Dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-13-969/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02591-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.4.2.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl indėlio sertifikato ir obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių sandorių pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais ieškovo ir atsakovo sudarytas 2011 m. sausio 6 d. Su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S006331 (toliau – ir Indėlio sertifikato sutartis) ir 2011 m. lapkričio 10 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020111110Z990005 (toliau – ir Obligacijų pasirašymo sutartis); pripažinti, kad ieškovo ir atsakovo 2011 m. sausio 6 d. ir 2011 m. lapkričio 10 d. buvo sudarytos terminuotojo indėlio sutartys dėl 35 000 Lt (10 136,70 Eur) ir 69 986,56 Lt (20 269,51 Eur), kurių pagrindu ieškovas įgijo indėlininko teises.

Ieškovas nurodė, kad savo lėšas laikė banke kaip terminuotuosius indėlius. 2011 m. sausio 6 d. ieškovui nuvykus į banko filialą ketinant sudaryti dar vieną terminuotojo indėlio sutartį, atsakovo darbuotoja jam pasiūlė įsigyti naują produktą – indėlio sertifikatą, ir paaiškino, kad šis produktas analogiškas terminuotajam indėliui, tik dar palankesnėmis sąlygomis. Dėl šios priežasties ieškovas 2011 m. sausio 6 d. sudarė 35 000 Lt (10 136,70 Eur) sumos dydžio Indėlio sertifikato sutartį. Be to, pasibaigus dar vienai terminuotojo indėlio sutarčiai, ieškovas vėl nuvyko į banką, ketindamas pratęsti minėtą sutartį, tačiau šį kartą banko darbuotoja jam pasiūlė įsigyti obligacijas, nurodydama, kad šis banko produktas yra taip pat panašus į terminuotąjį indėlį, tik palankesnėmis sąlygomis. 2011 m. lapkričio 10 d. ieškovas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo atsakovo obligacijų už 69 986,56 Lt (20 269,51 Eur). Iškėlus atsakovui bankroto bylą, ieškovas suprato buvęs apgautas atsakovo darbuotojų, aiškinusių, kad ieškovui siūlyti ir jo įsigyti banko produktai yra visiškai saugūs, kad jų grąžinimą garantuoja valstybė. Atsakovo darbuotojai ieškovui suteikė klaidingą informaciją apie esmines sutarčių sąlygas, kurias žinodamas jis niekada nebūtų sudaręs tokių sandorių. Ieškovas nebuvo aiškiai ir suprantamai supažindintas su pasirašomų sutarčių sąlygomis, o žinodamas visą galinčią kilti riziką, nebūtų sudaręs ginčijamų sutarčių. Ieškovo teigimu, jo valia buvo saugiai laikyti savo santaupas bei gauti banko nustatytas palūkanas. Ieškovas yra fizinis asmuo, vartotojas, jo profesija ir išsilavinimas su finansų rinkomis nėra susijęs, todėl sprendimą sudaryti ginčijamas sutartis jis priėmė pasitikėdamas banko darbuotojais ir jų rekomendacijomis. Atsakovui, kaip teikiančiam finansines paslaugas, tenka pareiga pateikti išsamią, visapusišką informaciją apie jam rekomenduojamus sandorius, ypač akcentuojant ir tiksliai nurodant skirtumus tarp terminuotojo indėlio ir siūlomų banko produktų. Atsakovo darbuotojai netinkamai atskleidė informaciją apie siūlomų sandorių riziką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 11 d. nutartimi ieškovo ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2009 m. balandžio 27 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas atidarant, uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Vykdydamos šią sutartį šalys 2011 m. sausio 6 d. sudarė Indėlio sertifikato sutartį dėl 35 000 Lt (10 136,70 Eur) vertės indėlio sertifikato įsigijimo, o 2011 m. lapkričio 10 d. – Obligacijų pasirašymo sutartį dėl 700 vnt. 100 Lt (28,96 Eur) vertės obligacijų pirkimo už 69 986,56 Lt (20 269,51 Eur), jas ieškovas šioje byloje ginčija.

Atsakovas, vadovaudamasis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 5 dalimi, rinko informaciją apie ieškovą, kuris nurodė, kad ketina investuoti saugiai ir jam yra priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, turi pradinių žinių apie investavimą ir vertybinius popierius. Tiek indėlio sertifikatas, tiek obligacija priskiriami prie nesudėtingų finansinių priemonių (Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 58 punktas).

Teismas, įvertinęs įrodymus, sprendė, kad labiau tikėtina išvada, jog ieškovas buvo supažindintas tiek Su infliacija susietų indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu Nr. 10 (toliau? Aprašas), tiek su Obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis (toliau – atitinkamai Prospektas ir Galutinės sąlygos), tuo labiau kad jis pirko šiuos atsakovo produktus ne pirmą kartą. Prieš sudarydamas 2011 m. lapkričio 10 d. Obligacijų pasirašymo sutartį, ieškovas raštu išreiškė valią nutraukti terminuotojo indėlio sutartį prieš terminą turėdamas tikslą pirkti atsakovo obligacijų. Ieškovas, teigdamas, kad buvo atsakovo darbuotojos įtikintas nutraukti terminuotojo indėlio sutartį, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o bylos duomenys neleidžia daryti tokios išvados.

Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas savo parašu patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (toliau – Aprašymas) ir kitus šioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką (toliau – Santrauka). Aprašyme yra atskleidžiama su indėlio sertifikato ir obligacijų įsigijimu susijusi atsakovo, kaip emitento, nemokumo rizika, o Santraukoje yra detaliai paaiškinama, kokiu atveju ir kokiu dydžiu yra draudžiama investicija. Jokiame dokumente nėra nuorodos, jog indėlio sertifikatas ar obligacijos yra draudžiami pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą.

Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra bendro pobūdžio sutartis, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui investicines ir kitokias paslaugas, kurių vienos yra draudžiamos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas, kitos – ne, todėl minėtos sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai yra apdrausti.

Teismas nurodė, kad ieškovas teigia, jog atsakovo darbuotoja jį informavo, kad indėlio sertifikatas ir obligacija yra panašūs į terminuotąjį indėlį, tik taikomos palankesnės sąlygos, tačiau nepateikė tokį teiginį patvirtinančių įrodymų. Teismas nurodė, kad ieškovas, teigdamas, jog nepirktų obligacijų ir indėlio sertifikato, jeigu žinotų, kad jiems netaikomas draudimas, nepateikė tokią valią patvirtinančių įrodymų, o tai, kad jis 2009 m. balandžio 27 d. Obligacijų pasirašymo sutarties neginčijo, leidžia daryti išvadą, kad perkamų vertybinių popierių draustumas jam nebuvo esminė sąlyga.

Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog draudžiamumas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą jam buvo esminė sąlyga. Nors nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas buvo tinkamai ir aiškia forma informuotas apie draudimo nebuvimą, tačiau atsakovo ieškovui pateiktuose su Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartimi dokumentuose buvo atskleista atsakovo nemokumo rizika ir draudimo taikymo sąlygos, kas, nesant nuorodos apie draudimo taikymą, be to, ieškovui jau anksčiau pirkus atsakovo obligacijų, kaip vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui, nesudarė pagrindo tikėtis, kad indėlio sertifikatas ir obligacijos yra draudžiami. Teisės aktai nedraudžia atsakovui pateikti rizikų išaiškinimą formalizuotai. Taigi, net jeigu ir būtų galima pripažinti faktą, kad ieškovas neteisingai suvokė sudarytų ginčijamų sutarčių sąlygas dėl jų draustumo, laikytina, kad tai įvyko dėl paties ieškovo didelio nerūpestingumo ir neatsargumo, nes atsakovas sudarė ieškovui visas galimybes gauti reikiamą informaciją, pateikdamas jam jau anksčiau minėtus dokumentus, atskleidžiančius investavimo rizikas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas buvo suklaidintas atsakovo ar suklydo dėl sudarytos sutarties esmės (esminių sąlygų). Ieškovas, sudarydamas ginčijamas sutartis ir neįsigilindamas į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, buvo nepakankamai atidus ir rūpestingas, nepriklausomai nuo savo išsilavinimo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas suklaidino ieškovą, o ieškovo klaidingas tam tikrų sudaromų sutarčių sąlygų įsivaizdavimas dėl nepakankamo atidumo ir rūpestingumo negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės (CK 1.90, 1.91 straipsniai). Teismas pripažino, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamas sutartis sudarė iš esmės suklydęs arba dėl atsakovo apgaulės, todėl ieškovo ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį ir ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia 2011 m. sausio 6 d. Su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. S006331, sudarytą ieškovo ir AB banko „Snoras“, taikė restituciją ir grąžino 35 000 Lt (10 136,70 Eur) į ieškovo banko sąskaitą; pripažino negaliojančia 2011 m. lapkričio 10 d. Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020111110Z990005, sudarytą ieškovo ir AB banko „Snoras“, taikė restituciją ir grąžino 69 986,56 Lt (20 269,51 Eur) į ieškovo banko sąskaitą.

Kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys nepatvirtina, kad atsakovas vykdė tinkamai pareigą prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Nei ginčo sutartyse, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, kad lėšos, investuotos įsigyjant indėlio sertifikatą arba obligacijas, nėra apdraudžiamos. Priešingai – Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ yra įtvirtinta nuostata, jog,,banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kolegijos nuomone, ši aplinkybė sudarė pagrindą ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, pagrįstai manyti, kad jo išperkamos obligacijos ir įsigytas indėlio sertifikatas yra apdrausti. Kolegija pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, ar Aprašymas ir Santrauka ieškovui buvo įteikti, tai nelaikytina tinkamu informavimu, nes Aprašyme ieškovas nėra tiesiogiai, aiškiai informuojamas, jog obligacijos ir indėlių sertifikatai nėra apdrausti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu. Kliento, kuriam suteikta neprofesionalaus kliento kategorija, informavimas apie galimas finansinės priemonės rizikas tokiu būdu, kad jam paliekama savarankiškai įvertinti galimas rizikas banko bankroto atveju, nėra tinkamas tokio kliento informavimas, atsižvelgiant į jo turimą žinių, įgūdžių ir patirties lygį ir galimybę savarankiškai atlikti tinkamą su investavimu susijusių rizikų įvertinimą. Atsakovas taip pat neįrodė, kad ieškovas buvo supažindintas su Aprašu ir Prospektu. Šiai aplinkybei įrodyti nepakanka to, kad informacija apie visas rizikas buvo pateikta Apraše, Prospekte, Galutinėse sąlygose, kurie buvo išviešinti, o ieškovo patvirtinimas ginčo sutartyje, jog pasirašydamas ginčo sutartis susipažino su Aprašu bei Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, negali būti laikomas pakankamu įrodymu, siekiant įrodyti susipažinimo su šiais dokumentais aplinkybę.

Kolegija konstatavo, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovo ieškovui pateikta informacija apie obligacijoms ir indėlio sertifikatams būdingą riziką buvo neaiški ir neišsami. Kolegija sprendė, kad atsakovas tinkamai neišaiškino ieškovui ginčo sutarčių sudarymo rizikos ir aplinkybės, jog indėlio sertifikatas ir obligacijos, kuriuos bankas pasiūlė įsigyti ieškovui, nėra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad sudarydamas ginčo sandorius ieškovas turėjo žinių, susijusių su investavimu, konkrečiomis banko pasiūlytomis finansinėmis priemonėmis ir galimomis investavimo rizikomis. Priešingai – byloje yra duomenų, kad ieškovo išsilavinimas yra vidurinis, o įvertindamas tai, ką išmano apie akcijas, obligacijas, kitas investicines priemones, ieškovas nurodė turįs tik pradinių žinių.

Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovo elgesiui, sudarant ginčijamas sutartis, pritaikius apdairaus, atidaus ir protingo žmogaus elgesio standartą, kitas žmogus, būdamas panašioje situacijoje, taip pat būtų sudaręs tokį patį sandorį. Tuo labiau kad dėl Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje įtvirtintos nuostatos, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovui galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl indėlio sertifikato ir obligacijų draudimo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl esminio ieškovo suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Kolegija atmetė kaip nepagrįstą atsakovo teiginį, kad sąlyga, susijusi su obligacijų, indėlių sertifikato draudimu, nėra esminė, apsisprendžiant sudaryti sutartį.

Kolegija nurodė, kad atsakovas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto, todėl jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovui lėšas, nes tai prieštarautų Įmonių bankroto įstatymo nustatytai atsiskaitymo su bankrutavusios įmonės (banko) kreditoriais tvarkai (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis, Bankų įstatymo 87 straipsnis). Be to, jeigu ieškovas nebūtų sudaręs ginčo sutarčių, jo teisinis statusas būtų analogiškas banko sąskaitos turėtojo statusui, o tokiose sąskaitose esančios lėšos laikytinos apdraustomis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo nustatyta tvarka, joms būtų taikoma draudimo apsauga (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Kolegija sprendė, kad, taikant restituciją, ieškovo už indėlio sertifikatą ir obligacijas sumokėtos lėšos – atitinkamai 35 000 Lt (10 136,70 Eur) ir 69 986,56 Lt (20 269,51 Eur) – turi būti grąžinamos į ieškovo mokėjimo sąskaitą, iš kurios buvo sumokėta už perkamas obligacijas ir indėlio sertifikatą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad banko obligacijoms ir indėlio sertifikatams taikoma indėlių draudimo išimtis (netaikomas indėlių draudimas). CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas negali būti laikomas esminiu, jei šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Ieškovo suklydimas (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) yra susijęs su Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nežinojimu (CK 1.6 straipsnis), kas reiškia, kad suklydimas buvo lemtas paties ieškovo didelio neatsargumo ar nerūpestingumo.

Ieškovas neįrodė, kad ta aplinkybė, ar banko platinamos obligacijos ir indėlio sertifikatai yra apdrausti indėlių draudimu, buvo esminė sudarytų sutarčių sąlyga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOC8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-28/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-28/2011">3K-3-28/2011</a>). Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovas teiravosi ar derėjosi su banko darbuotoju tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Priešingai – ankstesnė ieškovo investicinė veikla (banko obligacijų pirkimas 2009 m. ir jų sėkmingas išpirkimas 2010 m.) patvirtina, kad jis iki ginčo sutarčių sudarymo jau buvo investavęs į finansines priemones ir indėlių draudimo taikymui ar netaikymui neteikė esminės reikšmės.

Teisės aktai neįpareigoja finansų maklerį informuoti klientus, ar finansų priemonei taikomos ar netaikomos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatytos garantijos. Finansų makleris privalo klientui atskleisti ekonomines rizikas, t. y. galimą finansų priemonės nuvertėjimą, nuostolių riziką ir pan., juo labiau kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede yra išsamiai ir aiškiai nurodoma visa Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 13 straipsnio informacija apie įsipareigojimų investuotojui taikomus apribojimus, draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką bei sąlygas.

Kredito įstaigų platinami skolos vertybiniai popieriai (obligacijos ir indėlio sertifikatai) yra išties saugi investicija, nes šiomis finansinėmis priemonėmis yra garantuotas investuotos sumos grąžinimas (nėra rizikos, kad vertybiniai popieriai nuvertės), tai garantuoja emitento (banko) turtas. Atsakovo nemokumo niekas (įskaitant ir banko darbuotoją, atstovavusį bankui sudarant ginčo sutartis su ieškovu) negalėjo numatyti. Asmuo, tiek laikydamas indėlį banke, tiek investuodamas į banko platinamas finansines priemones, jeigu jis nėra profesionalusis investuotojas, turi vienodas galimybes įvertinti banko bankroto riziką.

Net ir darant prielaidą, kad atsakovas pažeidė minėtą Finansinių priemonių rinkų įstatymo normą (su tuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesutinka), tai nereikštų, kad ginčo sutartys tampa negaliojančios. Finansinių priemonių rinkų įstatyme įtvirtintų atsakovo pareigų pažeidimas būtų laikomas pagrindu ieškovui reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo (dėl banko, kaip finansų maklerio, netinkamai suteiktų paslaugų).

Ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš jas pasirašant, kad sutinka su šiomis sutarčių sąlygomis ir jos išreiškia jo valią, kad yra susipažinęs su Aprašu, Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis (bendrosiomis ginčo sutarčių sąlygomis), Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedais, be kita ko, Aprašymu. Tai, kad nebuvo supažindintas su šiomis sąlygomis, turi paneigti ieškovas (CPK 12, 178 straipsniai, 182 straipsnio 4 punktas, CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatas, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tai, kad banko indėlio sertifikatai ir obligacijos nėra draudžiami indėlių draudimu, įtvirtinta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Tačiau tai, kad indėlių draudimas banko indėlio sertifikatams ir obligacijoms netaikomas, nereiškia, kad šių banko finansinių priemonių pirkėjų, kaip investuotojų (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo 2 straipsnio 11 dalis), interesai nėra užtikrinti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo normomis. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas suteikė garantijas ieškovui kaip investuotojui (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, 12 dalis, 3 straipsnio 2 dalis, 9 straipsnio 1 dalis) ir teisę reikalauti atitinkamos kompensacijos esant Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo įtvirtintoms sąlygoms.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė restitucijos taikymą reglamentuojančias normas (CK 1.90 straipsnio 3 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų restitucijos taikymo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-399/2012) bei iš esmės pažeidė imperatyviąsias Įmonių bankroto įstatymo, Bankų įstatymo normas, reglamentuojančias bankrutuojančio banko kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumą. Apeliacinės instancijos teismas pritaikydamas restituciją negrąžino ginčo sutarčių šalių į buvusią padėtį ir sukūrė prievoles ginčo sandoriuose nedalyvavusiam trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė rungimosi principą, nepagrįstai perkėlė bankui įrodinėjimo pareigą dėl ieškovo supažindinimo su bendrosiomis sutarčių sąlygomis, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), kas sąlygojo ir materialiosios teisės normų (CK 1.90 straipsnio 5 dalis) pažeidimą.

2016 m. sausio 5 d. gautas kasatorės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiškimas, kuriuo atsisakoma kasacinio skundo dalies dėl Indėlio sertifikato sutarties.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovas BAB bankas „Snoras“ prisideda prie kasacinio skundo, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Ieškovas, būdamas ilgametis banko klientas, turėdamas 2009 m. balandžio 27 d. su banku pasirašytą Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios 3 punkte yra nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybiniu popierių gražinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, negalėjo žinoti, kad ginčijamų sutarčių pagrindu bankui patikėtoms jo lėšoms nėra taikomos šios garantijos. Bankas, suteikęs ieškovui neprofesionalaus kliento kategoriją, prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką bei galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bankas pareigą suteikti ieškovui išsamią informaciją vykdė netinkamai ir kasaciniame skunde dėstomi argumentai to nepaneigia. Ieškovo su banku pasirašytose ginčijamose sutartyse pateikta informacija itin minimali ir neatskleidžiama jokia rizika, Aprašas, Prospektas, Galutinės sąlygas ieškovui nebuvo nei įteikti, nei apie juos paaiškinta.

Ieškovui buvo pateikta pasirašyti ir įteikta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurioje aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (tai reiškia, kad garantuojamas ne tik indėlių, bet ir bet kokių kitų banko produktų pavidalu bankui patikėtų lėšų grąžinimas), o banko parengti dokumentai, kuriuose pateikiama visiškai priešinga informacija (pvz., Aprašas, kuriame nurodyta, kad indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas, Prospektas, kuriame nurodyta, kad investuotojai, įsigydami pagal šį Prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais), ieškovui nebuvo pateikti pasirašyti ir neįteiktos jų kopijos. Toks banko elgesys sudarė pagrindą ieškovui spręsti, kad visa jam reikalinga ir aktuali informacija yra Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, o ne kituose dokumentuose, kurių bankas nematė būtinumo ieškovui pateikti pasirašyti ir įteikti. Be to, ir kituose banko į bylą pateiktuose dokumentuose, kurie esą buvę skelbti banko interneto puslapyje ir su kuriais ieškovas turėjęs pareigą pats susipažinti, yra gana prieštaringa informacija. Jei ieškovas ir būtų susipažinęs su šiais dokumentais iki ginčijamų sutarčių pasirašymo ar bet kada vėliau, iš juose pateikiamos informacijos būtų aišku tai, kad yra rizika, jog bankas gali neįvykdyti savo įsipareigojimų, tačiau tokia rizika yra apdrausta. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas buvo banko suklaidintas dėl indėlių sertifikato ir obligacijų draudimo, šis suklaidinimas buvo esminis, nes, žinodamas priešingas aplinkybes, ieškovas nebūtų pasirašęs ginčijamų sutarčių su banku.

Kadangi pareiga informuoti neprofesionalų klientą nustatyta bankui, jis ir privalo įrodyti, jog pareigą įvykdė tinkamai. Be to, ieškovas pateikė visus iš banko gautus dokumentus, kurie buvo pagrindas jam apsispręsti dėl ginčijamų sandorių sudarymo, ir iš jų akivaizdu, kad šiuose dokumentuose bankas ieškovui, kaip neprofesionaliam klientui, išsamiai ir suprantamai neatskleidė informacijos, o tai turėjo įtakos esminiam ieškovo suklydimui. Ginčo sutartyse nebuvo ieškovo apsisprendimui reikšmingos informacijos apie tai, kad šie banko produktai nėra draudimo objektas.

Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės įpareigoja finansų maklerius (taip pat ir banką) pateikti informaciją apie riziką, būdingą to tipo finansinei priemonei, pvz., kad visas investuotas kapitalas gali būti prarastas. Nagrinėjamu atveju ieškovas nebuvo tinkamai informuotas apie vieną iš rizikos veiksnių, t. y. kad šie banko produktai nebuvo apdrausti indėlių draudimu. Ši informacija buvo esminė sąlyga ieškovui apsispręsti dėl sutarčių, pasirašomų su banku.

Teismas tinkamai taikė restituciją. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolė mokėti draudimo išmoką atsiranda Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo pagrindu.

IV. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutartimi sustabdytas šios civilinės bylos nagrinėjimas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) sprendimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-559/2013 (pakeistas Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>) gavimo.

ESTT 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 (toliau – prejudicinis sprendimas) dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime išaiškino, kad:

1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.

Direktyva 94/19, iš dalies pakeista Direktyva 2009/14, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią Direktyvą 94/19, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9, tačiau jeigu nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19 I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.

Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

Direktyva 97/9 turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

Priėmus nurodytą ESTT prejudicinį sprendimą šios civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi.

k o n s t a t u o j a :

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. ir kt. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.

Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo kriterijų (CK 1.90 straipsnis)

Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas, be kita ko, ginčijo Obligacijų pasirašymo sutartį, nurodydamas, kad ji sudaryta jam suklydus, t. y. esant įsitikinusiam, kad obligacijos, kaip ir terminuotieji indėliai, yra apdrausti VĮ „Indėlių investicijų draudimas“ (CK 1.90 straipsnis), taip pat nurodydamas, kad sutartis sudaryta dėl banko apgaulės, t. y. kad sprendimą sudaryti ginčijamą sutartį jis priėmė pasitikėdamas banko darbuotojais ir jų rekomendacijomis, tačiau šie nutylėjo apie galinčią kilti riziką (CK 1.91 straipsnis). Pripažinus Obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia ieškovas prašė teismo pripažinti, kad tarp jo ir atsakovo buvo sudaryta terminuotojo indėlio sutartis dėl 69 986,56 Lt (20 269,51 Eur), kurios pagrindu ieškovas įgijo indėlininko teises. Kitų pagrindų pripažinti jam indėlininko teises ir (ar) grąžinti už obligacijas sumokėtus pinigus ieškovas nenurodė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą ieškinio reikalavimą atmetė, o apeliacinės instancijos teismas – tenkino, ginčo sutartį pripažindamas negaliojančia dėl esminio ieškovo suklydimo (CK 1.90 straipsnis), taikė restituciją ir grąžino pagal sutartį sumokėtus 69 986,56 Lt (20 269,51 Eur) į jo banko sąskaitą. Kasaciniame skunde trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.90 straipsnį ir nepagrįstai pripažino Obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia dėl ieškovo suklydimo. Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje sprendžia tik dėl galimo ieškovo suklydimo ir jo teisinių pasekmių, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus.

Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85/2011">3K-3-85/2011</a>; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. K. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMy0yNDgvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-23-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-23-248/2015">3K-3-23-248/2015</a>; kt.).

Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

CK 1.90 straipsnyje ir nurodytoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovo) esminio suklydimo.

Dėl suklydimo įsigyjant obligacijas

Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose.

Suklaidinimo nagrinėjamuose santykiuose nustatymo tikslu pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės.

Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-517/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-517/2014">3K-3-517/2014</a>).

Tačiau, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją gali būti pagrindu sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Taikant CK 1.90 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje vertindami galimą ieškovo suklydimą, jo esmingumą, t. y. kiek jis turėjo įtakos sudarant ginčijamą Obligacijų pasirašymo sutartį, teismai nustatė asmenines ieškovo savybes, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes.

Nors ieškovo profesija ir išsilavinimas su finansinių rinkomis nėra susiję, byloje nustatyta, kad iki Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo jis turėjo banko indėlių sutarčių sudarymo ir investavimo patirties. Atsakovas rinko informaciją apie ieškovą, kuris nurodė, kad jam yra priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, turi pradinių žinių apie investavimą ir vertybinius popierius. Taigi, ieškovas visiškai atitinka vidutinio vartotojo standartą. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmens, kuriam sudarymo metu buvo tik 18 metų ir kuris sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. S. ir kt. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMS05NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-11-969/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-11-969/2016">3K-3-11-969/2016</a>). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalavimo tenkinimas nagrinėjamoje byloje, remiantis vien tuo, kad jo profesija ir išsilavinimas su finansinių rinkomis nėra susiję, neatitiktų nurodytoje kasacinio teismo praktikoje suformuotų standartų dėl investuotojo asmeninių savybių vertinimo ir jų reikšmės analogiško pobūdžio sandorių nuginčijimo dėl suklydimo bylose.

Obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovas patvirtino susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, kuriose pateikta informacija apie finansinės priemonės esmę ir jai būdingą riziką. Taigi, sandorius ieškovas sudarė savo laisva valia, o jų sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją apie sandorius reiškia nepakankamą atidumą ir rūpestingumą, bet dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. ir kt. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>, išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.

Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. ir kt. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02MDItNjg0LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-602-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-602-684/2015">3K-7-602-684/2015</a>). Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės.

Dėl išdėstytų priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo Obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia dėl esminio suklydimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi netinkamai taikius teisės normas sutartis pripažinta negaliojančia dėl suklydimo, ši nutartis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškinio reikalavimas atmestas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Teisėjų kolegija nepriima ir nevertina trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ rašytinių papildomų paaiškinimų, pateiktų 2016 m. sausio 5 d., t. y. po to, kai buvo priimtas šio asmens kasacinis skundas, nes CPK nesuteikia teisės kasatorei pateikti papildomus paaiškinimus, o pagal CPK 350 straipsnio 8 dalį, išsprendus kasacinio skundo priėmimo klausimą, jo argumentų papildyti negalima.

Dėl kasacinio skundo dalies atsisakymo ir kasacinio proceso nutraukimo

2016 m. sausio 5 d. gautas kasatorės pareiškimas, kuriuo, be kita ko, atsisakoma kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. dalies, kuria pripažinta negaliojančia 2011 m. sausio 6 d. Su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartis Nr. S006331, sudaryta ieškovo A. S. ir BAB banko „Snoras“, taikyta restitucija ir grąžinta 35 000 Lt (10 136,70 Eur) į ieškovo A. S. banko sąskaitą.

Kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, ar reikalinga jų teisminė gynyba. Kasacinio skundo atsisakymas yra viena iš kasacinį procesą inicijavusio asmens procesinių teisių (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 340 straipsnio 5 dalis, 349 straipsnis). Ši teisė rašytinio proceso metu gali būti įgyvendinama iki teismo posėdžio pradžios. Šios teisės įgyvendinimas yra dispozityvumo principo (CPK 13 straipsnis) išraiška, nes kasacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (kasatoriaus) iniciatyva, kai šis įgyvendina procesinę teisę atsisakyti inicijuoto kasacinio proceso. Kasacinio skundo atsisakymas nėra besąlygiškas pagrindas teismui nutraukti bylą. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas nepriima kasacinio skundo atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia kasatoriaus, kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus (CPK 349 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju pagal šioje byloje šalių pateiktus duomenis nėra pagrindo pripažinti, kad kasatorės pateiktas kasacinio skundo atsisakymas prieštarauja įstatymams ar pažeidžia jų ir (ar) kitų asmenų teises bei interesus, taip pat nenustatytas ir viešojo intereso gynimo poreikis. Iš pareiškimo dėl kasacinio skundo atsisakymo turinio matyti, kad kasatorei teisiniai kasacinio skundo atsisakymo padariniai yra žinomi.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi teisinio pagrindo nepriimti kasatorės pareikšto kasacinio skundo atsisakymo.

Priėmęs kasacinio skundo atsisakymą, teismas priima nutartį nutraukti kasacinį procesą, išskyrus atvejus, kai kasacinį skundą yra padavę ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 349 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje kiti dalyvaujantys byloje asmenys kasacinio skundo nėra padavę, kasacinis procesas bylos dalyje dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. dalies, kuria pripažinta negaliojančia 2011 m. sausio 6 d. Su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartis Nr. S006331, sudaryta ieškovo A. S. ir BAB banko „Snoras“, taikyta restitucija ir grąžinta 35 000 Lt (10 136,70 Eur) į ieškovo A. S. banko sąskaitą, nutrauktinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu kasacinis teismas pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Skirstant bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamoje byloje laikytina, kad ieškinio reikalavimų tenkinta 33 proc., o atmesta 67 proc.

Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 4840 Lt (1401,76 Eur) atstovavimo išlaidų, jos, vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.), mažintinos iki 4165 Lt (1206,27 Eur). Atsižvelgiant į tenkintus ir atmestus ieškinio reikalavimus, ieškovui iš atsakovo priteistina 1374,45 Lt (398,07 Eur) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Trečiasis asmuo pirmosios instancijos teisme patyrė 422,51 Lt (122,36 Eur) atstovavimo išlaidų. Atsižvelgiant į tenkintus ir atmestus ieškinio reikalavimus, trečiajam asmeniui iš ieškovo priteistina 283,08 Lt (81,99 Eur) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Ieškovas kasaciniame teisme patyrė 4840 Lt (1401,76 Eur) atstovavimo išlaidų, jos, vadovaujantis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 20 d.), mažintinos iki 2000 Lt (579,24 Eur). Iš dalies tenkinus trečiojo asmens kasacinį skundą, atsižvelgiant į tenkintus ir atmestus reikalavimus, ieškovui iš trečiojo asmens (kasatorės) priteistina 660 Lt (191,15 Eur) atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 349 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priimti trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinio skundo atsisakymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalies, kuria pripažinta negaliojančia 2011 m. sausio 6 d. Su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartis Nr. S006331, sudaryta ieškovo A. S. ir BAB banko „Snoras“, taikyta restitucija ir grąžinta 35 000 Lt (10 136,70 Eur) į A. S. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), peržiūrėjimo ir dėl šios bylos dalies kasacinį procesą nutraukti.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2011 m. lapkričio 10 d. Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. F020111110Z990005, sudaryta ieškovo A. S. ir BAB banko „Snoras“, taikyta restitucija ir grąžinta 69 986,56 Lt (20 269,51 Eur) į A. S. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), ir dėl šios bylos dalies palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Priteisti ieškovui A. S. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo BAB banko,,Snoras“ (j. a. k. 112025973) 398,07 Eur (tris šimtus devyniasdešimt aštuonis Eur 7 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) iš ieškovo A. S. (duomenys neskelbtini) 81,99 Eur (aštuoniasdešimt vieną Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimo.

Priteisti ieškovui A. S. (duomenys neskelbtini) iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 191,15 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt vieną Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys