Dėl Viešųjų pirkimų komisijos nutarimų panaikinimo ir viešųjų pirkimų sutarties pripažinimo niekine, išaiškinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-505/2009 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

susipažinusi su 2010 m. vasario 11 d. gautu atsakovo UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ prašymu dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutarties, priiimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ dėl Viešųjų pirkimų komisijos nutarimų panaikinimo ir viešųjų pirkimų sutarties pripažinimo niekine, išaiškinimo,

n u s t a t ė :

Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, CPK 49 straipsnyje nustyta tvarka pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti niekine atsakovų statinio statybos valdytojo UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir rangovo UAB „Veikmė“ 2007 m. spalio 2 d. sudarytą viešojo (darbų) pirkimo sutartį Nr. 92-R (toliau – ir Sutartis) dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, statybos darbų kaip prieštaraujančią Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 4 punktui, t. y. dėl perkančiosios organizacijos pasirinkto netinkamo neskelbiamų derybų būdo, panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės Viešųjų pirkimų komisijos iki sutarties sudarymo priimtus nutarimus.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė; pripažino, kad atsakovo UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ pasirinkta VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta neskelbiamų derybų procedūra viešojo (darbų) pirkimo sutarčiai sudaryti yra tinkama, 2007 m. spalio 2 d. sudaryta viešojo (darbų) pirkimo sutartimi Nr. 92-R nepažeidžiamos imperatyviosios pirmiau nurodyto įstatymo nuostatos, nes skubų viešojo pirkimo vykdymą lėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 691 „Dėl nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, projektavimo ir statybos darbų koordinavimo“, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybei pasiūlyta nacionalinio stadiono su sporto kompleksu Vilniuje, Ukmergės gatvėje, pagrindinę areną baigti statyti iki 2009 m. birželio 25 d. Teismas taip pat sprendė, kad šiuo atveju UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ bei UAB „Veikmė“ tęstiniai sutartiniai santykiai, vykdant stadiono statybą, taip pat buvo pagrindas perkančiajai organizacijai vykdyti pirkimą VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu; pasirinkus kitą rangovą, būtų kilęs sudėtingas atsakomybės už atliktų darbų trūkumus nustatymo klausimas. Be to, viešasis interesas atitiko nacionalinio stadiono statybą ir poreikį turėti objektą, kuriame būtų sudaryta galimybių aukšto lygio tarptautinėms sporto varžyboms rengti, Lietuvos sporto tarptautiniam įvaizdžiui kurti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminėmis aplinkybėmis, sprendžiant dėl VPĮ 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo, laikytina ne tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 691 5 punkto nuostata, kuria pasiūlyta Vilniaus miesto savivaldybei baigti statyti nacionalinio stadiono su sporto kompleksu pagrindinę areną iki 2009 m. birželio 25 d., ir tai reiškė sąlygą gauti finansavimą, bet ir tai, kad perkančioji organizacija ir UAB „Veikmė“ nuo 1987 m. saistomos sutartinių santykių; į neskelbiamas derybas pakvietus daugiau dalyvių, perkančioji organizacija būtų turėjusi įvertinti ne tik pasiūlymo kainą, bet ir papildomas išlaidas galiojančiai rangos sutarčiai su UAB „Veikmė“ nutraukti; kolegija laikė, kad perkančiosios organizacijos priimti nutarimai bei sprendimai atitiko viešųjų pirkimų principų ir teisės aktų reikalavimus; byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų šių principų laikymosi didesnę garantiją, pasirinkus kitą viešojo pirkimo būdą ar į neskelbiamas derybas pakvietus daugiau tiekėjų, nes visais atvejais jų padėtis iš esmės skirtųsi dėl UAB „Veikmė“ įsipareigojimų pagal 1987 m. sudarytą sutartį dėl nacionalinio stadiono Vilniuje, Ukmergės gatvėje, statybos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi Nr. 3K-3-505/2009 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo inter alia pripažino niekine ir negaliojančia UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ 2007 m. spalio 2 d. viešojo (darbų) pirkimo sutartį Nr. 92-R.

Atsakovas UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ kreipėsi su prašymu išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, teigdamas, kad kilo pirmiau nurodytos nutarties vykdymo problema; atsakovui nesuprantama dėl nutarties rezoliucinės dalies, kuri susijusi su 2007 m. spalio 2 d. UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ sudarytos viešojo (darbų) pirkimo sutarties Nr. 92-R pripažinimo niekine ir negaliojančia, vykdymo bei teisinių padarinių taikymo; jis prašo išaiškinti, ar kasacinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutarties rezoliucinė dalis dėl tos dalies, dėl kurios pripažinta niekine ir negaliojančia UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ 2007 m. spalio 2 d. sudaryta viešojo (darbų) pirkimo sutartis Nr. 92-R, reiškia, kad restitucija, dėl kurios negalimumo apskritai pasisakyta pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje, negalima dėl iki kasacinio teismo nutarties priėmimo atliktų, bet atsakovo nepriimtų darbų, taip pat užsakytų ir į statybos aikštelę pristatytų, bet nepanaudotų ir nesumontuotų medžiagų (konstrukcijų).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Pagal CPK 278 straipsnio 1 dalį ir nusistovėjusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo sprendimo aiškinimas negali pakeisti jo turinio. Teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės N. Š. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009; kt.). Aiškinant CPK 278 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikšmingi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kuriuose Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nei kasatorius (ieškovas) – Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras – prašydamas pripažinti Sutartį niekine, nei atsakovai – Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ – palaikydami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, atskirai nekėlė restitucijos taikymo klausimo. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl restitucijos, laikėsi nusistovėjusios praktikos, pagal kurią, pripažinus niekinio sandorio faktą, teismas turi ex officio taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus, nes, tik išsprendus dėl negaliojančio sandorio teisinių padarinių, užbaigiamas ginčo sprendimas ir atkuriama teisinė taika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė dėl bendros restitucijos taikymo tvarkos ir galimybės nuo jos nukrypti, tačiau nesprendė, kaip nagrinėjamoje byloje konkrečiai šalys turėtų grįžti į pirminę prieš pažeidimą buvusią padėtį. Dėl to kasacinis teismas, atsižvelgdamas į Sutarties pobūdį ir į atliktus darbus, konstatavo, kad restitucija yra negalima, tačiau dėl CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų nesprendė, kokia yra restitucijos netaikymo apimtis.

Atsakovas UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ kreipėsi su prašymu išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutarties Nr. 3K-3-505/2009 rezoliucinės dalies punktą, kuriuo nutarta pripažinti niekine ir negaliojančia Sutartį, restitucijos netaikymo kontekste, t. y. teismo prašoma išaiškinti ne sprendimo rezoliucinės dalies punkto, kaip tokio, turinį dėl jo neaiškumo ar dviprasmiškumo, bet prašoma paaiškinti, kokia yra negalimumo taikyti restituciją apimtis atsakovų sutartiniuose santykiuose vykdant kasacinio teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ prašymas CPK 278 straipsnio taikymo prasme negali būti tenkinamas, nes, minėta, kasacinis teismas nenagrinėjo aplinkybių, dėl kurių jo prašoma pasisakyti, t. y. nutartyje buvo sprendžiamas Sutarties, kaip tokios, sudarymo teisėtumo klausimas Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo taikymo prasme, bet ne Sutarties vykdymo aplinkybės.

Vis dėlto, siekiant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo tikslų, bei atsižvelgiant į grėsmę, kad galbūt Sutarties šalių ginčą dėl Sutarties vykdymo kasacinio teismo sprendimo įgyvendinimo kontekste spręsiantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai gali vadovautis kitais motyvais nei tie, kurių pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo restitucijos taikymo negalimumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikslinga paaiškinti sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytus aspektus, lėmusius tokią teismo išvadą. Primintina, kad, vykdant tiek 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį, tiek šį kasacinio teismo sprendimą, atsižvelgtina į tai, jog teismo sprendimai yra vientisi teisės aktai, todėl jų aiškinimas ir vykdymas neturi apsiriboti tik rezoliucine dalimi, o privalo būti taikomas visa apimtimi.

Sprendžiant, kokia apimtimi galioja restitucijos netaikymas, pirma, svarbu atsižvelgti į Sutarties objektą. Sutartis sudaryta dėl darbų atlikimo, todėl Sutarties vykdymo rezultatas yra Sutartyje nurodytų darbų atlikimas ir jų priėmimas, neapimant darbams naudotinų, bet dar nepanaudotų medžiagų, įrenginių ar kitų su darbais tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių priemonių. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl atliktų darbų nematerializuotos medžiagos nepatenka į atliktų darbų apimtį, kuriems 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi pripažintas restitucijos netaikymas. Tokio aiškinimo nepakeičia tai, kad dėl restitucijos taikymo atliktiems darbams nepanaudotoms medžiagoms Sutarties šalis gali patirti tam tikrų ekonominių nepatogumų. Visų pirma sandorio šalys, vykdydamos savo sutartinius įsipareigojimus, veikia savo rizika. Restitucijos netaikymas ne tik atliktiems darbams, bet ir nepanaudotoms medžiagoms šią riziką paneigtų. Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad tiesiogiai su sutartimi susiję ekonominiai interesai (pavyzdžiui, dėl vėlavimo vykdyti sutartį, naujos pirkimų procedūros pradėjimo susidariusios išlaidos, taip pat išlaidos, patirtos keičiant sutartį vykdantį ūkio subjektą, ir išlaidos, susidariusios dėl negaliojimo atsiradusių teisinių pareigų) nelaikomi priežastimis, dėl kurių galima nepripažinti viešojo pirkimo sutarties negaliojančia, net jeigu ji buvo sudaryta neteisėtai, jeigu nustatoma, kad dėl šių priežasčių reikėtų išsaugoti sutarties padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Technologinių paslaugų sprendimai“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-323/2009). Antra, restitucijos taikymo negalimumą, minėta, lemia Sutarties specifika, būtent – darbai ir teismų nustatyta aplinkybė dėl dalies darbų atlikimo, tuo tarpu kasacinis teismas sprendė dėl Sutarties sudarymo, bet ne dėl vykdymo teisėtumo, todėl, spręsdama dėl restitucijos taikymo negalimumo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbų atlikimui restitucijos netaikymo prasme nedaro įtakos jų nepriėmimas Sutarties nustatyta tvarka, t. y. sprendžiant dėl restitucijos netaikymo apimties, darbų atlikimas turi būti vertinamas ne teisine, bet faktine prasme, dėl kurios, remiantis protingumo principu, restitucija negali būti taikoma. Jeigu šalys nesutaria dėl atliktų darbų apimties ir jų priėmimo, t. y. darbų atlikimo teisine prasme, jų ginčas spręstinas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi CPK 278 straipsnio 1, 3 dalimis, 340 straipsnio 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti išaiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Antanas Simniškis

Juozas Šerkšnas