Dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais kaip sudarytų suklydus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-10-915/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00492-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (kolegijos pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui,,Snoras“, trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir jų pripažinimo terminuotųjų indėlių sutartimis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiais kaip sudarytų suklydus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas R. A. prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2011 m. liepos 7 d. ir 2011 m. liepos 9 d. AB banko,,Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartis ir pripažinti, kad šios sutartys yra terminuotųjų indėlių sutartys.

Ieškovas reikalavimus grindė tuo, kad su atsakovu 2010 m. liepos 9 d. buvo sudaręs terminuotųjų indėlių sutartis dėl 30 000 Lt (8688,60 Eur) ir 10 000 Lt (2896,20 Eur) indėlių. Pagal sutartis abiejų indėlių termino pabaiga buvo 2011 m. liepos 9 d. Likus dviem dienoms iki terminuotųjų indėlių termino pabaigos ieškovas atvyko pas atsakovą pasikonsultuoti dėl šių indėlių termino pratęsimo ar naujų terminuotųjų indėlių sutarčių sudarymo. Ieškovo teigimu, atsakovo atstovas paaiškino, kad gali būti sudaryta terminuotojo indėlio, susieto su obligacijomis, sutartis, už kurią bankas moka didesnes palūkanas. Kartu ieškovui buvo paaiškinta, kad jis niekuo nerizikuoja, nes pagal jam siūlomą sudaryti sutartį investuoti pinigai, jei suma neviršija 100 000 Eur, yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tą patvirtina pateikta banko forma „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“. Tikėdamas, kad jam siūloma terminuotojo indėlio, susieto su obligacijomis, sutartis, ieškovas, dar nebaigus galioti terminuotųjų indėlių sutartims, 2011 m. liepos 7 d. pasirašė sutartį dėl 17 593,84 Lt (5095,53 Eur), o pasibaigus terminuotųjų indėlių terminui 2011 m. liepos 9 d. – sutartį dėl 40 985,65 Lt (11 870,26 Eur) AB banko,,Snoras“ obligacijų įsigijimo.

Ieškovas nurodė, kad, nebūdamas profesionalusis investuotojas, pagal jam suteiktą informaciją manė, jog sudarė terminuotųjų indėlių, susietų su obligacijomis, sutartis, todėl pagrįstai tikėjo, kad investicija yra saugi, apdrausta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Atsakovas suklaidino ieškovą dėl esminių sutarčių sąlygų, nes tinkamai neatskleidė informacijos, kurią pagal sutarčių sudarymo metu galiojusius įstatymus buvo būtina atskleisti, t. y nepaaiškino, kad pateiktos ne terminuotųjų indėlių, bet obligacijų pirkimo sutartys. Tuo remdamasis ieškovas prašė sudarytas su atsakovu sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas iš esmės suklydus CK 1.90 straipsnio pagrindu.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta atsakovo AB banko „Snoras“ bankroto byla, nurodyto teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas, kylantis iš ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 2 d. nutartimi ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas su banku sudarė 2011 m. liepos 7 d. neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant ar uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Ieškovas pagal 2011 m. liepos 7 d. ir liepos 9 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis įsigijo AB banko,,Snoras“ obligacijų už atitinkamai 17 593,84 Lt (5095,53 Eur) ir 40 985,65 Lt (11 870,26 Eur). Ieškovas yra neprofesionalus rinkos dalyvis (Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 30 dalis).

Atsakovas, kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti labai rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimus ypač nepalankius padarinius. Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalimi atsakovas, veikiantis kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, įpareigotas aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o šio straipsnio 5 dalimi įpareigotas prieš pradėdamas teikti investicines paslaugas surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. FPRĮ 22 straipsnyje nurodytos atsakovo pareigos labiau sietinos su ekonominių rizikų atskleidimu, o ne su teisės aktų normų aiškinimu. Atsakovas šias pareigas įvykdė tinkamai, rinko informaciją apie ieškovo patirtį investuojant, jo finansinę padėtį, ieškovas nurodė, kad nori investuoti už didesnę grąžą, taip prisiimdamas didesnę riziką, taip pat nurodė, kad turi tik pradinių žinių apie investicines paslaugas ir vertybinius popierius. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią.

Sudarydamas sutartis ieškovas atsisakė pateikti atsakovui informaciją apie save, tokios informacijos nepateikimo padariniai jam buvo išaiškinti. Ieškovas neigia, kad buvo supažindintas su obligacijų emisijos Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kad buvo atsakovo darbuotojo įkalbėtas sudaryti ginčijamą sutartį, tačiau į bylą pateikti ieškovo ir atsakovo darbuotojo telefoninių pokalbių garso įrašai, jų išklotinės leidžia daryti išvadą, kad būtent ieškovas išreiškė susidomėjimą pirkti atsakovo obligacijų, pasidomėjo, ar gali susipažinti su prospektu ir galutinėmis sąlygomis atsakovo interneto puslapyje ir buvo patikintas apie tokios galimybės egzistavimą, taip parodydamas ketinimą susipažinti su minėtais dokumentais prieš sudarant ginčo sutartį.

Ieškovas pagal byloje esančius rašytinius įrodymus išreiškė valią gauti didesnę grąžą, sutikdamas prisiimti didesnę riziką, o pagal obligacijų pasirašymo sutartis atsakovas mokėdavo didesnes palūkanas negu sudarant terminuotojo indėlio sutartis. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei prospekte ar galutinėse sąlygose, su kuriomis ieškovas buvo susipažinęs, nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) nuostatas. Nors taip pat nėra nuostatos, kad jos nėra draudžiamos (IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis), tačiau, nesant informacijos, jog obligacijos yra draudžiamos, ieškovas, kaip vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo, prieš sudarydamas sutartis, galėjo ir turėjo pasidomėti, ar obligacijos yra draudžiamos, tačiau to neatliko dėl savo neatidumo. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas suklaidino ar apgavo ieškovą, o jo klaidingas tam tikrų sudaromų sutarčių sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės ar sandorio sudarymu dėl apgaulės (CK 1.90, 1.91 straipsniai).

Bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo R. A. atskirąjį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. liepos 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį.

Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo praktika, pagal ją CK 1.90 straipsnyje įtvirtinto pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu taikymo sąlygos yra tokios: 1) turi būti konstatuotas suklydimo faktas; 2) suklydimas turi būti kvalifikuotas kaip esminis; 3) suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. v. Lazdijų rajono 2-ojo notarų biuro notarė R. Gudienė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-373/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-373/2012">3K-3-373/2012</a>).

Atsakovui, kaip finansų įmonei, santykių su ieškovu – neprofesionaliu klientu, dalyvei, taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. Pagal šio įstatymo 22 straipsnio 5 dalį, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: 1) žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; 2) finansinę padėtį; 3) tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.

Byloje esantys ieškovo pasirašyti dokumentai (obligacijų pasirašymo ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys) patvirtina, kad atsakovas įstatyme nustatytą pareigą tinkamai informuoti klientą, t. y. ieškovą, įvykdė tinkamai. Ieškovas savo iniciatyva prieš pasibaigiant jo su banku sudarytų terminuotųjų indėlių sutarčių terminui atvyko į banką pasikonsultuoti dėl tolesnio lėšų panaudojimo būdo, jam buvo pasiūlyta įsigyti obligacijų. Pokalbis su banko vadybininku truko pakankamai ilgą laiką, t. y. 30–40 min., per kurias ieškovas objektyviai turėjo galimybę išsiaiškinti visus jam aktualius klausimus. Banko skrajutė, susijusi su obligacijomis, patvirtina, kad pateikta vieša informacija, jog indėlių draudimas obligacijoms negalioja ir tai yra vienas šių vertybinių popierių skirtumų nuo indėlių. Ieškovui ši skrajutė taip pat buvo pateikta susipažinti. Ieškovas savo parašu patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, taigi visą reikiamą informaciją galėjo susirasti ir internete. Ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo atsakovo suklaidintas ar nebuvo tinkamai atskleistos esminės sudaromų sandorių sąlygos, ar kad jo valia buvo kitokia ginčijamų obligacijų sutarčių pasirašymo metu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas R. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartį bei pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento obligacijų pasirašymo sutartis ir taikyti restituciją. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nenurodyta apie tai, kad obligacijos neapdraustos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu. Sprendžiant dėl tinkamo banko pareigos informuoti klientą įvykdymo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo pasisakyta, kad svarbu įvertinti, ar banko pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį paslaugų teikėjas turėjo pareigą prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimais padariniais, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui.

15.2. Suteikęs ieškovui neprofesionalaus kliento kategoriją, bankas prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis), bei pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

15.3. Faktas, kad šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-516/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-516/2006">3K-3-516/2006</a>; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. R. v. UAB „Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1425/2002; 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. UADB „Preventa“, bylos Nr. 3K-3-50/2001).

15.4. Sudarant sutartis ieškovui pateiktos informacijos pobūdis neatitiko aiškumo ir išsamumo kriterijų, atsakovas neįrodė informavimo pareigą atlikęs tinkamai. Ieškovas prieš sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis su atsakovu buvo sudaręs terminuotųjų indėlių sutartis, šios buvo apdraustos pagal IĮIDĮ nuostatas. Ieškovo ir atsakovo bendradarbiavimo praktikoje ieškovo finansinės investicijos būdavo apdraustos. Nei obligacijų pasirašymo sutartyse, nei prospekte, nei galutinėse sąlygose, su kuriomis ieškovas buvo supažindintas, nėra nuorodos, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas. Ši aplinkybė teismų turėjo būti vertinama sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir turėjo būti laikoma, kad atsakovas netinkamai informavo savo klientą. Bankui buvo žinoma ieškovo finansinė padėtis ir tai, kad ieškovas rizikuoja visomis savo santaupomis, dėl to jis turėjo įspėti klientą, kad jo finansinė investicija neapdrausta.

15.5. Teismai turėjo taikyti sandorio negaliojimą dėl suklydimo reglamentuojančias įstatymo nuostatas. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis); suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Ieškovas neturėjo pakankamų žinių investavimo srityje, kad būtų galėjęs savarankiškai įvertinti aplinkybes dėl ginčo sutarčių sudarymo rizikos; be to, dėl atsakovo suteiktos informacijos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, kad „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bei atsakovo darbuotojui nutylėjus, kad yra kitaip, ieškovui galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl obligacijų draudimo, kuris, jo teigimu, nulėmė jo sprendimą sudaryti šias sutartis. Taigi ieškovas iš esmės suklydo dėl esminių sandorio sąlygų. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje priėmė priešingą nutartį, negu kitose šio teismo nagrinėtose analogiškose bylose, taip nukrypdamas nuo suformuotos praktikos, kai AB banko,,Snoras“ obligacijų ar indėlių sertifikatų turėtojai nuginčijo dėl suklydimo sudarytas obligacijų ar indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

16.1. Ieškovas ginčija savo ir banko sudarytus sandorius CK 1.90 straipsnio pagrindu ne todėl, kad suklydo sutarčių sudarymo metu, o todėl, kad nesitikėjo, jog bankas bankrutuos. Vertinant sandorių galiojimą aptariamu pagrindu turėtų būti teismo įvertintas ieškovo elgesys sudarant sandorius. Teisės doktrinoje akcentuojama, kad suklydimas – tai neteisingas sandorio suvokimas, nesvarbu, kaip elgiasi kiti asmenys. CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suklydimas gali būti konstatuotas, kai suklydo abi sandorio šalys arba kitą šalį suklaidino šalis, neturėjusi tikslo jos apgauti. Nurodytos sąlygos konkrečiu atveju netaikytinos vien todėl, kad bankas, kaip finansų įstaiga ir finansų makleris, kuriam taikomi ypatingi rūpestingumo ir atidumo standartai, negalėjo sąžiningai klysti arba suklaidinti, neturėdamas tikslo apgauti. Subjektyvų ieškovo suklydimą (CK 1.90 straipsnio 4 dalis) gali patvirtinti arba paneigti tik pats ieškovas. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį suklydimas negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Įvertinus tai, kad ieškovo menamas suklydimas yra susijęs su įstatymo (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies) nežinojimu, akivaizdu, kad tariamas suklydimas (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) buvo nulemtas ieškovo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo (CK 1.6 straipsnis).

16.2. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta banko obligacijoms taikoma indėlių draudimo išimtis (netaikomas indėlių draudimas), o ginčo šalys (bankas ir ieškovas) susitarimu negalėjo pakeisti imperatyviųjų teisės normų taikymo. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovas derėjosi su banko darbuotoju tik dėl indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovas nesiekė sudaryti terminuotojo indėlio sutarčių, o sąmoningai sudarė obligacijų pasirašymo sutartis. Byloje ieškovas darė įtaką liudytoju buvusiam banko darbuotojui dėl ieškovui palankių parodymų davimo.

16.3. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Šioje normoje nenustatyta, kad finansų makleris privalo neprofesionalius klientus informuoti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ar netaikomas IĮIDĮ nustatytas garantijas, šios normos paskirtis – įpareigoti finansų maklerį atskleisti ekonomines rizikas, t. y. galimą finansų priemonės nuvertėjimą, nuostolių riziką ir pan. Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 30.7 punkte nustatyta, kad jei finansų maklerio įmonė saugo klientams priklausančias finansines priemones ar lėšas, finansų maklerio įmonė neprofesionaliems klientams ir potencialiems neprofesionaliems klientams privalo pateikti veiksmų, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi siekdama užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos finansų maklerio įmonės atžvilgiu atsižvelgiant į jos vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties, sudarytos ieškovo ir atsakovo, priede išsamiai ir aiškiai nurodyta visa IĮIDĮ 13 straipsnio informacija. FPRĮ įtvirtintų atsakovo pareigų pažeidimas būtų laikomas pagrindu ieškovui reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo (dėl banko, kaip finansų maklerio, netinkamai suteiktų paslaugų), o ne pagrindu ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl ieškovo suklydimo. Pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis) bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą; negali likti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis. Ieškovas negalėjo nepastebėti ginčijamų sutarčių nuostatų apie susipažinimą su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. CK 6.64 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorius (šiuo atveju – ieškovas) pažeidžia prievolę (susipažinti su sutarčių turiniu), skolininkas (atsakovas) laikomas jos nepažeidusiu. Ieškovas privalėjo įrodyti, kad atsakovas pažeidė aptartose teisės normose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė.

16.4. Tai, kad indėlių draudimas banko obligacijoms netaikomas, nereiškia, jog banko obligacijų pirkėjų, kaip investuotojų, interesai nėra užtikrinti. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu bankas ieškovui priklausančias obligacijas būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovo valios (pvz., dėl klaidos ieškovo vertybinių popierių sąskaitoje būtų fiksuotas obligacijų perleidimo sandoris trečiajam asmeniui ar pan.), galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovui dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą. Atsakovo pareiga informuoti klientą apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis) ir (arba) įsipareigojimai investuotojams (IĮIDĮ 2 straipsnio 12 dalis), yra nustatyta teisės akte (IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis). Todėl bankas šios nuostatos negalėjo neįtraukti į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių tekstą.

16.5. Įmonių bankroto įstatyme nenustatyta, kad restitucija gali būti taikoma bankrutuojančio asmens atžvilgiu, dėl to toks sandorio negaliojimo padarinys negalimas. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sandorio negaliojimo padariniai gali būti taikomi tik sandorio šalims. Ieškovo prašomų sandorių negaliojimo padarinių taikymas negalimas, nes sukurtų teises ir pareigas ne sandorio šaliai trečiajam asmeniui. Su ieškovu, kaip banko kreditoriumi, turėtų būti atsiskaitoma laikantis Bankų įstatymo 87 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės (jis ir toliau turėtų likti banko ketvirtosios eilės kreditorius).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas bankrutavusi akcinė bendrovė bankas,,Snoras“ prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį. Atsiliepime išdėstyti tokie esminiai argumentai:

17.1. Ieškovas darė spaudimą liudytojui, siekdamas, kad šis teismo posėdžio metu patvirtintų, jog ieškovui garantavo, kad atsakovo obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Ieškovas du kartus siūlė buvusiam atsakovo darbuotojui susitarti. Toks elgesys ne tik nesuderinamas su sąžiningumo principu, bet ir akivaizdžiai patvirtina tą faktą, kad jis siekė imituoti savo suklydimo faktą.

17.2. CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas (net ir atitinkantis CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas) negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Menamas ieškovo suklydimas susijęs su įstatymo nežinojimu (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis), dėl to akivaizdu, kad tariamas suklydimas (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) buvo nulemtas paties ieškovo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo (CK 1.6 straipsnis). Subjektyvų ieškovo suklydimą, atitinkantį CK 1.90 straipsnyje nurodytą sandorio negaliojimo pagrindą, galėjo patvirtinti arba paneigti tik teigęs esantis suklydęs ieškovas.

17.3. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad iki obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo ieškovas teiravosi ar derėjosi su atsakovo darbuotoju tik dėl indėlių draudimu apdraustų atsakovo produktų. Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovas patvirtino susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką. Tai, kad indėlių draudimas atsakovo platinamoms obligacijoms netaikomas, nereiškia, kad obligacijų pirkėjų, kaip investuotojų (IĮIDĮ 2 straipsnio 11 dalis), interesai nėra užtikrinti šio įstatymo normomis. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Ieškovo finansinis reikalavimas AB banko,,Snoras“ bankroto byloje patvirtintas, dėl to jis savo reikalavimą gali tenkinti Įmonių bankroto ir Bankų įstatymuose nustatytų kreditorių reikalavimo eiliškumo tenkinimo tvarka.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutartimi sustabdytas civilinės bylos Nr. 3K-3-169/2014 (pakeistas Nr. 3K-3-10-915/2016) nagrinėjimas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 (pakeistas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>) gavimo.

19. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 (toliau – prejudicinis sprendimas) dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime išaiškino, kad:

19.1. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.

19.2. Direktyva 94/19, iš dalies pakeista Direktyva 2009/14, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią Direktyvą 94/19, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9, tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19 I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.

19.3. Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

19.4. Direktyva 97/9 turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

20. Priėmus nurodytą ESTT prejudicinį sprendimą civilinės bylos Nr. 3K-3-10-915/2016 nagrinėjimas atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

21. CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

22. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamas dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

23. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo kriterijų (CK 1.90 straipsnis)

Ieškovas ginčija obligacijų pasirašymo sutartis, nurodydamas, kad jos sudarytos jam suklydus. Teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.

Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. K. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMy0yNDgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-23-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-23-248/2015">3K-3-23-248/2015</a>; kt.).

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

CK 1.90 straipsnyje ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoriai iš tikrųjų buvo sudaryti dėl ginčijančios sandorius šalies (ieškovo) esminio suklydimo.

Dėl suklydimo sudarant obligacijų pasirašymo sutartis

Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose.

Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.

FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama pasyvi finansų tarpininko pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta aktyvi finansų tarpininko pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

Tačiau, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ne bet koks finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje vertindami galimą ieškovo suklydimą, jo esmingumą, t. y. kiek jis turėjo įtakos sudarant ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, teismai nustatė ieškovo asmenines savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes.

Atsakovas rinko informaciją apie ieškovo patirtį investuojant, jo finansinę padėtį, ieškovas nurodė, kad nori investuoti už didesnę grąžą, taip prisiimdamas didesnę riziką, taip pat nurodė, kad turi tik pradinių žinių apie investicines paslaugas ir vertybinius popierius. Ieškovas teigė, kad buvo atsakovo darbuotojo įkalbėtas sudaryti ginčijamą sutartį, tačiau į bylą pateikti ieškovo ir atsakovo darbuotojo telefoninių pokalbių garso įrašai, jų išklotinės leidžia daryti išvadą, kad būtent ieškovas išreiškė susidomėjimą pirkti atsakovo obligacijų, pasidomėjo, ar gali susipažinti su obligacijų emisijos Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis atsakovo interneto puslapyje ir buvo patikintas apie tokios galimybės egzistavimą, taip parodydamas ketinimą susipažinti su minėtais dokumentais prieš sudarant ginčo sutartis. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas patvirtino, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią. Sudarant sutartį ieškovas atsisakė pateikti atsakovui visą informaciją apie save kaip investuotoją, tokios informacijos nepateikimo padariniai jam buvo išaiškinti. Neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovą, bankas negalėjo individualizuoti ieškovo kaip kliento investavimo poreikių.

Ieškovas yra neprofesionalusis investuotojas FPRĮ prasme, o pagal amžių, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes nėra pagrindo jo neprilyginti vidutiniam vartotojui. Ieškovui sudarant obligacijų pasirašymo sutartis buvo akivaizdu, kad pagal šias sutartis įgyjamos obligacijos, joms įgyti išleidžiamos lėšos netampa indėliais, taip pat jam turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, jos skiriasi nuo indėlio ir pasižymi kitokiu rizikos laipsniu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.

Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>). Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės.

Dėl išdėstytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinti negaliojančiomis dėl esminio suklydimo ir pripažinti, kad šios sutartys yra terminuotųjų indėlių sutartys. Nenustačius teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų, paliktina nepakeista apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovas prašo priteisti 2032,80 Lt (588,74 Eur), o trečiasis asmuo – 2904 Lt (841,06 Eur) išlaidų advokatui už atsiliepimų į kasacinį skundą parengimą atlyginimo iš ieškovo. Šios sumos viršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punkte nustatyto maksimalaus dydžio – 2 minimalios mėnesio algos, galiojusios pateikiant atsiliepimus į kasacinius skundus. Rekomendacijų 11 punktas leidžia nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas ir trečiasis asmuo yra dalyvavę ne vienoje analogiško pobūdžio ir buvo atstovaujami tų pačių advokatų civilinėse bylose, kuriose teikė tokią pačią teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, kolegija sprendžia, kad pakankama bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma yra 150 Eur atsakovui ir 200 Eur trečiajam asmeniui iš ieškovo.

Kasacinis teismas turėjo 5,14 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, jų atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. A. atsakovui BAB bankui,,Snoras“ (j. a. k. 112025973) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 200 (du šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. A. 5,14 Eur (penkis Eur 14 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojos Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys