtrauktų Krovinių vežimo Šiaurės jūra sąlygų 7 ir 15 punktuose taip pat susitarta dėl jūrinės vežėjos bendrovės „DFDS A/S“ teisės sudaryti sutartis su subrangovais dėl bet kurios ir visų pareigų, kokias tik yra prisiėmusi vežėja dėl krovinio, be to, nustatyta taisyklė, draudžianti klientui reikšti pretenzijas vežėjos pasitelktiems asmenims.

Agentavimo sutartyje yra nustatytos pareigos atsakovei AB „DFDS Seaways“ organizuoti krovinių pakrovimą, užtikrinti visų reikalavimų bei apdairių ir naujausių saugos standartų laikymąsi ir kiek įmanoma geriausią bendrovės „DFDS A/S“ laivų aptarnavimą, rūpintis išvežamo krovinio pakrovimu, imtis visų reikiamų priemonių, siekiant išvengti žalos, reguliuoti pretenzijas, tarp jų – ir dėl kroviniui padarytos žalos, ir veikti glaudžiai bei reguliariai bendradarbiaujant su bendrove „DFDS A/S“ (Agentavimo sutarties 3.1.4–3.1.5, 3.3.1–3.3.3, 3.3.9–3.3.10, 3.6.2–3.6.4 punktai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad 39 punkte nurodytos jūrinės vežėjos agentės pareigos iš esmės atitinka Prekybinės laivybos įstatymo 401 straipsnyje nurodytas agentavimo paslaugas, tarp jų – ir laivo atplaukimo ir išplaukimo iš uosto, krovos darbų organizavimo, laivo aprūpinimo ir aptarnavimo organizavimo uoste (5 ir 6 punktai). Todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, tai, kad AB „DFDS Seaways“ priėmė krovinius vežti ir išdavė krovinio perdavimo aktus, taip pat nesudaro pagrindo AB „DFDS Seaways“ laikyti jūrine vežėja.

Agentavimo sutarties 3.1.4 punkte nurodyta, kad agentas atsako jūrinei vežėjai už savo ir (arba) savo tarnautojų ir darbuotojų įsipareigojimų nevykdymą, klaidas, aplaidumą ir neveikimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vienas sutarčių teisės principų – sutarties uždarumo principas, kuris reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Sutarties uždarumo principas lemia, kad tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo; sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Namų priežiūros centras v. UAB „Schindler-Liftas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-257/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-257/2014">3K-3-257/2014</a>).

Atsižvelgiant į 38–41 punktus, teisėjų kolegijos vertinimu, jūrinės vežėjos agentės AB „DFDS Seaways“ civilinė atsakomybė ieškovei kiltų tik tuo atveju, jei atsakomybės taikymo pagrindas būtų įtvirtintas nacionaliniuose įstatymuose.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad AB „DFDS Seaways“ veikė kaip bendrovės „DFDS A/S“ agentė, ji nelaikytina jūrine vežėja Hagos-Visbiu taisyklių prasme, todėl nėra solidariai atsakinga su bendrove „DFDS A/S“ dėl galimai netinkamo Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų jūrinio vežėjo pareigų vykdymo. Dėl nurodytų argumentų pakeistina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria žalos atlyginimas, palūkanos ir procesinės palūkanos ieškovei priteistos solidariai iš atsakovių, nurodant, kad ieškinys dėl civilinės atsakomybės taikymo AB „DFDS Seaways“ atmestinas.

Dėl Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto senaties termino

Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad vadovaujantis 6bis dalimi vežėjas ir laivas bet kuriuo atveju visiškai atleidžiami nuo atsakomybės už prekes, jei per vienerius metus nuo jų pristatymo arba nuo dienos, kai jos turėjo būti pristatytos, ieškinys nebuvo pareikštas. Šis laikotarpis gali būti pratęstas, jeigu šalys taip susitarė po to, kai atsirado pagrindas pareikšti ieškinį.

Kasatorių teigimu, šis terminas yra naikinamasis ir jį praleidus išnyksta subjektinė teisė kreiptis į jūrinį vežėją dėl galimai netinkamo pareigų pagal Hagos-Visbiu taisykles vykdymo. Terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo ieškinio priėmimo nagrinėti teisme dienos. Ieškovei pirminiu ieškiniu pareiškus ieškinį netinkamai atsakovei AB „DFDS Seaways“, šis terminas dėl reikalavimo atsakovei bendrovei „DFDS A/S“, anot kasatorių, buvo praleistas (plačiau žr. nutarties 20.5 punktą).

Tarptautinė sutartis aiškinama pirmiausiai atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir į sutarties objektą bei tikslą (žr. nutarties 23 punktą). Teisėjų kolegijos vertinimu, Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 dalies tekste aiškiai įtvirtinta, kad vežėjas ir laivas bet kuriuo atveju visiškai atleidžiami nuo atsakomybės už prekes, jei ieškinys nepareiškiamas per vienerius metus nuo prekių pristatymo dienos. Vienintelė šio termino pratęsimo galimybė įtvirtinta pačioje Taisyklių nuostatoje – tai gali būti padaryta, jei yra šalių susitarimas, sudarytas po to, kai atsirado pagrindas pareikšti ieškinį.

Tokį aiškinimą patvirtina ir Hagos-Visbiu taisyklių parengiamieji darbai. Iš pakomitetyje ir konferencijoje vykusių diskusijų matyti, kad buvo pritarta siūlymui nustatyti vieną senaties terminą, taikytiną kuo platesniam vežėjui galimų reikšti reikalavimų ratui (angl. to provide a one year limitation of time to sue in the broadest possible terms), tiek vežėjo atsakomybės dėl prekių praradimo ar sužalojimo, tiek ir dėl pristatymo netinkamam gavėjui atvejais (žr. The Travaux Préparatoires of the Hague Rules and of the Hague-Visby Rules, p. 307–319).

Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 dalyje nurodyto termino kaip naikinamojo vertinimą pagrindžia ir doktrinoje išsakyta pozicija, kad, pasibaigus vieneriems metams nuo dienos, kai prekės buvo ar turėjo būti pristatytos, ieškovo teisės pareikšti ieškinį išnyksta (angl. the lapse of which extinguishes the plaintiff‘s right) (žr. Hoeks M. Multimodal Transport Law, The Law Applicable to the Multimodal Contract for the Carriage of Goods, Kluwer Law International, 2010, p. 326–327).

Minėta, kad užsienio teismų precedentai gali būti naudingi lyginamuoju aspektu, ypač tuomet, kai taikomos tarptautinės sutartys (plačiau žr. nutarties 32 punktą). Kaip naikinamasis Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 dalyje nurodytas terminas tokiu laikomas Jungtinės Karalystės teismų praktikoje, kur teigiama, kad, praleidus šį terminą, skirtingai nei kai kuriuose nacionalinės teisės aktuose numatytus terminus, reikalavimas tiesiog nustoja egzistuoti (žr. 1977 m. sausio 27 d. Jungtinės Karalystės Lordų rūmų sprendimą Aries Tanker Corporation v. Total Transport Ltd.). Kitoks aiškinimas, Jungtinės Karalystės teismų vertinimu, reikštų aiškų Jungtinės Karalystės tarptautinių įsipareigojimų pažeidimą (žr. 1992 m. kovo 20 d. Jungtinės Karalystės komercinio teismo (Queen‘s Bench Division) sprendimą Transworld Oil (USA) Inc. v. Minos Compania Naviera S. A.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Hagos-Visbiu taisyklės nereglamentuoja ieškinio senaties nutraukimo, tokių gairių nepateikia ir Taisyklių parengiamieji darbai. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties termino nutraukimui taikytinos nacionalinės teisės nuostatos. Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, remdamasi 44–50 punktuose išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, konstatuoja, kad tais atvejais, kai šalys nesusitarė dėl termino pratęsimo po to, kai atsirado pagrindas pareikšti ieškinį jūrinei vežėjai, Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas vienerių metų terminas reikalavimams jūriniam vežėjui pareikšti yra naikinamasis. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai prekės buvo ar turėjo būti pristatytos, jis nutrūksta nustatyta tvarka pareiškus ieškinį tinkamam atsakovui.

Kaip nurodyta nutarties 43 punkte, nepritartina žemesnės instancijos teismų vertinimui abi atsakoves laikyti jūrinėmis vežėjomis ir todėl solidariai atsakingomis už Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos nevykdymą (netinkamą vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pritarti ir žemesnės instancijos teismų išvadai, kad ieškovė senaties termino nepraleido, nes, teismų vertinimu, pagal CK 6.16 straipsnio 1 dalies nuostatas ieškinį pareiškiant atsakovei AB „DFDS Seaways“ nutraukta ir ieškinio senatis pareikšti tokį pat reikalavimą atsakovei bendrovei „DFDS A/S“.

Atsižvelgdama į 51 punkte suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, kad Hagos-Visbiu 6 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas yra naikinamasis, teisėjų kolegija sprendžia, jog negali būti tenkinamas nutarties 21.4 punkte nurodytas ieškovės prašymas šį terminą atnaujinti, nes jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių – atsakovei AB „DFDS Seaways“ ieškovės neinformavus, kad ji veikia kaip atsakovės bendrovės „DFDS A/S“ agentė.

Procesinį veiksmą galima atlikti per visą laiką, kuris nustatytas jam atlikti (CPK 74 straipsnio 2 dalis). Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, turi būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Jeigu dokumentai yra siunčiami per pašto įstaigą, laiškai ar kitoks siuntinys pašto įstaigai turi būti įteiktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių ir tai turi būti patvirtinta pašto antspaudu. Tokiu atveju pripažįstama, kad procesinis veiksmas atliktas laiku, nepraleidus termino (CPK 74 straipsnio 7 dalis).

Byloje nustatyta, kad patikslintas ieškinys, kuriame, be kitų patikslinimų, kaip atsakovė nurodyta bendrovė „DFDS A/S“, pašto įstaigai buvo pateiktas 2013 m. sausio 14 d., teismas nutartimi buvo nustatęs terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Juos pašalinus, patikslintas ieškinys 2013 m. vasario 11 d. buvo priimtas ir todėl laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną (CPK 115 straipsnio 3 dalis). Taigi patikslintu ieškiniu reikalavimas tinkamai atsakovei buvo pareikštas 2013 m. sausio 14 d.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas reikalavimams atlyginti žalą, padarytą vykdant reisus, kuriais kroviniai buvo pristatyti 2012 m. sausio 15 d., 2012 m. vasario 5 d., 2012 m. vasario 18 d., 2012 m. kovo 3d., yra nepraleistas, nes patikslintas ieškinys teismui buvo pateiktas nepraleidus vienerių metų termino reikalavimui jūrinei vežėjai bendrovei „DFDS A/S“ pareikšti. Tačiau yra praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimams atlyginti žalą, padarytą vykdant 2011 m. lapkričio 2 d. ir 2011 m. gruodžio 8 d. reisus.

Dėl Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vežėjo pareigos

Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta vežėjo pareiga tinkamai ir rūpestingai pakrauti, tvarkyti, sukrauti, vežti, laikyti, prižiūrėti ir iškrauti vežamas prekes. Taigi, sprendžiant dėl atsakovės bendrovės „DFDS A/S“ atsakomybės, taikytinas Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas rūpestingumo standartas, kuris pačiose Taisyklėse nedetalizuotas.

Doktrinoje nurodoma, kad teismai praktikoje yra linkę jūriniam vežėjui taikyti aukštą rūpestingumo standartą. Vežėjas turi dėti tinkamas, kvalifikuotas ir protingas pastangas prekių krovimo metu. Ši jūrų vežėjo pareiga laikoma griežta ir neįvykdęs pareigos vežėjas neatsako už sužalojimą ar netekimą tik esant taisyklių 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems pagrindams (žr., pvz., Mukherjee P. K., Brownrigg M. Farthing on International Shipping, Fourth edition, Springer Heidelberg, 2013, p. 332; Tetley W. International Maritime and Admiralty Law, Éditions Yvon Blais, 2003, p. 82; Margetson N. J. The system of liability of articles III and IV of the Hague (Visby) Rules, Ph.d. thesis, University of Amsterdam, 2008). Toks aiškinimas yra pateiktas ir Kanados Aukščiausiojo Teismo sprendime Maxine Footwear Company Ltd. v. Canadian Government Merchant Marine Ltd. (1957). Tokį aiškinimą pagrindžia ir kasatorių pateiktos nuorodos į Jungtinės Karalystės Lordų rūmų sprendimą Albacora S. R. L. v. Westcott & Laurance Line Ltd. (1966), kur nurodyta, kad rūpestingumas turėtų būti pakankamas ar tinkamas, atsižvelgiant į žinomas aplinkybes arba tokias, kokių galima tikėtis, reiso ir krovinio pobūdį.

Atsižvelgdama į nutarties 57 ir 58 punktus, teisėjų kolegija nesutinka su nutarties 20.3 ir 20.6 papunkčiuose nurodytais kasatorių argumentais, kad jūrinės vežėjos kaltė žemesnės instancijos teismų sprendimuose aiškinta ex-post, t. y. kad žalos padarymo faktas savaime laikytas pakankamu įrodymu pripažinti, kad jūrinė vežėja nebuvo tiek apdairi ir rūpestinga, kiek buvo būtina. Žemesnės instancijos teismai vertino jūrinės vežėjos veiksmų atitiktį Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam standartui ir atsakovių pateiktus įrodymus dėl tinkamo pareigų atlikimo, atsakovių veiksmų atitiktį Krovinio tvirtinimo instrukcijai, programos „Laschon“ atliktus skaičiavimus, taip pat įrašą laivo žurnale dėl blogo oro.

Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, tačiau yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad kasatorių reikalavimas dėl jūrinės vežėjos kaltės nustatymo yra fakto klausimas, kurių kasacinės instancijos teismas nesprendžia, o yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTAtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-290-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-290-706/2015">3K-3-290-706/2015</a>, 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos bendrovė „Schöpp-Sportboden“ GmbH v. UAB „Regio“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMy8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-13/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-13/2013">3K-3-13/2013</a>; kt.).

Šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovė bendrovė „DFDS A/S“ yra atsakinga už netinkamą Hagos-Visbiu taisyklių 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos vykdymą ir turi atlyginti ieškovei žalą, padarytą vykdant reisus, kai prekės buvo pristatytos 2012 m. sausio 14 d. ir vėliau. Atsižvelgiant į tai ir nutarties 56 punkte padarytą išvadą, atmestinas ieškovės reikalavimas priteisti žalos, padarytos 2011 m. lapkričio 2 d. (850 Lt) ir 2011 m. gruodžio 8 d. (961,24 Lt), atlyginimą bei atitinkamai keistina skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis – ieškovei iš atsakovės bendrovės „DFDS A/S“ priteistinas žalos atlyginimas mažintinas iki 197 156,61 Lt (57 100,50 Eur), o palūkanos – iki 7127,83 Lt (2064,36) Eur.

Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui bei apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį – atmetus atsakovei AB „DFDS Seaways“ pareikštą ieškinį ir sumažinus iš bendrovės „DFDS A/S“ priteistino žalos atlyginimo ir palūkanų dydį, atitinkamai iš naujo turi būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Nutartyje konstatuota, kad tenkintina 99 proc. ieškovės patikslinto ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimų bendrovei „DFDS A/S“. Remiantis CPK 3 straipsnio 1 dalimi, vadovaujantis protingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principais, ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis neperskaičiuotinas, jos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakinga už žalą pripažintos atsakovės bendrovės „DFDS A/S“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai, iš esmės patenkinus patikslintą ieškinį ir ieškovės apeliacinį skundą bei atmetus atsakovės bendrovės „DFDS A/S“ apeliacinį skundą, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš ieškovės nepriteistinas (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis).

Remiantis šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatavus, kad ieškinio ir ieškovės apeliacinio skundo reikalavimai AB „DFDS Seaways“ atmestini, šiai atsakovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme abi atsakovės turėjo 23 171 Lt (6710,93 Eur) išlaidų, o apeliacinės instancijos teisme –12 100 Lt (3504,40 Eur) tokių išlaidų. Kadangi atsakovių atsikirtimai į ieškinį ir apeliacinio skundo argumentai dėl kiekvienos iš atsakovių nebuvo iš esmės skirtingi, jų pozicija dėl ginčo esmės sutapo, tai pripažintina, kad atstovavimo išlaidas atsakovės patyrė lygiomis dalimis (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.2, 8.10, 8.11, 8.17, 8.18 punktuose nurodytus dydžius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, teisinių klausimų naujumą, kompleksiškumą, aplinkybę, kad advokatas teikė paslaugas dviem juridiniams asmenims, konstatuoja, kad pagrįstas atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis pirmosios instancijos teisme – 3500 Eur, apeliacinės instancijos teisme – 2000 Eur (Rekomendacijų 2, 11 punktai). Atsakovei AB „DFDS Seaways“ tenkančios pusės šių išlaidų (2750 Eur) atlyginimas priteistinas jai iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovės, teikdamos apeliacinį skundą, sumokėjo 3735 Lt (1081,73 Eur), o kasacinį skundą – 1112 Eur žyminio mokesčio. Tenkinus skundų reikalavimus, pareikštus AB „DFDS Seaways“, jai iš ieškovės priteistina pusė sumokėto žyminio mokesčio.

Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, atsakovės patyrė 3630 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o ieškovė – 2610,47 Eur tokių išlaidų.

Patenkinus kasacinio skundo dalį – pakeitus skundžiamus procesinius sprendimus ir atmetus ieškinį atsakovei AB „DFDS Seaways“, jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės. Atsakovių turėtų bylinėjimosi išlaidų dydis viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.13, 8.17, 8.19 punktuose nurodytus dydžius. Atsižvelgiant į nutarties 69 punkte nurodytus argumentus, pagrįstu atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydžiu pripažintini 2000 Eur; AB „DFDS Seaways“ iš ieškovės priteistinas 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Išnagrinėjus kasacinį skundą, skundžiama apeliacinės instancijos nutarties dalis dėl bendrovės „DFDS A/S“ palikta iš esmės nepakeista, dėl to, remiantis nutarties 67 punkte išdėstytais motyvais, ieškovei iš atsakovės bendrovės „DFDS A/S“ priteistina Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.14, 8.17, 8.19 punktus atitinkanti suma – 1430 Eur.

Atsižvelgiant į procesinį bylos rezultatą, pirmosios instancijos teisme patirtų 19,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, taip pat kasaciniame teisme turėtų 13,63 Eur tokių išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės bendrovės „DFDS A/S“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutartį.

Ieškinį bendrovei „DFDS A/S“ tenkinti iš dalies.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) iš bendrovės „DFDS A/S“ (j. a. k. 14194711) 57 100,50 Eur (penkiasdešimt septynis tūkstančius vieną šimtą Eur 50 ct) žalos atlyginimo, 2064,36 Eur (du tūkstančius šešiasdešimt keturis Eur 36 ct) palūkanų ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškinį AB „DFDS Seaways“ atmesti.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) iš bendrovės „DFDS A/S“ (j. a. k. 14194711) 6671,08 Eur (šešis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt vieną Eur 8 ct) išlaidų advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti akcinei bendrovei „DFDS Seaways“ (j. a. k. 110865181) iš uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) 2750 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo ir 540,87 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, iš viso 3290,87 Eur (tris tūkstančius du šimtus devyniasdešimt Eur 87 ct).

Priteisti valstybei iš bendrovės „DFDS A/S“ (j. a. k. 14194711) 19,92 Eur (devyniolika Eur 92 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. nutarties dalį, kuria nutraukta bylos dalis, ieškovei grąžintas užstatas ir žyminio mokesčio dalis, palikti nepakeistą.

Priteisti akcinei bendrovei „DFDS Seaways“ (j. a. k. 110865181) iš uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo ir 556 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą, iš viso 1556 (vieną tūkstantį penkis šimtus penkiasdešimt šešis) Eur.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) iš bendrovės „DFDS A/S“ (j. a. k. 14194711) 1430 (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš bendrovės „DFDS A/S“ (j. a. k. 14194711) 13,63 Eur (trylika Eur 63 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas